„Mes buvome Gatopardai, Liūtai; mus pakeis maži šakalai, hienos, ir visi – gatopardai, šakalai ir avys – ir toliau manysimės esantys žemės druska.“

1860-ųjų pavasarį Abiejų Sicilijų karalystėje, netrukus tapsiančioje suvienytos Italijos dalimi, Salinų dinastijos kunigaikštis donas Fabricijus Korbera užsiima aristokratiškais rūpesčiais: rodo pagarbą Karaliui, administruoja giminei priklausančias valdas, planuoja kilmingiesiems paveldėtojams priderančias santuokas. Tačiau žvelgdamas į freskomis ištapytas rūmų lubas ir žvaigždėtą dangų kunigaikštis jaučia artėjant pokyčius, apversiančius šalies ir šeimos gyvenimą. Numylėtas sūnėnas Tankredas prisijungs prie Garibaldi vadovaujamų revoliucionierių pulkų, kilmingųjų valdžią pakeis įvairiems visuomenės sluoksniams balsą suteikiantys rinkimai, o aristokratiškų rūmų spindesys ir galia pavirs muziejumi, pilnu netikrų šventųjų paveikslų ir suklastotų relikvijų.

1958 m. išleistas ir ligi šiol vertinamas italų literatūros klasikos kūrinys su švelnia, ironiška nostalgija kalba apie praėjusios epochos tradicijas, kurias įkūnija kadaise didinga siciliečių giminė ir paskutinis jos atstovas. Išdidus, karališkos laikysenos kunigaikštis don Fabricijus, save vadinantis gatopardu – tikrovėje neegzistuojančiu gyvūnu, su stojišku liūdesiu priima į šalį atkeliaujančias progresyvias idėjas ir neišvengiamą savojo luomo dekadansą.

„Kartkarčiais, kaip ir tos amžinai atmintin įstringančios auksinės laimės akimirkos, užtinki kūrinį ar autorių, paveikiantį neišdildomai. Lampedusos „Gatopardas“, jo vienintelis romanas ir šedevras, yra tokia knyga.“
Independent

Giuseppe Tomasi di Lampedusa (Džuzepė Tomazis di Lampedūza, 1896-1957) – italų rašytojas, Sicilijos didikas, Palmos hercogas, Lampedusos kunigaikštis. Išgarsėjo po mirties išleistu vieninteliu romanu „Gatopardas“. Šiuo leidimu pristatomas naujas kūrinio vertimas į lietuvių kalbą, parengtas pagal 2012 m. išleistą romano versiją su autoriaus įsūnio Gioacchino Lanzos Tomasi pratarme, pabaigos žodžiu ir papildomais romano fragmentais.

„Visi jie išnyks vienu kartu, kaip išnyko milijonai vaizdinių, slypeėjusių už prieš pusamžį mirusių senelių kaktų, už mirusių tėvų kaktų irgi. Vaizdiniai, kuriuose mes dar vaikai tarp kitų, prieš mums gimstant išnykusių būtybių, kaip mūsų atmintyje šalia tėvų ir klasės draugų išlieka mūsų pačių maži vaikai. O vieną dieną mes liksime savo vaikų, apsuptų anūkų ir dar negimusių žmonių, prisiminimuose. Visai kaip seksualinis potraukis, atmintis niekad nepaliauja. Ji suporuoja mirusiuosius su gyvaisiais, tikras būtybes su išgalvotomis, sapnus su istorija.“

Annie Ernaux kūrinys „Metai“ daugelio laikomas jos opus magnum. Jame iš asmeninės perspektyvos kalbama apie 1941-2006 metų Prancūzijos istoriją ir istoriją apskritai. Per kasdienybės fragmentus – praeities ir dabarties įspūdžius, atsiminimus, aprašomas nuotraukas ar televizijos laidas, laikraščių, dainų ar knygų citatas, kalbą ir kultūrinius įpročius “ autorė dėlioja literatūrines praeities vinjetes ir taip fiksuoja bėgantį laiką. Kalbėdama ne iš „aš“, bet iš „mes“ perspektyvos, ji rašo kolektyvinę tą laiką patyrusiųjų autobiografiją.


„Metai“ “ mūsų laikų „Prarasto laiko beieškant“.“
New York Times

„Viena geriausių knygų, kurias kada nors skaitysite.“
Deborah Levy

„Ši knyga – tikra revoliucija ne tik kuriant autobiografiją, bet ir meną apskritai.“
John Banville


Annie Ernaux (Ani Erno, gim. 1940) – prancūzų rašytoja, autofikcinės, autobiografinės ir feministinės literatūros vėliavnešė. Studijavo Ruano, Bordo universitetuose. 1971 m. baigė šiuolaikinės literatūros pedagogiką ir iki 2000-ųjų dirbo mokytoja. Parašš per 20 kūrinių. Pagal kai kuriuos jų, pavyzdžiui, „Įvykį“ („Baltos lankos“, 2023) ir „Paprastą aistrą“, pastatyti kino filmai. 2022-aisiais A. Ernaux apdovanota Nobelio literatūros premija. „Metai“ įtraukti į 2019 m. „Man Booker International“ trumpąjį sąrašą.

Iš numirėlių gali prikelti tik pačios tamsiausios istorijos...

Tarptautinį pripažinimą savo įspūdingais kūriniais pelnęs Davidas Lagercrantzas (g. 1962) pristato antrą kriminalinio serialo apie ekscentrišką Stanfordo universiteto psichologijos profesorių Hansą Rekę ir Stokholmo priemiesčių policininkę Mikaelą Vargas dalį.

Prieš 14 metų Klerė Lidman žuvo daug aukų nusinešusioje benzinvežio avarijoje, tačiau jos vyras Samuelis atsisako tuo patikėti. Kartą vienos fotografijos fone atsitiktinai išvydęs moterį, kuri atrodo visai kaip Klara, jis nusprendė kreiptis pagalbos į Hansą Rekę ir Mikaelą Vargas. Iš pradžių jie abu buvo skeptiškai nusiteikę, bet pažvelgęs į nuotrauką Rekė atranda detalių, kurios rodo, kad joje tikrai įamžinta Klerė. Ar tai įmanoma? 

„Memoria“ nukelia skaitytojus į paskutinį XX amžiaus dešimtmetį, kai Rytų Europą purtė politinės permainos, bankų krizės ir naujųjų turtuolių grumtynės su postsovietiniu KGB monstru dėl įtakos. Įtampos kupiname švediškame trileryje atskleidžiami žiaurūs nusikaltimai, jų poveikis atskirų žmonių gyvenimams ir patiems tyrėjams.

Sukrečianti psichologinė drama apie keturias šeimas, kurių gyvenimai negrįžtamai pasikeičia po vieno sunkiai suvokiamo įvykio.

Tėvas ir motina Loverliai kantriai budi ligoninėje prie sūnaus lovos, nes šis vidurnaktį iškrito pro savo kambario langą. Jo motina Vitnė su niekuo nekalba. Šoko ištikti draugai ir kaimynai savo ruožtu bando išsiaiškinti, ar jie patys kaip nors neprisidėjo prie to, kas atsitiko tą baisų vėlų vakarą. Tai šilti ir pažiūrėti altruistiški geriausi Loverlių šeimos draugai Parkai, jauna ir ambicinga vaikų trokštanti susilaukti Rebeka ir jos vyras bei tyli rami portugalų senukų pora, gedinti savo vienturčio suaugusio sūnaus, kuriam buvo nustatyta sutrikusios raidos diagnozė.

