Kulinarija, maistas, gėrimai

Antano Astrausko knyga „Per barzdą varvėjo...“: svaigiųjų gėrimų istorija Lietuvoje yra pirmas rimtas tyrimas, skirtas lietuviškų tradicinių alkoholinių gėrimų gamybos ir vartojimo kultūrai analizuoti. Autorius itin gyva kalba, vaizdžiai, sąmojingai, pasitelkdamas lietuvių folkloro, tautosakos motyvus pristato svaigiųjų gėrimų istoriją Lietuvoje. Būdamas istorikas, autorius pateikia gausius istorinius faktus apie midaus, alaus ir degtinės gamybos ir vartojimo aplinkybes.

Nėra visais požiūriais korektiško būdo apibrėžti, kuo alkoholiniai gėrimai gali būti lietuviški, vadinasi, negalima ir įvardyti, kurie gėrimai tikrai yra lietuviški. Antai etnologai ieško originalių tradicinio gamybos proceso ypatybių, tačiau lyginant Lietuvoje ir ne Lietuvoje daromų gėrimų technologijas, matyti daugiau bendra nei savita, o kuri technologinė ypatybė konkrečiam gėrimui suteikia nepakartojamą skonį, dažnai neįmanoma nustatyti. Galima tik tvirtinti, kad viena ar kita gamybos tradicija Lietuvoje ar kuriame nors jos regione yra būdinga, bet tai dar nereiškia, kad tokia pati nesutinkama kitur. Kita vertus, daugelis neskaičiusiųjų nė vieno etnologinio ar istorinio darbo tvirtai žino, kokių būta senovinių lietuviškų gėrimų (vieniems tai – midus, kitiems – alus arba naminė degtinė ir t. t.), yra net manančiųjų, kad lietuviai juos išrado. Taigi teisingiau būtų sakyti, kad tam tikrų gėrimų „lietuviškumas“ yra įsivaizduojamas ir tai vyksta per asociacijas su populiariais, bet ne visada tiksliais praeities vaizdiniais, kuriuose šmėkščioja vienas kitas gėrimas.

Tradiciniai svaigieji gėrimai kai kurias šalis svetur pristato taip pat gerai kaip ir tradicinė virtuvė, o kartais ir geriau. Antanas Astrauskas parodo, kad vienokių ar kitokių alkoholinių gėrimų lietuviškumas yra ne objektyvus, ekspertų atrandamas ar nustatomas faktas, bet aktuali visuotinės tautinio identiteto kūrybos proceso tema.