Helsingborgo centre, sprukdamas nuo policijos, į sąsiaurio vandenis nulekia raudonas BMW. Iš nuskendusio automobilio narai ištraukia Peterio Brisės – vienos ryškiausių šalies IT žvaigždžių – kūną. Policija įtaria savižudybę, tačiau atlikus skrodimą paaiškėja, kad Brisė mirė dar gerokai prieš pakliūdamas į vandenį – jau du mėnesiai kaip nužudytas ir užšaldytas. Šįsyk Fabianui Riskui ir jo komandai tenka nemenkas galvosūkis. Juolab kad ne vienas tikina vos prieš kelias dienas matęs Brisę sveiką ir gyvą...

Kitame sąsiaurio krante Dunja Hougard, kartu su kolega patruliuodama mieste, gauna pranešimą apie gatvėmis besiblaškančią kruviną moterį. Nuskubėję į vietą, iš klejojančios benamės sužino, kad kraujas ne jos – ji tik žmogžudystės, kurią įvykdė gauja keistai besišypsančių užpuolikų, liudininkė. Hougard jau kuris laikas nušalinta nuo tyrėjos pareigų ir šios bylos jai niekas neplanuoja skirti, bet taip lengvai pasiduoti – ne Dunjos būdui: ji žino, ką turi daryti, – gaus tam leidimą ar ne.

Kai tyrėjai Fabianas Riskas ir Dunja Hougard imasi vienų sudėtingiausių kada nors matytų bylų, jų keliams ir vėl neišvengiamai lemta susikirsti.

„Tokio įtaigaus negailestingo žudiko paveikslo jau seniai nėra tekę regėti.“
Kirkus Reviews

„Tobulai išlaikytas įtampos, veiksmo ir intrigos balansas.“
Crime Review

Stefan Ahnhem (Stefanas Anhemas, gim. 1966) – vienas svarbiausių Skandinavijos šalių detektyvų kūrėjų. Intriguojantys, tarsi filmams kurti jo romanų siužetai persmelkti Šiaurės šalių prieblandos ir šiurpą keliančių akimirkų. „18 laipsnių šalčio“ – jau trečioji Fabiano Risko tyrimų dalis: anksčiau Lietuvoje išleistos „Beveidės aukos“ („Baltos lankos“, 2018) ir „9 kapas“ („Baltos lankos“, 2019) jau spėjo suburti ištikimų gerbėjų ratą.

„Pamąsčiau, kad dar tokiai daugybei dalykų esu per maža, bet niekas nepasako, kada būsiu pakankamai didelė, kiek centimetrų staktoje reikia pasiekti, ir paprašiau Dievo: gal Jis galėtų pasiimti ne mano triušį, bet mano brolį Matisą – „amen“.“

Olandijos kaime, reformatų tikėjimą išpažįstančių ūkininkų šeimoje, kurioje švaistymas ir lengvabūdiškumas prilyginamas nuodėmei, auganti dešimtmetė Jopė klaidžioja niekieno žemėje tarp vaikystės ir suaugusiųjų gyvenimo ir pasaulį patiria savitu būdu: oda jusdama nuo šaltų žiemų apsaugantį karvių tešmenų tepalą, šūkaudama raudonio žodžius, kurių nerasi Biblijoje, su broliais ir seserimi padėdama atlikti ūkio darbus. Kai likus kelioms dienoms iki Kalėdų šeimą sukrečia siaubinga netektis, kiekvienas ją išgyvena savaip. Sielvarto surakinti tėvas ir motina nepastebi, kaip trys vaikai pamažu išklysta iš vėžių. Jausdamasi kalta dėl nelaimės ir nebenusivilkdama savo raudonosios striukės, Jopė įsisuka į trikdančių fantazijų ir patirčių pasaulį, savyje atranda vis gilėjančią tamsą, kuri grasinasi sunaikinti jos ir jos artimųjų pasaulį.

„Vakaro nejauka“ – makabriško grožio romanas, vaizduojantis nekasdienišką kaimiškosios gyvensenos pusę ir dekadansą, parašytas poetiška, vibruojančia kalba, persmelktas sunkių klausimų apie seksualumą, tikėjimą ir egzistencijos skausmą, nepakeliamybę ir baigtį.

„Vienas iš geriausių kada nors skaitytų debiutų. Jį jau dabar galima laikyti klasika.“
Max Porter

„Virtuoziškas romanas. Šokiruojantis romanas. Visiškai prikaustantis dėmesį. Nors jame gausu sudėtingų, trikdančių įvykių, Rijneveld pasaulį parodo naujai. Kasdienybėje įžvelgia šį tą nuostabaus ir ypatingo.“
Ted Hodgkinson, 2020 m. „International Booker Prize“ komisijos pirmininkas

Marieke Lucas Rijneveld (Marikė Liukas Reineveld, gim. 1991, pasirinkę būti pristatomi daugiskaitos trečiojo asmens įvardžiu) – vieni iš talentingiausių Nyderlandų jaunųjų rašytojų, augę ūkininkų reformatų šeimoje Šiaurės Brabanto provincijoje. 2015 m. debiutavo poezijos rinkiniu „Veršelio plėvė“ („Kalfsvlies“), kuris pelnė „Cornelis Buddingh“ literatūros premiją. Už debiutinį romaną „Vakaro nejauka“ 2020 m. buvo apdovanoti „International Booker Prize“ literatūros premija ir tapo jauniausiais istorijoje šios premijos laureatais. Rijneveld gyvena Utrechte, ten kuria ir dirba pieno ūkyje.

Oftalmologas, Florencijos intelektualų sūnus Markas Karera – it kolibris, kuris, tankiai plakdamas sparnais, geba kyboti ore, skristi ne tik pirmyn, bet ir atgal, tarytum nusikelti į praeitį ir į ateitį. Marko Kareros gyvenime gausu ir lemtingų sutapimų, ir siaubingų netekčių, ir absoliučių meilių. Jis veda ne tą moterį, Mariną, kuri jam neištikima. Iš visos širdies myli kitą moterį, Luizą, bet ji jam nepasiekiama. Dar jaunystėje netenka sesers, o brolis daugybę metų atsisako bendrauti. Itin sudėtingi jo tėvų santykiai nulemia skausmingus visos šeimos likimus. Bet Markas Karera turi ypatingą gebėjimą – kol pasaulis aplink jį nuolat kinta, jis išlieka ramus ir su tykia narsa iriasi pirmyn, nes išgyventi nereiškia gyventi mažiau.

Kone tobulai sukonstruotoje romano „Tu ir esi kolibris“ architektūroje iš įvairiausių kasdienybės detalių sukuriamas ištisas žmogaus pasaulis, lakiame laike ir svaigiame Italijos kolorite ištįstantis nuo XX a. septintojo dešimtmečio iki dabarties ir artimos ateities. Viename iš to pasaulio taškų sušvytės Marko Kareros gebėjimo atsilaikyti prieš visas negandas vaisius – mergaitė japonišku vardu Miraidžin, reiškiančiu Ateities Žmogus. Šis pasakojimas – išmintinga meditacija apie šeimą, žmogaus širdį, gedinčiojo skausmą ir kiekvieno troškimą gyventi geriausią įmanomą gyvenimą iš geriausiųjų.

