Knygos

Kaip atrodo Japonija iš vidaus, ką apie save ir kitus galvoja salų šalies žmonės, kai lietuvis su jais kalbasi japoniškai? Kas jiems svarbu?

Audioknyga „Ką veikia Japonija“ yra apie Japoniją be įvaizdžio, tokią, kokią ją autorius mato, pats tapdamas jos dalimi. Tai ir pokalbiai su žmonėmis, kurie įvairiausiose Japonijos vietose užsiima visiškai skirtingais, bet labai įdomiais dalykais. Tačiau tai ir žvilgsnis ten, kur atvykėlis vargiai pateks, o patekęs – nedaug ką supras. Į japoniškas laidotuves. Į japonišką medicinos įstaigą. Čia ir istorijos apie tai, kaip japonai žiūri į maistą ir ką jie valgo. Kuo jie tiki ir kodėl. Kaip renkasi būstą ir kokie japoniškos kaimynystės ypatumai. Kaip japonai dirba ir ką jie veikia, kai randa laisvo laiko. Tai ne bandymas pasijusti visažiniam, o smalsus, gyvas, asmeniškas ir autentiškas žvilgsnis į Japonijos kasdienybę iš vidaus. Žvilgsnis, kupinas pagarbos, noro suprasti ir gebėjimo pasijuokti iš lietuvius ir japonus skiriančių, o kartais - siejančių dalykų.

„Andriaus Kleivos knyga apie Japonijos visuomenę išvengia svarbiausio nemalonaus trūkumo, būdingo beveik visiems panašiems mėginimams pristatyti Kitą– nė akimirką nekyla pojūtis, kad autorius tyrinėja savo objektą šaltu analitiko žvilgsniu, pasidėjęs jį po mikroskopu tarsi kažkokį keistą egzotišką vabzdį. Veikiau jis virsta jautriu ir empatišku savo aprašomų procesų dalyviu, kuris vis dėlto nepraranda nei tokiam darbui būtinos distancijos, nei puikaus humoro jausmo, nei atidos detalėms. Skaitytojui leidžiama pasimėgauti ir plačiais panoraminiais vaizdais (dažnai pateikiant aprašomos srities statistiką), ir nuostabiomis smulkmenomis, tegalinčiomis atsiskleisti vien tam, kuris ilgą laiką neskubėdamas jomis domisi ir mėgaujasi. Japonų kultūroje „smulkmenoms“ tenka esminis vaidmuo, leidžiantis perprasti „japoniškumo kodus“, todėl menkai Japoniją pažįstantis skaitytojas bus subtiliai įvestas į japoniškųjų socialinių ir kultūrinių ritualų visatą, o Japonijos mylėtojai atpažins daugybę sau artimų motyvų ir taip pat neišvengiamai naujų, „kleiviškų“ Japonijos veikimo aspektų. Nuostabūs ir stulbinantys įvairove japoniško maisto, sveikatos apsaugos, populiariosios kultūros, kosmetikos, būsto nuomos ir būsto filosofijos, naktinio gyvenimo ir kiti pasauliai bus parodyti su žaviu lengvumu, tačiau kruopščiai ir dėmesingai. Sužinosite netgi tokius dalykus, kodėl lietuviai japonams savo reakcijomis gatvėje atrodo panašūs, kodėl japonai yra tokie ilgaamžiai ir kodėl banginis, priplaukiantis prie Dzamamio salos, yra vardu S. Tai neabejotinai viena įdomiausių knygų apie Japoniją, kokią man yra tekę skaityti. “

Dr. Arūnas Gelūnas, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius

Andrius Kleiva – Paryžiaus politinių mokslų instituto absolventas, tinklaraštininkas ir LRT radijo bendradarbis, pratęsęs studijas viename Tokijo universitetų ir apie tai (bet ne tik) parašęs bestseleriu tapusią knygą „Kaip veikia Japonija“. Dabar jis dirba Tokijuje, komentuoja japoniškas aktualijas lietuviškoje žiniasklaidoje ir vis geriau pažįsta Japoniją. Apie tą pažinimą – antroji jo knyga „Ką veikia Japonija“.

Joanna Faber, įkvėpta mamos Adele Faber patirties ir jos bestseleriu tapusios knygos „Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų ir kaip klausyti, kad vaikai kalbėtų“ sėkmės, kartu su kolege Julie King pristato knygą „Kaip kalbėti, kai vaikai neklauso“.

Pirmoje knygos dalyje vaikų auklėjimo ekspertės supažindina skaitytojus su „įrankių dėže“, atveriančia pagrindinius bendravimo įgūdžius, kurių reikia norint keisti santykius su vaikais. Antroje dalyje autorės pristato pagrindines bendravimo su vaikais metu kylančias problemas – pykčio priepuolius, priklausomybę nuo technologijų, nenorą klausyti – ir pasiūlo konkrečių praktinių būdų joms spręsti.

„Kaip kalbėti, kai vaikai neklauso“ – tikrų istorijų, šmaikščių iliustracijų ir veiksmingų pratimų derinys, kuris tiesia pagalbos ranką tėvams, seneliams, mokytojams – visiems, kas susiduria su vaikystės ir bendravimo su vaikais iššūkiais.

Joanna Faber ir Julie King yra keleto knygų, kurių populiariausios išverstos į daugiau nei 22 kalbas, autorės. Abi užsiima tėvų ir globėjų konsultacijomis, visame pasaulyje veda paskaitas ir seminarus tėvų bendruomenėms, verslo atstovams, ugdymo įstaigoms.

Yeonmi Park, bėgdama iš gimtosios Šiaurės Korėjos, apie laisvę nesvajojo. O ir nežinojo, koks yra laisvės skonis. Bėgo, kad išgyventų – kartu su šeima išvengtų mirties nuo bado, ligų arba užsakytos egzekucijos.

Prisiminimų knygoje „Išgyventi“ aprašomas sunkus gyvenimas bene tamsiausioje ir represyviausioje valstybėje visoje Žemėje; šiurpus jaunos merginos ištrūkimas iš Kinijos kontrabandininkų ir prekybos žmonėmis rankų; kelionė iš Kinijos per Gobio dykumą, kur kelią rodė tik žvaigždės danguje, į Mongoliją, o iš ten į Pietų Korėją – į laisvę. Nors autorės liudijimas veria širdį ir yra sunkiai įsivaizduojamas, jis byloja apie nepalaužiamą žmogaus dvasios stiprybę, spinduliuoja tikėjimą ir šviesą.

