2018-ieji, Nižnedvinskas, Šiaurės Rusija. Lietuvos saugumo Giliosios geopolitikos skyriaus žvalgybininkas Tomas Narvydas incognito seka ataušusiais pėdsakais. Prieš metus šiame mieste, prigludusiame prie poliarinio rato, jo mokytojas, viršininkas ir bičiulis Leonas Nevardauskas rastas nuskendęs upėje. Iš pirmo žvilgsnio mirtis atrodo kaip nelaimingas atsitikimas, tačiau ką FSB nekenčiamas žmogus veikė vienas gūdžioje Rusijos provincijoje? Kodėl velionio kišenėje rastas belemnito akmuo, dar vadinamas velnio pirštu? Kokia paslaptis užšifruota keliuose stalčiuje rasto rankraščio puslapiuose? Įtarimai stiprėja: per Maskvoje dirbantį agentą Tomo kolegas netikėtai pasiekusiame geltoname aplanke iš Lubiankos minimas Rusijos agento siuntimas į Nižnedvinską atlikti operacijos „Velnio pirštas“. Tad Tomas leidžiasi į labirintišką kelionę tiesos link po Rusijos tamsumas ir savo paties praeitį.
Praeitį – nuo pirmo susidūrimo su intriguojančia dėstytojo Leono figūra, gyvenimo Vilniaus Gorkio gatvės bohemos kavinėse Nepriklausomybės priešaušryje, medievistikos studijų, meilės be atsako mįslingos melancholijos paženklintai gražuolei Monikai iki pavojingų žvalgybos operacijų 10-ojo dešimtmečio Lietuvoje ir jųdviejų su Leonu bandymo atverti duris į šiandienos Didžiojo Žaidimo pasaulį. Jame veša slapti politiniai judėjimai, sąmokslo teorijos, priešų pastangos ezoteriniais būdais pavergti protus – ir verda giluminė gėrio ir tamsos kova.
„Mantas Adomėnas parašė ne paprastą detektyvą ar šnipų romaną <...>. Tai didžiulis, erdvus, daugialypis ir daugiasluoksnis pasaulis <...>. Rašydama kaip detektyvų mėgėja pasakyčiau, kad tai detektyvas pačia tikriausia šio žodžio prasme, kurį skaitant, dar neapleidžia ir gryniausias džiugesys dėl begalinės pasaulio įvairovės ir mūsų aštraus siekio bei gebėjimo ją pažinti, kad ir kokia kaina. <...> Šitas romanas yra tikras ir didelis įvykis.“
Rasa Drazdauskienė, LRT laidos „Nenušaunami siužetai“ bendraautorė, vertėja
Mantas Adomėnas (gim. 1972) – Vilniaus universiteto klasikinės filologijos studijų absolventas, Kembridžo universiteto filosofijos mokslų daktaras, politikas. Intelektualus šnipų romanas „Moneta & labirintas“ – pirma grožinė autoriaus knyga ir pirma dilogijos dalis.
„Sveiki, mano vardas Matthew, nors daugelis mane turbūt pažįstate kitu vardu. Draugai mane vadina Matty. Turėčiau būti jau miręs.“
Taip prasideda jaudinanti aktoriaus Matthew Perry gyvenimo istorija, paženklinta šlovės, vienatvės, priklausomybės ir stebuklui prilygstančio išsigelbėjimo nuo mirties. Gerokai prieš nesuskaičiuojamus apsilankymus ligoninėse ir nesėkmingus bandymus išgyti reabilitacijos centruose Matthew tebuvo penkiametis berniukas, gyvenantis pas išsiskyrusius tėvus pakaitomis Monrealyje ir Los Andžele, keturiolikmetis paauglys, Kanadoje pripažintas itin perspektyviu tenisininku, dvidešimt ketverių vaikinas, kuriam pasisekė gauti aktorių itin geidžiamą vaidmenį bandomajame televizijos serialo epizode – tuomet serialas dar vadinosi „Draugai, tokie kaip mes“...
Šią istoriją taip nuoširdžiai, šiltai, su jam vienam būdingu humoru papasakoti galėjo tik pats M. Perry. Jis be užuolankų dalinasi apie jo vaikystėje iširusią tėvų santuoką ir dėl jų aplaidumo išgyventą vienatvę, norą būti pripažintam, paskatinusį ieškoti šlovės, ilgai kamavusią vidinę tuštumą, kurios užpildyti negalėjo net didžiausių svajonių įgyvendinimas, ir viso gyvenimo kovą su priklausomybėmis. Bet greta pasakoja apie ramybę, atėjusią kartu su blaivybe, dalijasi mintimis apie serialo „Draugai“ populiarumą ir prisiminimais apie kolegas aktorius, kitas kino industrijos žvaigždes.
Ši atsiminimų knyga – jauki ir kartu atverianti akis; kaip draugo ranka, ištiesta bet kuriai ar bet kuriam, ieškančiam pagalbos.
„Jautri, negailestingai atvira atsiminimų knyga, kuriai parašyti reikėjo daug drąsos. Pasirodo, M. Perry turi jos su kaupu. Jis atskleidžia mums savo priklausomybės, įvairių ligų ir gniuždančios vienatvės patirtis... Vis dėlto ši knyga kupina vilties. Jei nori sužinoti, kas toks iš tiesų yra M. Perry, laikykis atokiau nuo bulvarinės spaudos ir kliaukis jo paties žodžiais.“
Marta Kauffman, NBC televizijos serialo „Draugai“ bendraautorė
Matthew Perry (Metju Peris, 1969–2023) – kanadiečių-amerikiečių aktorius, prodiuseris, dramaturgas.
Teitė Kolins, sutikusi oro linijų pilotą Mailsą Arčerį, nemano, jog patirs meilę iš pirmo žvilgsnio. Net nepasakytum, kad jie draugai. Teitę ir Mailsą sieja tik viena – nenuginčijama fizinė trauka. Regis, abiem to ir užtenka: jis nenori rimtų santykių, o ji neturi laiko meilei. Viskas klostysis puikiai, jei tik Teitė laikysis dviejų Mailso taisyklių: jokių klausimų apie praeitį, jokių lūkesčių ateičiai.
Tačiau neilgai trukus abu supranta: širdis ne taip lengvai paklūsta protui, pažadai dažnai būna sulaužomi, taisyklių ne visuomet laikomasi, o meilė... gali būti bjauri.
Jausminga, sudėtinga ir itin realistiška istorija, pasižyminti Colleen Hoover gebėjimu, regis, paprastoms, kasdienėms akimirkoms suteikti emocinės jėgos.
„C. Hoover nepriekaištingai sukuria jaunų suaugusiųjų pasaulį: jame du žmonės kopia karjeros laiptais ir atranda brandžią meilę.“
Booklist
„New York Times“ bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. Autorės romanai „Mes dedame tašką“, „Mes pradedame iš naujo“, „Ką praleidau, kol miegojai“ ir „Veritė“ subūrė milžinišką gerbėjų ratą ir Lietuvoje. Nors „Bjauri meilė“ pirmąsyk pasirodė 2014 m., aistringa Teitės ir Mailso meilės istorija iki šiol išlieka vienu skaitomiausių ir mylimiausių rašytojos kūrinių.
„Pasaulyje, žinok, yra dalykų, kuriuos tegali padaryti vienas, ir yra dalykų, kuriuos tegali padaryti dviese. Svarbu juos teisingai suderinti.“
Rudens naktis Tokijuje. Gaudžia rimstantis miestas. Jausmingas vidurnakčio džiazas. Pasiklydusios sielos kiaurą naktį braido gatvėmis, rymo kavinėse, repetuoja rūsiuose, lankosi viešnamiuose ir giliai, labai giliai miega... Nes „vidurnaktį laikas teka kitaip“. Nes sąmonė tarsi pritemusi. Bet ar tai, kas skendi tamsoje, – ta pati spalvinga mūsų kasdienybė? Ar nakties monai, viliojantys jaukumu ir artumu, – tikroji realybė?
„Karčiai saldus romanas, įtiksiantis net išrankiausiam literatūriniam skoniui... H. Murakami kūryba mums primena, kad pasaulis platus, mitai – universalūs, o kol miegame, gyvenimas juda paslaptingais ir neįmanomais nuspėti keliais.“
San Francisco Chronicle
Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų braižu. Daugelis jo kūrinių įkvėpti muzikos. Štai ir romano „Pernakt“ (After Dark) pavadinimas – nuoroda į autoriaus mėgstamo džiazo klasikos kūrinį „Five Spot Afterdark“, pernakt vedžiojantį veikėjus vienatvės labirintais.
Kelios valandos blyškios šviesos – tik tiek žiemos dienomis saulė gali pasiūlyti šiauriau poliarinio rato gyvenančiai samių tautai. Paskui jų kraštovaizdį vėl užkloja tamsos skraistė. Vieną rytą slidinėdama devynmetė samė elnių ganytojų dukra Elsa pamato, kaip švedas iš gretimo kaimo žiauriai užmuša jos mylimą šiaurinių elnių jauniklį. Tokie nužudymai vietos policijos ataskaitose registruojami kaip vagystės ir nėra tiriami. Tačiau šiauriniai elniai – ne tik samių pragyvenimo šaltinis: žiaurumas šiems gyvūnams kartu yra išpuolis prieš samių kultūrą.
Po dešimties metų neapykanta samiams vis stiprėja. Elsa mato, kaip nuolatinis kaimynų smurtas ir nesikeičiantis vietinės valdžios institucijų abejingumas atima iš jos artimųjų viltį, net norą gyventi. Galiausiai ji nusprendžia pasipriešinti apatiškai policijai. Tačiau šį kartą vaikystėje sutiktas medžiotojas ima persekioti pačią Elsą...
Tikrais įvykiais paremtame Ann-Helén Laestadius romane vaizduojama jaunos moters kova ir siekis apginti savo tautos paveldą. Kartu tai pasakojimas apie brandą ir meilės giesmė dėl klimato kaitos nykstančiai gamtai.
„Nors šią knygą įkvėpė įniršis, didžioji pasakojimo dalis pasižymi tylia, mąslia ramybe... A. Laestadius pagirtinai subtiliai vaizduoja sunkumus ir įtampą, būdingus tautai, bandančiai išlikti ištikimai tradiciniam gyvenimo būdui ir tuo pat metu susiduriančiai su išankstinėmis nuostatomis, persekiojimu ir globalinio atšilimo poveikiu.“
The Observer
Ann-Helén Laestadius (An Helėn Lestadijus, gim. 1971) – rašytoja ir žurnalistė iš Kirunos (Švedija), samių ir Tornedalio tautinių mažumų atstovė. 2007 m. ji debiutavo kaip knygų jauniems suaugusiesiems autorė, o 2016 m. buvo apdovanota prestižine „August Prize for Best Young Adult and Children’s Novel“ premija. „Šiaurės elnių švytėjimas“ – pirmasis jos romanas suaugusiesiems, 2021 m. pripažintas metų knyga Švedijoje ir tapęs tarptautiniu bestseleriu. Šiuo metu „Netflix“ kuria romano ekranizaciją.
„Sakyti, kad Tana French yra viena geriausių detektyvų ir trilerių autorių, būtų per maža. Ji yra tiesiog nepaprastai talentinga rašytoja.“
Gillian Flynn
Detektyvė Kesė Medoks vis dar negali atsigauti po nesėkmingos operacijos Dublino policijos Žmogžudysčių tyrimų skyriuje, todėl nusprendžia pereiti dirbti į ramesnį Smurto artimoje aplinkoje skyrių. Kai jos vaikinas detektyvas Semas O’Nilas pakviečia nuvykti į savo tiriamo nusikaltimo vietą, Kesė ir vėl patiria šoką: rasta jauna mergina subadyta krūtine yra tikrų tikriausia Kesės antrininkė. Tapatybės dokumentai atskleidžia, kad aukos vardas – Leksė Medison. Šiuo vardu Kesė naudojosi prieš daugelį metų vykdydama slaptas operacijas.
Dublino policija neranda įkalčių, nėra ir įtariamųjų. Bet žmogžudystę tiriantis detektyvas Frenkas Makėjus supranta, kad turi unikalią galimybę išaiškinti nusikaltimą: Kesė gali apsimesti Lekse, tariamai išgyvenusia po užpuolimo, ir privilioti žudiką užbaigti savo purvino darbo. Iš pradžių Kesė priešinasi tokiam planui, bet sužinojus daugiau paslaptingų detalių apie nužudytą merginą tenka pripažinti, kad vienintelis būdas susitaikyti su šia mirtimi bus panirti į aukos gyvenimą ir suprasti, kas iš tiesų jai nutiko.