Tačiau kas nutiks vėliau, kai po savaitės paaiškės ilgai slėpta ir nepatogi, šias šeimas jungianti tiesa? 

Romanas, kuriame nagrinėjamos žlugdančio pavydo, pasiaukojančios motinystės, trūkinėjančių santuokinių ryšių, skausmingos persileidimų ir nutildytos nuojautos temos, kelia klausimus, kas nutinka, kai geri žmonės priima netinkamus sprendimus.

Įspūdinga knyga apie motinystę, pasiaukojimą ir didžiulius lūkesčius, primetamus moterims.

Good Housekeeping

Kritikų pripažinimo sulaukęs įtempto siužeto romanas, parašytas tikro 1897 m. Vakarų Virdžinijoje įvykdytos žmogžudystės teismo proceso pagrindu.

Prabėgus vos keliems mėnesiams nuo vestuvių Zona Hister Šu savo namuose nukrito nuo laiptų ir mirė. Sukrėsti Livsėjaus miestelio gyventojai užjautė našliu likusį jos vyrą, tačiau Zonos motina Merė Džeinė įtikėjo, kad dukra buvo nužudyta, o gyvybę jai atėmė sutuoktinis.

Visgi niekas netiki, kad išvaizdus, miestelio gyventojų mylimas kalvis yra žudikas. Niekas, išskyrus Merę Džeinę ir Liusę, geriausią Zonos draugę, –jai pastarasis visada kėlė įtarimų. Bylai atsidūrus teisme Grinbrajerio apygardos vyrai susivienijo prieš abi moteris. Kaistant aistroms Merė Džeinė ir Liusė privalo apsispręsti, ar atskleisti didžiausią Zonos paslaptį, kad būtų įvykdytas teisingumas. Ir dabar joms padėti tegali Zona, iš anapus paskelbsianti paskutinę sukrečiančią žinią.

Dramatiško istorinio romano „Raudonasis paukštis gieda“ veikėjos kupinos slopinamo įniršio ir apsėstos teisingumo poreikio. Giliai išjaustas, meistriškas debiutas. – Anne Enright  

Emiri Abrams užgriūva, regis, neįveikiami sunkumai. Mirties patale gulinti motina prisipažįsta nužudžiusi Emiri tėvą, po laidotuvių moteris sužino, kad visas palikimas atitenka nekenčiamam patėviui, o jos pačios sutuoktinis pralošė ir garbę, ir turtą. Emiri nusprendžia grįžti į vienintelę likusią saugią užuovėją – tetos namus tolimoje provincijoje, kur leido laimingiausias vaikystės dienas.

Sent Mertono miestelis pasitinka Emiri tylia laidotuvių procesija. Ji pajunta bundantį prigimtinį smalsumą: kodėl mirusysis laidojamas grafų Ansonų valdose? Iš kur ta visus stingdanti įtampa? Kokia tamsi paslaptis gaubia jos mylimą miestelį? Emiri būtų ne Emiri, jei nesiimtų šią paslaptį atskleisti. Žingsnis po žingsnio ji tampa neatsiejama šios baugios, kelias kartas trunkančios istorijos dalimi.

Agathos Christie detektyvų stiliumi sukurta debiutinė Tomo Valiūno knyga skaitytoją nukels į XIX a. pradžios Angliją, kur tarp žavių elegantiškos kasdienybės akimirkų verda žmogiškosios aistros, nuvedančios iki šaltakraujiškai suplanuotų nusikaltimų.

Tomas Valiūnas – abiturientas, visada žavėjęsis Agatha Christie. „Lažybos prie karsto“ yra pirmoji jo visiškai baigta knyga. Autorius taip pat verčia iš prancūzų, lenkų, vokiečių kalbų, yra laimėjęs filologų konkurse aukso medalį už kūrinio vertimą iš prancūzų kalbos, taip pat bronzos medalį už vertimą iš vokiečių kalbos, dalyvavo pasaulinėje geografijos olimpiadoje. Yra kūręs savo verslus su Lietuvos „Junior Achievement“ organizacija.

„Tomo Valiūno istorinis detektyvas „Lažybos prie karsto“ suintrigavo, įtraukė iki paskutinių puslapių ir maloniai nustebino. Nekantriai lauksiu kitos knygos!“ – Gina Viliūnė 

Tokijas, 1912-ieji. Uždaras senosios Japonijos aristokratijos pasaulis pirmąkart įsileidžia atėjūnus – turtingas provincijos šeimas, naują, galingą socialinį ir politinį elitą. Melancholiškąjį aštuoniolikmetį Kijoakį Macugaję išauklėjo nykstančios senosios aristokratijos atstovai – Ajakurų šeima. Bet jis nėra vienas jų. Kijoakio tėvas markizas Macugajė, net jo dvare pasisvečiavus imperatoriui, kartkarčiais pasijunta nelyg koks apgavikas, netikras aristokratas. O ir vis sukirba nerimas dėl pernelyg lengvabūdžio ir gražaus savo įpėdinio Kijoakio, kuris, tėvo akimis, turėsiantis įtvirtinti Macugajų šeimą aristokratijos pasaulyje.

Patsai Kijoakis, gyvendamas gražiausias, bet kartu nerimastingiausias savo jaunystės dienas, jaučiasi besiblaškantis tarp sena ir nauja. Išgyvena nepatirtus ir bauginamus jausmus giliadvasiškajai Satoko Ajakurai, su kuria kartu užaugo. Jais dalintis nedrįsta net su savo vieninteliu draugu Šigekuniu Honda nė tuomet, kai Satoko susižada su kilminguoju princu.

„Pavasario sniegas“ – pirmasis tetralogijos „Vaisingumo jūra“ romanas. Keturiuose romanuose pasakojama vienos sielos keturių reinkarnacijų – į aristokratą, nacionalistą ekstremistą, Tailando princesę ir sadistišką našlaitį – istorija; sykiu tai pasakojimas apie Šigekunį Hondą ir jo pastangas skirtingose jo paties sielos reinkarnacijose išgelbėti kiekvieną jų nuo ankstyvos mirties, kuri budistiniame mokyme suprantama kaip karminė lemtis. 

„Asketiška meilės istorija ir turbūt mano mėgstamiausias Mishimos romanas.“

David Mitchell

Yukio Mishima (Jukio Mišima, 1925–1970) laikomas reikšmingiausiu XX a. japonų rašytoju. Jo literatūrinį palikimą sudaro 40 romanų, tarp jų – į lietuvių kalbą išversti „Kaukės išpažintis“ ir „Auksinė šventykla“. Taip pat – daugybė apsakymų, esė, straipsnių, dramų. Y. Mishima buvo ne kartą nominuotas Nobelio literatūros premijai. Rašytojo kūrybos viršūne laikoma tetralogija „Vaisingumo jūra“. 1970 m. lapkričio 25 d., išsiuntęs leidyklai paskutinę tetralogijos dalį, po nesėkmingo bandymo sukelti perversmą, Mishima įvykdė ritualinę savižudybę sepuku.

