„Kai Elmis pradėjo maitintis ne tik motinos pienu, bet ir kietu maistu, į jo mitybą neįtraukėme mėsos. Ir taip bus tol, kol jis pats kada nors galbūt nuspręs ją valgyti.“

Italų semiotikos profesorius ir mylintis tėtis Dario Martinelli trejus metus rašė laiškus sūnui, pradėjęs, kai jam sukako pusė metų. Visus juos jungia gyvūnų tema. Gyvūnai autoriui – tai ir gyvenimo filosofijos leitmotyvas. D. Martinelli svarbus ne vien vegetarizmas. Permąstoma aibė dalykų, dėl kurių jaučiamės tikri, apie tai net negalvodami. Autorius kritikuoja ne tik šiuolaikinį žmonių ir gyvūnų santykį, bet ir savipasitenkinimą, neretai būdingą gyvūnų teisių gynėjams... Pasitelkdamas erudiciją ir argumentus, D. Martinelli paaiškina kasdienius savo sprendimus, kurie daro jį laimingesnį ir teisesnį patį prieš save.

Dario Martinelli (gim. 1974) – italų rašytojas, semiotikas, humanitarinių mokslų daktaras, Kauno technologijos universiteto profesorius. Daugelį metų intensyviai tyrinėja gyvūnų etikos problematiką. Būdamas 20-ies tapo vegetaru ir išliko iki šiol. Paklaustas, ar vegetarizmas nėra greit praeisianti mada, prof. D. Martinelli mėgsta atsakyti maždaug taip: „Nuo 1970-ųjų vegetarų ir veganų skaičius nuolatos auga. Mada, kuri tęsiasi 50 metų, jau klasika: vegetarizmas ir veganizmas – tai ne hipsterio barzda ir ryškios kelnės, bet juodas kostiumas ir kaklaraištis.“

D. Martinelli baigė Bolonijos universitetą, daktaro disertaciją apsigynė Helsinkio universitete. Jis – tarptautinio semiotikos instituto (International Semiotics Institute) direktorius, jauniausias mokslininkas, gavęs semiotikams teikiamą Oscaro Parlando premiją.

Paskutiniajam giminės, kurioje „niekas nevyksta“, vyrui Gordonui šypsosi sėkmė. Ir visgi, aplinkinių nuostabai, jis meta gerai apmokamą darbą reklamos agentūroje – pareiškia norįs tapti poetu. Paskelbęs karą pinigus garbinančiam pasauliui Gordonas persikelia į vargingą Londono rajoną. Jis viliasi, kad ten jam pavyks pabaigti rašomą knygą.

Kova prieš pinigų dievą tampa kova prieš save patį. Argumentai ima darytis absurdiški, o principai  – niekam neįdomūs. Galiausiai ir kambarinės gėlės – aspidistros – vazonėlis, simbolizuojantis „normalų“ gyvenimą, tampa jaunystės įkvėpimą nugalėjusio miesčioniškumo liudijimu. Tik mylimoji Rosemary nepasiduoda bandydama išgelbėti skurdo palaužtą Gordono dvasią.

Georgeʼo Orwello (1903–1950) romanas „Lapok, aspidistra“ pasirodė 1936 m., dar prieš žymiąsias antiutopijas „Gyvulių ūkis“ ir „1984-ieji“. Remdamasis savo patirtimi autorius šiame kūrinyje meistriškai aprašo pasaulio, kuriame pinigai ir sėkmė yra svarbiausia, sukeliamą beprotybę. Ir kaip jaunas žmogus, kovojantis prieš pabaisišką sistemą, pats ima panėšėti į pabaisą.

Jei ateityje viską atliks robotai, ką darysime mes? 
Kaip DI paveiks mūsų kasdienybę, užimtumą ir gyvenimo tikslus? 
Kokį pavojų DI kelia ir kokios naudos iš jo galime tikėtis? 

Dirbtinis intelektas, arba DI (angl. Artificial intelligence, AI), viso pasaulio ekonomikas sukrės greičiau, nei daugelis mano. Tačiau, pasak knygos autoriaus dr. Kai-Fu Lee, DI turėtų ir puikiai mums pasitarnauti. Bet kaip? Kuo užsiimsime, kai nebeliks milijonų darbo vietų? Menais? Rūpyba? Skaitmenine vadyba? 

Kinija technologijų srityje sparčiai vejasi JAV ir tampa vienintele jų konkurente. Nuo to, kaip šios šalys bendradarbiaus tobulindamos DI, priklausys pasaulio ekonomika ir politika. Iš Taivano kilęs ir JAV išsilavinimą įgijęs dr. Kai-Fu Lee, puikiai išmanydamas ir Kinijos, ir JAV  rinkas, ne tik suprantamai apžvelgia pasaulinės DI pažangos kryptis ir naujausius DI tyrėjų produktus bei paslaugas, bet ir analizuoja galimus artėjančių milžiniškų permainų žmonijos istorijoje scenarijus – kaip gyvensime kartu su DI. 

Dr. Kai-Fu Lee (gim. 1961) dirbtinio intelekto tyrinėjimų ir plėtros srityje dirba daugiau kaip trisdešimt metų. Dabar remia ir padeda kurti naujus startuolius. Prieš įkurdamas investicinį fondą „Sinovation Ventures“, Lee buvo „Google China“ prezidentu. Dar anksčiau užėmė vadovaujamas pareigas „Microsoft“, „SGI“ ir „Apple“ kompanijose. Yra įkūręs tyrimų centrą „Microsoft Research Asia“, laikomą viena iš pažangiausių kompiuterių laboratorijų. Dr. Kai-Fu Lee – ir dešimties JAV patentuotų išradimų autorius.

