Literatūros ir kalbos mokslas

Rinktinę sudaro rašytojo Icchoko Mero interviu (su S. Parulskiu, L. Vildžiūnu, V. Šimkumi) ir jo kūrybai skirti sovietinių metų tekstai, išeivijos kritikų straipsniai (R. Šilbajorio, A. Willekės, A. V. Jonyno, V. Kelertienės), diskusijos dėl „abstraktaus humanizmo“ ar dėl moralės, recenzijos ir straipsniai, skelbti įvairiose pasaulio šalyse skirtingais laikotarpiais. Svarbi knygos dalis – garsios žydų gelbėtojos Onos Šimaitės laiškai rašytojui, pirmą kartą išvystantys dienos šviesą. Požiūriai į Icchoko Mero kūrybą sudarytojų laikomi atskaitos taškais, parodančiais, kaip XX a. antrojoje pusėje šakojasi vertinimų perspektyvos ir keičiasi žmogaus santykis su pasauliu, literatūra ir pačiu savimi.
Rolandas Rastauskas esė „Apie meilę ir techniką“ yra rašęs, kad nykiausiais sovietmečio laikais vis tiek atrodė, kad „Tarkovskij ir bitlai išgelbės pasaulį. Plius lietuvių lyrika, grafika, Miltinio teatras [...] ir naujas Mero romanas Pergalėj“.

Ar mūsų laikais dar kam atrodo, kad menas gali gelbėti pasaulį? Ar pasikeitus aplinkybėms pasikeičia ir žmogaus esmė? – klausia ši knyga kartu su rašytoju Icchoku Meru, sakančiu: „Iš tiesų bandžiau ir bandau tame kitame laike, kitoje erdvėje vaizduoti naujas realijas, lyg ir atverti, atkasinėti kažką nauja, pagilėjus ir prasiplėtus pasaulėjautai, pasaulėvaizdžiui, bet tik sąlygiškai gal, o gilumoje – taip – vis tos pačios jos, tegu ir kitoje aplinkoje ar su kitais veikėjais, nes juk mane visada domino žmogus, taigi tai buvo vis tos pačios kitaip besikartojančios erdvės, tegu ir kitoje geografinėje, tegu ir kitoje etninėje plotmėje.“