Voltaire'as lietuvės bajorės Martos Skowrońskos – caro Petro I žmonos ir pirmosios Rusijos imperatorės Jekaterinos I – gyvenimą yra pavadinęs „labiausiai neįtikėtinu iškilimu, XVIII a. Pelenės istorija“. Tačiau šis romanas, pagrįstas autentiškais epochos šaltiniais, griauna bet kokius pasakiškus stereotipus.

Rytas, pradedantis paskutines dvylika imperatorės agonijos valandų. Nenumaldomai artėjant mirties ir Dievo teismo akimirkai, senkantis šiame pasaulyje laikas Katerinos atmintyje rikiuoja prisiminimus, tampančius gyvenimo apyskaita.

Valdovė, pasiekusi galios viršūnę, moteris, peržengusi brandos slenkstį, vis gimdanti ir gedinti motina, didaus žmogaus sutuoktinė. Dvi kelionės – į Vakarus ir į Rytus – ją privers susimąstyti, kokia yra jos vyro kuriama imperija ir kuo tapo ji pati. Stojiškai nuryjanti pažeminimus, slapta padedant Aleksandrui Menšikovui balansuojanti tarp valdžios ir prarajos, graužiama kartėlio, maištaujanti. Likimas jai atseikėjo beveik visus vaidmenis, kuriuos gali turėti moteris. Tačiau paskutinėje kelionėje po nuosavos sielos užkaborius ji ieško atsakymų: ar galia išlaisvina, ar įkalina? Kurion pusėn nusvirs jai Paskutiniojo Teismo svarstyklės?

Tai pasakojimas apie Rytų ir Vakarų kultūrų, mentalitetų sandūrą vienoje toksiškoje santuokoje. Apie laiką ir prievartą. Apie psichologinę ir alkoholinę priklausomybę, skilusias ir save perkuriančias asmenybes, griaunantį karą ir nemarų grožį gimdančias svajones.


Menotyros mokslų daktarės rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės istorinis romanas „Petro imperatorė II“ – antroji dilogijos knyga (pirma – „Petro imperatorė“, „Baltos lankos“, 2019), paremta išsamiais epochos tyrimais, autentiškais šaltiniais, išlikusiais istorinių asmenybių laiškais ir atskleidžianti kultūrologinę mentalitetų istoriją.

Ankstesni autorės kūriniai – tetralogija „Silva rerum“ (2008-2016) – sulaukė didelio užsienio skaitytojų dėmesio, pakartotinių leidimų ir kritikų pripažinimo. Latvijoje 2014 m. „Silva rerum“ romanai buvo išrinkti į visų laikų latvių mėgstamiausių knygų šimtuką. Lenkijoje 2016 m. pirmasis „Silva rerum“ romanas pateko į prestižinės Vidurio Europos literatūros premijos „Angelus“ finalą. 2018 m. „Silva rerum II“ nominuotas Metų knygos rinkimuose istorinio romano kategorijoje.

Lietuvoje „Silva rerum“ ciklo romanai pelnė tokius literatūros įvertinimus kaip Jurgos Ivanauskaitės premija (2008), Metų knyga (2009, 2011), Liudo Dovydėno premija (2015). Autorė 2011 m. apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Lietuvos skaitytojai, 2018 m. rinkdami 100 šimtmečio knygų, tetralogijai skyrė trečią vietą.

2012 m. taip pat pasirodė Kristinos Sabaliauskaitės apsakymų rinkinys – bestseleris „Danielius Dalba & kitos istorijos“. 2015 m. trys šio rinkinio apsakymai buvo išleisti angliškai knyga „Vilnius. Wilno. Vilna. Three Short Stories“.


„Kristina Sabaliauskaitė priklauso prie stipriausių ir išraiškingiausių istorinio romano balsų Europoje.“
Olga Tokarczuk, Nobelio literatūros ir „Man Booker International" 2018 m. premijų laureatė

„Romanas „Petro imperatorė“ patvirtina užtarnautą Kristinos Sabaliauskaitės literatūrinę reputaciją. Patrauklūs, intriguojantys, lengvai skaitomi, o drauge atitinkantys rimtos prozos kriterijus, jos romanai vaizduoja spalvingas epochas, dar mažai pažįstamas mūsų skaitytojui. [...] Autorė yra įvaldžiusi paradoksalaus, beiliuzinio, humoru padažyto pasakojimo meną. Ji saikingai taiko vidinio monologo techniką. Romano aštri, nesumeluota kalba yra vienas iš jo sėkmės šaltinių.“
Poetas, eseistas, literatūrologas prof. Tomas Venclova

„Faktas, kurio nepaneigsi, – Sabaliauskaitė sugeba ne tik pasakoti pagrindinę istoriją, bet ir tiksliai bei labai sodriomis spalvomis vaizduoja tos istorijos foną, kuriame jos herojai susipažįsta, mylisi, pykstasi, kariauja, – žodžiu, kur jie gyvena. Puiki knyga. Sukrečianti.“
Žurnalistas, istorikas Rimvydas Valatka

„Knyga nepataikauja skaitytojo lūkesčiams, neina lengvo suvokimo keliu, o kviečia mąstyti apie pasaulio tvarką, apie stiprybę ir pražūtį, apie priešybes ir jų įtampas, apie tai, ko moko istorija, ir apie epochų cikliškumą.“
Zanda Gūtmane, Punctummagazine.lv

„Norėtų viską išardyti, vėl paversti vilnos pluoštu, grįžti į tą akimirką, o tada atsistoti, atgręžti veidą į žvaigždes, į dangų, į mėnulį ir melsti jų pakeisti tai, kas jo laukia.“

Vieną 1596-ųjų vasaros dieną sukarščiavusi vienuolikmetė Džudita atgula į lovą savo namuose Stratforde. Jos dvynys brolis Hamnetas kur įmanydamas ieško pagalbos ir artimųjų. Bet kodėl gi nieko nėra namuose?

Dvynių motina Agnesė – laisvos dvasios moteris, žolininkė, turinti gydymo galių, nors ir keistuolė, miestelyje gerbiama vaistytoja, gebanti įžvelgti žmogaus likimą, – visai netoli, sode, kur augina įvairiausias gydomąsias žoleles. Jų tėvas, lotynų kalbos mokytojas ir talentingas dramaturgas, kuria Londone. Jie dar nenujaučia, kad vienas iš jų vaikų iki savaitės pabaigos neišgyvens.

„Hamnetas“ – meistriškas romanas, įkvėptas Williamo Shakespeare'o sūnaus istorijos. Šio pasakojimo ašis – stipresnis už mirtį ryšys tarp brolio ir sesers, visa peržengianti motinos meilė, gedulo prislėgtos santuokos portretas. Kartu tai istorija sakalo ir jo mylimosios, blusos, laivu keliaujančios iš Aleksandrijos per pasaulį, pirštinių siuvėjo sūnaus, kuris nepaiso visuomenės normų ir pasirenka neįprastą gyvenimo kelią, galiausiai – istorija netekties pakirstos motinos, ypatingos moters, nužengusios tarsi iš kito, mistinio, gamtos ir dvasių, pasaulio.

„Mirguliuojantis stebuklas.“
David Mitchell

„O'Farrell „Hamnete“ savo elipsiška, sapniška proza kuria pasaulį, kuris sykiu apčiuopiamas ir tarsi anapusinis. <…> Šis romanas įtvirtina autorę kaip nepaprastai įvairiapusę rašytoją, itin gilumiškai suvokiančią svarbiausius žmogiškuosius ryšius, – šias savybes turėjo ir vienas toks lotynų kalbos mokytojas iš Stratfordo prie Eivono.“
Stephanie Merritt

„Meilė, gedulas, viltis, tvirtybė – šios knygos pasaulis toks gyvas ir ryškus, kad skaitant beveik gali užuosti žolę, išgirsti lietų.“
Mary Beth Keane

Maggie O'Farrell (Megė Ofarel, g. 1972) – viena žinomiausių šiuolaikinių airių ir britų rašytojų, aštuonių romanų autorė, „Costa Book Awards“ laureatė. Svarbiausiu jos kūriniu laikomas romanas „Hamnetas“, 2020 m. apdovanotas „Women's Prize for Fiction“ ir tapęs „Waterstones“ metų knyga.

