Knygos recenzija

Kulinaras Giedrius Vilpišauskas apie Nijolės Marcinkevičienės

knygą Metai už stalo („Baltos lankos“, 2009)

Tautinio identiteto ieškojimas per kulinariją – gana keblus dalykas. Visų pirma patiekalai, jų paplitimas ir populiarumas nuolat keičiasi. Vos per šimtą metų to paties regiono virtuvė gali pasikeisti neatpažįstamai. Antra – visai tikėtina, kad turėdamos tą patį pradinių patiekalo sudėtinių dalių rinkinį, kaimyninės tautos sukurs tokių pačių arba labai panašių patiekalų. Pasidomėjus galima pastebėti, kad, tarkim, tuos pačius bulvinius blynus, cepelinus ir vėdarus, šaltibarščius ir koldūnus rasime tiek lietuvių, tiek lenkų ar baltarusių virtuvėse. Žinoma, bus savitų, tik konkrečiai tautai būdingų niuansų.

Lietuvių virtuvėje visais laikais buvo itin svarbus nuolat besisukantis gamtos ciklas, kartu su kuriuo keisdavosi tiek aplinka, tiek ir patiekalai ant stalo. Šiais laikais tai, deja, baigiama pamiršti. Neretai restorane ir žiemą gali užsisakyti, tarkim, šviežių baravykų sriubos. Kažkaip netikra, kvepia sintetika. Tik tuomet įvertini tikrą skonį ir tradicinę virtuvę, kai sulauki tinkamo sezono: kai tie patys baravykai dygsta čia pat šalia, miškelyje, kai jie kvepia mišku ir samanomis, o ne šaldiklio ledu.

Šiltnamyje užaugintos daržovės irgi niekada neprilygs šviežioms, ką tik iš daržo. Mūsų protėviai tai puikiai žinojo ir stengėsi valgius pritaikyti prie gamtos, o ne priešingai – mėgino pakeisti gamtą pagal savo įnorius. Nijolės Marcinkevičienės knygoje Metai už stalo tai itin gerai atspindėta: kiekvienas sezonas aprašytas detaliai, nepamirštant paminėti tik jam būdingų augalų, įsimintinesnių švenčių. Čia rasime sodria tarmiška kalba užrašytų ištraukėlių, kurių dauguma – tarytum trumpučiai pasakojimai. Didžioji dalis patiekalų yra gana paprasti, tačiau, pagardinti tokiais pasakojimais, jie tartum atgyja ir tampa kultūros dalimi.

Knygos Metai už stalo autorė tautinio kulinarinio identiteto problemą sprendžia pasitelkdama etnografiją, patį žmogų. Be abejo, tai šiek tiek riboja tiriamąjį periodą. Juk nors kiek detaliau aprašyti galime tik tą laikotarpį, kiek prisimena žmonės, arba tai, kas bent jau užrašyta. Todėl knygoje daugiau aprašoma XIX a. pabaigos–XX a. pradžios virtuvė, tai yra tai, ką gamino ir ką valgė mūsų senelės ir prosenelės. Turint omenyje, kad pati virtuvė nuolat keičiasi, toks laiko apribojimas nebūtinai yra blogai. Sakyčiau, tokie patiekalai bus netgi artimesni ir labiau priimtini dabartiniam gomuriui, nei, tarkim,

XVIII a. knygose aprašomi lietuviški barščiai iš džiovintų žuvų ar kepti povai, nuo kurių iš anksto būdavo nulupama oda kartu su plunksnomis ir, prieš pateikiant ant stalo, vėl užmaunama ant kepto paukščio.

Knygoje pateikiami receptai – paprasti ir aiškūs, o pagaminti patiekalai, ypač pažvelgus į receptus kaip į juodraštį ar kaip į idėją, o ne kaip į detalias instrukcijas, bus tikrai gardūs. Žinoma, privaloma viena sąlyga: gaminti ne tik perskaičius receptą, bet ir nepamiršus pasižiūrėti pro langą į gamtą, tai yra stengtis virti šviežių rūgštynių sriubą pavasarį, o raugintų kopūstų – žiemą, o ne atvirkščiai. Laikykitės šios paprastos taisyklės, ir patiekalai ne tik kad kuo puikiausiai pavyks, bet ir džiugins visus sodriu skoniu bei aromatu.

Dar vienas dalykas, mane itin nudžiuginęs šioje knygoje – čia pilna receptų, pagal kuriuos patiekalai gaminami ne ant viryklės ar orkaitėje, bet senoviškai: krosnyje, pelenuose, molyje, žarijose, ant laužo. Tikiuosi, kad gaminimas ant gyvos ugnies šiais laikais vėl ims atgimti. Šiais laikais tai ganėtinai primirštas dalykas, ir belieka tik tikėtis, kad dėl autorės entuziazmo ir surinktos gausios medžiagos tai po truputį vėl ims atgimti. Galbūt nepuls kiekvienas savo namuose statytis duonkepės krosnies, tačiau tai ir nebūtina. Daugybę aprašytų receptų galima išbandyti ir ant paprasčiausio laužo, per iškylą į gamtą. Ko gero, nebus prieštaraujančiųjų, kad taip pagamintas patiekalas bus visiškai kitoks nei tas, kuris pagamintas ant dujinės viryklės ar elektrinėje orkaitėje.

Manau, Nijolei Marcinkevičienei pavyko sukurti knygą, kuri bus įdomi tiek etnografijos, tiek kulinarijos mėgėjams.