„Giliamintė knyga, kuri, perskaičius paskutinį puslapį, mane pravirkdė tarsi mažą mergaičiukę.“
Leïla Slimani

„Meistriška: spintelė keistenybių ir malonių staigmenų, kupina smulkučių stebuklų.“
Ian McEwan

„Visa, kas romaną padaro vertingą ir įtaigų, slypi čia: nuoširdumas, sąmojis, išmintis, meilė, mirtis, didis rimtumas, stačiokiški juokai, filosofija, subtilūs asmeniniai santykiai ir sudėtingi žmonių vidiniai gyvenimai.“
Edward Docx

„Stebinantis pasiekimas, tikra dovana pasauliui.“
Michael Cunningham

„Aistringai parašyta, pagavi ir išradinga šeimos saga.“
Jhumpa Lahiri

Sandro Veronesi (Sandras Veronesis, gim. 1959 Florencijoje) – vienas reikšmingiausių šiuolaikinių Italijos rašytojų. Jis dukart apdovanotas svarbiausia Italijos literatūros premija „Strega“: 2006 m. už romaną „Ramus chaosas“ ir 2020 m. už naujausią savo kūrinį „Tu ir esi kolibris“.

XX amžiaus vidurio Indija. Pamynusi tradicijas ir užtraukdama nepakeliamą gėdą visai šeimai, septyniolikmetė Lakšmė pasprunka nuo smurtaujančio vyro į Rožinį galimybių miestą – Džaipurą. Ilgus metus ji chna dažais tapo moterų pėdas ir plaštakas ir savo neapsakomo grožio raštais, stebuklingais žolelių mišiniais bei gudriais patarimais užsitarnauja turtingų klienčių pagarbą – tampa jų patikėtine. Tik saugodama kitų paslaptis Lakšmė turi būti labai atsargi neatskleisti savųjų. 

Vieną vakarą, kai taip geistas orus ir nepriklausomas gyvenimas jau atrodo ranka pačiumpamas, Lakšmę pasiekia žinia apie po daugelio metų ją susekusį vyrą. Ji neabejoja, kad Haris nori tik pinigų, tačiau labai nustemba šalia jo išvydusi susivėlusią, murziną gilių akių mergaitę – seserį, apie kurią nė nebuvo girdėjusi. Lakšmė suvokia nuo šiol turinti būti dar atsargesnė ir rasti būdą suderinti naujai atrastą šeimą su troškimu mėgautis laisve mieste, kur paskalos sklinda greičiau nei aštrus santalmedžio aromatas. O jaunėlė Rada, regis, nežada lengvo kelio vyresnei seseriai.  

„Užburiantys Indijos vaizdai ir sodrūs žolelių kvapai pinasi su visad šalia esančiu skurdu, įkalinančia kastų sistema ir prietarais.“
Booktrib
 

Alka Joshi (Alka Džoši) gimė Džodpure, Indijoje, devynerių kartu su šeima emigravo į JAV. Pirmąjį savo romaną – „Likimų tapytoja iš Džaipuro“ – parašė būdama 62-ejų. Knyga sulaukė daug dėmesio: tapo „New York Times“, „USA Today“, „Publishers Weekly“, „L. A. Times“ ir kitų bestseleriu, skaitytojų klubas „Reeseʼs Book Club x Hello Sunshine“ romaną išrinko savo gegužės mėnesio knyga, o „Miramax TV“ paskelbė pagal knygą kursianti serialą.

Ji turi planą, kaip iš balos išlipti sausai.
Tik reikia paskutinįkart atkeršyti.

Alvina Naitli gyveno tikrą svajonių gyvenimą: krūvos pinigų, Italijos saulė, naujas gražuolis vaikinas... Tačiau tepraėjo vos metai, nutiko nelemtas įvykis – ir Alvė jau be namų, Londone, priversta skaičiuoti kiekvieną likusį grašį. Ji netrunka apsispręsti: reikia sukurpti nepriekaištingą planą ir atkeršyti skriaudikui. Jei kas nors šitai gali įvykdyti – aukštakulniais su penkiolikos centimetrų pakulne, Venecijoje su lavonu lagamine, vaivorykštine suknele laidotuvėse – tai tik Alvė. Ir vis dėlto, net susigrąžinusi pinigus ir užsitikrinusi ateitį, ji privalės susidurti su baisiausiu priešu – praeitimi.

„Prikaustanti antiherojė!“
US Weekly

„Daugiaplanis nuotykių trileris su gero humoro užtaisu.“
Booklist

„Perskaičiau neatsikvėpdama. Ir man LABAI patiko. Tarsi skaitytum „Dingusią“ ir sykiu žiūrėtum komikės Amy Schumer „stand-up“ pasirodymą.“
Bryony Gordon

Chloé Esposito (Chlojė Espozito) – britų rašytoja. Oksfordo universitete baigė anglų filologijos studijas, yra dirbusi anglų kalbos mokytoja bei mados žurnaliste. „Grėsmė Venecijoj“ – paskutinė trilogijos knyga apie Alviną Naitli ir jos makabriškus, juodojo humoro persmelktus nuotykius, kuri, kaip ir pirmasis trilogijos romanas „Klasta Sicilijoj“ bei antrasis „Įniršis Romoj“, išleistos daugiau kaip 20 šalių.

„Ar tu tiki žmogaus širdim? Aišku, turiu omeny ne tiesiog organą. Kalbu apie ją poetine prasme. Žmogaus širdis. Manai, yra toks dalykas? Kažkas, kas mus daro ypatingus ir individualius?“

Parduotuvės vitrinoje Klara, vaikų Dirbtinė Draugė, gebanti išskirtinai mąstyti ir suprasti žmones, atidžiai ir smalsiai stebi pirkėjų ir praeivių lauke elgesį. Klara viliasi, kad ją pagaliau kas nors išsirinks. Bet prieš iškeliaudama į žmonių namus, ji perspėjama, kad iš jų nei meilės, nei draugystės per daug tikėtis neverta. Nors ir protingesnė, naujoji pakylėtųjų vaikų karta yra beprarandanti gebėjimą nuoširdžiai bendrauti ir atjausti, o suaugusieji, naujame pasaulyje turėdami daryti sudėtingus sprendimus, linkę elgtis desperatiškai. Atsakingai vykdydama savo pareigą apsaugoti žmogų nuo vienatvės, Klara bando perprasti žmogaus esmę.

„Klara ir Saulė“ – romanas apie vienatvę, empatiją, pasiaukojimą, autentiškumą, tikėjimą ir staigiai besikeičiantį pasaulį. Jo centre iškyla pamatinis klausimas – ką mums, žmonėms, reiškia mylėti? 

„Šiame romane mums siūloma pamilti pagrindinę veikėją robotę, ir juokingiausia, kad mes iš tikrųjų ją pamilstame. <...> Tai, kaip Klara ieško santykio su kitu, yra labai gražu.“

Anne Enright

„Kūrinys, iš naujo mus priverčiantis susimąstyti apie žmonijos grožį ir trapumą.“

Alex Preston

„Kazuo Ishiguro savo didelės emocinės galios romanuose atskleidžia prarają, glūdinčią už mūsų iliuzinio ryšio su pasauliu.“

Švedijos akademija

Kazuo Ishiguro (Kazuo Išiguro, gim. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. už nuopelnus literatūrai jam suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. 1989 m. už romaną „Dienos likučiai“ jis apdovanotas „Booker“ premija. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu. Jo kūriniai išversti į daugiau kaip 50 pasaulio kalbų. „Klara ir Saulė“ – naujausias autoriaus kūrinys, 2021 m. nominuotas „Booker“ premijai.

