Jūsų prekių krepšelis tuščias

3 elektroninės knygos už 20 eurų

Filtrai
Rodoma

El. knyga Aitvarai Romain Gary

„...geriau nepasakysi.“ Tai ne tik paskutinis romano „Aitvarai“ (1980) sakinys, bet ir apskritai paskutinis išspausdintas Romaino Gary žodis. Parašęs romaną „Aitvarai“, jis nusižudė, o priešmirtiniame raštelyje vėl grįžo prie šios minties: „Tai kodėl? Galbūt atsakymo reikia ieškoti <...> paskutiniuose mano paskutinio romano žodžiuose: „Nes geriau nepasakysi.“ Aš pagaliau visiškai išsisakiau.“

„Aitvarai“ – pasakojimas apie prancūzo Liudo gyvenimo meilę lenkaitei Lilai Bronickai. Tai dar viena Romeo ir Džuljetos istorija, išsiskleidžianti pasipriešinimo kovos fone, okupuotoje Šiaurės Prancūzijoje. Anksti netekusį tėvų Liudo augina ir globoja dėdė Ambruazas Fleri – keistuolis kaimo laiškanešys, didis aitvarų meistras. Apdovanotas „besaike“, genialia atmintimi mažasis Liudo jau niekada neužmirš Lilos – merginos, gyvenime siekiančios nuveikti „ką nors didingo ir... baisiai svarbaus“:

„Ir aš buvau pasirengęs viską paaukoti, kad išsaugočiau jos akyse pačių nuostabiausių aukštumų didybę. Šiaip ar taip, draugavau su mergina, kurios stabas, sergantis džiova Šopenas, išvyko žiemą numirti į drėgnąją Maljorką dėl Žorž Sand užgaidos ir kuri blizgančiomis, vilties kupinomis akimis man primindavo, kad du didieji rusų poetai, Puškinas ir Lermontovas, žuvo dvikovose <…>, kad Helderlinas išprotėjo iš meilės, o fon Kleistas nusižudė kartu su savo mylimąja.“

Įsimylėjėlius išskiria prasidėjęs karas ir okupacija. Liudo gina savo šalį ir žmogiškąsias vertybes, mėgina susigrąžinti meilę, o jam prieš akis visad iškyla didingų aitvarų, nuolat besiveržiančių aukštyn, vaizdas...

Romain Gary (Romenas Gari, 1914-1980) – vienas reikšmingiausių visų laikų prancūzų rašytojų, gimęs ir vaikystę leidęs Vilniuje. Jis – vienintelis istorijoje prancūzų autorius, literatūrinę Goncourt'ų premiją pelnęs dukart. Pirmąją – 1956 m. už romaną „Dangaus šaknys“, antrąją – 1975 m. už romaną „Gyvenimas dar prieš akis“, pasirašytą Emile'io Ajaro slapyvardžiu.

€7,83

Vieną vakarą Lori gyvenimas sudūžta į šipulius. Ištikta asmeninės krizės ir negalėdama sutramdyti ašarų, pati būdama sėkminga psichoterapeutė, ji suvokia, kad šįsyk vien draugų paguodos nepakaks – reikia specialisto. Ir čia pasirodo Kendelas, psichoterapeutas tarsi iš pasenusio vadovėlio: plinkančiu viršugalviu, pakumpusiais pečiais, dėvintis rusvus drabužius ir sienas išdabinęs diplomais. Tik pirmas žvilgsnis dažnai būna apgaulingas.

Padedama Kendelo, ilgainiui Lori ima suvokti, kad ją šiuo metu kankinantys klausimai niekuo nesiskiria nuo tų, kuriuos jai kasdien užduoda jos pačios pacientai: visus idiotais laikantis Holivudo scenaristas, nepagydomos formos vėžiu serganti jaunamartė, per gimtadienį nusižudyti ketinanti vieniša moteriškė ir savęs pamilti neįstengianti dvidešimt penkerių mergina. Jie visi išgyvena tą patį skausmą, baimę, netikrumą ir lyg rate besisukančios voverės pasakoja vis tas pačias istorijas. Kurias, Lori žino, galima pakeisti.

„Gal norėtumėt apie tai pasikalbėti?“ – atviri, šmaikštūs, kartais kiek kandūs memuarai, kuriuose kiekvienas atpažins dalelę savęs. Gottlieb kviečia pažvelgti iš abiejų pusių – ir psichoterapeuto, ir paciento, įsiklausyti ir priimti tiesą, kurią dažnai stengiamės nuslėpti ne tik nuo kitų, bet ir nuo savęs, atpažinti mus gniuždančias istorijas, išmokti joms pasipriešinti ir patikėti, kad niekada ne vėlu viską pradėti iš naujo.

„Psichoterapijos įžvalgos pinasi su asmeniniais pastebėjimais ir lengvai perteikiamais patarimais. Jokių pamokslų ir bejausmių teorijos atpasakojimų. Viskas tikra ir artima.“
New York Journal of Books

„Gottlieb mus dar kartą įtikina, kokia vertinga yra psichoterapija.“
Washington Post


Lori Gottlieb (Lori Gotlyb, gim. 1966) – psichoterapeutė, savigalbos knygų autorė, patarimų skilties „Mieloji psichoterapeute“, spausdinamos žurnale „Atlantic“, ir to paties pavadinimo tinklalaidės kūrėja. Jos skaitytas TED pranešimas 2019 metais buvo vienas žiūrimiausių. Gottlieb memuarų ir patarimų knyga „Gal norėtumėt apie tai pasikalbėti?“ ilgai išliko perkamiausių „New York Times“ negrožinių knygų sąraše, o televizija ABC paskelbė pagal knygą kurianti serialą.

€9,91

„Dabar myliu save. Meilė sau reiškia, kad mano santykis su savimi grįstas pasitikėjimu ir ištikimybe. Tikiu, kad visuomet palaikysiu save, tad esu ištikima vidiniam balsui. Verčiau nepatenkinsiu kitų lūkesčių nei apleisiu save. Verčiau nuvilsiu kitus nei nuvilsiu save. Verčiau atsisakysiu kitų nei
savęs. Būsiu su savimi, kol mirtis mus išskirs.“

Visą gyvenimą Glenonė buvo „teisinga“ mergaitė, dukra, draugė, žmona, moteris, mama. Ji klausėsi, kas jai sakoma, ir sekė tuo, kuo buvo liepiama sekti. Nors viduje nuolat jautė kankinantį neteisybės jausmą, iš visų jėgų stengėsi užgniaužti kylantį nepasitenkinimą. Bet vieną dieną viskas pasikeitė: renginyje, kur turėjo pristatyti netrukus pasirodysiančią knygą, Glenonė sutiko savo gyvenimo meilę – karjerą baigusią futbolininkę Ebę, ir galvoje aiškiai, ryžtingai išgirdo save tariant: „Štai ji.“ Pirmą kartą žodžiai, pakeisiantys visą tolesnį Glenonės gyvenimą, nebuvo primesti iš išorės, o kilo jai pačiai iš vidaus. Ir ją išlaisvino.

Įkvepianti Glennon Doyle prisiminimų ir patarimų knyga „Nesutramdyta“ skaitytojams atskleidžia, kaip laimė ir ramybė mus užplūsta, vos tik nustojame elgtis pagal kitų mums primestas taisykles ir lūkesčius, ir trumpomis atviromis kasdienio gyvenimo istorijomis perduoda kiekvienai moteriai būtiną išgirsti žinutę: nustok pataikauti, pradėk gyventi. Nes, kaip teigia autorė, „kuo drąsesnės esame, tuo geriau mums sekasi.“

„Išlaisvina emociškai, dvasiškai ir fiziškai.“
Elizabeth Gilbert, „Valgyk, melskis, mylėk“ autorė

„Nesutramdyta“ kupina nuostabiai taiklių įžvalgų apie tai, ką reiškia būti moterimi šiandienos pasaulyje.“
Reese Witherspoon, aktorė, režisierė

„Tai kiekvienos moters įgalinimo ir meilės sau maldaknygė, kurios centre – drąsi, niekam nepataikaujanti ir nesiteisinanti savojo balso ir savo esybės atradimo istorija.“
Publishers Weekly


Glennon Doyle (gim. 1976) – amerikiečių rašytoja, aktyvistė, tinklalaidės „We Can Do Hard Things“ kūrėja, trijų vaikų mama, Lietuvos skaitytojams jau pažįstama iš savigalbos knygos „Išlik kovotoja“ („Vaga“, 2017). Neįtikėtino populiarumo sulaukusi naujausia autorės knyga „Nesutramdyta“ ilgai išliko „New York Times“ bestselerių viršūnėse ir įkvėpė daugybę moterų ieškoti tikrojo, nesutramdyto savo vidinio balso, leidžiančio atrasti laimę ir mėgautis vidine ramybe.