Yeonmi Park (박연미) – pabėgėlė iš Šiaurės Korėjos, žmogaus teisių gynimo aktyvistė. Išgarsėjo visame pasaulyje, kai pasakė kalbą „The One Young World 2014“ viršūnių susitikime Dubline, Airijoje. Jos kalba apie ištrūkimą iš Šiaurės Korėjos vos per dvi dienas sulaukė 50 milijonų peržiūrų YouTube ir kitose socialinių tinklų platformose.

Garsiausioje savo knygoje „Vidinis traumos pasaulis: archetipinė žmogaus dvasios gynyba“ Donaldas Kalschedas neria į vidinio traumos pasaulio, koks jis skleidžiasi per sapnus, fantazijas ir psichoanalizės vyksme dalyvaujančių pacientų pastangas, gelmes; siekia parodyti, kaip žmogaus psichika atsiliepia į žalojančius gyvenimo įvykius: kas vyksta vidiniame pasaulyje, kai išoriniame gyventi tampa nepakeliama, ką apie vidinius psichikos objektų vaizdinius mums sako sapnai, ir, galiausiai, ką tie vidiniai vaizdiniai ir fantazijos kūriniai byloja apie stebuklingą gyvenimą gelbstinčią gynybą, leidžiančią išgyventi žmogaus dvasiai, kai grėsmę jai ima kelti griaunamoji traumos galia. Ieškant įžvalgų knygoje dažnai gręžiamasi į C. G. Jungo teoriją ir praktiką.

Dr. Donaldas Kalschedas (g. 1943) – klinikinis psichologas ir C. G. Jungo analitinės krypties psichoterapeutas, dėstantis JAV universitetuose, skaitantis paskaitas užsienio šalyse, užsiiminėjantis privačia praktika Albukerkėje, Naujosios Meksikos valstijoje. Jo mokslinių tyrinėjimų laukas – ankstyvosios traumų patirtys, vidinė savisaugos sistema ir archetipiniai gynybos mechanizmai, padedantys išvengti trauminio nerimo.

Novelių rinkinys „Nepažįstamosios laiškas“ stebina atviru intensyvumu ir pasakojimo polėkiu, kiekviena papasakotų istorijų – nepamirštama bei unikali. S. Zweigo veikėjai – laisvi, saviti, aistringi žmonės – ilgai slepia savo jausmus, kol, neištvėrę vienatvės, atsiveria net ir nepažįstamam klausytojui. Autorius atskleidžia, kokios paslaptys, psichologinės mįslės ar demonai gali glūdėti žmogaus širdyje ir kokios tragiškos kartais būna tų apraiškų pasekmės.

Stefanas Zweigas (1881–1942) – austrų rašytojas, dramaturgas, žurnalistas ir biografas, vienas raiškiausių XX a. austrų literatūros klasikų. Savo karjeros viršūnėje buvo vienas labiausiai verčiamų ir populiariausių autorių pasaulyje. Rašytojas išgarsėjo subtiliomis psichologinėmis novelėmis, jo kūryboje jaučiama Sigmundo Freudo psichoanalizės įtaka.

Edgar Allan Poe (1809–1849) – Amerikos gotikinių siaubo istorijų meistras, laikomas detektyvo ir mokslinės fantastikos žanrų pradininku. Puikiai įgudęs pasiekti ribinį psichologinį poveikį, rašytojas sukūrė ne vieną pasakojimą apie blogį, mirtį, terorą ir šiurpius košmarus, persmelktus paslaptingų jėgų, groteskiškų būtybių bei sunkiai įsivaizduojamų haliucinacijų.

„Auksinis vabalas“ – populiariausių autoriaus novelių rinkinys, kuriam pavadinimą suteikė dar autoriaus laikais skaitomiausiu jo kūriniu tapusi novelė.

„Manęs negąsdina pavojus, o tik neišvengiamas jo rezultatas – siaubas. Ir apimtas tokios nevilties – toksai bejėgis – aš jaučiu, kad anksčiau ar vėliau ateis valanda, kada prarasiu protą ir gyvybę kovoje su šiurpia šmėkla – BAIME.“

Françoise Sagan (tikrasis rašytojos vardas Françoise Quirez) – prancūzų romanistė, pjesių ir scenarijų autorė, sulaukusi pripažinimo visame pasaulyje ir užėmusi deramą vietą XX a. prancūzų literatūroje. F. Sagan rašymo stilius klasikinis, vientisas, išlaikytas, griežtas, tęsiantis prancūzų psichologinio nouveau roman tradicijas.

Françoise Sagan romanas „Truputis saulės šaltam vandeny“ pasirodė 1969 metais. Pagrindinis knygos veikėjas žurnalistas Žilis Lantjė, iš pažiūros, turi viską, ką gali pasiūlyti gyvenimas, tačiau staiga praranda susidomėjimą darbu ir pomėgiais, o mylima moteris jam tampa našta. Išgyvendamas dėl nuobodulio ir paisydamas gydytojo rekomendacijos pakeisti aplinką, jis bėga ieškoti atgaivos į savo sesers namus provincijoje.

Čia jis sutinka Natali ir įsimyli, tačiau jiedviem grįžus į Paryžių, įgimtas mylimosios gerumas vis dažniau kertasi su Žilio lengvabūdiškumu. Netrukus ima atrodyti, kad šie santykiai pasmerkti, tarsi jų laimė būtų tiesiog saulės blyksnis šaltam vandeny...

Mažos žuvelės plaukioja paviršiuje, o didelės – gerokai giliau. Jei žvejosi dar gilesniuose vandenynuose – savo sąmonėje – pagausi didesnę žuvį.

Taip, tai to paties kino mistiko, „Tvin Pykso“ ir kitų aksominių sapnų bei sąmonės labirintų režisieriaus, tapytojo, spektaklių ir muzikos kūrėjo Davido Lyncho autobiografinė knyga. Joje apmąstomas kūrybinis jo gyvenimo nuotykis, jo ištakos bei įkvėpimo šaltinis – meditacija. Aptardamas kone visus savo filmus ir apskritai kūrybos principus autorius detaliai ir įtaigiai pasakoja apie tai, kaip transcendentinė meditacija (TM) išvedė jį į kūrybinę ir asmeninę tiesiąją – grynosios sąmonės – savęs – linkui.