„Džordžas pasilenkė.Klounas ištiesė ranką.Ir vaikas pamatė, kaip keičiasi jo veidas.“

Deris – mažas miestelis, nesiskiriantis nuo daugybės kitų tokių Meino valstijoje. Bent jau taip atrodo jo gyventojams, paskendusiems kasdieniuose rūpesčiuose. Ir tik vaikai jaučia, kad gimtasis jų miestelis kitoks. Ypatingas. Siaubingai, šiurpiai, tragiškai ypatingas, nes po jo gatvėmis ir tiltais, begaliniuose nuotekų vamzdynuose ir Kanale tyko TAS...Šeštojo dešimtmečio pabaigoje Derį supurto žiaurių nusikaltimų virtinė. Kol suaugusieji bergždžiai ieško nusikaltėlio, septyni paaugliai perpranta, kas tikrasis blogio šaltinis ir kur jis slypi. Įveikę didžiausias savo baimes, jie stoja į kovą su TUO ir jį nugali. Vis dėlto po 27 metų paaiškėja, kad TAS grįžo ir jiems vėl teks patirti siaubą, kurį buvo pasistengę ištrinti iš atminties kurdami savo gyvenimą toli nuo Derio. Šis siaubo romanas, rašytas ketverius metus, tapo nuostabiu gausios Stepheno Kingo kūrybos brangakmeniu. Daugiau nei prieš tris dešimtmečius išvydęs dienos šviesą jis iš karto pelnė pasaulinį pripažinimą ir atsidūrė geriausių Amerikos knygų sąrašų viršūnėse.

„Tas“ – nepaprastos galios ir poveikio romanas apie vaikystę ir brendimą, apie nuoširdžią draugystę ir besąlygišką ištikimybę, ir apie kiaurai persmelkiantį, kliuksintį, stingdantį ir kiekvienoje tamsioje kertėje aukų tykantį bevardį siaubą.

„Kol kas puikiausias romanas... Nors kiekvienas puslapis šokiruoja ir stebina, Stephenui Kingui pavyko sukurti ir nepakartojamai šiurpią pabaigą.“

Yorkshire Evening Post

Meilė pakreipia istorijos vagą...Pranciškus Juozapas Habsburgas daugiatautės Austrijos imperijos valdovu tampa 1848 m., kai per Europą ritasi revoliucijų banga. Nuslopinęs maištus Vengrijoje ir Italijoje, jis perima sostą iš silpno dėdės. Įtakingiausias Pranciškaus Juozapo patarėjas – jo motina erchercogienė Sofija kuri nuo pat vaikystės ruošė sūnų imperatoriaus vaidmeniui. Po pasikėsinimo į Pranciškų, ji nusprendžia, kad sūnus turi kuo greičiau vesti, ir parenka jam nuotaką.Nevaržomos dvasios penkiolikametė Bavarijos kunigaikštytė Elžbieta, kitaip Sisi, su vyresniąja seserimi Elena, jaunojo imperatoriaus sužadėtine, keliauja į Habsburgų dvarą. Bet ten Sisi iškyla netikėta dilema: ji netyčia pamilsta sesers sužadėtinį ir pavergia jo širdį. Pranciškus Juozapas atsisako įsipareigojimo Elenai ir paskelbia apie ketinimą vesti Sisi.Pasodinta į labiausiai Europoje intrigomis apipinto imperatoriškojo dvaro sostą, Sisi  stengiasi pelnyti ir išsaugoti vyro, pavaldinių bei pasaulio meilę, bet apleidžia savo politines ir šeimines priedermes...Allison Pataki romane „Imperatorienė Sisi“ pateikia gausybę to meto istorinių detalių ir sukuria sudėtingų bei spalvingų veikėjų galeriją. Tai puiki galimybė pažvelgti į vienos įdomiausių Europos istorijoje karališkosios šeimos gyvenimą, kitokioje šviesoje pamatyti didingą, auksu spindintį Habsburgų dvarą ir 19 a. grožio etalonu laikomą ekscentriškąją imperatorienę Sisi.Allison Pataki neria į istorijos gelmę ir iškelia veikėją, kuri nėra vien brangakmenis imperijos karūnoje – tai spalvinga, sudėtinga asmenybė, kurios gyvenimo istorija suteikia progą į istorinius įvykius pažvelgti iš visai kitokios perspektyvos. Sumaniai parašyta, įdomi, kupina išdavysčių, intrigų ir meilės, „Imperatorienė Sisi“ prikaustė mano dėmesį nuo pat pirmųjų puslapių.

Lee Woodruff, populiari New York Times autorė

Voltaire'as lietuvės bajorės Martos Skowrońskos – caro Petro I žmonos ir pirmosios Rusijos imperatorės Jekaterinos I – gyvenimą yra pavadinęs „labiausiai neįtikėtinu iškilimu, XVIII a. Pelenės istorija“. Tačiau šis romanas, pagrįstas autentiškais epochos šaltiniais, griauna bet kokius pasakiškus stereotipus.

Rytas, pradedantis paskutines dvylika imperatorės agonijos valandų. Nenumaldomai artėjant mirties ir Dievo teismo akimirkai, senkantis šiame pasaulyje laikas Katerinos atmintyje rikiuoja prisiminimus, tampančius gyvenimo apyskaita.

Valdovė, pasiekusi galios viršūnę, moteris, peržengusi brandos slenkstį, vis gimdanti ir gedinti motina, didaus žmogaus sutuoktinė. Dvi kelionės – į Vakarus ir į Rytus – ją privers susimąstyti, kokia yra jos vyro kuriama imperija ir kuo tapo ji pati. Stojiškai nuryjanti pažeminimus, slapta padedant Aleksandrui Menšikovui balansuojanti tarp valdžios ir prarajos, graužiama kartėlio, maištaujanti. Likimas jai atseikėjo beveik visus vaidmenis, kuriuos gali turėti moteris. Tačiau paskutinėje kelionėje po nuosavos sielos užkaborius ji ieško atsakymų: ar galia išlaisvina, ar įkalina? Kurion pusėn nusvirs jai Paskutiniojo Teismo svarstyklės?

Tai pasakojimas apie Rytų ir Vakarų kultūrų, mentalitetų sandūrą vienoje toksiškoje santuokoje. Apie laiką ir prievartą. Apie psichologinę ir alkoholinę priklausomybę, skilusias ir save perkuriančias asmenybes, griaunantį karą ir nemarų grožį gimdančias svajones.


Menotyros mokslų daktarės rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės istorinis romanas „Petro imperatorė II“ – antroji dilogijos knyga (pirma – „Petro imperatorė“, „Baltos lankos“, 2019), paremta išsamiais epochos tyrimais, autentiškais šaltiniais, išlikusiais istorinių asmenybių laiškais ir atskleidžianti kultūrologinę mentalitetų istoriją.

Ankstesni autorės kūriniai – tetralogija „Silva rerum“ (2008-2016) – sulaukė didelio užsienio skaitytojų dėmesio, pakartotinių leidimų ir kritikų pripažinimo. Latvijoje 2014 m. „Silva rerum“ romanai buvo išrinkti į visų laikų latvių mėgstamiausių knygų šimtuką. Lenkijoje 2016 m. pirmasis „Silva rerum“ romanas pateko į prestižinės Vidurio Europos literatūros premijos „Angelus“ finalą. 2018 m. „Silva rerum II“ nominuotas Metų knygos rinkimuose istorinio romano kategorijoje.

Lietuvoje „Silva rerum“ ciklo romanai pelnė tokius literatūros įvertinimus kaip Jurgos Ivanauskaitės premija (2008), Metų knyga (2009, 2011), Liudo Dovydėno premija (2015). Autorė 2011 m. apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Lietuvos skaitytojai, 2018 m. rinkdami 100 šimtmečio knygų, tetralogijai skyrė trečią vietą.

2012 m. taip pat pasirodė Kristinos Sabaliauskaitės apsakymų rinkinys – bestseleris „Danielius Dalba & kitos istorijos“. 2015 m. trys šio rinkinio apsakymai buvo išleisti angliškai knyga „Vilnius. Wilno. Vilna. Three Short Stories“.