„Netrukus jis atitoko ir reziumavo, kad niekas nesikartoja: kiekvienam iš jų duota dienų ir progų, kurios nebesugrįš.“

1985-ieji, mažas Airijos miestukas. Artėjant Kalėdoms, penkių dukterų tėvas Bilas Ferlongas, anglių ir malkų pirklys, užsiėmęs kaip niekad. Vieną ankstų rytą, nuvežęs užsakymą į vietinį vienuolyną, anglių sandėlyje aptinka užrakintą basą, vienmarškinę merginą – ji prisipažįsta vienuolyne auginanti keturiolikos savaičių kūdikį. Šis atradimas sugrąžina Bilą į praeitį, nes ir pats augo nežinodamas, kas jo tėvas. Ir priverčia stoti akistaton su tyla, griežtos bažnyčios valdomame miestelyje gaubiančia tai, kas vienuolyne nutinka jaunoms „puolusioms“ mergaitėms.

„Tokie smulkūs dalykai“ – nepamirštamai skaidrus pasakojimas apie viltį, tylų heroizmą, sudėtingus pasirinkimus, švelnumą savo artimui, susitaikymą su savo likimu ir tas kasdienes, svarbias smulkmenas, iš kurių ir susideda kiekvienas gyvenimas.

„Tikra dovana. Ją skaitant ištinka palaimingas čechoviškas sukrėtimas.“
Andrew O'gan

„Itin stipriame, tvirtame Keegan sakinyje gali tilpti tomai socialinės istorijos. Kiekvienas žodis – tinkamas žodis tinkamoje vietoje, o jų poveikis skambus ir giliai jaudinantis.“
Hilary Mantel

„Nepaprastai gražu. Knyga, kuri sužadins norą atrasti viską, ką autorė yra kada nors sukūrusi.“
Douglas Stuart

„Hipnotizuojanti airiška sakmė, peržengianti vienos šalies ribas, peržengianti laiko rėmus. Keegan sakiniai priverčia mano širdį spurdėti, kelius – virpėti.“
Lily King

Claire Keegan (Klerė Kygan, gim. 1968) – viena svarbiausių šiuolaikinių airių rašytojų. Jos pasakojimai apdovanoti daugeliu literatūros premijų ir yra išversti į daugiau kaip 20 kalbų. „Tokie smulkūs dalykai“ – ketvirta autorės knyga ir pirma, išversta į lietuvių kalbą.

„Dabar myliu save. Meilė sau reiškia, kad mano santykis su savimi grįstas pasitikėjimu ir ištikimybe. Tikiu, kad visuomet palaikysiu save, tad esu ištikima vidiniam balsui. Verčiau nepatenkinsiu kitų lūkesčių nei apleisiu save. Verčiau nuvilsiu kitus nei nuvilsiu save. Verčiau atsisakysiu kitų nei
savęs. Būsiu su savimi, kol mirtis mus išskirs.“

Visą gyvenimą Glenonė buvo „teisinga“ mergaitė, dukra, draugė, žmona, moteris, mama. Ji klausėsi, kas jai sakoma, ir sekė tuo, kuo buvo liepiama sekti. Nors viduje nuolat jautė kankinantį neteisybės jausmą, iš visų jėgų stengėsi užgniaužti kylantį nepasitenkinimą. Bet vieną dieną viskas pasikeitė: renginyje, kur turėjo pristatyti netrukus pasirodysiančią knygą, Glenonė sutiko savo gyvenimo meilę – karjerą baigusią futbolininkę Ebę, ir galvoje aiškiai, ryžtingai išgirdo save tariant: „Štai ji.“ Pirmą kartą žodžiai, pakeisiantys visą tolesnį Glenonės gyvenimą, nebuvo primesti iš išorės, o kilo jai pačiai iš vidaus. Ir ją išlaisvino.

Įkvepianti Glennon Doyle prisiminimų ir patarimų knyga „Nesutramdyta“ skaitytojams atskleidžia, kaip laimė ir ramybė mus užplūsta, vos tik nustojame elgtis pagal kitų mums primestas taisykles ir lūkesčius, ir trumpomis atviromis kasdienio gyvenimo istorijomis perduoda kiekvienai moteriai būtiną išgirsti žinutę: nustok pataikauti, pradėk gyventi. Nes, kaip teigia autorė, „kuo drąsesnės esame, tuo geriau mums sekasi.“

„Išlaisvina emociškai, dvasiškai ir fiziškai.“
Elizabeth Gilbert, „Valgyk, melskis, mylėk“ autorė

„Nesutramdyta“ kupina nuostabiai taiklių įžvalgų apie tai, ką reiškia būti moterimi šiandienos pasaulyje.“
Reese Witherspoon, aktorė, režisierė

„Tai kiekvienos moters įgalinimo ir meilės sau maldaknygė, kurios centre – drąsi, niekam nepataikaujanti ir nesiteisinanti savojo balso ir savo esybės atradimo istorija.“
Publishers Weekly


Glennon Doyle (gim. 1976) – amerikiečių rašytoja, aktyvistė, tinklalaidės „We Can Do Hard Things“ kūrėja, trijų vaikų mama, Lietuvos skaitytojams jau pažįstama iš savigalbos knygos „Išlik kovotoja“ („Vaga“, 2017). Neįtikėtino populiarumo sulaukusi naujausia autorės knyga „Nesutramdyta“ ilgai išliko „New York Times“ bestselerių viršūnėse ir įkvėpė daugybę moterų ieškoti tikrojo, nesutramdyto savo vidinio balso, leidžiančio atrasti laimę ir mėgautis vidine ramybe.

Viena, 1914-ieji. Iš kilmingos šeimos kilusiam medicinos studentui Liucijui Kželevskiui sueina dvidešimt dveji, kai Europą užplūsta Pirmasis pasaulinis karas. Vedamas nepasotinamo jaunatviško smalsumo ir troškimo atsidurti priešakinėse karo gydytojų gretose, jis pasisiūlo tarnauti, tikėdamasis dirbti gydytojo asistentu gerai organizuotoje karo lauko ligoninėje.

Tačiau atvykęs į paskyrimo vietą Karpatų kalnuose prieš akis išvysta visai ką kita – neišbrendamo sniego apsuptame kelių trobų kaimelyje stūksančią laikina ligonine paverstą bažnyčią, kur tarp eilėmis suguldytų aimanuojančių kareivių karaliauja utėlės ir žiurkės, siaučia šiltinė ir nuolat veria stingdantis šaltis. Kželevskis netrunka sužinoti, kad ankstesnis daktaras paspruko, o sužeistaisiais beveik viena pati rūpinasi vienuolė sesuo Margaretė. Anksčiau nėkart rankose nelaikęs skalpelio Liucijus suvokia neturįs pasirinkimo – privalo imtis daktaro vaidmens. Laikui bėgant, jis patiki galintis įveikti likimo siųstą išbandymą, o jaunoje širdyje ima kaltis pirmieji meilės Margaretei daigai... Bet vieną dieną į bažnyčios šventorių valstietis atveža paslaptingą kareivį, neatpažįstamai pakeisiantį visų gyvenimus.

„Žiemos kareivis“ – tai tviskančių pokylių salių ir šiurpių karo lauko operacinių, pareigos šeimai ir savojo kelio paieškų, karo ir meilės istorija, atverianti amžiną troškimą išmokti atleisti sau ir kitiems.

„Iki smulkiausių detalių ištapytame karo apsėstos Europos paveiksle Masonas randa dvi paklydusias sielas ir užtikrintai veda jas išsipildymo link.“
New York Times

„Masonas – ne tik puikus medicinos žinovas, bet ir meistriškas pasakotojas.“
Washington Post

„Sodrus ir lyriškas, užburia elegantiškumu.“
Herald

Daniel Mason (Denielis Meisonas, gim. 1976) – gydytojas, Stanfordo universiteto psichiatrijos docentas. Tiria literatūros, istorijos ir kultūros įtaką medicinos praktikai. D. Masono knygos išverstos į daugiau nei dvidešimt aštuonias kalbas – lietuviškai išleistas romanas „Rojalių derintojas“ („Jotema“, 2010), – pagal vieną jų pastatyta opera ir keletas teatro spektaklių. 2020-aisiais Masonui įteikta Joyce Carol Oates vardo premija.