Tokia pat sukrečianti istorija kaip ir Waris Dirie „Dykumų gėlė“

Įsivaizduokite esanti šešerių metų mergaitė, kurią vieną dieną prikėlė vos prašvitus, išmaudė, apvilko skarmalais ir nuvedė į kiemo pakraštyje pastatytą ir grėsmingai atrodančią palapinę. Ten buvote žiauriai sužalota, nes taip pageidavo jūsų motina...

Hibo Wardere gimė Somalyje. Šešerių buvo apipjaustyta ir tik atvykusi į Angliją sužinojo, kad tokios apeigos, ne vienoje Afrikos šalyje rengiamos ne tik daugybei mergaičių, bet ir kūdikių, neįmanomas dalykas Vakaruose. Autorė pasakoja savo istoriją, išgyvenimus per apipjaustymą ir po jo, santykius su motina, išgyvenimus ir patirtis Anglijoje, kultūrų skirtumus ir požiūrį į moteris. Knygoje galbūt pirmą kartą sužinosite, kas yra kintir ir gudnin, MGŽ. Deja, vakariečiams nesuprantamas paprotys dar gyvas ir Anglijoje...

„Sužalota“ –  skaudžiai atviras Hibo Wardere pasakojimas apie mūsų laikais gyvuojančius viduramžių papročius, mergaičių, net kūdikių apipjaustymą, kurį dažnas suprantame kaip kultūros tradiciją, o ne kaip smurtą prieš vaikus.

„Helės Amin istorija turėtų skambėti tarsi pavojaus varpas, nes vaikų, neteisėtai išvežamų į islamiškas valstybes, tokias kaip Pakistanas, Saudo Arabija ir Jungtiniai Arabų Emyratai, vis daugėja.“ Sunday Times

Helė Amin (Helle Amin) gimė 1964 m. Danijoje. Baigė studijas, dirbo Londone, ten 1990 m. ištekėjo už vyro, kilusio iš Saudo Arabijos, vėliau apsigyveno Balio saloje. Gyvenimas su vyru ir keturiais vaikais atostogų rojumi vadinamoje saloje atrodė tobulas. Tačiau vieną 2002-ųjų dieną idilė suyra ir gyvenimas pasikeičia negrįžtamai.

Grįžusi iš prekybos centro, ji neranda savo vaikų. Netrukus moteris išsiaiškina, kad sutuoktinis pasiėmė jųdviejų vaikus ir grįžo gyventi į savo tėvynę. Pasitelkusi į pagalbą draugus, Helė leidžiasi į svetimą šalį, siekdama susigrąžinti už tūkstančių kilometrų išvežtus vaikus. Ši Helės Amin kelionė prilygo žygdarbiui – svetimoje, vyrų dominuojamoje visuomenėje ji išdrįso pareikalauti teisingumo ir stoti į kovą už motinos teisę auginti savo vaikus. Moters kova buvo kupina dramatiškų įvykių ir pavojų. Kitos motinos gal būtų pasidavusios, bet tik ne Helė. Jos pačios žodžiais tariant, „dėl savo vaikų būčiau basa perėjusi dykumą“.

„Kad pajudintų dangų ir žemę, Helė Amin pasitelkė išradingumą, įžūlumą ir nepaklusnumą. Saudo Arabijos teismas priėmė, ko gero, precedento neturintį sprendimą.“ Mail on Sunday

Po neįtikėtinai sėkmingos knygų sagos „Nuostabioji draugė“ Elena Ferrante talentingai mezga kito pasakojimo giją, gilindamasi į prieštaringus jausmus, saistančius motinas ir vaikus.

Leda – senokai išsiskyrusi dėstytoja, kadaise atsidėjusi vien dukroms, o dabar – darbui. Suaugusioms dukterims išsikrausčius pas tėvą į Kanadą, moteris baiminasi skausmo ir melancholijos sklidinų dienų, bet, savo pačios nuostabai, pasijunta esanti laisva, tarytum nusimetusi gyvenimo naštą.

Vasarą ji nusprendžia vykti viena atostogauti į pietų Italijos pajūrio miestelį. Po pirmųjų ramybės ir susitelkimo dienų moters poilsį sudrumsčia erzinanti neapoliečių šeimyna. Iš pažiūros nereikšminga pažintis įsuka seniai nuslopintų jausmų ir nuoskaudų verpetą.

Šiuo atviru ir jaudinančiu romanu Elena Ferrante pasakoja apie naują moters būtį – rodos, niekuo neišskirtinę, tačiau paliečiančią iki pat gyvasties.

„Įspūdingas literatūros kūrinys.“

Marina Terragni ir Luisa Muraro, Io donna (Corriere della Sera)

Iš nemylimos dukros – į Švedijos karalienę.

Jauniausios Žygimanto Augusto sesers Kotrynos Jogailaitės gyvenimo ir meilės istorija

Tikra istorija, primenanti Holivudo nuotykių trilerį, nuožmiuosius „Sostų karus“ ir sukrečiamą melodramą.

Žygimanto Augusto jaunėlė sesuo karalaitė Kotryna Vilniuje gyveno nepastebima ir mažai kam reikalinga – kaip Pelenė, tačiau įsiliepsnojus žiauriam karui su Maskva, ji tapo kone geidžiamiausia nuotaka Europoje.

Kotrynos Jogailaitės likimas ir meilės istorija intriguoja ne mažiau nei garsioji jos brolio Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės drama. Ji ištekėjo beveik 36-erių, tais laikais itin brandaus amžiaus, už vienuolika metų jaunesnio vyro ir iš nereikalingos karalaitės virto įtakinga moterimi, iš nemylimos – geidžiama, iš kalinės – karaliene.

Ne kartą patyrusi skaudžią išdavystę, išgyvenusi karo siaubą ir asmenines dramas Kotryna nepalūžo ir tapo Švedijos karaliene, gerbiama abiejose Baltijos jūros pusėse.

„Solidus literatūrinis ir istorinis žvilgsnis į jauniausios Jogailaitės - Kotrynos – gyvenimo ir meilės istoriją.“

Istorijos mokslų daktarė Rasa Leonavičiūtė- Gecevičienė

„Lietuvos istorijoje apstu išskirtinių, drąsių ir ryžtingų moterų, kurios šiandien gali įkvėpti ir praturtinti maskulinizmo prisotintą mūsų istoriją. Autorė puikiai atskleidžia sudėtingą ne tik romano, bet ir filmo scenarijaus vertą Kotrynos Jogailaitės asmenybės portretą, o knyga įtraukia nuo pirmo iki paskutinio sakinio.“

Istorikė ir visuomenininkė Luka Lesauskaitė

Jaudinantis romanas apie meilę ir praradimą, apie šeimą, išlikimą ir viltį „Didžiojo rato“, „Keturių vėjų“ ir „Ten, kur gieda vėžiai“ skaitytojams.

„Dramatiškas, įkvepiantis ir absoliučiai nepamirštamas.“

Bonnie Garmus, knygos Chemijos pamokos autorė

Septyniolikmetė Torė rūpinasi namais savo šeimos persikų ūkyje mažame Ajolos miestelyje. Ji – vienintelė likusi moteris šeimoje. Vilsonas Mūnas – jaunas paslaptingas klajoklis, palikęs savo genties žemę ir pasiryžęs gyventi taip, kaip nori. Jaunuoliams atsitiktinai susitikus, įsižiebia didelė aistra ir ne mažesnis pavojus. Nutikus tragedijai, Torei tenka palikti namus ir stoti akistaton su laukine gamta. Keičiantis metų laikams, ji pastebi besikeičianti ir pati – gamtoje pamažu atranda stiprybę ir prasmę. Ganisono upei grasinant pasiglemžti gimtąjį ūkį ir kelių šeimos kartų puoselėtą persikų sodą, Torė bando išsaugoti ne tik jį, bet ir išsigelbėti pati.

Tekėk lyg upė yra realių įvykių, nutikusių evakuojant Ajolos miestelį septintajame dešimtmetyje, įkvėptas pasakojimas apie tikrą meilę, liepsnojančią negandų ir praradimų sūkuryje, ir apie tai, kaip rasti drąsos, ryžto, draugystę ir, galiausiai, namus ten, kur to mažiausiai tikiesi. Šis kerintis debiutinis romanas atskleidžia, ką reiškia gyventi taip, kaip sruvenanti upė, – atsiduodant srovei, tekant ir prasiskverbiant pro visas užtvankas. 

„Visiškai užburiantis, ryškus ir kupinas šviesos romanas.“

John Green, knygos Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos autorius

„Shelley Read parašė nuostabią istoriją apie jauną aplinkybių gniuždomą moterį, kuri privalo rasti būdą atleisti sau, jei nori ir vėl pamilti. Viktorija Neš yra laikui nepavaldi knygos herojė, ieškanti amžino į išganymą vedančio kelio iš netekties, nevilties. Tekėk lyg upė yra pribloškiantis autorės debiutas, parašytas amerikietiškos svajonės dvasia.“

Adriana Trigiani, The Good Left Undone autorė

„Kokia sodri, graži, stipri knyga! Įtraukė į nepaprastai jausmingą kelionę. Mėgavausi kiekviena akimirka.“

Clover Stroud

Shelley Read yra penktos kartos koloradietė, su šeima gyvenanti Vakariniame šlaite, Elnių kalnuose. Beveik tris dešimtmečius ji dirbo vyresniąja dėstytoja Vakarų Kolorado universitete, dėstė rašymą, literatūrą, aplinkotyrą ir etiką, įkūrė Aplinkos ir tvarumo fakultetą ir paramos programą iš kitur atvykusiems bei rizikos grupės studentams. Shelley baigė rašymo ir literatūros studijas Denverio universitete ir yra Templo universiteto Kūrybinio rašymo programos absolventė. Ji reguliariai rašo leidiniams „Crested Butte Magazine“ ir „Gunnison Valley Journal“, rašė „Denver Post“ ir daugeliui kitų leidinių.  

„Vienas geriausių visų laikų skandinavų kriminalinių romanų rašytojų.“
Times

Jūros pakrante nusidriekęs tirštas rūkas apgaubia ištuštėjusius vasaros namelius ir atneša rudenį. Uvė Bakerudas sezoną visada užbaigia paskutines atostogų dienas praleisdamas šeimos vasarnamyje. Jam patinka tyla ir ramybė, kurios niekada ten neranda vasarą. Tačiau savaitgalio planus sugriauna išlaužtos vasarnamio durys ir pavogti brangiausi šeimos daiktai. Tikrindamas, ar kaimynų namelių neištiko toks pat likimas, viename jų Uvė randa kraujo klane gulintį kūną su kauke ant veido.
Detektyvas Viljamas Vistingas per savo karjerą matė ne vieną žiaurią žmogžudystę, tačiau vasarnamio nusikaltimas atrodo itin ciniškas ir atliktas be skrupulų. Kruopščiai dėliojant chaotišką bylos paveikslą ir daugėjant aukų skaičiui, detektyvo intuicija sako, kad, netikėtai susidūrus dviem pavojingoms nusikaltėlių grupuotėms, jūros pakrantė virto šaltakraujiško mūšio lauku. Tyrimas nuveda Vistingą net iki Vilniaus. Padedamas vietinės policijos jis klaidžioja po skurdžiausius Lietuvos sostinės rajonų labirintus, ieškodamas atsakymų apie šiurpios nakties įvykius.

„Audringas siužetas, itin išradingi veikėjų portretai, nepaprastai subtili niūrumos ir prieblandos nuotaika – visa tai Horstas kruopščiai suaudžia į pribloškiantį kriminalinį romaną, nuo kurio tiesiog neįmanoma atsitraukti.“
Edinburgh Book Review, UK

„Aukščiausios prabos kriminalinis romanas!“
Verdens Gang

Jørn Lier Horst (Jornas Lieras Hoštas, gim. 1970) – vienas svarbiausių ir populiariausių šiuolaikinių Norvegijos kriminalinių romanų autorių. Daugybę metų dirbęs vyriausiuoju inspektoriumi, unikalią patirtį pritaiko kurdamas savo romanų siužetus. Norvegijoje itin populiarios detektyvo Viljamo Vistingo serijos knygos ne kartą užkariavo Europos šalių perkamiausių knygų sąrašus. Rašytojas yra apdovanotas gausybe literatūros premijų, tokių kaip „Riverton“, „Stiklinio rakto“ ir prestižine „The Martin Beck“ premija, kurią suteikia Švedų detektyvų rašytojų akademija.

Andrzejaus Sapkowskio „Raganiaus“ serija puikiai pažįstama tiek Lietuvos, tiek viso pasaulio skaitytojams – pagal šį romanų ciklą sukurtas populiarus „Netflix“ serialas bei dar populiaresnė kompiuterinių žaidimų serija. Kviečiame susipažinti ir su kitu autoriaus herojumi – Reinmaru, kurio beprotiškos kelionės ir kvapą gniaužiantys nuotykiai tikrų įvykių fone neabejotinai įtrauks ir sužavės tiek fantastikos, tiek istorijos gerbėjus. 

„Kvailių bokšte“ susipažinome su Reinmaru iš Bieliavos, dar žinomu Reinevano vardu. Šis žingeidus ir šviesaus proto jaunuolis – mokytas žolininkas, gydytojas ir beviltiškas romantikas – nuolat įsivelia į pavojingas istorijas. Pirmoje „Husitų trilogijos“ dalyje Reinevanas, atkeliavęs iki legendinio narenturmo – Kvailių bokšto – šiaip taip išlaviravo tarp jį nugalabyti ketinusių kryžiuočių ir husitų. 

Antroje dalyje šį nenuoramą sutinkame Prahoje, kalendoriui skaičiuojant 1427-uosius Viešpaties metus. Nors vieta kita, Reinevano situacija nelabai pasikeitusi: dėl įvairių priežasčių ant vaikino dantį griežia ir jį vaikosi husitų žvalgyba, Vroclavo vyskupo patikėtinis, raubriteriai bei dar vienos suviliotos mergelės tėvas. 

