Tai – vieno skaitomiausių Haruki Murakami romano „Avies medžioklė“ tęsinys:
... panorau sukurti veikėją, kuris būtų neapsakomai vienišas šioje milžiniškoje, sudėtingoje pinigų ir informacijos visuomenėje. Taip atsirado „Avies medžioklė“ ir „Dansu“.

„Dansu dansu dansu“ – romanas apie nepaprastai paprastą trisdešimtmetį, ištikimuoju subaru nardantį Tokijo gatvėmis, klajojantį Japonijos pakrantėmis:
Nesu nelaimingas. Bet aš irgi toks kaip tu. Man atrodo, kad kažko trūksta. Man regis, aš gyvenu normalų gyvenimą. Aš šoku. Moku žingsnius ir šoku. Ir gerai. Bet visuomenine prasme aš nieko nesusikūriau. Man trisdešimt ketveri, aš nevedęs, neturiu pastovaus darbo, stumiuosi nuo dienos iki dienos. Negaliu gauti net paskolos būstui. Net neguliu su niekuo. Kas iš manęs bus po trisdešimties metų?
Romano veikėją, kuris nusprendžia ieškoti paslaptingai dingusios draugės, pamažu pasiglemžia keisti įvykiai, sekso ir metafizinio siaubo sūkuriai. Draugystė su trylikamete aiškiarege, užšifruoti pranašiškų galių turinčio Žmogaus Avies nurodymai. Vienas po kito į mirties menę Honolulu iškeliaujantys bičiuliai, bet vidinis balsas herojui liepia: kad ir kas nutiktų, nepaliauk šokti – dansu dansu dansu.

Murakami kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių romanų, romanų alegorijų, antiutopijų. Rašytojo braižas lyginamas su Kōbō Abe’s, J. L. Borgeso, G. G. Markeso, K. Voneguto, M. Pavichiaus tekstais, kuruose yra svarbus mėginimas atrasti mistinę žmogaus dvasios gelmę ir atskleisti logiškai ir racionaliai nesuvokiamas gamtos paslaptis.
Murakami pasakojimai pasižymi muzikalumu, novelės pamėgtos kino kūrėjų, o pats Murakami dar vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. 2006 metais rašytojas buvo pagerbtas Franzo Kafkos apdovanojimu.

Čiun Do – prarastos motinos, gražuolės dainininkės, kurią pasisavino šalies diktatorius, ir našlaičių darbo stovyklos prižiūrėtojo sūnus. Stovykloje pirmąkart paragavęs valdžios, pripažintas už skvarbų protą, jis žengia keliu, kuriuo nebegalės grįžti atgal. Laikydamas save „kukliu didžiausios pasauly nacijos piliečiu“, Čiun Do tampa profesionaliu žmonių grobiku. Vėliau, išplaukęs laivu į tarptautinius vandenis ir išgirdęs užsienio radijo stotis, įkvepia laisvės gurkšnį. Kad liktų gyvas, jis turi prisitaikyti prie besikeičiančių žaidimo taisyklių ir ištverti neapsakomą žiaurumą. Pasiekęs to, ką žmogus gali iškęsti, ribas, jis drąsiai imasi diktatoriaus varžovo vaidmens – siekia išgelbėti mylimą moterį, Sonmunę, legendinę aktorę, kuri „tokia tyra, kad net nežino, kaip atrodo badaujantys žmonės“.

Našlaičių prižiūrėtojo sūnus – pastarųjų metų literatūrinis atradimas. Vos pasirodęs kūrinys sulaukė nemenko dėmesio JAV ir Europoje. Romano pagrindas – jauno žmogaus kelionė per ledinius vandenis, tamsius požeminius tunelius ir klaikias tardymo kameras paslaptingiausios pasauly diktatūros šalyje – Šiaurė Korėjoje. Tai ir kvapą gniaužiantis trileris, ir pasakojimas apie prarastą nekaltybę, ir poetiška meilės istorija. Šiuo romanu Adamas Johnsonas nusipelno būti priskirtas prie didžiausių šiandienos rašytojų.

Kūrinį puikiai išvertė Šv. Jeronimo premija už nuopelnus vertėjo profesijai apdovanotas vertėjas Povilas Gasiulis.

Adamas Johnsonas studijavo žurnalistiką, kūrybinį rašymą ir anglų literatūrą. Labiausiai išgarsėjo romanu „Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“ (2012). Už jį gavo ne vieną literatūrinį apdovanojimą, tarp jų Pulitzerio premiją. Šiuo metu dėsto kūrybinį rašymą Stanfordo universitete.


„Drąsus, nuostabus romanas, kūrinys, kuris ne tik atveria šiurpinantį langą į paslaptingą Šiaurės Korėjos karalystę, bet ir atskleidžia pačią meilės bei pasiaukojimo prasmę.“
Michiko Kakutani

„Nuostabiai meistriškas romanas, kviečiantis skaitytoją leistis rizikingon kelionėn į totalitarinės Šiaurės Korėjos gelmes ir intymiausias žmogaus širdies erdves.“
Pulitzerio premijos komitetas

„Prie labai retų išskirtinių romanų, kurie atlieka dar ir humanitarinę misiją, dabar galime pridėti ir Našlaičių prižiūrėtojo sūnų.“
The New Republic

„Šios knygos išmonė, nuovoka ir tragizmas – vis dar neįveikiamos rašytinio žodžio galios įrodymai.“
The Wall Street Journal

„Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“ – neįprasta formos raganystė, kai atvirai žiauri ir absurdiška realybė kažkaip paverčiama žmogiška ir įtikėtina fikcija. Tai didingas istorijų pasakojimo žygdarbis.“
Zadie Smith, Los Angeles Times

„Įtraukiantis romanas, pasižymintis bebaimiu išradingumu, pasakojimas apie pasiaukojimą ir laisvę valdant savo piliečius ryjančiai dinastijai, savalaikis priminimas, kad anoniminės priespaudos aukos – taip pat žmonės, kurie moka mylėti. Drąsi ir įspūdinga knyga.“
David Mitchell

„Niekada nebuvau skaitęs nieko panašaus. <…> Našlaičių prižiūrėtojo sūnus – šedevras.“
Charles Bock

AŠTUNTASIS DETEKTYVO HARIO HŪLĖS SERIJOS ROMANAS

Osle vėl neramu. Vėl siautėja paslaptingas žudikas. Pirmosios jo aukos – dvi jaunos moterys. Abi randamos su dvidešimt keturiomis keistomis durtinėmis žaizdomis, abi prigėrė savo pačių kraujyje. Nusikaltimo vietose – jokių įkalčių. Policija aklagatvyje, o žiniasklaida šurmuliuoja vis garsiau. Vienintelis galintis padėti žmogus – Haris Hūlė – pradingo ir nenori būti surastas. Tik išgirdęs žinią apie tėvo ligą jis grįžta į Oslą, tačiau neturi ūpo kištis į bylos tyrimą. Vis dėlto iš profesinės pareigos ir žmogiškumo pasiryžta žūtbūt surasti žudiką. Netrukus Hūlė supranta susidūręs su psichopatu.