„Kristina Sabaliauskaitė priklauso prie stipriausių ir išraiškingiausių istorinio romano balsų Europoje.“
Olga Tokarczuk, Nobelio literatūros ir „Man Booker International" 2018 m. premijų laureatė

„Romanas „Petro imperatorė“ patvirtina užtarnautą Kristinos Sabaliauskaitės literatūrinę reputaciją. Patrauklūs, intriguojantys, lengvai skaitomi, o drauge atitinkantys rimtos prozos kriterijus, jos romanai vaizduoja spalvingas epochas, dar mažai pažįstamas mūsų skaitytojui. [...] Autorė yra įvaldžiusi paradoksalaus, beiliuzinio, humoru padažyto pasakojimo meną. Ji saikingai taiko vidinio monologo techniką. Romano aštri, nesumeluota kalba yra vienas iš jo sėkmės šaltinių.“
Poetas, eseistas, literatūrologas prof. Tomas Venclova

„Faktas, kurio nepaneigsi, – Sabaliauskaitė sugeba ne tik pasakoti pagrindinę istoriją, bet ir tiksliai bei labai sodriomis spalvomis vaizduoja tos istorijos foną, kuriame jos herojai susipažįsta, mylisi, pykstasi, kariauja, – žodžiu, kur jie gyvena. Puiki knyga. Sukrečianti.“
Žurnalistas, istorikas Rimvydas Valatka

„Knyga nepataikauja skaitytojo lūkesčiams, neina lengvo suvokimo keliu, o kviečia mąstyti apie pasaulio tvarką, apie stiprybę ir pražūtį, apie priešybes ir jų įtampas, apie tai, ko moko istorija, ir apie epochų cikliškumą.“
Zanda Gūtmane, Punctummagazine.lv

„Manau, vienintelė draugystės gudrybė yra susirasti geresnių už save žmonių – ne kietesnių, ne protingesnių, bet švelnesnių, dosnesnių, atlaidesnių – ir vertinti juos už tai, ko jie gali tave išmokyti, ir klausytis jų, kai jie kalba apie tave, nesvarbu, gerus ar blogus žodžius, ir pasitikėti jais – o tai visų sunkiausia. Tačiau ir visų nuostabiausia.“

Keturi koledžo draugai, atsikraustę į Niujorką, neturi nei pinigų, nei žemės po kojomis, bet visad kliaujasi vienas kitu – ir šios draugystės jiems pakanka, kad ieškodami laimės ir sėkmės žengtų pirmyn. Tai geraširdis aktorius Vilemas, aštrialiežuvis dailininkas Džei Bi, talentingas architektas Malkolmas ir mįslingas, savyje užsisklendęs Džudas, kuris tarytum magnetas ketveriukę laiko drauge. Bėgant metams draugų santykiai gilėja ir tamsėja, juos nuspalvina priklausomybės, sudėtingi pasirinkimai, ambicijos ir sėkmė. Tačiau didžiausias jų iššūkis, draugai netrunka suprasti, yra pats Džudas – genialus teisininkas ir matematikas, bet gyvenimo negrįžtamai palaužtas žmogus. Jo kūnas ir sąmonė sužaloti nenusakomai žiaurios vaikystės traumų, kurios Džudą ir jo artimuosius persekios visą gyvenimą.

„Mažas gyvenimas“ – giesmė broliškai draugystei ir meilei XXI amžiuje, pasakojimas apie šeimas, kuriose gimstame, ir apie šeimas, kurias susikuriame patys, žmogiškosios ištvermės ir empatijos meditacija. Tai viena labiausiai pritrenkiančių, metančių iššūkį, liūdinančių, sukrečiančių ir jaudinančių kelionių per sudėtingą žmogaus gyvenimą, nukelianti mus į vienas tamsiausių kada nors grožinėje literatūroje aprašytų vietų ir vis dėlto suteikianti šviesos.


„Mažas gyvenimas“ jus gali praryti, išvaryti iš proto, užvaldyti. Trikdantis, bet nepaprastai gražus romanas.“
Jon Michaud

„Tai ir kartos portretas, ir kai kas daug tamsiau – bandymas suvokti žmogiškojo žiaurumo ribas ir sykiu parodyti draugystės gydomąją galią.“
New Yorker

„Šis romanas nepalyginamas su jokiu kitu. Išsišokantis, peržengiantis ribas, nepamirštamas.“
Independent

„Nevilties kupina knyga, kurią perskaičius širdis keliskart padidėja.“
Guardian

„Visi turi perskaityti šią šiuolaikinę literatūros klasiką. Tai meistriškas mūsų nerimo amžiaus atspindys su visomis teigiamomis ir neigiamomis jo pasekmėmis.“
Brigid Delaney


Hanya Yanagihara (Hanja Janagihara) – amerikiečių rašytoja. Jos debiutinis romanas „The People in the Trees“ (2013) tapo viena svarbiausių metų knygų JAV, tačiau didžiosios sėkmės sulaukė antras rašytojos romanas „Mažas gyvenimas“: jis įtrauktas į bene visus svarbiausių JAV ir Didžiosios Britanijos literatūros apdovanojimų trumpuosius sąrašus, įskaitant „Man Booker Prize“, „National Book Awards“, „Baileys Prize for Womens Fiction“, „International Dublin Literary Award“, laimėjo prestižinį „Kirkus Prize“ (2015) literatūros apdovanojimą ir tapo pasauline sensacija, užkopusia į daugelio pasaulio šalių literatūros bestselerių viršūnes.

„Kirkus Prize“ 2015 laureatė
„Man Booker Prize“ 2015 nominantė
„National Book Awards“ 2015 nominantė
„Baileys Prize for Women's Fiction“ 2016 nominantė
„Andrew Carnegie Medal for Excellence in Fiction“ 2016 nominantė
„International Dublin Literary Award“ 2017 nominantė

„Amazon“ viena geriausių metų knygų
„New York Times“ viena geriausių metų knygų
„Guardian“ viena geriausių metų knygų
„O, The Oprah Magazine“ viena geriausių metų knygų
„Washington Post“ viena geriausių metų knygų
„Publishers Weekly“ viena geriausių metų knygų


Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Nauja bestselerio „Dievas visada keliauja incognito“ autoriaus knyga tiems, kurie ieško atsakymų ir trokšta pažinimo. Supindamas populiariąją psichologiją ir įtraukiantį siužetą, Laurentʼas Gounelleʼis stengiasi padėti savo skaitytojams atrasti kelią į laimingą gyvenimą. 

Turbūt kiekvieno žmogaus gyvenime būna dienų, kai atrodo, kad pati visata susimokė prieš jus: viskas krenta iš rankų, o blogą naujieną veja dar blogesnė. Būtent tokią dieną išgyvena Sibilė Širdūn. Pirmiausia jos viršininkas pareiškia, kad moteris teturi dešimt dienų darbo vietai išsaugoti. Lyg to būtų maža, partneris nedviprasmiškai duoda Sibilei suprasti, kad jo nebetenkina jų santykiai. Pagrindinė problema atrodo esanti Sibilės asmenybė – ji turi pasikeisti. Priblokšta moteris karštligiškai puola ieškoti išeities – kaip tuo pat metu išsaugoti tai, ką turi, ir neprarasti savęs? 

Atsitiktinumo, likimo ar Dievo dėka atsakymą jai pasiūlo seniai matytas, netikėtai sutiktas pažįstamas Remis. Jis papasakoja Sibilei apie paslaptingą vyrą, įvaldžiusį senovinį meną visiškai pakeisti žmogaus asmenybę. Iš pradžių moteris reaguoja skeptiškai, bet įrodymai – prieš akis: universiteto laikais Remis buvo tikras drovumo įsikūnijimas, o dabar tiesiog spinduliuoja vidinį pasitikėjimą savimi. Sibilė pasijunta suintriguota. Galų gale – ką ji gali prarasti? 

Socialinių mokslų, psichologijos, filosofijos ir asmeninio tobulėjimo entuziastas Laurentʼas Gounelleʼis yra tikra sensacija ne tik gimtojoje Prancūzijoje, bet ir daugybėje kitų šalių. Jo knygos, nagrinėjančios daugybei žmonių aktualias problemas, išverstos į 27 kalbas ir yra mėgstamos milijonų skaitytojų visame pasaulyje. 

„Keturios po blakstienomis žibančios ir spindinčios akys. Užpildančios visą veidrodžio stiklą. Klausimai, išnyrantys į paviršių ir vėl pasislepiantys. Nežinau: ugnelės ir šviesa akyse, tavo žvilgsnis į mane, mano žvilgsnis į tave, į tave vieną, į veidrodžio stiklą ir atgal, ir jokio atsakymo į klausimą, kas čia vyksta, jokio paaiškinimo.“

Mažame Norvegijos kaimelyje į paauglystę žengiančios mergaitės Sisė ir Unė užmezga ypatingą draugystę. Jos nuo pat pradžių pajunta atradusios neįprastą, joms pačioms neperprantamą tarpusavio ryšį. Tarsi būtų viena siela skirtinguose kūnuose. Tačiau vieną šaltą žiemos rytą Unė, užuot ėjusi į mokyklą, patraukia prie milžiniško užšalusio krioklio, vietinių vadinamo Ledo rūmu. Painūs ledo labirintai paklaidina Unę, o Sisė visą ilgą žiemą lieka įkalinta savo pačios minčių speige.