„Būtina perskaityti, jei vertinate kietą, nepalaužiamą intelektą ir išradingą siužetą.“
New York Times
Tana French (Tana Frenč) – airių rašytoja, už detektyvus ir trilerius apdovanota prestižinėmis premijomis, tarp jų – Edgaro Allano Poe, „Anthony“ bei „Barry“. Jos romanus itin vertina ne tik kritikai, bet ir skaitytojai bei skaitytojos: visame pasaulyje jau parduota per 7 mln. autorės knygų egzempliorių. „New Yorker“ teigia, jog T. French kūrybos „skaitytojai yra kaip sektos nariai“. „Panašumas“ tęsia seriją apie Dublino policijos Žmogžudysčių tyrimų skyrių (pirmąją serijos knygą „Miškuose“ išleido „Jotema“, 2010).
„Taigi, mirtingiesiems žmonėms mes – pabaisos. Dėl dantų, skrydžio, jėgos. Jie mūsų bijo, todėl vadina pabaisomis.“
Medūsa – mirtinga jūrų dievų Keto ir Forkijo dukra. Augdama su seserimis Gorgonėmis, ji po truputį ima suvokti, kad vienintelė iš jų geba patirti skausmą. Po lemtingo susitikimo su Poseidonu patyrusi pagiežingos Atėnės kerštą, Medūsa lieka perkeista amžiams: vietoje juodų garbanų jai ima rangytis gyvatės, ji nebegali pažvelgti į jokią gyvą būtybę, nes nuo jos žvilgsnio visa pavirsta į akmenį. Norėdama apsaugoti seseris, Medūsa pasmerkia save gyventi tamsoje. Tačiau Persėjas jau išsiruošė kelionėn parsivežti Gorgonės galvos...
„Akla kaip akmuo“ – tai graikų mito perpasakojimas šiandienos žvilgsniu, nuspalvintas psichologijos ir feminizmo įžvalgų ir skatinantis mąstyti apie traumuojančio įvykio pasekmes žmogui.
„Sąmojingas, įtraukiantis ir nuožmus pasakojimas.“
Margaret Atwood
„Gražus ir jaudinantis pasakojimas.“
Neil Gaiman
„Kandžiai (post)modernu ir kartu kupina senosios išminties.“
Observer
Natalie Haynes (Natali Heinz, gim. 1974) – anglų grožinės ir negrožinės literatūros kūrėja. Pasak „Washington Post“, ji – tikra „mitologijos roko žvaigždė“. Parašė aštuonias kritikų ir skaitytojų pripažintas knygas. 2015 m. buvo apdovanota Jungtinės Karalystės Klasikų asociacijos premija už klasikinių siužetų sklaidą platesnei skaitytojų publikai. „Akla kaip akmuo. Medūsos istorija“ – naujausias N. Haynes romanas, 2023 m. įtrauktas į „Women’s Prize for Fiction“ ilgąjį sąrašą.
24 istorijos laukiant Kalėdų ir stebuklingos užduotys kasdien!
Didžiųjų švenčių laukite kartu su elfais ir Seneliu. Knygoje rasite 24 istorijas, skirtas skaityti laukiant Kalėdų, o atlikdami smagias užduotis ne tik padėsite elfams ir Seneliui pasiruošti didžiajai kelionei pas visus pasaulio vaikus, bet ir išmoksite naujų dainų, įvertinsite savo išmintį, atliksite dar daugiau stebuklingų darbų.
Mielasis mano Spygliuk!
nekantrauju vėl Tave aplankyti ir tyliai tyliai Tau sušnabždėti: „Nenustok tikėti“. Po eglute palikęs Tau išrinktas dovanėles, kaip kasmet, skubėsiu pas kitus manęs laukiančius spygliukus. Šie susitikimai – pati smagiausia ir prasmingiausia mano darbo dalis, todėl ačiū Tau, kad galiu tai patirti. Ir ačiū, kad tiki stebuklais!
Tavo rankose – „Tai bent knyga“, ją iš stebuklingų stebuklingo Kalėdų miško gyventojų pasakojimų sudarė už popierius atsakinga pelytė Nelė. Kviečiu ir Tave padėti man su elfais ruoštis Kalėdoms. Tegul ši knyga būna tavo asmeninis stebuklingų ikikalėdinių dienos darbų kalendorius!
O darbų netrūksta! Kasmet pasaulyje aplankau vis daugiau vaikų, laukiančių stebuklingų Kalėdų. Lietuvoje taip pat yra daug vaikų, kaip ir Tu, svajojančių, kuriančių, padedančių kitiems ir, žinoma, laukiančių tikro stebuklo. Tik ne visų svajones spėju išpildyti... Net ir mano kolegė Sėkmė Fortūna tokia užsiėmusi, kad ne visur ir ne pas visus suspėja. Todėl pagalvojome, kad padėti kitam lengvai gali ir Tu! Jei nusipirkai šią knygą – vadinasi, vieną stebuklingą kankorėžį (1 eurą) jau įdėjai į „Kalėdinių vaikų svajonių“ maišą. Ačiū!
Pirmyn! Aukštyn! Augink tai, kas pasaulį papuoštų!
Senelis
Nuo kiekvienos nupirktos knygos „Kaukių akademija“ skiria 1 eurą stebuklingam svajonių išpildymui – projektui „Kalėdinės vaikų svajonės“.
VšĮ „Saugi pradžia“ nuo 2010 m. vykdo socialinį projektą „Kalėdinės vaikų svajonės“. Per šį projektą vaikai iš globos namų, šeimynų, dienos centrų ir kitų įstaigų piešia, klijuoja, karpo ar kitaip kuria originalius kalėdinius atvirukus. Kitoje atviruko pusėje užrašo savo svajones, o mes visi galime jas išpildyti. Projektas ugdo vaikų kūrybiškumą, drąsina siekti užsibrėžtų tikslų, skatina savarankiškumą bei supratimą, kad tik įdėjus pastangų svajonė gali išsipildyti. Projekte gautos lėšos skiriamos tik projekte dalyvaujančių vaikų svajonėms pildyti.
Mylėsiu tave, kad ir kas nutiktų
Mažylis verkšlena:
– Aš piktas ir niūrus,
nes nieks manęs nemyli.
– Mažyli, – taria jam mama, – ir piktą, ir nepiktą,
Mylėsiu visada tave,
Kad mums ir kas nutiktų.
„Šiandieninė vaikų klasika.“
Independent On Sunday
„Šiltas apkabinimas.“
The Times
„Nuostabus pasakojimas apie begalinę tėvų meilę. “
Scotsman
Talentingos rašytojos ir dailininkės Debi Gliori knygelė „Mylėsiu tave, kad ir kas nutiktų“ linksmai ir nerūpestingai atsako į sudėtingus vaikų klausimus.
Nuraminsiu tave, net jei šėls audra
Vienos perkamiausių knygų autorių Debi Gliori knygelė – malonus ir lengvas būdas palydėti vaiką į ramų, spalvotą nakties poilsį.
Drauge su mažyliu skaitydami knygelę ir tyrinėdami magiškas autorės iliustracijas, patirsite užburiančią kelionę į ramaus miego ir sapnų karalystę.
Eiliuotas pasakojimas ir iš knygelės „Mylėsiu tave, kad ir kas nutiktų“ pažįstamas pamėgtas lapiukas su mamos atvaizdu įtikins, kad bet kurioje pasaulio vietoje kiekvieno vaikelio mama saugo jį nuo miegą nubaidančių pavojų: stūgaujančio vėjo ar grūmojančio dangaus. Šioje istorijoje visi mažieji herojai saugiai suminga stebimi juos mylinčios mamos, kurios rūpestis tarsi šilta antklodė apgaubia saldžiu nakties miegu.
„Debi Gliori yra talentinga kūrėja.“
Independent
Naujojoje knygelėje „Nuraminsiu tave, net jei šėls audra“ autorė eiliuota kalba jau pažįstamų talentingai nupieštų veikėjų lūpomis (mamos lapės ir jos lapiuko) lydi mažylį į saugią ir jaukią miego karalystę.
Kaip išmokyti drakonus Žemę tausoti
Ši Debi Gliori, vienos perkamiausių autorių, knyga – nuostabus pasakojimas vaikams itin svarbia mums visiems tema. Paprastais žodžiais ir ryškiomis iliustracijomis autorė padeda suprasti, kokią įtaką daro besaikis vartojimas, ir kviečia atsakingai rūpintis savo aplinka bei vienas kitu.
Jau ankstesnėse autorės knygose „Mylėsiu tave, kad ir kas nutiktų“ bei „Nuraminsiu tave, net jei šėls audra“ pamėgtas lapiukas kartu su draugais moko šėlstančius ir be saiko Žemės resursus eikvojančius drakonus pradėti gerbti, mylėti mūsų planetą, ją tausoti ir visada apgalvoti savus norus.
Debi Gliori (gim. 1959 m., Jungtinė Karalystė) yra talentinga knygų vaikams autorė ir iliustratorė, už šią veiklą pelniusi įvairių apdovanojimų.
Net dvidešimt keturios dienos džiaugsmingo Kalėdų laukimo! Kasdien atverkite po langelį ir pasinerkite į magiškus pasakojimus – ten jūsų lauks smagiausi ir sumaniausi pasakų pasaulio herojai. Tarp naujų ir jau žinomų istorijų iš viso pasaulio rasite ir šmaikščią lietuvišką pasaką apie šuns ir kiškio kivirčą!
Pasakų advento kalendoriuje – net 24 knygelės:
„Gražuolė ir Pabaisa“
„Batuotas katinas“
„Liūtas ir Pelytė“
„Kalėdų giesmė“
„Kiškio batai“
„Berniukas ir vilkas“
„Auksinė žąsis“
„Trys norai“
„Kalėdų voratinkliai“
„Dinozaurai ir Kalėdų Senelis“
„Alavinis kareivėlis“
„Varpeliai din-dilin“
„Drakonų tapytojas“
„Džinas butelyje“
„Kiškis ir Vėžlys“
„Stebuklinga žaisladirbė“
„Sniego karalienė“
„Kiškio pasaka“
„Gulbių ežeras“
„Miegančioji gražuolė“
„Kopelija“
„Dvylika šokančių princesių“
„Miesto ir kaimo pelės“
„Draugiškas drakonas“
Pasakų advento kalendoriųs sudaro:
- kartoninis dėklas su 24 langeliais ir įmaute (dydis: 30,5 × 41,8 cm);
- 24 knygelės minkštais viršeliais (dydis: 10 × 10 cm).
Šiaudas, žarija ir pupa. Garsinė pasaka
Iliustruota, Beatos Nicholson balsu įgarsinta nuotykinė istorija, papildyta muzika ir linksmais garsiniais intarpais, sužadins vaiko vaizduotę bei norą skaityti, o dideli mygtukai leis vaikui savarankiškai klausytis pasakos vėl ir vėl.
Besimokantiems skaityti – papildomi SKIE-ME-NUO-TO pasakos teksto puslapiai
Ši Brolių Grimų pasaka aiškina daiktų kilmę: kodėl pupa turi dvi dalis, tarsi siūle susiūtas?
Istorijos pradžia – gyvenimiška situacija, kai moterėlei kuriant ugnį ant žemės nukrenta šiaudas ir žarija, o verdant sriubą iš saujos išsprūsta pupa. Šie skirtingi veikėjai draugiškai ieško būdų, kaip išspręsti bendras problemas. Susidūrus su kliūtimi – upeliu – šiaudas nusprendžia pabūti tiltu, kad draugai persikeltų per upelį. Viskas būtų pavykę, kaip sumanyta, jei žarija nebūtų sustojusi tilto viduryje ir pradėjusi galvoti tik apie save ir savo baimes... Pamiršusi kitus ir sukėlusi pavojų šiaudui, smarkuolė pokšteli į vandenį. Pupa plyšta juokais, tačiau iš nelaimės šaipytis nevalia, todėl ji skyla perpus. Laimė, lengvabūdę pupą susiuva pro šalį keliaujantis siuvėjas. Bet pupos iki šiol tebeturi tą siūlę, primenančią nedraugišką juoką.
Knygą iliustravo talentingas dailininkas, stalo žaidimų, knygų iliustratorius Dovydas Čiuplys, net menkiausiose kasdienybės detalėse žaviai kuriantis nuotykį ir su šypsena kurstantis mažųjų vaizduotę.
Pasakos garsą sukūrė kompozitorius, muzikantas Vytautas Leistrumas, kuriantis muziką filmams ir spektakliams bei koncertuojantis su bendraminčių grupe SOLO ANSAMBLIS.
Įgarsino kulinarijos, TV laidų autorė ir vedėja Beata Nicholson, ir šioje knygoje džiuginanti visiems atpažįstamu laisvu, užkrečiančiu juoku.
Džyru džyru muzikėlė. Tartį lavinančios dainelės
Visiems žinomos ir mažiau girdėtos linksmos lietuvių liaudies dainelės vaiko tarčiai lavinti.
Mokantis dainas gerėja tarimas ir atmintis.