Policijos inspektorius Haris Hūlė skaitytojams jau pažįstamas iš šių leidyklos „Baltos lankos“ išleistų kriminalinių romanų: „Šikšnosparnis“, „Tarakonai“, „Raudongurklė“, „Nemezidė“, „Pentagrama“, „Gelbėtojas“, „Sniego senis“, „Vaiduoklis“, „Policija“, „Troškulys“, „Peilis“.

„Tobulas trileris... Atsiversk ir mėgaukis.“
THE GUARDIAN

Jo Nesbø (Ju Nesbio, g. 1960) – vienas geriausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių, taip pat ir Lietuvoje, jam pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę. Autorius apdovanotas gausybe literatūros premijų, tokių kaip „Stiklinio rakto“, „Riverton“, Norvegijos knygų klubo, Danijos detektyvų rašytojų akademijos, Suomijos detektyvų rašytojų akademijos, „Bookseller“ prizu. Šiuo metu pasaulyje parduota daugiau kaip 50 milijonų Jo Nesbø knygų egzempliorių. O pagal romaną „Galvų medžiotojai“ 2011 m. sukurtas to paties pavadinimo kino filmas buvo nominuotas daugybei apdovanojimų, taip pat ir Norvegijos nacionaliniam kino apdovanojimui „Amanda“, ir Britų akademijos kino ir televizijos apdovanojimui.

„Silva rerum III“ tęsia Norvaišų šeimos sagą – skaitytojas nukeliamas į XVIII amžiaus vidurį, kai vieną turtingiausių laikotarpių išgyvenančią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę drebino ne epidemijos ar karai, bet kai kas pavojingesnio: intrigos, korupcija ir vidinis irimas. Tai pasakojimas apie dekadentišką rokoko laikotarpį, dažnai vadinamą „sutemomis prieš Apšvietą“, o romano istorinių personažų likimai pranoksta net lakiausią vaizduotę.
Petras Antanas iš Milkantų Norvaiša, Kazimiero anūkas ir Jono Izidoriaus sūnus, vadovaujasi vien faktais bei skaičiais, gyvena pritekliuje ir mėgaujasi įtaka, tačiau jam lemta tapti Radvilų šeimos dramos liudininku ir patikėtiniu. Ar gali padėti sveikas protas, kai įvykiai pasisuka nevaldoma linkme, o herojai, pasitelkę Kabalą bei alchemiją, siekia pabėgti nuo tikrovės ir peržengti ribas, už kurių – aistrų tamsa ir metafizinė nežinomybė?

Rašydama trečią Silva rerum dalį Kristina Sabaliauskaitė rėmėsi tikrais įvykiais ir biografijomis – visa tai įpinama į magišką pasakojimą apie šeimos paveldą, Vilnių ir Nesvyžių, tikrovę ir pasąmonę, judaizmą ir libertinus, architektūrą, teatrą ir ugnies stichiją.

„Autorė rašo meistriškai. <…> Tas, kuris žengia į „mišką“ – traukte įtraukiamas apsvaigsta.“
Vidas Dusevičius, Kultūrpolis.lt

„Sabaliauskaitė dabartinėje mūsų literatūroje konkuruoja tik pati su savimi. Ne taip dažnai mūsų autorių knygos skaitomos be jokių gailestingų nuolaidų ir visai ne iš patriotiškumo ir vertinamos ne kaip lietuvių, o kaip tiesiog literatūra.“
Emilija Visockaitė

„...Latvių literatūroje neturime ir nesame turėję nė vieno tokio kūrinio, kuris tiek daug pasakotų apie mūsų istoriją, būtų parašytas tokia nuostabia, išpuoselėta kalba, turėtų tokį aukštą skaitomumo koeficientą ir tuo pat metu verstų susimąstyti apie save, apie savo vietą gyvenime, apie meilę savo artimui Rašymo maniera leidžia šį kūrinį lyginti su tokių pasaulinio lygio meistrų kaip Salmanas Rushdie ir Gabrielis Garcia Marquezas daugiasluoksniais pasakojimais.“
Kristine Sadovska, Diena.lv

Menotyros mokslų daktarės Kristinos Sabaliauskaitės istorinių romanų ciklas „Silva rerum“ – neabejotinai vienas reikšmingiausių pastarųjų metų įvykių lietuvių literatūroje. Pirmoji dalis 2008-aisiais pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją, buvo įtraukta į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką ir 2009 m. skaitytojų išrinkta Metų knyga. Antrasis romanas, tęsiantis garsios Lietuvos giminės Norvaišų istoriją, „Silva rerum II“ taip pat tapo Metų knyga, o autorė 2011 m. apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Pagal istorinius romanus rengiamos literatūrinės ekskursijos. 2012 m. pasirodė trečioji Kristinos Sabaliauskaitės knyga – bestseleris apsakymų rinkinys „Danielius Dalba & kitos istorijos“.

Apie meilę – tai filosofinis traktatas, kuriame aprašomos septynios meilės fazės, iš kurių svarbiausia – kristalizacija. Šioje fazėje mylintysis susikuria idealų mylimojo paveikslą – it deimantai spindinčius kristalus, paverčiančius jį tobulybe. Pasak knygos autoriaus, žmogus jaučia įgimtą meilės troškimą, bet dažnai jis kertasi su visuomenės interesais, ir dėl to kyla individo bei socialinės aplinkos konfliktas.

Kūrinyje nemažai aliuzijų į paties autoriaus nelaimingą meilę.

Stendhalis (tikroji pavardė – Henri Beyle'is, 1783-1842) savo kūryba padėjo realistinio romano pamatus. Garsiausi rašytojo kūriniai: „Raudona ir juoda“ ir „Parmos vienuolynas“. Autorius tarnavo Napoleono armijoje ir 1812 m. armijai traukiantis iš Rusijos buvo apsistojęs Vilniuje. Įdomu tai, kad rašytojo vardu pavadintas savotiškas psichikos bei elgsenos sutrikimų sindromas. Jis ištinka pamačius daug ar labai įspūdingų meno kūrinių.

