Paauglystėje Giftė vis prašydavo mamos pasakoti jų šeimos kelionės iš Ganos į Alabamą istoriją. Taip ji ieškojo nusiraminimo herojiškuose šeimos mituose ir meilės istorijos romantikoje. Kai jos tėvas su broliu paniro į sunkią imigrantų realybę Amerikos pietuose, iš keturių šeimos narių liko tik jiedvi su mama. Giftės svajotas gyvenimas išslydo jai iš rankų.

Po daugelio metų, norėdama suvokti jos brolį sunaikinusią priklausomybę nuo narkotikų, Giftė atsigręžia į mokslą. Bet kai jos motina apsistoja kartu, Giftė netrunka suprasti, kad jų šeimos traumų šaknys siekia daug giliau, nei ji kada būtų pagalvojusi.

Romane „Kitas pasaulis“ pasakojama apie tamsią vienos šeimos likimo šerdį, paženklintą imigrantų dalios, meilės, netekties, atpirkimo, tikėjimo. Ir galybę būdų, kuriais iš praeities griuvėsių bandome atkurti savo dabartį.

„Nuostabiai suaustas pasakojimas.“
Roxane Gay

„Sakyčiau, kad tai romanas mūsų laikams. Bet ir daug daugiau. Tad tai – romanas visiems laikams.“
Ann Patchett

„Romano veiksmas vyksta plačiame, trapiame kraštovaizdyje, kuriame susiduria Dievo slėpiniai ir mokslas. Tai gili meditacija apie sielvartą, religiją ir šeimą.“
Boston Globe

Yaa Gyasi (gim. 1989) – Ganos–JAV rašytoja. Stanfordo universitete studijavo anglų kalbą, vėliau – kūrybinį rašymą. Jos debiutinis romanas „Auksinės šaknys“ („Baltos lankos“, 2018) buvo apdovanotas „National Book Critics Award“ ir kitomis literatūros premijomis. „Kitas pasaulis“ – antrasis jos romanas, nominuotas „PEN/Faulkner Award for Fiction“ ir „Women's Prize for Fiction“ literatūros premijoms.

„Taigi man dvidešimt devyneri. Dar pusmetis, ir Letoje bus nugrimzdę trys gyvenimo dešimtmečiai. Nieko, absoliučiai nieko nepalikę dešimtmečiai. Visa, ką užgyvenau, neverta nė grašio; visa, ką pasiekiau, neturi jokios prasmės. Suvedus balansą, man tiek ir telieka – tas pats nuobodulys... “

Bevardžio pagrindinio veikėjo kasdienybė primena beprasmišką košmarą – kelionę į niekur. Tačiau netikėtai jo gyvenime viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Atsiranda draugė – jos ausys žadina beveik mistišką aistrą. Iš praeities išnyra bičiulis – jo nuotrauka išmuša iš pusiausvyros vieną didžiausių Japonijos verslo ryklių. Paskui į sceną įžengia dėl avių pamišęs profesorius, o viską vainikuoja nuošaliame Hokaido kalnų slėnyje pasirodęs Žmogus Avis. Šiame siurrealistiškame sąmyšyje pagrindinis veikėjas privalo stoti akistaton su savo vidiniais demonais.


„Sąmojingas nuotykis... Žodinės anarchijos pavyzdys... Labirintui prilygstanti mįslė... “
San Francisco Chronicle


Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų braižu. 1982 m. sukurta „Avies medžioklė“ – nepaprastas magiškojo realizmo ir detektyvo hibridas, atnešęs H. Murakamiui tarptautinį pripažinimą.

„Džiaugsmo pliūpsnis, jausmas, kad tokia ir yra gyvenimo prasmė – būti gražioj vietoj su mylimu žmogum...“
Popė ir Aleksas. Aleksas ir Popė. Ji – vietoje nenustygstanti, spontaniška svajotoja, jis – ramus, sėslią rutiną vertinantis knygų graužikas. Bet nuo koledžo laikų jiedu – geriausi draugai. Nors Popę ir Aleksą skiria šimtai kilometrų, net dešimt metų jie kas vasarą kartu išvyksta savaitę tobulai paatostogauti, vis artimiau pažindami pasaulį ir vienas kitą. Tačiau po vienos tokios kelionės draugai nustoja kalbėtis...
Dabar Popė turi viską, apie ką svajojo. Tiesa, paklausta, kada jautėsi nuoširdžiai laiminga, ji supranta – tik prieš dvejus metus, paskutinį kartą atostogaudama su Aleksu. Popė nusprendžia įtikinti buvusį artimiausią draugą dar sykį kartu pakeliauti. Keista – Aleksas sutinka.
Du geriausi draugai. Viena kelionė. Paskutinis šansas meilei.

„Emily Henry talentas geriausiai atsiskleidžia kibirkščių ir geraširdiškų juokelių kupinuose Popės ir Alekso pokalbiuose. Tai istorija, atiduodanti duoklę klasikinėms romantinėms komedijoms, bet kartu išlaikanti savitą požiūrį.“
Kirkus Reviews

„E. Henry – tikra žvaigždė! Itin jausminga ir šmaikšti... Popė ir Aleksas atrodo tokie tikri, juos lengva pamilti būtent dėl žmogiškų trūkumų. O jų vasaros kelionės ypač patiks išsiilgusiems atostogų. Tobula knyga vasarai!“
Alexis Daria



Emily Henry (Emili Henri) – amerikietė, „New York Times“ bestselerio „Vasaros romanas“ („Baltos lankos“, 2022) autorė. „Aš, tu, atostogos“ 2021-aisiais tapo „Goodreads Choice Awards“ nugalėtoja meilės romanų kategorijoje ir pateko į „A Tonight Show Starring Jimmy Fallon“ geriausių vasaros knygų sąrašą. Autorę galite sekti platformoje „Instagram“ – @emilyhenrywrites.

Penkerius metus kalėjime praleidusi Kena Rovan grįžta namo tikėdamasi, jog galės rūpintis savo mažamete dukra. Tačiau tiltų, kurie jau sudeginti, neįmanoma atstatyti. Kad ir kaip ji stengtųsi, mažylę globojantys žmonės ją atstumia. Vienintelis durų dar neužtrenkė Ledžeris Vordas, vietinio baro savininkas, padedantis mamai palaikyti ryšį su dukra. Bet jei kas nors sužinotų, jog Ledžeris pamažu tampa svarbia Kenos gyvenimo dalimi, abu rizikuotų prarasti jiems svarbių žmonių pasitikėjimą.
Net ir patirdami spaudimą, Kena su Ledžeriu užmezga gilų ryšį, tačiau įsibėgėjant santykiams didėja ir rizika. Kena turi rasti būdą ištaisyti savo praeities klaidas, kad galėtų žengti į ateitį, paremtą viltimi ir išgijimu.