„Ledo rūmas“ – metaforiškas, skaidrus taupia kalba, tik Tarjei Vesaasui būdingu fragmentišku stiliumi parašytas romanas apie bundančius jausmus, vienatvę ir nepritapimą, žengimą į suaugusiųjų pasaulį, apie tamsias sielos kertes, kur tarpusavyje kovoja įvairios jėgos, jausmai ir troškimai.

„Koks šis romanas grynas. Koks subtilus. Koks galingas. Koks nepanašus į jokį kitą. Jis unikalus. Jis nepamirštamas. Jis ypatingas.“
Doris Lessing

„Jeigu reiktų įvardyti knygą, man keliančią klausimą, kodėl tai ne pati garsiausia knyga pasaulyje, rinkčiausi Tarjei Vesaaso „Ledo rūmą“.“
Max Porter

„Šis romanas – tai asketiškas poetinis grynumas, stojiška išmintis, virpantis gamtos atliepimas.“
Times Literary Supplement

„Pasakojimas prikaustantis, aprašymai kupini nuginkluojančio grožio, atsiverianti prasmė tokia pat didinga kaip tasai ežeras, po truputį virstantis ledu.“
Times

Tarjei Vesaas (Tarjė Vėsosas, 1897-1970) laikomas vienu iškiliausių XX a. norvegų rašytojų, tris kartus nominuotas Nobelio literatūros premijai. Bene geriausius savo romanus parašė perkopęs šešiasdešimtmetį. 1957 m. pasirodė romanas „Paukščiai“, 1963 m. – „Ledo rūmas“, laikomas vienu meistriškiausių T. Vesaaso kūrinių. 1964 m. už jį rašytojas buvo apdovanotas Šiaurės Tarybos literatūros premija ir tapo pirmuoju norvegų rašytoju, gavusiu šį svarbiausią skandinavų literatūros apdovanojimą. Iš viso T. Vesaas parašė per trisdešimt kūrinių. Jo knygos išverstos į daugelį pasaulio kalbų, ne viena buvo ekranizuota.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

„Gyvūnai miršta. Netrukus čia liksime vieni.“

Franė Stoun visad buvo iš tų, kurios geba mylėti, bet negali pasilikti. Viską palikusi praeityje, išskyrus savo paukščių sekimo įrangą, ji atvyksta į Grenlandiją, kad leistųsi į ilgą kelionę iki pat Antarktidos – paskui vienintelę likusią poliarinių žuvėdrų koloniją pasaulyje, paskui ilgiausią ir galbūt paskutinę jų migraciją. Įkalbėjusi laivo „Saghanis“ kapitoną, Franė kartu su įgula leidžiasi gilyn į atvirus vandenis, tolyn į pietus, ieškodama ne tik įrodymų, kad poliarinės žuvėdros gali išgyventi, bet ir bandydama susitaikyti su savimi ir savo skaudžia praeitimi.

Nuo Arkties iki Airijos, nuo Australijos iki Antarktidos – tai intymi vienos moters kelionė paskui paukštį ir kartu klajonė po savo į šipulius byrantį pasaulį, kupiną meilės ir netekčių. Tai odė prieš mūsų akis nykstančiam pasauliui, žmogiškajam ryžtui ir niekad nemirštančiai vilčiai, vietoms ir žmonėms, kuriuos mylime.

„Ypatinga, grožio ir nevilties kupina knyga.“
Emily St. John Mandel

„Šis romanas pakeri, bet ne taip, kaip pakeri pasakos. Charlotte McConaghy įvaldė rupios magijos formą, kuri nutvilko mūsų sielas. „Migracijas“ rekomenduoju visa širdimi.“
Geraldine Brooks

„Migracijos“ atveria langą į niūrią ateitį, kuri nė neatrodo tokia nutolusi nuo mūsiškės dabarties. Suprasdama, kaip gamta mus gydo, C. McConaghy parodo, kodėl neatidėliodami turime imtis visų priemonių jai apsaugoti.“
Time

„Romane galima atpažinti sumaniai permąstyto „Mobio Diko“ atšvaitų, nuostabių mūsų planetos gamtovaizdžių ir jos nykstančių gyventojų aprašymų. Ši kelionė atmintyje išliks ilgai ir jai pasibaigus.“
New York Times Book Review

Charlotte McConaghy (Šarlotė Makonahy) – australų rašytoja ir scenaristė. „Migracijos“ yra devintoji jos knyga ir pirmoji, sulaukusi didžiulės tarptautinės sėkmės. Amazon.com „Migracijas“ išrinko geriausia 2020 m. grožine knyga. Šis distopinis romanas gimė iš autorės meilės gamtai ir nerimo dėl šiandieninio pasaulio patiriamos įvairių gyvybės rūšių nykimo krizės.

„Šamanas“ yra antroji amerikiečių rašytojo Noah Gordono trilogijos knyga (pirmoji – „Gydytojas. Avicenos mokinys“), pasakojanti Koulų šeimos istoriją. Praėjus 800 metų nuo pirmosios knygos įvykių, Robo Koulo proproprovaikaitis Robas Džeremis Koulas ir jo sūnus Šamanas mėgina įsitvirtinti Naujajame Pasaulyje – Amerikoje.

Nuo pat XI amžiaus vyriausiasis kiekvienos Koulų kartos sūnus pagal tradiciją gauna žymiojo protėvio vardą Robas, ir daugelis jų renkasi tą pačią gerbiamą mediko profesiją. Kelis iš jų likimas apdovanojo ir išskirtiniu diagnostiniu protėvio talentu bei ypatingu šeštuoju pojūčiu – galimybe instinktyviai pajusti artėjančią mirtį.

XIX a. Robo Džeremio Koulo tragedija yra jo sūnaus Roberto Džefersono, kurį visi vadina Šamanu, kurtumas. Pastarojo gyvenimas nelepina: privalėjęs išmokti kalbėti, kad galėtų pritapti girdinčiųjų pasaulyje, vaikinas turi nuolat kovoti su išankstinėmis fiziniam neįgalumui nepakančios visuomenės nuomonėmis ir nusistatymais. Šamanui sunkiai ieškant savo vietos pasaulyje, Koulų giminė kartu su Amerika įtraukiama į nuožmų konfliktą tarp šalies Šiaurės ir Pietų: įsiliepsnoja JAV pilietinis karas.

N. Gordonas pradėjo rašyti sulaukęs 39 m., nuo to laiko rašymas – didžiausia jo aistra. Autorius išgarsėjo romanu „Gydytojas. Avicenos mokinys“, kuris daugelyje šalių tapo tikra sensacija. Antrąją knygą – „Šamanas“ – Amerikos istorikų draugija 1993 m. išrinko istoriniu metų romanu. Šie ir kiti istoriniai rašytojo romanai pelnė ne vieną premiją ir yra vertinami viso pasaulio skaitytojų, kritikų.

Preciziškai, tvirtai ir įtikinamai parašyta puiki istorinė drama. N. Gordono stilių galima lyginti su mediko kantrybe ir profesionalumu. – The New York Times Book Review

Jolita Herlyn – Vokietijoje gyvenanti lietuvių rašytoja. Baigusi filosofijos studijas Maskvoje, dėstė Klaipėdos universitete, dirbo miesto savivaldybėje, rašė straipsnius vietiniams laikraščiams, porą metų vedė TV laidą „Proto aistros“. Vėliau Kopenhagoje ketverius metus dirbo banke. Čia jos vyras Svenas ir pasiūlė šeimai persikelti į jo gimtąjį Hamburgą. 

Jolitos Herlyn meilės, aistrų ir gyvenimiškos išminties kupini romanai buvo įvertinti skaitytojų. LATGA duomenimis, 2017–2019 metais Jolita Herlyn buvo skaitomiausių šalies bibliotekose lietuvių autorių trejetuke.

Dvidešimt septynerių metų Johana – sėkmės įsikūnijimas. Praeityje palikusi konfliktus su tėvais, jauna žurnalistė gyvena su karjeros laiptais kylančiu Marku, lanko senelių namus puoselėjančią ekscentrišką tetą ir ieško įdomių temų straipsniams. Kai darbas Johaną nuveda į sergančių ežių prieglaudą, jos gyvenimas ima keistis. Merginą ima lankyti keisti sapnai, ji regi paslaptingus ženklus ir vis dažniau jai kyla klausimas, ar čia tikrovė, ar tik laki jos vaizduotė… Tačiau žurnalistės smalsumas nugali, ir Johana ima ieškoti visų šių įvykių priežasčių, kol galiausiai mažutėje Danijos  Skarės saloje ji gauna atsakymą. Ir sužino, kad meilę nuo beprotybės skiria tik vienas žingsnis.