Knygelė „Džyru džyru muzikėlė“ sukurta visiems, kam būtų pravartu išmokti gražiai ištarti raides ir žodžius. Bet ne tik jiems. Visi norintys smagiai pamiklinti liežuvį greitakalbėmis–greitadainėmis, kuriems smagu traukti tradicines lietuviškas melodijas, galės šią knygelę vartyti, klausyti ir dainuoti kartu su vaikais. Dainelių melodijos nesudėtingos, jos įrašytos ir greitu, ir lėtu tempu. Muzikinis motyvas vis pasikartoja, tad mokantis bus paprasčiau įveikti sudėtingus tratančių, šnypščiančių, dardančių kalbos garsų iššūkius, o įveikus – patyrinėti ir pasidžiaugti nuostabiomis vaikiškomis dainelių herojų (vilko, lapės, kurmio, briedžio, sraigės, žiogo, pempės, širšinėlio) istorijomis, kurias šmaikščiai pasakoja knygelės piešiniai.
Knygelės sudarytoja Aušra Žičkienė yra projekto „Tilidūda“ sumanytoja, humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto Dainyno skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja.
Daineles aranžavo kompozitorius, aktorius Vytautas Leistrumas, vaidinantis įvairiuose „Keistuolių“ ir „Atviro rato“ teatrų spektakliuose, aktyviai kuriantis muziką filmams ir spektakliams bei koncertuojantis su bendraminčių grupe „SOLO ansamblis“.
Talentingo dailininko Dovydo Čiuplio iliustracijos pradžiugins ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius.
Raidžių namučiai. Eiliuota ir įgarsinta abėcėlė
Knyga „Raidžių namučiai“ kartu su žaismingais personažais padės mažiesiems pažinti ir išmokti abėcėlę. O paspaudus raidės mygtuką, aktorės Ilonos Balsytės įgarsinti eilėraštukai leis geriau įsiminti raidės tarimą.
Susispietusios į būrį,
Namučius raidelės turi.
Tai visai ne pasakėlė:
Jų namučiai – ABĖCĖLĖ.
Raideles po dvi, po vieną
Ir išmoksime kas dieną.
Kai išmoksim raideles,
Tai skaitysim knygeles.
„Jaukiausia sala vandenų vidury
Priims ir priglaus, kad ir kas tu esi.
Driežiukas tik vienas – spalvingas, ryškus,
Manė geresnis esąs už kitus!“
Driežiukas Aukselis dieną naktį stengiasi pranokti visus salos gyventojus ir pelnyti šlovę. Bet kelias į viršūnę gali būti labai sunkus ir vingiuotas... Aukseliui teks įveikti turbūt svarbiausią gyvenimo iššūkį.
Jaunų ir vyresnių skaitytojų pamėgti autoriai Rachel Bright ir Jimas Fieldas grįžta su dar viena spalvinga ir pamokančia istorija apie mūsų elgesį ir niekad nepaklystančius jo atgarsius.
„Mano!“ – Džiugas suriko skardžiai.
„Mano!“ – atkirto Benas piktai.“
Džiugas ir Benas, du maži voveriukai, užsigeidė to paties skanėsto – PASKUTINIO miške gardžių gardžiausio kankorėžio. Kas pačiups pirmas – to ir bus. Nutrūktgalviškos lenktynės prasideda!
Gyvybingos iliustracijos ir pamokanti, bet nuobodžiauti neleidžianti istorija privers mažuosius kvatotis balsu ir parodys, kaip gera viskuo dalytis su draugais.
„Šmaikštus žvilgsnis į daugeliui tėvų gerai pažįstamus nepasidalijimo barnius.“
Evening Echo
Peliukas žino, kad būti mažam kartais labai nelengva. Niekas tavęs nepastebi ir nepakviečia žaisti, kartais kas nors užmina ar net prisėda... Giliai širdelėje Peliukas norėtų būti toks kaip Liūtas: drąsus, stiprus ir galingas. Tada visi jį matytų ir būtų jo draugai!
„Vėlų vakarą lovelėj
Užgimė mintis galvelėj:
„Gal užteks ramiai miegoti –
Privalau išmokt... RIAUMOTI!“
Pasaulį pakerėjusi Peliuko ir Liūto istorija žaismingai ir įtaigiai perteikia kiekvienam svarbias temas: kaip išmokti pasitikėti savimi ir nebijoti būti tuo, kas iš tikrųjų esame.
Vaikiškų knygų autorė Rachel Bright (Reičel Brait) ir iliustratorius Jimas Fieldas (Džimas Fyldas) – ne vieną svarbų apdovanojimą pelnę kūrėjai. Jų sugalvoti personažai sužavėjo daugybę jaunųjų skaitytojų ir jų tėvų visame pasaulyje.
Tai buvo vienas dramatiškiausių XX amžiaus pabaigos vaizdų: visas pasaulis su liūdesiu ir siaubu stebi du berniukus, du princus, laidotuvių procesijoje žengiančius paskui savo motinos karstą. Kai princesė Diana atgulė amžinojo poilsio, milijardai žmonių svarstė, ką tuo metu galvoja, ką jaučia princai Williamas ir Harry, kaip toliau klostysis jų gyvenimai.
Princui Harry ši knyga – tai galimybė pagaliau papasakoti tą istoriją.
Prieš netekdamas motinos, dvylikametis Harry visiems buvo žinomas kaip nerūpestingas, lengvabūdis rimtaveidžio sosto įpėdinio „atsarginis“. Tačiau netektis viską pakeitė. Mokykloje jam sekėsi sunkiai, neapleido pyktis ir vienatvė, dėl motinos mirties jis kaltino žiniasklaidą, todėl sunkiai susitaikė su tuo, kad ir pačiam teks gyventi nuolat stebimam lyg pro didinamąjį stiklą.
Sulaukęs dvidešimt vienų, Harry įstojo į Britų armiją. Disciplina suteikė struktūros jo gyvenimui, o du kartus atlikęs karinę tarnybą užsienyje jis tapo didvyriu savo šalyje. Tačiau greitai pasijuto dar labiau sutrikęs nei kada nors anksčiau, ėmė kentėti nuo potrauminio streso sindromo, nepakeliamų panikos priepuolių. Užvis svarbiausia – jis negalėjo rasti gyvenimo meilės.
Tuomet jis sutiko Meghan. Pasaulis žavėjosi kino ekranų verta jų meilės istorija ir džiaugėsi pasakiškomis vestuvėmis. Bet žiniasklaida nuo pat pradžių medžiojo Harry su Meghan – jiems teko patirti nuolatines užgaules, rasizmą, melą. Matydamas, kaip kenčia žmona, ir suprasdamas, kad jųdviejų saugumui ir psichikos sveikatai kilo pavojus, Harry neturėjo kitos išeities kaip tik išvykti iš gimtosios šalies. Per amžius pasitraukti iš britų karališkosios šeimos drįso vos keletas. Paskutinė ją palikti bandė Harry motina…
Princas Harry pirmą kartą pasakoja savo istoriją, atvirai, su bebaimiu nuoširdumu dokumentuodamas gyvenimo kelionę. „Atsarginis“ – tai kertinė knyga, kupina įžvalgų, dar negirdėtų faktų, savianalizės ir sunkiai įgytos išminties apie amžiną meilės galią įveikti skausmą.
Princas Harry, Sasekso hercogas, – sutuoktinis, tėvas, filantropas, karo veteranas, užsiima psichikos sveikatos advokacija ir aplinkosaugos aktyvizmu. Jis su šeima ir trimis šunimis gyvena Santa Barbaroje, Kalifornijoje.
„Taigi man dvidešimt devyneri. Dar pusmetis, ir Letoje bus nugrimzdę trys gyvenimo dešimtmečiai. Nieko, absoliučiai nieko nepalikę dešimtmečiai. Visa, ką užgyvenau, neverta nė grašio; visa, ką pasiekiau, neturi jokios prasmės. Suvedus balansą, man tiek ir telieka – tas pats nuobodulys... “
Bevardžio pagrindinio veikėjo kasdienybė primena beprasmišką košmarą – kelionę į niekur. Tačiau netikėtai jo gyvenime viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Atsiranda draugė – jos ausys žadina beveik mistišką aistrą. Iš praeities išnyra bičiulis – jo nuotrauka išmuša iš pusiausvyros vieną didžiausių Japonijos verslo ryklių. Paskui į sceną įžengia dėl avių pamišęs profesorius, o viską vainikuoja nuošaliame Hokaido kalnų slėnyje pasirodęs Žmogus Avis. Šiame siurrealistiškame sąmyšyje pagrindinis veikėjas privalo stoti akistaton su savo vidiniais demonais.
„Sąmojingas nuotykis... Žodinės anarchijos pavyzdys... Labirintui prilygstanti mįslė... “
San Francisco Chronicle
Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų braižu. 1982 m. sukurta „Avies medžioklė“ – nepaprastas magiškojo realizmo ir detektyvo hibridas, atnešęs H. Murakamiui tarptautinį pripažinimą.
„Manau, mus traukia ne baimė, bet kontrolės poreikis. Jausmas, kad sugebame nugalėti pavojų ir suvaldyti savo likimą, kad savo rankomis kontroliuojame situaciją, ko mums šiaip labai trūksta gyvenime.“
Graikijos policijos tyrėjas, gebantis išsyk atpažinti pavydo motyvuotą nusikaltimą, seka vyro, galimai nužudžiusio savo brolį dvynį, pėdomis. Norvegijoje taksi vairuotojas viršininko automobilyje randa žmonos auskarą. Šiukšliavežys bando prisiminti audringos nakties įvykius: jie gali negrįžtamai pakeisti jo gyvenimą. Lėktuvu į Londoną skrendanti moteris planuoja atimti sau gyvybę, bet netikėtai įsitraukia į intriguojantį pokalbį su šalia sėdinčiu vyru.
Pirmajame Skandinavijos detektyvinių romanų karaliumi tituluojamo Jo Nesbø apsakymų rinkinyje gausu jo kūrybai būdingų šokiruojančių siužeto vingių ir meistriškų atomazgų. Tamsūs ir įtampos kupini apsakymai panardina skaitytojus į pavydo ir įtūžio aptemdytus veikėjų protus, kerštingas jų širdis. O kasdieniškos, net banalios skirtingų žmonių gyvenimų detalės tampa esminiais jų likimų posūkiais.
„J. Nesbø apsakymų rinkinyje <...> lengvai atpažinsime esmines jo romanus iš kitų išskiriančias sudedamąsias dalis: velniškai gudriai suręstus siužetus ir netobulų veikėjų žmogiškumo blyksnius, kuriuos bet kada gali nustelbti vidinė tamsa.“
Booklist
Jo Nesbø (Ju Nesbio, gim. 1960) – norvegų muzikantas, scenaristas, ekonomistas ir „New York Times“ bestselerių autorius. Pasaulinę šlovę bei gausybę apdovanojimų jam pelnė kultinė detektyvo Hario Hūlės knygų serija, subūrusi didelį ištikimų skaitytojų ratą ir Lietuvoje. Pirmasis jo apsakymų rinkinys „Pavydo ekspertas“ 2022 m. buvo įtrauktas į trumpąjį prestižinių apdovanojimų „Crime Writers’ Association Dagger Awards“ sąrašą ir jau išleistas daugiau nei 30 pasaulio šalių.
Norėdami padovanoti šią audioknygą, rinkitės dovanų kortelę.
Silva Rerum – lotyniškai „daiktų miškas" – taip vadinta XVI-XVIII a. populiari, iš kartos į kartą perduodama Lietuvos bajorų „šeimos knyga", kur, be tokių reikšmingų gyvenimo įvykių kaip gimimo, vestuvių ir mirties datos, būdavo įrašomos ir įvairiausios sentencijos, eilėraščiai, patarlės, per iškilmes sakyti tostai, sveikinimo kalbos ir panegirikos. Tad ko baiminasi Jonas Motiejus Norvaiša kiekvieną kartą, kai atsiverčia šeimos silvą ir ima plunksną į rankas? Kristina Sabaliauskaitė, atgaivindama istorinio romano žanrą Lietuvoje, skaitytoją talentingai perkelia tiesiai į LDK XVII a. vidurio bajorišką atmosferą - su autentiškomis audinių faktūromis, spalvomis, brangakmenių žėrėjimu, patiekalų skoniais ir kvapais – ir dovanoja tikrą kelionę laike.
Net ir abejingi istorijai neturėtų likti abejingi šiai knygai. Ji – kiekvienam, kuris kada nors buvo įsivėlęs į gatvės muštynes, norėjo pasiųsti viską ir visus po velnių ar tiesiog bijojo būti prarytas kasdienybės liūno; kiekvienam, kuris kada nors bandė žvelgti baimei tiesiai į akis, buvo išgąsdintas netikėtai išsipildžiusios slapčiausios svajonės ar abejojo savimi.
Nuskambėjus paskutiniam audioknygos skyriui jūs visiškai kitomis akimis žvelgsite į Žemaitijos girias, Vilniaus gatves ir nekaltai čirškiančius žvirblius. O galbūt net pradėsite kišenėje prietaringai nešiotis mažytį veidrodėlį – dėl viso pikto...
Audioknygoje „Silva rerum" skambėjo kompozitoriaus Gedimino Gelgoto kūriniai „Transitory" ir „Sanctifaction", atliekami Roman Patkolo (kontrabosas) ir Gedimino Gelgoto (balsas, fortepijonas).
Taip pat XVI ir XVII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės muzika iš leidyklos „Semplice" išleistų albumų „Musica terrae vilnensis" ir „Cantate Domino":
Marco Scacchi madrigalas „Donna voi vi credete", atliekamas kamerinio choro „Aidija Chamber", Romos Jaraminaitės (violončelė) ir Daivos Povilaitienės (spinetas);
Valentino Bakfarko „Fantazija liutnei", atliekama Sergejaus Sjominso;
Kūrinys „Domine Deus meus" iš Sapiegų albumo, atliekamas Vilmos Pigagaitės (sopranas) ir Giedrės Lukšaitės-Mrazkovos (klavesinas).
Jovita Jankelaitytė, nuotr. Bartosz Fratczak
Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, Justas Adamonis, buvęs caro armijos kontržvalgybos agentas, sugrįžta į laikinąją sostinę Kauną. Jis tikisi ramiai įsikurti ir imtis verslo, bet nugali įgimtas nuotykių troškimas, kovinga dvasia ir noras nedidukei jaunai savo šaliai padėti sustiprėti. Adamonis tampa Lietuvos karo kontržvalgybos viršininku ir atsiduria pačiame negailestingų politinių audrų verpete. Kaunas knibždėte knibžda užsienio šnipų, korupcijos, pavojingų operacijų, žmogiškųjų dramų, išdavysčių ir paslapčių, kurias slaptasis agentas gliaudytų lyg riešutus, jei ne viena silpnybė – enigmatiškoji antros eilės pusseserė Lilė, su vyru, buvusiu JAV diplomatu, netikėtai grįžusi iš Amerikos.
„Laikinai jūsų“ – lietuviškojo Džeimso Bondo vardo vertas, tikrų įvykių įkvėptas šnipų romanas apie spalvingą Lietuvos tarpukario istorijos puslapį, kai laikinąja sostine tapo Kaunas, karo kontržvalgybos viršininko pareigas ėjo Jonas Budrys, o Klaipėdos krašto prijungimas rodės tolima svajonė. Kai „Metropolio“ ir „Versalio“ šokių salėse sukosi išsipusčiusios poros, kavinėse žaisdami biliardą svarbūs asmenys sprendė šalies ateitį, tamsiuose skersgatviuose šmėžčiojo skrybėlėti šešėliai, meilė maišėsi su apgavyste ir pavydu, žmonių gyvenimus negrįžtamai keitė lemtingi pasirinkimai.
„Šnipai, uždrausta meilė, stiprios moterys, į neviltį puolę vyrai, galios žaidimai ir subtilus humoras – žavingai įkūnyta tarpukario Lietuva.“
David Bergen
„Stilingas ir ryškus šalies užgimimo metraštis.“
Samantha Harvey
„Romanas, kuriame meistriškai parodomas moralinių pasirinkimų dviprasmiškumas ir sukuriama pulsuojanti, nepagražinta, įtampos kupina film noir realizmo atmosfera.“
Nino Ricci
Antanas Šileika (g. 1953) – angliškai kuriantis lietuvių kilmės Kanados rašytojas ir literatūros kritikas. Jo romanas „Pogrindis“ įtrauktas į „Globe and Mail“ 2011 m. geriausių knygų šimtuką. Į Lietuvos Metų knygos rinkimų penketukus įtrauktos dvi knygos – apsakymų rinktinė „Pirkiniai išsimokėtinai“ (2015) ir atsiminimų knyga „Basakojis bingo pranešėjas“ (2018). Romanas „Laikinai jūsų“ – šeštas autoriaus kūrinys.
„Kodėl visi turi būti tokie vieniši, pamaniau. <...> Pasaulyje gyvena tiek žmonių, kiekvienas jų jaučia ilgesį, ieško kitų ir vis dėlto nuo jų atsiriboja. Kam? Ar šita planeta sukasi varoma žmonių liūdesio?“
K. pamilsta savo geriausią draugę Sumirę, kuri labiau už viską – net meilę – trokšta tapti rašytoja. Tačiau Sumirė, sutikusi vyresnę moterį Miū ir karštai ją įsimylėjusi, supranta, kad žodžiai ima jos nebeklausyti, ji nebegali rašyti.
Sumirė su Miū išvyksta į nedidelę, ožkų pilną Graikijos salą. Netrukus K. pasiekia žinia, kad Sumirė paslaptingai dingo. K. ima jos ieškoti, o naktimis jį kankina keisti sapnai ir vizijos...
„H. Murakami turi neprilygstamą dovaną psichologines metaforas paversti slėpiningais pasakojimais.“
New York Times Book Review
Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų braižu. „Mylimoji Sputnik“ – vienas skaitomiausių autoriaus romanų, gili meditacija žmogaus vienatvės ir ilgesio tema.
Net dvidešimt keturios dienos džiaugsmingo Kalėdų laukimo! Kasdien atverkite po langelį ir pasinerkite į magiškus pasakojimus – ten jūsų lauks smagiausi ir sumaniausi pasakų pasaulio herojai. Tarp naujų ir jau žinomų istorijų iš viso pasaulio rasite ir šmaikščią lietuvišką pasaką apie šuns ir kiškio kivirčą!
Pasakų advento kalendoriuje – net 24 knygelės:
„Gražuolė ir Pabaisa“
„Batuotas katinas“
„Liūtas ir Pelytė“
„Kalėdų giesmė“
„Kiškio batai“
„Berniukas ir vilkas“
„Auksinė žąsis“
„Trys norai“
„Kalėdų voratinkliai“
„Dinozaurai ir Kalėdų Senelis“
„Alavinis kareivėlis“
„Varpeliai din-dilin“
„Drakonų tapytojas“
„Džinas butelyje“
„Kiškis ir Vėžlys“
„Stebuklinga žaisladirbė“
„Sniego karalienė“
„Kiškio pasaka“
„Gulbių ežeras“
„Miegančioji gražuolė“
„Kopelija“
„Dvylika šokančių princesių“
„Miesto ir kaimo pelės“
„Draugiškas drakonas“
Pasakų advento kalendoriųs sudaro:
- kartoninis dėklas su 24 langeliais ir įmaute (dydis: 30,5 × 41,8 cm);
- 24 knygelės minkštais viršeliais (dydis: 10 × 10 cm).
Helen nuo pat mažumės svajojo tapti sakalininke. Ji ilgai mokėsi šios senos ir paslaptingos profesijos, treniravo daugybę paukščių. Po daugelio metų, staiga mirus tėvui, ją pasiglemžia sielvartas ir apsėda anksčiau nelankiusi mintis treniruoti vištvanagį – bene laukiniškiausią iš paukščių. Škotijoje ji įsigyja Meibelę, parsiveža ją į savo namus Kembridže ir leidžiasi į ilgą vanago, kurio kiekviena kūno dalelė sukurta medžioti bei žudyti, jaukinimosi kelionę.
„V kaip vanagas“ – giliamintiškas, poetiškas ir lyg atviras nervas skaudus pasakojimas apie netektį ir sielvartą, nemirštantį tėvo ir dukters ryšį, nuostabią, bet sudėtingą žmogaus ir paukščio draugystę, trunkančią per amžius iki šių dienų. Apie universalius gyvenimo prasmės ir susitaikymo su savo mirtingumu klausimus.
„Nuostabiausias kada nors mano skaitytas kūrinys.“
Olivia Laing
„Ši knyga gieda kaip paukštis. Negalėjau atsitraukti.“
Mark Haddon
„Šis pasakojimas, sukurtas iš širdies, pasiekia širdį. Bet kuris žmogus, bent sykį pakėlęs akis į sklendžiantį plėšrųjį paukštį, perskaitęs šią knygą negalės nepajusti, kad pasikeitė.“
Tim Dee
Helen Macdonald (Helen Makdonald, gim. 1970) – anglų rašytoja, poetė, gamtininkė, Kembridžo universiteto dėstytoja ir mokslininkė. Didžiausios tarptautinės sėkmės sulaukė jos atsiminimai „V kaip vanagas“, 2014 m. apdovanoti „Costa Book Awards“ ir „Samuel Johnson Prize“ literatūros premijomis.
Troja krito. Bet jos moterys – ne.
Nugalėję trojėnus, triumfuojantys graikai laukia tinkamo vėjo, kad galėtų grįžti namo. Tačiau tūžmingas keistas vėjas nerimsta, nes dievai užsirūstinę. Graikai nekantrauja, ima vaidytis tarpusavyje, priversti stovyklauti prie tamsaus, pačių sunaikinto miesto, nelaisvėje laikydami savo karo trofėjus – Trojos moteris.
Kadaise buvusi karalienė ir Achilo vergė Briseidė, nors įkalinta, sudaro sąjungas su kuo tik pajėgia. Laikosi išvien su kitomis belaisvėmis Kasandra, Amina, Hekabe. Ir vis ryškiau ima matyti būdą atkeršyti...
„Trojos moterys“ – graikų mitų įkvėptas kūrinys, tęsiantis Pat Barker romane „Mergelių tyla“ nagrinėjamą karo skriaudas patyrusios moters likimo temą ir klausiantis, kas vyksta, kai pasibaigia karas. Kaip toliau klostosi nepaprastai tvirtų, drąsių, sumanių, laisvės trokštančių moterų gyvenimai.
„Meistriška Homero „Iliados“ feministinė interpretacija.“
Publishers Weekly
„Šis Trojos moterų istorijos tęsinys – tai žmogaus, kurį nutildė istorija, pergalė.“
Refinery29
Pat Barker (Patė Barker, gim. 1943) – anglų rašytoja ir istorikė, „Booker Prize“ premijos laureatė, apdovanota garbingu Britanijos imperijos ordinu, teikiamu ir už indėlį į menus. Autorė parašė penkiolika knygų. Romanas „Mergelių tyla“ („Baltos lankos“, 2022) buvo įtrauktas į 2018 m. „Costa Book Awards“ ir 2019 m. „Womenʼs Prize for Fiction“ premijų trumpuosius sąrašus. 2021 m. romaną „Trojos moterys“ dienraštis „Guardian“ išrinko metų knyga.
Žiemą savo sode Mirabelė iš sniego nulipdo nuostabų žirgą.
Tačiau ji svajoja apie gyvą ristūną.
Vieną rytą aplink naująjį draugą mergaitė aptinka kanopų pėdsakus.
Gal tai – nepaprasto nuotykio pradžia?
„Ponas Sniegas“ – nuostabi istorija apie draugystę ir mažos mergaitės svajonę. Kas, jeigu svajonės išsipildo, kai jomis labai stipriai tiki? Skaitydami šią gausiai iliustruotą žiemos pasaką vaikai atras, kad sniegas ne tik yra šaltas, bet kartais turi stebuklingų galių, o tikra draugystė visuomet sušildo.
„Kiekvieną naktį čia girdžiu balsą. Kaip jis šaukia mane ir mano vaiką. Kodėl? Turiu eiti į jūrą. Atsakymas ten, galbūt giliai dugne.”
Martiną visuomet traukė jūra, tad iš tėvų paveldėjęs namą Oruste, nedidelėje saloje Švedijoje, jis daug nesvarstydamas persikelia ten su žmona Aleksandra ir dviem vaikais – trimečiu Adamu ir vos kelių mėnesių Nele. Tačiau vieną sausio dieną, šeimai iškylaujant pajūryje, Adamas nepastebimai dingsta – bangose tėvai tepamato raudoną jo kibirėlį... Vietos tyrėjai taip ir neranda berniuko kūno, o tai pastumia Martiną gilyn į kalte ir abejonėmis grįstą sielvartą.
Kaip tik tuo metu į salą gyventi atvyksta fotografė Maja. Sužinojusi apie Martino ir Aleksandros nelaimę, ji prisimena savo darbą policijoje ir imasi padėti porai aiškintis berniuko dingimo aplinkybes. Po kiek laiko juos pasiekia makabriška žinia: Adamas nebuvo pirmasis vaikas dingęs saloje – toje pačioje vietoje, tą pačią sausio dieną čia jau keletą dešimtmečių dingsta vaikai...
Kokias paslaptis slepia Orusto salos bendruomenė? Koks siaubas iš tikrųjų slypi jūros bangų ošime?
„Įspūdinga, stiprius jausmus sukelianti kaltės išpirkimo istorija. Joje susipina psichologinė įtampa ir nerimastinga antgamtinė atmosfera, nužymėta žmogiškųjų manijų ir vaiduokliškų grėsmių.”
Booklist (US)
Susanne Jansson (Siusan Janson, 1972–2019) – švedų žurnalistė, fotografė ir rašytoja. Debiutinis autorės romanas „Aukojimo pelkė“ („Baltos lankos“, 2018) buvo išverstas į daugiau nei 20 kalbų ir išliaupsintas ne tik kritikų, bet ir populiariosios britų rašytojos Paulos Hawkins. Antras, paskutinis, autorės romanas „Žiemos vanduo“ išleidžiamas 22 šalyse.