„Colleen Hoover gilinasi į sielvartą ir kaltę, sukuria daugialypę atpirkimo istoriją, kurios veikėjai kovoja taip pat aršiai, kaip ir myli. Autorės gerbėjos ir gerbėjai neliks nusivylę.“
Publishers Weekly

„Sudaužys jums širdį, o paskui pagydys... Emocinga istorija apie netektį ir viltį, sielvartą ir atleidimą, apie tai, kaip gydo meilė.“
POPSUGAR

„New York Times“ bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. Autorės romanai „Mes dedame tašką“, „Mes pradedame iš naujo“, „Ką praleidau, kol miegojai“, „Veritė“ ir „Bjauri meilė“ subūrė milžinišką gerbėjų ratą ir Lietuvoje. Pirmą sykį pasirodęs 2022 m., romanas „Viskas primena tave“ buvo nominuotas „Goodreads Choice Awards“ apdovanojimuose kaip metų geriausia „romance“ žanro knyga.

Net per XX a. trečiojo dešimtmečio riaumojimą Niujorke nebuvo žmogaus, negirdėjusio apie Bendžaminą ir Heleną Raskus. Jis – legendinis Volstrito magnatas, ji – ekscentriškų aristokratų dukra. Kartu jiedu užkopė į pačią gerovės viršūnę, kuriai, regis, nėra ribų. Bet kokią kainą teks už tai sumokėti? Tokia mįslė menama sėkmingame 1937-ųjų romane „Kapitalas“, kurį perskaitė, rodos, visas Niujorkas. Tačiau šią istoriją apie privilegiją ir klastą galima papasakoti ir kitaip.

Hernano Diazo „Pasitikėjime“ elegantiškai sugretinamos kelios tų pačių įvykių versijos, o vis išsprūstančius faktus iš pramanų bando išnarplioti viena ryžtingai nusiteikusi moteris. Sulig kiekvienu nauju atradimu daugiau kaip amžių aprėpiantis literatūrinis galvosūkis vis iš naujo apkeri skaitytoją. Ir suvilioja leistis ieškoti tiesos, kuri dažnai atskleidžia asmeniniuose santykiuose glūdinčią vienatvę, turto galią perkeisti realybę, galiausiai tai, kaip lengvai kai kurie galingieji sau leidžia manipuliuoti faktais.

„Šis romanas ir klasikinis, ir originalus savo dvasia. Balzacas didžiuotųsi, Borgesas – taip pat.“

Rachel Kushner

„H. Diazas – naratyvo genijus. Koks išmintingas ir jaudinantis kūrinys.“

Lauren Groff

„Romanas, kurį reikia skaityti, tarytum luptum svogūną. Išradingas pasakojimas apie tiesos prigimtį.“

Daily Beast

Hernan Diaz (Hernanas Diazas, gim. 1973) – argentiniečių kilmės JAV rašytojas. Antrasis ir naujausias jo romanas „Pasitikėjimas“ laimėjo 2023-iųjų Pulitzerio premiją, nominuotas 2022 m. „Booker Prize“ ir gausybei kitų literatūros premijų, įtrauktas į Baracko Obamos geriausių 2022 m. knygų sąrašą. Šiuo metu televizija „HBO“ pagal „Pasitikėjimą“ kuria serialą.

Naujas, intriguojantis Sunday Times bestselerių sąraše pirmą vietą užėmusių romanų „Skambutis“ ir „Mirusiųjų galerija“ autoriaus trileris

PRIKAUSTANTIS KAIP GERIAUSIAS SERIALAS!

Viskam vieną dieną ateina galas... viskam.

Pora vaikinų susipažino universiteto bendrabučio kambaryje ir tapo gerais draugais. Tuo metu dar niekas nežinojo, kad čia likimas suvedė du gabiausius visų laikų Stanfordo universiteto psichologijos studentus, du šviesiausius protus.

Po daugelio metų Kvantike, Virdžinijoje, seni pažįstami vėl susitiko, bet jau priešingose barikadų pusėse: Robertas Hanteris sėkmingai dirbo Los Andželo policijos departamento ypač žiaurių nusikaltimų skyriaus vadovu, o Liusjenas Folteris buvo klastingiausias nusikaltėlis, psichopatas, daugiausia gyvybių pražudęs serijinis žudikas, su kokiu net ir FTB dar nebuvo susidūręs.

Pusketvirtų metų sėdėdamas vienutėje, Liusjenas laiko nešvaistė: subrandino keršto planą ir dingo iš kalėjimo.

Vienas žmogus privalo už viską sumokėti.

Tas žmogus – Robertas Hanteris.

The New York Times ir USA Today bestselerių autorė Lucy Score grįžta į Nokemautą Virdžinijos valstijoje su skaitytojų pamėgto romano „Tai, kas niekada nesibaigia“ pagrindinio veikėjo Nokso brolio Nešo istorija.

Geri vaikinai neįsimyli blogų merginų

Nešą visi pažįsta ir mėgsta, jis — geresnysis iš Morganų, negailintis šypsenų ir malonių žodžių. Nūnai policijos viršininkas Nešas Morganas sveiksta po žiauraus užpuolimo, o jo pietietišką žavesį temdo panikos priepuoliai, — iš energingo vyro telikęs niūrus šešėlis. Nešas nuo visų slepia savo kančią, ir tik naujoji kaimynė, nuovokioji ir seksualioji Andželina, pastebi, jog šalia gyvenantis patrauklus vyras tūno psichologinėje tamsoje. Lina nemėgsta fizinio kontakto, bet nustemba patyrusi, kad Nešo prisilietimai jos anaiptol neerzina. Šios moters artumas kenčiančiam vyrui stebuklingai padeda nusiraminti, o ji pati nelauktai pasiryžta leistis į nuotykį.

Andželina Solavita irgi turi paslapčių, ir jei Nešas sužinos, kodėl ji atvyko į miestelį, niekada jai neatleis. Be to, ji neužmezga ilgalaikių santykių. Karštas trumpas romanas su vietiniu policininku? Kodėl gi ne. Santykiai su vyru, kuris tikisi, kad ji miestelyje įleis šaknis? Ačiū, ne. Atlikusi savo darbą, Lina išvyks... Vis dėlto Nokemautas moka pavergti žmogaus širdį. O kai Nešas apsisprendžia pasilikti Andželiną, niekas jo neperkalbės......

„Bestselerių autorė Lucy Score kuria už širdies griebiančias nuotaikingas meilės istorijas — ne išimtis ir naujausias romanas, pasižymintis jos savitu žavesiu.“

Woman’s World

Lucy Score, The New York Times bestselerių autorė, užaugo literatų šeimoje, kurioje buvo primygtinai reikalaujama, kad stalas po vakarienės būtų skiriamas skaitymui. Vėliau Lucy įgijo žurnalistės profesiją.

Su savo vyru ir bjauraus charakterio kate Kleo ji gyvena Pensilvanijoje ir įprastai visą darbo dieną skiria rašymui. Kai valandų valandomis nekuria pasakojimų apie širdžių ėdikus ir pribloškiamai žavias herojes, ją galima rasti svetainėje ant sofos, virtuvėje arba sporto salėje.

Lucy nepraranda vilties kada nors rašyti burlaivyje, namuose vandenyno pakrantėje arba atogrąžų saloje su patikimu belaidžio interneto ryšiu.

Penelope Douglas mėgsta laužyti taisykles, mėgsta provokuoti skaitytoją. „Punk 57“ irgi toks: išmetantis iš komforto zonos, dinamiškas, erotiškas.

Mes puikiai sutarėme. Iki susitikome.

Miša

Skaitydamas jos laišką, negaliu sulaikyti šypsenos. Ji ilgisi manęs.

Penktoje klasėje mokytoja suskirstė mus su susirašinėjimo draugais iš kitos mokyklos. Galvodama, kad esu mergaitė, nes mano vardas Miša, kita mokytoja suporavo mane su savo mokine — Rajana.

Mes šią klaidą greitai išsiaiškinome. Ir jau netrukus ginčijomės dėl visko. Iš kur paprasčiausia užsisakyti picą. „Android“ ar „iPhone“? Ar Eminemas tikrai geriausias visų laikų reperis...

Tai buvo pradžia. Kitus septynerius metus buvome mes.

Ji visada rašo laiškus ant juodo popieriaus sidabriniu rašikliu. Kartais gaunu vieną per savaitę arba tris per dieną, bet aš laukiu jų. Ji vienintelė skatina mane neapleisti to, ką darau, sugeba nuginčyti mane ir priima mane tokį, koks esu.

Mes laikomės tik trijų taisyklių: neieškoti vienas kito socialiniuose tinkluose, neskambinti telefonu ir nesiųsti vienas kitam nuotraukų. Mus sieja puikus ryšys. Kam viską gadinti?

Bet tada netikėtai aptinku merginos nuotrauką internete. Vardu Rajana, mėgsta „Gallo’s“ picą ir dievina savo išmanųjį telefoną. Kokia tikimybė, kad tai ji?

Velniop. Turiu su ja susitikti.

Rajana

Jis nerašo jau tris mėnesius. Kažkas atsitiko. Gal mirė? Gal jį areštavo? Žinant Mišą, tai nebūtų tokia jau didelė nesąmonė.

Be jo aš kraustausi iš proto. Man reikia, kad mane kas nors išklausytų. Pati kalta. Reikėjo gauti jo telefono numerį, nuotrauką ar ką nors.

Kas, jei viskas baigta amžiams?

Arba jis kažkur šalia, tik aš to nežinau.

Įspūdingame Harper Lee romane siužetas klostosi prabėgus dviem dešimtmečiams nuo įvykių, kurie aprašyti Pulicerio premiją laimėjusiame šedevre „Nežudyk strazdo giesmininko“.

Meikombas, Alabamos valstija. Džina Luiza Finč — Paukštelis — iš Niujorko parvažiuoja namo aplankyti senstančio tėvo Atikaus. Dėl pilietinių teisių kylančios įtampos ir pietines valstijas transformuojančių politinių neramumų fone sugrįžimo kurstomas malonias emocijas papildo kartėlis, nes Džina Luiza atskleidžia gąsdinančias tiesas apie glaudžią savo šeimą, gimtąjį miestą ir artimiausius žmones. „Eik ir pastatyk sargybinį“, vaizduojantis didžiumą visiems pažįstamų veikėjų iš „Nežudyk strazdo giesmininko“, tobulai įamžina jauną moterį ir pasaulį, skausmingai, bet neišvengiamai atsikratančius praeities iliuzijų — išsirengusius į kelionę, kurioje vadovautis tegali savo sąžine.

Dvidešimto amžiaus šeštojo dešimtmečio viduryje sukurtas „Eik ir pastatyk sargybinį“ padeda visapusiškiau suprasti ir įvertinti Harper Lee. Romanas nepamirštamas, sklidinas išminties, humaniškumo, aistros, humoro ir be didelių pastangų įterptų taiklių pastebėjimų — nepaprastai įtaigus meno kūrinys nuostabiai atkuria kitą epochą ir kartu tebėra aktualus mūsų laikams. Ne tik paryškina neblėstantį „Nežudyk strazdo giesmininko“ spindesį, bet ir atlieka svarbaus jo bendražygio funkciją, Amerikos klasikai suteikdamas ryškesnių spalvų, kontekstą ir naujos prasmės..

„Neleiskite romanui „Eik ir pastatyk sargybinį“ pakeisti jūsų nuomonės apie Atikų Finčą... reikia pripažinti nepaneigiamą tiesą, kad tokį žmogų kaip Atikus Finčas, kuris gimė pietiečių diduomenės šeimoje, po rekonstrukcijos praėjus vos dešimtmečiui, su rasiniais dalykais būtų siejusi komplikuota ir vingri istorija.“

Los Angeles Times 

„Be kitų svarbių aspektų, romanas reikšmingas tuo, jog prašo žiūrėti į Atikų ne vien kaip į didvyrį ar dievybę, bet kaip į paprastą žmogų, turintį ydų ir dorovinių trūkumų, leidžiantį mums pamatyti save, kad ir kokios sudėtingos ir prieštaringos būtų mūsų asmenybės.“ 

Washington Post 

„Romanas „Eik ir pastatyk sargybinį“, ko gero, vertingiausias dėl to, kad įžiebia atviras diskusijas apie nedžiuginančius Amerikos pasiekimus rasinės lygybės srityje.“ 

San Francisco Chronicle 

„... iš „Nežudyk strazdo giesmininko“ puikiai pažįstamas balsas, smagaus, ūmaus, taisykles laužančio žmogaus balsas, girdėti ir romane „Eik ir pastatyk sargybinį“ — jo autorė tokia pat narti ir žavinga, kaip visada.“ 

Chicago Tribune

„Romanas suteikia vertingą progą geriau pažinti didžiadvasišką, sudėtingą vienos iš reikšmingiausių Amerikos autorių protą.“ 

USA Today 

„Sprendžiant iš vienos labai plačios temos, į kurią susitelkė daugybė kritikų, romanas suteikia daug žinių tiek rašytojams, tiek skaitytojams.“ 

Vulture 

„Kaip sakė Faulkneris, vienintelės geros istorijos yra apie žmogaus širdį, kurią drasko prieštaravimai. Ir tai gana neblogai apibendrina „Eik ir pastatyk sargybinį“.“ 

Daily Beast

„Antrasis Harper Lee romanas aiškiau negu jo pirmtakas parodo, koks yra mūsų pasaulis.“ 

Time 

„Ką tik išleistoje naujoje istorijoje apie Finčų šeimą, Lee plačiau atveria langą į baltąsias pietiečių širdis, be to, sako mums, kad pagaliau atėjo metas sunaikinti netikrus praeities dievus ir tapti laisviems.“ 

NPR’s „Code Switch

Harper Lee gimė 1926 metais pietinėje Amerikos valstijoje Alabamoje, studijavo teisę Alabamos ir Oksfordo universitetuose. Šis pirmasis romanas, išspausdintas 1960 m., jau po metų gavo prestižinę Pulicerio premiją ir paplito po daugelį pasaulio šalių.

Garbingo gyvenimo kukli pamoka — taip keliais žodžiais būtų galima apibūdinti šią knygą. Ir dar — nemanykite, kad tik vaikai turi mokytis iš suaugusiųjų — kai ko ir suaugusieji gali pasimokyti iš vaikų.

Romanas pilnas šviesaus liūdesio ir tylaus džiugesio, kuriuos žmo­gui dovanoja sąžiningumas ir tolerancija, o žiaurumas ir prietarai atima. Nors vaizduo­jami įvykiai yra tarsi toli nuo mūsų, autorės išpažįstamos vertybės ak­tu­al­ios visiems žmonėms, kad ir kokiame pasaulio kampelyje jie gyventų.

„Nežudyk strazdo giesmininko“, išleistas 1960-aisiais, jau po metų gavo prestižinę Pulitzerio premiją ir paplito po daugelį pasaulio šalių.

Harper Lee gimė 1926 metais pietinėje Amerikos valstijoje Alabamoje, studijavo teisę Alabamos ir Oksfordo universitetuose. Šis pirmasis romanas, išspausdintas 1960 m., jau po metų gavo prestižinę Pulicerio premiją ir paplito po daugelį pasaulio šalių.

Colmo Toibino „Bruklinas“ — meilės ir netekties istorija. Pasakojimas apie moterį, sprendžiančią sudėtingą klausimą: ką rinktis — pareigą ar asmeninę laisvę? Knygos pagrindu sukurtas garsus filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka Saoirse Ronan.

XX a. šeštojo dešimtmečio pradžios Airija Eilišei Leisi, kaip daugeliui jos amžiaus airių merginų, nežada didelių ateities perspektyvų. Todėl kai Eilišės sesuo susitaria dėl jos galimybės emigruoti į Niujorką, mergina supranta, kad privalo išvykti, pirmą kartą gyvenime palikti namus ir šeimą.

Atkeliavusi į Brukliną ir apsigyvenusi name, kur, be jos, kambarius nuomoja dar kelios merginos, Eilišė negali pamiršti, ko teko atsižadėti. Atsidūrusią toli nuo namų ją kamuoja tėvynės ilgesys. Tačiau vos užmezgusi pirmą draugystę, galinčią išaugti į didesnį jausmą, Eilišė gauna iš Airijos žinią ir supranta, kad privalo grįžti namo. Parvykus iškyla širdį draskantis pasirinkimas tarp pareigos ir didelės meilės.

„Šis žmogiškas, širdį sušildantis Colmo Tóibíno romanas yra tikras meistro kūrinys.“

Sunday Times

„Nepamirštama.“

Spectator

Colmas Toibinas parašė dešimt romanų, tarp jų: „Magas“, apdovanotas „Rathbones Folio“ premija; „Meistras“ (The Master), apdovanotas „Los Angeles Times Book“ premija; „Bruklinas“ (Brooklyn), apdovanotas „Costa Book“ premija; „Marijos testamentas“ (The Testament of Mary) ir „Nora Webster“, taip pat du apsakymų rinkinius ir kelias literatūros kritikos knygas. Jis yra Kolumbijos universiteto Irene and Sidney B. Silverman Professor of the Humanities; Airijos Menų taryba jį paskelbė 2022—2024 m. airių grožinės literatūros laureatu. Toibinas, kurio knygos tris kartus buvo įtrauktos į „Bookerio“ premijos trumpąjį sąrašą, gyvena Dubline ir Niujorke. 

39-erių Frida Liu išgyvena sunkius laikus. Nors turi puikų išsilavinimą, karjeros ji nesukūrė. Vyras Gastas jai laukiantis įsimylėjo jaunesnę ir išsikraustė. Draugų Frida taip pat neturi. Visi liko Niujorke, o ji dėl vyro darbo turėjo persikraustyti į Filadelfiją. Tiktai dėl Harietos, jųdviejų pusantrų metų dukros, Frida dar jaučia žemę po kojomis. Harieta – visas Fridos pasaulis, ir šis pasaulis Fridai gražus.

Tačiau Fridos gyvenime išaušta viena velniškai bloga diena. Iš nuovargio ji padaro klaidą. Ir akimirksniu atsiduria griežtame vaiko teisių apsaugos akiratyje. Harieta perduodama globoti tėvui, o namuose kiekvieną jos prasižengusios motinos žingsnį ima stebėti kameros. Taip bus nuspręsta, ar siųsti Fridą į motinų perauklėjimo mokyklą, žinančią, kaip išmatuoti motinos atsidavimą ir meilę savo vaikui.

„Tarnaitės pasakojimas“ XXI amžiuje.“

India Knight

„Intensyvus romanas, neįmanoma atsitraukti. Neabejotinai įžiebs diskusijų, kas yra gera ar bloga motina.“

Oprah.com

„Autorė dalijasi plunksna su Margaret Atwood ir Kazuo Ishiguro... bet sykiu tai visiškai savitas, įsidėmėtinas kūrinys. Laikais, kai Valstijos imasi kontroliuoti moters kūną (ir apsisprendimo teisę), šis romanas kelia dar didesnį šiurpą. Siaubingai neįtikėtina ir sykiu klaikiai įžvalgu.“

Vogue

Jessamine Chan (Džesaminė Čan) – JAV rašytoja. Baigė Kolumbijos ir Brauno universitetus. Jos debiutinis romanas „Gerų motinų mokykla“ nominuotas tokioms premijoms kaip „PEN/Hemingway Award“, „Carnegie Medal for Excellence“, o Barackas Obama jį įtraukė į savo mėgstamiausių 2022 m. knygų sąrašą. J. Chan su vyru ir dukra gyvena Čikagoje.

„Tada jis pasirodė. Padarė tai taip natūraliai, ir tai suprantama: šitas pasaulis juk jo. Jis išžengė iš miško šiek tiek tolėliau, už slidžių vėžių. Sustojo pelkės pakrašty tarp kadagio krūmo ir sukumpusios pušies. Įdėmiai žvelgė į nedidelį sniegu apklotą pelkės plotą, pakreipęs galvą taip, kad galėjau matyti profilį su tauria nosies linija, stačia kakta ir į viršų styrančiomis ausimis.“

Antrą Naujųjų metų dieną Ulfui Norstigui sukanka septyniasdešimt. Tą pačią dieną, kai Švedijoje prasideda licencijuota vilkų medžioklė. Tačiau Ulfas, kilęs iš senos medžiotojų giminės, turbūt pirmąkart atsisako joje dalyvauti. Galbūt dėl to, kad dieną prieš tai, sėdėdamas medžiotojo vagonėlyje, jis išvydo vienišą ilgakojį klajoklį vilką ir jam viduje kažin kas persimainė.

„Virsti vilku“ – tylus, išmintingas ir intymus pasakojimas apie žmogaus ryšį su gamta ir gyvūnija, susitaikymą su prisiminimais ir senatve, apie ilgalaikį santuokinį ryšį, gyvenimo kryptį keičiančius susitikimus. Tai ir istorija, kelianti skaudžius klausimus apie medžioklę ir silpnesniųjų žudymą.

„Virsti vilku“ – sintezė visko, kas geriausia literatūroje.“
Skanska Dagbladet

„Tai nepretenzingas romanas – ir būtent dėl to toks paveikus.“
Svenska Dagbladet

Kerstin Ekman (gim. 1933) – viena reikšmingiausių šiuolaikinių Švedijos rašytojų, kurios darbai lyginami su Ernesto Hemingway'aus kūryba. 1978-1989 m. ji buvo Švedijos akademijos, skiriančios Nobelio literatūros premiją, narė. Jos kūriniai versti į daugiau kaip 30 kalbų, ji yra gavusi daugumą svarbiausių Švedijos literatūros premijų. „Virsti vilku“ – naujausias K. Ekman romanas, apdovanotas 2022 m. „Norrlands Litteraturpris“ ir kitomis premijomis, išverstas į 19 kalbų, gimtojoje Švedijoje tapęs bestseleriu (parduota per 180 tūkst. knygos egzempliorių).

„Mano širdis buvo kompasas, kuris rodė kryptį į šiaurę.“ – Akvilina Cicėnaitė

Moteris ir jos vyras iškeliauja iš Sidnėjaus į Broken Hilį, vildamiesi, kad kelionė gali pataisyti viską – net tai, kas nepataisomai broken. Tačiau tai, kas jų laukia, yra kur kas daugiau nei tik fizinė kelionė per Australijos žemę – pirmiausia tai kelionė per fragmentais išnyrančią, prisiminimais blykstelinčią praeitį; per neišverčiamas migracijos ir gyvenimo svetur patirtis; per bendros kalbos ir bendrų namų paieškas; per savo ir kito atmintį.

Šis romanas – tai bandymas išversti neišverčiamus žodžius, susikurti savo žodyną, grįžti namo iš žemyno uždarytomis sienomis. Tai meditatyvus, poetiškas, asmeniškas, o drauge drąsus, aštrus ir tiesus pasakojimas apie tai, ką reiškia būti žmogumi – moterimi, partnere, drauge – šiuolaikiniame pasaulyje, kur vienu metu egzistuoja vidinės ir išorinės sienos, bet mes gebame gyventi taip, lyg jų nebūtų.

Akvilina Cicėnaitė-Charles – rašytoja, vertėja, literatūros premijomis apdovanota šešių knygų paaugliams ir dviejų romanų suaugusiesiems autorė, religijų studijų mokslų daktarė. Gyvena ir kuria Australijoje, Sidnėjuje.

Tai aštuntoji autorės knyga ir antrasis romanas suaugusiesiems.

„Šiame krašte svarbu ne tai, ką darai, o kas esi.“

1975 metai. Šiaurės Airijoje atvirai liepsnoja protestantų ir katalikų nesutarimai, aidi šūviai ir griaudėja sprogimai, o jauna moteris blaškosi tarp ištikimybės savo bendruomenei ir pavojingos aistros. 

Nepaisant sumaišties ir smurto protrūkių, Kušla su motina gyvena ramų gyvenimą mažame miestelyje netoli Belfasto. Dienomis ji dėsto parapijos mokykloje, o naktimis dirba šeimos užeigoje. Būtent ten ji susipažįsta su Maiklu Egniu, advokatu, išgarsėjusiu teismuose ginant Airijos respublikonų armijos (IRA) narius. 

Maiklas yra protestantas, o Kušla – katalikė. Be to, jis vedęs vyras, tad Kušlai derėtų laikytis nuo jo atokiau. Visgi nepaisydama įspėjimų Kušla leidžiasi įtraukiama į rafinuotą gerokai vyresnio vyriškio pasaulį, ir tarp jų užsimezga romanas. Tačiau idilė greitai baigiasi. Netrukus miestelio prieigose randamas žiauriai sumuštas vieno jos mokinio tėvas. Kyla neapykantos ir pykčio banga, grasinanti palaidoti visus, kuriuos Kušla labiausiai nori apsaugoti.

Louise Kennedy gimė ir užaugo greta Šiaurės Airijos sostinės Belfasto. Rašydama romaną „Peržengus ribą“ rėmėsi tikrais įvykiais. Iš skausmo ir žiaurumo ji sukūrė labai gyvenimišką ir jautrią dramą apie sužlugdytą meilę ir nepalaužiamą ištikimybę saviems idealams, kur tai, iš kur esi kilęs, atrodo, svarbiau nei tai, kas tu esi. 

Jos romanas „Peržengus ribą“ Washington Post išrinktas geriausia metų knyga ir yra įtrauktas į Moterų grožinės literatūros premijos trumpąjį sąrašą.

„Mes buvome Gatopardai, Liūtai; mus pakeis maži šakalai, hienos, ir visi – gatopardai, šakalai ir avys – ir toliau manysimės esantys žemės druska.“

1860-ųjų pavasarį Abiejų Sicilijų karalystėje, netrukus tapsiančioje suvienytos Italijos dalimi, Salinų dinastijos kunigaikštis donas Fabricijus Korbera užsiima aristokratiškais rūpesčiais: rodo pagarbą Karaliui, administruoja giminei priklausančias valdas, planuoja kilmingiesiems paveldėtojams priderančias santuokas. Tačiau žvelgdamas į freskomis ištapytas rūmų lubas ir žvaigždėtą dangų kunigaikštis jaučia artėjant pokyčius, apversiančius šalies ir šeimos gyvenimą. Numylėtas sūnėnas Tankredas prisijungs prie Garibaldi vadovaujamų revoliucionierių pulkų, kilmingųjų valdžią pakeis įvairiems visuomenės sluoksniams balsą suteikiantys rinkimai, o aristokratiškų rūmų spindesys ir galia pavirs muziejumi, pilnu netikrų šventųjų paveikslų ir suklastotų relikvijų.

1958 m. išleistas ir ligi šiol vertinamas italų literatūros klasikos kūrinys su švelnia, ironiška nostalgija kalba apie praėjusios epochos tradicijas, kurias įkūnija kadaise didinga siciliečių giminė ir paskutinis jos atstovas. Išdidus, karališkos laikysenos kunigaikštis don Fabricijus, save vadinantis gatopardu – tikrovėje neegzistuojančiu gyvūnu, su stojišku liūdesiu priima į šalį atkeliaujančias progresyvias idėjas ir neišvengiamą savojo luomo dekadansą.

„Kartkarčiais, kaip ir tos amžinai atmintin įstringančios auksinės laimės akimirkos, užtinki kūrinį ar autorių, paveikiantį neišdildomai. Lampedusos „Gatopardas“, jo vienintelis romanas ir šedevras, yra tokia knyga.“
Independent

Giuseppe Tomasi di Lampedusa (Džuzepė Tomazis di Lampedūza, 1896-1957) – italų rašytojas, Sicilijos didikas, Palmos hercogas, Lampedusos kunigaikštis. Išgarsėjo po mirties išleistu vieninteliu romanu „Gatopardas“. Šiuo leidimu pristatomas naujas kūrinio vertimas į lietuvių kalbą, parengtas pagal 2012 m. išleistą romano versiją su autoriaus įsūnio Gioacchino Lanzos Tomasi pratarme, pabaigos žodžiu ir papildomais romano fragmentais.

