„Apie skaitymą“ – dvi Marcelio Prousto esė, kuriose šis vienas žymiausių visų laikų rašytojų apmąsto, kodėl mes skaitome. Sumanytos kaip refleksijos apie Prousto itin mėgtą meno kritiką Johną Ruskiną, šios esė virsta psichologine skaitymo studija. Prousto išvada – kitaip nei bet kas kitas, skaitymas gali tapti postūmiu savarankiškam dvasiniam gyvenimui.

„Skaitymas, kuris Proustui padeda suvokti ir pažinti save, galiausiai jį nuveda iki Venecijos, kur praeitis įsiterpia į dabartį, išpranašaudama jo būsimo romanų ciklo Prarasto laiko beieškant pagrindinę temą.“

Vytautas Bikulčius

„Nostalgija persmelkta odė skaitymo malonumui ir visam, kas jį supa. Pats šis tekstas savo vaizdais, kvapais, pojūčiais ir detalėmis yra skaitymo malonumo esencija.“

Marius Burokas

„Apie skaitymą“ yra penktoji serijos „Apie“ knyga. Serija „Apie“ – tai neakademiniai įžvalgiausių pasaulio protų tekstai, kuriuos galima perskaityti vienu ypu. Serijoje jau išleista Timothy Snyderio „Apie tironiją“, Levo Karsavino „Apie tobulybę“, Harry Frankfurto „Apie šūdmalą“ ir Immanuelio Kanto „Apie pedagogiką“.

Knygoje vienas žymiausių visų laikų mąstytojų Immanuelis Kantas apibendrina savo požiūrį į pedagogiką. Knygoje susisteminamos perskyros tarp lavinimo ir mokymo, aptariami skirtingi mokytojų ir tėvų vaidmenys. Svarbiausia knygos įžvalga – vaikai turi būti mokomi ne dabarčiai, bet ateičiai.

Immanuelis Kantas (1724-1804) – vienas žymiausių visų laikų mąstytojų. „Apie pedagogiką“ (1803) – vienas paskutiniųjų Kanto tekstų, kuriame jis apibendrina ir susistemina savo pažiūras į mokymą ir lavinimą.

„Ši Kanto knyga puikiausiai iliustruoja šiuolaikinio ugdymo sampratą, pagal kurią žmogus neturi laukti, kol kažkas kitas jį išmokys, pakeis ir išauklės. Prisiimdami visišką atsakomybę už vaiką, disciplinuodami, „auklėdami“, „ugdydami“ jį, mes savinamės jo laisvę ir prisiimam atsakomybę. Reikia padėti vaikui tapti tuo save ugdančiu subjektu ir tuo objektu, kurį jis pats nuolat, nepaliaujamai, atsakingai stebi, formuoja ir kuria. „Vaikas turi elgtis pagal „maksimas“, kurių protingumą jis pats gali suprasti.“ Ne prievarta, bet įsisąmonintas būtinumas įgalina žmogų įsipareigoti pačiam sau, savo moralinėms nuostatoms, kas leidžia jam tapti laisvu ir nepriklausomu nuo kito žmogaus valios. Gyvenimas yra ne begalinis savęs ieškojimas, bet nuolatinė pastanga suprasti ir sukurti save.“

Liutauras Degėsys

„Knygą perskaičiau vienu prisėdimu ir taikliau nepasakyčiau: „Žmogus gali tapti žmogumi tiktai per ugdymą. Jis yra tai, ką iš jo padaro ugdymas.“ Ne vieną dešimtmetį kartoju, kad pedagogo darbas yra unikalus, nes tai vienintelė profesija, kuri dirba ne su dabartimi, o su ateitimi. Ta prasme, kad mūsų darbo rezultatai pasimato po 15-25 metų, kai užauga vaikai, kurie buvo ugdyti. Todėl it medus sielai skaityti, kad „vaikai turi būti ugdomi ne dabarčiai, bet ateičiai, galimai geresnei žmonijos būklei.“ Ar gali būti taikliau?! Skaitykite neskubėdami, įsiskaitydami. Tai nėra atsakymų knyga – šiandien tai yra įžvalgų knyga, kuri tikrai paskatins mąstyti.“

Austėja Landsbergienė

Knygoje Prinstono universiteto profesorius, filosofas Harry Frankfurtas analizuoja vieną labiausiai paplitusių mūsų dienų reiškinių. Nors šūdmalos pilna, mes stokojame instrumentų jai atpažinti ir su ja kovoti. Šis trumpas, prieinamai parašytas tekstas – tai pirminis bandymas apibūdinti šūdmalą ir atpažinti šūdmalius.

Harry G. Frankfurt (g. 1929) – žymus šiuolaikinis moralės filosofas, Prinstono universiteto (JAV) profesorius emeritas. Svarbiausios knygos: „Meilės priežastys“ (The Reasons of Love), „Būtinybė, noras ir meilė“ (Necessity, Volition, and Love) bei „To, kas mums rūpi, svarba“ (The Importance of What We Care About). „Apie šūdmalą“ – pirmoji Frankfurto knyga, išversta į lietuvių kalbą.

„Įprasta manyti, kad yra dvi tiesos priešybės – klaida ir melas. Frankfurtas įtikina, kad egzistuoja dar viena. Tai šūdmala. Ir būtent ji labiausiai paplitusi ir sunkiausiai įveikiama.“

Jonas Dagys

„Žodžiui „bullshit“ senokai ieškome adekvataus lietuviško atitikmens – šiam itin paplitusiam fenomenui nusakyti nebetiko nei sunkiasvorė „demagogija”, nei pernelyg neformalus „proto pi**mas“, nei įvairūs švelnesni „tauškalai“ ir „skiedalai“. Šūdo malimas, t.y. tai, kuo nuolat užsiima ne tik politikai bei valdininkai, bet ir stliaus kūrėjai, gyvenimo būdo patarėjai, remonto meistrai, reklamos ir viešųjų ryšių agentai, o kartais ir visi kiti, seniai prašėsi įvardijamas, nes pavadinimo mums reikia pirmiausia kaip ginklo prieš jį patį. Apmąstymų apie šį reiškinį vertimas į lietuvių kalbą – geras būdas lietuviško termino paieškoms.“

Paulina Pukytė

„Kartais mirtis yra geriau.“

Šiurpiausias Stepheno Kingo parašytas romanas.