Tai jaudinantis, įtaigus ir spalvingas romanas su detektyvo elementais apie meilę ir jos iliuziją, apie drąsą kliautis intuicija ir  apie tai, kad kelio gale mūsų visada laukia apdovanojimas.

Romano puslapiai baigiasi, o žaidimas tik prasideda...

Prabangiame privačių namų kvartale savo svetainėje randama negyva garsaus rašytojo žmona. Elegantiška juoda suknelė, aukštakulniai, formaliai vakarienei padengtas stalas ir... veidą iškreipusi gerokai per plati sustingusi juokdario šypsena.

Į nusikaltimo vietą atvykusi vyriausioji inspektorė Jesika Niemi įtaria pavienio pamišėlio darbą, tačiau vos po kelių valandų radus ir antrą auką ima aiškėti, jog sutapimai neatsitiktiniai, o auka tikrai ne paskutinė. Kažkas labai kruopščiai mėgina atkurti pirmosios nužudytosios vyro romane „Raganų medžioklė“ vaizduojamas kruvinas, Viduramžių kankinimus primenančias scenas.

Inspektorei prieš akis – sudėtinga dėlionė, kurios dalimi nenoromis ji gali tapti ir pati. Slegianti, neaiškumų kupina praeitis Jesikai slenka iš paskos kaip šešėlis, vis persipindama su tyrimu, bet moteris žino tik viena: ji privalo rasti žudiką, kol šis nepasiglemžė dar vienos aukos.


„Tobulai parinkti momentai netikėčiausiems tyrimo posūkiams - atrodo, kad skaitant širdis iššoks iš krūtinės!“
Booklist

„Tamsi vyriausiosios inspektorės Niemi praeitis suteikia naujo skonio strimgalviais lekiančiam žmogžudysčių tyrimui.“
Wall Street Journal


Max Seeck (g. 1985) – Suomijos detektyvų ir trilerių autorius. Anksčiau dirbo rinkodaros srityje, bet nuo 2016-ųjų, kai jo debiutinė knyga buvo pripažinta geriausiu tais metais Suomijoje išleistu trileriu, užsiima tik rašymu. „Raganų medžioklė“ – tarptautinis M. Seecko debiutas, „New York Times“ bestseleris bei „Barnes & Noble“ 2020-ųjų lapkričio mėnesio rekomendacija. Šia knyga pradedama serija, kurios pagrindinė veikėja – inspektorė Jesika Niemi.

„O iš tikrųjų svarbiausias yra pats gyvenimas: gyventi taip, kaip norisi, ir tuo mėgautis.“

Ketvirtoje romanų ciklo „Mano kova“ knygoje „Šokis tamsoje“ aštuoniolikmetis Karlas Uvė pirmąkart atsiskiria nuo tėvų ir išvyksta į nediduką žvejų kaimelį pačiame Šiaurės Norvegijos pakraštyje dirbti mokytoju ir rašyti. Ten jį pasitinka naujų ir trikdančių patirčių kupinas pasaulis. Nors vietiniai jį priima šiltai, nuožmaus šalčio naktims vis plačiau užgulant kaimą, Karlas Uvė ir pats ima grimzti į tamsą. Romane pasakojama apie klaustrofobišką, bet grožio kupiną jauno žmogaus pasaulį, apie plačius, bet naivius jo užmojus, paties išprovokuojamas žeminančias situacijas, nuoširdumą ir brandos stoką, egzistencinio ir seksualinio išsilaisvinimo troškimą, lydimus nesibaigiančios arktinės žiemos.

Visame pasaulyje išgarsėjusiame šešių autobiografinių romanų cikle „Mano kova“ Karlas Ove Knausgårdas šokiruojamai atvirai aprašo savo paties, o ne išgalvotų personažų gyvenimą, tačiau kiekviena ciklo knyga skaitoma kaip talentingai parašytas, tvirtais siužeto siūlais sukabintas romanas. Savito stiliaus pasakojime autorius supina intymias kasdienio gyvenimo detales su pamatiniais klausimais apie atmintį, tapatybę, meilę, žmonių santykius, priklausomybes, mirtį, kūrybą ir meną. Šis literatūros šedevras suteikia galimybę pažinti vieną originaliausių šių dienų rašytojų.

„Užgauna visas įmanomas nervų galūnėles ir galiausiai išprovokuoja ryškų suvokimą, kaip nuostabu būti žmogumi.“
Jeffrey Eugenides

„Knyga be tabu.“
NDR Kultur

„Didžioji literatūra, lygintina su Marcelio Prousto, Roberto Musilio, Thomo Manno kūriniais.“
Berlingske Tidende

„Tikresnis už patį gyvenimą.“
La Repubblica

Karl Ove Knausgård (Karlas Uvė Knausgordas, g. 1968) – garsiausias šiuolaikinis norvegų rašytojas, Norvegijoje vadinamas fenomenu, kai kurių literatūros kritikų laikomas talentingiausiu šių laikų prozininku, dėl savo stiliaus lyginamas su Marceliu Proustu. Labiausiai pasaulyje išgarsėjo šešių romanų ciklu „Mano kova“, kuris Norvegijoje pasirodė 2009-2011 metais. Šis ciklas literatūros kritikų vertinamas kaip vienas svarbiausių šiuolaikinės literatūros kūrinių, atspindinčių ryškią pastarųjų metų literatūros tendenciją – rašyti ilgas, tęstines, į kelių tomų sagas išsiplėtojančias tų pačių veikėjų istorijas. Pasak literatūros kritikų, Knausgårdas išplėtė grožinės literatūros ribas ir XXI a. prikėlė autorių, kurio mirtis buvo skelbiama dar XX a. viduryje.

Kiek žmogui gali būti nepažįstamas kitas, visą laiką gyvenęs šalia? Kiek dukrai reikia žinoti apie mamos ir savo pačios likimą?

Dvi moterys – motina ir dukra.

Menininkė Gunda ir lietuvės bei dano šeimoje užaugusi Gerda, nusprendusi atvykti į Vilnių ieškoti savo šaknų. Du likimai, kurie dar stipriau tarpusavyje susipina, kai atsitiktinai dukra randa ir pradeda skaityti mamos dienoraštį.

Knygoje skaitytojai sutiks Gundą, apie kurią autorė pasakojo 2015 m. išleistame savo romane. Ši knyga toliau pasakoja Gundos istoriją ir lygiagrečiai tarsi naują giją įaudžia dukros Gerdos subtilų moterišką virsmą, kurį nulemia stiprūs išgyvenimai, netektys, o kartu meilė ir tarpusavio artumas.

Rūta Mataitytė yra penkių knygų autorė, norvegų kalbos vertėja ir keturių vaikų mama. Laisvalaikiu ji kopia į kalnus ir bėga maratonus. Savo knygose rašytoja pasitelkia darbo patirtis ir kelionių išgyvenimus, gilinasi į trapų žmogaus santykį su aplinka, pačiu savimi ir savo praeitimi. Jos aprašomos istorijos sudėtingos ir skaudžios, bet kartu pilnos šilumos, žmogiškumo ir vilties.

Nauja detektyvo „Sausra“ autorės knyga

„Vėliau keturios išlikusios moterys visiškai sutarė tik dėl dviejų dalykų. Pirma: nė viena iš jų nematė, kaip Alisa Rasel dingo miškuose. Ir antra: Alisos liežuvis buvo toks aštrus, kad galėjo įpjauti.“

Penkios įmonės „BeiliTenants“ darbuotojos nenoriai užsikelia sunkias kuprines ir leidžiasi į išbandymo žygį Australijos Giralengo kalnagūbriu. Po trijų dienų vidurdienį jos turi pasiekti finišą kaip tvirta moterų, pasitikinčių viena kita, komanda. Tačiau atėjus metui į sutartą vietą grįžta tik keturios. Penktoji, Alisa Rasel, dingo.

Vos išgirdęs apie nelaimę, į įvykio vietą atskuba Melburno federalinis agentas Aronas Falkas. Alisa Rasel – svarbi jo tiriamos bylos liudininkė. Ji žinojo daug paslapčių ne tik apie įmonę, bet ir apie žmones, su kuriais dirbo. Aroną ima kankinti bjauri nuojauta. Gamta negailestinga, – bet ar dingimas galėjo būti tik nelaimingas atsitikimas?


