Tikra pabėgimo iš Kionigsbergo į Lietuvą istorija, sukrečianti iki širdies gelmių.

Šaltas 1946-ųjų vasaris. Vienuolikmetės Ursulos Dorn, karštligiškai ieškančios maisto Kionigsbergo griuvėsiuose, galvoje vienintelė mintis: kaip išgyventi? Sovietų okupuotame mieste daugiau nei 70 tūkstančių gyventojų, daugiausia vokiečių, jau mirė nuo bado, ligų ir smurtautojų okupantų rankos. Išsekusios moterys prievartaujamos, o kūdikiai vežimėliuose paliekami šaltyje. Maždaug 20 tūkstančių našlaičių klajoja po šiaurinę Rytų Prūsiją elgetaudami ir ieškodami maisto.

Ursula nebegali pakęsti šios kančios. Mergaitė įsmunka į rusų prekinį traukinį ir atkeliauja į Kauną. Čia susiduria su geranoriškais žmonėmis, globojančiais našlaičius, atklydusius iš Rytų Prūsijos. 

Tačiau ilgainiui ir Pažadėtąja žeme laikytoje Lietuvoje vis sunkiau: partizanai priešinasi sovietų okupantams, o „vokiečių fašistų vaikus“ priglaudusios šeimos tremiamos į gulagus. Norėdami išlikti „vokietukai“ priversti trauktis į miškus ir ten gyventi laukinį vilkų gyvenimą arba išsižadėti savo tapatybės ir praeities.

Nė viena Antrojo pasaulinio karo aukų grupė nėra moksliškai tyrinėta taip mažai kaip Rytprūsių vilko vaikai, o taip nutiko dėl to, kad, palyginti su kitomis Trečiojo reicho ir nacių sukelto karo aukomis, apie jų likimą sužinota gana vėlai. Tik byrant Sovietų Sąjungai ir Baltijos šalyse sustiprėjus nepriklausomybės siekiantiems judėjimams pirmą kartą prabilta apie vilko vaikus.

CHRISTIANAS HARDINGHAUSAS gimė 1978 m. Osnabriuke, Vokietijoje. Baigęs istorijos, literatūros ir žiniasklaidos magistrantūros studijas Osnabriuko universitete, apgynė daktaro disertaciją propagandos ir antisemitizmo tyrimų srityje. Hardinghausas rašo knygas, dirba laisvai samdomu žurnalistu ir istorijos konsultantu.

Knygelės piešiniai paskatins vaikus susipažinti su lietuvių kalbos abėcėle, o garsiniai mygtukai leis geriau įsiminti raidžių tarimą. Visus garsus perklausė ir patvirtino logopedai.

Kiekviena raidė šalia turi ir šmaikščią melodiją. Ar žinai, kaip skamba EŠERIAI EKETĖJE ar KIETAS KIAUŠINIS? O gal paklausykime, kaip skaniai parpia UŽSNŪDĘS UGNIKALNIS?

Spalvingos iliustracijos ir dainelės suteiks progą ir skaičiuoti, ir kartu dainuoti, pasikalbėti su vaiku apie įdomius bei rimtus dalykus – sužinoti, kokią sulą geria didžiausias Lietuvos ir Europos vabalas, ar aptarti, kodėl geriau, kai nieko nėra narvuose.

Tyrinėti, sužinoti ir išmokti lengviausia tada, kai smagu ir vaikams, ir suaugėliams!

„Sapnų kambarys“ – unikalus biografinės ir atsiminimų knygos hibridas, pirmas toks žvilgsnis į asmeninį ir kūrybinį vizionieriško režisieriaus Davido Lyncho gyvenimą.

Lyriškos ir intymios paties Lyncho refleksijos susipina su artimos kolegės Kristinės McKennos parašytais biografiniais skyriais, o šiems panaudota medžiaga daugiau nei iš šimto pokalbių su neįtikėtinai atvirais buvusių žmonų pasakojimais, šeimos narių, draugų, kolegų aktorių, agentų, muzikantų ir bendražygių iš įvairiausių sričių prisiminimais.

Kristina Savickytė tinklalaidėje „Pasaka su uodega“ kviečia ne tik klausytis įvairių šalių pasakų, bet ir gaudyti pasakos uodegą. Kitaip tariant, kalbėtis su vaikais apie skirtingų šalių pasakas, užsiimti pasakos įkvėptais darbeliais ir pasakoje gaudyti retai vartojamus žodžius.

Ar esate girdėję posakį „senas jautis vagos negadina“? Jis reiškia, kad senas dalykas gali būti geresnis už naują. Kartais senas, nugraužtas pieštukas piešia smagiau nei naujutėlis. O gal turite mielus marškinėlius ar suknutę, kurie nublukę, bet vis dar jūsų mėgstamiausi? 

Šios dienos pasakoje „Apie baltąjį vilką“, atrinktoje iš Jono Basanavičiaus pasakų kolekcijos, išgirsite istoriją, kurios pagrindinis veikėjas turėjo nuspręsti, kaip pasirinkti tarp to, kas sena ir kas nauja.

Tinklalaidę „Pasaka su uodega“ sugalvojo, pasaką adaptavo ir pasekė Kristina Savickytė

Pasakoje skambėjusias temas sukūrė ir klarnetu grojo Ignas Daniulis

Tinklalaidė įrašyta Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos garso įrašų studijoje

Garso režisierė – Katažina Bitovt

Vaiko balsas – Dovydas Žilinskas

Viršelio dizainas – Karolis Savickis

Muzika – J. S. Bacho „Goldbergo variacija“ nr. 10, atliekama pianisto Kimiko Ishizaka

Projekto partneris – Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

Kristina Savickytė tinklalaidėje „Pasaka su uodega“ kviečia ne tik klausytis įvairių šalių pasakų, bet ir gaudyti pasakos uodegą. Kitaip tariant, kalbėtis su vaikais apie skirtingų šalių pasakas, užsiimti pasakos įkvėptais darbeliais ir pasakoje gaudyti retai vartojamus žodžius.