„Bangos“ (The Waves, 1931) laikomas eksperimentiniu ir sudėtingiausiu V. Woolf kūriniu. Jos žodžiais tariant, tai „romano ir pjesės“ hibridas, arba „pirmoji knyga, parašyta mano pačios stiliumi“. Drąsiai laužydama žanro taisykles, autorė atsisako aiškios siužeto linijos ir leidžiasi į išplėstinį monologą – pjesę šešiems balsams su mįslingais beasmenio pasakojimo interliudais.

Šešios „savastys“, šešios išpažintys, susipinančios, užliejančios, genančios viena kitą tarytum jūros bangos – lingvistiniai mūsų vidinio gyvenimo potvyniai ir atoslūgiai. Kalbėdami už save, veikėjai kalba ir už kitus penkis – ir tą septintąjį, kuriam balsas nesuteiktas, tačiau kuriam visi šeši jaučia ypatingus jausmus. Leisdamiesi į tapatybės archeologiją, jie fantazuoja, filosofuoja, šmaikštauja ir atvirai išpažįsta asmeninius triumfus bei nesėkmes – arba tai, ką autorė vadina „būties akimirkomis“. Laikas, patirtis ir branda verčia juos pripažinti, kad jų tapatybės, nuo vaikystės iki senatvės formavusios viena kitą, išliko unikalios – ir iš esmės viena kitai nepažįstamos, nepažinios.

Nors yra praėjusios epochos atspindys, kūrinys šiandien stebina, juokina, žavi savo išradingumu, intymumu, virtuoziškais žodžių žaidimais lygiai taip pat, kaip prieš šimtą metų. Alegoriškos ir slėpiningos, „Bangos“ plukdo savo lobius vis naujai skaitytojų kartai.

„Swedbank“ dovanoja jums audioknygą Thomas Curran „Tobulumo spąstai“.

„Šiandieninėje visuomenėje perfekcionizmas tapo galinga varomąja jėga: siekiama vis efektyvesnės optimizacijos, dar didesnio našumo, geresnio produktyvumo. Todėl daugelis žmonių ir verslų įsitraukia į nesibaigiančias beribės tobulybės paieškas: esame nepatenkinti geriausiais savo rezultatais, pasiektais tikslais, o pelnas, vadyba, paslaugos, kolegos, darbuotojai, asmeninė laimė ir sėkmė visada galėtų būti didesnė, geresnė, greitesnė, sklandesnė.

Šįkart kviečiame susipažinti su studija, kurioje perfekcionizmas nagrinėjamas ne kaip idealo siekis, o kaip nepaliaujamos pastangos ištobulinti tai, kas netobula. Knygoje „Tobulumo spąstai“ rašytojas Thomas Curranas, apžvelgdamas mokslinius ir ekonominius tyrimus, atskleidžia, kas iš tiesų skatina perfekcionizmo įsigalėjimą, kaip tai veikia įvairias gyvenimo grandis – nuo asmenybės iki ekonomikos. Jis pateikia įžvalgų ir patarimų, kaip ištrūkti iš perfekcionizmo spąstų.

Knygą rekomenduoju visiems, kuriems rūpi tvarus asmenybės ir visuomenės augimas, jaučiantiems nerimą, kad dirba, bendrauja ar kuria nepakankamai tobulai. Viliuosi, kad ji taps įrankiu mokantis valdyti savo lūkesčius, kad perfekcionizmas būtų ne nuolatinio nepasitenkinimo ir nesveiko konkuravimo variklis, o pagrindas priimant tvarius, racionalius, ramius sprendimus.“

Inga Skisaker

„Swedbank“ Lietuvoje vadovė

Thomas Curran – Londono ekonomikos mokyklos psichologijos profesorius, svarbaus tyrimo, kurį BBC įvertino kaip „pirmąjį, palyginusį kelių žmonių kartų perfekcionizmą“, autorius. Jo TED kalba apie perfekcionizmą sulaukė daugiau nei trijų milijonų peržiūrų.

Atsisiųsk audio knygą nemokamai!

„Silva rerum II“ – antrasis šios autorės romanas, tęsiantis Norvaišų šeimos istoriją. Audioknygoje išgirsite pasakojimą apie 1707–1710 metus. Karas, maras, badas, besaikė prabanga ir mirtinas alkis, švedų ir rusų kareiviai, žydai gydytojai, olandai kortuotojai, turkės sugulovės, prancūzės damos, užsispyrę žemaičiai ir ironiški vilniečiai, bevardis vienuolis, palaidojęs daugiau nei dvidešimt tūkstančių maro aukų, ir, žinoma, dar viena bajoriškos Norvaišų giminės karta. Tai – tarsi tikras „atminties detektyvas“, iš kurio bus galima sužinoti, kaip susiklostė ankstesnės kartos narių likimai, nors kai kurie jų yra tokie, kad panorus juos įrašyti į silva rerum – iš kartos į kartą perduodamą bajorų „šeimos knygą“ – ima drebėti ranka... Ar toks buvo visagalio Viešpaties planas? O gal visagalis tėra aklas atsitiktinumas? 

„Antroji „Silva rerum“ kitokia negu pirmoji – tačiau autorė vėl keri jau pažįstama takaus, įtraukiančio pasakojimo magija, ryškiais herojų paveikslais, sumaniai suaustomis siužeto gijomis ir ta nepakartojama nuodugniai dalyką išmanančio, protingo žmogaus intonacija, kuri suteikia Kristinos Sabaliauskaitės romanams reto žavesio. “
Rasa Drazdauskienė, „Metų vertėjo krėslo“ premijos laureatė

Audioknygoje „Silva rerum II“ skambėjo kompozitoriaus Gedimino Gelgoto kūrinys „Sanctifaction“, atliekamas Roman Patkolo (kontrabosas) ir Gedimino Gelgoto (balsas, fortepijonas). 

Taip pat Giacomo Puccini kūrinys „Quando M’en Vo“ („La Boheme“) iš Elektroninės operos fantazijos XYZ. Kompozicijos autoriai Mario Basanov ir Vidis, atlikėjai Asmik Grigorian (sopranas), Mario Basanov, Vidis. Vilnius City opera.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės XVII a. muzika iš leidyklos „Semplice“ išleisto albumo „Cantate Domino“: ,,Misae Paschale: Toccata‘‘, atliekama Balio Vaitkaus (vargonai) ir ,,Indica mihi‘‘, atliekama Vilmos Pigagaitės (sopranas), Nerijaus Masevičiaus (bosas) ir Giedrės Lukšaitės-Mrazkovos (klavesinas).

