|
„The Beatles“ dainos „Norwegian Wood“ („Norvegų giria“) garsai Toru Vatanabę užlieja prisiminimais apie jo pirmąją meilę Naoko, geriausio draugo Kidzukio merginą. Mintimis jis grįžta į studentiškas dienas Tokijuje, į pasaulį, kupiną vienatvės, atsitiktinio sekso, aistros, troškimų ir praradimų, mirties šešėlių. Vatanabė tarsi iš naujo išgyvena tuos laikus, kai Naoko buvo svarbiausias žmogus jo gyvenime, į kurį veržte įsiveržė karštakraujė mergina Midori, privertusi jį rinktis tarp praeities ir ateities.
Haruki Murakami – šiuo metu populiariausias japonų rašytojas, lietuvių kalba jau pasirodžiusių knygų Avies medžioklė („Baltos lankos“, 2003), Dansu, dansu, dansu („Baltos lankos“, 2004) ir Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas („Baltos lankos“, 2004) autorius. Priešingai nei šių knygų, „Norvegų girios“ istorija paprasta ir vientisa, dėmesys sutelkiamas ne į proto žaismą ar antgamtinius dalykus, o į jauno žmogaus tapimo suaugusiuoju patirtį. Tai – išmoningas, švelniai pašaipus, kartu melancholiškas pasakojimas apie draugystę, meilę, gyvenimą ir mirtį.
Iš anglų kalbos vertė Jūratė Nauronaitė
Atsiliepimai:
Haruki Murakami – šiuo metu populiariausias japonų rašytojas. Jis – knygų „Avies medžioklė“, „Dansu dansu dansu“ ir „Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas“ autorius. Jeigu ankstesnes jo knygas kritikai vadino neįprastomis, užburiančiomis, kupinomis mistikos ir paslapčių, neaiškumų, persipynusių šiuolaikinio trimačio ir mistinio daugiamačio pasaulių erdvių, ši knyga yra išskirtinai autobiografiška. Kritikus tai nustebino, o H. Murakami skaitytojų skaičius šoktelėjo iki šešiaženklio. Savita japonų filosofija šiuolaikiniame urbanistiniame pasaulyje ir visi tie žaismingi, tačiau kartu ir skaudūs, neatsiejami nuo amžinai jauno postmodernistinės erdvės gyventojo, šiuolaikinio gyvenimo „privalumai“ susipina šioje knygoje.
„Norvegian Wood“ – tai istorija apie Torų Vanatabę. Buvusį studentą, mintimis grįžtantį atgal į praeitį, į septyniasdešimtuosius - aštuoniasdešimtuosius, kai jis mylėjo, kai studijavo, kai pasaulis atrodė idealesnis, nei jis buvo iš tiesų. Galbūt sakyti, kad jis grįžta mintimis, pernelyg drąsu – jis grįžta muzikos garsais. Knygoje skamba The Beatles, Elvis Preslis ir kiti, tais laikais dar mokėję neapsimetinėdami dainuoti apie meilę ir juos supantį pasaulį. Tačiau vaikinas visą tai prisimena ne šiaip sau – jis turi prisiminti, jis pažadėjo tai merginai, vardu Naoko. Savo meilei. Tačiau vieną dalyką jis prisimena ypač gerai, tai kelia jam nepakeliamą sielvartą: Naoko niekada manęs nemylėjo.
Haruki Murakami – rašytojas, mokantis nepaprastai estetiškai pavaizduoti buitį. Menkiausios smulkmenos, atrodo, galinčios sudarkyti tokį japoniškai ramų paveikslą, išlieka tylios, nekliūva už akių ir visiškai netrukdo mėgautis tyla net ir studentiškame bendrabutyje. Iš tiesų visas romanas persmelktas neįprastos ramybės. Skaitai apie tave jaudinančius, sukrečiančius dalykus ir kartu nesi įtraukiamas į verpetą emocijų, visą laiką žinai, kad esi kažkur jaukiai susisukęs į savo kokoną ir tarsi iš šalies stebi aplink Toru vykstančius dalykus. Romano ramybė estetiška, ji sukelia žmoguje tam tikrą aidu grįžtantį atsaką į knygoje pasakojamus dalykus. Tačiau ji nekelia neigiamų emocijų, nesugrąžina neigiamų prisiminimų, žinoma, jei liūdesio nelaikysime neigiama emocija. Juk liūdesys apvalo sielą, paruošia ją tolimesniems gyvenimo išbandymams.
Knygos laiko linija netrūkčioja, nesipina su kitomis laiko linijomis. Jei prisimintume Antano Škėmos „Baltą drobulę“, kur pagrindinis veikėjas kaip plūdė – tai nerdavo gilyn-atgal į praeitį, tai užbėgdavo sau už akių į ateitį ir nubraižyta anos knygos laiko linija būtų panaši į zigzagą, „Norvegian Wood“ laiko linija būtų panaši į nustojusios plakti širdies kardiogramos juostą. Vienas nusileidimas žemyn ir ilga linija tolyn į nežinią.
