Tiesą sakant, visa tai jai patiko, patiko jos gyvenimas: daug draugų, daug meilužių, patrauklus darbas, netgi vaikas ir potraukis prie muzikos, knygų, gėlių ir laužo liepsnos. Bet praskrido tas varnas, lydimas savo patrakusios gaujos, ir kažkas drasko jai širdį, kažkas, ko nesiseka apibūdinti nei niekam paaiškinti, nei (o čia jau rimčiau) paaiškinti pačiai sau.

Fransoise Sagan (Fansuaza Sagan, 1935-2004) - viena populiariausių XX amžiaus prancūzų rašytojų, nugyvenusi audringą gyvenimą, mylėjusi daug ir aistringai - ją supo žvaigždės, alkoholis, prabanga, meilužiai ir meilužės. „Jei negyvenčiau, rašyčiau prastai“, - sakė Sagan. Apsakymų rinkinys „Šilkinės akys“ - tai 19 subtilių ir jausmingų miniatiūrų apie „perviršio“ visuomenę. Sagan meistriškai atskleidžia įvairiausias vyro ir moters santykių gamas: pagyvenusios damos jausmus savo jaunučiam žigolo, moters reakciją, santuokiniame guolyje radus kito vyro laikrodį, kuriozišką situaciją, kai netikėtas užstrigimas traukinio tualete pakeičia gyvenimą, vyro nuostabą po daugybės laimingos santuokos metų pamačius žmonos ranką draugo delne... Visų jų gyvenimai iš pažiūros puikūs - aukštuomenės pokyliai, operos, žirgai, medžioklė. Tačiau kažkas juos temdo...