Taip pat Antonio Vivaldi kūrinys fleitai ir styginiams, G minorinė, „La Notte“. Atlikėjai: Silvio Celeghin (vargonai), Margherita Gianola (fleita), dirigentas Francesco Fanna. Įrašų kompanija „Stradivarius Music“, www.stradivarius.it

Kompozitoriaus Giulio Caccini kūrinys: Amarilli mia bella, kurį atliko Max van Egmond (baritonas), Chris Farr  (klavesinas). Įrašų kompanija „Etcetera Records“.

Menotyros mokslų daktarė, žurnalistė Kristina Sabaliauskaitė 2008-aisiais debiutavo istoriniu romanu Silva rerum („Baltos lankos“). Kūrinys tapo tikru literatūriniu įvykiu Lietuvoje. Įvertintas kritikų ir kultūros istorijos specialistų, skaitytojus jis pavergė vaizdingumu ir sodria, turtinga kalba, pasakojančia apie autentišką XVII amžiaus (1659–1667 metų) atmosferą ir įvykius. Šmaikšti publicistės plunksna, grožiui ir detalėms atidi menotyrininkės akis ir humanitarės dėmesys epochos dvasinei istorijai – tai su niekuo nesupainiojamo autorės stiliaus dėmenys, teikiantys daugiasluoksnio skaitymo malonumą. 

2008-aisiais romanas „Silva rerum“ pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją ir buvo įtrauktas į Lietuvių literatūros instituto kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, o 2009-aisiais skaitytojų išrinktas Lietuvos Metų knyga ir kritikų oficialiai pavadintas viena įsimintiniausių dešimtmečio knygų.

„Visi jie išnyks vienu kartu, kaip išnyko milijonai vaizdinių, slypėjusių už prieš pusamžį mirusių senelių kaktų, už mirusių tėvų kaktų irgi. Vaizdiniai, kuriuose mes dar vaikai tarp kitų, prieš mums gimstant išnykusių būtybių, kaip mūsų atmintyje šalia tėvų ir klasės draugų išlieka mūsų pačių maži vaikai. O vieną dieną mes liksime savo vaikų, apsuptų anūkų ir dar negimusių žmonių, prisiminimuose. Visai kaip seksualinis potraukis, atmintis niekad nepaliauja. Ji suporuoja mirusiuosius su gyvaisiais, tikras būtybes su išgalvotomis, sapnus su istorija.“

Annie Ernaux kūrinys „Metai“ daugelio laikomas jos opus magnum. Jame iš asmeninės perspektyvos kalbama apie 1941–2006 metų Prancūzijos istoriją ir istoriją apskritai. Per kasdienybės fragmentus – praeities ir dabarties įspūdžius, atsiminimus, aprašomas nuotraukas ar televizijos laidas, laikraščių, dainų ar knygų citatas, kalbą ir kultūrinius įpročius – autorė dėlioja literatūrines praeities vinjetes ir taip fiksuoja bėgantį laiką. Kalbėdama ne iš „aš“, bet iš „mes“ perspektyvos, ji rašo kolektyvinę tą laiką patyrusiųjų autobiografiją. 

„Metai“ – mūsų laikų „Prarasto laiko beieškant“.“

New York Times

„Viena geriausių knygų, kurias kada nors skaitysite.“

Deborah Levy

„Ši knyga – tikra revoliucija ne tik kuriant autobiografiją, bet ir meną apskritai.“

John Banville

Annie Ernaux (Ani Ernò, gim. 1940) – prancūzų rašytoja, autofikcinės, autobiografinės ir feministinės literatūros vėliavnešė. Studijavo Ruano, Bordo universitetuose. 1971 m. baigė šiuolaikinės literatūros pedagogiką ir iki 2000-ųjų dirbo mokytoja. Parašė per 20 kūrinių. Pagal kai kuriuos jų, pavyzdžiui, „Įvykį“ („Baltos lankos“, 2023) ir „Paprastą aistrą“, pastatyti kino filmai. 2022-aisiais A. Ernaux apdovanota Nobelio literatūros premija. „Metai“ įtraukti į 2019 m. „Man Booker International“ trumpąjį sąrašą.

„Norėčiau, kad bent kiek labiau pamėgtum mirtį. Ji didelė saugotoja. Be jos mieliausi dalykai palengva virsta farsu, kaip pats patirsi, jeigu reikalausi dar daug gyvenimo.“

Šioje postmodernioje pragaro vizijoje, kurios veiksmas vyksta siurrealistiniame Untanko mieste, nematančiame dienos šviesos, ir realistiniame prieškario Glazge, pasakojamos susipynusios pagrindinių veikėjų Lanarko ir Dankano Tovo gyvenimo istorijos. Tai sapniškas pašėlusios žaismės ir vaizduotės kūrinys apie žmonijos negebėjimą mylėti ir nepailstamą siekį pamilti.

Pirmąkart išleistas 1981-aisiais, dabar jau kultiniu laikomas „Lanarkas“ autorių Alasdairą Gray’ų pavertė vienu svarbiausių Jungtinės Karalystės rašytojų ir svariai prisidėjo prie Škotijos literatūros renesanso.

„Turbūt svarbiausias amžiaus romanas.“

Observer

„Įstabus kūrinys.“

William Boyd

„Vienas kertinių XX a. grožinių kūrinių. „Lanarkas“ pakeitė škotų literatūros kraštovaizdį.“

Guardian 

„Geriausias škotų romanistas po Walterio Scotto.“

Anthony Burgess

Alasdair Gray (Alisteris Grėjus, 1934–2019) – škotų rašytojas, dramaturgas ir menininkas. Baigė dizaino ir sienų tapybos studijas Glazgo menų mokykloje. Sukūrė ir iliustravo aštuonis romanus, keletą apsakymų knygų, teatro, radijo ir televizijos pjesių. „Lanarkas“ – pirmas jo kūrinys, laikomas svarbiausiu ir rašytas beveik 30 metų. Jis lyginamas su Franzo Kafkos, George’o Orwello, Jameso Joyce’o ar netgi Dantės kūryba. 