„Visi jie išnyks vienu kartu, kaip išnyko milijonai vaizdinių, slypeėjusių už prieš pusamžį mirusių senelių kaktų, už mirusių tėvų kaktų irgi. Vaizdiniai, kuriuose mes dar vaikai tarp kitų, prieš mums gimstant išnykusių būtybių, kaip mūsų atmintyje šalia tėvų ir klasės draugų išlieka mūsų pačių maži vaikai. O vieną dieną mes liksime savo vaikų, apsuptų anūkų ir dar negimusių žmonių, prisiminimuose. Visai kaip seksualinis potraukis, atmintis niekad nepaliauja. Ji suporuoja mirusiuosius su gyvaisiais, tikras būtybes su išgalvotomis, sapnus su istorija.“

Annie Ernaux kūrinys „Metai“ daugelio laikomas jos opus magnum. Jame iš asmeninės perspektyvos kalbama apie 1941-2006 metų Prancūzijos istoriją ir istoriją apskritai. Per kasdienybės fragmentus – praeities ir dabarties įspūdžius, atsiminimus, aprašomas nuotraukas ar televizijos laidas, laikraščių, dainų ar knygų citatas, kalbą ir kultūrinius įpročius “ autorė dėlioja literatūrines praeities vinjetes ir taip fiksuoja bėgantį laiką. Kalbėdama ne iš „aš“, bet iš „mes“ perspektyvos, ji rašo kolektyvinę tą laiką patyrusiųjų autobiografiją.


„Metai“ “ mūsų laikų „Prarasto laiko beieškant“.“
New York Times

„Viena geriausių knygų, kurias kada nors skaitysite.“
Deborah Levy

„Ši knyga – tikra revoliucija ne tik kuriant autobiografiją, bet ir meną apskritai.“
John Banville


Annie Ernaux (Ani Erno, gim. 1940) – prancūzų rašytoja, autofikcinės, autobiografinės ir feministinės literatūros vėliavnešė. Studijavo Ruano, Bordo universitetuose. 1971 m. baigė šiuolaikinės literatūros pedagogiką ir iki 2000-ųjų dirbo mokytoja. Parašš per 20 kūrinių. Pagal kai kuriuos jų, pavyzdžiui, „Įvykį“ („Baltos lankos“, 2023) ir „Paprastą aistrą“, pastatyti kino filmai. 2022-aisiais A. Ernaux apdovanota Nobelio literatūros premija. „Metai“ įtraukti į 2019 m. „Man Booker International“ trumpąjį sąrašą.

Tokijas, 1912-ieji. Uždaras senosios Japonijos aristokratijos pasaulis pirmąkart įsileidžia atėjūnus – turtingas provincijos šeimas, naują, galingą socialinį ir politinį elitą. Melancholiškąjį aštuoniolikmetį Kijoakį Macugaję išauklėjo nykstančios senosios aristokratijos atstovai – Ajakurų šeima. Bet jis nėra vienas jų. Kijoakio tėvas markizas Macugajė, net jo dvare pasisvečiavus imperatoriui, kartkarčiais pasijunta nelyg koks apgavikas, netikras aristokratas. O ir vis sukirba nerimas dėl pernelyg lengvabūdžio ir gražaus savo įpėdinio Kijoakio, kuris, tėvo akimis, turėsiantis įtvirtinti Macugajų šeimą aristokratijos pasaulyje.

Patsai Kijoakis, gyvendamas gražiausias, bet kartu nerimastingiausias savo jaunystės dienas, jaučiasi besiblaškantis tarp sena ir nauja. Išgyvena nepatirtus ir bauginamus jausmus giliadvasiškajai Satoko Ajakurai, su kuria kartu užaugo. Jais dalintis nedrįsta net su savo vieninteliu draugu Šigekuniu Honda nė tuomet, kai Satoko susižada su kilminguoju princu.

„Pavasario sniegas“ – pirmasis tetralogijos „Vaisingumo jūra“ romanas. Keturiuose romanuose pasakojama vienos sielos keturių reinkarnacijų – į aristokratą, nacionalistą ekstremistą, Tailando princesę ir sadistišką našlaitį – istorija; sykiu tai pasakojimas apie Šigekunį Hondą ir jo pastangas skirtingose jo paties sielos reinkarnacijose išgelbėti kiekvieną jų nuo ankstyvos mirties, kuri budistiniame mokyme suprantama kaip karminė lemtis. 

„Asketiška meilės istorija ir turbūt mano mėgstamiausias Mishimos romanas.“

David Mitchell

Yukio Mishima (Jukio Mišima, 1925–1970) laikomas reikšmingiausiu XX a. japonų rašytoju. Jo literatūrinį palikimą sudaro 40 romanų, tarp jų – į lietuvių kalbą išversti „Kaukės išpažintis“ ir „Auksinė šventykla“. Taip pat – daugybė apsakymų, esė, straipsnių, dramų. Y. Mishima buvo ne kartą nominuotas Nobelio literatūros premijai. Rašytojo kūrybos viršūne laikoma tetralogija „Vaisingumo jūra“. 1970 m. lapkričio 25 d., išsiuntęs leidyklai paskutinę tetralogijos dalį, po nesėkmingo bandymo sukelti perversmą, Mishima įvykdė ritualinę savižudybę sepuku.

Po neįtikėtinai sėkmingos knygų sagos „Nuostabioji draugė“ Elena Ferrante talentingai mezga kito pasakojimo giją, gilindamasi į prieštaringus jausmus, saistančius motinas ir vaikus.

Leda – senokai išsiskyrusi dėstytoja, kadaise atsidėjusi vien dukroms, o dabar – darbui. Suaugusioms dukterims išsikrausčius pas tėvą į Kanadą, moteris baiminasi skausmo ir melancholijos sklidinų dienų, bet, savo pačios nuostabai, pasijunta esanti laisva, tarytum nusimetusi gyvenimo naštą.

Vasarą ji nusprendžia vykti viena atostogauti į pietų Italijos pajūrio miestelį. Po pirmųjų ramybės ir susitelkimo dienų moters poilsį sudrumsčia erzinanti neapoliečių šeimyna. Iš pažiūros nereikšminga pažintis įsuka seniai nuslopintų jausmų ir nuoskaudų verpetą.

Šiuo atviru ir jaudinančiu romanu Elena Ferrante pasakoja apie naują moters būtį – rodos, niekuo neišskirtinę, tačiau paliečiančią iki pat gyvasties.

„Įspūdingas literatūros kūrinys.“

Marina Terragni ir Luisa Muraro, Io donna (Corriere della Sera)

Jaudinantis romanas apie meilę ir praradimą, apie šeimą, išlikimą ir viltį „Didžiojo rato“, „Keturių vėjų“ ir „Ten, kur gieda vėžiai“ skaitytojams.

„Dramatiškas, įkvepiantis ir absoliučiai nepamirštamas.“

Bonnie Garmus, knygos Chemijos pamokos autorė

Septyniolikmetė Torė rūpinasi namais savo šeimos persikų ūkyje mažame Ajolos miestelyje. Ji – vienintelė likusi moteris šeimoje. Vilsonas Mūnas – jaunas paslaptingas klajoklis, palikęs savo genties žemę ir pasiryžęs gyventi taip, kaip nori. Jaunuoliams atsitiktinai susitikus, įsižiebia didelė aistra ir ne mažesnis pavojus. Nutikus tragedijai, Torei tenka palikti namus ir stoti akistaton su laukine gamta. Keičiantis metų laikams, ji pastebi besikeičianti ir pati – gamtoje pamažu atranda stiprybę ir prasmę. Ganisono upei grasinant pasiglemžti gimtąjį ūkį ir kelių šeimos kartų puoselėtą persikų sodą, Torė bando išsaugoti ne tik jį, bet ir išsigelbėti pati.