„Išskirtinė Kai-Fu Lee analizė, kaip kartu galėtų egzistuoti žmonės ir dirbtinis intelektas, atveria akis. Ją privalu perskaityti.t“

Satya Nadella, „Microsoft“ generalinis direktorius

„Provokuojanti knyga.“

Fortune

„Kelianti siaubą, šokiruojanti ir priverčianti tankiau plakti širdį.“

Stephen King

„Cordyceps novus paragavo žmonių ir užsimanė daugiau.“

Pentagone dirbantis bioterorizmo ekspertas Robertas Diazas gauna nurodymus ištirti galimą biocheminės atakos atvejį Vakarų Australijoje, tačiau randa kai ką žymiai blogiau – mutuojantį parazitinį grybą, galintį išnaikinti visas Žemėje gyvuojančias rūšis. Diazui pavyksta pažaboti šią mirtiną grėsmę: jis paslepia naujadarą šaldykloje, įrengtoje giliai po atokiu kariniu sandėliu.

Tačiau po kelių dešimtmečių, praleistų pūvant visų pamirštoje vietoje, organizmas ištrūksta ir ima naikinti viską savo kely. Tik Diazas žino, kaip jį sustabdyti. Jis išskuba padėti dviem nieko nenutuokiantiems sandėlio prižiūrėtojams – buvusiam kaliniui ir vienišai motinai. Netipinė trijulė per vieną naktį privalo užkirsti kelią mirtinai pavojingo grybo plitimui. Viskas, ką jie turi, – tai drąsa ir juodas kaip naktis humoro jausmas. Ar to užteks išgelbėti visai žmonijai?

„Retai pasitaiko knyga, kuri ir išgąsdina, ir prajuokina, bet Davidui Koeppui pavyko tokią parašyti... Tobulas trileris, maištui prilygstanti pramoga.“

Blake Crouch, romano „Laiko kilpos“ autorius

„Itin degi kombinacija: mokslu paremtas siaubas, pirmykštės žmonijos baimės ir niekaip nepažabojamas veiksmas.“

Steven Soderbergh, filmų „Oušeno vienuoliktukas“ (2001) ir „Užkratas“ (2011) režisierius

David Koepp (Deividas Koepas, gim. 1963) – amerikiečių režisierius ir scenaristas. Jis prisidėjo prie tokių šiuolaikine klasika tapusių veiksmo ir mokslinės fantastikos filmų kaip „Juros periodo parkas“, „Neįmanoma misija“, „Panikos kambarys“ ir „Pasaulių karas“ scenarijų kūrimo. „Saugykla L-4“ – debiutinis autoriaus romanas.

Po daugelio grumtynėmis paženklintų metų iš Fondo likę tik griuvėsiai – jį sunaikino ypatingomis galiomis apdovanotas mutantas Mulas. Tačiau sklinda gandas, kad kažkur tolybėse, kitame Galaktikos gale, esama paslėpto Antrojo Fondo, kuris buvo įkurtas siekiant per ilgus barbariškuosius amžius išsaugoti žmonijos žinias. Mulas kartą jau leidosi jo ieškoti, bet nesėkmingai. Dabar, deramai pasiruošęs, Mulas vėl ieško...

„Antrasis Fondas“ – daugkartinio Hugo ir „Nebula“ premijų laureato Isaaco Asimovo šedevras, mokslinės fantastikos klasika ir trečia kultinės knygų serijos apie Fondą dalis. 

„Isaacas Asimovas buvo vienas didžiųjų ano meto išminčių. Kas dabar pasakys, kiek šiandieninių įvairiose šalyse dirbančių mokslininkų turi būti dėkingi būtent Asimovui už tą pirmąjį postūmį, įkvėpusį rašyti knygą, straipsnį ar apsakymą?“

Carl Sagan, JAV astronomas, rašytojas

„Dabar turiu darbą. Tai štai kaip tas atrodo. Pažeminimas, o ne darbas. Nenuostabu, kad kai kurie žmonės plėšia bankus. Ir kodėl, velniai rautų, negaliu tapti aukščiausiojo teismo teisėju ar nuolat koncertuojančiu pianistu? Todėl, kad reikia mokytis, o mokslas kainuoja. Šiaip ar taip, aš niekad ir nesiekiau kuo nors tapti. Ir kol kas šį planą man puikiai sekėsi įgyvendinti.“

Šiurkšti, kieta, nepagražinta vaikystė ir paauglystė ekonominės depresijos apimtoje Amerikoje. Henkas Činaskis lanko visiškų blogiukų mokyklą, lyg išprotėjęs žaidžia beisbolą, be saiko mušasi su bendraamžiais ir kone kasdien pats gauna į kailį nuo despoto tėvo. Užaugęs nepritekliuje jis nuolatos kovoja už teisę būti. 

„Arklienos kumpis“ – autobiografinis Charleso Bukowski romanas, parašytas išskirtinai jam būdingu nuoširdžiu ir ironišku stiliumi. Vaikystėje ir paauglystėje patirtas skurdas, smurtas ir seksualinės frustracijos autoriaus prisiminimuose virto įtaigia literatūra.

„Braudelio dėka pasikeitė istorijos mokslo kryptis: nuo valdovų studijų pereita prie visų žmonių istorijos, o politikos, diplomatijos ir karų analizę pakeitė klimato, demografijos, žemės ūkio, prekybos, technologijų, transporto, komunikacijos ir visuomenės grupių mentalitetų tyrinėjimai."