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Nagingas, bet tartum šiam pasauliui netinkantis svajotojas bando susikonstruoti skraidyklę. Po, anot miestelėnų, užnuodyto Šešėlių ežero ledu tūno piktavalė dvasia. Keista mergaitė kaip kalėdinę dovaną draugui pasižada padegti sorgų lauką. Miestą sukrečia taksistų žmogžudystės. Tai fragmentai iš trijų šiuolaikinio kinų rašytojo Shuang Xuetao apysakų, publikuojamų „Raudonio gatvėje“. 

Visos šios istorijos susijusios su realia Janfeno, arba Raudonio, gatve, lyg spiralė juosiančia Šenjango, autoriaus gimtojo miesto, pakraščius atšiauriuose Kinijos šiaurės rytuose. Mao Zedongo laikais čia klestėjo industrija, fabrikai ir kasyklos, tačiau šaliai pereinant į rinkos ekonomiką likimo valiai palikti gyventojai susidūrė su negandomis, įsigalėjusiomis pokyčių neatlaikiusiame Šenjange – nedarbu, skurdu, alkoholizmu, smurtu. Būtent Raudonio gatvėje ėmė kurtis našlaičiai, nusikaltėliai, eretikai ir pusdieviai – visi, nesugebėję prisitaikyti prie Kinijos modernėjimo. Jie ir tapo Shuang Xuetao pasakojimų herojais.

Nors prisotintos tamsaus postindustriškumo, šios daugiabalsės istorijos net ir beviltiškiausiais momentais spindi viltimi ir bendruomenišku gerumu, puikiai atskleidžia unikalų Shuang Xuetao stilių, kritikų vadinamą fabulistiniu „noir“, kuriame purvinas realizmas derinamas su fantastiškumu, o aštrių socialinių temų gvildenimas – su taikliu humoru. „Raudonio gatvė“, pateikdama tirštą sparčiai kintančios bendruomenės portretą, parodo ne tik nematomus iššūkius, kuriuos patiria prie besikeičiančios santvarkos neprisitaikę gyventojai, bet ir netikėtą, švelnią malonę, kurią jiems vis vien pavyksta atrasti.

„Shuang Xuetao yra ryškiausias jaunasis kinų rašytojas. Lyriška kalba ir nepaprastu pasakojimu jis išreiškia stiprią meilę, kurią literatūra jaučia žmonijai – ypač žemiausiam jos sluoksniui. Skaityti jo kūrybą – tai persmelkti širdį ir patirti meno, galinčio būti tamsą kertančiu šviesos spinduliu, galią.“ 

Yan Lianke, knygos „The Day the Sun Died“ autorius

„Shuangas išlaiko šaltą, ramų toną net tada, kai kalba eina apie užsilikusias traumas... Skaitytojams bus malonu susipažinti su šia kylančia žvaigžde.“

Publishers Weekly

„Shuang Xuetao kūryba mane traukia dėl jo nuostabios kalbos, trumpų, žaismingų, raumeningų sakinių. Jo žemiški pasakojimai plėtojami neskubant, tačiau išlieka galingi. Taip gimsta savitas pasakojimo būdas.“

Mo Yan, Nobelio premijos laureatas, knygos „Raudonasis sorgas“ autorius

Kapitalistinis realizmas laikomas populiariausia Marko Fisherio idėja. Jos pagrindu tapo Žižeko mintis, jog „lengiau įsivaizduoti pasaulio nei kapitalizmo pabaigą“. Fisherio siekis šioje knygoje yra apžvelgti sąlygas, kurios verčia dabartinę sistemą laikyti neišvengiama. Jo išvados sukrečiančios: nors kapitalistinis realizmas pripažįsta, jog kapitalizmas nėra ideali sistema, tačiau įtaigiai verčia mus manyti, kad kitokia sistema yra tiesiog neįmanoma. To pasekmė – visuomenės su atrofavusiomis vaizduotėmis, ištisa psichologinių negalių puokšte ir bendra apatija.

VERIANTI NŪDIENOS EKONOMINĖS SISTEMOS ANALIZĖ

Nors pats Fisheris tapo kultiniu autoriumi dar pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje, derindamas akademinę veiklą su k-punk tinklaraščio rašymu, labiausiai jį išgarsino 2009 m. išleistas „Kapitalistinis realizmas“.

„Nevyniokime į vatą: Fisherio užkrečiančiai paskaitoma knyga yra tiesiog geriausia mūsų būklės diagnozė, kurią turime! Išblaivinantis kvietimas kantriai teorinei ir politinei veiklai.“

Slavoj Žižek

„Kapitalistinis realizmas nėra originaliai nukaltas terminas. Jis vartotas dar 7-ajame deš. Vokiečių pop atlikėjų ir Michaelo Schudsono knygoje Advertising, The Uneasy Persuasion, kur buvo parodijuojamas socialistinis realizmas. Nauja manojoje šio termino vartosenoje yra išplėsta – netgi perspausta – reikšmė, kurią jam suteikiu…“

Mark Fisher

„Mirties šokis“ – tai pirmoji Ihorio Mychailyšyno knyga, pasakojanti apie 2014 m. Ukrainos priešinimąsi Rusijos invazijai Donbase.

Ihoris Michailyšynas, pagal išsilavinimą advokatas, neturėdamas jokios karinės patirties tapo vienu pirmųjų savanorių, 2014 m. išėjusių ginti savo šalies. Ihoris ne tik pats dalyvavo 2013 m. gruodžio mėn. Maidane prasidėjusiuose protestuose, tačiau grodamas pianinu, pastatytu tiesiai ant ardomo aikštės grindinio, pavojaus akivaizdoje įkvėpė ir kitus žmones. Rusijai 2014 m. vasarį įsiveržus į Ukrainą, jis išėjo ginti savo šalies, o po liūdnojo Ilovaisko mūšio nelaisvėje praleido 119 dienų. Baigęs karinę tarnybą Ihoris baigė fortepijono specialybę Kijevo muzikos akademijoje ir rašė knygas. Tačiau, deja, nauju gyvenimu ilgai pasidžiaugti neteko. Po plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą 2022 m. pradžioje, pareigos šaukiamas, Ihoris vėl išvyko į karštus taškus ginti savo šalies.

Netikėtai mirus mamai, du berniukai susiduria su nepakeliamu liūdesiu, nuklojusiu visą jų butą Londone. Jų tėtis, Tedo Hugheso kūrybos tyrinėtojas, melancholiškas, vietos nerandantis romantikas, mąsto apie tuštumos paženklintą ateitį. Jiems tenka dorotis su laiku, nustojusiu tekėti, ir skausmu, stambiu tarsi koks padaras.