Paryžiaus aukštuomenės numylėtinis pagyvenęs dailininkas Olivjė Bertenas įsimyli savo ilgametės meilužės dukterį – jaunutę aristokratę Anetę. Deja, merginai jau parinktas tinkamas sužadėtinis – markizas de Farandalis. Dailininką kamuoja meilė, aistra ir pavydas. Prie baisių vidinių kančių prisideda ir kritika pasenusiai jo kūrybai. Naujoji dailininkų karta – negailestinga. Ar tik šios aplinkybės nebus tragiškos baigties šaukliai?

Guy de Maupassant'as (1850–1893) – viena ryškiausių XIX a. prancūzų literatūros figūrų, meilės romanų meistras. Per trumpą kūrybinį laikotarpį – dešimt metų – rašytojas parašė šešis romanus ir daugiau nei tris šimtus novelių. Maupassant'as pradėjo kurti globojamas Gustave'o Flaubert'o, jo namuose susipažino su garsiais ano meto rašytojais – Émile'iu Zola ir Ivanu Turgenevu

Rutina juos išskyrė... pavojus vėl sujungs.
Audringai išsiskyrę, Nikė ir Sebastianas kuria savo gyvenimus toli vienas nuo kito. Iki tos dienos, kai paslaptingai dingsta jų sūnus Džeremis. Pabėgimas? Pagrobimas? Norėdama išsaugoti brangiausią žmogų pasaulyje, Nikė priversta kreiptis į savo buvusį vyrą, kurio nematė septynerius metus. Iš pareigos jiedu suvienija jėgas ir leidžiasi ieškoti dingusio sūnaus. Kokie išbandymai jų laukia, ką jie atras?

„Nuostabus trilerio scenarijus. Guillaume'as Musso jus įtraukia į nuolatinės dramos ir gražių atradimų pinkles <...>. 400 puslapių svaiginančios ir kvapą gniaužiančios kelionės!“
Bernard Lehut, RTL

„Naujausią Guillaume'o Musso knygą norisi perskaityti vienu įkvėpimu. Puikiai suregzta intriga <...>, nuostabi istorija.“
Olivier Bellamy, Radio Classique

„Autorius dar kartą įrodo savo gebėjimą sukurti personažus, kuriuose kiekvienas gali atpažinti save.“
Blaise de Chabalier, Le Figaro Littéraire

„Trileris, susipinantis su nuostabia romantine komedija.“
Philippe Vallet, France Info

2012 m. leidykla „Baltos lankos“ išleido Guillaume'o Musso romaną „Angelo kvietimas“. 2011 m. Prancūzijoje šią knygą lydėjo neįtikėtina sėkmė – buvo parduota daugiau kaip 1,5 mln. egzempliorių. Lietuvoje romanas taip pat sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo ir pateko į perkamiausių knygų sąrašus.

TREČIASIS DETEKTYVO HARIO HŪLĖS SERIJOS ROMANAS

1942 metais žūva Danielius – tikra legenda tarp norvegų kareivių, tapusių Hitlerio armijos savanoriais. Po dvejų metų sužeistas kareivis, prisistatęs Danieliaus naudota Ūrijos pravarde, prabunda Vienos ligoninėje. Jis įsimyli slaugę, o jų santykių padariniai bus justi ir po daugiau nei 50 metų.

1999-ieji. Siekiant užglaistyti Hario Hūlės tarnybos metu padarytą klaidą, jam suteikiamas inspektoriaus laipsnis ir jis perkeliamas į policijos saugumo tarnybą. Čia jam paskiriama nuobodi užduotis, tačiau netikėtai jį sudomina ataskaita apie neįprasto ir itin reto ginklo įsigijimą. Pėdsakai veda link neonacių grupuotės. Nujausdamas įvyksiant nusikaltimą, Haris Hūlė pradeda tyrimą, kuris jį nuves į Pietų Afrikos Respubliką, Austriją ir privers klaidžioti po tamsiausius Norvegijos istorijos labirintus.

2005 m. Hario Hūlės ciklo romanas „Raudongurklė“ buvo pripažintas geriausiu visų laikų Norvegijos kriminaliniu romanu. Meniniu požiūriu šis kūrinys, pasak kritikų, – vienas ambicingiausių detektyvų skandinavų literatūroje. Tai jaudinanti istorija apie karą, meilę, išdavystę ir mįslingas žmogžudystes.

Policijos inspektorius Haris Hūlė skaitytojams jau pažįstamas iš šių leidyklos „Baltos lankos“ išleistų kriminalinių romanų: „Šikšnosparnis“, „Tarakonai“, „Nemezidė“, „Pentagrama“, „Gelbėtojas“, „Sniego senis“, „Šarvuota širdis“, „Vaiduoklis“, „Policija“, „Troškulys“, „Peilis“.

Jo Nesbø (Ju Nesbio, g. 1960) – vienas geriausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių, taip pat ir Lietuvoje, jam pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę. Šiuo metu pasaulyje parduota daugiau kaip 50 milijonų Jo Nesbø knygų egzempliorių. Autorius apdovanotas gausybe literatūros premijų, tokių kaip „Stiklinio rakto“, „Riverton“, Norvegijos knygų klubo, Danijos detektyvų rašytojų akademijos, Suomijos detektyvų rašytojų akademijos, „Bookseller“ prizu. Jo knygos ne kartą pateko į tarptautinių bestselerių sąrašus.

Silva Rerum – lotyniškai „daiktų miškas“ – taip vadinta XVI–XVIII a. populiari, iš kartos į kartą perduodama Lietuvos bajorų „šeimos knyga“, kur, be tokių reikšmingų gyvenimo įvykių kaip gimimo, vestuvių ir mirties datos, būdavo įrašomos ir įvairiausios sentencijos, eilėraščiai, patarlės, per iškilmes sakyti tostai, sveikinimo kalbos ir panegirikos. Tad ko baiminasi Jonas Motiejus Norvaiša kiekvieną kartą, kai atsiverčia šeimos silvą ir ima plunksną į rankas? Kristina Sabaliauskaitė, atgaivindama istorinio romano žanrą Lietuvoje, skaitytoją talentingai perkelia tiesiai į LDK XVII a. vidurio bajorišką atmosferą – su autentiškomis audinių faktūromis, spalvomis,
brangakmenių žėrėjimu, patiekalų skoniais ir kvapais – ir dovanoja tikrą kelionę laike.

Net ir abejingi istorijai neturėtų likti abejingi šiai knygai. Ji – kiekvienam, kuris kada nors buvo įsivėlęs į gatvės muštynes, norėjo pasiųsti viską ir visus po velnių ar tiesiog bijojo būti prarytas kasdienybės liūno; kiekvienam, kuris kada nors bandė žvelgti baimei tiesiai į akis, buvo išgąsdintas netikėtai išsipildžiusios slapčiausios svajonės ar abejojo savimi.