Encyclopedia Britannica

„Civilizacijų gramatika“ – klasikinis istorijos veikalas. Fernandas Braudelis čia nagrinėja gilumines civilizacijų struktūras. Jis kalba apie Islamo, Juodosios Afrikos, Tolimųjų Rytų ir Europos civilizacijas ir, pasitelkdamas gretutinių mokslų duomenis, lygina ilgalaikės jų raidos bruožus. 

F. Braudelis nuo pokario iki septinto dešimtmečio pabaigos buvo istoriografinės Analų mokyklos lyderis. Tuo metu apie „Annales“ žurnalą susibūrę istorikai pabrėžė ilgalaikių istorijos procesų tyrinėjimų svarbą. F. Braudelis kvietė į analizę įtraukti geografijos, ekonomikos, demografijos ir filologijos laimėjimus. Svarbiausias mokslininko įnašas yra la longue durée koncepcija. Tai amžius ir tūkstantmečius trunkanti istorija, per kurią formuojasi labai lėtai kintantys civilizacijų dėsniai, formą įgauna skirtingos kultūrinės tradicijos ir įvairūs gyvenimo būdai. 

Savo laiką pralenkusi knyga šiandien išlieka tokia pat aktuali, kaip ir 1963 m., kai buvo išleista pirmą kartą. Įvadus lietuviškam leidimui parašė akad. Antanas Andrijauskas ir dr. Eugenijus Saviščevas.

„Žmogus tuo sveikesnis, kuo humaniškesnės jo idėjos.“

„Rašysiu taip, kaip yra gyvenime. Kiekvienas personažas bus vienodai svarbus. Visi faktai svers vienodai. Ir nieko nebus nutylėta. Tegu kiti daro iš chaoso tvarką. Aš, priešingai, iš tvarkos darysiu chaosą.“

„Čempionų pusryčiai“ įtvirtino unikalų Kurto Vonneguto (1922–2007) literatūrinį stilių – chaotišką, iracionalų, komišką ir kupiną keistų atsitiktinumų. Tai autobiografinis kūrinys, kurį autorius, padovanojo sau penkiasdešimtmečio proga. Jame mokslinė fantastika dera su juoduoju humoru bei socialine satyra. Karas, seksas, karjera, rasizmas ir politika – temos, į kurias rašytojas žvelgia išryškindamas pasaulio absurdiškumą. 

Verslininkas Dveinas Huveris iškeliauja į menų festivalį Midlande ir ten susitinka su mokslinės fantastikos rašytoju Kilgoru Trautu. Perskaitęs pastarojo romaną jis supranta tikrąją „tiesą“. Visi Žemės gyventojai, išskyrus jį patį, – robotai, bejausmės mašinos, gyvenančios kasdienį nuobodų gyvenimą. Jos dauginasi, kariauja, žudo viena kitą, alina ir naikina savo planetą. Tik jis vienas geba galvoti, jausti, jaudintis ir planuoti. Tik jis vienintelis žino, kas yra skausmas ir turi laisvą valią. Visas pasaulis aplink jį tėra piktavalis Visatos kūrėjo eksperimentas.

Dokumentiniame publicistiniame kūrinyje pateikiami Lietuvos jaunuolių, tarnavusių  sovietinėje armijoje ir dalyvavusių „internacionalinėje misijoje“ Afganistane, prisiminimai, skausmingi iš to karo negrįžusiųjų  motinų pasakojimai.

Karas Afganistane vyko 1979–1989 metais. Kampanija, kurią Maskva iš pradžių vertino kaip trumpą SSRS kariuomenės įsiveržimą savo šalininkams šioje šalyje paremti, nusinešė per 13 tūkstančių sovietų karių ir šimtus tūkstančių afganistaniečių gyvybių. Sovietų pusėje šiame kare kovojo per 5 tūkstančius jaunų vyrų iš Lietuvos. 96 iš jų namo grįžo cinkuotuose karstuose. Šimtai grįžo suluošinti fiziškai.

Antroji žurnalisto Mindaugo Milinio knyga apie 1979–1989 m. Sovietų Sąjungos karą Afganistane. Autorius tęsia tiriamąjį darbą, pradėtą 2010 m. išleistoje Lietuvos Afganistano karo veteranų prisiminimų knygoje „Afganistano kariai. Atsiminimai po trisdešimties metų: 1979–1989“, šįkart susitelkdamas į karo priežastis.

Kodėl kilo šis karas? Kam Sovietų Sąjungai reikėjo Afganistano? Kodėl 18–19 metų vaikinai buvo verčiami atlikti kažkokią „internacionalinę pareigą“ ir savo krauju rašyti jiems visiškai svetimo karo istoriją?

Į šiuos klausimus galbūt retorinius klausimus mėgina atsakyti ne tik eiliniai lietuvių kariai – „afganai“, bet ir abiejų kariavusių pusių ekspertai: buvęs sovietų armijos karininkas Aleksėjus Koroliovas ir afganų armijos pulikininkas Ali Achmadas Džalalis, 1980 m. perėjęs į modžohedų pusę. Knygoje remiamasi kadaise visiškai slaptais, dabar jau išslaptintais SSRS vadovų dokumentais, pateikiama detali istorinė medžiaga apie žiaurią ir intriguojančią Afganistano karo pradžią.

„Carol Dweck atskleidžia, kaip mūsų įsitikinimai apie savo gebėjimus daro didžiulę įtaką tam, kaip mokomės ir kokius pasirenkame gyvenimo kelius.“

Billas Gatesas

CAROL S. DWECK – Kolumbijos ir Stanfordo universitetų psichologijos profesorė, Amerikos menų ir mokslų akademijos narė, knygų ir straipsnių autorė. Ji dirba socialinės psichologijos ir raidos psichologijos srityse, didelį dėmesį skiria sėkmės aspektų tyrimui. 