Staiga, pritrauktas iš toli juntamo gedulo, į duris pasibeldžia Varnas, tapsiantis aukle, gydytoju, psichologu, šarlatanu, juokdariu, lizdo gynėju. Lyg anarchistiška Merė Popins, Varnas krečia šunybes, provokuoja, bet ir rūpinasi, padeda ištverti sielvartą. Laikui bėgant, skausmui liekant praeity, šis mažytis šeimos lizdas ima gyti.

„Tamsios sielvarto plunksnos“ – chameleoniškas, daugiabalsis britų rašytojo Maxo Porterio debiutas. Tai drąsi knyga apie gedėjimą, mirties prisijaukinimą, vaizduotę ir kalbos galią, pilna netikėto humoro ir poetinių šėlionių.

„Tamsios sielvarto plunksnos“ įrodo, kad knygos, literatūra ir poezija gali mus išgelbėti… Tai didingas ir skausmingas šeimos sielvarto įprasminimas.“

Los Angeles Times

„M. Porteris yra vienas mėgstamiausių mano rašytojų pasaulyje. Kodėl? Todėl, kad jis visada užduoda svarbiausius klausimus, o paskui randa būdų – pasitelkdamas naujoviškas struktūras ir unikalų balsą – į juos atsakyti rūpestingai, sutelkdamas visą savo dėmesį, taip, kad pasaulis atrodo keistesnis ir mielesnis (arba mielesnis, nes keistesnis).“

George Saunders

„Stulbinančiai gera... Knyga įtrauks kiekvieną, kuris kada nors ką nors mylėjo, ką nors prarado arba ir viena, ir kita. Ji labai liūdna ir labai juokinga.“

Robert Macfarlane

„Neišsipildymas“ – tai romanas apie žmones, kurie nepailsdami ieško savęs meilėje ir neišsipildymuose. Mūzos ir menininkės – Rugilės ir Ugnės – istorijos nėra nacionalinės, jų neriboja siaura Lietuvos geografija. Jos ieško savęs bet kokia kaina ir nebijo pasiklysti. Jų neriboja jokie vyrai. Tai knyga apie meilę, šlovę, terorizmą, muziką ir seksą. 

„Neišsipildymas“ yra pirmasis rašytojos Gabijos Grušaitės romanas, po dešimties metų pakartotinai išleidžiamas naujai dvidešimtmečių kartai. 

„Neišsipildymas“ – romanas, kurio trūko ir kuris vieną dieną turėjo būti parašytas. Parašytas jauno žmogaus apie jaunus žmones, sutinkamus ir matomus kasdienybėje.“ 

Jūratė Čerškutė 

„Šiandien man „Neišsipildymas“ atrodo kaip melancholiška pasaka, kurioje galima apčiuopti influencerio gimimo ištakas – pasaulis, šliaužiantis paviršiais, visa kita slepiantis po nutylėjimais. Finsta versus rinsta. Rugilė ir Ugnė po dešimties metų atrodo realesnės nei kada nors anksčiau. Galbūt todėl, kad socialinės medijos į viešumą iškėlė daug panašių jaunų moterų, kurių gyvenimą vartojame kasdien.“

Gabija Grušaitė 

Gabija Grušaitė (g. 1987) gimė Vilniuje, studijavo medijas ir antropologiją Londone, septynerius metus gyveno Malaizijoje, kur įsteigė nepriklausomą meno centrą „Hin Bus Depot“. Ji daug keliauja ir augina šunis, su kuriais šiuo metu gyvena Lietuvoje. Gabija yra išleidusi du romanus: „Neišsipildymas“ (2010, 2020) ir „Stasys Šaltoka: Vieneri metai“ (2017). Pastarasis išverstas į anglų kalbą (Cold East, 2018, 2019), įvertintas Jurgos Ivanauskaitės ir Penang Monthly literatūrinėmis premijomis, nominuotas Metų knygos rinkimams. Vos pasirodęs „Neišsipildymas“ pateko į Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką 

„Grybo sapnas“ – tai romanas apie žmones, pasiklydusius savo vidiniuose labirintuose. Visuomenės akimis sėkmingus gyvenimus susikūrusios trisdešimt penkerių moterys Upė, Ina ir norvegas restorano šefas Karlas iš tiesų gyvena savo proto kalėjimuose. Jiems kažko trūksta, bet net patys nežino ko. Kiekvienas savaip visą gyvenimą ieško kelio vidinio susitaikymo link, tačiau tik atsidūrę mistiškame vasarnamyje Pervalkos g. 31 randa sprendimo užuominą. 

Tris romano dalis, kurių veiksmas vyksta 2051 ir 2025 metais, sieja niujorkietis mokslininkas Dastinas Karteris ir jo kelias į pripažinimo olimpą. Kažkada Nidoje sutikta lietuvė Ina jį įkvėpė vystyti teoriją, įrodančią, jog žmogus yra simbiotinė būtybė tarp grybo ir žinduolio. Būtent grybas mus lengvai svaigina sukurdamas ego iliuziją ir skatindamas siekti, ieškoti, nesitenkinti dabartimi. Anot Karterio, mes visi iš prigimties esame iracionalūs ir gyvename savo grybo sapne. Šis romanas yra septynerių metų autorės studija apie žmogaus sąmonės paradoksalumą. 

Gabija Grušaitė gimė Vilniuje, studijavo medijas ir antropologiją Londone, septynerius metus gyveno Malaizijoje, kur įsteigė nepriklausomą meno centrą „Hin Bus Depot“. Ji yra išleidusi du romanus – „Neišsipildymas“ (2010, 2020) ir „Stasys Šaltoka“ (2017). Pastarasis išverstas į anglų (2018, 2019) ir ukrainiečių (2022) kalbas, įvertintas Jurgos Ivanauskaitės ir Penang Monthly literatūrinėmis premijomis, nominuotas Metų knygos rinkimams. 2023 m. Gabija Grušaitė išleido pirmąją knygą vaikams „Grožis ir Heizelis“. Trečiajame romane „Grybo sapnas“ (2023) autorė toliau tyrinėja efemeriškus tapatybės klausimus, vidinius prieštaravimus, neatitikimą tarp visuomenei rodomo paviršiaus ir to, kas po oda, po žodžiais. Šiuo metu autorė gyvena Pervalkoje. 