Kai daktaras Luisas Kridas gauna naują darbą ir su šeima atsikrausto į Ladlou – provincijos miestelį Meino valstijoje, naujasis gyvenimo etapas jam atrodo neįtikimai nuostabus. Ladlou vyrauja idiliška ramybė, ją trikdo tik greta žavingo seno Kridų namo plentu šniokščiantys sunkvežimiai ir vilkikai. Apie jų keliamą grėsmę byloja ir miško proskynoje vaikų įrengtos suvažinėtų naminių gyvūnėlių kapinės.

Šią vietą Luiso šeimai parodė kaimynas – senyvas vyras Džadas. Draugiškas senukas Luisą nuvedė ir į kitą vietą, į senąsias indėnų kapines, kuriose palaidoti gyvūnai – ir net žmonės – prisikelia ir grįžta pas kenčiančius savo šeimininkus. Tiesa, šiek tiek kitokie nei prieš mirtį. Luisas girdi perspėjimus, – tiek tikrame pasaulyje, tiek nakties košmaruose, – kad nederėtų lankytis šioje indėnų vietoje. Nes čia slypi kraują stingdanti tiesa – šiurpesnė ir galingesnė už pačią mirtį. Netrukus Luisui paaiškės, kad visus, kas drįsta brautis į draudžiamas senąsias indėnų kapines, užklumpa kraupi lemtis. Vis dėlto atsispirti paslaptingos vietos traukai sunkiau nei įveikti stingdantį netekties skausmą.

Rutuliojantis įvykiams, stiprėja ir košmaras, toks negailestingas, kad veikiausiai norėsite užversti knygą, bet nepajėgsite nuo jos atsiplėšti.

Amerikiečių rašytojo Stepheno Kingo (g. 1947 m.) istorijų lobyne kiekvienas gali rasti labiausiai jį bauginantį ir audrinantį pasakojimą, o pats rašytojas tikina, kad jam baisiausios „Givunėliu kapinės“. 1979 metais parašęs pirmąją šios istorijos versiją, Kingas net ketverius metus ją laikė stalčiuje tikėdamas, „kad pagaliau nuėjo per toli“.

Kultiniu tapęs siaubo romanas „Givunėliu kapinės“ 1984 metais nominuotas „Pasaulio fantastikos apdovanojimui“ ir sulaukė dviejų ekranizacijų: 1989 ir 2019 metais. 

Mažojo Pelėdžiuko mama padėjo ypatingą kiaušinį. Bet Pelėdžiukas įsitikinęs, jog mamai nereikia
naujo vaikelio, – juk ji turi jį! Nebent iš kiaušinio išsiristų pingviniukas...
Krokodiliukas...
O gal drakoniukas?

Tiesa, nė vienas neatrodo priimtinas. O gal vis dėlto geriausia būtų, jei iš paslaptingojo kiaušinio išsiristų naujas mažylis pelėdžiukas?

Susipažinkite su dar vienu Debi Gliori sukurtu herojumi – Pelėdžiuku. Lietuvoje ir daugelyje šalių pamėgta autorė šįkart jaukiai pasakoja apie pasiruošimą šeimoje sutikti naują kūdikį. Istorija puikiai tiks ūgtelėjusiems mažiesiems, nekantriai laukiantiems tuoj gimsiančio brolio ar sesės.

Tai buvo vienas dramatiškiausių XX amžiaus pabaigos vaizdų: visas pasaulis su liūdesiu ir siaubu stebi du berniukus, du princus, laidotuvių procesijoje žengiančius paskui savo motinos karstą. Kai princesė Diana atgulė amžinojo poilsio, milijardai žmonių svarstė, ką tuo metu galvoja, ką jaučia princai Williamas ir Harry, kaip toliau klostysis jų gyvenimai.

Princui Harry ši knyga – tai galimybė pagaliau papasakoti tą istoriją.

Prieš netekdamas motinos, dvylikametis Harry visiems buvo žinomas kaip nerūpestingas, lengvabūdis rimtaveidžio sosto įpėdinio „atsarginis“. Tačiau netektis viską pakeitė. Mokykloje jam sekėsi sunkiai, neapleido pyktis ir vienatvė, dėl motinos mirties jis kaltino žiniasklaidą, todėl sunkiai susitaikė su tuo, kad ir pačiam teks gyventi nuolat stebimam lyg pro didinamąjį stiklą.

Sulaukęs dvidešimt vienų, Harry įstojo į Britų armiją. Disciplina suteikė struktūros jo gyvenimui, o du kartus atlikęs karinę tarnybą užsienyje jis tapo didvyriu savo šalyje. Tačiau greitai pasijuto dar labiau sutrikęs nei kada nors anksčiau, ėmė kentėti nuo potrauminio streso sindromo, nepakeliamų panikos priepuolių. Užvis svarbiausia – jis negalėjo rasti gyvenimo meilės.

Tuomet jis sutiko Meghan. Pasaulis žavėjosi kino ekranų verta jų meilės istorija ir džiaugėsi pasakiškomis vestuvėmis. Bet žiniasklaida nuo pat pradžių medžiojo Harry su Meghan – jiems teko patirti nuolatines užgaules, rasizmą, melą. Matydamas, kaip kenčia žmona, ir suprasdamas, kad jųdviejų saugumui ir psichikos sveikatai kilo pavojus, Harry neturėjo kitos išeities kaip tik išvykti iš gimtosios šalies. Per amžius pasitraukti iš britų karališkosios šeimos drįso vos keletas. Paskutinė ją palikti bandė Harry motina…

Princas Harry pirmą kartą pasakoja savo istoriją, atvirai, su bebaimiu nuoširdumu dokumentuodamas gyvenimo kelionę. „Atsarginis“ – tai kertinė knyga, kupina įžvalgų, dar negirdėtų faktų, savianalizės ir sunkiai įgytos išminties apie amžiną meilės galią įveikti skausmą.

Princas Harry, Sasekso hercogas, – sutuoktinis, tėvas, filantropas, karo veteranas, užsiima psichikos sveikatos advokacija ir aplinkosaugos aktyvizmu. Jis su šeima ir trimis šunimis gyvena Santa Barbaroje, Kalifornijoje.

Kuršių ir prūsų, žydų, vokiečių ir rusų pėdsakas Baltijos pajūrio smėly. Nutylėtos šeimų paslaptys ir karų laužomi likimai kerinčio grožio kraštovaizdyje. Kaip gintaro inkliuze išsaugota pirmykščio miško atmintis, taip Svenja Leiber romane „Kazimira“ nupūsdama laiko smiltis atskleidžia daugiasluoksnę Rytprūsių istoriją: nuo Antrojo Reicho epochos pradžios iki pat XXI amžiaus su (vis dar) neužgijusiomis okupacijos žaizdomis ir niauraus sovietinio palikimo grimasomis.