€8,40

„Mūsų meilė buvo toks gilus sapnas, kad niekam, nė vienam iš retų aplinkoje pasitaikiusių perspėjimų nepavyko manęs pažadinti. Groteskiškiausias košmaras. Bevardė prievarta.“

XX a. devintojo dešimtmečio vidurio Paryžiuje trylikametė V., auginama išsiskyrusios mamos, knygomis bando užpildyti tuštumą, kurią paliko tylos siena atsitvėręs tėvas. Per vieną vakarienę ji susipažįsta su G. – garsiu rašytoju, apie kurio skandalingą reputaciją nė nenutuokia. Penkiasdešimtmečio vyro charizma, panašumas į budistų vienuolį ir rodomas dėmesys iškart patraukia negražia save laikančią merginą. Ji greitai sulaukia laiško, kuriame G. pareiškia „privalantis“ pasimatyti. Netrukus nenuilstančiam, meilingam G. pavyksta įtikinti V. ir ši, vos sulaukusi keturiolikos, jam atsiduoda.

Ir kaip siaubingai V. nusivilia supratusi, kad G. nuo senų laikų kolekcionuoja paaugles meilužes ir meilužius, o šalyse, kur į nepilnamečių apsaugą žiūrima pro pirštus, mėgaujasi sekso turizmu. Už meilikaujančio menininko kaukės slypi grobuonis, užtariamas dalies literatūros pasaulio atstovų. Kol G. rašo jų meilės istorija paremtą romaną, V. stengiasi išsivaduoti iš jo įtakos gniaužtų. Išsiskyrus kančių keliai nesibaigia: rašytojas ir toliau kankina V., rašydamas knygas apie jųdviejų santykius ir persekiodamas ją laiškais.

Praėjus trisdešimčiai metų vienos iš didžiausių prancūzų leidyklų „Julliard“ vadovė Vanessa Springora (g. 1972), nuostabiai valdydama kalbą, pristato išskirtinius ir įžvalgius atsiminimus apie tai, kaip žinomas prancūzų rašytojas Gabrielis Matzneffas (g. 1936) užgrobė jos paauglystę. Ji aprašo nepaliaujamas manipuliacijas ir gąsdinantį situacijos dvilypumą, kurį patiria nesipriešinanti, įsimylėjusi nepilnametė auka. Ji taip pat kritikuoja tuomet Prancūzijoje vyravusį konformizmą ir kai kurių visuomenės sluoksnių nuolaidžiavimą įžymioms intelektualinio elito asmenybėms. Šie atsiminimai – ne tik ano laiko, bet ir šių dienų atspindys, universalus pasakojimas apie seksualinę galią ir manipuliaciją, traumą, išsilaisvinimą ir nuosavos istorijos susigrąžinimą.


„Aštrūs tarytum peilio ašmenys, į paširdžius kertantys atsiminimai. Šis skausmingas ir sykiu galingas tekstas veikia kaip atpildas."
Kate Elizabeth Russell

„Istorija primena paktą su nelabuoju. Ją išrašyti – tai išvaryti velnią. Ją perskaityti – tai visomis išgalėmis paremti šį išsižadėjimą ir pabusti iš letargo, kuris kartu su konformizmu, abejingumu ir susitaikymu dažnai grasina mus užliūliuoti.“
Elodie Pinel

„Šaltakraujiškai atskleisdama seksualinės prievartos mechanizmus, Springora geba peržengti vieno asmens interesus ir kvestionuoja visuomenės elgesį. Šia prasme „Abipusiu sutikimu“ – daug daugiau nei vieno žmogaus išpažintis.“
Nicole Grudlinger

€5,88

„Kūnas, jei galite pasitraukti jam iš kelio, yra puikus save keičiantis organizmas, kuris nori pasveikti.“

Harvardo universiteto dėstytojas, gydytojas Jeffrey Redigeris spontanišku išgijimu susidomėjo daugiau kaip prieš penkiolika metų. Vakarų medicina šiuo klausimu visada buvo nusiteikusi gana skeptiškai: netikėtus išgijimus laikydavo tiesiog laimingais atsitiktinumais. Tačiau Redigeris jautė, kad vis dažniau jo kelyje pasitaikantys spontaniški išgijimai slepia kai ką svarbaus, galinčio amžiams pakeisti gydymo metodus ir suteikti ligoniams antrą progą.

Redigeris ėmėsi tirti pavienius „stebuklingus“ atvejus, kalbinti netikėtai pasveikusiuosius, naršė medicinos istoriją ir kelis kartus lankėsi dvasinio gydymo centruose. Ilgainiui jis pastebėjo kelis bendrus veiksnius, turinčius įtakos išgyjant: mitybos pertvarka, reakcijos į stresą pokytis, imuninės sistemos gydymas bei savo gyvenimo ir tapatybės persvarstymas – visa tai padėdavo žmonėms išsikapstyti. Šie keturi sveikatos ramsčiai Redigeriui leido suprasti, kad mintys ir kūnas patys turi nepaprastos galios gydyti.

Knygoje J. Redigeris pasakoja ne vieno pasveikusiojo istoriją, ieško sėkmės priežasčių, pateikia patarimų, kaip sukurti palankią sveikti fizinę ir psichologinę aplinką, ir skatina priimti savaiminių išgijimų išmintį bei derinti ją su šiuolaikinės medicinos pasiekimais, kad šis procesas taptų įmanomas didesnei grupei žmonių ir nebebūtų laikomas vien atsitiktiniu stebuklu.


„Vos baigęs skaityti „Išgijusius“, užsakiau knygą visiems artimiesiems ir brangiausiems draugams. Ir atnaujinau kitos dienos valgiaraštį.“
Washington Post


Jeffrey Rediger, dr. (Džefri Rediger) – McLeano ligoninės, vienos iš geriausių psichiatrijos institucijų JAV ir novatoriškų neuromokslo tyrimų lyderės, vadovas, gydytojas, Harvardo medicinos mokyklos dėstytojas. „Išgiję“ – spontaniško išgijimo priežasčių paieškos, išgijusiųjų istorijos ir patarimai ligoniams bei norintiems užkirsti kelią ligai.

€9,51

„Kokia graži Prancūzija, – galvojo Fani, – ir kokia graži mano meilė...“

Pilys, upės, kalvos, žydras dangus, linguojantys platanai ir kvapnūs jazminai, į pabaigą krypstanti vasara – tokiame žaviame Prancūzijos provincijos kolorite rutuliojasi nelaimingos ir susvetimėjusios turtuolių šeimos likimas. Į siaubingą žmonos vairuojamo automobilio avariją patekęs geraširdis Liudovikas Kresonas stebuklingai išsigelbėja, bet, nors ir sveiksta, yra blaškomas po psichiatrines ligonines. Iš jų grįžusį šeima vis vien laiko kvaišeliu, o lengvabūdė žmona Mari Lora nė nenori pažvelgti jo pusėn. Tik jautrioji Mari Loros motina Fani Kroli užjaučia visų apleistą žentą. Ir šis, toje žavingoje moteryje įžvelgęs meilės – galbūt vienintelio meno, kurį yra įvaldęs, – galimybę, įsipainioja į romantiškus ryšius su savo uošve.

„Nebaigtas romanas“ – paskutinis Francoise Sagan kūrinys, jos sūnaus atrastas po autorės mirties. Subtilus, nevaržomas, pažymėtas jos didžiulės meistrystės, maitinamas jos jausmų ir jų trapumo. Išmintis, ironija, grakštumas, jai leidžiantys žaismingai ir lakoniškai pateikti meilės dramas ir buržua gyvenimo spindesį bei skurdą, – visa tai dar sykį atskleidžia F. Sagan individualybę, taip ryškiai atsispindinčią šiame neužbaigtame romane.

„Didžiausia staigmena 2019 m. Prancūzijos literatūros padangėje.“
france24.com

„Nors ir nebaigtas, pribloškė mane savo žiauriai „saganišku“ stiliumi, kartais trikdančiu begėdiškumu ir tam tikrų peripetijų absurdiškumu. <…> Kupinas laisvos dvasios, dygaus humoro ir kone akiplėšiškos drąsos.“
Denis Westhoff, autorės sūnus


Francoise Sagan (tikr. Francoise Quoirez, 1935-2004) – viena populiariausių XX a. prancūzų rašytojų, nugyvenusi audringą gyvenimą, mylėjusi daug ir aistringai – ją supo žvaigždės, alkoholis, prabanga, meilužiai ir meilužės. Spėjama, kad autorės slapyvardis kilęs iš Marcelio Prousto ciklo „Prarasto laiko beieškant“ veikėjos princesės de Sagan vardo. 1985 m. už visą kūrybą rašytojai skirtas „Prix littéraire Prince Pierre de Monaco“ apdovanojimas. Jos pirmasis romanas „Sveikas, liūdesy“ laikomas vienu svarbiausių XX a. kūrinių.