Tekėk lyg upė yra realių įvykių, nutikusių evakuojant Ajolos miestelį septintajame dešimtmetyje, įkvėptas pasakojimas apie tikrą meilę, liepsnojančią negandų ir praradimų sūkuryje, ir apie tai, kaip rasti drąsos, ryžto, draugystę ir, galiausiai, namus ten, kur to mažiausiai tikiesi. Šis kerintis debiutinis romanas atskleidžia, ką reiškia gyventi taip, kaip sruvenanti upė, – atsiduodant srovei, tekant ir prasiskverbiant pro visas užtvankas. 

„Visiškai užburiantis, ryškus ir kupinas šviesos romanas.“

John Green, knygos Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos autorius

„Shelley Read parašė nuostabią istoriją apie jauną aplinkybių gniuždomą moterį, kuri privalo rasti būdą atleisti sau, jei nori ir vėl pamilti. Viktorija Neš yra laikui nepavaldi knygos herojė, ieškanti amžino į išganymą vedančio kelio iš netekties, nevilties. Tekėk lyg upė yra pribloškiantis autorės debiutas, parašytas amerikietiškos svajonės dvasia.“

Adriana Trigiani, The Good Left Undone autorė

„Kokia sodri, graži, stipri knyga! Įtraukė į nepaprastai jausmingą kelionę. Mėgavausi kiekviena akimirka.“

Clover Stroud

Shelley Read yra penktos kartos koloradietė, su šeima gyvenanti Vakariniame šlaite, Elnių kalnuose. Beveik tris dešimtmečius ji dirbo vyresniąja dėstytoja Vakarų Kolorado universitete, dėstė rašymą, literatūrą, aplinkotyrą ir etiką, įkūrė Aplinkos ir tvarumo fakultetą ir paramos programą iš kitur atvykusiems bei rizikos grupės studentams. Shelley baigė rašymo ir literatūros studijas Denverio universitete ir yra Templo universiteto Kūrybinio rašymo programos absolventė. Ji reguliariai rašo leidiniams „Crested Butte Magazine“ ir „Gunnison Valley Journal“, rašė „Denver Post“ ir daugeliui kitų leidinių.  

„Vienas geriausių visų laikų skandinavų kriminalinių romanų rašytojų.“
Times

Jūros pakrante nusidriekęs tirštas rūkas apgaubia ištuštėjusius vasaros namelius ir atneša rudenį. Uvė Bakerudas sezoną visada užbaigia paskutines atostogų dienas praleisdamas šeimos vasarnamyje. Jam patinka tyla ir ramybė, kurios niekada ten neranda vasarą. Tačiau savaitgalio planus sugriauna išlaužtos vasarnamio durys ir pavogti brangiausi šeimos daiktai. Tikrindamas, ar kaimynų namelių neištiko toks pat likimas, viename jų Uvė randa kraujo klane gulintį kūną su kauke ant veido.
Detektyvas Viljamas Vistingas per savo karjerą matė ne vieną žiaurią žmogžudystę, tačiau vasarnamio nusikaltimas atrodo itin ciniškas ir atliktas be skrupulų. Kruopščiai dėliojant chaotišką bylos paveikslą ir daugėjant aukų skaičiui, detektyvo intuicija sako, kad, netikėtai susidūrus dviem pavojingoms nusikaltėlių grupuotėms, jūros pakrantė virto šaltakraujiško mūšio lauku. Tyrimas nuveda Vistingą net iki Vilniaus. Padedamas vietinės policijos jis klaidžioja po skurdžiausius Lietuvos sostinės rajonų labirintus, ieškodamas atsakymų apie šiurpios nakties įvykius.

„Audringas siužetas, itin išradingi veikėjų portretai, nepaprastai subtili niūrumos ir prieblandos nuotaika – visa tai Horstas kruopščiai suaudžia į pribloškiantį kriminalinį romaną, nuo kurio tiesiog neįmanoma atsitraukti.“
Edinburgh Book Review, UK

„Aukščiausios prabos kriminalinis romanas!“
Verdens Gang

Jørn Lier Horst (Jornas Lieras Hoštas, gim. 1970) – vienas svarbiausių ir populiariausių šiuolaikinių Norvegijos kriminalinių romanų autorių. Daugybę metų dirbęs vyriausiuoju inspektoriumi, unikalią patirtį pritaiko kurdamas savo romanų siužetus. Norvegijoje itin populiarios detektyvo Viljamo Vistingo serijos knygos ne kartą užkariavo Europos šalių perkamiausių knygų sąrašus. Rašytojas yra apdovanotas gausybe literatūros premijų, tokių kaip „Riverton“, „Stiklinio rakto“ ir prestižine „The Martin Beck“ premija, kurią suteikia Švedų detektyvų rašytojų akademija.

Paauglystėje Giftė vis prašydavo mamos pasakoti jų šeimos kelionės iš Ganos į Alabamą istoriją. Taip ji ieškojo nusiraminimo herojiškuose šeimos mituose ir meilės istorijos romantikoje. Kai jos tėvas su broliu paniro į sunkią imigrantų realybę Amerikos pietuose, iš keturių šeimos narių liko tik jiedvi su mama. Giftės svajotas gyvenimas išslydo jai iš rankų.

Po daugelio metų, norėdama suvokti jos brolį sunaikinusią priklausomybę nuo narkotikų, Giftė atsigręžia į mokslą. Bet kai jos motina apsistoja kartu, Giftė netrunka suprasti, kad jų šeimos traumų šaknys siekia daug giliau, nei ji kada būtų pagalvojusi. 

Romane „Kitas pasaulis“ pasakojama apie tamsią vienos šeimos likimo šerdį, paženklintą imigrantų dalios, meilės, netekties, atpirkimo, tikėjimo. Ir galybę būdų, kuriais iš praeities griuvėsių bandome atkurti savo dabartį.

„Nuostabiai suaustas pasakojimas.“

Roxane Gay

„Sakyčiau, kad tai romanas mūsų laikams. Bet ir daug daugiau. Tad tai – romanas visiems laikams.“

Ann Patchett

„Romano veiksmas vyksta plačiame, trapiame kraštovaizdyje, kuriame susiduria Dievo slėpiniai ir mokslas. Tai gili meditacija apie sielvartą, religiją ir šeimą.“

Boston Globe

Yaa Gyasi (gim. 1989) – Ganos–JAV rašytoja. Stanfordo universitete studijavo anglų kalbą, vėliau – kūrybinį rašymą. Jos debiutinis romanas „Auksinės šaknys“ („Baltos lankos“, 2018) buvo apdovanotas „National Book Critics Award“ ir kitomis literatūros premijomis. „Kitas pasaulis“ – antrasis jos romanas, nominuotas „PEN/Faulkner Award for Fiction“ ir „Women’s Prize for Fiction“ literatūros premijoms.

Aleksas – JAV prezidentės sūnus, Baltųjų rūmų pažiba, savotiškas amerikietiškasis princas: gražus, charizmatiškas, protingas. Tiesa, anapus Atlanto jis turi konkurentą – jauną, žavų ir ne mažiau populiarų britų karališkosios šeimos princą Henrį. Pirmasis jų susitikimas, bulvarinės spaudos piktdžiugai, išauga į tarptautinį skandalą: įtemptą vaikinų apsižodžiavimą karališkosiose vestuvėse seka nerangus apsistumdymas pernelyg arti milžiniško vestuvinio torto...