Baltijos jūra nuo seno buvo dosni gintaru, o didžiausi jo klodai telkšojo prūsų žemėse, Sembos pusiasalyje. XIX a. pabaigoje ant Baltijos jūros kranto įsikūrusiame nuošaliame Palmininkų kaimelyje Kazimira slapčia renka gintarą, o jos vyras Antas Damerau gamina iš jo nuostabias figūrėles. Jam, geriausiam apylinkėje tekintojui, paprastam žmogui, Vokietijos įstatymai draudžia liestis prie gintaro.

O pirklys ir verslininkas Moricas Hiršbergas gali oficialiai kasti gintarą. Atsitiktinai sužinojęs apie smėlingame pajūryje glūdinčius gintaro klodus, Antas pasiūlo Moricui įsigyti gintaringos žemės plotus ir įrengti pirmąją šachtą. Morico dukters Anos vardu pavadinta šachta netrukus tampa didžiausia gintaro kasykla pasaulyje. Tačiau laimės ir turtų joje sūrų prakaitą liejusiems žmonėms ji taip ir neatneša.

Svenja Leiber romane kelia klausimus: kur glūdi tautinės neapykantos šaknys, kur slypi totalitarizmo ir nacizmo užuomazgos, iš kur randasi drąsa spręsti, kam lemta gyventi, o kam ne? Subtilaus poetiškumo ir lakoniškumo kalba spinduliuojantis romanas atveria mitines prūsų žemės ir istorijos įsčias, papasakota istorija užgaus jautriausias sielos stygas.

„<...> tiek pirmoji, tiek antroji ponia Kristi labai panašios. Abi suprantame, kad neįmanoma papasakoti savosios istorijos neatskleidžiant ir svetimos.“

1925-aisiais panelė Nana O'Di tapo neatsiejama garsiosios detektyvų autorės Agatos Kristi ir jos vyro Arčibaldo gyvenimo dalimi. Pirma – jų abiejų. Vėliau – jau tik Arčio. Jauna, daili ir gyvybe trykštanti pulkininko Krisčio meilužė ne vienus metus planavo sugriauti Agatos Kristi pasaulį ir pagrobti iš jos tai, ko labiausiai troško. Tikslas jau buvo pasiekiamas ranka... bet lemtingą vakarą garsioji rašytoja dingo kaip į vandenį.

„Ponios Kristi apgaulė“ – tai ne tik dešimtmečius skaitytojus viliojusios Agathos Christie dingimo paslapties interpretacija, bet ir įsivaizduojamas kitos moters – pulkininko Archibaldo Christie meilužės – akimis perteiktas tų kelių dienų ir ilgo iki jų vedusio kelio liudijimas, leidžiantis mėgautis ne tik išmoningu pasakojimu, bet ir pasinerti į mįslingą, Aukso amžiaus detektyvus menantį dingimo narpliojimą.


„Meilės istorijų ir detektyvų su agatakristiškomis paslaptimis gerbėjams.“
StarNews

„Nina de Gramont ima vieną tikros istorijos siūlelį ir iš jo nuaudžia gudriai supintą, spalvingą ir užburiančiomis detalėmis atgyjantį naujai įsivaizduotą įvykių paveikslą.“
Tarptautinių bestselerių autorė Kristin Hannah

„Meilė, nusikaltimai ir paslaptys, gausiai apipinti maloniai stebinančiu sąmoju.“
Elizabeth Macneal, „Lėlių fabriko“ autorė


Nina de Gramont (dar žinoma kaip Marina Gessner) – amerikietė, knygų suaugusiesiems ir paaugliams autorė, Šiaurės Karolinos universitete Vilmingtone dėstanti kūrybinį rašymą. Jos romanas „Ponios Kristi apgaulė“ susilaukė nemažai dėmesio: tapo tarptautiniu ir „New York Times“ bestseleriu, pateko į „Goodreads“ laukiamiausių 2022-ųjų knygų sąrašą ir buvo išrinktas knygynų tinklo „Waterstones“ 2022-ųjų lapkričio mėnesio trileriu.

Karštą ir ilgą 1939-ųjų vasarą Didžioji Britanija ruošiasi karui. Bet Safolko apylinkėse, Saton Hu dvare palei upę, tvyro visai kitokios nuotaikos: dvaro savininkės ponios Priti nuojauta neapgavo – viename iš jos žemėse stūksančių pilkapių savamokslis archeologas Bezilas Braunas atranda lobį. Šalyje augant nerimui, o kasinėjimams tęsiantis, paaiškėja, kad tai – ne eilinis radinys, bet tikrų tikriausias viduramžių laivas–kapas. Neilgai trukus šis atradimas ima kelti visokiausias aistras, intrigas ir pavydą.

Romane „Lobis“ nepaprastai įtaigiai ir su humoru pasakojama apie Saton Hu kasinėjimus – bene svarbiausią archeologinį anglosaksiškojo laikotarpio atradimą Britanijoje, – tris mėnesius trukusį aistringą nuotykį, kai įkvėpti atradimų dvasios vietiniai kovojo su prašalaičiais, mėgėjai nesutarė su profesionalais, meilė ir konkurencija vešėjo lygia greta.


„Rafinuotai originalus.“
Ian McEwan

„Žavinti meilės ir praradimų istorija.“
Robert Harris

„Geriausias J. Prestono kūrinys.“
Independent

„Subtilus pranykusios eros atgaivinimas.“
Sunday Times

„Iš paprasto pasakojimo apie purvą J. Prestonas išgavo aukščiausios prabos auksą.“
Observer


John Preston (Džonas Prestonas, gim. 1953) – anglų žurnalistas ir rašytojas. Parašė septynias knygas, keturios iš jų – romanai. „Lobis“ laikomas svarbiausiu jo grožinės literatūros kūriniu. Pagal šį romaną 2021 m. pasirodė „Netflix“ filmas „The Dig“ (rež. Simon Stone), nominuotas BAFTA apdovanojimams.

„Kad liautumės kartoję praeities klaidas, turime suprasti, kodėl apskritai išsiugdėme tokių įpročių ir kas mums iš jų. <...> Tik tada pajėgsime tokią pačią naudą pasiekti kitaip. Būtent tam ir skirta ši knyga.“

Ne vienas iš mūsų norėtų pasikeisti – mažiau nerimauti, galbūt numesti svorio, būti atviresni megzdami asmeninius santykius ar ryžtingesni darbe. Tačiau bet kuris svarbus pokytis neretai būna sudėtingas, reikalauja daug fizinių ir psichologinių pastangų. 