„Man patiko intymus bendravimas dviese, į kurį niekas negali įsiterpti. Visa, kas šioje srityje laikoma „reputacija“, yra stebuklo pabaiga. Tikrieji meilės namai – visada slėptuvė. Beje, ištikimybė man nebuvo koks nors išskirtinis sandėris, o tiesiog nuoširdus bendravimas laikantis tų pačių vertybių.“

Šešiasdešimtmetis pagrindinis knygos veikėjas Žakas Renjė susiduria su vidutinio amžiaus krize, bando susitaikyti su jį ištinkančiu finansiniu, profesiniu nuosmukiu, silpnėjančiu seksualumu, kintančiais žmonių tarpusavio santykiais ir savivoka, jaučia kaltę savo sūnui dėl nenusisekusio tėvo vaidmens ir pirmąkart iš tikrųjų įsimyli gerokai už save jaunesnę merginą. 

Romane „Toliau jūsų bilietas nebegalioja“ ironiškai ir su taikliu humoru nagrinėdamas žmogaus ir laiko santykį, atskleisdamas trapų ir pažeidžiamą žmogaus vidinį pasaulį, apmąstydamas jo vertybių svarbą, Romainas Gary skaitytojams pateikia tikslų psichologinį žmogaus portretą. 

Romain Gary (Romenas Gari, 1914–1980) – vienas reikšmingiausių visų laikų prancūzų rašytojų, gimęs ir vaikystę leidęs Vilniuje. Jis – vienintelis istorijoje prancūzų autorius, literatūrinę Goncourt’ų premiją pelnęs dukart. Pirmąją – 1956 m. už romaną „Dangaus šaknys“, antrąją – 1975 m. už romaną „Gyvenimas dar prieš akis“, pasirašytą Emile’io Ajaro slapyvardžiu.

Jaunimui nuo 12 metų

Miške radęs nusvidintą mėlyną akmenį, Eragonas nutaria, kad tai yra nuostabus radinys vargšo ūkininko vaikui: galbūt už jį galėsiąs nusipirkti maisto žiemai. Bet kai iš keistojo akmens išsirita drakoniukas, jis supranta, kad susidūrė su senu kaip pati Imperija palikimu.

Per vieną naktį paprastas gyvenimas sugriūva ir jaunuolis atsiduria naujame, pavojų kupiname magijos pasaulyje. Klausydamas senojo pasakotojo patarimų, senoviniu kardu ginkluotas Eragonas su savo bičiule drakone stengiasi išlaviruoti tarp Imperijos pakalikų ir jos priešininkų.

Ar sugebės Eragonas prisiimti legendinių Drakonų Raitelių atsakomybę? Juk šis jo sprendimas gali nulemti Imperijos likimą...

1-oji „Paveldėjimo“ ciklo dalis. Ciklas lyginamas su J. R. R. Tolkieno knygomis ir visame pasaulyje mėgstamas ne tik vaikų ir jaunimo, bet ir suaugusiųjų.

Būdamas penkiolikos amerikietis Christopheris Paolinis baigė mokyklą ir pradėjo rašyti knygą „Eragonas“, kuri ir tapo pirmąja „Paveldėjimo“ dalimi. Devyniolikos jis jau buvo žymus ir pateko į Guinnesso rekordų knygą kaip jauniausias knygų ciklo, tapusio bestseleriu, autorius. Pagal „Eragoną“ pastatytas kino filmas.

 Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad niekada nejaučiau pasitenkinimo dėl motinos vargų. Vaikystė su ja buvo kančia, ir paskui kas kartą, kai ji patirdavo skausmą, man tai būdavo tarsi atlygis – tarsi būtų atkurta pusiausvyra visatoje, kur galioja racionali priežasties ir pasekmės tvarka.

Toks atviras, užtikrintas ir įtikti netrokštantis moters balsas knygų puslapiuose retas, jau šie pirmieji knygos sakiniai žada, kad laukti įprastų motinos ir dukros santykių čia neverta.

Kada ryžtingas apsisprendimas tampa savanaudiškumu? Jaunystėje Tara buvo nenuspėjama, it laukinė. Ji paliko santuoką be meilės ir apsigyveno ašrame, kurį laiką elgetavo (labiausiai tam, kad paerzintų savo turtingus tėvus), daug metų vaikėsi benamį menininką, ir visa tai – su mažamete dukra.

Dabar ji nuolat ką nors pamiršta, nakčia vis išeina iš namų vienais naktiniais marškiniais palikdama atlapotas duris, o Antarą, jos suaugusią dukterį, kankina vidinis konfliktas: kaip rūpintis moterimi, kuri niekada nesirūpino ja?

The Booker Prize nominuotas romanas pasakoja motinos ir dukros – meilės ir išdavystės – istoriją. Ji aštri lyg peilio ašmenys, apkaišyta kandžiu sąmoju, skaitytojui išsivyniojanti lyg slidi, dusinanti atminties ir mito gija, amžiams sujungianti dvi moteris, jas išvien kurianti ir naikinanti.

 „Pridegęs cukrus“ – nepaprastai įžvalgus, drąsus ir įmantrus kūrinys. Doshi tema nėra nauja, bet dar niekam nepavyko jos perteikti taip išraiškingai ir be skrupulų. Washington Post

 Šiame romane pasakotoja nedaugžodžiauja, o prisiminimai atskleidžiami taikliomis dozėmis. Jis daugiasluoksnis, vaizdingas, kartais atgrasus, leidžiantis mums akis į akį susidurti su tamsesniais savo impulsais ir giliai slypinčiomis traumomis.

Chicago Review of Books

Aš esu žmogus, moteris, vienuolė. Visi šie vieningai derantys elementai kasdienybėje atveria juokingų ir graudžių, rimtų ir ironiškų, dvasingų ir ūkiškų gyvenamojo pasaulio prasmių. Kartais šį tą užsirašau, pagaunu vykstančią akimirką už uodegos. Mintis subadau į telefoną, pasižymiu ant servetėlių, iškart neišmestų, kuprinėje užsibuvusių skrajučių. Rašau autobuse, stotelėje, laukiamajame ar net įstrigusiame lifte. Aš nesu rašytoja. Nes iki galo būti žmogumi, moterimi ir vienuole reiškia neturėti laiko rašyti. Vogtas laikas – štai kas yra šios užrašytos mintys. Jos neišbaigtos, todėl lieka atviros pokalbiui, jūsų atsakymui.

„Nusivylę grįžtame į savo triukšmingą gyvenimą, nerimą ir rūpesčius. Liekame sužeisti to Dievo ilgesio, tos artumos tyloje. Liekame alkani. Neištvėrę sotinamės tuo, ką randame triukšmo sraute. Iš pradžių atsirenkame geresnį maistą, bet paskui tiesiog ryjame viską iš eilės. Gerai, kad Dievas tyli, dabar mes stengiamės Jį pamiršti.“

Ši knyga yra žvilgsnis į gyvenimo virtuvę, kai skubri mūsų buitis įsipina į Dievo kulinariją. Ragaudama dienos patiekalų, atpažįstu, kad už karčių ir saldžių, rūgščių ir aitrių įvykių yra šis tas daugiau. Dievas eina mūsų takais, sukasi mūsų (ir Jo!) gyvenimo virtuvėje ir vaikšto tarp puodų. O aš ten plaunu indus ir šluoju grindis. Kai Jis praeidamas pamerkia akį, įsitikinu, kad melstis galima visur.

Švelnus nematomos rankos prisilietimas – tiesiai ant širdies...

„Šie lengvi, kartais net lengvabūdiški tekstai kyla iš vilties pasitikėti. Tai daro juos panašius ne į šuolį su „tarzanke“, o į šuolį nuogam į dilgėles. Ji tokia – kasdienybės teologija.“

Vanda Juknaitė, rašytoja

„Kartais trapūs lyg meilės prisipažinimai, kartais rupūs, kokia būna tik sausa duona, kartais atviri iki nervo geluonies, kad net dilgčioja smilkiniuose, – tokie yra sesės Viktorijos žodžiai. Be pamokslaujančio piršto, be pakelto balso ar suraukto visažinio antakio. Jos tekstai nuogi, jautrūs ir sklidini gyvenimo, ji – viena iš mūsų. Skaitai ir kažkur giliai viduje pajunti begalinį Dangaus ilgesį ir švelnų nematomos rankos prisilietimą – tiesiai ant širdies.“

Viktorija Urbonaitė, rašytoja

Mona Golabek,  Lee Cohen, adaptavo Emil Sher „Vienos pianistė“

Jaunimui nuo 13 m.

Ji žinojo, kad kai tik atsisės prie pianino, pasaulis ir visi rūpesčiai išnyks.

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse daugybė Europos žydų šeimų troško įsodinti savo atžalas į specialų „Vaikų traukinį“, vežantį į Angliją, ir taip apsaugoti nuo vis didėjančios nacių keliamos grėsmės.

Keturiolikmetės Lizos Juros tėvai priėmė sunkų sprendimą – iš trijų dukterų pirmąją išsiųsti būtent ją, itin talentingą pianistę. Tikėjo, kad muzika jai neleis palūžti ir vėliau ji galės padėti šalyje įsikurti savo seserims. Nors svetimame krašte Lizos Juros laukė daugybė išbandymų, kasdienis nerimas dėl artimųjų, likusių Vienoje, ir sunkūs darbai, ji nepamiršo tėvams duoto pažado ir neapleido svajonės vieną dieną groti didžiausiose pasaulio muzikos salėse. Mergina tapo pavyzdžiu daugeliui savo likimo brolių ir sesių.

Tai tikras, jautrus ir įkvepiantis pasakojimas apie jaunos moters drąsą, stiprią valią, gebėjimą išgyventi juodžiausiu laikotarpiu ir žmogaus dvasią pakeliančios muzikos jėgą.

Remdamasi savo motinos Lizos Juros atsiminimais, knygą su pagalbininkais užrašė jos dukra Mona Golabek.

„Dar nežinau, ką noriu veikti gyvenime, bet ši knyga padėjo man suprasti, kokiu žmogumi noriu būti“

moksleivis iš Kalifornijos.

Knygos pabaigoje rasite interviu su Lizos Juros dukra Mona Golabek bei klausimų diskusijoms ar savarankišiems apmąstymams.

Mona Golabek – garsi amerikičių pianistė. Lee Cohen – amerikiečių žurnalistė, pjesių kūrėja ir poetė. Knygą jauniesiems skaitytojams adaptavo kanadiečių rašytojas ir scenaristas Emil Sher.

VAIKO JAUSMAI SUTEIKIA DIDŽIULĘ DOVANĄ – GALIMYBĘ MUMS GERIAU PAŽINTI SAVO ATŽALĄ IR JAI PAČIAI SAVE, RASTI SUNKUMŲ PRIEŽASTIS IR SPRENDIMUS.

Dažnai klausiame savęs, kodėl koks nors mūsų pažįstamas – išsilavinęs, karjeros aukštumų pasiekęs ir geros širdies žmogus – vis nesėkmingai bando kurti artimus ir tvirtus santykius. Arba kodėl gerą išsilavinimą, stiprius kognityvinius įgūdžius, profesines kompetencijas turintis žmogus patiria sunkumų norėdamas sėkmingai žengti profesiniu keliu. Atsakyti į šį ir daugelį kitų klausimų galime lavindami emocinį intelektą.

Sužinokite, kaip:

mokyti vaikus pažinti savo ir kitų jausmus, tinkamai juos išreikšti, pažinti save ir kitą, jautriai spręsti konfliktus;
ugdyti vaiko bendradarbiavimo įgūdžius, sveiką vaiko atsakomybę, empatiją, problemų sprendimo įgūdžius;
stiprinti vaikų pasitikėjimą savimi.
„Kviečiu Jus į kelionę po vaiko vidinius jausmų ir įgūdžių, asmenybės savybių žemėlapius. Tikiu, jog ji gali padėti padaryti ne tik Jūsų vaikų, bet ir Jūsų pačių gyvenimą sėkmingesnį, laimingesnį ir visavertiškesnį.“

„Tikiu, jog kiekvienas, kuris skaito šią knygą, linki savo vaikui geriausio. Dar prieš pradedant skaityti, kviečiu pagalvoti, jog ko nors nežinoti ar nemokėti yra visiškai natūralu. Nekaltinti, nesmerkti savęs už tai, jog elgėtės ne taip, kaip rekomenduojama ar kaip būtumėte norėję patys. Tuo metu padarėte geriausia, ką galėjote. O dabar galime išmokti naujų įgūdžių ir augti kartu su vaiku.“

„Jei leidžiame sau matyti ilgalaikę perspektyvą ir eiti nedideliais, bet tolygiais žingsneliais, nukeliaujame kur kas toliau, su geresnėmis emocijomis, o susiformavę nauji įgūdžiai įsitvirtina daug giliau ir stabiliau.“

MILDA KARKLYTĖ-PALEVIČIENĖ

MILDA KARKLYTĖ-PALEVIČIENĖ – vaikų psichologė, vaikų ir paauglių psichologijos centro „Laimingas vaikas“ įkūrėja ir vadovė, 13 metų dirbanti su vaikais, jų tėvais ir pedagogais. Individualiai konsultuoja vaikus ir šeimas; veda mokymus ir seminarus tėvams bei pedagogams, grupinius susitikimus vaikams, skaito pranešimus įvairiose konferencijose. Gilinasi į naujausius ir efektyviausius, moksliniais tyrimais ir praktika pagrįstus metodus. Savo patirtimi plačiai dalinasi Lietuvos medijoje.

Kaip tapome tokie, kokie esame? Kaip mes – tie, kurie vaikystėje buvome neperskiriami – galėjome taip atitolti vienas nuo kito? Kada šitaip susvetimėjome? Kas nutiko?

Trys broliai – Nilsas, Benjaminas ir Pjeras – sugrįžta į savo vaikystės namus. Čia, vasarnamyje prie ežero, nelaimingas įvykis prieš 20 metų visiems laikams pakeitė jų gyvenimą. Brolius namo parveda paskutinė motinos valia: išbarstyti virš ežero paviršiaus jos pelenus. Toks jos noras pribloškia: jie visuomet įsivaizdavo, kad motina norės būti palaidota šalia tėvo.

Vaikystės namuose vis trys pamažu leidžiasi prisiminimų takais į tuos laikus, kai buvo vaikai, kai pasaulis atrodė neaprėpiamas, o gyvenimas  kupinas stebuklų ir pažadų. Anuomet broliai teturėjo vienas kitą, nes tėvų dėmesys buvo skirtas kitkam.

Nilsas, Benjaminas ir Pjeras jau seniai suaugę. Trys svetimi žmonės, neišvengiamai susieti bendros istorijos, kurios pagrindas – nuolatinės pastangos atkreipti tėvo dėmesį ir patirti motinos, stokojančios dvasinės pusiausvyros, meilę. Jos mirtis atveria senas žaizdas, įtampa tarp brolių didėja. Kokių paslapčių esama jų praeityje?

1976 m. Švedijoje gimęs Aleksas Šulmanas (Alex Schulman) pradėjo rašytojo karjerą savo sukurtu internetiniu puslapiu ir tinklaraščiu. Netrukus debiutavo spaudoje ir televizijoje. Kaip prozininkas pasireiškė  2007-aisiais ir iki šiol yra parašęs devynias knygas, iš jų penkis romanus. Naujausia Šulmano knyga „Išlikusieji“ jau išleista daugiau nei 30-yje pasaulio šalių.

MEILĖS LAIŠKAS VISIEMS, KAS MYLI KNYGAS... KUPINA ŽAVESIO, ŠILUMOS IR HUMORO. Examiner.com

Ant išblukusios Salos knygyno iškabos virš Viktorijos laikų namelio verandos vos įžiūrimas šūkis: „Žmogus nėra sala, kiekviena knyga – atskiras pasaulis“. Aliso saloje gyvenantis paniurėlis knygyno savininkas A. J. Fikris netrukus sužinos, ką iš tikrųjų reiškia šie žodžiai.

A. J. Fikriui gyvenimas klostosi ne taip, kaip jis tikėjosi. Žmona žuvo autoavarijoje, knygynas išgyvena blogiausius laikus, o dar pavogta brangiausia jo nuosavybė – neįkainojama Edgaro Alano Po eilėraščių rinktinė. Įskaudintas ir ant viso pasaulio supykęs vyras pamažu atsiriboja nuo jam gera linkinčių Aliso salos gyventojų. Jo nebedžiugina net knygos, nedviprasmiškai liudijančios, kaip greitai ir negailestingai keičiasi pasaulis.

Nykus ir tuščias A. J. Fikrio gyvenimas apvirsta aukštyn kojomis, kai savo knygyne jis aptinka itin keistą ryšulį. Šis įvykis suteikia jam progą atsitiesti ir pažvelgti į pasaulį kitomis akimis. Netrukus miestelio gyventojai pastebi A. J. pokyčius, o knygose sukaupta neišsemiama gyvenimo išmintis vėl tampa varomąja jo gyvenimo jėga.

Pasauliniu bestseleriu tapęs Gabrielle Zevin „Nepakartojamas A. J. Fikrio gyvenimas“ – tai nepamirštamas pasakojimas apie asmenybės pokyčius ir antras galimybes, neginčytinas patvirtinimas, kodėl skaitome ir mylime.

„Šiame pasakojime rasite džiaugsmų ir skausmų, kurių kupini mūsų visų gyvenimai ir juos praturtinančios knygos. Šis romanas sužavės tuos, kuriems patinka knygynai ir knygos, atveriančios mums naujus pasaulius.“

The Wichita Eagle

„Romane yra humoro, romantikos, šiek tiek įtampos, bet daugiausia meilės – meilės knygoms ir žmonėms, dirbantiems su knygomis, taip pat visai netobulai didingai žmonijai.“

Eowyn Ivey, knygos „Sniego vaikas“ autorė

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, sėkmingai investavęs slaptas santaupas, Sirilas Konrojus netikėtai praturtėja ir savo kukliai gyvenančiai šeimai nuperka Olandų namą – prabangų, ekscentrišką ir įspūdingą pastatą Filadelfijos priemiestyje su visais ten gyvenusios olandų šeimos daiktais. Manydamas, kad elgiasi teisingai, Sirilas nemato, kaip ši staigmena ima gniuždyti kraštutinai asketiškos prigimties katalikę žmoną. Ir ši tėvų vertybių takoskyra lemtingai paveikia sūnaus Danio ir dukters Meivės likimus. 

Motinai galiausiai palikus šeimą, o tėvui staiga mirus, brolis ir sesuo sugrąžinami prie neturto ir likę vieni gali pasikliauti tik vienas kitu. Jau suaugę, jie vis grįžta į vaikystės gatvę, prie atšiaurių buvusių namų, ir, negalėdami susitaikyti su praeities negandomis, nirčiai narplioja savąją Olandų namo – lyg tuščio, tėvų santarvės stokojančio kiauto – istoriją. Tačiau, atsiradus prošvaistei atlyginti vaikystės praradimus, atsidavusio brolio ir tarsi motina mylinčios sesers lūkesčiai ima skirtis, Olandų namas lyg bloga lemiantis simbolis ir vėl jiedviem ant pečių ima mesti šešėlį.

„Intymus romanas apie šeimą, pasiaukojimą ir apsėdimą.“

Sunday Times

„Skaitant Ann Patchett prozą galima tikėtis stebuklų.“

New York Times Book Review

„A. Patchett mus nuveda iki tiesos, kuri atrodo tikra kaip gyvenimas.“

Guardian

Ann Patchett (Anė Pačet, gim. 1963) – amerikiečių rašytoja, apdovanota daugeliu literatūros premijų, tokių kaip „PEN/Faulkner Award for Fiction“ ir „Orange Prize for Fiction“ (dabar – „Women’s Prize for Fiction“). Jos kūriniai išversti į daugiau kaip 30 kalbų, lietuviškai išleisti romanai „Bel Canto“, „Vieningieji“, „Nuostaba“. A. Patchett gyvena Našvilyje, Tenesio valstijoje, ir yra nepriklausomo knygyno „Parnassus Books“ bendrasavininkė. 2012 metais žurnalas „Time“ autorę paskelbė viena iš 100 įtakingiausių pasaulio asmenybių. „Olandų namas“ – naujausias autorės kūrinys, 2020 m. nominuotas Pulitzerio ir „Women’s Prize for Fiction“ premijoms. 

Siglufjorduras – idiliškas Islandijos žvejų miestelis, apsuptas fjordų. Šalį krečianti ekonominė krizė priverčia jauną policininką Arį Tourą priimti patį pirmą darbo pasiūlymą ir palikus Reikjavike mylimą merginą, persikraustyti į šiaurę.

Bet Siglufjordurą sergintys kalnai – kaip ir jo gyventojai – atšiaurūs atvykėliui. Aris Touras naujoje vietoje jaučiasi prislėgtas, jo dienos slenka vienodai ir niūriai. Tačiau kai vietinio teatro scenoje randamas negyvas garsus rašytojas, o kitą dieną – sniege iki pusės nuoga, kraujuojanti mergina, Arį lyg vėjo gūsis įtraukia mažos bendruomenės gyvenimas.

Avalanšui užvertus vienintelį išvažiavimą iš miestelio, auga klaustrofobiška įtampa. Gyventojų paslaptys persipina su policijos tyrimu, o išsiaiškinti kas iš tikro buvo nusikaltimų aukos tampa taip pat svarbu, kaip ir surasti žudiką.

Ragnar Jónasson (Ragnaras Džonasonas, g. 1976) – vienas žymiausių Islandijos detektyvų rašytojų, jo knygų parduota daugiau nei 2 milijonai 33 pasaulio šalyse. „Akinantis sniegas“ – pirmoji policininko Ario Touro detektyvų serijos knyga. Romanas pateko į geriausių 2015 m. kriminalinių knygų sąrašą, paskelbtą „The Independent“. Didžiausią įtaką R. Jónassonui padarė Agatha Christie. Jis išvertė į islandų kalbą net 14 jos knygų.