Įtampos netrūksta ir didesniu mastu: Praha tiesiog virpa nuo konfliktų, ginčų ir religinių susidūrimų. Prokopo Nuogojo vadovaujami husitai traukia į Sileziją su keršto žygiu. Bandydamas išlaviruoti tarp visų jam gero nelinkinčių personažų, Reinevanas prisijungia prie Kieliko garbintojų. Kartu su jais mūsų herojus pasiaukojamai kovoja už naują tikėjimą, tačiau mintyse audžia ir smulkesnius asmeninius planus: atkeršyti brolio žudikams bei surasti nuo jo slepiamą gražuolę Nikoletę, padovanojusią Reinevanui sūnų. 

Maginės fantastikos meistras Andrzejus Sapkowskis gimė 1948 m. Lenkijoje. Geriausiai pasaulyje žinomas jo ciklas „Raganius“, kurį sudaro 6 romanai ir 15 apsakymų. 2016 m. A. Sapkowskis gavo Pasaulio maginės fantastikos apdovanojimą už viso gyvenimo nuopelnus. Romanas „Dievo kariai“ yra antroji autoriaus „Husitų trilogijos“ dalis. 

„A. Sapkowskio energija, humoras ir gana neįprastas istorijos fonas paverčia šį kūrinį labai maloniai skaitoma istorine fantastika.“ – Booklist 

„Puikus desertas visiems A. Sapkowskio gerbėjams.“ – Polskie Radio 

„A. Sapkowskio meilė aprašomam laikotarpiui – akivaizdi. Autorius pasakoja apie Prahos defenestracijas, Johaną Gutenbergą ir jo spaudos presą bei kitus istorinius įvykius. Atsakingai ir kruopščiai nutapyti visuomeniniai bei politiniai peizažai natūraliai persipina su pagrindinio romano herojaus istorija. Būtent taip turi būti parašyta istorinė fantastika.“ – Publishers Weekly 

Paauglystėje Giftė vis prašydavo mamos pasakoti jų šeimos kelionės iš Ganos į Alabamą istoriją. Taip ji ieškojo nusiraminimo herojiškuose šeimos mituose ir meilės istorijos romantikoje. Kai jos tėvas su broliu paniro į sunkią imigrantų realybę Amerikos pietuose, iš keturių šeimos narių liko tik jiedvi su mama. Giftės svajotas gyvenimas išslydo jai iš rankų.

Po daugelio metų, norėdama suvokti jos brolį sunaikinusią priklausomybę nuo narkotikų, Giftė atsigręžia į mokslą. Bet kai jos motina apsistoja kartu, Giftė netrunka suprasti, kad jų šeimos traumų šaknys siekia daug giliau, nei ji kada būtų pagalvojusi. 

Romane „Kitas pasaulis“ pasakojama apie tamsią vienos šeimos likimo šerdį, paženklintą imigrantų dalios, meilės, netekties, atpirkimo, tikėjimo. Ir galybę būdų, kuriais iš praeities griuvėsių bandome atkurti savo dabartį.

„Nuostabiai suaustas pasakojimas.“

Roxane Gay

„Sakyčiau, kad tai romanas mūsų laikams. Bet ir daug daugiau. Tad tai – romanas visiems laikams.“

Ann Patchett

„Romano veiksmas vyksta plačiame, trapiame kraštovaizdyje, kuriame susiduria Dievo slėpiniai ir mokslas. Tai gili meditacija apie sielvartą, religiją ir šeimą.“

Boston Globe

Yaa Gyasi (gim. 1989) – Ganos–JAV rašytoja. Stanfordo universitete studijavo anglų kalbą, vėliau – kūrybinį rašymą. Jos debiutinis romanas „Auksinės šaknys“ („Baltos lankos“, 2018) buvo apdovanotas „National Book Critics Award“ ir kitomis literatūros premijomis. „Kitas pasaulis“ – antrasis jos romanas, nominuotas „PEN/Faulkner Award for Fiction“ ir „Women’s Prize for Fiction“ literatūros premijoms.

Su kiekviena nauja knyga į The New York Times bestselerių sąrašą pakliūvanti Sandra Brown šiame romane pasakoja amerikietiškojo futbolo žaidėjo Zako Bridžerio istoriją, kurioje sudėtingas moralinis pasirinkimas pamažu perauga į žūtbūtinę kovą už gyvybę. 

Zakas Bridžeris jau seniai nebegalvoja apie buvusią žmoną. Santuoka su Rebeka nesusiklostė. Garsus amerikietiškojo futbolo žaidėjas ir ūmaus būdo gražuolė – ne pats tinkamiausias receptas ramiai šeimyniškai idilei. Po audringo santuokos etapo jie nusprendžia pasukti savais keliais. 

Todėl žinia apie komos būsenoje atsidūrusią Rebeką gerokai nustebina Zaką. Kai paaiškėja, kad teisiniu požiūriu jis vis dar yra artimiausias asmuo, vyrą ištinka šokas – tai reiškia, kad būtent Zakas turi nuspręsti, ar atjungti buvusią žmoną nuo gyvybės palaikymo sistemos. Sukrėstas Zakas permeta atsakomybę Rebekos tėvams. Šie nusprendžia laukti stebuklo. 

Po poros metų iš kalėjimo paleidžiamas Rebekos skriaudikas. Prokurorė Keitė Lenon įsitikinusi, kad anksčiau laiko išleisto Ebano Klarko tėvas pasinaudojo savo įtaka ir papirko teisėjus. Keitė pasiryžusi vėl įkišti tą akiplėšą už grotų. Tačiau tam, kad tai įvyktų, Rebeka turi mirti. Tada Ebanui būtų galima iškelti naujus – žmogžudystės – kaltinimus. Keitė su Zaku susiduria su sunkia moraline dilema. O kiekvieną jų žingsnį seka Ebanas Klarkas. 

„Sudėtingas moralinis pasirinkimas, įvilktas į trilerio drabužį, sukuria kvapą gniaužiantį ir jaudinantį romano audinį.“

Providence Journal 

Sandra Brown (Sandra Braun, g. 1948 m.) – JAV rašytoja, detektyvinių trilerių autorė, parašiusi per 70 knygų. Jos išverstos į daugiau kaip 30 kalbų. Brown pradėjo rašytojos karjerą 1981 metais ir iki šių dienų pardavė daugiau kaip 80 milijonų knygų egzempliorių. Daugelis Sandros Brown romanų yra skaitomiausių knygų sąrašuose. Visi jos detektyvai ragina skaitytoją karštligiškai versti puslapį po puslapio iki pat kūrinio pabaigos.

Sandrai Brown suteiktas Teksaso krikščioniškojo universiteto garbės daktarės laipsnis, 2008 metais Tarptautinė trilerių asociacija rašytoją paskelbė Trilerių meistre. Autorė yra pelniusi „Texas Medal of Arts“ apdovanojimą, „Romance writers of America“ apdovanojimą ir daug kitų. 

Romanas apie sukilimo vado Zigmanto Sierakausko žmonos gyvenimą, paremtas jos atsiminimais

Likimas skyrė jiems devynis mėnesius bendro laimingo gyvenimo.