Anot dr. Gabijos Toleikytės, „dauguma mūsų gyvenimo problemų kyla tada, kai nepripažįstame tikrovės ir planuojame pagal tai, kokie norėtume būti, o ne kokie iš tiesų esame“. Tad, norint pasikeisti, pirmiausia būtina pažinti ir perprasti save. Remdamasi naujausiais neuromokslų tyrimais, dr. G. Toleikytė šioje knygoje pasakoja, kaip veikia mūsų smegenys ir kokią įtaką jos daro mūsų kasdienei elgsenai: įpročiams, emocijoms, asmenybei, santykiams ir bendravimui.

Pasitelkdama aibę realių, praktinių pavyzdžių, dr. G. Toleikytė parodo:

– ko reikia smegenims, kad galėtume prisijaukinti naujus įpročius;

– kaip sustiprinti savo motyvaciją, turinčią kone stebuklingos galios;

– kaip išlaikyti tvirtus, visaverčius santykius;

– aštuonis emocijų tipus ir kaip juos valdyti;

– nesunkių būdų pagerinti produktyvumą.

Šis įkvepiantis ir pamokomas savigalbos vadovas atvers akis ir taps nepamainomu pagalbininku žengiant saviugdos keliu.

Dr. Gabija Toleikytė – neuromokslininkė, dėstytoja. Daktaro disertaciją ji apsigynė Londono universiteto koledže, Jungtinėje Karalystėje, taip pat yra įgijusi verslo lavybininkės (angl. coaching) kvalifikaciją. Autorės kalbos buvo transliuojamos interneto platformose „TEDx Talks“ ir „Talks at Google“, o straipsniai publikuoti ne tik akademiniuose žurnaluose, bet ir tokiuose populiariuose leidiniuose kaip „Guardian“, „Telegraph“ ir „Men’s Health“. Šiuo metu dr. G. Toleikytė dėsto psichologiją Šefildo Halamo universitete, Jungtinėje Karalystėje, o nuosavoje konsultavimo įmonėje veda lavybos seminarus ir verslui („Google“, „Financial Times“, „Lloyds Bank“), ir pelno nesiekiančioms organizacijoms.

Dažnai tenka girdėti, kad mergaitėms prasčiau sekasi tikslieji mokslai. Kad moterys – lyg užsuktos melagės, šį amatą įvaldžiusios geriau nei kitos lyties atstovai, bent iki susiduriant su reikšmingomis piniginėmis aferomis – čia estafetę, regis, perima vyrai. Arba kad vyrai ne tokie jautrūs ir empatiški kaip tariamos jų oponentės. Kad jie labiau mėgsta rizikuoti, o moterys visad atsitraukia, linksta į saugesnius pasirinkimus. Su lytimi susiję mitai be galo gajūs. Jie sklinda kosminiu greičiu, nors dažnai neturi tvirtesnio pagrindo ar aiškių įrodymų. Vis dėlto dažnai jais patikime.

Elgsenos ekonomistės Agnės Kajackaitės nuomone, tokie teiginiai privalo būti grindžiami mokslu. Todėl audioknygoje „WO/MEN“ ji meta iššūkį nusistovėjusiems įsitikinimams ir kviečia skaitytojus bei skaitytojas į savo ir kitų tyrėjų laboratorijas visame pasaulyje, kur, remdamasi mokslinėmis įžvalgomis, eksperimentais ir kasdiene aplinka, kvestionuoja įsigalėjusius mitus – gal iš tiesų viskas nėra tik juoda ir balta?

Audioknygoje „WO/MEN“ sužinosite:
- Kurie – vyrai ar moterys – labiau linkę varžytis? O kurie – apgaudinėti?
- Kas dažniau aukoja kraujo ir kaip atlygis keičia donorų elgseną?
- Kieno kognityvines galimybes labiau paveikia vėsios patalpos?
- Ką lengviau įtikinti konspiracijos teorijomis?
...ir daugelį kitų įdomių, kartais netikėtų faktų apie žmonių elgesį ir jį lemiančias aplinkybes.

„Niekada nemaniau, kad taip parašyčiau, bet jei reiktų rinktis, ką kviesti į gimtadienio vakarėlį – iliuzionistą ar ekonomistą, – po šios knygos tikrai rinkčiausi Agnę.“
Rimantė Kulvinskytė, žurnalistė, tinklaraščio „Laimės dieta“ kūrėja

Dr. Agnė Kajackaitė gimė ir augo Šakiuose. 2009 m. Vilniaus universitete gavo ekonomikos bakalauro, vėliau Kelno universitete – ekonomikos daktaro laipsnį. 2017 m. tapo WZB Berlyno socialinių mokslų centro Etikos ir elgsenos ekonomikos skyriaus grupės vadove, šiuo metu yra Milano universiteto profesorė. 2019-aisiais jos vardas nuskambėjo per visą pasaulį: mokslininkės tyrimu apie „termostatų kovas“ biuruose pasidalino „New York Times", „Time“, CNN, BBC ir daugelis kitų žurnalų bei televizijos kanalų.

Pirmiausia, ką išgirsta devyniasdešimt dvejų Mariana Leterbi, gavusi puošnų klausymo ragelį dovanų, – tai šeimynykščius, planuojančius ją iškelti į senelių namus. Tačiau šis pensionatas neįprastas: aplink stovi iglu, bato, torto ir kitų keisčiausių formų namukai senoliams, viskam vadovauja griežtas daktaras Gambitas, įtikėjęs iškreipto krikščioniško mokymo galia, o valgomajame virš stalo kabo paslaptingas Abatės paveikslas, kuris kartais, rodos, atgyja ir merkia Marianai akį. Nors bedantė ir be ragelio beveik kurčia, Mariana, susidomėjusi Abatės istorija, netikėtai atsiduria keistų, nepaaiškinamų, mįslinga žmogžudyste prasidėjusių įvykių sūkuryje, kur figūruoja Bičių Karalienė ir Šventasis Gralis, veriasi vartai į požemių pasaulį.