„Nieku gyvu nepraleiskite.“
Mail

„Neginčytinai – viena stipriausių Australijos detektyvų rašytojų!“
Australian Womens Weekly

„Abiejose J. Harper knygose gamta griežia pirmuoju smuiku – ne tik kuria ypatingą atmosferą, bet ir meistriškai išryškina nuolat klysti linkusią žmogaus prigimtį.“
Sunday Times


Jane Harper (Džein Harper) gimė 1980 m. Mančesteryje, vėliau su šeima persikraustė į Australiją. Debiutinis autorės romanas „Sausra“ („Baltos lankos“, 2018) visame pasaulyje sulaukė milžiniškos sėkmės. „Gamtos galia“, pasakojanti apie skaitytojams jau pažįstamą tyrėją Aroną Falką, – antroji autorės knyga, 2018 m. įtraukta į geriausių trilerių ir detektyvų „Goodreads“ sąrašą, „Sunday Times“ bestseleris.

„Kaip sakoma, istorija nesikartoja – istorija rimuojasi.“

Prabėgus daugiau kaip penkiolikai metų nuo įvykių, aprašytų „Tarnaitės pasakojime“, teokratinis Gileado respublikos režimas tebelaiko valdžią savo rankose, bet jau ryškėja pirmieji vidinio jo irimo ženklai. Šiuo kritiniu metu susipina trijų labai skirtingų moterų likimai – ir jų sąjunga žada sprogimą. Agnesė ir Deizė priklauso jaunajai kartai, užaugusiai jau galiojant naujai tvarkai. Šių jaunų moterų liudijimus papildo trečias – Tetos Lidijos. Jos sudėtinga praeitis ir miglota ateitis veriasi netikėtais ir lemtingais vingiais.

„Liudijimuose“ Margaret Atwood nuplėšia uždangą nuo vidinių Gileado mechanizmų, ir kiekviena iš moterų turi apsispręsti, kas ji ir kaip toli pasirengusi žengti kovodama už tai, kuo tiki.

„Skaityti šią knygą – tai justi, kaip sukasi pasaulis.“

Anne Enright

„Apie tamsiausias ir labiausiai gąsdinančias žmogaus psichikos kertes Atwood sugeba rašyti suteikdama tamsios keistos vilties ir su išmintingu humoru.“
Naomi Alderman

„Tai negailestingas ir gražus romanas, kuris mums prabyla galinga jėga.“
„Booker Prize“ komisija

„Brangūs skaitytojai, visi klausimai, kuriuos kada nors esate man uždavę apie vidinius Gileado mechanizmus, įkvėpė šią knygą. Na, beveik visi! Dar vienas įkvėpimo šaltinis buvo pasaulis, kuriame gyvename.“
Margaret Atwood

Margaret Atwood (Margareta Etvud, g. 1939) – viena ryškiausių šiuolaikinių Kanados rašytojų, daugiau kaip šešiasdešimties knygų autorė, poetė, eseistė, literatūros kritikė. Ji yra gavusi ne vieną literatūros apdovanojimą, o 2000 m. už romaną „Aklasis žudikas“ pelnė „Man Booker“ premiją. „Tarnaitės pasakojimas“, pirmąkart pasirodęs 1985-aisiais, laikomas vienu stipriausių autorės kūrinių. Romanas, nominuotas „Man Booker“ premijai ir apdovanotas daugeliu kitų literatūros premijų, kritikų lyginamas su George'o Orwello „1984-aisiais“. Pagal „Tarnaitės pasakojimą“ sukurtas visame pasaulyje pripažinimo sulaukęs to paties pavadinimo serialas (2017). Romanas „Liudijimai“ yra „Tarnaitės pasakojimo“ tęsinys, už kurį autorei 2019 m. skirta prestižinė literatūros premija „Booker Prize“.


Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Tėvo tikėjimas. Dukros ištikimybė. Motinos moralė.
Žmogžudystė, metanti šešėlį ant visiškai eilinės šeimos.

Jie – eilinė švedų šeima. Pastorius Adomas, advokatė Ulrika ir jų devyniolikmetė dukra Stela. Trise jie gyvena puikiame nuosavų namų rajone Lunde ir iš šalies jų gyvenimas atrodo nepriekaištingas. Bet vieną dieną visas jų pasaulis subliūkšta. Žmogžudyste apkaltinta Stela uždaroma į areštinę.

Sielvarto ištikti tėvai nesupranta nei kas atsitiko, nei ko reikėtų griebtis. Abu yra pasiruošę dėl Stelos paaukoti viską, tačiau ar jie iš tikrųjų pažįsta savo dukrą? O vienas kitą? Trijose knygos dalyse sekame tėvą, dukrą ir motiną. Pamažu ima ryškėti kiekvieno iš jų veidas ir visa tiesa apie tai, kas iš tikrųjų nutiko.

Mattiasas Edvardssonas parašė įtampos kupiną romaną apie visų tėvų baisiausią košmarą. „Visiškai eilinėje šeimoje“ jis pasakoja apie tris žmones, kurie mano vienas kitą pažįstantys, bet iš tikrųjų gyvena skirtinguose pasauliuose, ir meistriškai brėžia plonytę liniją tarp to, kas teisinga ir nedora, tarp nuoširdumo ir apsimetinėjimo, tarp melo ir tiesos.

„Privers suabejoti, ar tikrai pažįstate pačius artimiausius.“
Karin Slaughter

„Nepriekaištingas skandinaviškojo nuaro perliukas. Vienas iš geriausių šio žanro pavyzdžių.“
Linda Fairstein

„Veikėjai, įkalinti savo pačių moralinių pasirinkimų, sukurti taip tikroviškai, kad skaitant užgniaužia kvapą. Bet kuris tėvas ar motina perskaitę šią knygą nejučia susimąstys, kiek toli galėtų žengti, kad apsaugotų savo vaiką.“
Fiona Cummins

„Sluoksnis po sluoksnio demaskuoja kompromisus, kuriuos pasirenkame, kad atrodytume tokie, kokių tikisi mūsų mylimiausieji.“
New York Times

Mattias Edvardsson (Matiasas Edvardsonas, gim. 1977) – švedų mokytojas ir rašytojas. Pasirodęs 2018-aisiais, autoriaus debiutinis romanas „Visiškai eilinė šeima“ sukėlė tikrą audrą Švedijos knygų rinkoje, o jo autorių teisės buvo parduotos net 34 šalyse. M. Edvardssono talentas pelnytai lyginamas su didžiausiais skandinavų suspenso meistrais ir pasauliniu A. J. Finn bestseleriu „Moteris lange“. „New York Times“ knygą išrinko vienu iš septynių geriausių 2020 m. vasaros psichologinių trilerių.

Kartais man atrodo, kad pasaulyje likome vieni...

Vienuolika maskviečių – aštuoni suaugusieji ir trys vaikai. Jie nė už ką nebūtų sutikę atsidurti vienoje draugijoje. Tačiau miestą ir visą šalį apėmusi epidemija juos privertė drauge įveikti mirtinai pavojingą kelionę per visą Rusiją – iki pat Karelijos. Pasiekusi nuo likusio pasaulio atskirtą salą Vongo ežere, ši likimo negailestingai suvesta grupelė žmonių mėgins išgyventi.

Įprasto pasaulio nebėra, jis susitraukė iki artimiausio namo sienų. Kas ten – gyvi ar mirę, draugai ar priešai? Žmogus žmogui – gelbėtojas ar žvėris? Uždaroje erdvėje visi pojūčiai paaštrėja, emocijos pasiekia ribą. Ar čia dar liko vietos meilei, švelnumui, žmogiškumui?

„Vongo ežeras“ ir jo tęsinys „Likę gyvi“ netelpa į vieno žanro rėmus – tai ir išlikimo istorija, ir sukrečianti psichologinė drama. Žmogiškumo išbandymas čia tenka paprastiems žmonėms – jų vietoje nesunku įsivaizduoti bet kurį iš mūsų. Jaunos rusų autorės Janos Vagner romanai sulaukė didelio pasisekimo Rusijoje ir užsienyje, buvo nominuoti kelioms literatūrinėms premijoms.