Dviejų šeimų ir šalių vadovų planas – surengti jaunųjų varžovų paliaubas. Aleksas ir Henris yra priversti kartu pasirodyti tarptautinėse spaudos konferencijose ir demonstruoti apsimestinę draugystę internete. Bet nejučia Aleksas pameta galvą dėl, pasirodo, visai nepretenzingo, nuoširdaus Henrio, ir jiedu įsivelia į slaptą romaną, galintį sužlugdyti ne tik jųdviejų šeimų, bet ir valstybių įvaizdį.
Bet galbūt meilė vis dėlto gali išgelbėti pasaulį? Kaip rasti drąsos būti tuo, kas iš tikrųjų esi? "Raudona, balta ir karališka mėlyna" patvirtina: tikra meilė padeda mums atsiskleisti ir pražysti.

„Imdavau šią knygą visur, kur tik keliaudavau, ir vogdavau kiekvieną sekundę, kad galėčiau paskaityti. Įtraukianti, šmaikšti, švelni ir seksuali… Pavydžiu visoms ir visiems, kurie šį romaną skaitys pirmą kartą!“
Christina Lauren, romano „(Ne) viskas įskaičiuota“ autorė

„Puikiai aprašyta meilės istorija, skatinanti džiaugtis savo tapatybe. Nors C. McQuiston nėra karališko kraujo, jos romanas karaliauja kaip privaloma perskaityti romantinė komedija.“
NPR


Casey McQuiston (Keisi Makviston) - amerikiečių rašytoja, „New York Times“ bestselerių autorė. Jos debiutinis romanas „Raudona, balta ir karališka mėlyna“ išsyk šovė į „New York Times“ ir „USA Today“ populiariausių knygų sąrašų viršūnes, be to, buvo pripažintas tokių leidinių kaip „Vogue“ ir „Vanity Fair“ metų knyga, o „Entertainment Weekly“, „Kirkus“ ir „Library Journal“ įtraukė jį savo į geriausių 2019 m. knygų sąrašus. Platformoje „Amazon Prime Video“ šiemet pasirodė romano ekranizacija.

„Norėčiau, kad bent kiek labiau pamėgtum mirtį. Ji didelė saugotoja. Be jos mieliausi dalykai palengva virsta farsu, kaip pats patirsi, jeigu reikalausi dar daug gyvenimo.“

Šioje postmodernioje pragaro vizijoje, kurios veiksmas vyksta siurrealistiniame Untanko mieste, nematančiame dienos šviesos, ir realistiniame prieškario Glazge, pasakojamos susipynusios pagrindinių veikėjų Lanarko ir Dankano Tovo gyvenimo istorijos. Tai sapniškas pašėlusios žaismės ir vaizduotės kūrinys apie žmonijos negebėjimą mylėti ir nepailstamą siekį pamilti.

Pirmąkart išleistas 1981-aisiais, dabar jau kultiniu laikomas „Lanarkas“ autorių Alasdairą Gray'ų pavertė vienu svarbiausių Jungtinės Karalystės rašytojų ir svariai prisidėjo prie Škotijos literatūros renesanso.


„Turbūt svarbiausias amžiaus romanas.“
Observer

„Įstabus kūrinys.“
William Boyd

„Vienas kertinių XX a. grožinių kūrinių. „Lanarkas“ pakeitė škotų literatūros kraštovaizdį.“
Guardian

„Geriausias škotų romanistas po Walterio Scotto.“
Anthony Burgess


Alasdair Gray (Alisteris Grėjus, 1934-2019) – škotų rašytojas, dramaturgas ir menininkas. Baigė dizaino ir sienų tapybos studijas Glazgo menų mokykloje. Sukūrė ir iliustravo aštuonis romanus, keletą apsakymų knygų, teatro, radijo ir televizijos pjesių. „Lanarkas“ – pirmas jo kūrinys, laikomas svarbiausiu ir rašytas beveik 30 metų. Jis lyginamas su Franzo Kafkos, George'o Orwello, Jameso Joyce'o ar netgi Dantės kūryba.

„Žemės drebėjimas – tai šnypštimas, kylantis nuo jūros, įsismelkiantis į naktį. Jis pučiasi, didėja, pereina į tylą skrodžiantį dundesį.“

1799-aisiais per brolių Paolo ir Ignacijaus Florijų gyvenimus nuvilnija seisminė banga: gamtos stichija sugriauna jų gimtąjį miestelį, tad broliai persikelia į Palermą ir atidaro prieskonių krautuvę. Džuzepina, Paolo žmona, priešinasi naujam gyvenimui, nes ilgisi gimtojo krašto, o Ignacijaus, neseniai tapusio tėvu, santuoka nelaiminga, nes buvo suplanuota tėvų.
Bet broliai nepasiduoda ir visa galva neria į pastangas tapti turtingiausi ir įtakingiausi mieste. Netrukus Florijų prieskonių verslas suklesti, jie įkuria nuosavą bendrovę ir ji nenustoja klestėti net ir perimta Ignacijaus sūnaus Vinčenco. Dabar naujoje šeimos vyno darykloje vargšų vynas marsala virsta nektaru, vertu didikų stalo...
Palermą sudrebina šeimos verslo sėkmė. Miestas priima ją ne tik su nuostaba, bet ir pavydu, net panieka – juk jie atvykėliai, prasčiokai... Tačiau iš tiesų Florijai – išskirtinės asmenybės. Ryžtingi, drąsūs vyrai ir niekuo jiems nenusileidžiančios moterys, reikalaujančios pripažinimo ne vien tik kaip rūpestingos motinos ar atsidavusios mylimosios.
Didis epas, pagrįstas tikra netituluotų XIX a. Sicilijos karalių Florijų istorija, seka Palermo verslo titanų pasiekimais ir nuopuoliais, meile, išdavystėmis ir kerštu, žymėjusiu visą šimtmetį įtakingiausios išlikusios šeimos gyvenimą.

„Nepaprastai gražiai parašyta, neįmanoma atsitraukti; galingieji Sicilijos Florijai atgyja kiekviename puslapyje. Istorinių romanų mylėtojams Stefania Auci – tikra dovana.“
Peter Golden

Stefania Auci (Stefanija Auči) – Trapanio mieste Sicilijoje gimusi ir Palerme gyvenanti rašytoja, ilgai dirbusi mokytoja ir kūrusi tekstus literatūros tinklaraščiams bei leidiniams. Aprašyti legendinės Sicilijos šeimos Florijų istoriją S. Auci paskatino, jos pačios žodžiais tariant, „gilus, savininkiškas meilės romanas su Palermo miestu“ ir suvokimas, jog „Florijai buvo kur kas daugiau nei legenda <…>. Nors istorijos apie jų verslą daug kam žinomos, žmogiškoji Florijų tiesa – tokia žavinga, įtraukianti ir netradiciška – dar niekada nebuvo papasakota.“ „Sicilijos liūtai“ pasirodė daugiau nei dvidešimtyje pasaulio šalių.