„Klausymo ragelis“ – fantastiškas, žaismingas, anarchistiškas ir ekscentriškas romanas, parašytas vienos ryškiausių XX a. menininkių, siurrealistės Leonoros Carrington. Kaip ir autorės tapyba, šis kūrinys pasižymi vaizdų intensyvumu, subtiliu humoru ir nuotykingu, alchemišku siurrealistiškumu. Tai kultinė, nepaprastos sėkmės sulaukusi knyga, XX a. keistosios literatūros žanro klasika, tekstas, dažnai vadinamas okultiniu „Alisos Stebuklų šalyje“ dvyniu.

Šiame leidime romaną palydi puiki škotų prozininkės Ali Smith įžanga.

„Klausymo ragelio“ neįmanoma kategorizuoti. Nuo pat pirmo sakinio pakliūname į iš pažiūros darnią visatą, valdomą unikalių, savo pačios dėsnių. Tokiu būdu knyga gali nerimastingai komentuoti apie dalykus, dėl kurių nenustojame abejoti.“

Olga Tokarczuk

„Klausymo ragelis“ išsiskiria kaip kažkas išties radikalaus, ardantis ne tik mūsų laiko ir erdvės lūkesčius, bet ir sąmonės bei jos ribų… Protą plakantis šedevras, praturtintas Carrington humoro, vaizduotės ir įtampos kūrimo sugebėjimais.“

Blake Butler, The New York Times

„Carrington, atskleisdama savo gryniausius ekscentriškumus, „Klausymo ragelyje“ išryškina ardomąją moteriškumo galią ir tam pasitelkia daugiau aistringos vaizduotės nei beveik bet kuris kitas XX a. rašytojas.

Brady Brickner-Wood

Pustuščiame, pro kaimelius skriejančio traukinio vagone sėdi vyras didele plika galva, tvirtu stuomeniu ir pora plonyčių kojų, apmautų raudonos vilnos, rombais padabintomis kojinėmis. Vienišius yra ne kas kitas kaip profesorius Timofejus Pninas, į JAV persikėlęs išeivis, Veindelio koledžo rusų kalbos dėstytojas, keliaujantis skaityti paskaitos Kremonos moterų klube, tačiau per savo pniniškumą susipainiojęs ir įsėdęs ne į tą traukinį.

Šitaip simboliškai pradedamas piešti ironiškas, bet mielas, absurdiškas ir kiek graudus portretas veikėjo, kurį taip meistriškai kuria Nabokovas. Pninas – komiškas émigré, užsispyrusiai bandantis prisitaikyti prie amerikietiško būvio, tačiau nuolat susiduriantis su pasauliu, kuriame viskas – kalba, aplinka, net paskiri objektai – jam svetima. Begalinę Pnino kantrybę vis bando jam nepavaldžios mašinos ir elektriniai prietaisai, nereikšmingos jo koledžo kolegų intrigos, irzulį keliantys psichoterapeutai, tarp kurių sukasi ir buvusi žmona, niekad jo nemylėjusi, bet kurią jis vis dar tyliai ir jaudinančiai myli.

Tačiau kartais Pninas gręžiasi į praeitį, prisimena savo bėgimo iš Rusijos aplinkybes, dingusius žmones, paliktą savą kultūrinę terpę, ir šie puslapiai atskleidžia visai kitą Pnino istorijos pusę – tragišką, melancholišką, atspindinčią XX a. baisumus. Tad galų gale, nors ir apjuoktas, Pninas iškyla beveik kaip herojinė figūra, civilizuotas žmogus, pasimetęs industriniame primityvume, – vienintelis, išlaikęs krislą žmogiško orumo. Pirmąkart pasirodantis lietuviškai, vieno svarbiausių XX a. rašytojų, Vladimiro Nabokovo, „Pninas“ – šilčiausias, žemiškiausias ir juokingiausias iš jo romanų.

„Nabokovo minties įvairiapusiškumas, jėga ir sodrumas neturi nė menkiausio varžovo modernioje literatūroje. Tai proza, esanti arčiausiai tyro juslinio malonumo.“

Martin Amis

„Pninas“ – geriausias visų laikų romanas apie pabėgelį („refugee novel“), šedevras, nagrinėjantis namų praradimą sociopolitinio perversmo metu.“

Ted Gioia, The Millions

„Tavo Margot“ – debiutinis Meri Valkamos romanas, kaipmat sulaukęs ir skaitytojų, ir kritikos pripažinimo. 2021 m. už šį romaną rašytoja apdovanota prestižine Geriausio metų debiuto premija. Tai didelės meilės istorija, pasakojimas apie svajones, išdavystę ir klampų liūną, kurį vadiname atmintimi.

1983 m. suomių žurnalistas Markus Siltanenas su šeima išvyksta dirbti į Rytų Berlyną, tad vos dvejų metukų sulaukusi Vilja auga šeimoje, kurioje žavimasi VDR idealais. Vis dėlto po kelerių metų šeima dėl neaiškių priežasčių grįžta į Suomiją. 1989-aisiais, Europoje vykstant permainoms, griūva Berlyno siena. Tuo pat metu žlunga ir Markaus santuoka.

Daugiau kaip po dvidešimties metų, tvarkydama mirusio tėvo butą, Vilja randa pluoštą laiškų, rašytų moters vardu Margot. Viljos prisiminimai apie VDR nublankę, todėl ji nusprendžia skristi į Berlyną ir susirasti Margot. 

Ši kelionė Viljai pamažu atveria šeimos paslaptis, patirtus skaudulius ir visai kitokį tėvo gyvenimą. Kas buvo Margot? O svarbiausia: kas buvo tėvas?  Ir koks užauga vaikas, kuriam iš atminties ištrinta tai, kas reikšmingiausia? Kaip gyventi, palaidojus didžiausias svajones?

„Tavo Margot“ – daug žadantis debiutas. Tai dramatišku istoriniu laiku vykusi nuostabi meilės istorija ir įtraukianti paslapčių dėlionė apie veikėjo praeitį“. 

Žurnalas Kulttuuriilmoitus 

Meri Valkama (g. 1980 m.) – suomių žurnalistė ir rašytoja. Ankstyvoje vaikystėje keletą metų su tėvais gyveno VDR, užaugusi studijavo politinius mokslus ir žurnalistiką Berlyno laisvajame universitete, parengė mokslo tiriamąjį darbą, kūrė dokumentinius filmus apie žurnalistus, dirbusius VDR.