„Detektyvų skaitytojo svajonė – atrasti naujų autorių, galinčių papildyti Agathos Christie klasikinių kūrinių seriją jos vertomis istorijomis. R. Jónassonas pelnytai užima šią vietą, o jo Islandija su savo sena pasakojimų tradicija, klimatu ir gamta tampa egzotiška veiksmo vieta ir lygiateise sudėtingų pasakojimų veikėja. Nuošaliame Sigjulfjordure vyksta paslaptingi dalykai...“
Tinklalaidės „Nenušaunami siužetai“ vedėjai – Rasa Drazdauskienė ir Ernestas Parulskis

„Klasikinė kriminalinė istorija, unikaliai perteikta per islandišką prizmę.“ 
Lee Chilld

Byla, verianti kaip šaltasis metų laikas. Policijos psichologė, praradusi atmintį. Tyrėjas, dingęs be pėdsakų. Žudikas, pasiruošęs naujam grobiui.


Policijos psichologė Hanė Lagerlind-Šion ir jos partneris policijos tyrėjas Pėteris Lindgrenas iškviečiami į mažą, mieguistą Urmbergo kaimelį Švedijos Siormlande dirbti prie „cold case“ bylos: prieš aštuonerius metus Urmbergo miškų akmenyne rasti penkerių metų mergaitės griaučiai. Dabar tyrimas atnaujintas.

Tačiau, jaunai policininkei Malin ir visai tyrėjų komandai nė nespėjus apšilti kojų, šalia miško aptinkama atmintį praradusi basa Hanė, pametusi bene svarbiausią savo darbo įrankį – skrupulingai pildomą dienoraštį. Su ja paskutinįkart matytas Pėteris – dingęs. Negana to, tame pačiame miške netrukus aptinkamas neseniai nušautos ir sumuštos moters kūnas, o netoliese – Hanės sportbatis, aptaškytas krauju. Ar Hanės dienoraštis gali pateikti atsakymus į tyrėjams rūpinčius klausimus? Ar naujoji žmogžudystė kaip nors susijusi su senąja? Ir kaip sudėlioti paslapties dėlionę, kai jos dalys ima nykti tarsi silpnėjanti atmintis?

„...Camilla Grebe meistriškai sudėlioja skirtingas pasakojimo gijas ir perspektyvas į išties įtraukiantį pasakojimą.“
Kerstin Bergman, „Crimegarden“

„Naminis gyvūnas“ teikia didžiulį skaitymo malonumą ir visiškai užvaldo skaitytojų dėmesį.“
Nisse Scherman, „DAST Magazine“

„Šiame romane tvyro siaubo filmo pojūtis. <...> C. Grebe, pasitelkdama kruopščiai nutapytų keistų personažų galeriją, kuria novatorišką pasakojimą.“
Lotta Olsson, „Dagens Nyheter“


Camilla Grebe (Kamila Grebė, gim. 1968) – viena žinomiausių Švedijos kriminalinių romanų autorių. „Naminis gyvūnas“ – antras autorės kūrinys. Švedijos detektyvų akademija 2017 m. jį išrinko geriausiu švedų kriminaliniu romanu, o 2018 m. jis apdovanotas „Stikliniu raktu“ kaip geriausias 2017-ųjų Šiaurės šalių kriminalinis romanas. Leidykla „Baltos lankos“ išleido ir debiutinį C. Grebe'ės romaną „Meilužis ir drugys“ (2017).

aaa

Ypač ilgėjausi jaunystės, debiuto, pirmos knygos, naujos pradžios. Pradėti iš naujo, gyventi iš naujo, būti kitu buvo didžiulė pagunda mano gyvenime. Savo knygų viršeliuose skaičiau: „...keli turtingi gyvenimai... lakūnas, diplomatas, rašytojas...“

Įkopęs į septintą dešimtį, Romainas Gary buvo vienas populiariausių Prancūzijos rašytojų ir žurnalistų. Jausdamas, kad skaitytojai bei kritikai jau yra priklijavę jam pripažinto, tačiau geriausius laikus jau pragyvenusio rašytojo etiketę, kitą romaną jis pasirašė Emilio Ažaro slapyvardžiu. Antroji šiuo vardu pasirašyta knyga Gyvenimas dar prieš akis sulaukė didžiulės sėkmės, pelnė rašytojui Goncourt'ų premiją ir tapo perkamiausiu XX amžiaus prancūzų romanu.

Toks populiarumas kėlė skaitytojų smalsumą, kas yra Emilis Ažaras. Bandydamas paslėpti pėdsakus, Gary sukūrė romaną Pseudo - melagingą išpažintį ir vieną sėkmingiausių literatūrinių mistifikacijų. Prisidengdamas dviem kaukėmis Gary žaidė dvigubą ar net trigubą žaidimą – apsimetė esąs Polis Pavlovičius, prisipažįstantis esąs Emilis Ažaras, autorius knygų, kurias parašė pats Gary.

Kai pasirašiau kelis šimtus kartų, kambariūkščio kiliminė danga buvo nuklota baltais lapais, juose į visas puses šliaužė mano pseudo, o mane suėmė klaiki baimė: parašas darėsi vis tvirtesnis, vis panašesnis, identiškas, toks, koks yra, vis stabilesnis. Jis buvo čia. Kažkoks žmogus, tapatybė, spąstai visam gyvenimui, nebuvimo buvimas, negalia, deformacija, sužalojimas pamažu mane savinosi, virto manimi. Emilis Ažaras. Aš įsikūnijau.

Jauno (g. 1981 m.) švedų rašytojo Fredriko Backmano debiutinis 2012 m. romanas „Gyveno kartą Uvė“ apie niurzgantį ir visais bei viskuo nepatenkintą senjorą Uvę sukėlė ažiotažą ne tik Europoje, bet ir Amerikoje. Knyga ilgai laikėsi prestižiniame Niujorko bestselerių sąraše. Praėjus šešeriems metams autoriaus bibliografijoje – jau aštuoni romanai, išleisti pasaulyje daugiau nei 25 kalbomis.

Šio romano centre – septynmetė Elsa. Jos gyvenimas nelepina: tėvai išsiskyrę, mokykloje kiti vaikai  užgaulioja, o daugiabutis, kuriame gyvena, kupinas keistų ir bauginančių kaimynų. Visa laimė, kad šalia, tame pačiame name, gyvena mylima močiutė – ekscentriška, su niekuo nesiskaitanti persona, kuri, jei reikės, yra pasiruošusi apginti mylimą anūkę nagais ir dantimis. Labiausiai Elsai patinka močiutės pasakos: niekur negirdėtos, kupinos stebuklų, dažnai bauginančios, bet visada gerai pasibaigiančios. 

Deja, gyvenimas ne visuomet yra kaip pasaka. Vieną rytą mylima močiutė iškeliauja anapus, bet net  iš ano pasaulio nesiliauja globoti ir ginti mylimos anūkės. Mergaitei ji palieka šūsnį laiškų, kuriuose – naujos istorijos, naujos pasakos, nuorodos, paslaptys ir užuominos. Sekdama laiškais, tarsi lobio nuorodomis, Elsa pamažu supranta, kad visos močiutės pasakos buvo apie tikrus įvykius, tikrus žmones ir tikrą, visai šalia esantį gyvenimą.

Magijos bei pasakų kupino ir iki ašarų graudinančio bei prajuokinančio kūrinio centre – ypatingas septynmetės mergaitės ir jos pašėlusios močiutės ryšys. Jų susikurtas fantazijos pasaulis – kartais truputį bauginantis, bet visuomet geras, teisingas, pamokantis ir kupinas gyvenimiškos išminties. Gerumo, vilties ir atleidimo kupina Elsos istorija yra viena iš tų, kurią, net ir užvertę paskutinį puslapį, ilgai nešiositės širdyje.