Užvertę šios knygos paskutinį puslapį jūs visiškai kitomis akimis žvelgsite į Žemaitijos girias, Vilniaus gatves ir nekaltai čirškiančius žvirblius. O galbūt net pradėsite kišenėje prietaringai nešiotis mažytį veidrodėlį – dėl visa pikta…

„Silva rerum II“ – antrasis šios autorės romanas, tęsiantis Norvaišų šeimos istoriją. Tai pasakojimas apie 1707–1710 metus. Karas, maras, badas, besaikė prabanga ir mirtinas alkis, švedų ir rusų kareiviai, žydai gydytojai, olandai kortuotojai, turkės sugulovės, prancūzės damos, užsispyrę žemaičiai ir ironiški vilniečiai, bevardis vienuolis, palaidojęs daugiau nei dvidešimt tūkstančių maro aukų, ir, žinoma, dar viena bajoriškos Norvaišų giminės karta. Tai – tarsi tikras „atminties detektyvas“, iš kurio bus galima sužinoti, kaip susiklostė ankstesnės kartos narių likimai, nors kai kurie jų yra tokie, kad panorus juos įrašyti į silva rerum – iš kartos į kartą perduodamą bajorų „šeimos knygą“ – ima drebėti ranka... Ar toks buvo visagalio Viešpaties planas? O gal visagalis tėra aklas atsitiktinumas?

Antroji „Silva rerum“ kitokia negu pirmoji – tačiau autorė vėl keri jau pažįstama takaus, įtraukiančio pasakojimo magija, ryškiais herojų paveikslais, sumaniai suaustomis siužeto gijomis ir ta nepakartojama nuodugniai dalyką išmanančio, protingo žmogaus intonacija, kuri suteikia Kristinos Sabaliauskaitės romanams reto žavesio.
Rasa Drazdauskienė

Menotyros mokslų daktarė, žurnalistė Kristina Sabaliauskaitė 2008-aisiais debiutavo istoriniu romanu Silva rerum („Baltos lankos“). Kūrinys tapo tikru literatūriniu įvykiu Lietuvoje. Įvertintas kritikų ir kultūros istorijos specialistų, skaitytojus jis pavergė vaizdingumu ir sodria, turtinga kalba, pasakojančia apie autentišką XVII amžiaus (1659–1667 metų) atmosferą ir įvykius. Šmaikšti publicistės plunksna, grožiui ir detalėms atidi menotyrininkės akis ir humanitarės dėmesys epochos dvasinei istorijai – tai su niekuo nesupainiojamo autorės stiliaus dėmenys, teikiantys daugiasluoksnio skaitymo malonumą.

2008-aisiais romanas „Silva rerum“ pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją ir buvo įtrauktas į Lietuvių literatūros instituto kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, o 2009-aisiais skaitytojų išrinktas Lietuvos Metų knyga ir kritikų oficialiai pavadintas viena įsimintiniausių dešimtmečio knygų.

Prancūzų rašytojo Albert’o Camus (Albero Kamiu, 1913–1960) Esė rinktinės trečioje dalyje skelbiami 1944–1953 m. publikuoti straipsniai, interviu ir pasakytos kalbos.
Užuot pasidavus svaigiai šlovei, smurto filosofijoms, kančios garbstymui ir savigailai, Camus kviečia atsigręžti į pasaulio grožį ir konkretų žmogų, mylėti tai, kas jame unikalu, prisiminti „šviesą ir gyvenimo vidudienius“. Rašytojas ragina neiškeisti dialogo ir žmonių draugystės į abstrakcijų, tautinių ar idėjinių, absoliučios tiesos pasaulį. Ištikimas pats sau Camus nesiliauja kovoti už tai, „kas žmoguje nesutinka mirti“.

„...Norėčiau, kad vienu kitu požiūriu tie, kurie kurs rytdienos prancūzų intelektą, būtų pasiryžę bent jau niekados nenuolaidžiauti. Norėčiau, kad jie nenuolaidžiautų, kai jiems bus sakoma, kad be intelekto galima apsieiti, kai jiems bus stengiamasi įrodyti, kad, norint laimėti daugiau, galima meluoti. Norėčiau, kad jie nenuolaidžiautų nei klastai, nei smurtui, nei ištižimui. <...> Galbūt tuomet laisvoje ir aistringai tiesą mylinčioje tautoje žmogus vėl pajus palinkimą prie žmogaus, be kurio pasaulis per amžius bus tik begalinė vienatvė.“
A. Camus įžangos žodis, pasakytas „Prancūzų draugystės“ susirinkime 1945 m.

Prancūzų rašytojo Albert'o Camus (Albero Kamiu, 1913–1960) „Esė rinktinės“ antroje dalyje skelbiami bičiuliui vokiečiui karo metais rašyti laiškai, esė apie mirties bausmę ir kalbos, pasakytos Švedijoje Nobelio premijos įteikimo proga. Esė nagrinėjamos reiklios meilės ir įsipareigojimo tėvynei, mirties bausmės absurdiškumo, menininko vaidmens visuomenėje temos.

„...juo labiau įsipareigoju prieš visuomenę, kai neigiu, kas toje visuomenėje negera, purvina, antihumaniška. Ir Camus kaip tik tai darė. Visa savo eseistika, bent jau didžiąja jos dalimi, jis buvo labai aktyviai įsijungęs į visuomeninių problemų svarstymą. Tuo požiūriu jis buvo vienas įtakingiausių to meto intelektualų. Bet tai irgi stojiška nuostata: nėra kitos išeities.“
A. Šliogeris

„Aš ir toliau manau, kad šis pasaulis neturi aukštesnės prasmės. Tačiau žinau, kad kažkas jame turi prasmę, ir tas kažkas – žmogus, nes jis vienintelis jos reikalauja.“
A. Camus „Ketvirtasis laiškas bičiuliui vokiečiui“, 1944

Leitenantas Danglaras su komisaru Adamsbergu labai skirtingai vertino tai, kas vadinama „idomiu dalyku“. Pavyzdžiui, komisarui buvo gana idomu nieko neveikti, o Danglarui „idomu“ kele mirtina panika. Adamsbergas pasitikejo instinktu ir tikejo žmonijos galia, Danglaras pasitikejo protu ir tikejo baltojo vyno galia. Adamsbergas dažniausiai vaikšciodavo susikišes rankas i kišenes. Svajinga komisaro atsainuma retai sutrikdydavo kriminaliniu nusikaltimu verpetai. Jis kantriai leisdavosi nešamas tyrimo aplinkybiu iki atomazgos, kuria nujausdavo. Prireikus mokejo laukti savaites ir menesius, kol nusitaikydavo i tiksla, ir tai vare i nevilti Danglara. Juodu skirtingi, taciau vieno tikslo vedini, nes ir per šv. Kaledas kažkas šoka nuo tilto virš Senos, negyveliai išplaukia i upes paviršiu ir Visu Šventuju diena, o kasdien prie jusu laukuju duru trunijantis elgeta, pasirodo, siuntineja grasinamus ar intriguojamus laiškus… Pasirodo… visi gyvenimai verti vieni kitu, baltojo vyno galia nenuginčijama, o Sena teka…