4 moterys | 4 kartos | 4 likimai

Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui jauna mergina iš visų pamiršto Sniegų kaimo sutinka paslaptingą keleivį skirtingų spalvų akimis. Taip prasideda istorija apie vienos šeimos keturių kartų moterų gyvenimą, nukelianti į dvidešimto amžiaus pradžios Lietuvą, tarpukarį, pokario laikus, sovietmetį ir pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį. Praėjusio šimtmečio istoriniame ir politiniame fone nusidriekęs pasakojimas atskleidžia, kas sieja skirtingus moterų likimus, ką jos nutyli ir slepia net nuo artimiausių, kodėl jų meilė pažymėta kalte, o tyla galiausiai tampa nusikaltimu.

Akvilina Cicėnaitė-Charles – rašytoja, vertėja, devynių knygų vaikams, paaugliams ir suaugusiesiems autorė, religijų studijų mokslų daktarė. Jos romanas „Anglų kalbos žodynas“ įvertintas Jurgos Ivanauskaitės premija, išrinktas 2022 m. Metų knyga prozos suaugusiesiems kategorijoje ir geriausia lietuvių autorių grožine knyga portalo 15min.lt Metų knygos rinkimuose, pateko į LLTI sudaromą kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Romanas „Tylos istorija“ pirmą kartą išleistas 2017 m.

„Kai kurie žmonės, kai kurie įvykiai priverčia pamesti galvą. Jie tarsi giljotinos – perskelia gyvenimą pusiau, į mirusį ir gyvą, į prieš ir po.“

Lenkija, 1980-ieji. Nerimastingas, savęs ieškantis Liudvikas, prieš baigdamas universitetą, kartu su kitais studentais išsiunčiamas į darbo švietimo stovyklą. Čia jis sutinka charizmatiškąjį Janušą ir kartu, niekieno nevaržomi, jiedu praleidžia svajingą vasarą, maudydamiesi nuošaliuose vandenyse, skaitydami pogrindinę knygą – ir įsimylėdami.

Vasarai baigiantis abu grįžta į atšiaurią gyvenimo realybę Varšuvoje, į socialistinę santvarką, atsidūrusią ties žlugimo riba. Tarsi išvaryti iš asmeninio rojaus, Liudvikas su Janušu supranta: represuotoje ir giliai religingoje visuomenėje jų meilė neturi ateities. Janušas nesudvejoja gavęs pasiūlymą įsidarbinti Spaudos kontrolės biure, o Liudvikas svajoja pabėgti į Vakarus ir ryžtasi protestuoti prieš sistemą. Jų slapta meilė ima aižėti.

„Plaukti tamsoje“ – atmintin įsirėžiantis poetiškas pasakojimas, tyrinėjantis meilę ir įvairius jos pavidalus, prisitaikėliškumo naštą ir laisvės kainą, kurią tenka mokėti norint gyventi prasmingą gyvenimą.

„Įsivaizduokite, kad „Vadink mane savo vardu“ vyksta komunistinėje Lenkijoje, ir prieš akis iškils šis jaudinantis debiutas apie užvaldančią meilę neramumų krečiamoje šalyje.“

Oprah Magazine

„Jedrowski – aukščiausio talento šiuolaikinis kūrėjas.“

Sebastian Barry

„Apie jaunos meilės malonumą bei skausmą, apie tai, ką reiškia alkti laisvės ir kito žmogaus.“   

Independent

„Prikaustantis ir savo tviskančiais paviršiais, ir bauginamais gyliais.“ 

Justin Torres

Tomasz Jedrowski (Tomašas Jedrovskis, gim. 1985) augo Vakarų Vokietijoje, lenkų šeimoje. Studijavo teisę Kembridžo universitete. Kalba penkiomis kalbomis, šiuo metu gyvena Paryžiuje. „Plaukti tamsoje“ – jo pirmasis romanas.

Paskutinė metų diena Buenos Airėse statomame daugiabutyje.

Ryte būsimieji butų savininkai, lydimi krykštaujančių vaikų, architekto ir interjero dekoratorių, apžiūrinėja erdves, kol statybininkai pluša. O laikinoje priebėgoje ant stogo gyvenančio sargo Raulio Vinjaso šeima ruošiasi Naujųjų metų šventei.

Dienai bėgant, aplinkui vis pasirodo kalkėmis aplipę sklandantys nuogi vaiduokliai – keistos, ne visiems matomos būtybės, klajojančios po tuščią, neužbaigtą pastatą, taip pat susiruošusios švęsti. Subtiliai nušviečiant vis skirtingų veikėjų kasdienes veiklas, pasakojime galiausiai apsistojama prie Vinjaso įdukros Patrės – ji vienintelė domisi bekūnėmis būtybėmis.

Ši istorija pilna intarpų ir nukrypimų, kuriais unikalusis argentiniečių rašytojas Césaris Aira įterpia svarstymus apie literatūrą, architektūrą, antropologiją, seksualumą, gyvenimą ir mirtį. Vaiduokliai (1990) – autentiškas kūrinys, nuaustas iš daugybės perspektyvų, atmosferiško pasakojimo, humoro blyksnių ir gotikinių motyvų.

Ragana nužudyta. Būreliui vaikų aptikus jos lavoną, plūduriuojantį drėkinimo kanalo vandenyse, visas La Matosos miestelis ima aiškintis, kodėl ir kaip ši žmogžudystė įvyko. Pasklinda paskalos, krinta įtarimų šešėliai. Ir tuomet visi čia įsivėlę veikėjai ima pasakoti savo istorijas, o mes, skaitytojai, panyrame į šios apleistos ir nevilties persmelktos vietovės gyvenimą, kur karaliauja tamsiausias erotizmas, smurtas bei niekšingi galios santykiai.

Pasakojimui plūstant nelyg kriokliui ir kiekvienam nepatikimam pasakotojui atskleidžiant vis naujas detales, neregėtus ištvirkimo ir brutalumo poelgius, Fernanda Melchor, meistriškai valdydama ritmą ir kalbą, nuaudžia tvirtą prakeikto Meksikos miestelio portretą, atrasdama žmogiškumo krislus iš pažiūros beviltiškuose veikėjuose. Tai tikroviškas ir kvapą gniaužiantis romanas, kaip Roberto Bolaño „2666“ ar svarbiausi Williamo Faulknerio kūriniai, įtraukiantis ir niekaip nepaleidžiantis skaitytojo bei nušviečiantis pasaulį, kupiną mitologijos ir smurto, įsisunkusio į žemę ir apnuodijusio visa aplink.