„Jana Vagner rašo labai sąžiningai ir tikroviškai – atrodo, kad viskas vyksta iš tikrųjų ir autorė istoriją ne sugalvojo, bet pamatė. Skaitydamas knygą nuoširdžiai džiaugiesi ir liūdi, jauti gęstant ir vėl atgimstant viltį, užplūstant silpnumą ir vėl sugrįžtant jėgas. Gyveni veikėjų gyvenimą. Tiksliau – kol skaitai, jų gyvenimas tampa tavuoju.“

ozon.ru

Šeši nepažįstamieji ir viena juos vienijanti nepatogi gyvenimo tiesa…

„Visi meluoja apie savo gyvenimą. Kas būtų, jei, užuot melavę, sakytumėt tiesą?“ Ekscentriškas, bet labai vienišas menininkas Džulianas Džesopas šį klausimą užrašo savo žalsvajame sąsiuvinyje, pavadina jį „Nuoširdumo projektu“ ir palieka jaukioje Monikos kavinėje netoli namų. Suradusi Džuliano sąsiuvinį ir jo įkvėpta, Monika atvirai užrašo savo istoriją ir pasiryžta padėti Džulianui. Tik nė vienas nesitiki, kad tokie maži gerumo gestai gali šitaip pakeisti kitų žmonių gyvenimą...

Žalsvasis sąsiuvinis keliauja iš rankų į rankas po Londoną, vienišių miestą, kol galiausiai šeši nuoširdūs, keisti, kartais juokingi, kartais skaudžiai liūdni nepažįstamieji, žalsvajame sąsiuvinyje išguldę slapčiausius savo išgyvenimus, susiburia Monikos kavinėje. Jie visi savaip patirs, ką reiškia būti sąžiningiems: kai kam bus lemta nusivilti, o kai kam – netikėtai atrasti meilę.


„Istorija, kupina vilties, kurios mums visiems šiuo metu taip reikia.“
Woman & Home

„Pakeliantis dvasią ir priverčiantis susimąstyti kūrinys.“
Sophie Kinsella

„Džiaugsmingas skaitinys, kuris sušildo iš vidaus.“
Beth Morrey

„Jeigu Monikos kavinė iš tikrųjų egzistuotų, užsukčiau į ją kasdien.“
Laurie Frankel

„Gražus romanas, perduodantis svarbią žinutę. Nepaprastai tinka šiems laikams.“
Jill Santopolo


Clare Pooley (Klerė Pūlei) – britų rašytoja ir tinklaraštininkė. Ji ilgai dirbo reklamos srityje, kurioje riba tarp nuoširdumo ir fiktyvumo labai trapi, taip pat yra populiaraus tinklaraščio „Mummy was a Secret Drinker“ („Mamytė slapta gėrė“) ir atsiminimų knygos „The Sober Diaries“ („Blaivūs dienoraščiai“) autorė. „Tiesą pasakius“ – debiutinis jos romanas – tapo tarptautiniu bestseleriu, išleistas 30-yje šalių ir skaitytojų rekomenduojamas romano „Eleonorai Olifant viskas gerai“ ir filmo „Love Actually“ („Tegyvuoja meilė“) gerbėjams.

Hansas Kristianas Andersenas visą savo brandų gyvenimą iki pat mirties rašė dienoraštį. Išskyrus neilgą tarpsnį. Grįžęs iš kelionės po Italiją 1834-ųjų vasarą, būsimasis pasakininkas pusantrų metų dienoraštyje nepaliko nė vieno įrašo. Vis dar nežinoma, kodėl.

Hansas Kristianas Andersenas atvyko į Kopenhagą turėdamas vienintelį tikslą – kurti ir savo menu šlovinti Aukščiausiąjį. Tačiau dabar jis – pagarsėjęs Kopenhagos keistuolis, niekad pripažinimo nepelnęs poetas. Jau kuris laikas kišenėse švilpauja vėjai, o aukštuomenė demonstratyviai juokiasi tiesiai į akis. Nuo visiškos pražūties gelbsti tik pasiturinčios Kolinų šeimos protekcija. Tačiau ir jų galia susvyruoja, kai Anderseną apkaltina žiauriai išniekinus ir nužudžius Gatvelyno nuodėmių namuose gyvenusią prostitutę Aną.

Andersenas dievagojasi esąs nekaltas. Bet juo niekas netiki – tik šis keistuolis galėtų įvykdyti kraupų nusikaltimą. Hansui Kristianui lieka viena išeitis: maldauti įtakingų asmenų, kad jam būtų suteikta galimybė įrodyti nekaltumą. O tam prireiks ne tik pasinerti į tamsiausius, alkoholiu ir išmatomis dvokiančius Kopenhagos užkampius, bet ir įtikinti prisijungti užvis labiausiai jo nekenčiantį žmogų – nužudytosios Anos seserį Molę. Keistajai detektyvų porai duodamos trys dienos: arba ras nusikaltėlį, arba, įtūžusios minios džiaugsmui, Hanso Kristiano galva lėks nuo pečių.

„Kokia istorija!“
Weekendavisen

„Niūri, kvapų persmelkta, susiskaldžiusi dekadentiškų turtuolių ir vargšų Kopenhaga, įstrigusi ant slenksčio tarp pažangos ir prietarų. Įspūdinga ir tikra.“
Dagbladet Bureau

Rydahl & Kazinski – kolektyvinis trijų gerai Danijoje žinomų rašytojų Thomaso Rydahlo, Anderso Rønnowo Klarlundo ir Jacobo Weinreicho pseudonimas. „Undinėlės mirtis“ – pirmoji bendra jų knyga. Remdamiesi H. K. Anderseno pasakomis, jie kuria makabrišką istoriją, galėjusią vykti XIX a. Kopenhagoje. Realūs H. K. Anderseno biografijos faktai pinasi su spėlionėmis, kas galėjo įkvėpti pasakų autorių sukurti žymiąją „Undinėlę“, pirmą kartą publikuotą kaip tik po dienoraštyje trūkstamo laikotarpio – 1837 metais.

Nikas Fosa – laisvos sielos žmogus, buvęs Kanados specialiųjų pajėgų karys – bando įsišaknyti Ukrainoje, kur gyveno ištisos jo giminės kartos. Gindamas savo rankomis užaugintą derlių Nikas jau manėsi susidorojęs su banditais, bet vieną dieną iš sąskaitos dingsta visi gimtinėje uždirbti pinigai. Ieškodamas tiesos Nikas pakliūva į painų Ukrainos korumpuotų valdininkų, oligarchų ir nusikaltėlių žaidimą. Bet šie tėra figūros, kurias, naudodamasi jų godumu, stumdo didžiojo brolio ranka. Kremlius perka Ukrainos laisvę, šelpdamas jos prezidentą, ir taip neleidžia šaliai gręžtis į Vakarus. Tačiau gerai apskaičiuoti ėjimai susiduria su stichija – prabudusia ukrainiečių laisvės dvasia. Matydama, kad valdžia kėsinasi į jos laisvą valią, tauta buriasi į Maidaną. Prasideda dramatiškos paprastų žmonių ir treniruotų valdžios pakalikų kovos. Niko, kaip profesionalaus kario, patirtis būtų naudinga tautiečiams, bet jis dvejoja: ar ši kova tikrai jo?

„Juodas sniegas, raudonas dangus“ – įtempto siužeto romanas, gyvai šaržuojantis posovietinį tebetirpstančios Rusijos imperijos veidą ir keliantis esminį laisvo žmogaus ir laisvos tautos klausimą.


„Šis romanas man yra herojinis epas – įtraukiantis ir nepaleidžiantis, apie žmogų ir tautą, siekiančius to paties – teisingumo ir laisvės. Skaitydamas klausiau savęs, kiek toli galėčiau nueiti, atsidūręs tokioje padėtyje. Neabejoju, paklausite ir Jūs.“
Edmundas Jakilaitis


Ramūnas Bogdanas (gim. 1959 Kaune) – „Delfi“ apžvalgininkas. Aktyvus Sąjūdžio dalyvis, dirbo Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) pirmininko Vytauto Landsbergio patarėju užsienio politikos klausimais. Apdovanotas Sausio 13-osios medaliu. Ukrainoje nekart bendravo su revoliucinių įvykių dalyviais, skaitė paskaitas Kijeve, Odesoje, Mykolajive, Dniepre. Kinijoje įšventintas į 13-os kartos čen stiliaus taidzi kovos meistrus. „Juodas sniegas, raudonas dangus“ – antra knyga iš R. Bogdano romanų ciklo „Ukrainos tridantis“, dedikuoto pastarojo dešimtmečio įvykiams Ukrainoje. 2018 m. pasirodė pirmas ciklo romanas „Prie bedugnės“.