Ar žinote, kuo jūrų vanduo skiriasi nuo upių ir ežerų? Jis pilnas druskos. Gražią legendą apie tai, kodėl jūros vanduo sūrus, pasakoja mūsų kaimynai latviai. Pasakoje „Stebuklingosios girnelės“ išgirsite ne tik šią legendą, bet ir istoriją apie sudėtingus brolių santykius, apie teisingus žodžius ir negerus poelgius.

Tinklalaidę „Pasaka su uodega“ sugalvojo, pasaką adaptavo ir pasekė Kristina Savickytė

Muzikos garsais pasaką palydėjo muzikos terapeutė bei mokytoja Jurgita Žebrauskaitė-Taločkienė

Pasakoje skamba kalimba, skambantys blokeliai, taip pat smulkūs perkusiniai instrumentai – griaustinio, jūros, šulinukas ir kiti

Pasakos temą sukūrė ir klarnetu atliko Ignas Daniulis

Tinklalaidės muzikinė tema – J. S. Bacho „Goldbergo variacija“ nr. 10, atliekama pianisto Kimiko Ishizaka.

Tinklalaidė įrašyta Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos garso įrašų studijoje

Garso režisierė – Katažina Bitovt

Viršelio dizainas – Karolis Savickis

Projekto partneris – Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

Švedijoje egzistuoja keli unikalūs tvarkymosi būdai: döstädning, dö, reiškiantis mirtį, ir städning, įvardijantis valymą. Knyga „Švelnus švedų priešmirtinio tvarkymosi menas“ yra būtent apie tai – išskirtinį namų priežiūros būdą, įkvepiantį iš anksto tvarkytis taip, lyg galėtum numirti bet kurią minutę. Tokiu būdu išvengiama per visą gyvenimą prikauptų nereikalingų daiktų, su kuriais po mirties tektų vargti artimiesiems. Pasitelkusi skandinavišką humorą ir išmintį menininkė Margareta Magnusson ne tik moko gyventi minimalistiškai, bet ir pataria, kaip pradėti jautrius pokalbius apie mirtį, kurių dažnai stengiamės išvengti. Ši knyga įprastai slegiančius pokalbius gali paversti tarpusavio supratimą ir pakylėjimą teikiančiais šeimos pašnekesiais.

„Švelnus švedų priešmirtinio tvarkymosi menas“ – naudinga knyga, įkvepianti tinkamai prižiūrėti namus ir  tvarkytis visą gyvenimą, kad po jūsų ar kieno kito mirties likę asmeniniai daiktai netaptų našta artimiesiems. 

„Puiki knyga, padedanti šeimoms aptarti opius klausimus, apie kuriuos kitu atveju būtų sunku kalbėti“

TIMES

Jaudinanti dviejų draugių istorija nacių okupuotoje Prancūzijos sostinėje. Tai knyga apie baimę, kančią ir skaudžius likimo smūgius, kuriuos nugali nepalaužiama vidinė stiprybė, pasiaukojimas ir meilė. 

1939-ieji. Europa vis labiau kaustoma niūrios karo nuojautos. Paryžiuje gyvenančios draugės Eliza ir Žiuljetė įsitikinusios, kad karas jų nepalies. Deja, šios viltys netrukus sudūžta į šipulius. Naciams okupavus Paryžių, Eliza supranta, kad jai Prancūzijos sostinėje nebesaugu. Apsisprendusi bėgti, brangiausią savo turtą – dukrelę – moteris patiki Žiuljetei, taip pat auginančiai panašaus amžiaus dukrą ir du šiek tiek vyresnius sūnus. 

Karui pagaliau pasitraukus iš Prancūzijos, Eliza sugrįžta į Paryžių, kur sužino sukrečiančią naujieną: į Žiuljetės namų rajoną pataikė bomba, akimirksniu sugriovusi tiek pastatus, tiek žmonių gyvenimus. Siaubo apimta Eliza bando surasti bent menkiausią užuominą apie savo dukrą ir ja besirūpinusią draugę, tačiau bergždžiai. 

Nors Eliza tūkstančius kartų įsivaizduoja blogiausia, vis dėlto jos širdis atsisako tuo patikėti. Galų gale moteris užčiuopia nors ir menką, bet vilties šiek tiek teikiantį siūlo galą. Kupina vėl užgimusios vilties, Eliza iškeliauja į Niujorką, kur tikisi pagaliau sužinoti, kas nutiko jos dukrai ir geriausiai draugei. 

„Motinos meilės stiprybė ir nesuvokiamai sunkūs karo meto pasirinkimai; šeimos saga, odė menininko sielai ir netgi detektyvo elementai. Skaitydama negalėjau sulaikyti ašarų ir atsitraukti iki pat paskutinio puslapio.“ 

Jill Santopolo, knygos „Šviesa, kurios netekome“ autorė 

„Nuostabus ir širdį veriantis kūrinys.“ 

 Kate Quinn , knygų „Kodas „Rožė“, „Alisos tinklas“ autorė

„Kristin Harmel – tikra pasakojimo meistrė. Puikus istorinis romanas!“

 Sadeqa Johnson, knygų „The House of Eve“, „Yellow Wife“ autorė

Kristin Harmel (g. 1979 m.) yra populiari rašytoja, kurios knygos nuolat tampa „The New York Times“ bestseleriais. Autorė rašymu „susirgo“ būdama šešiolikos. Baigusi Floridos universitetą, ji dirbo žurnalo „People“ reportere, taip pat rašė kitiems žurnalams bei televizijos laidoms. Pirmąją knygą K. Harmel išleido 2006-aisiais, būdama 27-erių. „Paryžiaus dukra“ yra 15-oji autorės knyga. Jos kūryba išversta į daugiau nei 30 kalbų. Lietuvių kalba yra išleisti jos romanai „Dingusių vardų knyga“, „Užmaršties saldumas“ ir „Gęstančių žvaigždžių miškas“.

Knygos autorius Alessandro Baricco teigia: „Tai ne romanas. Ir ne apsakymas. Tai – istorija. Jos pradžia – apie vyrą, kuris keliauja per pasaulį, o pabaiga – apie vieną ežerą, tyvuliuojantį vėjuotomis dienomis... Visos istorijos turi savo muziką. Šios istorijos muzika balta. Tai svarbu paaiškinti, nes balta muzika yra keista muzika. Kartais ji trikdo. Ji grojama tyliai, pagal ją šokama lėtai. Kai grojama gerai, tada tarsi girdi grojant tylą, ir žvelgiant į tuos, kurie šoka kaip dievai, atrodo, jog jie nejuda. Velniškai keblus dalykas toji balta muzika. Daugiau pridurti, regis, nėra ko. Gal tik reikėtų patikslinti, kad ši istorija vyksta XIX amžiuje. Vien todėl, kad niekas joje nesitikėtų lėktuvų, skalbimo mašinų ir psichoanalitikų. Jų nėra. Galbūt kitą kartą.“

ALESSANDRO BARICCO (g. 1958 m.) – šiuolaikinės italų literatūros fenomenas, daugelio kultinių romanų autorius. Rašytojas studijavo filosofiją ir muzikologiją, ilgai dirbo muzikos kritiku dienraštyje la Repubblica. Pasaulinę šlovę jam pelnė 1996-aisiais išleistas originalia literatūrine maniera parašytas romanas „Šilkas", iškart užkariavęs Italiją, o paskui – ir visą pasaulį. Į 33 kalbas išverstas A. Baricco romanas – subtilus, neįprastas pasakojimas apie meilę. Už romano žodžių tarsi įvyniota į šilką glūdi poetiška, savitai regima tikrovė.

„Tada jis pasirodė. Padarė tai taip natūraliai, ir tai suprantama: šitas pasaulis juk jo. Jis išžengė iš miško šiek tiek tolėliau, už slidžių vėžių. Sustojo pelkės pakrašty tarp kadagio krūmo ir sukumpusios pušies. Įdėmiai žvelgė į nedidelį sniegu apklotą pelkės plotą, pakreipęs galvą taip, kad galėjau matyti profilį su tauria nosies linija, stačia kakta ir į viršų styrančiomis ausimis.“

Antrą Naujųjų metų dieną Ulfui Norstigui sukanka septyniasdešimt. Tą pačią dieną, kai Švedijoje prasideda licencijuota vilkų medžioklė. Tačiau Ulfas, kilęs iš senos medžiotojų giminės, turbūt pirmąkart atsisako joje dalyvauti. Galbūt dėl to, kad dieną prieš tai, sėdėdamas medžiotojo vagonėlyje, jis išvydo vienišą ilgakojį klajoklį vilką ir jam viduje kažin kas persimainė.

„Virsti vilku“ – tylus, išmintingas ir intymus pasakojimas apie žmogaus ryšį su gamta ir gyvūnija, susitaikymą su prisiminimais ir senatve, apie ilgalaikį santuokinį ryšį, gyvenimo kryptį keičiančius susitikimus. Tai ir istorija, kelianti skaudžius klausimus apie medžioklę ir silpnesniųjų žudymą.

„Virsti vilku“ – sintezė visko, kas geriausia literatūroje.“
Skanska Dagbladet

„Tai nepretenzingas romanas – ir būtent dėl to toks paveikus.“
Svenska Dagbladet

Kerstin Ekman (gim. 1933) – viena reikšmingiausių šiuolaikinių Švedijos rašytojų, kurios darbai lyginami su Ernesto Hemingway'aus kūryba. 1978-1989 m. ji buvo Švedijos akademijos, skiriančios Nobelio literatūros premiją, narė. Jos kūriniai versti į daugiau kaip 30 kalbų, ji yra gavusi daugumą svarbiausių Švedijos literatūros premijų. „Virsti vilku“ – naujausias K. Ekman romanas, apdovanotas 2022 m. „Norrlands Litteraturpris“ ir kitomis premijomis, išverstas į 19 kalbų, gimtojoje Švedijoje tapęs bestseleriu (parduota per 180 tūkst. knygos egzempliorių).

– <...> Esu lėta, nepaslanki...

– Kaip vėžliukė? – paklausė jis, draugiškai pažvelgęs į Žozefiną.

– Kaip vėžliukė, kuri juda dviejų kilometrų per valandą greičiu ir tirta iš baimės!

– Vėžliai man patinka, – meiliai pratarė jis. – Tai labai ištikimi gyvūnai, žinote, labai ištikimi... Jie verti mūsų dėmesio.

Šiame prancūzų autorės Kathrine Pancol megabestseleryje – knygos „Geltonos krokodilų akys“ tęsinyje, – kuriuo be vargo mėgausis ir su pirmąja knyga nesusipažinęs skaitytojas, Žozefinai, pagaliau pajutusiai troškulį save pažinti, tenka susidurti su išsiskyrimu, šeimos problemomis ir net žmogžudyste.

Per pastaruosius metus Žozefinos Kortes gyvenimas pasikeitė į gerą. Dar neseniai buvusi vos galą su galu sudurianti Viduramžius tyrinėjanti mokslininkė – palikta sutuoktinio, atstumta motinos ir persekiojama bankininko, dabar ji bestselerio autorė, turinti butą Paryžiuje ir patrauklų, kad ir paniurusį, meilužį. Ir vis dėlto ramybėje jos nepalieka nuojauta, kad tikroji laimė ją aplenkia. Taigi kai vieną vakarą ši keturiasdešimtmetė susiduria su gyvenimą keičiančiais įvykiais, ji supranta, kad laikas pradėti klausytis širdies.

Pakliuvus į painių santykių ir virtinės žmogžudysčių raizgalynę, Žozefinai tenka mokytis ryžtingai veržtis į priekį, rasti drąsos ir stiprinti pasitikėjimą savimi. 

Romanas „Artumo laboratorija“ – knyga apie moters ir vyro santykius. Kūrinyje keliaujama per susipažinimo situacijas, parodoma, kaip sukuriamas artimas ryšys. Vis dėlto knygos esmė – ne bendravimo įdomybės, o sąmoningas pagrindinės veikėjos Vitos suvokimas, kas vyksta su jos jausmais, poreikiais, vaikystės žaizdomis santykių metu. Knyga prasideda tuo, kad pagrindinė herojė baigia ilgai trukusią psichoterapiją ir dabar gana aiškiai mato su ja vykstančius procesus. Kai santykiuose jaučiasi skaudinama, kai vėl pakliūva į pažįstamas problemas, Vita savo vidiniame pasaulyje – saugioje erdvėje – bando pamatyti, kokie vidiniai veikėjai dalyvauja situacijoje ir sąmoningai juos reguliuoja. Jėgas ji atgauna meno pasaulyje, o sustiprėjusi grįžta į santykių frontą.

Kadangi šis romanas parašytas profesionalios psichologės, išnašose ji paaiškina, kaip vienas ar kitas psichologinis dėsningumas atsispindi romano situacijose. „Artumo laboratorijos“ personažai paremti tikromis istorijomis, kurių autorė semiasi iš psichoterapinio darbo praktikos.

Genovaitė Petronienė – profesionali psichoterapeutė, jau 28 metus konsultuojanti žmones; nuolat dėsto ir veda seminarus, 6 metus kuria radijo laidas ir yra išleidusi 2 psichologines bei 5 grožines knygas; be to – dar ir atsidavusi keliautoja.

„Mano širdis buvo kompasas, kuris rodė kryptį į šiaurę.“ – Akvilina Cicėnaitė

Moteris ir jos vyras iškeliauja iš Sidnėjaus į Broken Hilį, vildamiesi, kad kelionė gali pataisyti viską – net tai, kas nepataisomai broken. Tačiau tai, kas jų laukia, yra kur kas daugiau nei tik fizinė kelionė per Australijos žemę – pirmiausia tai kelionė per fragmentais išnyrančią, prisiminimais blykstelinčią praeitį; per neišverčiamas migracijos ir gyvenimo svetur patirtis; per bendros kalbos ir bendrų namų paieškas; per savo ir kito atmintį.

Šis romanas – tai bandymas išversti neišverčiamus žodžius, susikurti savo žodyną, grįžti namo iš žemyno uždarytomis sienomis. Tai meditatyvus, poetiškas, asmeniškas, o drauge drąsus, aštrus ir tiesus pasakojimas apie tai, ką reiškia būti žmogumi – moterimi, partnere, drauge – šiuolaikiniame pasaulyje, kur vienu metu egzistuoja vidinės ir išorinės sienos, bet mes gebame gyventi taip, lyg jų nebūtų.

Akvilina Cicėnaitė-Charles – rašytoja, vertėja, literatūros premijomis apdovanota šešių knygų paaugliams ir dviejų romanų suaugusiesiems autorė, religijų studijų mokslų daktarė. Gyvena ir kuria Australijoje, Sidnėjuje.

Tai aštuntoji autorės knyga ir antrasis romanas suaugusiesiems.

„Šiame krašte svarbu ne tai, ką darai, o kas esi.“

1975 metai. Šiaurės Airijoje atvirai liepsnoja protestantų ir katalikų nesutarimai, aidi šūviai ir griaudėja sprogimai, o jauna moteris blaškosi tarp ištikimybės savo bendruomenei ir pavojingos aistros. 

Nepaisant sumaišties ir smurto protrūkių, Kušla su motina gyvena ramų gyvenimą mažame miestelyje netoli Belfasto. Dienomis ji dėsto parapijos mokykloje, o naktimis dirba šeimos užeigoje. Būtent ten ji susipažįsta su Maiklu Egniu, advokatu, išgarsėjusiu teismuose ginant Airijos respublikonų armijos (IRA) narius. 

Maiklas yra protestantas, o Kušla – katalikė. Be to, jis vedęs vyras, tad Kušlai derėtų laikytis nuo jo atokiau. Visgi nepaisydama įspėjimų Kušla leidžiasi įtraukiama į rafinuotą gerokai vyresnio vyriškio pasaulį, ir tarp jų užsimezga romanas. Tačiau idilė greitai baigiasi. Netrukus miestelio prieigose randamas žiauriai sumuštas vieno jos mokinio tėvas. Kyla neapykantos ir pykčio banga, grasinanti palaidoti visus, kuriuos Kušla labiausiai nori apsaugoti.

Louise Kennedy gimė ir užaugo greta Šiaurės Airijos sostinės Belfasto. Rašydama romaną „Peržengus ribą“ rėmėsi tikrais įvykiais. Iš skausmo ir žiaurumo ji sukūrė labai gyvenimišką ir jautrią dramą apie sužlugdytą meilę ir nepalaužiamą ištikimybę saviems idealams, kur tai, iš kur esi kilęs, atrodo, svarbiau nei tai, kas tu esi. 

Jos romanas „Peržengus ribą“ Washington Post išrinktas geriausia metų knyga ir yra įtrauktas į Moterų grožinės literatūros premijos trumpąjį sąrašą.

Iš numirėlių gali prikelti tik pačios tamsiausios istorijos...

Tarptautinį pripažinimą savo įspūdingais kūriniais pelnęs Davidas Lagercrantzas (g. 1962) pristato antrą kriminalinio serialo apie ekscentrišką Stanfordo universiteto psichologijos profesorių Hansą Rekę ir Stokholmo priemiesčių policininkę Mikaelą Vargas dalį.

Prieš 14 metų Klerė Lidman žuvo daug aukų nusinešusioje benzinvežio avarijoje, tačiau jos vyras Samuelis atsisako tuo patikėti. Kartą vienos fotografijos fone atsitiktinai išvydęs moterį, kuri atrodo visai kaip Klara, jis nusprendė kreiptis pagalbos į Hansą Rekę ir Mikaelą Vargas. Iš pradžių jie abu buvo skeptiškai nusiteikę, bet pažvelgęs į nuotrauką Rekė atranda detalių, kurios rodo, kad joje tikrai įamžinta Klerė. Ar tai įmanoma? 

„Memoria“ nukelia skaitytojus į paskutinį XX amžiaus dešimtmetį, kai Rytų Europą purtė politinės permainos, bankų krizės ir naujųjų turtuolių grumtynės su postsovietiniu KGB monstru dėl įtakos. Įtampos kupiname švediškame trileryje atskleidžiami žiaurūs nusikaltimai, jų poveikis atskirų žmonių gyvenimams ir patiems tyrėjams.

„Mes buvome Gatopardai, Liūtai; mus pakeis maži šakalai, hienos, ir visi – gatopardai, šakalai ir avys – ir toliau manysimės esantys žemės druska.“

1860-ųjų pavasarį Abiejų Sicilijų karalystėje, netrukus tapsiančioje suvienytos Italijos dalimi, Salinų dinastijos kunigaikštis donas Fabricijus Korbera užsiima aristokratiškais rūpesčiais: rodo pagarbą Karaliui, administruoja giminei priklausančias valdas, planuoja kilmingiesiems paveldėtojams priderančias santuokas. Tačiau žvelgdamas į freskomis ištapytas rūmų lubas ir žvaigždėtą dangų kunigaikštis jaučia artėjant pokyčius, apversiančius šalies ir šeimos gyvenimą. Numylėtas sūnėnas Tankredas prisijungs prie Garibaldi vadovaujamų revoliucionierių pulkų, kilmingųjų valdžią pakeis įvairiems visuomenės sluoksniams balsą suteikiantys rinkimai, o aristokratiškų rūmų spindesys ir galia pavirs muziejumi, pilnu netikrų šventųjų paveikslų ir suklastotų relikvijų.

1958 m. išleistas ir ligi šiol vertinamas italų literatūros klasikos kūrinys su švelnia, ironiška nostalgija kalba apie praėjusios epochos tradicijas, kurias įkūnija kadaise didinga siciliečių giminė ir paskutinis jos atstovas. Išdidus, karališkos laikysenos kunigaikštis don Fabricijus, save vadinantis gatopardu – tikrovėje neegzistuojančiu gyvūnu, su stojišku liūdesiu priima į šalį atkeliaujančias progresyvias idėjas ir neišvengiamą savojo luomo dekadansą.

„Kartkarčiais, kaip ir tos amžinai atmintin įstringančios auksinės laimės akimirkos, užtinki kūrinį ar autorių, paveikiantį neišdildomai. Lampedusos „Gatopardas“, jo vienintelis romanas ir šedevras, yra tokia knyga.“
Independent

Giuseppe Tomasi di Lampedusa (Džuzepė Tomazis di Lampedūza, 1896-1957) – italų rašytojas, Sicilijos didikas, Palmos hercogas, Lampedusos kunigaikštis. Išgarsėjo po mirties išleistu vieninteliu romanu „Gatopardas“. Šiuo leidimu pristatomas naujas kūrinio vertimas į lietuvių kalbą, parengtas pagal 2012 m. išleistą romano versiją su autoriaus įsūnio Gioacchino Lanzos Tomasi pratarme, pabaigos žodžiu ir papildomais romano fragmentais.

„Visi jie išnyks vienu kartu, kaip išnyko milijonai vaizdinių, slypeėjusių už prieš pusamžį mirusių senelių kaktų, už mirusių tėvų kaktų irgi. Vaizdiniai, kuriuose mes dar vaikai tarp kitų, prieš mums gimstant išnykusių būtybių, kaip mūsų atmintyje šalia tėvų ir klasės draugų išlieka mūsų pačių maži vaikai. O vieną dieną mes liksime savo vaikų, apsuptų anūkų ir dar negimusių žmonių, prisiminimuose. Visai kaip seksualinis potraukis, atmintis niekad nepaliauja. Ji suporuoja mirusiuosius su gyvaisiais, tikras būtybes su išgalvotomis, sapnus su istorija.“

Annie Ernaux kūrinys „Metai“ daugelio laikomas jos opus magnum. Jame iš asmeninės perspektyvos kalbama apie 1941-2006 metų Prancūzijos istoriją ir istoriją apskritai. Per kasdienybės fragmentus – praeities ir dabarties įspūdžius, atsiminimus, aprašomas nuotraukas ar televizijos laidas, laikraščių, dainų ar knygų citatas, kalbą ir kultūrinius įpročius “ autorė dėlioja literatūrines praeities vinjetes ir taip fiksuoja bėgantį laiką. Kalbėdama ne iš „aš“, bet iš „mes“ perspektyvos, ji rašo kolektyvinę tą laiką patyrusiųjų autobiografiją.


„Metai“ “ mūsų laikų „Prarasto laiko beieškant“.“
New York Times

„Viena geriausių knygų, kurias kada nors skaitysite.“
Deborah Levy

„Ši knyga – tikra revoliucija ne tik kuriant autobiografiją, bet ir meną apskritai.“
John Banville


Annie Ernaux (Ani Erno, gim. 1940) – prancūzų rašytoja, autofikcinės, autobiografinės ir feministinės literatūros vėliavnešė. Studijavo Ruano, Bordo universitetuose. 1971 m. baigė šiuolaikinės literatūros pedagogiką ir iki 2000-ųjų dirbo mokytoja. Parašš per 20 kūrinių. Pagal kai kuriuos jų, pavyzdžiui, „Įvykį“ („Baltos lankos“, 2023) ir „Paprastą aistrą“, pastatyti kino filmai. 2022-aisiais A. Ernaux apdovanota Nobelio literatūros premija. „Metai“ įtraukti į 2019 m. „Man Booker International“ trumpąjį sąrašą.

Sukrečianti psichologinė drama apie keturias šeimas, kurių gyvenimai negrįžtamai pasikeičia po vieno sunkiai suvokiamo įvykio.

Tėvas ir motina Loverliai kantriai budi ligoninėje prie sūnaus lovos, nes šis vidurnaktį iškrito pro savo kambario langą. Jo motina Vitnė su niekuo nekalba. Šoko ištikti draugai ir kaimynai savo ruožtu bando išsiaiškinti, ar jie patys kaip nors neprisidėjo prie to, kas atsitiko tą baisų vėlų vakarą. Tai šilti ir pažiūrėti altruistiški geriausi Loverlių šeimos draugai Parkai, jauna ir ambicinga vaikų trokštanti susilaukti Rebeka ir jos vyras bei tyli rami portugalų senukų pora, gedinti savo vienturčio suaugusio sūnaus, kuriam buvo nustatyta sutrikusios raidos diagnozė.

Tačiau kas nutiks vėliau, kai po savaitės paaiškės ilgai slėpta ir nepatogi, šias šeimas jungianti tiesa? 

Romanas, kuriame nagrinėjamos žlugdančio pavydo, pasiaukojančios motinystės, trūkinėjančių santuokinių ryšių, skausmingos persileidimų ir nutildytos nuojautos temos, kelia klausimus, kas nutinka, kai geri žmonės priima netinkamus sprendimus.

Įspūdinga knyga apie motinystę, pasiaukojimą ir didžiulius lūkesčius, primetamus moterims.

Good Housekeeping

Kritikų pripažinimo sulaukęs įtempto siužeto romanas, parašytas tikro 1897 m. Vakarų Virdžinijoje įvykdytos žmogžudystės teismo proceso pagrindu.

Prabėgus vos keliems mėnesiams nuo vestuvių Zona Hister Šu savo namuose nukrito nuo laiptų ir mirė. Sukrėsti Livsėjaus miestelio gyventojai užjautė našliu likusį jos vyrą, tačiau Zonos motina Merė Džeinė įtikėjo, kad dukra buvo nužudyta, o gyvybę jai atėmė sutuoktinis.

Visgi niekas netiki, kad išvaizdus, miestelio gyventojų mylimas kalvis yra žudikas. Niekas, išskyrus Merę Džeinę ir Liusę, geriausią Zonos draugę, –jai pastarasis visada kėlė įtarimų. Bylai atsidūrus teisme Grinbrajerio apygardos vyrai susivienijo prieš abi moteris. Kaistant aistroms Merė Džeinė ir Liusė privalo apsispręsti, ar atskleisti didžiausią Zonos paslaptį, kad būtų įvykdytas teisingumas. Ir dabar joms padėti tegali Zona, iš anapus paskelbsianti paskutinę sukrečiančią žinią.

Dramatiško istorinio romano „Raudonasis paukštis gieda“ veikėjos kupinos slopinamo įniršio ir apsėstos teisingumo poreikio. Giliai išjaustas, meistriškas debiutas. – Anne Enright  

Emiri Abrams užgriūva, regis, neįveikiami sunkumai. Mirties patale gulinti motina prisipažįsta nužudžiusi Emiri tėvą, po laidotuvių moteris sužino, kad visas palikimas atitenka nekenčiamam patėviui, o jos pačios sutuoktinis pralošė ir garbę, ir turtą. Emiri nusprendžia grįžti į vienintelę likusią saugią užuovėją – tetos namus tolimoje provincijoje, kur leido laimingiausias vaikystės dienas.

Sent Mertono miestelis pasitinka Emiri tylia laidotuvių procesija. Ji pajunta bundantį prigimtinį smalsumą: kodėl mirusysis laidojamas grafų Ansonų valdose? Iš kur ta visus stingdanti įtampa? Kokia tamsi paslaptis gaubia jos mylimą miestelį? Emiri būtų ne Emiri, jei nesiimtų šią paslaptį atskleisti. Žingsnis po žingsnio ji tampa neatsiejama šios baugios, kelias kartas trunkančios istorijos dalimi.

Agathos Christie detektyvų stiliumi sukurta debiutinė Tomo Valiūno knyga skaitytoją nukels į XIX a. pradžios Angliją, kur tarp žavių elegantiškos kasdienybės akimirkų verda žmogiškosios aistros, nuvedančios iki šaltakraujiškai suplanuotų nusikaltimų.

Tomas Valiūnas – abiturientas, visada žavėjęsis Agatha Christie. „Lažybos prie karsto“ yra pirmoji jo visiškai baigta knyga. Autorius taip pat verčia iš prancūzų, lenkų, vokiečių kalbų, yra laimėjęs filologų konkurse aukso medalį už kūrinio vertimą iš prancūzų kalbos, taip pat bronzos medalį už vertimą iš vokiečių kalbos, dalyvavo pasaulinėje geografijos olimpiadoje. Yra kūręs savo verslus su Lietuvos „Junior Achievement“ organizacija.

„Tomo Valiūno istorinis detektyvas „Lažybos prie karsto“ suintrigavo, įtraukė iki paskutinių puslapių ir maloniai nustebino. Nekantriai lauksiu kitos knygos!“ – Gina Viliūnė 

Amoso Cliffordo, vieno įtakingiausių miško terapijos ekspertų, sukurtas ir išplėtotas vakarietiškasis miško maudynių metodas – tai fizinę ir emocinę sveikatą ir kūno bei proto ramybę grąžinantis ritualas šiuolaikiniam skubančiam, nuo technologijų priklausomam, lėtinio nuovargio ir nerimo kamuojamam žmogui. 

Ši knyga apie santykius, bet ne žmonių, o žmogaus su daugiau nei žmogiškuoju pasauliu –akmeniu ir upeliu, debesimi, paukščiu ir medžiu. Ryšiui su gamta puoselėti reikia to paties kaip ir žmonių santykiams – smalsumo, dėmesio ir reguliarumo. Svarbiausia – kokybiškam santykiui reikia laiko. A. Cliffordas kviečia ugdytis įprotį reguliariai išeiti į gamtą ir niekieno netrukdomiems lėtai, dėmesingai, smalsiai ją tyrinėti ne tik penkiais gerai žinomais pojūčiais, bet ir intuicija, vaizduote ir švelnia širdimi.

Knygoje yra daugiau nei penkiasdešimt autoriaus ir jo kolegų, miško maudynių gidų, sukurtų ir išbandytų kvietimų – laisvos formos pratimų miške, kurie padeda pasinerti į dabarties akimirką, iki galo išjausti miško atmosferą, atsipalaiduoti ir pailsėti. Toks buvimas miške skatina pastabumą ir kūrybingumą, tad ilgainiui kvietimus išmoksite kurti patys ir veiklos miške tikrai nepritrūksite.

„Miške apstu kvietimų. Žolė kviečia atsigulti. Debesys kviečia juos stebėti. Vanagas kviečia ištiesti rankas lyg sparnus ir žengti tarytum skrendant. Stati tako atkarpa kviečia sulėtinti tempą ir stebėti, kaip pavyksta išlaikyti gravitacijos centrą. Sliekas siūlo patyrinėti dirvą. Šie kvietimai paprasti, juos lengva pastebėti“, – rašo autorius.