Visame pasaulyje žinoma Stanfordo universiteto psichologė Carol S. Dweck, dešimtmečius tyrinėjusi pasiekimus ir sėkmę, atrado išties novatorišką dalyką – mūsų mąstysenos galią.

Autorė paaiškina, kodėl sėkmę lemia ne tik mūsų gebėjimai ir talentas, bet ir tai, ar į juos žiūrime vadovaudamiesi nekintančia, ar augimo mąstysena. Nekintančios mąstysenos žmonės, t. y. tie, kurie mano, kad gebėjimai yra pastovūs, turi mažesnę tikimybę suklestėti nei tie, kurie vadovaujasi augimo mąstysena, t. y. mano, kad gebėjimus galima lavinti. Pasirinkę tinkamą mąstyseną, galime motyvuoti savo vaikus ir padėti jiems pagerinti pažymius, taip pat pasiekti savo asmeninius ir profesinius tikslus.

„Sėkmės psichologija“ atskleidžia tai, ką jau žino visi nuostabūs tėvai, mokytojai, vadovai ir sportininkai: kaip pakeitus mintis galima išsiugdyti meilę mokymuisi ir padidinti atsparumą, kurie yra puikių pasiekimų visose srityse pagrindas.

2017 metais knyga buvo išleista pavadinimu „Tu gali“.

Jaunimui nuo 14 metų ir suaugusiesiems

„Romeo ir Džuljeta“ įtraukta į mokyklose rekomenduojamos perskaityti literatūros sąrašą 8 klasėje.

„Romeo ir Džuljeta“ – nemirtinga mirtingųjų meilės istorija, kurios pagrindiniai veikėjai tapo uždraustos ir pasmerktos meilės simboliais. 

Dvi įtakingos Italijos Veronos miesto šeimos – Montekiai ir Kapulečiai – mirtini priešai. Tačiau ar meilė paiso šeimų vaidų, politinių įtampų ir neapykantos? Kai Romeo Montekį ir Džuljetą Kapuleti aplanko tyriausias pasaulyje jausmas, neturintis jokių ribų ir lydimas jaunatviškos aistros bei nutrūktgalviškumo, jie dėl meilės leisis į bet kokias avantiūras ir kovos iki paskutinio atodūsio. Jų neišskirs net mirtis.

Meistriškai parašyta vieno garsiausių pasaulio dramaturgų pjesė jau kelis šimtmečius žavi viso pasaulio skaitytojus, menininkus ir režisierius, kelia daug diskusijų ir susilaukia vis naujų interpretacijų teatre bei kine.

William Shakespeare (1564–1616) – garsiausias pasaulio dramaturgas, kurio sukurtos komedijos ir tragedijos išlaikė amžių išbandymą ir iki šių dienų yra skaitomos bei statomos kone visuose pasaulio teatruose. Jis atnaujino to laikmečio teatrą, priartindamas jį prie Renesanso idealų ir humanizmo principų.

Skaitytojams nuo 12 metų

Sukrečianti tikrų Holokausto įvykių įkvėpta istorija apie draugystę, drąsą ir lemiamus pasirinkimus atsidūrus ten, iš kur daugelis negrįžta.

Beržyno pasaulyje nėra nei teisybės, nei grožio. Bet būtent grožį paauglė Ela privalo kurti. Dygsnis po dygsnio jos rankose gimsta nuostabios suknelės. Kiekviena iš jų gali lemti gyvenimą arba mirtį. 

Bet net juodžiausioje tamsumoje blyksteli vilties šviesa. Čia patekusi, Ela užsibrėžė matyti tik tai, ką nori. Jos draugė Rožė kasdienius baisumus išstumia beribe fantazija. Bet ar viso to bei merginų darbštumo užteks, kad jos išgyventų Beržyne?

„Raudonas kaspinas“:

• jaudinanti istorija, įkvėpta tikrų istorijos įvykių;

• siužetui panaudotas retai istorijoje minimas faktas apie Aušvice dirbusias žydes siuvėjas;

• iškeliamas gerumas, pasiaukojimas ir žmogiškumas patekus į nežmoniškas sąlygas;

• knyga sužavės tokių knygų kaip „Berniukas su žvaigžde kojinėje“, „Šviesa tamsoje“, „Anos Frank dienoraštis“ gerbėjus.

Lucy Adlington (1970) yra anglų rašytoja, aktorė ir mados istorikė. Jos romanai paaugliams buvo nominuoti ir pateko į galutinius CILIP Carnegie medalio, Mančesterio knygų prizo, Lidso knygų prizo ir Roterdamo knygų apdovanojimų sąrašus. Be to, L. Adlington yra parašiusi knygų suaugusiesiems apie drabužių istoriją. 

Parašyti „Raudoną kaspiną“ autorę įkvėpė tikra Holokausto istorijos dalis apie koncentracijos stovykloje įkalintas žydes, kurios tam, kad liktų gyvos, privalėjo siūti madingus garderobus SS karininkų žmonoms. 

Kretos princesės, baisiojo karaliaus Minojo dukterys Ariadnė ir Fedra, auga nuostabiuose, didžiojo meistro Dedalo išpuoštuose Knoso rūmuose. Tačiau kad ir kur eitų, jas visur lydi iš požemiuose įrengto Labirinto ataidintis šiurpus riaumojimas ir kanopų dundėjimas. Tai jų brolis Minotauras, kraujo ištroškusi pabaisa, kasmet reikalaujanti naujos aukos.