Po milžiniškos neįvardintos ekologinės katastrofos Japonija izoliuojasi nuo viso pasaulio. Valdžia patenka į privačių asmenų rankas, užsienio kalbos – uždraudžiamos, o gamtoje viskas išsiderina: seni žmonės nustoja mirti, vaikai gimsta tokie silpni, kad vos paeina. Šimtą metų perkopęs Joširo yra vienas iš Japonijos „pasenusių senių“, tų, kurie dar prisimena laikus, kai oras, vanduo ir maistas nebuvo užteršti. Kiekvieną dieną jis rūpinasi savo gležnu, tačiau stebėtinai išmintingu proanūkiu Mumei, kuris senoliui yra vienintelis viltingas dalykas tame beprasmiame pasaulyje. Vilties kibirkštį jame pastebi ne tik Joširo, bet ir Emisarų draugija – slapta asociacija, kurianti Japonijos vaikų išgelbėjimo planą.

„Emisaras“ – švelnus, šmaikštus ir impresionistiškas japonų autorės Yoko Tawados romanas, kurio šviesa atsklinda per keistos kasdienybės fragmentus, naratyvines smulkmenas, šalutines istorijas, apipinančias Joširo ir Mumei gyvenimus. Šeimos problemos, senatvės ir vaikystės patirtys, mintys apie gamtą ir jos degeneraciją, mirtį ir nemirtingumą knygoje skleidžiasi impulsyviai ir nevaržomai. O neįprastas pasaulio distopiškumas, nors ir padailintas nostalgijos ir grožio pajautomis, šį romaną leidžia priskirti prie egzistencialistinių, tačiau tragizmą pakeitusių satyra ir viltimi, kūrinių.

„Erdviai graži distopinė apysaka apie mirtingumą. Tawada savo keistu stiliumi ir gebėjimu šokinėti tarp realizmo ir abstrakcijos sugeba ne tik išbarti žmoniją dėl kelio, kuriuo einame į pražūtį, bet ir su viltimi pažvelgti į nežinomą ateitį.“

Enobong Essien, Booklist

„Žavus, lengvas ir keistas ir tuo patenkintas... [Kiekviename] sakinyje slypi velniūkštiškas džiugesys, suteikiantis gyvasties tam, kas kitu atveju skambėtų desperatiškai. Tawada sugeba istoriją apie senukus, įkalintus nesibaigiančiame gyvenime, ir vaikus, kuriems lemta mirti anksčiau laiko, paversti džiugiu, komišku ir – atvirai kalbant – stipriai paguodžiančiu kūriniu.“

J. W. McCormack, BOMB

„„Emisaras“ nukelia mus už buvimo žmogumi ribų, kad mums primintų tai, kas mūsų – mūsų žmogiškumą.“

Sjón

1949-ųjų vasara. Metai po karo, ištrėmusio ir be namų palikusio 700 000 žmonių, palestiniečių vadinamo Nakba, katastrofa, o izraeliečių – Nepriklausomybės karu. Žiauraus, ties išprotėjimo riba balansuojančio karininko prižiūrima Izraelio kareivių grupė, patruliuodama Nakabo dykumoje, užpuola beduinų stovyklą ir nužudo visus, išskyrus vieną jauną merginą. Vėliau ji prievartaujama, nušaunama ir užkasama smėlyje.

Po daugelio metų palestinietė iš Ramalos atsitiktinai perskaito straipsnį apie šią menką jos šalies istorijos detalę. Ji išsiruošia į nelengvą kelionę ir obsesišką paiešką, stengdamasi sužinoti ką nors daugiau apie įvykį, kuris masina ne tik dėl nusikaltimo žiaurumo, bet ir dėl netikėto sutapimo: visa tai nutiko lygiai dvidešimt penkeri metai iki jos gimimo dienos.

„Menka detalė“ – kvapą gniaužiantis, tirštas romanas, alsuojantis dykumos karščiu, narstantis palestinietišką žemės, gyvybės, istorijos praradimo patirtį, naikinimo ir okupacijos paženklintą būtį. Žymi Palestinos rašytoja Adania Shibli, pagalandusi aštrią plunksną ir sensorikai jautrų žvilgsnį, suaudžia du trapius gyvenimus, skaudžiai išryškina dabartį, nenumaldomai persekiojamą praeities.

„Shibli keliamas siaubas stiprėja lėtai, rusendamas, kol pasklinda po puslapį... Knyga kiekviename žingsnyje yra pavojingai ir gniuždančiai gera.“

The Guardian

„Nepaprastas meno kūrinys Menka detalė nuolat stebina ir įtraukia: retas moralaus intelekto, politinės aistros ir poetinės raiškos virtuoziškumo derinys.“

Pankaj Mishra

„Stulbinantis, kinematografiškas: meistriškas, skvarbus Shibli kūrinys, subtiliai simboliškas ir siužetiškai simetriškas, neatskleidžia nei Izraelio kareivių, nei jų aukos minčių, todėl toliau sekantis palestinietės pasakojimas pirmuoju asmeniu tampa dar labiau sukrečiantis. Tai nepaprastas bandymas sugrožinti teisingumo troškimą.“

Publishers Weekly

„Nesvarbu, kur kasi. Kai tik pasieksi pakankamą gylį, galiausiai ims dvokti.“

Fabianas Riskas ligoninėje neatsitraukia nuo pašautos, komos ištiktos dukters Matildos. Tačiau kai mieste itin žiauriai nužudomas pabėgėlis berniukas iš Sirijos ir įvykdomos dar kelios, rodos, nesusijusios žmogžudystės, Fabiano kolegoms ir viršininkei Astridai Tuveson prireikia jo pagalbos. Kriminalinė Helsinborgo policija įsitraukia į naują sudėtingą tyrimą.

Išnarplioti kraupių nusikaltimų nepadeda ir tai, kad Fabianas jaučia pareigą slapta tęsti velionio kolegos Hugo Elvino tyrimą apie galbūt korumpuotą policijos tyrėją. O Astrida, priversta anksčiau laiko palikti anoniminių alkoholikų programą, vis sunkiau kovoja su priklausomybe. 

Ar Helsinborgo kriminalinei policijai pavyks sučiupti mieste siautėjantį žudiką, kai, regis, byra jos tyrėjų komandos pagrindas?