„Ši knyga – tarsi dienoraštis: atvira, nuoširdi ir taikli. Tai Vido pokalbiai su savimi ir skaitytojais nebijant pripažinti padarytų klaidų, atrandant savo stiprybes ir dalijantis patarimais, kaip pasiekti užsibrėžtą tikslą.“
Algis Kriščiūnas, menininkas
„Nuostabi knyga. Iš tiesų gyvenime viskas paprasta, o kūrybiškumas gyvena pas visus. Tik vieniems geriau sekasi į žodžius ar melodijas sudėti tai, ką jaučia visi. Ši knyga patiks ne tik Vido fanams, bet ir kitiems, besidomintiems savimi bei pasauliu. Labai smagu rasti visas natas ir dainų žodžius. Mūsų su vaikais mėgstamiausia daina – „Pažiūrėk į mane, mama“. Einu mokytis groti.“
Beata Nicholson, gero gyvenimo ambasadorė
„Ponios ir ponai, atkeliauja naujas literatūros žanras – bareikizmas! Kai vienoje vietoje susijungia muzika, dinamika ir gyvenimiška išmintis, išeina wow rezultatas! Beje, knygoje kažkas pripaišė ir prirašinėjo markeriu, bet gal čia tik mano egzemplioriuje…“
Tomas Dirgėla, rašytojas
„Nežinau, kaip apsakyti tą jausmą, bet pirma reakcija buvo tokia: „Du klausytojai? O dabar pilna arena? Kaip jis tai padarė?“ Įkvėpimas kiekviename puslapyje ir noras, kad knyga nesibaigtų. Labai patiko patarimų skiltis – kiekvienas įtraukia apmąstyti ir savo gyvenimą. Ne apkrauna, o įpučia pozityvo ir noro pajudėti iš vietos. Kokia dovana yra kūrybos užkulisiai, istorijos, kaip gimė dainos ir natos! Knyga tokia tikra ir pulsuoja gyvenimu, apie kurį kartais mes visi pasvajojame: šeima, meilė, draugystė, pasiekimai ir galiausiai tiesiog laimė.“
Ieva Zasimauskaitė, dainininkė
„Vidas – kosminis vyrukas. Kartais galvoju, kad jis čia atskrido trumpam ir turi misiją, kurios pats nežino. Pasakyti, kad Vidas yra superenergingas „žmogus orkestras“, – tai pasakyti, ką visi ir taip žino. Bet versdamas puslapį po puslapio su istorijomis, nuotraukomis, nuoširdžiais patarimais, niūniuodamas mintyse dainas vis galvojau, kad kažkas tame sraute pribloškia… Nuginkluoja. Aš neprisimenu nė pusės tiek savo gyvenimo akimirkų – net kažkaip supavydėjau… Ir tada supratau: mes prisimename akimirkas, kai prisiliečiame prie savo tikrųjų gelmių. Kai sielos šypsosi matydamos, kad prieš mus atsiveria tai, ką visada turėjome, kuo esame apdovanoti. Vidas yra kūrėjas. Kiekviena daina – tai vidinis blyksnis, nušvietęs ne tik jį, bet ir tuos, kurie buvo šalia. Tuos, kurie paskui dainuoja kartu koncerte. Kiekviena daina – daugiau nei daina, tai įamžinta magiška akimirka, tapusi istorija, apaugusia prisiminimais ir gyvenimo kvapais. Ir aš lyg suprantu Vido magiją: jis be galo myli tai, ką daro, jis atiduoda visą save. Gal kitaip nemoka – gal tik taip gali nors trumpam atgauti kasdienybės pavogtus sparnus? Dalykai iš meilės virsta stebuklais. Tai suprantu. Bet nesuprantu, kaip jis gali spėti mylėti ir daryti tiek daug. Gal jis tikrai iš kosmoso? Va ir knygas jau pradėjo rašyti.“
Robertas Petrauskas, rašytojas, istorijos pasakotojas
„Pati juokingiausia knygelė!“
Georgie, 9 metai
Sveiki atvykę į GŪDŽIAGIRĘ!
Kai Tedas visai netyčia nukanda šiurpiausios katės Princesės Sagaitės uodegą, jam ir sesei Nensei tenka sprukti!
Lapiukams reikia kuriam laikui palikti šurmuliuojantį Didmiestį ir įsikurti Gūdžiagirėje. Ten jie tikisi rasti ramybę, tačiau... Brolį ir sesę pasitinka keisti girios gyventojai: vagiliaujanti erelė, teatrališka antis, apsitempusios triko voverės ir nuotykiai, kurių jie niekada nepamirš.
„Sprokite iš juoko (tik mirtinai nesusprokite)!“
Prieš kelerius metus tragiškoje avarijoje netekusi dukters, Honė po daugelio metų grįžta į savo vaikystės namus Pietų Korėjos kaime J. Jos senyvam tėvui reikia pagalbos.
Tėvas – uždaras, malonus, bet nedrąsus prie savo atitolusios dukros. Laikui bėgant Honė supranta, kad jo likimas daug sudėtingesnis, nei ji kada nors įsivaizdavo. Atrasta dėžutė su laiškų pluoštu ir pokalbiai su artimaisiais padeda jai susidėlioti permainingą ir sudėtingą tėvo gyvenimo istoriją. Honė sužino apie jo išgyvenimus Korėjos kare ir per Balandžio 19-osios revoliuciją, apie jo pasiaukojimą bei didvyriškumą ir iki šiol jį persekiojančius tų laikų fantomus. Taip Honė suartėja su tėvu ir suvokia, kad jo gerumą visą gyvenimą lydėjo giliai slepiamos traumos ir kaltė.
Romanas „Kai nuvykau pas tėvą“ – iš smulkiausių detalių draugėn tarsi mozaika sulipdytas vieno žmogaus, vienos šeimos portretas, švelnumo ir atjautos kupina giesmė artimiausiesiems ir sykiu langas į Pietų Korėjos visuomenę bei XX a. istoriją. Šis pasakojimas kviečia įdėmiau pažvelgti į tuos, kuriuos mylime, pasidomėti jų istorija ir išvysti, kas jie buvo ir yra iš tiesų.
„Knyga, kurią skaitydamas brauki ašaras ir šypsaisi. Joje pasakojama patirtis bemat tampa artima, tokia universali ir vis dėlto korėjietiška, tokia graži ir paveiki.“
Kim Hyesoon
„Tyki meditacija apie sielvartą ir šeimos narių santykius, atsakomybę bei lūkesčius.“
Lauren Bo
Shin Kyung-sook (Šin Kjongsuk, gim. 1963) – viena ryškiausių šiuolaikinių Pietų Korėjos rašytojų, apdovanota gausybe literatūros premijų, taip pat ir „Man Asian Literary Prize“ (2011) už romaną „Prašau, pasirūpink mama“ („Baltos lankos“, 2019). Romanas „Kai nuvykau pas tėvą“ – trečias autorės kūrinys, išleistas lietuvių kalba.
„Šiandien – tavo diena:
Iškeliauji platybėn pasaulio!
Tai visko pradžia!“
Ši išminties kupina knygelė – tobula dovana didžiausių švenčių proga, nuo pirmųjų gimtadienių ir mokyklos baigimo iki pat 100-ojo jubiliejaus. Dr. Seussas seka rimuotą pasaką apie visų mūsų laukiančius gyvenimo pakilimus, kai skrajoji aukštybėse, ir paklydimus pasaulio raizgalynėje, kai nubrozdintais šonais gali patekti į Nykulio zoną ar Laukimo Namus. Tačiau, turint drąsos ir ryžto, galima pasprukti net ir iš tamsiausios prieblandos, nenustoti judėti į priekį ir siekti savo svajonių.
„Todėl būk atsargus,
Rūpestingas, jautrus,
Prisimink, kad svarbiausia –
Jog liktum žmogus.“
Theodor Seuss Geisel (Teodoras Siusas Gaizelis, 1904–1991), geriau žinomas kaip Dr. Seussas (Daktaras Siusas), – vienas mylimiausių visų laikų amerikiečių vaikų literatūros autorių. Su jo sukurtais ikoniškais veikėjais, pasakomis ir iliustracijomis užaugo ne viena karta: jo knygos išverstos į daugiau nei 50 kalbų, visame pasaulyje jų parduota šimtai milijonų egzempliorių. Į įspūdingą Dr. Seusso pasiekimų sąrašą patenka Pulitzerio premija ir net 7 garbės daktaro laipsniai. Jo kūryba paremti kino, televizijos ir muzikos kūriniai pelnė net 3 Oskarus, 2 „Emmy“ ir 3 „Grammy“ apdovanojimus.
RETRO laida!
Antanas Garšva dirba liftininku viename didžiausių Niujorko viešbučių. Jį slegia uniforma, bukinantis automatiškas darbas, vienatvė, trauminės vaikystės bei karo ir pokario patirtys, kamuoja egzistenciniai klausimai, kūrybinės kančios. Regis, jis tuoj tuoj išprotės.
„Baltoje drobulėje“ nėra aiškios intrigos, vientiso pasakojimo, nuoseklios chronologijos, tai – sąmonės srautas, įtraukiantis skaitytoją į Garšvos apmąstymus, įvykius, nutinkančius čia ir dabar, praeities atsiminimus.
Antanas Škėma (1910–1961) – vienas reikšmingiausių XX a. lietuvių literatūros kūrėjų, novatoriškai laužęs nusistovėjusias pasakojimo normas. Rašytojo kūryba artima avangardui. A. Škėma vaidino, režisavo spektaklius, mėgo modernųjį meną. Emigravęs į JAV, vaidino išeivijos teatro trupėse, režisavo. Autoriaus kūryba buvo smarkiai kritikuojama, romanas „Balta drobulė“ ketverius metus nebuvo išspausdintas, o dabar jis pripažįstamas lietuvių literatūros klasika.
Ši „Baltos drobulės“ laida parengta pagal išeivijoje išleistų A. Škėmos „Raštų“ pirmąjį tomą (Chicago: A. Škėmos raštų leidimo fondas, 1967). Siekiant autentiškumo, leidžiančio pajusti kalbų, kultūrų mišinyje sukurtą tekstą, pasirinkta perteikti romano rašymo metu vyravusią rašybą, skyrybą, taip pat leksikos ir sintaksės ypatumus, kuriančius romano ritmiką ir atliepiančius jame aprašomas situacijas.
SU ATPASAKOJIMO PRATIMAIS!
Penktoje paveikslėlių knygelių serijos SKIE-ME-NUO-TOS PA-SA-KOS dalyje rasite dvi pasakas:
„Kaip gaidelis pono dvarą griovė“ – gerai žinoma lietuvių liaudies pasaka apie tai, kad net būdamas mažas gali pasipriešinti blogiui ir neteisybei.
„Šiaudas žarija ir pupa“ – istorija, paremta brolių Grimų pasakos motyvais, paaiškina daiktų kilmę: kodėl pupa turi dvi dalis, tarsi siūle susiūtas?
Tyrinėdami žaismingas iliustracijas ir besimokydami skaityti savarankiškai, sužinosite:
• Ar pavyks drąsiam gaideliui iš piktavalio pono dvaro atsiimti stebuklingas girneles?
• Kas nutiko šiaudui, žarijai ir pupai, drauge nusprendusiems keliauti pasaulio pamatyti?
Knyga skirta besimokantiems skaityti 4-7 metų vaikams. Tekstas su-skie-me-nuo-tas, o kirčiuota raidė paryškinta, kad mažieji galėtų lengvai skaityti patys. Kiekvienos istorijos pabaigoje rasite atpasakojimo pratimą.
ATPASAKOJIMO PRATIMAS
Gebėjimas skaityti – tai ne tik raidžių dėlionė į žodžius, o žodžių – į sakinius, bet ir skaitomų dalykų supratimas bei mokėjimas savais žodžiais perpasakoti, apie ką buvo skaitoma. Kiekvienos pasakos pabaigoje pateikti paveikslėliai primins, apie ką buvo šį istorija ir padės vaikui ją papasakoti. Padrąsinkite vaiką atpasakoti perskaitytą istoriją savais žodžiais. Jeigu skaitant istoriją vaikui kilo klausimų – aptarkite juos, o sudėtingesnius žodžius paaiškinkite.
„Mano senelis dažnai kartodavo, kad knygose slypi didžiulė galia. Bet kas per daiktas toji galia iš tiesų?“
Nacukio knygynas, maža naudotų knygų parduotuvė, glūdi senoje gatvelėje miesto pakraštyje. Jo sienos užstatytos lubas remiančiomis knygų lentynomis, o kiekviena jų prikrauta nuostabių knygų. Atsiskyrėliu save laikantis jaunuolis Rintaro Nacukis nepaprastai mėgsta šią savo senelio – mįslingo knygų mylėtojo ir saugotojo – sukurtą erdvę. Čia Rintaro skaitydamas praleidžia daugybę laimingų valandų.