€6,05

„Mano žmona vienu metu buvo apsiaustas, burtų lazdelė, triušis ir skrybėlė. Kaip viena moteris gali vairuoti lėktuvą, mylėti mane, gelbėti kalaitę, pakęsti „Egzelciorą“, ištrykšti iš sniegynų ir vandenų, tikėti kažkokio paukštelio galiomis, viskam suteikdama gyvenimo geismo ir laimės skonį To aš nežinojau.“

Jau dveji metai Polis Hansenas atlieka bausmę Monrealio kalėjime. Kameroje jis įkurdintas drauge su Patriku Hortonu iš „Hells Angel“ gaujos, atliekančiu bausmę už žmogžudystę. Retkarčiais Polį aplanko jo mylimiausi mirusieji: žmona indėnė Vainona, tėvas danų pastorius Johanas ir didelių juodų akių kalaitė Nukė.

Žvilgsnis į praeitį: Polis Hansenas – „Egzelcioro“ daugiabučio prižiūrėtojas, ten jis atlieka meistro, durininko, sargo ir – dar labiau – sielų taisytojo ir liūdinčiųjų guodėjo pareigas. Kai nereikia skubėt į pagalbą „Egzelcioro“ gyventojams ar rūpintis kitais darbais, laiką leidžia su Vainona. Savo pilotuojamu nedideliu lėktuvu Vainona skraidina Polį aukščiau debesų, į atvirą dangų. Bet netrukus viskas pasikeičia.

Smėliu užpustyta bažnyčia paplūdimyje, asbesto kasyklos po atviru dangumi, sidabraspalvės upės vingiai, gaudžiančių vargonų garso bangos, kino teatro „Le Spargo“ šešėliai – šioje mozaikoje po truputį skleidžiasi vieno gyvenimo istorija, kupina meilės artimui, gailestingumo, žmogiškosios silpnybės ir stiprybės, noro surasti savo vietą ir maišto prieš visas neteisybės formas.

„Skaitymo malonumas, mintyse jau virstantis filmu.“
Virginie Despentes

„Dubois kuria tragikomišką pasaulį, virtuoziškai valdydamas kasdienybės absurdą ir poeziją.“
Le Point

„Graži, tyra, melancholiška, pilna nevilties ir keistos paguodos knyga.“
Télérama

„Dubois humanizmas prabyla į pačią širdį.“
Bibliobs


Jean-Paul Dubois (Žanas Polis Diubua, gim. 1950 Tulūzoje) – vienas svarbiausių šiuolaikinių prancūzų rašytojų, 23 kūrinių autorius, pelnęs tokias literatūros premijas kaip „Prix Femina“, „Prix du roman Fnac “, „Prix Alexandre-Vialatte“ ir kitas. 2019 m. už romaną „Ne visi šiam pasauly gyvena vienodai“ apdovanotas Goncourt'ų premija.

€6,99

Ką darytum, jei žvilgtelėtum akies krašteliu į savo ateitį ir išvystum visai ne tai, ko tikėjaisi?

Kiekviena Danielės Ešlės Kohan gyvenimo minutė suplanuota. Šiandien ji neabejotinai gaus darbą išsvajotoje teisininkų kontoroje, vakare romantiškame restorane jai pasipirš mylimasis, po metų jie persikels gyventi į geidžiamą Niujorko rajoną, ir taip per ateinančius penkerius metus viskas stos į seniai numatytas vėžes. Tik planuose paskendusi Denė nė neįtaria, kad likimas jai turi parengęs staigmeną.

Grįžusi namo, išvarginta stiprių dienos įspūdžių, Denė užmiega ant sofos, o praėjus kelioms akimirkoms nubunda gyvenime po... penkerių metų: kitame bute, šalia kito vyro ir su kitu sužadėtuvių žiedu ant piršto! Po valandėlės pramerkusi akis, Denė supranta vėl grįžusi į savo senąjį gyvenimą. Nors viskas atrodė neginčytinai tikra, ji netiki vizijomis ir pranašystėmis, tad stengiasi gyventi, kaip gyvenusi. Tačiau po ketverių su puse metų geriausios draugės surengtuose pietuose jai tiesiai prieš akis išdygsta vyras iš vizijos, ir Denei viskas ima slysti iš rankų.

„Nuostabiai graži istorija su netikėta pabaiga!“
Beth O'Leary

„Žiupsnelis gydančios magijos sudaužytoms širdims.“
Kirkus Reviews

Rebecca Serle – scenarijų autorė, prodiuserė, rašytoja. Jos romanas „Po penkerių metų“ sulaukė išskirtinio skaitytojų dėmesio ir tapo „New York Times“ bestseleriu. Populiari JAV televizijos laida „Good Morning America“ romaną paskelbė savo knygų klubo mėnesio knyga.

€6,99

Neįvardytos jūros neįvardytoje saloje vienas po kito dingsta objektai: skrybėlės, kaspinai, rožės, laivai, paukščiai, muzika… O su jais išsitrina ir salos gyventojų atsiminimai. Nustoję egzistuoti objektai daugumai jų praranda bet kokią reikšmę ir yra pradanginami iš saliečių kasdienybės – užkasami sode, sudeginami ar atiduodami atminties policijai. Bet saujelei turinčių gebėjimą neužmiršti tenka gyventi apimtiems nuolatinės baimės. Nes atminties policijos darbas – surasti atsimenančius ir padaryti viską, kad tai, kas išnyko, liktų užmiršta.
Pagrindinė romano veikėja, jauna salos rašytoja, sužinojusi, kad jos knygos redaktorius atsidūrė atminties policijos akiratyje, pasiryžta jam padėti. Regis, vienintelis jųdviejų išsigelbėjimas – tai jos rašomas romanas, nelyg priešnuodis užmarščiai. Kas gi žino, kas pranyks rytoj?

„Atminties policija“ – tai įtaigus alegorinis pasakojimas apie atminties galią, praradimo skausmą, visa ko laikinumą, nuolatinę ir nesustabdomą pasaulio kaitą, nepalaužiamą žmogaus valią priešintis blogiui ir kovoti už išlikimą.

„Romanas, skatinantis į visa pažvelgti kitomis akimis. <…> Retas drąsios vizijos pavyzdys.“
Madeleine Thien

„Ogawos pasakojime justi George'o Orwello „1984-ųjų“, Ray'aus Bradbury'io „451° Farenheito“, Gabrielio Garcios Marquezo „Šimto metų vienatvės“ temų atšvaitai, bet „Atminties policija“ turi visiškai savitą balsą ir pasakojimo įtaigą.“
Time

„Laikui nepavaldi sakmė apie kontrolę ir netektį, kuri šiandien atrodo aktualesnė nei bet kada.“
Guardian, Best Books of the Year


Yoko Ogawa (Joko Ogava, gim. 1962) – viena reikšmingiausių šiuolaikinių japonų rašytojų, laimėjusi visus svarbiausius japonų literatūros apdovanojimus, įskaitant ir Akutagawos. Iš viso parašė daugiau kaip 40 kūrinių. Romanas „Atminties policija“ – antras autorės kūrinys lietuvių kalba, Japonijoje pasirodęs dar 1994-aisiais ir iki šiol nepraradęs aktualumo. Jis tapo 2020 m. „International Booker Prize“ ir 2019 m. „National Book Awards“ finalininku, buvo įtrauktas į „New York Times“ 2019 m. svarbiausiųjų šimtuką. Leidykla „Baltos lankos“ yra išleidusi ir Y. Ogawos romaną „Begalinė lygtis“.

€8,12

El. knyga Ch. Tomas Vaiseta

2022 m. JURGOS IVANAUSKAITĖS PREMIJA

2022 m. EUROPOS SĄJUNGOS LITERATŪROS PREMIJOS NOMINACIJA

2021 m. KŪRYBIŠKIAUSIŲ KNYGŲ DVYLIKTUKAS

 

„Užtat katinų akys – galbūt žiauriausia ir maloniausia, ką galima patirti iki mirties: jų išgaubtame stikle niekada neatsispindi tavo atvaizdas <…>. O po stikliniais gaubtais saugomi didžiausi ir galbūt vieninteliai pasaulio stebuklai – ant smaragdinio, gintarinio ar varinio audinio padėti ryškūs juodi žetonai, dieną virstantys kompasais, rodančiais Mirties ir Gyvybės kryptį. Taip man atrodo! Dovanokite! Jūs galite šiam jausmui nepasiduoti. Turbūt tai įmanoma. Turbūt.“

Scenos darbininko Šarlio, šios knygos pagrindinio veikėjo ir pasakotojo, žodžiais tariant, tai romanas apie pirmąjį tikrą teatrą, nes jame vaidinama iki galo – iki mirties. Tokie teatrai esą kuriasi juodžiausiais negandų metais, kad atpirktų žmonijos nuodėmes. Į romano sceną žengę aktoriai atkartoja istoriškai realiai Viduramžių spektakliuose vaizduotą Paryžiaus vyskupo šventojo Dionizo kankinimo istoriją: juos degina, plaka, atiduoda suėsti laukiniam žvėriui. Šį pasakojimą galima skaityti kaip nužudytos dukters gedinčio tėvo elegiją, kaip nuorodų į Bibliją, Karolingų kultūrą ir grožinę literatūrą kupiną skaistyklos alegoriją, kaip apsimetėlio pranašo perspėjimą apie Europos kultūros pabaigą arba kaip odę katinams, atsiųstiems grumtis su Velniu.