„Taip jau nutinka, kai patiri patį didžiausią sielvartą. Ieškai tokių kaip tu... labiau nenusisekusių nei tu... ir naudojiesi jais, kad po tų siaubingų dalykų, kuriuos išgyvenai, pasijustum bent krislą geriau.“

Pastarieji keli mėnesiai jaunai rašytojai Luenai Ešli buvo nelengvi: ji neteko motinos, sąskaitoje liko vos keli doleriai, o ant nuomojamo buto durų jau kelinta diena prilipintas iškraustymo pranešimas. Tad, pasitaikius progai užsidirbti, mergina sutinka imtis neįprasto darbo: garsios trilerių rašytojos Veritės Kroford vyras pasamdo ją užbaigti itin sėkmingos knygų serijos, nes jo žmona po automobilio avarijos nebepajėgia rašyti pati.

Atvykusi į Krofordų namus, Luena imasi nagrinėti kalnus Veritės užrašų. Netikėtai tarp popierių šūsnies ji randa skaudžią ir iki menkiausių detalių atvirą garsiosios rašytojos autobiografiją nuo dienos, kai sutiko vyrą Džeremį, iki negrįžtamai visos šeimos gyvenimą pakeitusio įvykio – pirmosios dukters žūties.

Džeremiui apie rastą rankraštį Luena neprasitaria: be užuolankų išberti Veritės prisipažinimai gedinčiam tėvui taptų per dideliu smūgiu. Bet pamažu ji supranta, kad, vis daugiau laiko leisdama su Džeremiu, ima jam jausti šį tą smarkiau nei lengvas potraukis. Jei Džeremis perskaitytų bent kelis rankraščio puslapius, jei sužinotų bent vieną kraupią detalę apie Veritę, juk nebegalėtų žvelgti į žmoną tokiu ištikimu ir atsidavusiu žvilgsniu kaip iki šiol, tiesa?..  

„Hoover meistriškai supina meilės romano ir trilerio elementus, nepaliaujamai ieškodama nykstančių ribų tarp tiesos ir melo.“
Womanʼs Day

„Sukrečianti iki širdies gelmių ir niekad neprarandanti taip gerai pažįstamos „hūveriškos“ atmosferos.“
Tarryn Fisher, trilerio „Žmonos“ autorė

„New York Times“ bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. „Veritė“ tapo ne tik „New York Times“, bet ir „Sunday Times“, „USA Today“ ir „Publishers Weekly“ bestseleriu. Pirmąsyk ji pasirodė 2018-aisiais, ir nuo tada vis dar netyla diskusijos, kas gi iš tiesų įvyko romane.

Su žmona išsiskyręs tapytojas devynis mėnesius praleidžia nuošaliame namelyje ties kalnų perėja, vedančia į siaurą, ilgą slėnį. Tobulai rami vieta, žavinti permainingais kalnų orais ir atsiveriančiu slėnio vaizdu, netampa išsvajotu produktyvios vienatvės prieglobsčiu: netrukus vienišius menininkas atsiduria nepaaiškinamų, magiškų įvykių sūkuryje. Ką rezga paslaptingas baltaplaukis kaimynas ir dailininko namelyje vėl pasirodęs Komandoras? Kur dailininką perkels Beveidis Vyras ir kas glūdi požeminiame pasaulyje, į kurį veda mįslinga anga? O svarbiausia: kaip tapti ir puikiu menininku, ir kilniu žmogumi?

Haruki Murakami romane „Komandoro nužudymas II“ ir toliau skaitytoją nardina į hipnotizuojantį, sapnišką alegorinį pasakojimą apie mįslingą meilę, amžiną vienatvę, istorijos naštą ir nenusakomą ilgesį, kuris skatina žmogų kurti meną.


„Kai kurie rašytojai savo kūrybos veidrodį atsuka į mūsų pasaulį, o tokiems kaip Murakami jis yra vartai į visatą, slypinčią už to pasaulio ribų.“
Wall Street Journal

„Pasaulio suvokimą keičiantis epas, kupinas meno, literatūros ir istorijos.“
Time

„Murakami tarsi burtininkas sulydo tai, kas kasdieniška ir siurrealistiška. Kaip ir kituose savo kūriniuose, šioje knygoje jis kviečia patirti neįprastus, priimti nenuspėjamus dalykus.“
San Francisco Chronicle

„Tyli Murakami magiškojo realizmo beprotybė.“
Washington Post

„Apžavintis romanas… Neabejojame, kad Murakami mus smagiai paklaidins, bet lygiai taip pat neabejojame, kad galiausiai nukreips mus namop.“
Guardian


Haruki Murakami kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių romanų, romanų alegorijų, antiutopijų. Rašytojo braižas lyginamas su Kōbō Abe's, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavičiaus tekstais. Murakami pasakojimai pasižymi muzikalumu, novelės pamėgtos kino kūrėjų, o pats Murakami dar vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Romanas „Komandoro nužudymas II“ yra „Komandoro nužudymas I“ („Baltos lankos“, 2019) tęsinys.

Jie buvo septyniese. Bet kitą rytą jų grįžo vienu mažiau.

Karštą 1983 metų liepos naktį grupelė paauglių išsiruošia stovyklauti į mišką. Protingų ir populiarių, jų laukia perspektyvi ateitis, tačiau kol kas galvose vien linksmybės: jie gurkšnoja gėrimus, šoka, retkarčiais porelėmis nuklysta į mišką, kitiems sukeldami pavydą. Tačiau paryčiui, išsikvėpus šėliojimams, vienas paauglių pasigenda jauniausios grupės narės: keturiolikmetė Aurora Džekson dingo tarsi į vandenį, nors visi ją pamena prieš užmingant buvus šalia. Policija imasi paieškų, bet merginos jiems taip ir nepavyksta rasti.

Po trisdešimties metų prie netoli stovyklos tekančios upės, slėptuvėje, apie kurią žinojo tik populiarioji paauglių grupė, aptinkami palaikai. Vyriausiasis detektyvas Džona Šynsas su šia byla susiduria jau antrą kartą: Auroros Džekson dingimas 1983-iaisiais buvo viena pirmųjų jo, kaip jauno policininko, užduočių. Dabar Džona žūtbūt trokšta sužinoti, kas iš tikrųjų tąnakt nutiko miške. Kad išsiaiškintų paauglės mirties aplinkybes, vyriausiasis detektyvas Šynsas nutaria visus to vakaro dalyvius sukviesti į stovyklavietę dar kartą.