Tereikia pažadinti savo vaizduotę, atsipalaiduoti ir žaisti – „šokti su mišku lyg su partneriu“. Žaisdami nė nepastebėsime, kaip gyjame nuo netinkamo gyvenimo būdo sukeltų ligų, kaip mažėja nerimastingumas, lengvėja rūpesčių našta ir mažėja atskirtis tarp mūsų ir gamtos. Ir kaip natūraliai kyla noras gamtą pažinti, puoselėti ir ja rūpintis. 

Tokijas, 1912-ieji. Uždaras senosios Japonijos aristokratijos pasaulis pirmąkart įsileidžia atėjūnus – turtingas provincijos šeimas, naują, galingą socialinį ir politinį elitą. Melancholiškąjį aštuoniolikmetį Kijoakį Macugaję išauklėjo nykstančios senosios aristokratijos atstovai – Ajakurų šeima. Bet jis nėra vienas jų. Kijoakio tėvas markizas Macugajė, net jo dvare pasisvečiavus imperatoriui, kartkarčiais pasijunta nelyg koks apgavikas, netikras aristokratas. O ir vis sukirba nerimas dėl pernelyg lengvabūdžio ir gražaus savo įpėdinio Kijoakio, kuris, tėvo akimis, turėsiantis įtvirtinti Macugajų šeimą aristokratijos pasaulyje.

Patsai Kijoakis, gyvendamas gražiausias, bet kartu nerimastingiausias savo jaunystės dienas, jaučiasi besiblaškantis tarp sena ir nauja. Išgyvena nepatirtus ir bauginamus jausmus giliadvasiškajai Satoko Ajakurai, su kuria kartu užaugo. Jais dalintis nedrįsta net su savo vieninteliu draugu Šigekuniu Honda nė tuomet, kai Satoko susižada su kilminguoju princu.

„Pavasario sniegas“ – pirmasis tetralogijos „Vaisingumo jūra“ romanas. Keturiuose romanuose pasakojama vienos sielos keturių reinkarnacijų – į aristokratą, nacionalistą ekstremistą, Tailando princesę ir sadistišką našlaitį – istorija; sykiu tai pasakojimas apie Šigekunį Hondą ir jo pastangas skirtingose jo paties sielos reinkarnacijose išgelbėti kiekvieną jų nuo ankstyvos mirties, kuri budistiniame mokyme suprantama kaip karminė lemtis. 

„Asketiška meilės istorija ir turbūt mano mėgstamiausias Mishimos romanas.“

David Mitchell

Yukio Mishima (Jukio Mišima, 1925–1970) laikomas reikšmingiausiu XX a. japonų rašytoju. Jo literatūrinį palikimą sudaro 40 romanų, tarp jų – į lietuvių kalbą išversti „Kaukės išpažintis“ ir „Auksinė šventykla“. Taip pat – daugybė apsakymų, esė, straipsnių, dramų. Y. Mishima buvo ne kartą nominuotas Nobelio literatūros premijai. Rašytojo kūrybos viršūne laikoma tetralogija „Vaisingumo jūra“. 1970 m. lapkričio 25 d., išsiuntęs leidyklai paskutinę tetralogijos dalį, po nesėkmingo bandymo sukelti perversmą, Mishima įvykdė ritualinę savižudybę sepuku.

„Pasakiškas gyvenimas gali paversti tave siaubingu žmogumi.“

Ebenizeris Žnyplius – siaubingas žmogus, gyvenantis visiškos gausos kupiną gyvenimą. Jam nereikia nerimauti netgi dėl mirties, nes amžinai jaunas Ebenizeris savo palėpėje laiko ir peni šlykščią Pabaisą, kartu su gleivėmis išvemiančią jam ne tik pageidaujamų daiktų, bet ir jaunystę išsaugantį eliksyrą. Tik... Maža bėdelė ta, kad Pabaisa tampa vis godesnė ir išrankesnė. 

Likus kelioms dienoms iki 512 Ebenizerio gimtadienio Pabaisa įsigeidžia sušlamšti mažutį, gražutį, sultingą... vaiką! Ebenizeris nusprendžia, kad vienam berniukui į nosies šnerves kirminus begrūdanti našlaitė Betanė kaip tik ir būsianti reikiamas kąsnis. Ar ji gali sugrąžinti jaunystę Ebenizeriui? Kas laimės jo namuose užvirusią kovą ir kas ją kovoja: jaunystė ir mirtis, Pabaisa ir Betanė, o gal draugystė ir savanaudiškumas?

Juokinga, šiurpi ir įvairiausių šlykštukų kupina istorija sudomins Roaldo Dahlo knygų skaitytojus, filmų „Bjaurusis aš“ bei „Mažoji siaubų krautuvėlė“ gerbėjus.

Jack Meggit-Phillips (Džekas Megitas-Filipsas) –  jaunas scenaristas, dramaturgas, talentingas bestselerių apie Pabaisą ir Betanę autorius. Šią knygą planuojama išleisti daugiau nei 30 pasaulio šalių, o teises pagal ją kurti filmą įsigijo kino kompanija „Warner Bros“. Pabaisos augintoju ir sumuštinių vagimi prisistatantis autorius gyvena šiaurinėje Londono dalyje, Anglijoje.

Isabelle Follath (Izabelė Folat) yra iliustruotoja, sukaupusi patirties reklamos, mados žurnalų ir knygų leidybos srityse. Gyvena ir kuria Ciuriche, Šveicarijoje. 

Vaikams nuo 7 metų

Keitas pakliuvo į „SUPERPROTINGŲ VAIKŲ“ viktoriną ir yra pasiryžęs ją laimėti. Tik menka bėdelė... jis nėra genijus! Dar blogiau, Keito sesuo MINERVA iš tikrųjų yra geniali. Maža to, jam teks su ja varžytis. 

IŠEITIS YRA!

Keitas privalo tapti SUPERPROTINGAS, ir kuo greičiau! Nors ir nėra genijus, jis tikrai išradingas. Gal jam tiesiog pavyks pavogti sesers smegenis? O gal keli neįtikėtini IŠRADIMAI, čiaudintys Čilės triušiai ir keisti paplotėliai atvers jam kelią į PERGALĘ?