Jiedu susitiko 1861 metų vasarą Vilniuje. Ji – dvidešimt trejų, graži ir geidžiama, tačiau svajojanti ne apie meilę, o apie tėvynės laisvę. Jis – rusų armijos kapitonas, trisdešimt penkerių, gyvenantis rengiamo sukilimo idėja. Trys trumpi susitikimai, šiek tiek laiškų – ir po metų atšoktos vestuvės. Likimas jiems skyrė vos devynis mėnesius bendro laimingo gyvenimo. 1863-iųjų balandį Zigmantas paliko besilaukiančią žmoną ir išėjo į Kauno gubernijos miškus vadovauti sukilėlių būriams. Po mėnesio Apoloniją pasiekė žinia: mūšis pralaimėtas, Zigmantas sužeistas, suimtas, įkalintas. Tardomas draugų neišdavė, generalgubernatoriaus Muravjovo įsakymu pakartas Vilniuje, Lukiškių aikštėje.

1863 metų rudenį besilaukianti, serganti Apolonija ištremiama į Rusiją. Prasideda jos, kaip sukilimo vado našlės, kelias, lydimas netekčių ir skausmo, vilties ir mažų džiaugsmų, tikėjimo ir nuoširdaus darbo tėvynės labui. Sunkiame kelyje stiprybės suteikia šeima ir gražių akimirkų prisiminimai. Ir nesvarbu, kad drauge gyventa taip trumpai, o našlauta net 55 metus. Apolonija kantriai laukia susitikimo su vyru, nes tikra meilė nemirtinga: kartu iki mirties ir po mirties.

Žiedas, rastas 2017 metais, su Zigmanto ir Apolonijos vardais ir jų vestuvių data leido identifikuoti vieno iš 1863–1864 m. sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko palaikus.

Gina Viliūnė (g. 1974) jau daug metų domisi gimtojo Vilniaus ir Lietuvos istorija, rašo straipsnius, veda ekskursijas. „Apolonija“ – devintasis romanas apie Lietuvos istoriją ir tryliktoji autorės knyga.

Ši knyga, parašyta remiantis dokumentuotais faktais, skaitytoją nukels į patį raganų medžioklės įkarštį XVII a. antros pusės Skandinavijoje. 

1662-ųjų Norvegija. Pavojinga vieta ir laikmetis moteriai, kai dėl paprasčiausio šokio galėjai būti apkaltinta raganavimu ir „vyro suviliojimu“. Su vietos pirkliu romaną užmezgusi našlė Sigri suimama ir išsiunčiama į Vardės salos kalėjimą. Sigri duktė Ingeborga iškeliauja į Vardę, kad pabandytų susigrąžinti motiną. Kartu su ja keliauja ir kitos, jau sudegintos, „raganos“ duktė Marena. Laukinis pastarosios būdas ir nepalaužiama dvasia suteiks Ingeborgai taip reikalingos drąsos leidžiantis nežinomybėn. 

Vardės salos tvirtovėje gyvena ir dar viena moteris – buvusi Danijos karaliaus meilužė Ana Rodija. Užsitraukusi nešlovę (o gal tiesiog nusibodusi karaliui), ji buvo ištremta į nuošalią salą. Tačiau Ana ne iš tų, kurios nuolankiai susitaiko su likimu. Moteris pasiryžusi padaryti viską, kad paspruktų iš Vardės ir susigrąžintų privilegijuoto gyvenimo malonumus. 

Šios moterys – dėl savo poelgių, charakterio ar tiesiog dėl to, kad kažkam nepatiko, – lengva ranka visuomenės paverčiamos raganomis. Juodinamos, nekenčiamos ir šmeižiamos, jos atsisako nuolankiai tapti aukomis, o jų dvasios jėgai negali prilygti joks karalius. 

Raganų teismai daugeliui mūsų reiškia viduramžius. Deja, ši praktika vis dar gyva: paskutinis (bent jau kol kas) žmogaus nužudymas, apkaltinus raganavimu, įvyko palyginti neseniai. 2021 m. balandį Pietų Afrikoje buvo žiauriai sumušta ir gyva sudeginta mergina vardu Sangweni Jostina. Tuo tarpu paskutinė „ragana“ Europoje – Anna Göldi – buvo nuteista myriop Šveicarijoje 1782 m.

„Provokuojanti, magiška ir už širdies griebianti pamirštų moterų iš praeities istorija, skambiai susišaukianti su pasauliu, kuriame gyvename dabar.“ 

L. R. Lam, rašytoja

„Aistringas patriarchato demaskavimas ir žaižaruojantis moterų pasipriešinimo išaukštinimas. Anya Bergman su kvapą gniaužiančiomis detalėmis ir betarpiškumu atkuria istorinio raganų teismo detales.“ 

Hannah Kent, rašytoja

Anya Bergman gimė 1967 m. Londone. Škotijoje, Edinburgo Napier universitete studijavo kūrybinį rašymą ir įgijo menų magistro lapsnį. Persikėlusi gyventi į Airiją, 2004-aisiais debiutavo kaip romantinės literatūros rašytoja. Po kelerių metų, jau gyvendama Norvegijoje, susidomėjo ir ėmė gilintis į prieš kelis šimtmečius čia vykusias raganų medžiokles. 

„NEW YORK TIMES“ BESTSELERIS NR. 1

Populiarios vyresniųjų klasių moksleivės Endės Bel žmogžudystės byla jau seniai baigta. Prieš penkerius metus Endę nužudė jos vaikinas Salas Singas, o tuomet atėmė gyvybę ir sau. Tai žino policija. Tai žino visi Litl Kiltono miestelio gyventojai.

Tačiau Pipa Fic-Amobi, dabar jau pati vyresniųjų klasių moksleivė, nėra tuo užtikrinta. Salą ji pažinojo iš vaikystės – vaikinas visada buvo toks geras... Pipa nusprendžia pati ištirti Endės Bel bylą. Ji randa tamsių paslapčių pėdsakus, galinčius įrodyti, jog Salas buvo nekaltas. Bet kažkas miestelyje nenori, kad Pipa kapstytųsi po praeitį. 

Ar Pipa gali jaustis saugi, jei tikrasis žudikas arba žudikė vis dar slapstosi Litl Kiltone?

„Įdomus, įtraukiantis romanas, kupinas meistriškai sukurtos įtampos. Man labai patiko Pipa – jos mielos keistenybės, išradingas tyrimo metodas ir ryžtas peržengti savo saugaus pasaulio ribas, kad surastų tiesą.“

Emily Arsenault, romano „All the Pretty Things“ autorė

Holly Jackson (Holė Džekson) – britų rašytoja, „New York Times“ bestselerių serijos autorė. Jos romanas „Geros mergaitės nusikaltimų vadovas“ tapo „TikTok“ sensacija. Kurti H. Jackson pradėjo dar paauglystėje, o pirmą romaną parašė būdama penkiolikos. Notingamo universitete ji studijavo literatūrinę lingvistiką ir kūrybinį rašymą, taip pat įgijo anglų literatūros magistro laipsnį. Mėgsta žaisti kompiuterinius žaidimus ir, žiūrėdama kriminalinę dokumentiką, apsimesti detektyve. Populiarias autorės paskyras galite rasti socialiniuose tinkluose „X“ ir „Instagram“ (paskyros @HoJay92).