„Įtrauks ir nepaleis.“
A. J. Finn

„Neįmanoma atsiplėšti. Dar dar dar!“
Booklist

„Troškimai, konkurencija, žmogžudystė – tobulas pasirinkimas sunarpliotų istorijų gerbėjams.“
Sunday Times

Gytha Lodge (Gyfa Lodž) – ne vienu apdovanojimu įvertinta pjesių, televizijos ir kompiuterinių žaidimų scenarijų bei knygų autorė. „Ji vis dar laukia“ – debiutinis G. Lodge romanas, 2019 m. įtrauktas į „Richard and Judy Book Club“ rekomenduojamų knygų sąrašą ir ilgą laiką išsilaikęs „Sunday Times“ bestselerių dešimtuke.

Pavojingiausia – meluoti sau pačiam.

Rut Hartland – patyrusi psichoterapeutė, Traumų centro direktorė, puikiai įvaldžiusi meną klausytis ir padėti kitiems atsiverti. Tačiau pavyzdingas profesinis gyvenimas – jos kruopščiai sukonstruota kaukė, dangstanti skaudžias šeimos dramas: nuolat savo tiesas mėginanti primesti motina, iširusi santuoka, nutolusi, atšiauri dukra ir jau pusantrų metų tarsi į niekur pranykęs sūnus. Rut negali sau atleisti, kad taip ir nesugebėjo apsaugoti jautraus, nerimo kankinamo Tomo. O dabar jo nebėra. Ir ji net nežino, ar jis gyvas, ar dar kada pas ją sugrįš.

Vieną dieną Rut paskiriamas naujas pacientas. Iš pirmo žvilgsnio Denas Grifinas – niekuo neišsiskiriantis jaunuolis: kaip ir daugumą čia besilankančiųjų, jį kankina potrauminio streso sindromas, neapleidžiantis neteisybės jausmas ir staiga kylantys pykčio priepuoliai. Tik Rut negali nusikratyti minties, kaip stipriai Denas jai primena Tomą. Apakinta vaikinų panašumo ir troškimo ištaisyti praeities klaidas, ji po truputį ima prarasti budrumą...


„Įtempta šeimos drama, skrodžiama skvarbaus trileriško žvilgsnio.“
Paula Hawkins, „Mergina traukiny“ autorė

„Thomas tiesiog mėgaujasi klaidindama skaitytojus!“
Washington Post

„Puikus pasirinkimas „Tyliosios pacientės“ gerbėjams.“
Booklist


Bev Thomas (Bef Tomas) ilgus metus dirbo klinikine psichologe Didžiosios Britanijos Nacionalinės sveikatos tarnyboje, šiuo metu gyvena Londone, teikia konsultacijas psichikos sveikatos priežiūros ir kitoms organizacijoms. „Pakankamai gera motina“ – profesine patirtimi paremtas debiutinis autorės romanas.

„Laimėtojų gali būti tik keli, pralaimėjusiųjų daug. Tačiau mes žaidžiame toliau, nes viliamės, kad būsime tie laimingieji.“

1932-ieji, Korėja. Mylima luošo žvejo dukra Sundža triukšmingame uostamiesčio turguje sutinka nepažįstamąjį. Žavus vyras užburia ją kalbomis ir pažada po kojomis pakloti visą pasaulį. Tačiau nepriteklių augintos žvejo dukros meilei nelemta baigtis laimingai. Išduota ir pažeminta, Sundža ryžtasi palikti gimtinę ir keliauti į Japoniją – kraštą, kuriame nė vienas korėjietis nėra laukiamas svečias.

Taip prasideda visą dvidešimtą amžių apimanti Sundžos ir būsimų trijų jos giminės kartų gyvenimo istorija, savo nenuspėjama sėkme, netikėtais posūkiais ir neišvengiama rizika primenanti Japonijoje klestintį korėjietišką azartinį žaidimą pačinko.

„Beveik šimtmetį aprėpianti vienos šeimos istorija. Nepalaužiamas siekis išlošti gyvenimo loterijoje, gebėjimas užjausti ir drąsa atsitiesti suklupus – visa tai ilgam įsirėžia į atmintį.“
Barack Obama

„Pačinko“ neužsimirš net tada, kai nurims knygos pasirodymo jaudulys ir ims blukti pagiriamieji žodžiai ant knygų viršelių. Šis nuostabus šeimos epas dar ilgai aidės žmonių kalbose.“
Irish Times

„Tai švelnus ir guodžiantis žvilgsnis į mus supantį chaosą, kurį dažnai vadiname gyvenimu.“
New York Times Book Review

Min Jin Lee (g. 1968) – Korėjoje gimusi amerikiečių autorė. Pirmasis istorinis jos romanas „Pačinko“ vos pasirodęs sulaukė daug dėmesio: išsyk tapo „Washington Post“, „Boston Globe“, „USA Today“, „Wall Street Journal“ bestseleriu, buvo įtrauktas į geriausių 2017 m. „New York Times“ knygų dešimtuką ir nominuotas prestižinei „National Book Award“ premijai. Pasaulyje jau parduota daugiau nei 1 mln. šios knygos kopijų.

„Kantriai laukiu vėluojančios katastrofos.”

„Užrašų knygelių” III tome – paskutiniai, 1951–1959 metų, garsiojo egzistencialisto, Nobelio literatūros premijos laureato Albert'o Camus užrašai, leidžiantys pažinti asmeniškesnę ir intymesnę vieno svarbiausių XX a. rašytojų pusę. Pirmieji du „Užrašų knygelių” tomai rašyti kaip kasdienio darbo įrankiai, o trečiasis laikytinas atviresniu Camus asmeninio gyvenimo dienoraščiu. Užrašuose Camus fiksavo įvairias gyvenimo detales: savo reakciją į polemiką, kurią sukėlė jo esė knyga „Maištaujantis žmogus”, jausenas dėl Alžyro karo, viešnages Graikijoje ir Italijoje, subtilius apmąstymus apie žmoną ir mylimąsias, širdgėlą dėl šeimos ir apnikusį nerimą 1957 metais gavus Nobelio literatūros premiją.

Prancūzų rašytojo Albert'o Camus (Alberas Kamiu, 1913–1960) karta brendo dviejų pasaulinių karų kanonados, atominės bombos apokalipsės ir Holokausto košmaro laiku. Camus tapo vienu svarbiausių savo kartos kultūros mokytojų, intelektualinių vadovų, jos moraline sąžine. Savo kūryba jis išreiškė naujosios epochos dvasią ir galią, o jaunatviškas jo entuziazmas, intelektualinis autoritetas ir meninis principingumas pradėjo ligi šiol trunkančią draugystę su skaitytojais. Absurdas, maištas, istorija ir mirtis – svarbiausios temos, plėtojamos visame Camus kūrybiniame palikime.