Nana išsiruošė į kelią. Kadaise laukinis katinas, dabar jis patogiai tupi ant priekinės sidabrinio furgono sėdynės greta savo šeimininko Satoru ir žvelgia pro langą į besikeičiančius pribloškiamo grožio Japonijos vaizdus. Satoru jam nepaaiškino, kodėl reikėjo leistis į šią kelionę, bet Nanai nelabai ir rūpi: kad ir kiek ilgai, kad ir kaip toli keliautų, jam svarbiausia – kad šį nuotykį patirs kartu su savo žmogumi. Tačiau, įpusėjus kelionei ir aplankius tris senus Satoru draugus, Nana ima nuvokti, koks tikrasis jų kelionės tikslas ir kaip stipriai tai galų gale pakeis jųdviejų gyvenimus.

„Kad ir kokie kartais nepaveikiami tariamės esą, tikiu, kad mažai kas baigs skaityti šią knygą nenubraukę vienos kitos nuoširdžios ašaros.“
NPR

„Keliaujančio katino kronikos“ eina tradicinių japonų pasakojimų keliu, knygoje išaukštinamos tokios esminės vertybės kaip pasiaukojimas ir draugystė. Džiaugsmas skaityti.“
Financial Times

Hiro Arikawa (g. 1972) – japonų rašytoja, gyvenanti ir kurianti Tokijuje. Jos knyga „Keliaujančio katino kronikos“ tapo bestseleriu ne tik Japonijoje, bet ir kitose šalyse – pasaulyje jau parduota daugiau nei 1 milijonas egzempliorių. 2018 m., kuriant filmą pagal šią H. Arikawos istoriją, buvo suburtas kone visas Japonijos kino žvaigždynas.

Carinės Rusijos imperijos glūdumoje trylikametė RACHELĖ svajoja apie knygas, nors skurdžios žydų gyvenvietės moterims draudžiama skaityti. Sicilijoje tėvui mirus nedidelį žemės lopinėlį paveldėjusi 20-metė ROZETA priversta ne tik kovoti su vietos žemvaldžiu, bet ir atlaikyti kaimiečių, manančių, kad jaunai ir gražiai merginai nedera gyventi be vyro, pyktį ir pagiežą. Ir 20-metis ROKAS šioje saloje priverstas rinktis – mirtis arba ištikimybė mafijai. Visi jie trokšta ištrūkti iš mirtinais spąstais tapusios gimtinės. Pabėgti kuo toliau, kad ir į kitą pasaulio kraštą.

Tūkstančiai žmonių Buenos Airėse, Argentinos sostinėje, viliasi rasti geresnį gyvenimą, tačiau tikrovė be gailesčio daužo svajones. Emigrantai priversti paklusti žiauraus žaidimo taisyklėms, tik Rachelė, Rozeta ir Rokas nepasiduoda. Nors praeities šešėliai iš Senojo pasaulio apgaubia jaunuolius mirtino pavojaus skraiste, jie atkakliai kabinasi į gyvenimą ir drąsiai grumiasi su neteisybe.

Lietuvos skaitytojus italas Luca Di Fulvio jau sužavėjo knyga „Žmogus, kuris dovanojo svajones“. Romanas „Laisvės dukros“ ir vėl patvirtina nepaprastą šio pasakotojo ir istorijų kūrėjo talentą. Trijų jaunų žmonių kova dėl teisės gyventi ir mylėti negailestingame pasaulyje prikausto dėmesį, žadina jausmus ir įtraukia į nepakartojamą nuotykį.

„Mūsų laukia kelionė, ir gaišti nebegalima.“

Romėnai seniai išsidangino ir Britanija pamažu grimzta į nuosmukį. Tačiau bent jau liovėsi kraštą niokoję karai. Sutuoktiniai Akslis ir Beatrisė išsiruošia į kelią per neramią, keistose miglose, kurios nutrina žmogaus atmintį, skendinčią ir lietaus merkiamą žemę, vildamiesi rasti sūnų, kurio nematė jau daugelį metų. Jie nusiteikę susidurti su daugybe pavojų – kai kurie jų bus keisti ir anapusiniai, – bet nė neįtaria, kokius tamsius ir užmirštus jų meilės vienas kitam klodus ši kelionė atvers.

Kartais rūstus ir pirmykštis, kartais veriamai jaudinantis romanas „Palaidotas milžinas“ kalba apie užmarštį ir atminties galią, kaltę ir traumą, meilę ir kerštą.

„Kvapą atimantis santuokinės meilės portretas.“
Guardian

„Ypatingo, netgi hipnotizuojančio grožio romanas.“
Evening Standart

„Kai kas absoliučiai kitoniška ir visiškai nauja. Tikrojo meno stebuklas.“
Charles Finch

„Kazuo Ishiguro savo didelės emocinės galios romanuose atskleidė prarają, kuri glūdi už mūsų iliuzinio ryšio su pasauliu.“
Švedijos akademija

Kazuo Ishiguro (Kazuo Išiguro, g. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. už nuopelnus literatūrai jam suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. Net už tris romanus – tarp jų „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ ir „Neleisk man išeiti“ – nominuotas prestižinei „Man Booker“ literatūros premijai. 1989 m. šia premija apdovanotas už romaną „Dienos likučiai“. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu. „Palaidotas milžinas“ nominuotas „World Fantasy Award“ ir „International Dublin Literary Award“ literatūros premijoms.


Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

„Aš nesu žudikas – aš esu daugiau negu tai.
Aš nesu marokietis, aš nesu prancūzas, aš nesu ispanas – aš esu daugiau negu tai.
Aš nesu musulmonas – aš esu daugiau negu tai.
Darykite su manimi, ką norite.“

Lakdaras – ką tik pilnametystės sulaukęs tanžerietis, svajojantis apie laisvę ir geresnį gyvenimą Europoje. Atstumtas šeimos dėl uždraustų jausmų pusseserei Meriem, jis leidžiasi ieškoti savo vietos pasaulyje ir galiausiai atsiduria vienoje prasčiausių, bet ir vienoje spalvingiausių Barselonos gatvių – „carrer Robadors“, Vagių gatvėje. Prancūziškų knygų skaitmenintojas, nėkart jūron kojos nekėlęs junga, negyvėlių surinkėjo asistentas – kelios iš stotelių, kurias jis turi, pamažu suaugdamas, aplankyti.

„Vagių gatvė“ – tai pasakojimas apie dideles žmogaus svajones ir žlungančias viltis, vaiko virsmo suaugusiuoju, pasišventusio tikinčiojo virsmo nusidėjėliu istorija, kurios fone sukyla ir išblėsta pirmoji Arabų pavasario revoliucijos banga, stiprėja religinis ekstremizmas, nukreiptas į Lakdaro svajonių kraštą – Ispaniją, o Barseloną siaučia kruvinos katalonų nepriklausomybės kovos. Galų gale Lakdaras, tarsi kartojantis Alberto Camus romano „Svetimas“ herojaus likimą, ima nujausti neišvengiamą tiesą: kad ir kiek kartų pradėsi gyvenimą iš naujo, kad ir kaip stengsiesi pritapti, tavo praeitis ir tavo kultūra nuolat lips tau ant kulnų, kol galop liksi vienas, svetimas tarp savų.

„Štai toks turi būti didis šiuolaikinis prancūzų romanas. Jo proza gelia, o veikėjai išlaiko mūsų prielankumą, kad ir kokie ekstremalūs būtų jų poelgiai. Enard'as sujungia Céline'o ir Camus literatūros tradiciją, bet sykiu žengia visiškai savitu literatūros keliu.“
Patrick McGuinness

„Jautri elegija prieštaringumų draskomai jaunystei.“
Publishers Weekly

„Nuo šiol skaitysiu viską, ką parašys Enard'as: jo kalba nenustygsta puslapyje, jis nebijo apmąstyti sudėtingų idėjų, geba bet kokiam veikėjui įpūsti dvasios, jo charakteriui suteikti kompleksiškumo ir dviprasmybės, jo gyvenimą apdovanoti likimo grožybėmis ir baisybėmis.“
Lee Klein

Mathias Enard (Matijasas Enaras, g. 1972) – vienas garsiausių šių laikų prancūzų rašytojų. Studijavo persų ir arabų kalbas, ilgai gyveno Artimuosiuose Rytuose ir Barselonoje. Už romaną „Kompasas“ apdovanotas Goncourt'ų premija (2015) ir nominuotas „Man Booker International“ premijai (2017). „Vagių gatvė“ – naujas autoriaus romanas lietuvių kalba, apdovanotas tokiomis premijomis kaip „Liste Goncourt / Le Choix de l'Orient“, „Prix littéraire de la Porte Dorée“ ir „Prix du Roman-News“.


Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba