Naujas Haruki Murakami apsakymų rinkinys po devynerių metų. Pasakojimai dar gilesni, dar aštresni, pranokstantys pranašystes.
Šią knygą sudaro šešios tarpusavy susipynusios istorijos:
„Drive my Car". Teatro aktorius Kafuku pasisamdo asmeninę vairuotoją Misaki. Pamažu jis pradeda kalbėtis su ja ramybės neduodančiu klausimu - kodėl jo mirusiai žmonai reikėjo kitų vyrų.
„Yesterday". Tokijuje gimęs ir užaugęs Kitaru kalba tobulu Kansajo dialektu. Savo bendraamžiui jis pasiūlo keistus „kultūros mainus". Praeina 16 metų...
„Nepriklausomas organas". Individualistas medicinos daktaras Tokajus paaukodamas savo gyvybę įgyja tai, ko anksčiau niekada neturėjo.
„Šecherezada". Tarsi negyvenamoje saloje "name" įkalintas Habara mėgaujasi užburiančiomis istorijomis, kurias kaskart po sekso jam pasakoja „ryšininkė".
„Kino". Žmonos išduotas Kino meta darbą ir atidaro barą. Vieną dieną jis pradeda gauti keistus ženklus.
"Vyrai be moterų". Vidurnaktį suskamba telefonas - buvusios mylimosios vyras praneša liūdną žinią.
Ką reiškia turėti spalvą arba būti bespalviam? Ar Cukuru Tadzakis įgis spalvą, o gal kaip tik išmoks priimti žmones be jų spalvų?
Cukuru Tadzakiui – trisdešimt šešeri. Mokyklos laikais jis ir dar keturi jaunuoliai buvo susibūrę į harmoningą, jaukią draugiją. Tačiau kad galėtų studijuoti geležinkelio stočių architektūrą, Cukuru išvyksta į Tokiją. Vieną vasaros dieną nepaaiškinę priežasčių keturi mokyklos laikų draugai staiga nutraukia su juo ryšius, ir Cukuru, patyręs šoką, iki pat kitų metų klaidžioja savižudybės paribiuose. Vaikinas įtiki esąs bespalvė, nevisavertė asmenybė. Jis nesąmoningai pradeda tolti net ir nuo pačių artimiausių žmonių. Po šešiolikos metų mylimai moteriai užsiminus apie mįslingą atstumą tarp jųdviejų ir paraginus pažvelgti praeičiai į akis, jis nusprendžia aplankyti buvusius draugus ir išsiaiškinti, kas gi vis dėlto anuomet įvyko. Taip prasideda didžiosios Cukuru klajonės, nusidriekusios net iki Suomijos.
Šis Haruki Murakami romanas – tarsi daugiasluoksnis pyragas. Pagal tai, kuris sluoksnis skanaujamas, pasakojimas palieka vis kitokį įspūdį. Atsiras tokių skaitytojų, kurie sapnų ir mistiškų istorijų intarpuose įžvelgs žmogaus sielos tamsybę. Bus ir tokių, kurie kaip karoliukus ant vieno siūlo suvers visus iš romano veikėjų lūpų nuskambėjusius filosofinius apmąstymus bei aforizmus.
„Vieną dieną staiga šovė mintis, atsisėdau prie stalo ir parašiau pirmąsias šio romano eilutes, nežinodamas, nei kaip veiksmas rutuliosis toliau, nei kokie veikėjai pasirodys, nei kokio ilgumo šis tekstas bus, ir taip nieko nežinodamas vis rašiau ir rašiau daugiau nei pusę metų. Iš pat pradžių regėjau tik jaunuolio, vardu Cukuru Tadzakis, akyse atsispindinčio riboto pasaulio vaizdą. Tačiau matyti, kaip tas vaizdas su kiekviena diena pamažu keičiasi ir kaip tampa vis gilesnis bei platesnis, man buvo be galo įdomu, tam tikra prasme netgi jaudrino sielą.“
Haruki Murakami
Knygą „Kaip tekantis vanduo“ sudaro trys apsakymai, sukurti 1925 m., peržiūrėti 1935 m., o atskira knyga išleisti tik 1981-aisiais. Kūrinių veiksmo laikas apima XVI-XVII amžius. Pirmame apsakyme „Anna, soror...“ vaizduojama tragiška brolio ir sesers meilė Neapolyje. Apsakymo „Nežinomas žmogus“ veiksmas vyksta Rembrandto laikų Amsterdame, jo herojus Natanaelis – paprastas žmogus, naivus ir atviras pasauliui. Apsakyme „Gražus rytas“ jo sūnus Lozorius prisideda prie keliaujančiųjų aktorių trupės ir gauna galimybę nugyventi daugybę skirtingų gyvenimų.
Skaitytojai Yourcenar kūrybą jau spėjo pamėgti. Lietuvių kalba išleistas romanas „Filosofinis akmuo“ (2001, 2006), „Adriano memuarai“ (1986, 1996), „Rytietiškos novelės“ (2008).
Visiems rašytojos kūriniams būdinga subtili, poetiška kalba, tapybiški vaizdai ir filosofinės įžvalgos.
Marguerite Yourcenar (1903–1987) – žymi prancūzų ir belgų rašytoja klasikė, intelektualė, pirmoji moteris, išrinkta Prancūzų akademijos nare (1980), daugelio romanų, esė, eilėraščių rinkinių autorė, vertėja, kritikė, įvairių literatūros premijų laureatė. Pasak garsaus prancūzų kritiko Jeano d'Ormessono, „Yourcenar esmę <...> atskleidžia reiklumas, kuris prieštarauja šios epochos tendencijoms. Trumpai tariant, ji nepasitiki laime. Ji niekina laimę ir jai priešpriešina tarnystę – tai, turbūt, tiksliausias žodis, apibrėžiantis jos asmenybę bei kūrybą“.
„Žvelk į arlekinus!“ – ne visai išgalvotas romanas, bet ir ne visai autobiografija, aprašymas gyvenimo, kurį galėjo nugyventi (galbūt nugyveno?) autoriaus ne visai alter ego – rusų kilmės angliškai rašantis rašytojas Vadimas Vadimovičius. Tai paskutinis Vladimiro Nabokovo užbaigtas romanas, išleistas jam esant gyvam, subtilus rašytojo flirtas su skaitytojais, teatro scena, kurioje, apšvietėjui sumaniai manipuliuojant šviesomis, kuriami tikroviški (ne visai tikrovės) vaizdai. Su tikro gurmano pasigardžiavimu pasakojamos istorijos iki dugno apnuogina nebūtinai tikrus faktus: manote, kad skandalingosios Lolitos autorius negalėjo visko išgalvoti? Tai štai jums protagonisto kelionės po Amerikos motelius su paaugle dukra. Esate girdėję apie tai, kokiais sudėtingais keliais rusų aristokratai bėgo iš nugalėjusios revoliucijos tėvynės? Prašom – istorija apie priešaušrio miške išdygusį pasienio kareivį ir jo tragišką žūtį... Tarsi pro medžius blykčiojantys arlekino drabužio rombai (prisiimtąja, antra gimtąja autoriaus kalba vadinami deimantais), jos kreipia dėmesį ten, kur nori įsakmus fokusininkas, kuria dūmų uždangą, žodžių mišką, kurio pačioje tankmėje, giliai pasislėpęs, galbūt vingiuoja „sumanus takelis“.
Vladimiras Nabokovas, garsus rusų ir amerikiečių rašytojas, vertėjas, mokslininkas, literatūrologas. Jo talento specifika – aukšto intelekto ir puikaus humoro jausmo derinys. Nabokovo kūryba pasaulyje žavisi jau ne viena skaitytojų karta. Lietuvoje rašytojas taip pat gerai žinomas: išleisti keli jo romanai, tarp jų garsioji „Lolita“, apsakymų knyga, poezijos rinktinė.
Romanas „Dingęs horizontas“ – literatūros legenda. Pagal jame aprašytą vietovę Šangrila buvo pavadintas ištisas Kinijos regionas ir prabangių Azijos viešbučių tinklas, šiuo vardu savo rezidenciją praminė JAV prezidentas F. Rooseveltas.
Kūrinys buvo du kartus ekranizuotas, pagal jį pastatytas miuziklas. Šis romanas pradėjo pasaulinę knygų minkštais viršeliais revoliuciją.
Aukštai Himalajų kalnuose sudūžta lėktuvas. Likę keturi gyvi jo keleiviai Tibeto plynaukštėje leidžiasi ieškoti paslaptingojo Šangrilos vienuolyno – apie jį mirdamas jiems spėjo užsiminti lėktuvo pilotas... Neilgai trukus jie įžengia į paslapties gaubiamą Mėlynojo Mėnulio slėnį, neregėto grožio žemę – joje žmonės, sukaupę tūkstantmečių išmintį, taikoje ir ramybėje gyvena ilgai nesendami...
Šangrila – Tibeto Šambalos, amžinos palaimos šalies, ir dvasinio savęs atradimo atitikmuo.
Viena iš geriausių ir nuostabiausių istorijų... Išmoningiausia intriga... Išradingumas, kuriam sunku prilygti.
The New Yorker
Jamesas Hiltonas (Džeimsas Hiltonas, 1900–1954) – anglų literatūros klasikas, ne vieno tarptautinio bestselerio autorius.
Kai Ralfas Mesendžeris, intymius santykius greitai užmezgantis kognityvinių mokslų profesorius, ir velionio vyro gedinti, dvasinę krizę išgyvenanti rašytoja Helena Ryd susitinka Glosterio universiteto miestelyje, atmosfera įkaista. Ralfas žino, kad nori Helenos. Helenai jis patrauklus, bet ši atmeta jo pasiūlymus, nes Ralfas vedęs. Abu taria, kad klysta manydami, ką vienas apie kitą galvoja... Netikėtai Ralfas jai pasiūlo apsikeisti savo dienoraščiais... Helena sutrinka ir susimąsto apie minčių ir tikrojo žmonių artumo prigimtį – šis klausimas Ralfą domina jau seniai.
Išradingai sudėliojęs „slaptų“ Ralfo ir Helenos dienoraščių fragmentus, – iš jų matyti, kad tikrieji herojų jausmai dažnai neatitinka „išorėje“ regimo jų gyvenimo, – Davidas Lodge’as parašė žavingą ir linksmą „studiją“ apie meilę, neištikimybę, sąmonės klystkelius ir painiotis linkusią žmogaus širdį.
Meistriškai sukurtas romanas, kuriame užduodami provokuojantys klausimai apie seksą, meilę ir mirtį, taip pat apie ryšį tarp kūno ir proto.
Literary Review
Davidas Lodge’as (gim. 1935 m.) – garsus britų rašytojas, daugelio romanų, pjesių ir televizijos scenarijų autorius, talentingas literatūros tyrinėtojas, buvęs prestižinės Bukerio premijos (Booker Prize) komisijos narys. Už kūrybą apdovanotas daugeliu literatūros premijų. Rašytojo kūriniai išversti į dvidešimt penkias pasaulio kalbas. Skandalingojo Prisukamo apelsino autorius, literatūros kritikas Anthony Burgessas jį pavadino „vienu geriausių savo kartos romanistų“.