Kai Atėnų princas Tesėjas atvyksta į Kretą susigrumti su pabaisa, Ariadnė jį įsimyli ir pasiryžta padėti nužudyti Minotaurą. Tačiau dėl to ji turi išduoti savo šeimą bei gimtąją Kretą, o juk pasaulyje, kurį valdo ūmaus būdo graikų dievai dievai ir kuriame moterys tėra lengva ranka aukojami pėstininkai galingų vyrų žaidime, tokie poelgiai gali labai brangiai kainuoti. 

Kokią lemtį likimo deivės nuaus drąsiajai princesei – amžiną meilę ir laimę ar begalinę kančią?

Užburianti, svaiginanti, skaitytoją įtraukianti Jennifer Saint knyga „Ariadnė“ – modernus epas, kuriame užmarštin nustumtos graikų mitų moterys vėl atsiduria istorijos verpete.

 „Lyriškas, įžvalgus mito perpasakojimas.“ 

Daily Mail

„Aktuali ir atradimų kupina knyga.“

 Stylist

„Energinga ir įtaigu.“ 

Times

„Nuostabus turiningas romanas.“ 

Woman&Home

Jennifer Saint visą gyvenimą žavėjosi senovės graikų mitologija, todėl pasirinko klasikinės filologijos studijas Londono karališkajame koledže. Po studijų ji trylika metų dirbo anglų kalbos bei literatūros mokytoja, skiepydama savo mokiniams meilę literatūrai ir ugdydama jų kūrybinio rašymo įgūdžius. Debiutinis Jennifer Saint romanas „Ariadnė“ – tai feministinis senovės graikų mito perpasakojimas.

Jaunimui nuo 14 metų

„Noriu susitikti su tavim akis į akį. Aišku, daug kas po to pasikeistų, bet turbūt jau pribrendau pokyčiams. Norėčiau sužinoti, kas tavo draugai, ką veiki po pamokų – viską, apie ką nepasakoji. Noriu sužinoti, kaip skamba tavo balsas.“

Nepaprastai jaudinanti meilės istorija, nuo kurios neįmanoma atsiplėšti. Mokyklinės dramos ir konfliktai, savasties paieškos ir meilė, netikėtumai ir sumaištis kartu su švelnaus humoro prieskoniu.

Saimonui šešiolika. Jis gėjus, bet anaiptol netrokšta ištrimituoti to visai Šeidi Kriko mokyklai. Kai jo elektroninis laiškas pakliūva į netinkamas rankas, Saimono paslapčiai iškyla pavojus. Dar blogiau – gali būti atskleista ir jo laiškų draugo tapatybė... Bet viso to įmanoma išvengti, jei tik jis darys, kas liepta. Tereikia klasės klounui Martinui padėti sužavėti mokyklos numylėtinę Abę. Paprasta ar ne?

Tačiau atmosfera ima kaisti, viskas darosi pernelyg painu ir sudėtinga. Ar Saimonas išdrįs išlįsti iš savo kiauto? Ar nepraras draugų, likdamas ištikimas sau ir ar jam pavyks išsaugoti galimybę draugauti su žaviausiu vaikinu, kokį kada nors yra sutikęs?

„Becky Albertalli parašė pačią gražiausią meilės istoriją: tokią, kada tu pats įsimyli veikėjus, vos tik jie įsimyli vienas kitą; tokią, kuriai net pasibaigus, dar ilgai nešiojiesi juos širdyje, negalėdamas jų paleisti, nes juos myli.“  Alexas Sanchezas, rašytojas

Becky Albertalli (g.1982) – amerikiečių jaunimo rašytoja ir psichologė, daug metų dirbusi su paaugliais ir kuriai puikiai pažįstami jų rūpesčiai, nerimas bei džiaugsmai. Debiutinė jos knyga „Su meile – Saimonas“ sulaukė populiarumo visame pasaulyje. Pagal knygą sukurtas ir kino filmas. Daugiau apie autorę galite sužinoti apsilankę jos interneto svetainėje www.beckyalbertalli.com.

Vaikams nuo 9 metų

Rekomenduojama literatūra 4-ai klasei

„Bembis jautėsi persmelktas pasididžiavimo, pakylėtas šventiškos rimties. Taip, gyvenimas yra sunkus ir kupinas pavojų. Gyvenimas gali suteikti viską, ko tik nori, jis išmoks visa tai ištverti.“

Stirniuko Bembio vaikystė šviesi ir graži. Prižiūrimas mylinčios mamos jis dūksta su draugais nuostabiame miške ir susipažįsta su jį supančiu pasauliu. Tačiau stirnų gyvenimą lydi daug pavojų, grėsmingiausias iš jų – medžiotojai. Vieną dieną Bembis netenka mamos ir turi išmokti gyventi savarankiškai. Laimei, svarbiausias gyvenimo pamokas lemiamomis akimirkomis jam perduoda senolis stirninas, didysis miško valdovas. Ar jaunasis Bembis išlaikys likimo išbandymus ir vieną dieną taps tvirtas ir didingas? 

Širdį verianti ir kartu be galo šiltus jausmus kelianti istorija, kurios nepamiršite visą gyvenimą. 

„Nuo žmogaus nekaltas gyvūnas skiriasi vienu požiūriu – jam svetimos intrigos, sukčiavimai, sąmokslai ir pirmiausia melas.“

Felix Salten

Knyga įtraukta į vaikų literatūros eksperto Kęstučio Urbos 4 kl. mokiniams rekomenduojamų knygų sąrašą.

 „Bembis. Miško gyvenimo istorija“:

• vaikų literatūros klasika, ugdanti literatūrinį skonį;

• ugdo empatiją ir skatina pažinti, gerbti gamtą ir gyvūnus;

• skatina niekada nenuleisti rankų, įveikti nesėkmes ir nepasiduoti nevilčiai;

• puikus skaitinys visai šeimai, dovanojantis daug jaudinančių akimirkų.

Felixas Saltenas (Feliksas Zaltenas, 1869–1945) – vengrų kilmės austrų rašytojas. Labiausiai jį išgarsinęs kūrinys – „Bembis. Miško gyvenimo istorija“ (1923), tapęs vaikų literatūros klasika. Knygą iki šių dienų su malonumu skaito ir vaikai, ir suaugusieji. Nacistinėje Vokietijoje „Bembis“ buvo uždraustas. Įžvelgta, neva tai politinė alegorija, pasakojanti, kaip buvo elgiamasi su žydais Europoje. Tačiau knygos sėkmei tai įtakos neturėjo. Ji greitai tapo itin populiari JAV, pagal ją netgi sukurtas Walto Disney̕aus animacinis filmas.

Buvęs rokeris, benamis, o dabar laisvai dreifuojančios stovyklos-komunos guru Vernonas Subutexas pasikeitė. Nebevartoja narkotikų, nebebijo nuobodulio nei vienatvės, nei tylos, nei nežinomybės. Jam patinka tai, kaip dabar gyvena: be interneto, be žinių apie išorės pasaulį. Bet pasaulis pats ateina pas Vernoną. Paryžiuje, atvykęs gydytis siaubingai skaudamo danties, Vernonas sužino apie gero draugo, buvusio benamio Šarlio mirtį ir jo priešmirtinį norą palikti stovyklai pusę laimėto aukso puodo. Pinigai, išorinio pasaulio spindesys greitai supurto ramų stovyklos gyvenimą ir supriešina jos narius. 

Tuo metu žiaurusis kino prodiuseris Loranas Dopalė svajoja, kaip keršys jį pamokiusioms merginoms Ayšai ir Selestei. Kad ir kiek tai kainuos, kad ir kas nukentės. Neilgai trukus teroristinių aktų išgąsdintame Paryžiuje paskutinį kartą suvesti skolų susitiks spalvingas įvairiausių tipažų, vienaip ar kitaip besisukiojančių aplink Vernoną, būrys. Tik ne visiems bus lemta pamatyti amžiną Vernono šlovę.

„Vienas įspūdingiausių XXI a. literatūrinių epų.“

Marianne Payot, „L’Express“

„Paskutinis trilogijos romanas šokiruoja dar labiau nei ankstesni.“

Nelly Kaprièlian

„Galingas ir prikaustantis kūrinys, atspindintis mūsų chaotiškus laikus. Despentes meistriškai užbaigia trilogiją.“

Bruno Corty

„Šių dienų literatūroje nėra nieko panašaus.“

Observer

Virginie Despentes (Viržini Depant, gim. 1969) – prancūzų rašytoja ir kino režisierė, parašiusi per 15 grožinių kūrinių ir apdovanota daugeliu prancūzų literatūros premijų. Jos esė „King Kong Théorie“ (2006) tapo vienu svarbiausių šių dienų feminizmo manifestų. Didžiausios sėkmės tarptautiniu mastu sulaukė trilogija „Vernonas Subutexas“: ji išversta į daugiau kaip 20 kalbų, o vien Prancūzijoje parduota per milijoną jos egzempliorių. Pirmoji trilogijos knyga („Baltos lankos”, 2020) pateko į trumpąjį 2018 m. „Man Booker International“ sąrašą. 2022 m. Lietuvoje pasirodė antroji knyga („Baltos lankos“). „Vernonas Subutexas 3“ – paskutinis trilogijos romanas.

„Džiaugsmo pliūpsnis, jausmas, kad tokia ir yra gyvenimo prasmė – būti gražioj vietoj su mylimu žmogum...“

Popė ir Aleksas. Aleksas ir Popė. Ji – vietoje nenustygstanti, spontaniška svajotoja, jis – ramus, sėslią rutiną vertinantis knygų graužikas. Bet nuo koledžo laikų jiedu – geriausi draugai. Nors Popę ir Aleksą skiria šimtai kilometrų, net dešimt metų jie kas vasarą kartu išvyksta savaitę tobulai paatostogauti, vis artimiau pažindami pasaulį ir vienas kitą. Tačiau po vienos tokios kelionės draugai nustoja kalbėtis...

Dabar Popė turi viską, apie ką svajojo. Tiesa, paklausta, kada jautėsi nuoširdžiai laiminga, ji supranta – tik prieš dvejus metus, paskutinį kartą atostogaudama su Aleksu. Popė nusprendžia įtikinti buvusį artimiausią draugą dar sykį kartu pakeliauti. Keista – Aleksas sutinka.

Du geriausi draugai. Viena kelionė. Paskutinis šansas meilei.

„Emily Henry talentas geriausiai atsiskleidžia kibirkščių ir geraširdiškų juokelių kupinuose Popės ir Alekso pokalbiuose. Tai istorija, atiduodanti duoklę klasikinėms romantinėms komedijoms, bet kartu išlaikanti savitą požiūrį.“

Kirkus Reviews

„E. Henry – tikra žvaigždė! Itin jausminga ir šmaikšti... Popė ir Aleksas atrodo tokie tikri, juos lengva pamilti būtent dėl žmogiškų trūkumų. O jų vasaros kelionės ypač patiks išsiilgusiems atostogų. Tobula knyga vasarai!“

Alexis Daria

Emily Henry (Emili Henri) – amerikietė, „New York Times“ bestselerio „Vasaros romanas“ („Baltos lankos“, 2022) autorė. „Aš, tu, atostogos“ 2021-aisiais tapo „Goodreads Choice Awards“ nugalėtoja meilės romanų kategorijoje ir pateko į „A Tonight Show Starring Jimmy Fallon“ geriausių vasaros knygų sąrašą. Autorę galite sekti platformoje „Instagram“ – @emilyhenrywrites.