Šeimą sukrėtęs pagrobimas. Dukra, bet kokia kaina siekianti sužinoti tiesą.

Belė Haton visą gyvenimą augo manydama esanti vienturtė dukra. Tačiau tėvui mirus, tvarkydama jo milžinišką biblioteką, vienoje iš dulkėtų knygų Belė randa senų dienraščio iškarpų, kuriose pasakojama iki šiol negirdėta jos tėvų istorija: tolimojoje Birmoje, tiesiai iš aukštuomenės poros pono ir ponios Hatonų sodo, pagrobta vos trijų savaičių sulaukusi naujagimė Elvira. Vyresnioji Belės sesuo.

Negalėdama nuvyti kankinančių dvejonių ir minčių apie paslaptingus praeities įvykius, Belė leidžiasi į prarastos sesers paieškas aukso blizgesiu užlietoje egzotiškoje Birmoje. Gal dar ne viskas prarasta, gal dar pavyks surasti Elvirą? Tačiau kelionėje užsibrėžto tikslo link Belės Haton laukia daugybė išbandymų: galvą apsukanti meilė, apkalbos, paieškas sustabdyti mėginantys nepažįstamųjų grasinimai ir skaudžios išdavystės tų, kuriais pasitikėti ji norėtų labiausiai. Bet Belė stipri, o jos ryžtas surasti dingusią seserį nepalaužiamas.

„Nuostabu, kaip Dinah Jefferies tikroviškai perteikia tolimų egzotiškų šalių dvasią! Jautiesi, lyg pats būtum grįžęs į svaigias ir neramias XX a. 4-ojo dešimtmečio Birmos gatves.“
Kate Riordan

Dinah Jefferies (Dina Džefris, g. 1948) gimė ir pirmuosius gyvenimo metus praleido Malaizijoje. Baigė studijas Anglijoje, vėliau Toskanoje dirbo grafienės vaikų aukle. Rašyti pradėjo po skaudžios netekties: žuvus keturiolikmečiam sūnui, stiprius išgyvenimus perkėlė į kūrybą. „Dingusi sesuo“ – jau šeštas lietuviškai pasirodantis knygos „Arbatos plantatoriaus žmona“ autorės kūrinys.

Alvinai Naitli pavyko pasiglemžti gražios ir išlepintos sesers Betės gyvenimą, bet Alvė veikiai supranta, kad už pavogtą dvynės tapatybę mokės didelę kainą. Ypač po to, kai Sicilijoje randamas negyvos Betės kūnas. Tačiau policija – toli gražu ne vienintelis dalykas, dėl kurio Alvei reikia nerimauti. Praleidusi naktį Londono viešbutyje „Ritz“ su gražuoliu meilužiu, ryte supranta, kad Nino paspruko su jųdviejų pavogtu lambordžiniu ir dviem milijonais eurų.

Bet Alvė niekada nesistengė bėgti nuo iššūkių. Ji atvira širdimi priima savo tamsiąją pusę ir, įsitraukdama į mirtiną katės ir pelės žaidimą, ima persekioti išdaviką per visą Europą, kol galiausiai atsiduria prabanga tviskančioj Romoj. Nė pragare nerastum tiek įniršio, kiek jo turi atstumta moteris, – tik ar Alvė spės įvykdyti savo keršto planą, iki ją pavys pačios padaryti nusikaltimai?

„Prikaustanti antiherojė!“
US Weekly

„Daugiaplanis nuotykių trileris su gero humoro užtaisu.“
Booklist

Chloé Esposito (Chlojė Espozito) – britų rašytoja. Oksfordo universitete baigė anglų kalbos ir literatūros studijas, yra dirbusi anglų kalbos mokytoja bei mados žurnaliste. „Įniršis Romoj“ – antroji trilogijos knyga, kuri, kaip ir pirmasis trilogijos romanas „Klasta Sicilijoj“, bus išleista daugiau kaip 20 šalių.

„Sunday Times“ bestseleris nr. 1

Viskas prasidėjo nuo vakarėlio pas kaimynus...

Džiaugsmu ir energija trykštanti kaimynų pora iš gretimo namo pakviečia Aną ir Marką Končius užsukti vakarienės. Tačiau jiems griežtai pasakoma: jokių vaikų; nieko asmeniško, tiesiog kaimynė Sintija negali pakęsti kūdikių verksmo, ypač per savo vyro gimtadienį. Nors Ana nėra tikra, ar elgiasi teisingai, jiedu su vyru susitaria, kad kas pusvalandį eis patikrinti, ar jų pusės metų mažylė Kora ramiai miega lopšyje. Končių namai vos už kelių žingsnių – juk nieko blogo nenutiks...

Tačiau dabar viskas atrodo kaip didžiulė klaida: spengiančios tylos užlietuose Anos ir Marko namuose knibžda būrys policininkų, kiekvienas detektyvo Rasbacho klausimas tėvus gramzdina vis giliau į neviltį, o Koros nebėra. Dingo. Kažkas ją paėmė, kol jie linksminosi visai šalia.

Įsibėgėjant įtemptoms lenktynėms su laiku, ima aiškėti nuslėptos detalės, į paviršių iškyla ilgai gniaužta pagieža ir nuoskaudos, slapti planai ir išdavystės. Kuo pasitikėti, kai visi gali būti kalti, o tavo gyvenimas pažiro į šipulius ir jo nebėra kaip surinkti atgal?

„Nenuspėjamas, gudriai susuktas katės ir pelės žaidimas, painiuose dusinančių santykių labirintuose ieškant tiesos.“
Metro

„Maniau, kad „perskaičiau vienu prisėdimu“ – tiesiog atsibodusi, nuvalkiota klišė. Oi, kaip aš klydau!..“
Linwood Barclay

„Nuo „Popierinių sienų“ negalėsite atsitraukti nė per žingsnį: deginantis troškimas sužinoti tiesą nepaleis iki paskutinių puslapių. Tačiau kai suprasite, kas iš tikrųjų įvyko, gali būti jau per vėlu…“
Lisa Gardner

Shari Lapena (Šeri Lapeinja, g. 1960) – kanadietė trilerių autorė. Prieš pradėdama rašytojos karjerą, dirbo teisininke, anglų kalbos mokytoja. 2016 m. išleido pirmąjį trilerį „Popierinės sienos“, kuris iškart sukėlė tarptautinį susidomėjimą ir tapo „New York Times“ ir „Sunday Times“ bestseleriu. Šiuo metu autorės knygos išverstos į daugiau nei 35 pasaulio kalbas.