Mirus seneliui, Rintaro lieka sugniuždytas ir vienišas. Atrodo, kad jam teks uždaryti knygynėlį. Bet tada lyg iš niekur pasirodo kalbantis katinas vardu Tigras ir paprašo Rintaro pagalbos. Rainasis gan įsakmiai ir be užuolankų nurodo, kad knygų mylėtojas privaląs prisijungti prie jo misijos. Ši keista pora leidžiasi į tris labirintus gelbėti žmonių apleistų ir nemylimų knygų. Galiausiai Rintaro laukia paskutinė užduotis, kurią jis turės atlikti vienas pats...
„Mėgstantieji tradicinį japonų literatūros pasakojimą ir knygas mėgausis skaitydami apie pamokas, kurias išmoksta (ir kurių pats moko) Rintaro. Katinai, knygos, jauna meilė ir nuotykiai – derinys, kuriam neįmanoma atsispirti!“
Kirkus
„Sušildo širdį.“
Japan Times
„Slėpiningas ir kupinas išminties pasakojimas.“
Shelf Awareness
Sōsuke Natsukawa (Sosukė Nacukava, gim. 1978) – japonų gydytojas ir rašytojas. Jo debiutinė knyga „Kamisama No Karute“ („Dievo medicininė kortelė“) 2009 m. laimėjo „Shogakukan“ grožinės literatūros apdovanojimą ir tapo bestseleriu – Japonijoje jo parduota per 1,5 milijono egzempliorių. Tarptautiniu mastu žinomiausias autoriaus romanas „Apie katiną, gelbėjusį knygas“. Jis išverstas net į 39 kalbas, tapo bestseleriu Prancūzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Turkijoje, o vien anglų kalba knygos parduota per 200 000 egzempliorių.
„Kai kurie žmonės, kai kurie įvykiai priverčia pamesti galvą. Jie tarsi giljotinos – perskelia gyvenimą pusiau, į mirusį ir gyvą, į prieš ir po.“
Lenkija, 1980-ieji. Nerimastingas, savęs ieškantis Liudvikas, prieš baigdamas universitetą, kartu su kitais studentais išsiunčiamas į darbo švietimo stovyklą. Čia jis sutinka charizmatiškąjį Janušą ir kartu, niekieno nevaržomi, jiedu praleidžia svajingą vasarą, maudydamiesi nuošaliuose vandenyse, skaitydami pogrindinę knygą – ir įsimylėdami.
Vasarai baigiantis abu grįžta į atšiaurią gyvenimo realybę Varšuvoje, į socialistinę santvarką, atsidūrusią ties žlugimo riba. Tarsi išvaryti iš asmeninio rojaus, Liudvikas su Janušu supranta: represuotoje ir giliai religingoje visuomenėje jų meilė neturi ateities. Janušas nesudvejoja gavęs pasiūlymą įsidarbinti Spaudos kontrolės biure, o Liudvikas svajoja pabėgti į Vakarus ir ryžtasi protestuoti prieš sistemą. Jų slapta meilė ima aižėti.
„Plaukti tamsoje“ – atmintin įsirėžiantis poetiškas pasakojimas, tyrinėjantis meilę ir įvairius jos pavidalus, prisitaikėliškumo naštą ir laisvės kainą, kurią tenka mokėti norint gyventi prasmingą gyvenimą.
„Įsivaizduokite, kad „Vadink mane savo vardu“ vyksta komunistinėje Lenkijoje, ir prieš akis iškils šis jaudinantis debiutas apie užvaldančią meilę neramumų krečiamoje šalyje.“
Oprah Magazine
„Jedrowski – aukščiausio talento šiuolaikinis kūrėjas.“
Sebastian Barry
„Apie jaunos meilės malonumą bei skausmą, apie tai, ką reiškia alkti laisvės ir kito žmogaus.“
Independent
„Prikaustantis ir savo tviskančiais paviršiais, ir bauginamais gyliais.“
Justin Torres
Tomasz Jedrowski (Tomašas Jedrovskis, gim. 1985) augo Vakarų Vokietijoje, lenkų šeimoje. Studijavo teisę Kembridžo universitete. Kalba penkiomis kalbomis, šiuo metu gyvena Paryžiuje. „Plaukti tamsoje“ – jo pirmasis romanas.
„Žemės drebėjimas – tai šnypštimas, kylantis nuo jūros, įsismelkiantis į naktį. Jis pučiasi, didėja, pereina į tylą skrodžiantį dundesį.“
1799-aisiais per brolių Paolo ir Ignacijaus Florijų gyvenimus nuvilnija seisminė banga: gamtos stichija sugriauna jų gimtąjį miestelį, tad broliai persikelia į Palermą ir atidaro prieskonių krautuvę. Džuzepina, Paolo žmona, priešinasi naujam gyvenimui, nes ilgisi gimtojo krašto, o Ignacijaus, neseniai tapusio tėvu, santuoka nelaiminga, nes buvo suplanuota tėvų.
Bet broliai nepasiduoda ir visa galva neria į pastangas tapti turtingiausi ir įtakingiausi mieste. Netrukus Florijų prieskonių verslas suklesti, jie įkuria nuosavą bendrovę ir ji nenustoja klestėti net ir perimta Ignacijaus sūnaus Vinčenco. Dabar naujoje šeimos vyno darykloje vargšų vynas marsala virsta nektaru, vertu didikų stalo...
Palermą sudrebina šeimos verslo sėkmė. Miestas priima ją ne tik su nuostaba, bet ir pavydu, net panieka – juk jie atvykėliai, prasčiokai... Tačiau iš tiesų Florijai – išskirtinės asmenybės. Ryžtingi, drąsūs vyrai ir niekuo jiems nenusileidžiančios moterys, reikalaujančios pripažinimo ne vien tik kaip rūpestingos motinos ar atsidavusios mylimosios.
Didis epas, pagrįstas tikra netituluotų XIX a. Sicilijos karalių Florijų istorija, seka Palermo verslo titanų pasiekimais ir nuopuoliais, meile, išdavystėmis ir kerštu, žymėjusiu visą šimtmetį įtakingiausios išlikusios šeimos gyvenimą.
„Nepaprastai gražiai parašyta, neįmanoma atsitraukti; galingieji Sicilijos Florijai atgyja kiekviename puslapyje. Istorinių romanų mylėtojams Stefania Auci – tikra dovana.“
Peter Golden
Stefania Auci (Stefanija Auči) – Trapanio mieste Sicilijoje gimusi ir Palerme gyvenanti rašytoja, ilgai dirbusi mokytoja ir kūrusi tekstus literatūros tinklaraščiams bei leidiniams. Aprašyti legendinės Sicilijos šeimos Florijų istoriją S. Auci paskatino, jos pačios žodžiais tariant, „gilus, savininkiškas meilės romanas su Palermo miestu“ ir suvokimas, jog „Florijai buvo kur kas daugiau nei legenda <…>. Nors istorijos apie jų verslą daug kam žinomos, žmogiškoji Florijų tiesa – tokia žavinga, įtraukianti ir netradiciška – dar niekada nebuvo papasakota.“ „Sicilijos liūtai“ pasirodė daugiau nei dvidešimtyje pasaulio šalių.
„New York Times“ bestseleris Nr. 1
Šiandien Šimpis Niurna surūgęs kaip reikalas. Draugai niekaip negali suprasti: kaip TOKIĄ gražią dieną galima būti tokiam paniurusiam? Jie ragina beždžioniuką nesigūžti, šypsotis ir užsiimti tuo, kas džiugina juos pačius. Bet, stengdamasis visiems įtikti, Šimpis ima... ir pratrūksta.
Galbūt šiandien jam tiesiog norisi pabūti be nuotaikos?
„Šimpis Niurna. Diena be nuotaikos“ – tai linksma ir jautri istorija, siekianti parodyti mažiesiems skaitytojams, kad visi mūsų jausmai yra svarbūs ir reikalingi.
Suzanne Lang – vaikiškų knygelių autorė ir televizijos prodiuserė. Jos knyga „Šimpis Niurna. Diena be nuotaikos“ sulaukė didelės sėkmės ir tapo „New York Times“ bestseleriu. Kai nedirba prie knygų, Suzanne rengia ir prodiusuoja televizijos laidas vaikams.
Max Lang – animacijos režisierius, kadruočių dailininkas, personažų kūrėjas ir iliustratorius. Jis kartu su žmona Suzanne Lang sukūrė ne vieną smagią vaikišką knygą. Animaciniai Maxo filmai pelnė gausybę įvertinimų, buvo apdovanoti tarptautine „Emmy“ ir BAFTA premijomis, nominuoti dviem „Oskarams“.
„Kelianti siaubą, šokiruojanti ir priverčianti tankiau plakti širdį.“
Stephen King
„Cordyceps novus paragavo žmonių ir užsimanė daugiau.“
Pentagone dirbantis bioterorizmo ekspertas Robertas Diazas gauna nurodymus ištirti galimą biocheminės atakos atvejį Vakarų Australijoje, tačiau randa kai ką žymiai blogiau – mutuojantį parazitinį grybą, galintį išnaikinti visas Žemėje gyvuojančias rūšis. Diazui pavyksta pažaboti šią mirtiną grėsmę: jis paslepia naujadarą šaldykloje, įrengtoje giliai po atokiu kariniu sandėliu.
Tačiau po kelių dešimtmečių, praleistų pūvant visų pamirštoje vietoje, organizmas ištrūksta ir ima naikinti viską savo kely. Tik Diazas žino, kaip jį sustabdyti. Jis išskuba padėti dviem nieko nenutuokiantiems sandėlio prižiūrėtojams – buvusiam kaliniui ir vienišai motinai. Netipinė trijulė per vieną naktį privalo užkirsti kelią mirtinai pavojingo grybo plitimui. Viskas, ką jie turi, – tai drąsa ir juodas kaip naktis humoro jausmas. Ar to užteks išgelbėti visai žmonijai?
„Retai pasitaiko knyga, kuri ir išgąsdina, ir prajuokina, bet Davidui Koeppui pavyko tokią parašyti... Tobulas trileris, maištui prilygstanti pramoga.“
Blake Crouch, romano „Laiko kilpos“ autorius
„Itin degi kombinacija: mokslu paremtas siaubas, pirmykštės žmonijos baimės ir niekaip nepažabojamas veiksmas.“
Steven Soderbergh, filmų „Oušeno vienuoliktukas“ (2001) ir „Užkratas“ (2011) režisierius
David Koepp (Deividas Koepas, gim. 1963) – amerikiečių režisierius ir scenaristas. Jis prisidėjo prie tokių šiuolaikine klasika tapusių veiksmo ir mokslinės fantastikos filmų kaip „Juros periodo parkas“, „Neįmanoma misija“, „Panikos kambarys“ ir „Pasaulių karas“ scenarijų kūrimo. „Saugykla L-4“ – debiutinis autoriaus romanas.
Kelios valandos blyškios šviesos – tik tiek žiemos dienomis saulė gali pasiūlyti šiauriau poliarinio rato gyvenančiai samių tautai. Paskui jų kraštovaizdį vėl užkloja tamsos skraistė. Vieną rytą slidinėdama devynmetė samė elnių ganytojų dukra Elsa pamato, kaip švedas iš gretimo kaimo žiauriai užmuša jos mylimą šiaurinių elnių jauniklį. Tokie nužudymai vietos policijos ataskaitose registruojami kaip vagystės ir nėra tiriami. Tačiau šiauriniai elniai – ne tik samių pragyvenimo šaltinis: žiaurumas šiems gyvūnams kartu yra išpuolis prieš samių kultūrą.
Po dešimties metų neapykanta samiams vis stiprėja. Elsa mato, kaip nuolatinis kaimynų smurtas ir nesikeičiantis vietinės valdžios institucijų abejingumas atima iš jos artimųjų viltį, net norą gyventi. Galiausiai ji nusprendžia pasipriešinti apatiškai policijai. Tačiau šį kartą vaikystėje sutiktas medžiotojas ima persekioti pačią Elsą...
Tikrais įvykiais paremtame Ann-Helén Laestadius romane vaizduojama jaunos moters kova ir siekis apginti savo tautos paveldą. Kartu tai pasakojimas apie brandą ir meilės giesmė dėl klimato kaitos nykstančiai gamtai.
„Nors šią knygą įkvėpė įniršis, didžioji pasakojimo dalis pasižymi tylia, mąslia ramybe... A. Laestadius pagirtinai subtiliai vaizduoja sunkumus ir įtampą, būdingus tautai, bandančiai išlikti ištikimai tradiciniam gyvenimo būdui ir tuo pat metu susiduriančiai su išankstinėmis nuostatomis, persekiojimu ir globalinio atšilimo poveikiu.“
The Observer
Ann-Helén Laestadius (An Helėn Lestadijus, gim. 1971) – rašytoja ir žurnalistė iš Kirunos (Švedija), samių ir Tornedalio tautinių mažumų atstovė. 2007 m. ji debiutavo kaip knygų jauniems suaugusiesiems autorė, o 2016 m. buvo apdovanota prestižine „August Prize for Best Young Adult and Children’s Novel“ premija. „Šiaurės elnių švytėjimas“ – pirmasis jos romanas suaugusiesiems, 2021 m. pripažintas metų knyga Švedijoje ir tapęs tarptautiniu bestseleriu. Šiuo metu „Netflix“ kuria romano ekranizaciją.