„Tikras skaitymo saldainis. <...> Maža pasakyti, kad knyga kupina įtampos. Autorius pasitelkia virtinę paralelių siužetinių linijų ir jos visos vienodai intriguoja. Juda visu greičiu pirmyn.“

DAST Magazine

Stefan Ahnhem (Stefanas Anhemas, gim. 1966) – vienas svarbiausių Skandinavijos šalių detektyvų kūrėjų. Intriguojantys, tarsi filmams kurti jo romanų siužetai persmelkti Šiaurės šalių prieblandos ir šiurpą keliančių akimirkų. „Motyvas X“ – ketvirtoji Fabiano Risko tyrimų serijos knyga. Anksčiau Lietuvoje išleistos „Beveidės aukos“ („Baltos lankos“, 2018), „9 kapas“ („Baltos lankos“, 2019) ir „18 laipsnių šalčio“ („Baltos lankos, 2021) jau spėjo suburti ištikimų gerbėjų ratą.

Kai karas suniokoja kraštą ir žūsta sūnus su marčia, ponas Linis iškeliauja į tolimą nepažįstamą šalį ir kartu išsiveža savo dukraitę – mažąją Sang diû. Perpildytame pabėgėlių centre jis jaučiasi svetimas, o ir aplinkiniai į senį su kūdikiu rankose žiūri įtariai. Vieną dieną su dukraite jis išsiruošia pasivaikščioti po svetimą miestą ir prisėdęs ant suolo sutinka poną Barką. Liūdno ir nuoširdaus veido apvalainas nepažįstamasis, ką tik netekęs žmonos, nori išsikalbėti, o ponas Linis moka klausytis. Nors kalbasi skirtingomis kalbomis ir žodžių reikšmių nežino, jie vienas kitą supranta. Galbūt dėl to, kad abu jaučiasi tokie patys sutrikę ir vieniši, besiilgintys to, kas nebesugrįš. 

„Pono Linio dukraitė“ – subtilus, jaudinantis ir skaidrus pasakojimas apie trapius likimo nuskriaustų žmonių gyvenimus. Apie draugystę, kupiną atjautos ir gerumo, jungiančią skirtingas kultūras ir patirtis.

„Kaip ir visi geri pasakojimai, perteikia po paviršiumi glūdinčią gilesnę prasmę.“

Daniel Hahn

„Jautriai pavaizduotos trauminės patirtys ir jaudinamai perteiktas kaltės jausmas.“

Maya Jaggi

Philippe Claudel (Filipas Klodelis, gim. 1962) – vienas reikšmingiausių šiuolaikinių prancūzų rašytojų, dramaturgas, kino režisierius. Licėjaus mokinių Goncourt’ų ir „Independent“ (dabar – „International Booker Prize“) literatūros premijų laureatas. „Pono Linio dukraitė“ – ketvirtoji Ph. Claudelio knyga lietuviškai.

KIEKVIENAIS METAIS MUMS SKIRIAMAS FIKSUOTAS DIENŲ SKAIČIUS. KAI KURIOS DIENOS PRALEKIA NEPALIKDAMOS PĖDSAKŲ, KAI KURIAS – ĮSIMENAME VISIEMS LAIKAMS.

Ar prisimenate pirmąjį savo bučinį? Gardžiausią ragautą patiekalą? O šviežiai nupjautos žolės kvapą nuostabią vasaros dieną?

Sužadindami pojūčius, pasitelkdami pirmųjų kartų galią, pažindami savo jausmus ir emocijas, galime išsaugoti laimingus prisiminimus. Meiko Wikingo knygoje „Menas kurti prisiminimus“ surinkti mokslinių tyrimų duomenys, privatūs dienoraščiai, interviu, pasaulinės apklausos ir bihevioristikos mokslo ekesperimentai atskleidžia, kaip gimsta akimirkos, kurios įsirėžia atmintin. Akimirkos, kurios sukuria mus tokius, kokie esame.

Meikas Wikingas – Laimės tyrimų instituto Kopenhagoje direktorius, vienas garsiausių pasaulio ekspertų, tyrinėjančių laimę. Tarptautinių bestselerių „Mažoji laimės knyga. Hygge“ ir „Mažoji laimės knyga. Lykke“ autorius.

Šiuolaikinė tėvystė pasižymi beprecedente kontrole ir globa: vienas telefono skambutis ir tėvai lekia į mokyklą, kad pristatytų vaikų pamirštas atsinešti užduotis; kamantinėja mokytojus dėl kiekvieno nepasitenkinimą keliančio pažymio; reguliuoja ir išskaičiuoja vaikų draugystes; veržiasi dalyvauti visose jų veiklose. Mokytoja, rašytoja ir mama Jessica Lahey aiškina, kad nors tokie tėvai laiko save itin atsakingais už vaikų gerovę, jie nesuteikia vaikams progų patirti nesėkmę ir išmokti spręsti savo problemas. 

Šiltai ir išmintingai parašyta knyga „Nesėkmės dovana“ – itin reikalingas skaitinys tėvams, mokytojams ir psichologams. Ji įkvėps permąstyti vaikų auklėjimo ir ugdymo metodus; patars, kaip atsikratyti hiperglobos: išmokti leisti vaikams patirti nusivylimą ir nusiminti, susidūrus su neišvengiamomis gyvenimo problemomis, kad jie užaugtų atspariais, savarankiškais ir savimi pasitikinčiais žmonėmis.

„Šiandien, nors knygų apie tėvystę – gausu, esame bene labiausiai istorijoje pasimetę tėvai, paniškai bijantys būti blogais tėvais. Pradedame galvoti, kad taisyklės ir ribos traumuoja vaikus, jie patys nuolat turi būti užimti, gauti vien pagyras, apdovanojimus, baiminamės, kad, neduokdie, kas nors, kaip nors juos įskaudins. Tokie vaikai negeba savęs vertinti realistiškai – kad ir kaip būtų netikėta – yra nelaimingesni ir dažnai žemesnės savivertės. Tad ką gi daryti? 

Knygos „Nesėkmės dovana“ autorė – per savo motinystės patirtis ir dalindamasi savo pedagoginėmis žiniomis – pataria, kaip paleisti vaikus, iš dalies patikint vaiko auklėjimą gyvenimui ir natūralioms jo pasekmėms. Ji žaismingai keliauja per rimtas temas ir rimtas problemas ne tik jas įvardydama, bet ir pasiūlydama konkrečius sprendimus. Rekomenduoju visiems tėvams, kurie šiandien yra pasimetę knygų bei patarimų gausoje.“

Edukologė, Karalienės Mortos mokyklos ir darželių „Vaikystės sodas“ įkūrėja

dr. Austėja Landsbergienė