Pasakojimas kupinas japoniško gyvenimo detalių, spalvų, vardų, pavadinimų. Netgi tuomet, kai Toru eina kartu su Naoko pasivaikščioti, jis nepaima jos už rankos – Japonijoje tas neįmanoma, nors tai ir normalu Vakarų filosofija besivadovaujančiam pasauliui. Ypatingai rašytojas nupasakoja Naoko – jos įvaizdis, galbūt net charakteris pasakojamas estetiškai, skaldytais vaizdais, išlikusiais Toru mintyse. Naoko lygūs juodi plaukai, didelis rudas smeigtukas juose, nedidukė balta jos ausis, žvilgsnis, kuriuo ji žvelgia į akis taip, kad jos akys tampa ežerais. Čia nėra gašlaus nuogo kūno vaizdavimo – kūnas yra, tačiau jis nėra kažkas purvino, neleistino ar negražaus. Nuogas kūnas estetiškas net ir tada, kai rašytojas smulkiai nupasakoja visus kūno linkius. Ir tai neatrodo juokinga – tai gražu.
Visi romane gyvenantys žmonės be galo skirtingi, tačiau susieti kažkokiu nematomu siūlu, kuris, timptelėjus vieną kurį, timpteli ir visus kitus. Naoko – ramios, poetiškos sielos mergina, tačiau pažymėta tragizmo ženklu, Toru – gyvenime pasimetęs vaikinas, įsimylėjęs Naoko, Midori – mergina, kurios vien vardas pasako, kad ji yra karštakraujė. Juokingas sutapimas, kad Lietuvoje skandalistės buvo Raudona ir Mėlyna. Midori vardas reiškia „žalia“ ir ji yra vienintelė čia, japonų pasaulyje besivadovaujanti vakarietiška filosofija, pabrėžtinai nepriklausoma, feministiška, savarankiška. Tačiau mergina, pavadinta tokiu vardu ir vardo reikšmė spalvų psichologijoje yra priešingybės. Taip sukuriamas daugiaprasmiškumas – žalia, kaip spalva – reiškia ramybę, tačiau Midori kitokia. Ji ir Naoko – taip pat viena kitos priešingybės. Tarsi dvi vieno žmogaus puselės, esančios per toli, kad susijungtų.
Paslaptys ir simboliai seka vieni kitus, daugiaprasmiškas kalbėjimas, daugiaprasmiai vaizdai, tam tikras gilumas – toks įspūdis atsiranda skaitant šį romaną. Tai beveik ne knyga – tai tarsi filmas. Viskas pasakojama vaizdais. Pradedant vėjo šiaušiama pieva, baigiant siluetais žmonių, einančių pro šalį iš niekur į niekur ir klausimu – kur aš dabar? Išlieka nenumaldomas begalybės ir tragizmo jausmas, skaitai ir tarsi jauti, kad ne viskas yra taip paprasta, kaip atrodo, ne viskas yra taip gražu. Kai dabar mintimis grįžtu į 1969-uosius, prisimenu vien tiktai pelkę – klampią, gilią liūgynę, kuri, regis, gviešiasi įsisiurbti mano batą kaskart, kai keliu koją žengti žingsnį. Nuolat plaukia laiškai su naujienomis, tyliais žodžiais, turinčiais reikšmę tik rašančiam ir skaitančiam, tik tiems, kurie susieti nematomu likimo siūlu. Per visą romaną skamba gitara tyliai grojamas the Beatles kūrinys „Norvegian Wood“, sukeliantis tylų liūdesį ir skausmą, vienatvės pojūtį. Kad ir kiek žmonių suptų Toru ir kitus, romano žmogus čia nuolat vienišas, nuolat gyvenantis savame pasaulyje ir į išorę žvelgiantis per savą prizmę. Dvi mirtys – pažymėtos nenugalimos lemties ženklu. Pirmoji mirtis timptelėjo siūlą, trūktelėjo juo paskui save ir kitą. Tas trūktelėjimas sukėlė kritimą žemyn...
Jeigu matėte filmą, kuris vadinosi „Dolls“, jeigu žinote tą istoriją, apie gražią merginos ir vaikino draugystę, pažymėtą mirties ženklu, tarsi įspaudu kaktoje. Jei prisimenate, kaip jie saugojo vienas kitą, susirišdami virve, jei matėte jų kritimą žemyn ir pakibimą ant skardžio auštant saulei, perskaitykite „Norvegian Wood“. Galbūt jums pavyks užčiuopti siūlo galą, galbūt jums pavyks sustabdyti kritimą. Bent trumpam.
Dina Sergijenko
2006-03-08
www.rasyk.lt
|
Memuarai
Grožinė literatūra