„HIPOTEZĖ. Jei įsimylėsiu, būtinai baigsis blogai.“

Save gerbiantys mokslininkai ir mokslininkės visuomet remiasi konkrečiais įrodymais. Todėl doktorantė Olivija Smit, norėdama įtikinti geriausią draugę ir kolegę, jog nė kiek nebegalvoja apie savo buvusį vaikiną, jos akyse pabučiuoja pirmą pasitaikiusį vyrą.

Adamas Karlsenas – jaunas, arogantiškas profesorius, pagarsėjęs Stanfordo laboratorijos kietakaktis. Tačiau, Olivijos nuostabai, jis sutinka apsimesti jos vaikinu. Dar labiau Oliviją nustebina Adamo palaikymas po ne visai sėkmingo pranešimo mokslinėje konferencijoje. Tvirtas palaikymas ir... dar tvirtesnis jo kūnas.

Nedidelis Olivijos ir Adamo eksperimentas gresia virsti sprogimu. Olivija supranta, kad vienintelis dalykas, sudėtingesnis už bet kokią hipotezę, susijusią su meile, – tai jos pačios širdis, tyrinėjama po didinamuoju stiklu.

„A. Hazelwood įtikinamai perteikia klampų akademinės bendruomenės liūną. Ji šmaikščiai pasitelkia sumanius, žavius veikėjus ir pasakojimo veržlumo prozą... Protingas, seksualus romanas nudžiugins daugybę romantinių istorijų gerbėjų.“

Publishers Weekly

Ali Hazelwood (Eli Heizelvud) – „New York Times“ bestselerių autorė ir neuromokslininkė. Rašytoja gimė Italijoje, gyveno Vokietijoje ir Japonijoje, paskui persikėlė į JAV ir ten įgijo neurologijos mokslų daktaro laipsnį. A. Hazelwood mėgsta bėgioti, valgyti pyragaičius ir su savo katėmis bei vyru žiūrėti mokslinės fantastikos filmus. Debiutinis jos romanas „Meilės hipotezė“, pasirodęs 2021 m., buvo nominuotas „Goodreads Choice Awards“ apdovanojimuose kaip metų geriausia romance žanro knyga.

Aleksas – JAV prezidentės sūnus, Baltųjų rūmų pažiba, savotiškas amerikietiškasis princas: gražus, charizmatiškas, protingas. Tiesa, anapus Atlanto jis turi konkurentą – jauną, žavų ir ne mažiau populiarų britų karališkosios šeimos princą Henrį. Pirmasis jų susitikimas, bulvarinės spaudos piktdžiugai, išauga į tarptautinį skandalą: įtemptą vaikinų apsižodžiavimą karališkosiose vestuvėse seka nerangus apsistumdymas pernelyg arti milžiniško vestuvinio torto...

Dviejų šeimų ir šalių vadovų planas – surengti jaunųjų varžovų paliaubas. Aleksas ir Henris yra priversti kartu pasirodyti tarptautinėse spaudos konferencijose ir demonstruoti apsimestinę draugystę internete. Bet nejučia Aleksas pameta galvą dėl, pasirodo, visai nepretenzingo, nuoširdaus Henrio, ir jiedu įsivelia į slaptą romaną, galintį sužlugdyti ne tik jųdviejų šeimų, bet ir valstybių įvaizdį.
Bet galbūt meilė vis dėlto gali išgelbėti pasaulį? Kaip rasti drąsos būti tuo, kas iš tikrųjų esi? "Raudona, balta ir karališka mėlyna" patvirtina: tikra meilė padeda mums atsiskleisti ir pražysti.

„Imdavau šią knygą visur, kur tik keliaudavau, ir vogdavau kiekvieną sekundę, kad galėčiau paskaityti. Įtraukianti, šmaikšti, švelni ir seksuali… Pavydžiu visoms ir visiems, kurie šį romaną skaitys pirmą kartą!“
Christina Lauren, romano „(Ne) viskas įskaičiuota“ autorė

„Puikiai aprašyta meilės istorija, skatinanti džiaugtis savo tapatybe. Nors C. McQuiston nėra karališko kraujo, jos romanas karaliauja kaip privaloma perskaityti romantinė komedija.“
NPR


Casey McQuiston (Keisi Makviston) - amerikiečių rašytoja, „New York Times“ bestselerių autorė. Jos debiutinis romanas „Raudona, balta ir karališka mėlyna“ išsyk šovė į „New York Times“ ir „USA Today“ populiariausių knygų sąrašų viršūnes, be to, buvo pripažintas tokių leidinių kaip „Vogue“ ir „Vanity Fair“ metų knyga, o „Entertainment Weekly“, „Kirkus“ ir „Library Journal“ įtraukė jį savo į geriausių 2019 m. knygų sąrašus. Platformoje „Amazon Prime Video“ šiemet pasirodė romano ekranizacija.

„Norėčiau, kad bent kiek labiau pamėgtum mirtį. Ji didelė saugotoja. Be jos mieliausi dalykai palengva virsta farsu, kaip pats patirsi, jeigu reikalausi dar daug gyvenimo.“

Šioje postmodernioje pragaro vizijoje, kurios veiksmas vyksta siurrealistiniame Untanko mieste, nematančiame dienos šviesos, ir realistiniame prieškario Glazge, pasakojamos susipynusios pagrindinių veikėjų Lanarko ir Dankano Tovo gyvenimo istorijos. Tai sapniškas pašėlusios žaismės ir vaizduotės kūrinys apie žmonijos negebėjimą mylėti ir nepailstamą siekį pamilti.

Pirmąkart išleistas 1981-aisiais, dabar jau kultiniu laikomas „Lanarkas“ autorių Alasdairą Gray'ų pavertė vienu svarbiausių Jungtinės Karalystės rašytojų ir svariai prisidėjo prie Škotijos literatūros renesanso.


„Turbūt svarbiausias amžiaus romanas.“
Observer

„Įstabus kūrinys.“
William Boyd

„Vienas kertinių XX a. grožinių kūrinių. „Lanarkas“ pakeitė škotų literatūros kraštovaizdį.“
Guardian

„Geriausias škotų romanistas po Walterio Scotto.“
Anthony Burgess


Alasdair Gray (Alisteris Grėjus, 1934-2019) – škotų rašytojas, dramaturgas ir menininkas. Baigė dizaino ir sienų tapybos studijas Glazgo menų mokykloje. Sukūrė ir iliustravo aštuonis romanus, keletą apsakymų knygų, teatro, radijo ir televizijos pjesių. „Lanarkas“ – pirmas jo kūrinys, laikomas svarbiausiu ir rašytas beveik 30 metų. Jis lyginamas su Franzo Kafkos, George'o Orwello, Jameso Joyce'o ar netgi Dantės kūryba.