„Fernandos Melchor balsas veržlus – siautulingas ir negailestingas, tai balsas žmogaus, kuris rašo apimtas įniršio ir kuriam tai puikiai pavyksta.“

Samanta Schweblin

„Uraganų sezonas“ yra intensyvi ir užburianti literatūrinė patirtis, kurioje fizinis smurtas ir aplinkos žiaurumas sukuria bejėgiškumo mikrokosmą. Fernandos Melchor naratyvo branda galinga – ši knyga palieka skaitytoją sukrėstą.“

Mariana Enriquez

„Brutalus, negailestingas, turintis grožio, bet taupus, Uraganų sezonas tyrinėja vieno Meksikos miestelio smurto mitologiją ir atskleidžia jo sąsają su globalia kapitalistinio godumo schema. Tai knyga apie seksualinį terorizmą ir sulaužytų vyrų terorą. Kūrinys, tiek pat mistiškas, kiek kritiškas. Dauguma pastarųjų metų romanų, lyginant su šiuo, rodosi blyškūs.“

Ben Lerner

„Naktį gulėdama lovoje greta vyro, už kurio ištekėjau, savo minčių balsu nereiškiu. Tyloje išvešėjo liūdesys, savotiškas pripažinimas. Mudu su Luku stovime kryžkelėje. Ir visai netrukus vienam iš mūsų teks žengti pirmyn.“

Vieną dieną Rouzės Napolitano santuoka baigiasi.

Jos vyras nori vaiko, bet motinystės Rouzė niekada neplanavo.

Vieną dieną Rouzė Napolitano išsaugo santuoką.

Rouzė myli savo vyrą. Ji ryžtasi tapti mama.

Viena diena. Vienas pasirinkimas. Devyni gyvenimo keliai. Kiekvienu atveju Rouzė turi priimti nelengvą sprendimą, nulemiantį devynias skirtingas jos gyvenimo versijas. Rouzės džiaugsmai ir klaidos sukelia drugelio efektą: net menkiausias pokytis vis kitaip pasuka jos gyvenimą ir skirtingai atsako į lemtingąjį klausimą „o kas, jei?“ Tai jautri istorija apie moters sprendimus, santykius, jų trapumą ir lūkesčius sau bei kitiems.

„Ambicinga, prikaustanti dėmesį ir provokuojanti... Romanas narsto meilės ir motinystės temas, kartodamas žingsnius to sudėtingo šokio, kurį vadiname moters patirtimi.“

Claire Lombardo, romano „Mūsų smagiausios dienos“ autorė

„Kartais reikiama knyga randa tave tinkamu laiku... Romane genialiai parodoma, ką reiškia būti moterimi: mes esame ne tik savo gyvenimo džiaugsmų ir skausmų visuma, bet ir visų kelių, kurių nusprendėme nepasirinkti, atspindys.“

Lauren Mechling

Donna Freitas (Dona Freitas, gim. 1972) – amerikiečių rašytoja, negrožinės literatūros ir įvairių knygų vaikams bei paaugliams autorė, taip pat akademikė, tyrinėjanti seksualinės prievartos JAV universitetuose problemą. D. Freitas straipsnius šia tema publikavo „New York Times“, „Washington Post“, „Wall Street Journal“. „Devyni Rouzės Napolitano gyvenimai“ – pirmasis autorės romanas suaugusiesiems.

Semas ir Seidė – vaikystės draugai, kadaise susipykę ir atsitiktinai vėl susitikę metro perone. Abu pakvaišę dėl kompiuterinių žaidimų, abu nepaprastai protingi ir slapčia vienas kitą įsimylėję. 

Vieną dieną jiedu nusprendžia atrasti geriausio vaizdo žaidimo formulę ir sukurti savo kompiuterinį žaidimą. Semas ir Seidė visa galva pasineria į darbus ir dar studijuodami universitete sukuria neįtikėtino populiarumo sulaukusį žaidimą „Ičigo“. 

Per vieną naktį tapę įžymybėmis draugai užkariauja vaizdo žaidimų pasaulį, pajunta šlovės ir pinigų skonį. Tačiau sėkmė ir pripažinimas turi savo kainą – tai neapsaugo jų nuo širdies skausmo, išdavysčių ir netekčių. 

„Rytoj... ir vėl rytoj... ir vėl rytoj“ yra nepakartojamas trisdešimties metų tarpsnį apimantis romanas, kuriame nagrinėjamos universalios temos: tapatybė, negalia, nesėkmė ir atpirkimas, o svarbiausia – mūsų poreikis bendrauti, būti mylimiems ir mylėti. 

 TAIP, TAI MEILĖS ISTORIJA, BET NE TOKIA, KOKIĄ SKAITĖTE ANKSČIAU.

 „Absoliučiai genialu. Šiame plačiame, nuostabiai parašytame romane Gabrielle’ė Zevin aprašo žmogaus meilės ir kūrybiškumo grožį, tvirtumą ir trapumą. „Rytoj... ir vėl rytoj... ir vėl rytoj“ yra viena geriausių mano kada nors skaitytų knygų.“ 

Johnas Greenas, knygos „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ autorius

„Rytoj... ir vėl rytoj... ir vėl rytoj“ – tobulai sudėliota saga apie žmonių ryšį ir kūrybinį procesą, apie meilę ir visus jos sudėtingus lygmenis. Šis romanas – tikras literatūros perlas, intymus ir visaapimantis, modernus ir nesenstantis.“ 

Erin Morgenstern, knygos „Naktinis cirkas“ autorė

„Gabrielle’ė Zevin parašė išskirtinį meilės laišką gyvenimui su visais jo rožių sodais ir minų laukais. Spinduliuodama išmintį ir pažeidžiamumą ji tyrinėja pačią žmogiškojo ryšio prigimtį. Šis romanas ir jo nepamirštami personažai nežino ribų. Skaitant knygą norisi juoktis, liūdėti, mokytis ir augti.“

Tayari Jones, knygos „An American Marriage“ autorė

Populiarioji Norvegijos rašytoja Herbjørg Wassmo (g. 1942) kūrybinį kelią pradėjo nuo poezijos, tačiau sėkmė ją aplankė po pirmojo trilogijos romano „Tora. Namas su akla stiklo veranda“ ir ypač parašius garsiąją „Dinos knygą“. 1986 m. rašytoja apdovanota Šiaurės Tarybos literatūros premija. Jos kūriniai išversti į daugelį kalbų. Savo kūryboje autorė be gailesčio, bet sykiu jautriai gretina pasaulio grožį ir bjaurastį.