24 istorijos laukiant Kalėdų ir stebuklingos užduotys kasdien!
Didžiųjų švenčių laukite kartu su elfais ir Seneliu. Knygoje rasite 24 istorijas, skirtas skaityti laukiant Kalėdų, o atlikdami smagias užduotis ne tik padėsite elfams ir Seneliui pasiruošti didžiajai kelionei pas visus pasaulio vaikus, bet ir išmoksite naujų dainų, įvertinsite savo išmintį, atliksite dar daugiau stebuklingų darbų.
Mielasis mano Spygliuk!
nekantrauju vėl Tave aplankyti ir tyliai tyliai Tau sušnabždėti: „Nenustok tikėti“. Po eglute palikęs Tau išrinktas dovanėles, kaip kasmet, skubėsiu pas kitus manęs laukiančius spygliukus. Šie susitikimai – pati smagiausia ir prasmingiausia mano darbo dalis, todėl ačiū Tau, kad galiu tai patirti. Ir ačiū, kad tiki stebuklais!
Tavo rankose – „Tai bent knyga“, ją iš stebuklingų stebuklingo Kalėdų miško gyventojų pasakojimų sudarė už popierius atsakinga pelytė Nelė. Kviečiu ir Tave padėti man su elfais ruoštis Kalėdoms. Tegul ši knyga būna tavo asmeninis stebuklingų ikikalėdinių dienos darbų kalendorius!
O darbų netrūksta! Kasmet pasaulyje aplankau vis daugiau vaikų, laukiančių stebuklingų Kalėdų. Lietuvoje taip pat yra daug vaikų, kaip ir Tu, svajojančių, kuriančių, padedančių kitiems ir, žinoma, laukiančių tikro stebuklo. Tik ne visų svajones spėju išpildyti... Net ir mano kolegė Sėkmė Fortūna tokia užsiėmusi, kad ne visur ir ne pas visus suspėja. Todėl pagalvojome, kad padėti kitam lengvai gali ir Tu! Jei nusipirkai šią knygą – vadinasi, vieną stebuklingą kankorėžį (1 eurą) jau įdėjai į „Kalėdinių vaikų svajonių“ maišą. Ačiū!
Pirmyn! Aukštyn! Augink tai, kas pasaulį papuoštų!
Senelis
Nuo kiekvienos nupirktos knygos „Kaukių akademija“ skiria 1 eurą stebuklingam svajonių išpildymui – projektui „Kalėdinės vaikų svajonės“.
VšĮ „Saugi pradžia“ nuo 2010 m. vykdo socialinį projektą „Kalėdinės vaikų svajonės“. Per šį projektą vaikai iš globos namų, šeimynų, dienos centrų ir kitų įstaigų piešia, klijuoja, karpo ar kitaip kuria originalius kalėdinius atvirukus. Kitoje atviruko pusėje užrašo savo svajones, o mes visi galime jas išpildyti. Projektas ugdo vaikų kūrybiškumą, drąsina siekti užsibrėžtų tikslų, skatina savarankiškumą bei supratimą, kad tik įdėjus pastangų svajonė gali išsipildyti. Projekte gautos lėšos skiriamos tik projekte dalyvaujančių vaikų svajonėms pildyti.
2018-ieji, Nižnedvinskas, Šiaurės Rusija. Lietuvos saugumo Giliosios geopolitikos skyriaus žvalgybininkas Tomas Narvydas incognito seka ataušusiais pėdsakais. Prieš metus šiame mieste, prigludusiame prie poliarinio rato, jo mokytojas, viršininkas ir bičiulis Leonas Nevardauskas rastas nuskendęs upėje. Iš pirmo žvilgsnio mirtis atrodo kaip nelaimingas atsitikimas, tačiau ką FSB nekenčiamas žmogus veikė vienas gūdžioje Rusijos provincijoje? Kodėl velionio kišenėje rastas belemnito akmuo, dar vadinamas velnio pirštu? Kokia paslaptis užšifruota keliuose stalčiuje rasto rankraščio puslapiuose? Įtarimai stiprėja: per Maskvoje dirbantį agentą Tomo kolegas netikėtai pasiekusiame geltoname aplanke iš Lubiankos minimas Rusijos agento siuntimas į Nižnedvinską atlikti operacijos „Velnio pirštas“. Tad Tomas leidžiasi į labirintišką kelionę tiesos link po Rusijos tamsumas ir savo paties praeitį.
Praeitį – nuo pirmo susidūrimo su intriguojančia dėstytojo Leono figūra, gyvenimo Vilniaus Gorkio gatvės bohemos kavinėse Nepriklausomybės priešaušryje, medievistikos studijų, meilės be atsako mįslingos melancholijos paženklintai gražuolei Monikai iki pavojingų žvalgybos operacijų 10-ojo dešimtmečio Lietuvoje ir jųdviejų su Leonu bandymo atverti duris į šiandienos Didžiojo Žaidimo pasaulį. Jame veša slapti politiniai judėjimai, sąmokslo teorijos, priešų pastangos ezoteriniais būdais pavergti protus – ir verda giluminė gėrio ir tamsos kova.
„Mantas Adomėnas parašė ne paprastą detektyvą ar šnipų romaną <...>. Tai didžiulis, erdvus, daugialypis ir daugiasluoksnis pasaulis <...>. Rašydama kaip detektyvų mėgėja pasakyčiau, kad tai detektyvas pačia tikriausia šio žodžio prasme, kurį skaitant, dar neapleidžia ir gryniausias džiugesys dėl begalinės pasaulio įvairovės ir mūsų aštraus siekio bei gebėjimo ją pažinti, kad ir kokia kaina. <...> Šitas romanas yra tikras ir didelis įvykis.“
Rasa Drazdauskienė, LRT laidos „Nenušaunami siužetai“ bendraautorė, vertėja
Mantas Adomėnas (gim. 1972) – Vilniaus universiteto klasikinės filologijos studijų absolventas, Kembridžo universiteto filosofijos mokslų daktaras, politikas. Intelektualus šnipų romanas „Moneta & labirintas“ – pirma grožinė autoriaus knyga ir pirma dilogijos dalis.
„Sveiki, mano vardas Matthew, nors daugelis mane turbūt pažįstate kitu vardu. Draugai mane vadina Matty. Turėčiau būti jau miręs.“
Taip prasideda jaudinanti aktoriaus Matthew Perry gyvenimo istorija, paženklinta šlovės, vienatvės, priklausomybės ir stebuklui prilygstančio išsigelbėjimo nuo mirties. Gerokai prieš nesuskaičiuojamus apsilankymus ligoninėse ir nesėkmingus bandymus išgyti reabilitacijos centruose Matthew tebuvo penkiametis berniukas, gyvenantis pas išsiskyrusius tėvus pakaitomis Monrealyje ir Los Andžele, keturiolikmetis paauglys, Kanadoje pripažintas itin perspektyviu tenisininku, dvidešimt ketverių vaikinas, kuriam pasisekė gauti aktorių itin geidžiamą vaidmenį bandomojoje televizijos serialo serijoje – tuomet serialas dar vadinosi „Draugai, tokie kaip mes“...
Šią istoriją taip nuoširdžiai, šiltai, su jam vienam būdingu humoru papasakoti galėjo tik pats M. Perry. Jis be užuolankų dalinasi apie jo vaikystėje iširusią tėvų santuoką ir dėl jų aplaidumo išgyventą vienatvę, norą būti pripažintam, paskatinusį ieškoti šlovės, ilgai kamavusią vidinę tuštumą, kurios užpildyti negalėjo net didžiausių svajonių įgyvendinimas, ir viso gyvenimo kovą su priklausomybėmis. Bet greta pasakoja apie ramybę, atėjusią kartu su blaivybe, dalijasi mintimis apie serialo „Draugai“ populiarumą ir prisiminimais apie kolegas aktorius, kitas kino industrijos žvaigždes.
Ši atsiminimų knyga – jauki ir kartu atverianti akis; kaip draugo ranka, ištiesta bet kuriai ar bet kuriam, ieškančiam pagalbos.
„Jautri, negailestingai atvira atsiminimų knyga, kuriai parašyti reikėjo daug drąsos. Pasirodo, M. Perry turi jos su kaupu. Jis atskleidžia mums savo priklausomybės, įvairių ligų ir gniuždančios vienatvės patirtis... Vis dėlto ši knyga kupina vilties. Jei nori sužinoti, kas toks iš tiesų yra M. Perry, laikykis atokiau nuo bulvarinės spaudos ir kliaukis jo paties žodžiais.“
Marta Kauffman, NBC televizijos serialo „Draugai“ bendraautorė
Matthew Perry (Metju Peris, 1969–2023) – kanadiečių-amerikiečių aktorius, prodiuseris, dramaturgas.
Susipažinkite su Enola Holms – paaugle detektyve, jaunėle Šerloko Holmso seserimi!
Per 14-ąjį Enolos gimtadienį netikėtai dingsta jos mama. Mergaitė supranta, kad tik ji gali atskleisti šią dingimo paslaptį. Gudriai apsimetusi gedinčia našle, Enola iškeliauja į Londoną.
Vos atvykusi į didmiestį, Enola įsitraukia į jauno markizo pagrobimo tyrimą, bėga nuo piktadarių žudikų, kartu bando pasprukti nuo įžvalgių vyresnių brolių. Ar jai, supamai chaoso, pavyks iššifruoti užuominas ir surasti mamą?
„Siunčia paveikią žinią: jei tik turi ryžto, niekas tavęs nesustabdys... Jaudinanti ir pilna nuotykių.“
MILLIE BOBBY BROWN, „NETFLIX“ SERIALO „STRANGER THINGS“ ŽVAIGŽDĖ, SERIJOS EKRANIZACIJOSE VAIDINANTI ENOLĄ HOLMS
Nancy Springer (Nensi Springer, gim. 1948) – amerikiečių rašytoja, išleidusi dešimtis romanų suaugusiesiems, jaunimui ir vaikams. 1970 m., baigusi Getisbergo koledžą, N. Springer pradėjo kurti maginės fantastikos romanus, paskui ėmėsi magiškojo realizmo ir moterų grožinės literatūros, galiausiai pasuko į vaikų literatūrą. Net dvi N. Springer knygos vaikams – tarp jų ir romanas „Enola Holms. Dingusio markizo byla“ – pelnė prestižinius Edgaro Allano Poe apdovanojimus. Tai pirmoji serijos apie jaunąją detektyvę Enolą Holms knyga.
„Taigi, mirtingiesiems žmonėms mes – pabaisos. Dėl dantų, skrydžio, jėgos. Jie mūsų bijo, todėl vadina pabaisomis.“
Medūsa – mirtinga jūrų dievų Keto ir Forkijo dukra. Augdama su seserimis Gorgonėmis, ji po truputį ima suvokti, kad vienintelė iš jų geba patirti skausmą. Po lemtingo susitikimo su Poseidonu patyrusi pagiežingos Atėnės kerštą, Medūsa lieka perkeista amžiams: vietoje juodų garbanų jai ima rangytis gyvatės, ji nebegali pažvelgti į jokią gyvą būtybę, nes nuo jos žvilgsnio visa pavirsta į akmenį. Norėdama apsaugoti seseris, Medūsa pasmerkia save gyventi tamsoje. Tačiau Persėjas jau išsiruošė kelionėn parsivežti Gorgonės galvos...
„Akla kaip akmuo“ – tai graikų mito perpasakojimas šiandienos žvilgsniu, nuspalvintas psichologijos ir feminizmo įžvalgų ir skatinantis mąstyti apie traumuojančio įvykio pasekmes žmogui.
„Sąmojingas, įtraukiantis ir nuožmus pasakojimas.“
Margaret Atwood
„Gražus ir jaudinantis pasakojimas.“
Neil Gaiman
„Kandžiai (post)modernu ir kartu kupina senosios išminties.“
Observer
Natalie Haynes (Natali Heinz, gim. 1974) – anglų grožinės ir negrožinės literatūros kūrėja. Pasak „Washington Post“, ji – tikra „mitologijos roko žvaigždė“. Parašė aštuonias kritikų ir skaitytojų pripažintas knygas. 2015 m. buvo apdovanota Jungtinės Karalystės Klasikų asociacijos premija už klasikinių siužetų sklaidą platesnei skaitytojų publikai. „Akla kaip akmuo. Medūsos istorija“ – naujausias N. Haynes romanas, 2023 m. įtrauktas į „Women’s Prize for Fiction“ ilgąjį sąrašą.