Žodingas, daugiasluoksnis, intelektualus idėjų romanas „Ch.“ (siūloma tarti „cha“) provokuoja skaitytojus pačius nuspręsti, ką jie skaito. Ironiškai, kartais groteskiškai ir absurdiškai kviečiama kartu mąstyti apie mirties kultūrą ir jos prasmę, pareigos reikšmę, meno paskirtį ir Vakarų kultūros vertybinius pamatus, vadinamąją „mažojo žmogaus“ idėją, amžiną, nesiliaujančią dieviškųjų ir demoniškųjų pradų kovą.

„Išmanioji katinologija grūste su martirologija. Po šlakelį Radzevičiūtės, Kondroto, Bulgakovo, Kafkos ir Joyce'o, sumaišyta, bet nesuplakta. Vietoj alyvuogės – 1001 Vaisetos patentuotas palyginimas. Ir žvirblio plunksnele sklendžianti kriminalinės kronikos nuoplaiša, pūstelėta tyčinio naratoriaus familiarumo. Autorius pasinaudojo senu barmenų triuku atverti baimių užkaborius mažo įžvalgiojo pertarais.“
Literatūrologas prof. Paulius Vaidotas Subačius

„Antikos tragedijos, Viduramžių misterijos, daugybė įvairiais laikais ir įvairiose vietose parašytų knygų kalba apie kelionę link didžiausios mūsų gyvenimo paslapties – mirties. Ar kas, be mūsų, dar stebi tą kelionę, ją kreipia, joje dalyvauja? To tikrai nežinome. Mūsų kalbėjimas yra vienintelis tos kelionės pėdsakas, primenantis trupinius girioje, siūlą labirinte, iš aukštai atplevenusią plunksną ar spaudinio skiautę. Kultūra mums paliko daugybę gyvenimo kelionės ir mirties paslapties metaforų, bet nė nuo vienos jų, o ir nuo visų kartu netampa nei šviesiau, nei tamsiau. Paslaptis išlieka neįžvelgiama.“
Kultūros istorikė prof. Irena Vaišvilaitė

Tomas Vaiseta (gim. 1984) – rašytojas ir istorikas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas. Jo debiutinis apsakymų rinkinys „Paukščių miegas“ (2014) pateko į Metų knygos rinkimų knygų suaugusiesiems penketuką ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto skelbiamą kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Romanas „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“ (2016) įtrauktas į Metų knygos rinkimų knygų suaugusiesiems penketuką. Autorius parašė dvi istorines monografijas: „Nuobodulio visuomenė“ (2014) ir „Vasarnamis“ (2018). Jis apdovanotas Kazimiero Barėno ir Jurgio Kunčino vardo literatūros premijomis.

€6,99

„Polina, aš noriu skirtis. Aš tavęs nebemyliu.“

Vos keli žodžiai, – bet Polinos Frėmon gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis. Ilgai negalvojusi, ji susikrauna daiktus ir pasiėmusi ketverių metų sūnų išvyksta pagyventi pas tėvus. Prisiekia sau, kad tikrai neilgam, – tik kol praeis išsiskyrimo skausmas.

Tačiau net po pusės metų Polina nesijaučia „išgijusi“: tą nelemtą dieną ji vis iš naujo išgyvena mintyse, o skausmas žioji lyg atvira žaizda, kuriai niekad nelemta užsitraukti. Polina įsitikinusi, kad vyras ją vis dar myli, tad nutaria griebtis paskutinio šiaudo: kasdien savo brangiam Benui išsiųsti po laišką ir priminti, kokie neapsakomai laimingi jie buvo visą kartu praleistą laiką. Tik geriausius norus ir gražiausias praeities akimirkas dažnai temdo neišsakyti jausmai, paslaptys ir nuoskaudos, kurie verčiau niekada neiškiltų į paviršių.

„Grimaldi švelniai ir jautriai prabyla apie jausmus, kurių taip dažnai nedrįstame ar nenorime parodyti kitiems.“
La Provence

„Dar kartą įsitikinsite, kad meilė ir liūdesys dažnai eina koja kojon.“
Romans francais


Virginie Grimaldi (Viržiny Grimaldi, g. 1977) gimė ir augo Prancūzijoje, netoli Bordo. Kiek save pamena, visada norėjo būti rašytoja. Pirmąjį romaną apie meilę, jūrą ir net per 30 puslapių išsitęsusį saulėlydį parašė matematikos sąsiuvinyje būdama aštuonerių. „Lietui lyjant laimė kvepia stipriau“ – antrasis Prancūzijos bestselerių autorės romanas lietuvių kalba.

€7,27

Šeši nepažįstamieji ir viena juos vienijanti nepatogi gyvenimo tiesa…

„Visi meluoja apie savo gyvenimą. Kas būtų, jei, užuot melavę, sakytumėt tiesą?“ Ekscentriškas, bet labai vienišas menininkas Džulianas Džesopas šį klausimą užrašo savo žalsvajame sąsiuvinyje, pavadina jį „Nuoširdumo projektu“ ir palieka jaukioje Monikos kavinėje netoli namų. Suradusi Džuliano sąsiuvinį ir jo įkvėpta, Monika atvirai užrašo savo istoriją ir pasiryžta padėti Džulianui. Tik nė vienas nesitiki, kad tokie maži gerumo gestai gali šitaip pakeisti kitų žmonių gyvenimą...

Žalsvasis sąsiuvinis keliauja iš rankų į rankas po Londoną, vienišių miestą, kol galiausiai šeši nuoširdūs, keisti, kartais juokingi, kartais skaudžiai liūdni nepažįstamieji, žalsvajame sąsiuvinyje išguldę slapčiausius savo išgyvenimus, susiburia Monikos kavinėje. Jie visi savaip patirs, ką reiškia būti sąžiningiems: kai kam bus lemta nusivilti, o kai kam – netikėtai atrasti meilę.


„Istorija, kupina vilties, kurios mums visiems šiuo metu taip reikia.“
Woman & Home

„Pakeliantis dvasią ir priverčiantis susimąstyti kūrinys.“
Sophie Kinsella

„Džiaugsmingas skaitinys, kuris sušildo iš vidaus.“
Beth Morrey

„Jeigu Monikos kavinė iš tikrųjų egzistuotų, užsukčiau į ją kasdien.“
Laurie Frankel

„Gražus romanas, perduodantis svarbią žinutę. Nepaprastai tinka šiems laikams.“
Jill Santopolo


Clare Pooley (Klerė Pūlei) – britų rašytoja ir tinklaraštininkė. Ji ilgai dirbo reklamos srityje, kurioje riba tarp nuoširdumo ir fiktyvumo labai trapi, taip pat yra populiaraus tinklaraščio „Mummy was a Secret Drinker“ („Mamytė slapta gėrė“) ir atsiminimų knygos „The Sober Diaries“ („Blaivūs dienoraščiai“) autorė. „Tiesą pasakius“ – debiutinis jos romanas – tapo tarptautiniu bestseleriu, išleistas 30-yje šalių ir skaitytojų rekomenduojamas romano „Eleonorai Olifant viskas gerai“ ir filmo „Love Actually“ („Tegyvuoja meilė“) gerbėjams.

€7,83

COSTA pirmojo romano premija 2018
Viena geriausių „Guardian“ knygų 2018


„Negi nematai – tos kaukės, kurias dėvime, mus išduoda.“

Blekhito dvare šiąnakt vyks puota, iškelta panelės Evelinos Hardkesl garbei. Tik, deja, svaigaus maskarado įkarštyje šventės kaltininkei lemta mirti. Ir taip – kiekvieną vakarą, kol netikėtai į makabrišką mirties ir gyvybės žaidimą įkliuvęs bevardis jaunas vyras išsiaiškins, kas siekia atsikratyti šeimininkų dukters.