„Šimto metų istorija“ apima keturias moterų kartas – skirtingi likimai ir charakteriai, norai ir pasirinkimai, suteikiantys stiprybės ar atimantys jėgas. Vyrai – tie, už kurių jos ištekėjo, ir tie, kuriuos jos mylėjo.

Istorija prasideda nuo Saros Susanės, nuo gausios jos ir ją dievinančio Johaneso šeimos. Jų jaunėlė Elida taip pat randa meilę, tačiau, kaip ir motina, ji supranta, kad laimė nevienalypė. Trečiosios kartos atstovė – Elidos mažiausioji Jordisė. Meilė ją aplanko karo metais – iš lėto ir per atstumą. Ši knyga ir apie mažą mergaitę, besislepiančią tvarte nuo jo. Rašančią geltonu pieštuku geltoname sąsiuvinyje dienoraštį tam, kad išgyventų. Ši mergaitė gimė 1942 metais. Lygiai prieš šimtą metų pasaulį išvydo jos prosenelė, ištvermingoji Sara Susanė, įsikūnijęs angelas Lofoteno katedros paveiksle.

„Šimto metų istorija“ – knyga apie stiprias moteris, apie laisvės troškimą ir kitokio gyvenimo ilgesį.

„Nepaprastai žavinga. Miela, romantiška, kupina gerumo. Pamilau šią knygą.“

Rainbow Rowell

Nikas ir Čarlis – geriausi draugai. 

Nikas žino, kad Čarlis – gėjus. 

Čarlis įsitikinęs, kad Nikas – ne.

Bet meilė – paslaptingas dalykas. Ji gali būti ir labai paini, ir nuoširdi, padedanti augti. Nikas pamažu ima iš naujo pažinti savo draugus, šeimą ir... patį save.

Alice Oseman (Elis Ousmen, gim. 1994) – „YA Book Prize“ apdovanojimą pelniusi rašytoja, iliustratorė, gimusi ir augusi Kente, Jungtinėje Karalystėje. Laisvalaikiu mėgsta groti fortepijonu, pasinerti į „Pokémon“ žaidimus, prisipirkti krūvas „Converse“ sportbačių.

2022-aisiais kultine tapusią komiksų seriją „Heartstopper“ ekranizavo „Netflix“. A. Oseman rašė serialo scenarijų ir jį prodiusavo.

Nori sužinoti daugiau? Aplankyk:

aliceoseman.com   

twitter.com/AliceOseman

instagram.com/aliceoseman

Sveiki sugrįžę į Sritį X!

Jau trisdešimt metų griežtai įslaptinta vyriausybės organizacija „Pietinis pakraštys“ stebi Sritį X, kuri neaiškios kilmės reiškinių buvo atkirsta nuo žemyno. Visos anksčiau į šią sritį siųstos ekspedicijos – nesėkmingos ir, nepaisant surinktų duomenų, daugelis mįslių neįmintos.

Grįžus dvyliktajai ekspedicijai padėtis „Pietiniame pakraštyje“ tampa nebevaldoma. Atkurti tvarkos komandoje atvyksta naujas vadovas, pravarde Kontrolis. Prieštaringi vienos iš ekspedicijos dalyvių atsakymai per apklausą, paslaptingi buvusios „Pietinio pakraščio“ direktorės užrašai ir bauginantis vaizdo įrašas atskleidžia Srities X keistenybes, – ir jos šiurpesnės, negu įmanoma įsivaizduoti.

Amerikiečių mokslinės fantastikos knygų autoriaus Jeffo VanderMeerio (gim. 1968) romanas „Santaka“ – pasaulinės sėkmės sulaukusios „Pietinio pakraščio“ trilogijos, priskiriamos keistosios literatūros (weird fiction) žanrui antroji dalis, tapusi „The New York Times“ bestseleriu. 

„Keistosios literatūros (weird fiction) karalius.“

The New Yorker

„VanderMeerio stilius primena Poe: klaustrofobiškas, vis labiau keliantis įtampą.“

The New York Times

„Santaka“ nėra vien „Sunaikinimo“ tęsinys. Nauja knyga priartėja prie tamsaus šnipų romano ir atskleidžia ekspedicijos dalyvių santykių psichologiją.“

Robin Sloan, rašytojas

Didžioji susižavėjimo Maldororo giesmėmis banga atūžė XX a. pr. drauge su siurealistais, kurie laikė jį didžiuoju mokytoju... „Tik išrinktieji galės mėgautis šiuo karčiu vaisiumi be grėsmės pakenkti sau. Todėl, baikščioji siela, kol dar nežengei giliau į šias neištirtas žemes, apsisuk ir kulniuok atgal."

„Maldororo giesmės" (1869) – ilgai buvęs niekam nežinomas kūrinys, kurį tik po pusės amžiaus legendomis apipynė ir į plačiuosius kultūros vandenis išplukdė ribinių sąmonės būsenų ieškoję siurrealistai. Ši tamsi, daugiasluoksnė odė pykčiui ir blogiui negailestingai smūgiuoja į kaukėtą savimi patenkintos žmonijos kultūrą bei moralę.

Šiuo tikslu grafas Lautréamont'as pasirinko laisvą ir maištingą gyvulio įvaizdį: geriau garsiai staugti tarp laukinių žvėrių nei tyliai kriuksėti tarp naminių kiaulių. Į šį kūrinį skaitytojai turėtų žvelgti kaip į agresyvų ir desperatišką žmogaus, negalinčio kitaip pasipriešinti prievartinei sistemai, manifestą.

Pagrindinį romano herojų Sofiją autorius kildina iš Jono apokrifo. Biblinių laikų Sofija – aukštųjų sferų būtybė, kuri puolė, ir dėl to Pleromoje (visumoje) radosi trūkumas. Šių laikų Sofija – paprastas vairuotojas – iš pradžių irgi „puola“, bet vėliau patiria iniciaciją. Budrumą praradusioje jo sąmonėje įvyksta lūžis – Sofija grįžta į praėjusį gyvenimą, keliauja po praeitį ir tariasi supratęs visų reiškinių prasmę bei tikslą.

Galiausiai susiranda jį inicijavusį poną ir įkalba kartu imtis verslo – atidaryti apipjaustymo kompaniją... Romano pabaigą vainikuoja šoferio Sofijos sėkmė, autoriaus žodžiais tariant, kapitalisto triumfas. Jį pasiekti herojui padėjo Penkiaknygė (Tora), kuri, autoriaus manymu, yra tinkamo, vedančio į sėkmę gyvenimo taisyklių sąvadas.