Detektyvas, vertas Quentino Tarantino ir brolių Coenų filmų.

Rogeris Braunas – geriausias visoje Norvegijoje darbuotojų paieškos ir atrankos guru, profesionalus „galvų medžiotojas“. Deja, net ir puiki karjera jam neleidžia jaustis finansiškai laisvam – prabangus namas ir mylimos žmonos Dianos įnoriai jau senokai Rogerį verčia gyventi ne pagal išgales.
Diana už vyro pinigus nusprendžia atidaryti meno galeriją. Atidarymo vakarą Rogeriui įsižiebia viltis tapti turtingesniam, nei jis kada nors galėjo pasvajoti. Rogeris susipažįsta su Klasu Grėve – tobulu kandidatu į laisvą didelės įmonės vadovo postą ir vieno geidžiamiausių meno istorijoje paveikslo savininku.
Rogeris Braunas įsilaužia į Grėvės butą, tačiau jame randa šį tą daugiau nei tik paveikslą. Netrukus medžiotojas pats tampa medžiojamuoju.

„Pavojingai ir negailestingai kursto skaitytoją versti puslapį po puslapio.“ 
Big Issue

„Dinamiško siužeto efektingas pasakojimas su užuomina į „Tomo Krauno aferą“ tik patvirtina, kad Nesbø – vienas puikiausių kriminalinių romanų rašytojų.“ 
Daily Mail

Jo Nesbø (Ju Nesbio, g. 1960) – vienas geriausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių, taip pat ir Lietuvoje, jam pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę. Autorius apdovanotas gausybe literatūros premijų, tarp jų „Stikliniu raktu“, „Riverton“, Norvegijos knygų klubo premija, „Bookseller“ prizu, Danijos detektyvų rašytojų akademijos premija, Suomijos detektyvų rašytojų akademijos premija. Šiuo metu pasaulyje parduota daugiau kaip 50 milijonų Jo Nesbø knygų egzempliorių. O pagal romaną „Galvų medžiotojai“ 2011 m. sukurtas to paties pavadinimo kino filmas buvo nominuotas daugybei apdovanojimų, tarp jų Norvegijos nacionaliniam kino apdovanojimui „Amanda“ ir Britų akademijos kino ir televizijos apdovanojimui. 

ŠEŠTASIS DETEKTYVO HARIO HŪLĖS SERIJOS ROMANAS

Osle sninga. Miesto aikštėje vyksta kalėdinis koncertas, šalia sriubą varguoliams dalija Gelbėjimo armija. Ūmai pokšteli šūvis, ir Gelbėjimo armijos savanoris, regis, neturintis jokių priešų, Robertas Karlsenas krinta negyvas.

O sninga vis labiau, dėl pūgos nekyla lėktuvai, taigi žudikas negali laiku išvykti iš miesto. Tik todėl jis sužino nušovęs ne tą žmogų. Ir tučtuojau nusprendžia klaidą ištaisyti – juk tai turėtų būti jo paskutinė užduotis…

Prasideda dviguba medžioklė: žudikas atkakliai persekioja kitą auką, o jam ant kulnų lipa policija.

Policijos inspektorius Haris Hūlė, tiriantis šią bylą, priverstas gilintis į Gelbėjimo armijos paslaptis. Pasirodo, čia sukasi dideli pinigai, mezgamos mįslingos intrigos... Kaip sako Haris Hūlė, „dauguma mūsų turime ir tamsiąją pusę“.

Romane susipina margaspalvė Europos šalių istorija, religija, neįtikėtini žmonių likimai. Autorius – ne tik kvapą gniaužiančių istorijų meistras, bet ir puikus psichologas bei istorikas.

Policijos inspektorius Haris Hūlė skaitytojams jau pažįstamas iš šių leidyklos „Baltos lankos“ išleistų kriminalinių romanų: „Šikšnosparnis“, „Tarakonai“, „Raudongurklė“, „Nemezidė“, „Pentagrama“, „Sniego senis“, „Šarvuota širdis“, „Vaiduoklis“, „Policija“, „Troškulys“, „Peilis“.

Jo Nesbø (Ju Nesbio, g. 1960) – vienas geriausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių, taip pat ir Lietuvoje, jam pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę. Autorius apdovanotas gausybe literatūros premijų, tarp jų „Stikliniu raktu“, „Riverton“, Norvegijos knygų klubo premija, „Bookseller“ prizu, Danijos detektyvų rašytojų akademijos premija, Suomijos detektyvų rašytojų akademijos premija. Šiuo metu pasaulyje parduota daugiau kaip 50 milijonų Jo Nesbø knygų egzempliorių. O pagal romaną „Galvų medžiotojai“ 2011 m. sukurtas to paties pavadinimo kino filmas buvo nominuotas daugybei apdovanojimų, tarp jų Norvegijos nacionaliniam kino apdovanojimui „Amanda“ ir Britų akademijos kino ir televizijos apdovanojimui.

TREČIASIS DETEKTYVO HARIO HŪLĖS SERIJOS ROMANAS

1942 metais žūva Danielius – tikra legenda tarp norvegų kareivių, tapusių Hitlerio armijos savanoriais. Po dvejų metų sužeistas kareivis, prisistatęs Danieliaus naudota Ūrijos pravarde, prabunda Vienos ligoninėje. Jis įsimyli slaugę, o jų santykių padariniai bus justi ir po daugiau nei 50 metų.

1999-ieji. Siekiant užglaistyti Hario Hūlės tarnybos metu padarytą klaidą, jam suteikiamas inspektoriaus laipsnis ir jis perkeliamas į policijos saugumo tarnybą. Čia jam paskiriama nuobodi užduotis, tačiau netikėtai jį sudomina ataskaita apie neįprasto ir itin reto ginklo įsigijimą. Pėdsakai veda link neonacių grupuotės. Nujausdamas įvyksiant nusikaltimą, Haris Hūlė pradeda tyrimą, kuris jį nuves į Pietų Afrikos Respubliką, Austriją ir privers klaidžioti po tamsiausius Norvegijos istorijos labirintus.

2005 m. Hario Hūlės ciklo romanas „Raudongurklė“ buvo pripažintas geriausiu visų laikų Norvegijos kriminaliniu romanu. Meniniu požiūriu šis kūrinys, pasak kritikų, – vienas ambicingiausių detektyvų skandinavų literatūroje. Tai jaudinanti istorija apie karą, meilę, išdavystę ir mįslingas žmogžudystes.

Policijos inspektorius Haris Hūlė skaitytojams jau pažįstamas iš šių leidyklos „Baltos lankos“ išleistų kriminalinių romanų: „Šikšnosparnis“, „Tarakonai“, „Nemezidė“, „Pentagrama“, „Gelbėtojas“, „Sniego senis“, „Šarvuota širdis“, „Vaiduoklis“, „Policija“, „Troškulys“, „Peilis“.

Jo Nesbø (Ju Nesbio, g. 1960) – vienas geriausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių, taip pat ir Lietuvoje, jam pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę. Šiuo metu pasaulyje parduota daugiau kaip 50 milijonų Jo Nesbø knygų egzempliorių. Autorius apdovanotas gausybe literatūros premijų, tokių kaip „Stiklinio rakto“, „Riverton“, Norvegijos knygų klubo, Danijos detektyvų rašytojų akademijos, Suomijos detektyvų rašytojų akademijos, „Bookseller“ prizu. Jo knygos ne kartą pateko į tarptautinių bestselerių sąrašus.