Kad rastų žudiką, jis teturi septynias dienas, o žaidimo taisyklės kasdien mainosi: netikėtumas lydi netikėtumą, nė vienas nėra tas, kuo dedasi. Ir jei iki paskutinio vakaro kulminacijos kaltasis nepaaiškės, puotos dalyviams Blekhite teks likti amžinai.


„Lyg labirintas, iš kurio vos ištrūkęs skubi grįžti atgal.“
Guardian

„Stuartą Turtoną skelbiu naujuoju mistinių detektyvų Skrybėliumi!“
Ali Land

„Sauja mėgstamiausios Agathos Christie knygos, kupinas šaukštas „Dauntono abatijos“, šlakelis „Švilpiko dienos“, ir jums prieš akis – prikaustanti ir paslaptinga Evelinos Hardkesl istorija!“
Harper's Bazaar


Stuart Turton (Stiuartas Tartenas) – rašytojas, laisvai samdomas žurnalistas; gyvena Didžiojoje Britanijoje, Liverpulio universitete baigė anglų kalbos ir filosofijos studijas. Debiutinis autoriaus romanas „Evelina Hardkesl šiąnakt mirs dar kartą“ išverstas į daugiau nei 28 pasaulio kalbas, 2018 m. įtrauktas į daugybę rekomenduojamų knygų sąrašų ir apdovanotas COSTA pirmojo romano premija.

€8,40

„Ji nesuvokė, kaip ilgai užtrunka tapti kuo nors kitu arba koks vienišas jautiesi gyvendamas ne tau skirtame pasaulyje.“

Vaikystėje neišskiriamos nenuorama Dezirė ir tylenė Stela Vinjė visad liks identiškos dvynės, visad liks seserys. Užaugusios mažame, žemėlapyje nė nepažymėtame Luizianos juodaodžių miestuke, kurio gyventojų oda tokia šviesi, kad nė nesiskiria nuo baltųjų. Šešiolikos pabėgusios į Naująjį Orleaną ieškoti geresnio gyvenimo. Neilgai trukus, Stelai palikus tik atsisveikinimo raštelį, atsiskyrusios ir pasirinkusios gyventi visiškai skirtinguose pasauliuose. Dezirė susituokia su juodaodžiu ir pagimdo tamsios odos mergaitę. Stela nusprendžia tapti baltąja, bet jos baltaodis vyras apie žmonos praeitį nė nenutuokia.

Ar išskirtos daugelio mylių ir dar daugiau melo seserys Vinjė vėl susitiks? Ar jas jungiantys saitai atlaikys likimo skirtus išbandymus? Kokią kainą teks sumokėti už savo pasirinkimus? Kaip klostysis jų dukrų gyvenimai ir ar susikirs keliai?

Nuo Amerikos pietų iki Kalifornijos, nuo XX a. vidurio iki pabaigos šiame romane gija po gijos audžiamas kelių Vinjė šeimos kartų likimų žemėlapis, kuriame talentingai, jautriai ir išmintingai braižoma žmonių meilės ir neapykantos vienų kitiems istorija, nagrinėjamos daugialypės priežastys, kodėl žmonės kartais pasirenka savo gyvenimus nugyventi tapę visai kitais, nei yra iš tiesų, ir kaip tai keičia jų tarpusavio ryšius.

„Prilygsta Toni Morrison kūrybai.“
O, The Oprah Magazine

„Universalus, rafinuotas ir jaudinantis romanas. Giliai po oda prasiskverbiantis, ramiai ir užtikrintai klausiantis, kas mes esame ir kuo norime tapti.“
Entertainment Weekly

„Nepaprastai įtaigus rasės ir tapatybės klausimų apmąstymas.“
New York Times


Brit Bennett (Brita Benet, gim. 1990 Kalifornijoje) – viena perspektyviausių šiuolaikinių amerikiečių rašytojų. „Nykstantys saitai“ – antras jos romanas, nominuotas 2021 m. „The Orwell Prize for Political Fiction“ ir „Women's Prize for Fiction“ literatūros premijoms.

€8,35

„Du mokytojai nerimastingai pakelia galvas. Rankose jie laiko kai ką, kas Aušvice griežtai uždrausta. Tie pavojingi daiktai negali iššauti, įkirpti ar įpjauti. Tiek baimės žiauriesiems reicho sargams varo ne kas kita kaip knygos – senos, nuplyšusiais viršeliais, išplyšusiais lapais.“

Keturiolikmetė Dita, su tėvais ištremta į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą, atsiduria 31-ajame bloke, kuriame veikia slapta mokykla. Jos įkūrėjas Fredis Hiršas paprašo Ditos pasirūpinti aštuoniomis trapiomis, bet gyvybiškai svarbiomis knygomis, kurias kaliniai slapta įnešė į koncentracijos stovyklą. Taip Dita tampa mažiausios ir slapčiausios, kokia tik kada nors egzistavo, – Aušvico bibliotekos – saugotoja. Tačiau ji netrunka suvokti: knygos yra itin pavojingos. Jos padeda žmonėms mąstyti. Ir tai siutina nacius, jie persekioja ir draudžia jas lyg apsėsti. O aptikę – kaltininkus baudžia mirtimi.

„Mažiausia pasaulio biblioteka“ – jaudinantis ir iškalbingas, tikrais įvykiais paremtas romanas, kuris iš užmaršties prikelia vieną labiausiai sukrečiančių kultūrinio heroizmo istorijų. Dita mums perduoda nepaprastą drąsos pamoką – nepasiduoda ir niekad nepraranda noro gyventi ir skaityti, nes net naikinimo stovykloje „pradėti skaityti knygą – tai lyg įsėsti į traukinį, vežantį atostogų“.

„Nepamirštamas romanas.“
Publishers Weekly

„Rekomenduojama „Anos Frank dienoraštis“ skaitytojams.“
School Library Journal

Antonio Iturbe (Antonijus Iturbė, g. 1967 Saragosoje) – ispanų žurnalistas ir rašytojas. Parašė penkis romanus ir daugybę kūrinių vaikams. Pasaulyje labiausiai išgarsėjo romanu „Mažiausia pasaulio biblioteka“, kurį rašydamas rėmėsi pokalbiais su tikrąja Aušvico bibliotekininke Dita Kraus. Vos pasirodęs romanas tapo tarptautiniu bestseleriu ir yra išleistas 30-yje šalių.

Dita Polach gimė Prahoje. 1942-aisiais, sulaukusi trylikos, su tėvais deportuota į Terezyno getą, vėliau – į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą. Nė vienas iš Ditos tėvų Holokausto neišgyveno. Po karo Dita susituokė su rašytoju Otto B. Krausu ir tapo Dita Kraus. 1949 m. jie emigravo į Izraelį, ten dirbo mokytojais ir susilaukė trijų vaikų. Vyrui mirus, Dita toliau gyvena Netanijoje, bet kartą per metus grįžta į gimtąją Prahą. Ji turi keturis anūkus ir keturis proanūkius.

€7,83

„O iš tikrųjų svarbiausias yra pats gyvenimas: gyventi taip, kaip norisi, ir tuo mėgautis.“

Ketvirtoje romanų ciklo „Mano kova“ knygoje „Šokis tamsoje“ aštuoniolikmetis Karlas Uvė pirmąkart atsiskiria nuo tėvų ir išvyksta į nediduką žvejų kaimelį pačiame Šiaurės Norvegijos pakraštyje dirbti mokytoju ir rašyti. Ten jį pasitinka naujų ir trikdančių patirčių kupinas pasaulis. Nors vietiniai jį priima šiltai, nuožmaus šalčio naktims vis plačiau užgulant kaimą, Karlas Uvė ir pats ima grimzti į tamsą. Romane pasakojama apie klaustrofobišką, bet grožio kupiną jauno žmogaus pasaulį, apie plačius, bet naivius jo užmojus, paties išprovokuojamas žeminančias situacijas, nuoširdumą ir brandos stoką, egzistencinio ir seksualinio išsilaisvinimo troškimą, lydimus nesibaigiančios arktinės žiemos.

Visame pasaulyje išgarsėjusiame šešių autobiografinių romanų cikle „Mano kova“ Karlas Ove Knausgårdas šokiruojamai atvirai aprašo savo paties, o ne išgalvotų personažų gyvenimą, tačiau kiekviena ciklo knyga skaitoma kaip talentingai parašytas, tvirtais siužeto siūlais sukabintas romanas. Savito stiliaus pasakojime autorius supina intymias kasdienio gyvenimo detales su pamatiniais klausimais apie atmintį, tapatybę, meilę, žmonių santykius, priklausomybes, mirtį, kūrybą ir meną. Šis literatūros šedevras suteikia galimybę pažinti vieną originaliausių šių dienų rašytojų.