Po neįtikėtinai sėkmingos knygų sagos „Nuostabioji draugė“ Elena Ferrante talentingai mezga kito pasakojimo giją, gilindamasi į prieštaringus jausmus, saistančius motinas ir vaikus.

Leda – senokai išsiskyrusi dėstytoja, kadaise atsidėjusi vien dukroms, o dabar – darbui. Suaugusioms dukterims išsikrausčius pas tėvą į Kanadą, moteris baiminasi skausmo ir melancholijos sklidinų dienų, bet, savo pačios nuostabai, pasijunta esanti laisva, tarytum nusimetusi gyvenimo naštą.

Vasarą ji nusprendžia vykti viena atostogauti į pietų Italijos pajūrio miestelį. Po pirmųjų ramybės ir susitelkimo dienų moters poilsį sudrumsčia erzinanti neapoliečių šeimyna. Iš pažiūros nereikšminga pažintis įsuka seniai nuslopintų jausmų ir nuoskaudų verpetą.

Šiuo atviru ir jaudinančiu romanu Elena Ferrante pasakoja apie naują moters būtį – rodos, niekuo neišskirtinę, tačiau paliečiančią iki pat gyvasties.

„Įspūdingas literatūros kūrinys.“

Marina Terragni ir Luisa Muraro, Io donna (Corriere della Sera)

Dažnai tenka girdėti, kad mergaitėms prasčiau sekasi tikslieji mokslai. Kad moterys – lyg užsuktos melagės, šį amatą įvaldžiusios geriau nei kitos lyties atstovai, bent iki susiduriant su reikšmingomis piniginėmis aferomis – čia estafetę, regis, perima vyrai. Arba kad vyrai ne tokie jautrūs ir empatiški kaip tariamos jų oponentės. Kad jie labiau mėgsta rizikuoti, o moterys visad atsitraukia, linksta į saugesnius pasirinkimus. Su lytimi susiję mitai be galo gajūs. Jie sklinda kosminiu greičiu, nors dažnai neturi tvirtesnio pagrindo ar aiškių įrodymų. Vis dėlto dažnai jais patikime.

Elgsenos ekonomistės Agnės Kajackaitės nuomone, tokie teiginiai privalo būti grindžiami mokslu. Todėl knygoje „WO/MEN“ ji meta iššūkį nusistovėjusiems įsitikinimams ir kviečia skaitytojus bei skaitytojas į savo ir kitų tyrėjų laboratorijas visame pasaulyje, kur, remdamasi mokslinėmis įžvalgomis, eksperimentais ir kasdiene aplinka, kvestionuoja įsigalėjusius mitus – gal iš tiesų viskas nėra tik juoda ir balta?

Knygoje „WO/MEN“ sužinosite:
- Kurie – vyrai ar moterys – labiau linkę varžytis? O kurie – apgaudinėti?
- Kas dažniau aukoja kraujo ir kaip atlygis keičia donorų elgseną?
- Kieno kognityvines galimybes labiau paveikia vėsios patalpos?
- Ką lengviau įtikinti konspiracijos teorijomis?
...ir daugelį kitų įdomių, kartais netikėtų faktų apie žmonių elgesį ir jį lemiančias aplinkybes.

„Niekada nemaniau, kad taip parašyčiau, bet jei reiktų rinktis, ką kviesti į gimtadienio vakarėlį – iliuzionistą ar ekonomistą, – po šios knygos tikrai rinkčiausi Agnę.“
Rimantė Kulvinskytė, žurnalistė, tinklaraščio „Laimės dieta“ kūrėja

Dr. Agnė Kajackaitė gimė ir augo Šakiuose. 2009 m. Vilniaus universitete gavo ekonomikos bakalauro, vėliau Kelno universitete – ekonomikos daktaro laipsnį. 2017 m. tapo WZB Berlyno socialinių mokslų centro Etikos ir elgsenos ekonomikos skyriaus grupės vadove, šiuo metu yra Milano universiteto profesorė. 2019-aisiais jos vardas nuskambėjo per visą pasaulį: mokslininkės tyrimu apie „termostatų kovas“ biuruose pasidalino „New York Times", „Time“, CNN, BBC ir daugelis kitų žurnalų bei televizijos kanalų.

„Suvedžiotojo dienoraštis“ – paskutinis danų rašytojo, filosofo, teologo Søreno Kierkegaardo knygos „Arba, arba“ skyrius, sudarytas iš suvedžiotoju save laikančio jaunuolio Johaneso ir jo suvedžiojimo auka tapusios jaunos merginos Kordelijos laiškų bei Johaneso refleksijų. Subtilus suvedžiotojo metodiškumas, detaliai suplanuotas būdas apsukti nieko neįtarančią ir nekaltą Kordeliją aplink savo pirštą yra persmelktas dvilypumo. Dvilypumo mėgautis akimirka, ir tos mėgavimosi akimirkos refleksija. Laiškuose erotiški motyvai persipina ir painiojasi su vulgarumu, geidulys su gėda, trauka su pasidygėjimu.

Ši knyga – ir Kierkegaardo opus magnum, ir pirmas paskelbtas jo kūrinys. Turbūt iki šiol ir pati žinomiausia. Joje telpa įvairiausi žanrai, atliepiantys įvairiausiems skoniams – aforizmai, laiškai, išpažinimai, poetiniai svarstymai. Nervingas, dirglus kalbėjimas, supintas su precizišku filosofiniu samprotavimu, nesuvaldoma aistra, lydima savistabos, fiktyvių autorių (neįvykęs) dialogas, kuria unikalų literatūros ir filosofijos istorijoje tekstą. Jo neįmanoma pamiršti, kaip neįmanoma pamiršti ir pagrindinių konceptų – „estetinės stadijos“, „etinės stadijos“, „nelaimingiausiojo“, galiausia – „arba-arba“.