„Žemės drebėjimas – tai šnypštimas, kylantis nuo jūros, įsismelkiantis į naktį. Jis pučiasi, didėja, pereina į tylą skrodžiantį dundesį.“

1799-aisiais per brolių Paolo ir Ignacijaus Florijų gyvenimus nuvilnija seisminė banga: gamtos stichija sugriauna jų gimtąjį miestelį, tad broliai persikelia į Palermą ir atidaro prieskonių krautuvę. Džuzepina, Paolo žmona, priešinasi naujam gyvenimui, nes ilgisi gimtojo krašto, o Ignacijaus, neseniai tapusio tėvu, santuoka nelaiminga, nes buvo suplanuota tėvų.
Bet broliai nepasiduoda ir visa galva neria į pastangas tapti turtingiausi ir įtakingiausi mieste. Netrukus Florijų prieskonių verslas suklesti, jie įkuria nuosavą bendrovę ir ji nenustoja klestėti net ir perimta Ignacijaus sūnaus Vinčenco. Dabar naujoje šeimos vyno darykloje vargšų vynas marsala virsta nektaru, vertu didikų stalo...
Palermą sudrebina šeimos verslo sėkmė. Miestas priima ją ne tik su nuostaba, bet ir pavydu, net panieka – juk jie atvykėliai, prasčiokai... Tačiau iš tiesų Florijai – išskirtinės asmenybės. Ryžtingi, drąsūs vyrai ir niekuo jiems nenusileidžiančios moterys, reikalaujančios pripažinimo ne vien tik kaip rūpestingos motinos ar atsidavusios mylimosios.
Didis epas, pagrįstas tikra netituluotų XIX a. Sicilijos karalių Florijų istorija, seka Palermo verslo titanų pasiekimais ir nuopuoliais, meile, išdavystėmis ir kerštu, žymėjusiu visą šimtmetį įtakingiausios išlikusios šeimos gyvenimą.

„Nepaprastai gražiai parašyta, neįmanoma atsitraukti; galingieji Sicilijos Florijai atgyja kiekviename puslapyje. Istorinių romanų mylėtojams Stefania Auci – tikra dovana.“
Peter Golden

Stefania Auci (Stefanija Auči) – Trapanio mieste Sicilijoje gimusi ir Palerme gyvenanti rašytoja, ilgai dirbusi mokytoja ir kūrusi tekstus literatūros tinklaraščiams bei leidiniams. Aprašyti legendinės Sicilijos šeimos Florijų istoriją S. Auci paskatino, jos pačios žodžiais tariant, „gilus, savininkiškas meilės romanas su Palermo miestu“ ir suvokimas, jog „Florijai buvo kur kas daugiau nei legenda <…>. Nors istorijos apie jų verslą daug kam žinomos, žmogiškoji Florijų tiesa – tokia žavinga, įtraukianti ir netradiciška – dar niekada nebuvo papasakota.“ „Sicilijos liūtai“ pasirodė daugiau nei dvidešimtyje pasaulio šalių.

Kretos princesės, baisiojo karaliaus Minojo dukterys Ariadnė ir Fedra, auga nuostabiuose, didžiojo meistro Dedalo išpuoštuose Knoso rūmuose. Tačiau kad ir kur eitų, jas visur lydi iš požemiuose įrengto Labirinto ataidintis šiurpus riaumojimas ir kanopų dundėjimas. Tai jų brolis Minotauras, kraujo ištroškusi pabaisa, kasmet reikalaujanti naujos aukos.

Kai Atėnų princas Tesėjas atvyksta į Kretą susigrumti su pabaisa, Ariadnė jį įsimyli ir pasiryžta padėti nužudyti Minotaurą. Tačiau dėl to ji turi išduoti savo šeimą bei gimtąją Kretą, o juk pasaulyje, kurį valdo ūmaus būdo graikų dievai dievai ir kuriame moterys tėra lengva ranka aukojami pėstininkai galingų vyrų žaidime, tokie poelgiai gali labai brangiai kainuoti. 

Kokią lemtį likimo deivės nuaus drąsiajai princesei – amžiną meilę ir laimę ar begalinę kančią?

Užburianti, svaiginanti, skaitytoją įtraukianti Jennifer Saint knyga „Ariadnė“ – modernus epas, kuriame užmarštin nustumtos graikų mitų moterys vėl atsiduria istorijos verpete.

 „Lyriškas, įžvalgus mito perpasakojimas.“ 

Daily Mail

„Aktuali ir atradimų kupina knyga.“

 Stylist

„Energinga ir įtaigu.“ 

Times

„Nuostabus turiningas romanas.“ 

Woman&Home

Jennifer Saint visą gyvenimą žavėjosi senovės graikų mitologija, todėl pasirinko klasikinės filologijos studijas Londono karališkajame koledže. Po studijų ji trylika metų dirbo anglų kalbos bei literatūros mokytoja, skiepydama savo mokiniams meilę literatūrai ir ugdydama jų kūrybinio rašymo įgūdžius. Debiutinis Jennifer Saint romanas „Ariadnė“ – tai feministinis senovės graikų mito perpasakojimas.

„Kartais mirtis yra geriau.“

Šiurpiausias Stepheno Kingo parašytas romanas.

Kai daktaras Luisas Kridas gauna naują darbą ir su šeima atsikrausto į Ladlou – provincijos miestelį Meino valstijoje, naujasis gyvenimo etapas jam atrodo neįtikimai nuostabus. Ladlou vyrauja idiliška ramybė, ją trikdo tik greta žavingo seno Kridų namo plentu šniokščiantys sunkvežimiai ir vilkikai. Apie jų keliamą grėsmę byloja ir miško proskynoje vaikų įrengtos suvažinėtų naminių gyvūnėlių kapinės.

Šią vietą Luiso šeimai parodė kaimynas – senyvas vyras Džadas. Draugiškas senukas Luisą nuvedė ir į kitą vietą, į senąsias indėnų kapines, kuriose palaidoti gyvūnai – ir net žmonės – prisikelia ir grįžta pas kenčiančius savo šeimininkus. Tiesa, šiek tiek kitokie nei prieš mirtį. Luisas girdi perspėjimus, – tiek tikrame pasaulyje, tiek nakties košmaruose, – kad nederėtų lankytis šioje indėnų vietoje. Nes čia slypi kraują stingdanti tiesa – šiurpesnė ir galingesnė už pačią mirtį. Netrukus Luisui paaiškės, kad visus, kas drįsta brautis į draudžiamas senąsias indėnų kapines, užklumpa kraupi lemtis. Vis dėlto atsispirti paslaptingos vietos traukai sunkiau nei įveikti stingdantį netekties skausmą.

Rutuliojantis įvykiams, stiprėja ir košmaras, toks negailestingas, kad veikiausiai norėsite užversti knygą, bet nepajėgsite nuo jos atsiplėšti.

Amerikiečių rašytojo Stepheno Kingo (g. 1947 m.) istorijų lobyne kiekvienas gali rasti labiausiai jį bauginantį ir audrinantį pasakojimą, o pats rašytojas tikina, kad jam baisiausios „Givunėliu kapinės“. 1979 metais parašęs pirmąją šios istorijos versiją, Kingas net ketverius metus ją laikė stalčiuje tikėdamas, „kad pagaliau nuėjo per toli“.

Kultiniu tapęs siaubo romanas „Givunėliu kapinės“ 1984 metais nominuotas „Pasaulio fantastikos apdovanojimui“ ir sulaukė dviejų ekranizacijų: 1989 ir 2019 metais.