„Užgauna visas įmanomas nervų galūnėles ir galiausiai išprovokuoja ryškų suvokimą, kaip nuostabu būti žmogumi.“
Jeffrey Eugenides

„Knyga be tabu.“
NDR Kultur

„Didžioji literatūra, lygintina su Marcelio Prousto, Roberto Musilio, Thomo Manno kūriniais.“
Berlingske Tidende

„Tikresnis už patį gyvenimą.“
La Repubblica

Karl Ove Knausgård (Karlas Uvė Knausgordas, g. 1968) – garsiausias šiuolaikinis norvegų rašytojas, Norvegijoje vadinamas fenomenu, kai kurių literatūros kritikų laikomas talentingiausiu šių laikų prozininku, dėl savo stiliaus lyginamas su Marceliu Proustu. Labiausiai pasaulyje išgarsėjo šešių romanų ciklu „Mano kova“, kuris Norvegijoje pasirodė 2009-2011 metais. Šis ciklas literatūros kritikų vertinamas kaip vienas svarbiausių šiuolaikinės literatūros kūrinių, atspindinčių ryškią pastarųjų metų literatūros tendenciją – rašyti ilgas, tęstines, į kelių tomų sagas išsiplėtojančias tų pačių veikėjų istorijas. Pasak literatūros kritikų, Knausgårdas išplėtė grožinės literatūros ribas ir XXI a. prikėlė autorių, kurio mirtis buvo skelbiama dar XX a. viduryje.

€8,40

El. knyga Tamsi Vanesa Kate Elizabeth Russell

Viena laukiamiausių „New York Times“, „USA Today“, „Entertainment Weekly“, „Marie Claire“, „Elle“, „Harper's Bazaar“, „Bustle“, „Newsweek“, „New York Post“, „Esquire“, „Sunday Times“, „Guardian“ 2020-ųjų knyga


„– Tai turi būti meilės istorija, supranti? Man jos taip reikia. Nes jei tai ne meilės istorija, tai kas tada?"

2000-ieji. Po vasaros atostogų penkiolikmetė Vanesa grįžta į privačią Brouviko mokyklą. Liūdesio ir tamsos nuolat gaubiama paauglė niekaip nepritampa prie bendramokslių, tad vienintelis jos pabėgimas – kurti poeziją. Neilgai trukus mergaitė sužadina keturiasdešimt dvejų metų literatūros mokytojo pono Streino smalsumą. Nuolatinis jo dėmesys, pagyros ir tarsi netyčiniai prisilietimai ima traukti Vanesą kaip drugelį į ugnį.

2017-ieji. Vanesai trisdešimt dveji, bet į klaustrofobišką ir niūrų savo pasaulį ji vis dar žvelgia naiviu paauglės žvilgsniu. Jau kelios dienos ji nepaliaujamai galvoja apie buvusios bendramokslės žinutę, kviečiančią prisijungti prie Streinui iškeltų kaltinimų seksualiniu priekabiavimu. Bet Vanesa nesijaučia galinti paminti tai, kas tarp jųdviejų įvyko. Pripažinti, kad Streinas priekabiavo, reikštų išduoti jo pasitikėjimą ir tikėjimą ja. Jis jos neprievartavo. Tai buvo tikra – tai buvo meilė. Tik giliai viduje Vanesa jaučia, kad tiesa skamba gerokai kitaip...

„Tamsi Vanesa“ – seksualinį priekabiavimą patyrusios, tačiau traumos suvokti ir pripažinti negebančios moters portretas, drąsus žvilgsnis į skriaudos, galių pusiausvyros ir sekinančios saviapgaulės gelmes.


„Skaudus apmąstymas to, ką reiškia netekti teisės savo istoriją kurti pačiai.“
Hilary Mantel

„Daugiasluoksnis, nepatogus, sodrus.“
New York Times Book Review


Debiutinė Kate Elizabeth Russell (Keit Elizabet Rasel) knyga „Tamsi Vanesa“ gimė po dešimtmečio ieškojimų ir pasirodė kaip tik tuo metu, kai per pasaulį nuvilnijo #MeToo judėjimas. Knygą išsyk apgaubė skandalai, spėjimai, jog istorija paremta asmenine autorės patirtimi. Tačiau Russell tai paneigė: parašyti knygą ją visų pirma įkvėpusi V. Nabokovo „Lolita“ ir noras suprasti moters santykį su patirta trauma, jos pareigą ir baimę apie patirtį kalbėti viešai.

€8,69

Alisa Hart nuo mažens gyvena atskirta nuo viso pasaulio – apsupta aukštų cukrašvendrių laukų ir bekraščio vandenyno, kur nuo tūžmingo tėvo ją saugo begalinė motinos meilė ir nusiraminimą šnabždantys gėlynai. Tačiau vieną dieną svajonių ir vilčių kupinas Alisos gyvenimas neatpažįstamai pasikeičia: šeimą ištikus nelaimei, devynmetė išsiunčiama gyventi pas močiutę, kurios ji nė nepažįsta.

Dideliame Džunės gėlių ūkyje glaudžiasi ne tik gražiausi Australijos žiedai, bet ir likimo nuskriaustos, smurtą patyrusios moterys. Jų globojama, Alisa po truputį pripranta prie naujųjų namų ir įsilieja į ūkio gyvenimą. Gėlės tampa jos žodžiais, leidžiančiais pasakyti tai, ko dažnai nesinori ar nepavyksta ištarti garsiai. Bet ir čia lemta patirti išdavystę. Įskaudintą ir nusivylusią Alisą Hart likimas vėl bloškia į priešišką pasaulį – į laukinę Australijos gamtą ir audringus santykius – ieškoti savosios vietos.


„Holi sukūrė išskirtinę, tikėjimą ir drąsą įkvepiančią istoriją apie moters gebėjimą nepalūžti, kad ir kas stotų jos gyvenimo kelyje.“
Bruna Papandrea, serialo „Nekaltas melas“ („Big Little Lies“) prodiuserė

„Suteikia vilties.“
Australian Women's Weekly

Holly Ringland (Holi Ringlend, g. 1981) augo Australijoje, vaikystėje basomis lakstė po savo mamos tropinių augalų sodą. Jos ryšį su gamta, įvairiomis kultūromis ir jų perduodamomis istorijomis sustiprino ištisus dvejus metus trukusi kelionė po Šiaurės Amerikos nacionalinius parkus ir darbas su tenykščiais Australijos dykumų gyventojais. „Visos Alisos Hart gėlės“ – debiutinis autorės romanas, netrukus tapęs tarptautiniu bestseleriu. 2019 m. jis apdovanotas „The Australian Book Industry Awards“ kaip geriausias metų romanas, o kompanija „Made Up Stories“ (Bruna Papandrea) netruko įsigyti teisę pagal jį kurti serialą.

€7,83

Penkios Lotynų Amerikos moterų kartos, susietos kraujo ryšio, paslapčių ir knygos, perduodamos iš kartos į kartą su žinute, užrašyta paraštėje:
„Mes – tai jėga. Mes esam daugiau, negu įsivaizduojame.“

1866-ieji, Kuba: Marija Izabelė – vienintelė moteris, dirbanti cigarų fabrike, kuriame darbininkai semiasi kasdienio ryžto iš jiems skaitomų Viktoro Hugo knygų. Bet laikai neramūs, pavojingi ir kupini draudimų, vis garsiau aidi artėjančio sukilimo garsai, ir iš prigimties nepriklausomai Marijai Izabelei veriasi vienintelė ramaus gyvenimo regimybė – santuoka ir motinystė.

1959-ieji, Kuba: Marijos Izabelės ainė Doloresa stebi savo vyrą, kartu su kitais sukilėliais besiruošiantį pasitraukti į kalnus Fidelio Kastro kvietimu. Ji lieka su dukromis, Karmen ir Elena, be pinigų net maistui, bet laisva nuo vyro smurto.

2014-ieji, Majamis: Karmen, vis dar negalinti susitaikyti su imigrantės dalia, pasijunta priblokšta išgirdusi dukros Džanetės, kovojančios su priklausomybe nuo narkotikų ir alkoholio, sprendimą laikinai priglausti suimtos imigrantės iš Salvadoro dukrą, o vėliau – keliauti į Kubą pas senelę Doloresą, su kuria Karmen nutraukusi ryšius. Trupančiose Doloresos namo sienose glūdi paslaptis, kuri sujungs Džanetę su praeitimi ir nepalaužiamų jos giminės moterų istorija.