Tomo Sodeikos įvadas skirtas ne tik šiai knygai; jį galima skaityti kaip įvadą į visą Kierkegaardo mąstymą, neįsivaizduojamą be pirmo kūrinio – „Arba-arba“.

1925 metais iš žydiškos perspektyvos parašytas romanas, kurio veiksmas vyksta Kaune. Autorius originaliai supina savo gyvenamo laiko visuomeninių pervartų refleksiją, autobiografines patirtis, didmiesčio vaizduoseną, ekspresionistinę estetiką ir Kauno topografiją.

„Prieš mus — pirmas tarpukario Kauną įprasminantis romanas, dargi parašytas iš žydiškos kairuoliškos perspektyvos, beveik nesiejamos su laikinąja sostine, ir taip praturtinantis literatūrinę miesto refleksiją unikaliu žvilgsniu. Literatūros tyrinėtojai kaip ankstyviausią Kauną tematizuojantį stambiosios prozos kūrinį iki šiol nurodo Teofilio Tilvyčio romaną „Ministerijos Rožė“, išleistą 1931 m., t. y. jau praėjus penkeriems metams po Zingmano „Oifn švindltrep“ pasirodymo. Tai skatina svarstyti apie nuoseklų daugiakultūrės perspektyvos įtraukimą į miesto literatūros tyrimus. Dabar jau aišku, kad pirmasis Kauno romanas priklauso visai ne lietuvių, o jidiš rašytojo plunksnai.“

Knygos vertėja Goda Volbikaitė

Tikra sukrečianti istorija apie Eunsun Kim vaikystę Šiaurės Korėjoje, apie šalyje siaučiantį badą, nuo jo mirštančius giminaičius ir kaimynus. Jos vienintelis tikslas – išgyventi, tai pasiekti galima tik pabėgant į Kiniją. Eunsun su mama ir seserimi pavyksta tai įgyvendinti, tačiau tuo jų bėdos nesibaigė – visos trys buvo parduotos kaip vergės, slapstėsi nuo Pchenjano ir Pekino policijos, buvo sulaikytos, tardomos ir kankinamos „perauklėjimo“ stovyklose.

Ieškodama išeities vieną dieną Eunsun įkalbino mamą leistis į naują kelionę: kirsti Kinijos-Mongolijos sieną ir Gobio dykumą, kad pagaliau pasiektų išsvajotąją žemę – Pietų Korėją.

Knygoje „Pabėgimas iš Šiaurės Korėjos“ Eunsun Kim atvirai ir nuoširdžiai pasakoja savo ir savo šeimos istoriją, kad pasaulis sužinotų, kaip tūkstančiai vyrų ir moterų kasdien bando kirsti Šiaurės Korėjos sieną bėgdami nuo bado ir totalitarinio režimo.

„Noriu pamatyti, kaip mano žmonės Šiaurės Korėjoje išsilaisvina iš diktatūros, dešimtmečius laikiusius juos pavergtus, skurstančius ir atskirtus nuo pasaulio. Kad ši svajonė taptų realybe, pasaulis turi atverti akis ir pamatyti siaubingą Šiaurės Korėjos gyventojų padėtį. Kimų dinastija taip sėkmingai izoliavo savo karalystę, kad pasaulis tarsi pamiršo priespaudoje gyvenančių tėvynainių likimą. Jei ši istorija prisidės prie bendro šios negandos suvokimo ir atskleis likusiam pasauliui Šiaurės Korėjos režimo neteisybes ir tragišką anachronizmą, ji buvo papasakota neveltui.“

Po nedidelio eismo įvykio apygardos prokurorė Keitė Demajo atsiduria Vestleiko ligoninėje. Tą patį vakarą pažvelgusi pro palatos langą ji pamato vyrą, į automobilio bagažinę keliantį moterį... O gal tai tik migdomųjų tablečių sukelta košmariška haliucinacija? 

Kitą dieną Keitė ima tirti savižudybės bylą. Nors sprendžiant pagal pirminius įkalčius panašu, kad auka nusižudė, teismo medicinos ekspertas Ričardas Kerolas įžvelgia galimą nusikaltimą. Tai nuveda iki daktaro Edgaro Hailio. Ričardo nuomone, garsaus gydytojo darbas „gydant“ nevaisingas moteris – labai įtartina, apgaulinga, neatsakinga ir net mirtinai pavojinga veikla. Tačiau Ričardui nespėjus išsakyti savo būgštavimų, Keitė, pranešusi, kad išvyksta savaitgaliui, atsigula į ligoninę nedidelei operacijai... pas daktarą Hailį.

Romanas „Tuščias lopšys“ – aukščiausios klasės įtempto siužeto detektyvas.

Mary Higgins Clark (Merė Higins Klark, 1927–2020)

JAV rašytoja, milžiniško populiarumo sulaukusių detektyvų autorė. Jos romanai, visame pasaulyje vertinami skaitytojų ir kritikų, nuolat patenka į skaitomiausių knygų sąrašus. Vien JAV šios autorės knygų parduota daugiau kaip 80 milijonų egzempliorių. Detektyvų karaliene vadinama Mary Higgins Clark buvo daugelio prestižinių premijų laureatė, jos vardu pavadintas vienas iš svarbiausių apdovanojimų geriausiems šio žanro autoriams.