Geriausias „Goodreads“ 2017 m. romanas!

„Taisyklių bėda ta, kad jos rodo teisingą ir neteisingą kelią. O juk dažniausiai egzistuoja tiesiog keliai ir nė vienas iš jų nėra absoliučiai teisingas arba neteisingas.“

Tobulame Klivlando priemiestyje Šeiker Haitse gyvena tobulos šeimos. Jie kasryt prabangiais automobiliais pajuda į savo sėkmingus darbus, o grįžę vaikus pabučiuoja į kaktą, kepa kvapnius sausainius ir pjauna visad vešlią žolę. Visi čia laimingi. Ypač Elena Ričardson – keturių vaikų mama, darbšti vietinio laikraščio reporterė ir įstabaus namo šeimininkė, – kuri besąlygiškai laikosi visų priemiesčio gyvenimo taisyklių.
Bet vieną dieną į Ričardsonų šeimos nuomojamą butą įsikrausto laisvų pažiūrų fotomenininkė Mija su penkiolikmete dukra Perla. Tik mama ir dukra. Nenuostabu, kad jos greitai susilaukia dėmesio: Mija ir Perla tarsi atveria ilgai slėptą prarają idiliškame priemiesčio pasaulyje, parodo kitą, gyvenimo be taisyklių, pusę. Laisva ir paslaptinga Perla netrukus krenta į akį jaunesniajam Ričardsonų sūnui Mudžiui, ir dviejų, iš pažiūros nesuderinamų, šeimų gyvenimai susipina negrįžtamai.

„Psichologinis romanas apie motinystės galią, jaunos meilės karštligiškumą ir beribio tobulumo pavojų.“
Reese Witherspoon

„Sąmojinga, išmintinga ir jautri. Ši knyga – tikras lobis!“
Paula Hawkins

„Ng lūpomis skleidžiasi tūkstančių gyvenimų patirtis.“
„Harper`s Bazaar“

Celeste Ng (Selestė Ng, g. 1980) – kinų kilmės amerikietė. Gimė Pitsburge, būdama dešimties su visa šeima išsikraustė į Šeiker Haitsą Ohajuje. Būtent ši vieta ją įkvėpė parašyti didelės sėkmės sulaukusį romaną „Tobuli gyvenimai liepsnoja skaisčiau“, pagal kurį netrukus bus sukurtas ir 8 dalių mini serialas. „People“, „Washington Post“, „Bustle“, „Esquire“, „GQ“, „Entertainment Weekly“, „Amazon“, „Barnes&Noble“, „Goodreads“, „Kirkus Reviews“ ir daugybė kitų leidinių romaną paskelbė populiariausia 2017 m. knyga.

Meisei Porter devyniolika. Ji pirmąkart visiškai viena stovi ant garlaivio denio ir stebi tolumoje nykstančius gimtosios Anglijos krantus. Tėvai ją siunčia į Australiją, kur Meisės laukia būsimasis jos vyras – niekad neregėtas perlų magnatas pusbrolis Meitlandas Sinkleris.

Ilga ir varginanti kelionė nedžiugina: amžinas supimas, alinantis karštis ir per vakarienes nuolat įkyrintis ponas Smolis. Tačiau vieną vakarą trečiosios klasės denyje Meisės žvilgsnį prikausto išraiškingas, nepaaiškinamai patrauklus vyriškis. Tai Viljamas Kuperis, geriausias Karališkojo jūrų laivyno naras, Australijos valdžios paliepimu keliaujantis keisti iki šiol galiojusių perlų žvejybos tradicijų.

Meisė nė neįtaria, kad jos ir charizmatiškojo naro keliai susikirs dar ne kartą, kad šaltas sutikimas naujuose namuose nenoromis pastūmės į aukštuomenei nepriimtiną Viljamo draugiją ir su trenksmu išjudins ilgai slėptas tolimo Australijos kampelio paslaptis.

„Lyg vandenynas užburiantis, meilės, įtampos ir išgyvenimų kupinas pasakojimas apie mažai žinomą Australijos istoriją.“
Kate Forsyth

„Įtraukia į nepažinaus krašto ir uždraustos meilės pavojų sūkurį.“
Herald Sun


Roxane Dhand (Roksana Dand) gimė ir augo Kente, Didžiojoje Britanijoje. Londono universitete studijavo anglų ir prancūzų filologiją, o 1978-aisiais persikraustė į Šveicariją dirbti komunikacijos sferoje. „Perlų žvejo žmona“ – tikrais, mažai žinomais XX a. pradžios Australijos istorijos faktais paremtas debiutinis autorės romanas.

Svarbiausi dalykai išlieka, o gebėjimas atleisti daro stebuklus.

Seserys Džozi ir Mereditė be galo skirtingos. Jų gyvenimai – kaip diena ir naktis. Viena spontaniška plačiaširdė, kita – santūri darbštuolė. Viena svajoja susilaukti vaikelio, bet vis atšaukia pasimatymus, kita – tvirtą santuoką sukūrusi žavios keturmetės mama. Atrodytų, abi seserys tikrai laimingos, tačiau jų tarpusavio santykius temdo grėsmingas praeities šešėlis.

Prieš 15 metų įvykusi šeimos nelaimė išardė jaukią jų šeimos idilę. Užkąsti į miestelio užkandinę išvykęs brolis taip niekada ir negrįžo, o seserys atsitvėrė tyla, dėl nelaimės kaltindamos ne tik viena kitą, bet ir kiekviena savo pasirinkimus.

Artėjant netekties metinėms ima aiškėti ilgai saugotos paslaptys. Trapus Džozi ir Mereditės ryšys pakimba ant plauko. Kaltę širdyje seserys nešiojasi jau ne vienus metus, tačiau viena jų apie tą lemtingąjį vakarą žino šį tą daugiau. Susvetimėjusioms seserims tenka sunkus išbandymas tiesa ir dar sunkesnis sprendimas: nutraukti ryšius ar pamiršti praeities skaudulius ir susitaikyti.

„Atvira ir tikra. Lyg kalbėtumėtės su geriausia savo drauge.“
New York Times

„New York Times“ bestselerių autorė Emily Giffin (Emili Gifin, g. 1972 m.) baigė Virdžinijos universiteto Teisės fakultetą. Pajutusi, kad teisininkės darbas – ne jai, persikėlė gyventi į Londoną ir atsidėjo kūrybai. Žurnalas „Vanity Fair“ autorę net pavadino „šių dienų Jane Austin“. „Mano sesers paslaptys“ – jau trečiasis E. Giffin romanas lietuviškai.