Nuo XIX amžiaus cigarų cechų iki šių dienų imigrantų sulaikymo centrų, nuo Kubos iki JAV ir Meksikos romane „Apie moteris ir druską“ tarsi kraujo dryžiai, išmarginę Kubos ir JAV istoriją, vaizduojamos skaudžios ir nepagražintos Lotynų Amerikos moterų likimų skiautės, drąsūs ir ryžtingi jų pasirinkimai, nesutramdoma valia siekti laisvės atšiauriausiame iš atšiauriausių pasaulių. Šis romanas – daugiau nei diasporos istorija, tai atviras pasakojimas apie svarbiausias žmogų formuojančias ištakas ir palikimą ateities kartoms.


„Kaip lengva pamilti autorės vaizduojamas stiprias ir užsispyrusias moteris, mėginančias surasti būdą išlikti.“
Angie Cruz

„Romane kalbama apie motinas ir dukras, jų nuožmią meilę ir su ja kylančias siaubingas baimes. Apie tai, kaip viena kitą gelbstime. Kaip gelbstime save. Jis mane tiesiog prarijo.“
Kiran Millwood Hargrave


Gabriela Garcia (Gabriela Garsija) – amerikiečių rašytoja, imigrantų iš Kubos ir Meksikos dukra, augusi Majamyje, šiuo metu gyvenanti San Fransiske. Baigė sociologijos bakalauro studijas Fordhemo universitete ir grožinės literatūros magistro studijas Perdju universitete, gavo „Rona Jaffe Foundation“ rašytojų apdovanojimą ir „Steinbeck Fellowship“ stipendiją. „Apie moteris ir druską“ – pirmas rašytojos romanas, kuriam įkvėpimo ji sėmėsi iš savo šeimos istorijos ir patirties kovojant už migrantų teises.

€7,28

„Nusprendžiau užfiksuoti moters aistros karštį ir skausmą, kad vyrai ir kitos moterys geriau ją suprastų prieš pasmerkdami.“

Megė, jauna moteris, kurią kitos moterys, dar jaunesnės, vadina kekše. Ji kaltinama tuo, kad užmezgė santykius su savo vedusiu mokytoju. Jos istorija pateikiama teismo prisiekusiesiems. Daugelis šią moterį ir jos seksualinę patirtį atstumia. Kada, kodėl ir kas tiki moterimis – ir kada, kodėl ir kas jomis netiki?

Lina, namų šeimininkė iš Indianos. Daugelį metų jos niekas nebučiavo. Tačiau ji delsia palikti savo vyrą, nes neturi pinigų gyventi atskirai. Vėliau ji laukia, kol kitas vyras paliks savo žmoną. Paskui laukia vėl.

Sloun, sėkminga restorano savininkė. Leidžia savo vyrui stebėti, kaip ji užsiima seksu su kitais. Kartkartėmis lovoje atsiduria dvi poros, bet dažniausiai Sloun vyras tiesiog stebi – vaizdo įraše arba tiesiogiai – ją su kitu vyru. Sloun graži. Vyras žiūri, kaip ji miega su kitais, o už jų miegamojo lango atsiveria plati putojančio vandenyno panorama.

Tirdama šias trijų paprastų moterų intymaus gyvenimo istorijas, Lisa Taddeo užtruko aštuonerius metus, šešis kartus apvažiavo šalį, kraustėsi gyventi ten, kur gyveno šios moterys. Akis į akį valandų valandas klausėsi intymiausių jų gyvenimo liudijimų, kad galėtų geriau suprasti jų likimus, kad suteiktų joms galimybę kalbėti ir būti išgirstoms. „Trys moterys“ – ilgų pokalbių, žurnalistinio virtuoziškumo ir literatūrinio talento jungtis, kuri moters geismą, meilę, seksualinius poreikius, dužusias viltis atskleidžia be pagražinimų ir labai atvirai – su visais sudėtingais ir nepatogiais niuansais. Tai ne tik šių moterų istorijos – tai ir mūsų istorijos.

„Moters geismo vivisekcija.“
Washington Post

„Pasaulio moterims, kurios jaučia, kad jų seksualinių troškimų nepaisoma ir kad jų balso nesiklausoma.“
Sunday Times

„Drąsus kūrinys, pasirodęs pačiu laiku.“
New Statement

„Nėra žemėje moters, kuri pašėlusiai plakančia širdimi neatpažintų to, ką teko patirti Megei, Linai ar Sloun.“
Observer

Lisa Taddeo (Liza Tadeo, g. 1980) – amerikiečių žurnalistė ir rašytoja. Jos tekstai spausdinti „New York Magazine“, „Granta“, „Esquire“, „Elle“, „Glamour“ ir kituose leidiniuose, apsakymai pelnė du literatūros apdovanojimus „Pushcart Prize“. „Trys moterys“ – debiutinė autorės knyga, užkopusi į „New York Times“, „Sunday Times“ ir „Der Spiegel“ bestselerių sarašų pirmąją vietą. Ši knyga laimėjo negrožinės metų knygos titulą knygynų tinklo „Foyles“ (2019) ir „British Book Awards“ (2020) apdovanojimuose. Lisa Taddeo su vyru ir dukterimi gyvena Konektikute.

€8,12

El. knyga Migracijos Charlotte McConaghy

„Gyvūnai miršta. Netrukus čia liksime vieni.“

Franė Stoun visad buvo iš tų, kurios geba mylėti, bet negali pasilikti. Viską palikusi praeityje, išskyrus savo paukščių sekimo įrangą, ji atvyksta į Grenlandiją, kad leistųsi į ilgą kelionę iki pat Antarktidos – paskui vienintelę likusią poliarinių žuvėdrų koloniją pasaulyje, paskui ilgiausią ir galbūt paskutinę jų migraciją. Įkalbėjusi laivo „Saghanis“ kapitoną, Franė kartu su įgula leidžiasi gilyn į atvirus vandenis, tolyn į pietus, ieškodama ne tik įrodymų, kad poliarinės žuvėdros gali išgyventi, bet ir bandydama susitaikyti su savimi ir savo skaudžia praeitimi.

Nuo Arkties iki Airijos, nuo Australijos iki Antarktidos – tai intymi vienos moters kelionė paskui paukštį ir kartu klajonė po savo į šipulius byrantį pasaulį, kupiną meilės ir netekčių. Tai odė prieš mūsų akis nykstančiam pasauliui, žmogiškajam ryžtui ir niekad nemirštančiai vilčiai, vietoms ir žmonėms, kuriuos mylime.

„Ypatinga, grožio ir nevilties kupina knyga.“
Emily St. John Mandel

„Šis romanas pakeri, bet ne taip, kaip pakeri pasakos. Charlotte McConaghy įvaldė rupios magijos formą, kuri nutvilko mūsų sielas. „Migracijas“ rekomenduoju visa širdimi.“
Geraldine Brooks

„Migracijos“ atveria langą į niūrią ateitį, kuri nė neatrodo tokia nutolusi nuo mūsiškės dabarties. Suprasdama, kaip gamta mus gydo, C. McConaghy parodo, kodėl neatidėliodami turime imtis visų priemonių jai apsaugoti.“
Time

„Romane galima atpažinti sumaniai permąstyto „Mobio Diko“ atšvaitų, nuostabių mūsų planetos gamtovaizdžių ir jos nykstančių gyventojų aprašymų. Ši kelionė atmintyje išliks ilgai ir jai pasibaigus.“
New York Times Book Review

Charlotte McConaghy (Šarlotė Makonahy) – australų rašytoja ir scenaristė. „Migracijos“ yra devintoji jos knyga ir pirmoji, sulaukusi didžiulės tarptautinės sėkmės. Amazon.com „Migracijas“ išrinko geriausia 2020 m. grožine knyga. Šis distopinis romanas gimė iš autorės meilės gamtai ir nerimo dėl šiandieninio pasaulio patiriamos įvairių gyvybės rūšių nykimo krizės.

€7,83

Kelias paras išbuvusi be sąmonės, Karolina pabunda Paryžiaus „Pitié Salpetriere“ ligoninėje. Sutrikusi, išsigandusi, staiga susivokia neatsimenanti nė menkiausio dalyko apie save: nei kas ji tokia, nei kas jai nutiko, nei kodėl ji apskritai atsidūrė šiame mieste. Palydėta į prabangų butą netoli Senos krantų, Karolina desperatiškai stengiasi išsiaiškinti savo praeitį: kasdien ieškodama užuominų, galinčių atgaivinti pažirusius prisiminimus, svečių kambario spintoje ji aptinka šūsnį senų laiškų, rašytų moters vardu Selina. Karolina panyra į svetimą istoriją, tikėdamasi, kad prieš daugiau nei pusšimtį metų rašytos eilutės taps raktu ir į jos pačios gyvenimą.