Tai dar viena nepaprastai smagi ir juokinga „Mano tėvai atšaukė mano gimtadienį“ ir „Aš pamečiau savo močiutę prekybos centre“ autorės knyga.

„Aš pavogiau savo superprotingos sesers smegenis“:

• Skatina būti kūrybingus, išradingus, ryžtingus siekiant savo svajonių.

• Moko įsiklausyti į šeimos narių norus, poreikius, mintis. 

• Humoras ir begalė juokingų nutikimų įtraukia net ne itin skaityti mėgstančius vaikus.

• Knygos tekstas pateikiamas su didesniais tarpais ir  raidėmis, yra iliustracijų, todėl tinka vaikams, pradedantiems skaityti ilgesnes istorijas.

Džo Simons (Jo Simmons) savo karjerą pradėjo dirbdama žurnaliste. Ji parašė daug nuostabių ir nepaprastai linksmų knygų vaikams, tarp kurių lietuvių kalba anksčiau išleistos „Mano tėvai atšaukė mano gimtadienį“ ir „Aš pamečiau savo močiutę prekybos centre“. Džo gyvena Braitone su vyru, dviem sūnumis ir anksčiau buvusiu beglobiu šuneliu iš Rumunijos. Mėgstamiausia rašytojos gimtadienio dovana yra elektrinis dantų šepetėlis.

Nathan Reed – britų vaikų knygų iliustruotojas, kurio savo žaismingos, nutrūktgalviškos iliustracijos jau papuošė ne vieną Jo Simmons knygą.

„...aš neturiu sutrikimų – turiu iššūkių. Mano keistumas neišnyks, jei validuosiu save įsirašydama diagnozę, autizmas – tai aš, tai mano asmenybės dalis, tai nėra kažkas, ką dabar įsidėjau į kišenę, o paskui galėsiu išmesti.“

Šioje knygoje turbūt pirmą kartą Lietuvoje pristatomos suaugusių autistiškų žmonių istorijos, leidžiančios geriau suprasti žmogaus, gyvenančio su autizmo spektro sutrikimu, kasdienybę – kylančius iššūkius ir būdus juos įveikti. Trumpus gyvenimo pasakojimus, iliustruotus Tatjanos Pleskevičienės, taip pat priklausančios autistiškų suaugusiųjų bendruomenei, antroje knygos dalyje pratęsia interviu su vaikų ir paauglių psichiatru prof. Dainiumi Pūru, žmonių su negalia teisių ekspertu prof. Jonu Ruškumi, medicinos antropologe dr. Daiva Bartušiene ir Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidente dr. Ramune Mazaliauskiene.

Knyga kviečia pažinti unikalų autistiškų žmonių pasaulį ir siekia išsklaidyti tėvų, auginančių autizmo spektro sutrikimą turinčius vaikus, nežinią: kokia ateitis laukia mano vaiko, ar jis arba ji turės draugų, sukurs šeimą, galės dirbti? Ar suaugusiam autistiškam žmogui reikia pagalbos – ir jei taip, tai kokios? Knygos autorės Barbora Suisse ir Jurgita Žalgirytė-Skurdenienė įsitikinusios, jog „atsakymai išlaisvina: jie suteikia iššūkiams vardą, <...> padeda surasti panašius ir panašias į save“.




Barbora Suisse – organizacijos „Draugiški autizmui“ ir autistiškų suaugusiųjų bendruomenės „Mes spektre“ įkūrėja, taip pat – autistiško vaiko mama. Lietuvos įvairovės chartijos valdybos narė. Veda mokymus organizacijoms, padeda joms tapti draugiškomis autizmui bei neuroįvairovei.

Jurgita Žalgirytė-Skurdenienė – medicinos psichologė („EuroPsy“ psichologė) ir muzikos terapeutė, Vilniaus universiteto ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos lektorė. Konsultuoja autistiškus asmenis, jų šeimos narius, darbdavius, veda mokymus autizmo tema įvairioms organizacijoms ir įvairių sričių specialistams bei specialistėms.

TARPTAUTINIS BESTSELERIS, IŠVERSTAS Į 41 KALBĄ

Gliukozė, arba cukrus kraujyje, – tai mažytės molekulės mūsų organizme, darančios didžiulį poveikį mūsų sveikatai. Devyniasdešimt procentų žmonių kenčia nuo per didelio gliukozės kiekio organizme ir dauguma apie tai nė nežino.

Kokie simptomai apie tai byloja? Noras užkandžiauti, nuovargis, nevaisingumas, hormoniniai sutrikimai, aknė, raukšlės… Laikui bėgant išsivysto tokios ligos kaip II tipo diabetas, vėžys, demencija ir širdies ligos.

Remdamasi pažangiausiu mokslu ir novatoriškais savo pačios tyrimais, biochemikė Jessie’ė Inchauspé pateikia dešimt paprastų patarimų, kurie padės jums subalansuoti savo gliukozės kiekį ir atsikratyti simptomų, nesilaikant dietos ir neatsisakant mėgstamų patiekalų.

Be kita ko, perskaitę knygą sužinosite:

* kaip maisto valgymas tinkama tvarka padės be pastangų numesti svorio;

* kokį slaptą produktą valgydami galėsite mėgautis desertu ir vis tiek deginsite riebalus; 

* koks mažas pusryčių pokytis suteiks energijos ir panaikins norą užkandžiauti.

„Gliukozės revoliucija“ – tai įdomi, informatyvi, naujausiais moksliniais tyrimais paremta knyga, kuri pakeis jūsų mąstymą apie sveikatą ir iš esmės pagerins gyvenimo kokybę.

Jessie’ė Inchauspé – prancūzų biochemikė ir tarptautinių bestselerių autorė. Ji stengiasi naujausius mokslo pasiekimus paversti paprastais patarimais, padedančiais žmonėms pagerinti savo fizinę ir psichikos sveikatą. Jessie’ė įkūrė labai išpopuliarėjusią instagramo paskyrą @GlucoseGoddess, kurioje daugiau kaip du milijonus žmonių moko veiksmingų sveikos mitybos įpročių. Jos knyga „Gliukozės revoliucija“ tapo tarptautiniu bestseleriu ir yra išversta į 41 kalbą.