1943-ieji. Vokiečių okupuotame Paryžiuje gražuolė Selina kartu su tėvu ir dukrele Kozi nedidelėje parduotuvėlėje Kler gatvėje komponuoja visame mieste gražiausias gėlių puokštes. Žinia apie sėkmingai prekiaujančią šeimą netrukus sužadina aukšto rango SS karininko susidomėjimą. Selina suvokia, kad toks dėmesys nieko gero nežada, tačiau – kad ir ką tektų iškęsti, kad ir kiek reikėtų nusižeminti ir paaukoti – ji pasiryžusi bet kokia kaina išgelbėti brangiausius žmones.

„Verianti meilės, drąsos ir gebėjimo atleisti istorija.“
Library Journal

Sarah Jio (Sara Džijo, g. 1978) romanai kaskart patenka į „New York Times“ ir „USA Today“ perkamiausių knygų sąrašus. Skaitytojai jais mėgaujasi jau daugiau nei 25 pasaulio šalyse. „Lauksiu tavęs Paryžiuje“ – naujausias autorės romanas, pasirodantis lietuvių kalba.

€7,28

El. knyga Hamnetas Maggie O'Farrell

„Norėtų viską išardyti, vėl paversti vilnos pluoštu, grįžti į tą akimirką, o tada atsistoti, atgręžti veidą į žvaigždes, į dangų, į mėnulį ir melsti jų pakeisti tai, kas jo laukia.“

Vieną 1596-ųjų vasaros dieną sukarščiavusi vienuolikmetė Džudita atgula į lovą savo namuose Stratforde. Jos dvynys brolis Hamnetas kur įmanydamas ieško pagalbos ir artimųjų. Bet kodėl gi nieko nėra namuose?

Dvynių motina Agnesė – laisvos dvasios moteris, žolininkė, turinti gydymo galių, nors ir keistuolė, miestelyje gerbiama vaistytoja, gebanti įžvelgti žmogaus likimą, – visai netoli, sode, kur augina įvairiausias gydomąsias žoleles. Jų tėvas, lotynų kalbos mokytojas ir talentingas dramaturgas, kuria Londone. Jie dar nenujaučia, kad vienas iš jų vaikų iki savaitės pabaigos neišgyvens.

„Hamnetas“ – meistriškas romanas, įkvėptas Williamo Shakespeare'o sūnaus istorijos. Šio pasakojimo ašis – stipresnis už mirtį ryšys tarp brolio ir sesers, visa peržengianti motinos meilė, gedulo prislėgtos santuokos portretas. Kartu tai istorija sakalo ir jo mylimosios, blusos, laivu keliaujančios iš Aleksandrijos per pasaulį, pirštinių siuvėjo sūnaus, kuris nepaiso visuomenės normų ir pasirenka neįprastą gyvenimo kelią, galiausiai – istorija netekties pakirstos motinos, ypatingos moters, nužengusios tarsi iš kito, mistinio, gamtos ir dvasių, pasaulio.

„Mirguliuojantis stebuklas.“
David Mitchell

„O'Farrell „Hamnete“ savo elipsiška, sapniška proza kuria pasaulį, kuris sykiu apčiuopiamas ir tarsi anapusinis. <…> Šis romanas įtvirtina autorę kaip nepaprastai įvairiapusę rašytoją, itin gilumiškai suvokiančią svarbiausius žmogiškuosius ryšius, – šias savybes turėjo ir vienas toks lotynų kalbos mokytojas iš Stratfordo prie Eivono.“
Stephanie Merritt

„Meilė, gedulas, viltis, tvirtybė – šios knygos pasaulis toks gyvas ir ryškus, kad skaitant beveik gali užuosti žolę, išgirsti lietų.“
Mary Beth Keane

Maggie O'Farrell (Megė Ofarel, g. 1972) – viena žinomiausių šiuolaikinių airių ir britų rašytojų, aštuonių romanų autorė, „Costa Book Awards“ laureatė. Svarbiausiu jos kūriniu laikomas romanas „Hamnetas“, 2020 m. apdovanotas „Women's Prize for Fiction“ ir tapęs „Waterstones“ metų knyga.

€8,29

„Nugyvenau jau ištisą šimtmetį ir žinau, ką reiškia žvelgti blogiui į akis. <…> Papasakosiu tau savo istoriją. Joje daug liūdesio, baisios tamsos ir sielvarto. Bet galiausiai tai laiminga istorija, kadangi laimė yra tai, ką galime pasirinkti. Viskas priklauso nuo tavęs paties.“

Eddie Jaku visada save laikė pirmiausia vokiečiu ir tik paskui žydu. Jis didžiavosi savo šalimi. Bet viskas pasikeitė 1938-ųjų lapkritį per Krištolinę naktį, kai jis buvo sumuštas, suimtas ir išvežtas į koncentracijos stovyklą. Per kitus septynerius metus Eddie kasdien patyrė neįsivaizduojamą siaubą. Pirmiausia Buchenvalde, paskui Aušvice, o tada, besibaigiant karui, – per Mirties maršą iš Aušvico. Jis prarado šeimą, draugus, šalį. Bet išgyveno. Todėl pažadėjo sau kiekvieną dieną būti laimingas ir šypsotis. Pasakodamas savo istoriją, Eddie nori pagerbti žuvusiuosius, pasidalinti savo išmintimi ir mintimis, kaip nugyventi šviesiausią gyvenimą, ištvėrus tamsiausius laikus. Dabar, sulaukęs 101-ų, jis mano esąs laimingiausias žmogus šioje Žemėje.


„Atsiminimai, įprasminantys vilties, meilės, paramos vienas kitam svarbą.“
Times

„Perskaitęs Eddie Jaku knygą jautiesi, tarsi būtum suradęs naują draugą… Nuostabūs ypatingo žmogaus atsiminimai.“
Daily Telegraph

„Eddie pasakojimas suteikia paguodą šiais iššūkių kupinais laikais.“
Weekend Post


Eddie Jaku (Edis Jaku), tikr. Abraham Salomon Jakubowicz, gimė 1920 m. Vokietijoje, Leipcige. Išgyvenęs Buchenvaldo ir Aušvico koncentracijos stovyklas, jis su žmona ir sūnumi persikėlė į Australiją. Sidnėjuje įkūrė sėkmingą verslą, yra vienas iš Sidnėjaus žydų muziejaus įkūrėjų ir savanorių. 2013 m. buvo apdovanotas Australijos ordino medaliu už nuopelnus žydų bendruomenei. Sulaukęs 99-erių, savo gyvenimo istorija jis pasidalino „TEDxSydney 2019“. Eddie ir jo žmona Flore yra susituokę 75-erius metus. Jie turi du sūnus, anūkų ir proanūkių. 2021 m. balandžio 14-ąją Eddie atšventė savo 101-ąjį gimtadienį.

€6,99

Nauja detektyvo „Sausra“ autorės knyga

„Vėliau keturios išlikusios moterys visiškai sutarė tik dėl dviejų dalykų. Pirma: nė viena iš jų nematė, kaip Alisa Rasel dingo miškuose. Ir antra: Alisos liežuvis buvo toks aštrus, kad galėjo įpjauti.“

Penkios įmonės „BeiliTenants“ darbuotojos nenoriai užsikelia sunkias kuprines ir leidžiasi į išbandymo žygį Australijos Giralengo kalnagūbriu. Po trijų dienų vidurdienį jos turi pasiekti finišą kaip tvirta moterų, pasitikinčių viena kita, komanda. Tačiau atėjus metui į sutartą vietą grįžta tik keturios. Penktoji, Alisa Rasel, dingo.

Vos išgirdęs apie nelaimę, į įvykio vietą atskuba Melburno federalinis agentas Aronas Falkas. Alisa Rasel – svarbi jo tiriamos bylos liudininkė. Ji žinojo daug paslapčių ne tik apie įmonę, bet ir apie žmones, su kuriais dirbo. Aroną ima kankinti bjauri nuojauta. Gamta negailestinga, – bet ar dingimas galėjo būti tik nelaimingas atsitikimas?


„Nieku gyvu nepraleiskite.“
Mail

„Neginčytinai – viena stipriausių Australijos detektyvų rašytojų!“
Australian Womens Weekly

„Abiejose J. Harper knygose gamta griežia pirmuoju smuiku – ne tik kuria ypatingą atmosferą, bet ir meistriškai išryškina nuolat klysti linkusią žmogaus prigimtį.“
Sunday Times


Jane Harper (Džein Harper) gimė 1980 m. Mančesteryje, vėliau su šeima persikraustė į Australiją. Debiutinis autorės romanas „Sausra“ („Baltos lankos“, 2018) visame pasaulyje sulaukė milžiniškos sėkmės. „Gamtos galia“, pasakojanti apie skaitytojams jau pažįstamą tyrėją Aroną Falką, – antroji autorės knyga, 2018 m. įtraukta į geriausių trilerių ir detektyvų „Goodreads“ sąrašą, „Sunday Times“ bestseleris.

€7,83
Nuo: €5,00 Iki: €12,00
5 12