„Sakyti, kad Tana French yra viena geriausių detektyvų ir trilerių autorių, būtų per maža. Ji yra tiesiog nepaprastai talentinga rašytoja.“
Gillian Flynn
Detektyvė Kesė Medoks vis dar negali atsigauti po nesėkmingos operacijos Dublino policijos Žmogžudysčių tyrimų skyriuje, todėl nusprendžia pereiti dirbti į ramesnį Smurto artimoje aplinkoje skyrių. Kai jos vaikinas detektyvas Semas O’Nilas pakviečia nuvykti į savo tiriamo nusikaltimo vietą, Kesė ir vėl patiria šoką: rasta jauna mergina subadyta krūtine yra tikrų tikriausia Kesės antrininkė. Tapatybės dokumentai atskleidžia, kad aukos vardas – Leksė Medison. Šiuo vardu Kesė naudojosi prieš daugelį metų vykdydama slaptas operacijas.
Dublino policija neranda įkalčių, nėra ir įtariamųjų. Bet žmogžudystę tiriantis detektyvas Frenkas Makėjus supranta, kad turi unikalią galimybę išaiškinti nusikaltimą: Kesė gali apsimesti Lekse, tariamai išgyvenusia po užpuolimo, ir privilioti žudiką užbaigti savo purvino darbo. Iš pradžių Kesė priešinasi tokiam planui, bet sužinojus daugiau paslaptingų detalių apie nužudytą merginą tenka pripažinti, kad vienintelis būdas susitaikyti su šia mirtimi bus panirti į aukos gyvenimą ir suprasti, kas iš tiesų jai nutiko.
„Būtina perskaityti, jei vertinate kietą, nepalaužiamą intelektą ir išradingą siužetą.“
New York Times
Tana French (Tana Frenč) – airių rašytoja, už detektyvus ir trilerius apdovanota prestižinėmis premijomis, tarp jų – Edgaro Allano Poe, „Anthony“ bei „Barry“. Jos romanus itin vertina ne tik kritikai, bet ir skaitytojai bei skaitytojos: visame pasaulyje jau parduota per 7 mln. autorės knygų egzempliorių. „New Yorker“ teigia, jog T. French kūrybos „skaitytojai yra kaip sektos nariai“. „Panašumas“ tęsia seriją apie Dublino policijos Žmogžudysčių tyrimų skyrių (pirmąją serijos knygą „Miškuose“ išleido „Jotema“, 2010).
Tai buvo vienas dramatiškiausių XX amžiaus pabaigos vaizdų: visas pasaulis su liūdesiu ir siaubu stebi du berniukus, du princus, laidotuvių procesijoje žengiančius paskui savo motinos karstą. Kai princesė Diana atgulė amžinojo poilsio, milijardai žmonių svarstė, ką tuo metu galvoja, ką jaučia princai Williamas ir Harry, kaip toliau klostysis jų gyvenimai.
Princui Harry ši knyga – tai galimybė pagaliau papasakoti tą istoriją.
Prieš netekdamas motinos, dvylikametis Harry visiems buvo žinomas kaip nerūpestingas, lengvabūdis rimtaveidžio sosto įpėdinio „atsarginis“. Tačiau netektis viską pakeitė. Mokykloje jam sekėsi sunkiai, neapleido pyktis ir vienatvė, dėl motinos mirties jis kaltino žiniasklaidą, todėl sunkiai susitaikė su tuo, kad ir pačiam teks gyventi nuolat stebimam lyg pro didinamąjį stiklą.
Sulaukęs dvidešimt vienų, Harry įstojo į Britų armiją. Disciplina suteikė struktūros jo gyvenimui, o du kartus atlikęs karinę tarnybą užsienyje jis tapo didvyriu savo šalyje. Tačiau greitai pasijuto dar labiau sutrikęs nei kada nors anksčiau, ėmė kentėti nuo potrauminio streso sindromo, nepakeliamų panikos priepuolių. Užvis svarbiausia – jis negalėjo rasti gyvenimo meilės.
Tuomet jis sutiko Meghan. Pasaulis žavėjosi kino ekranų verta jų meilės istorija ir džiaugėsi pasakiškomis vestuvėmis. Bet žiniasklaida nuo pat pradžių medžiojo Harry su Meghan – jiems teko patirti nuolatines užgaules, rasizmą, melą. Matydamas, kaip kenčia žmona, ir suprasdamas, kad jųdviejų saugumui ir psichikos sveikatai kilo pavojus, Harry neturėjo kitos išeities kaip tik išvykti iš gimtosios šalies. Per amžius pasitraukti iš britų karališkosios šeimos drįso vos keletas. Paskutinė ją palikti bandė Harry motina…
Princas Harry pirmą kartą pasakoja savo istoriją, atvirai, su bebaimiu nuoširdumu dokumentuodamas gyvenimo kelionę. „Atsarginis“ – tai kertinė knyga, kupina įžvalgų, dar negirdėtų faktų, savianalizės ir sunkiai įgytos išminties apie amžiną meilės galią įveikti skausmą.
Princas Harry, Sasekso hercogas, – sutuoktinis, tėvas, filantropas, karo veteranas, užsiima psichikos sveikatos advokacija ir aplinkosaugos aktyvizmu. Jis su šeima ir trimis šunimis gyvena Santa Barbaroje, Kalifornijoje.
„Vakar viskas buvo gražiau
muzika medžiuose
vėjas mano plaukuose
ir tavo ištiestose rankose
saulė“
Tobijas Horvatas gimė bevardžiame kaime, nereikšmingoje šalyje. Jo motina buvo vagilė, kaimo kekšė. Vieną dieną, būdamas dar vaikas, jis pabėgo į kitą šalį, į didelį miestą. Vogė, elgetavo, nakvodavo gatvėje, kol policija jį apgyvendino „jaunimo namuose“ berniukams. Tada jis sukuria save iš naujo ir pasivadina Šandoru Lesteriu, karo našlaičiu. Dešimt metų dirba laikrodžių fabrike. Susitikinėja su nemylima moterimi. Bendrauja su kitais imigrantais vietiniame bistro. Rašo. Bet vieną dieną jo trapią būtį suvirpina mieste pasirodžiusi vaikystės mylimoji Lina su kelių mėnesių dukrele glėbyje ir sutuoktiniu.
Šiame elegantiškai santūriame, fragmentiškame, egzistencialistinės nuotaikos ir sapno atmosferos prisodrintame pasakojime atskleidžiamas nerimastingo, bevietystei ir vienatvei pasmerkto žmogaus likimas. Jis ieško meilės ir prasmės gyventi, bet sykiu suvokia, kad tai – „…nepakeliamas neišsakomos tylos laukimas“.
„Kristóf geriausia, kai rašo tamsiausiai.“
Scotland on Sunday
„Nagrinėdama antrininko ir nepataisomos žalos, atsirandančios žmogui atsiskyrus nuo savo šaknų, temas, autorė jas užrašo kaip reta nuosaikiai, išvengia bet kokio nereikalingo sentimentalumo ir pataiko tiesiai į širdį.“
Marie Claire
Ágota Kristóf (Agota Krištof, 1935–2011) – vengrų rašytoja, rašiusi prancūzų kalba. 1956 m. emigravo į Šveicariją. Pasaulyje išgarsėjo romanų trilogija, lietuviškai išleista pavadinimu „Storas sąsiuvinis“ („Alma littera“, 2004). Į lietuvių kalbą taip pat išverstas jos novelių rinkinys „Man tas pats“ („Alma littera“, 2005). Romanas „Vakar“ – trečioji autorės knyga, pasirodanti lietuviškai; pagal ją sukurtas italų režisieriaus Silvio Soldini filmas „Brucio nel vento“ (2002).
Buvęs rokeris, benamis, o dabar laisvai dreifuojančios stovyklos-komunos guru Vernonas Subutexas pasikeitė. Nebevartoja narkotikų, nebebijo nuobodulio nei vienatvės, nei tylos, nei nežinomybės. Jam patinka tai, kaip dabar gyvena: be interneto, be žinių apie išorės pasaulį. Bet pasaulis pats ateina pas Vernoną. Paryžiuje, atvykęs gydytis siaubingai skaudamo danties, Vernonas sužino apie gero draugo, buvusio benamio Šarlio mirtį ir jo priešmirtinį norą palikti stovyklai pusę laimėto aukso puodo. Pinigai, išorinio pasaulio spindesys greitai supurto ramų stovyklos gyvenimą ir supriešina jos narius.
Tuo metu žiaurusis kino prodiuseris Loranas Dopalė svajoja, kaip keršys jį pamokiusioms merginoms Ayšai ir Selestei. Kad ir kiek tai kainuos, kad ir kas nukentės. Neilgai trukus teroristinių aktų išgąsdintame Paryžiuje paskutinį kartą suvesti skolų susitiks spalvingas įvairiausių tipažų, vienaip ar kitaip besisukiojančių aplink Vernoną, būrys. Tik ne visiems bus lemta pamatyti amžiną Vernono šlovę.
„Vienas įspūdingiausių XXI a. literatūrinių epų.“
Marianne Payot, „L’Express“
„Paskutinis trilogijos romanas šokiruoja dar labiau nei ankstesni.“
Nelly Kaprièlian
„Galingas ir prikaustantis kūrinys, atspindintis mūsų chaotiškus laikus. Despentes meistriškai užbaigia trilogiją.“
Bruno Corty
„Šių dienų literatūroje nėra nieko panašaus.“
Observer
Virginie Despentes (Viržini Depant, gim. 1969) – prancūzų rašytoja ir kino režisierė, parašiusi per 15 grožinių kūrinių ir apdovanota daugeliu prancūzų literatūros premijų. Jos esė „King Kong Théorie“ (2006) tapo vienu svarbiausių šių dienų feminizmo manifestų. Didžiausios sėkmės tarptautiniu mastu sulaukė trilogija „Vernonas Subutexas“: ji išversta į daugiau kaip 20 kalbų, o vien Prancūzijoje parduota per milijoną jos egzempliorių. Pirmoji trilogijos knyga („Baltos lankos”, 2020) pateko į trumpąjį 2018 m. „Man Booker International“ sąrašą. 2022 m. Lietuvoje pasirodė antroji knyga („Baltos lankos“). „Vernonas Subutexas 3“ – paskutinis trilogijos romanas.
„Džiaugsmo pliūpsnis, jausmas, kad tokia ir yra gyvenimo prasmė – būti gražioj vietoj su mylimu žmogum...“
Popė ir Aleksas. Aleksas ir Popė. Ji – vietoje nenustygstanti, spontaniška svajotoja, jis – ramus, sėslią rutiną vertinantis knygų graužikas. Bet nuo koledžo laikų jiedu – geriausi draugai. Nors Popę ir Aleksą skiria šimtai kilometrų, net dešimt metų jie kas vasarą kartu išvyksta savaitę tobulai paatostogauti, vis artimiau pažindami pasaulį ir vienas kitą. Tačiau po vienos tokios kelionės draugai nustoja kalbėtis...
Dabar Popė turi viską, apie ką svajojo. Tiesa, paklausta, kada jautėsi nuoširdžiai laiminga, ji supranta – tik prieš dvejus metus, paskutinį kartą atostogaudama su Aleksu. Popė nusprendžia įtikinti buvusį artimiausią draugą dar sykį kartu pakeliauti. Keista – Aleksas sutinka.
Du geriausi draugai. Viena kelionė. Paskutinis šansas meilei.
„Emily Henry talentas geriausiai atsiskleidžia kibirkščių ir geraširdiškų juokelių kupinuose Popės ir Alekso pokalbiuose. Tai istorija, atiduodanti duoklę klasikinėms romantinėms komedijoms, bet kartu išlaikanti savitą požiūrį.“
Kirkus Reviews
„E. Henry – tikra žvaigždė! Itin jausminga ir šmaikšti... Popė ir Aleksas atrodo tokie tikri, juos lengva pamilti būtent dėl žmogiškų trūkumų. O jų vasaros kelionės ypač patiks išsiilgusiems atostogų. Tobula knyga vasarai!“
Alexis Daria
Emily Henry (Emili Henri) – amerikietė, „New York Times“ bestselerio „Vasaros romanas“ („Baltos lankos“, 2022) autorė. „Aš, tu, atostogos“ 2021-aisiais tapo „Goodreads Choice Awards“ nugalėtoja meilės romanų kategorijoje ir pateko į „A Tonight Show Starring Jimmy Fallon“ geriausių vasaros knygų sąrašą. Autorę galite sekti platformoje „Instagram“ – @emilyhenrywrites.
„Naujos norvegų detektyvinių romanų aukštumos.“
Fyens Stiftstidende
Oslas, 2018-ieji. Buvusi ilgų distancijų bėgikė Sonja Nurstriom nepasirodo savo kontroversiškosios autobiografijos „Visuomet pirmoji“ pristatyme. Įžymybių skilties tinklaraštininkė Ema Ram, nuvykusi į prabangią populiarios sportininkės vilą, randa atvirus vartus, neužrakintas pagrindines duris, išvartytus baldus ir ant televizoriaus ekrano priklijuotą starto numerį. Pirmoji.
Policijos tyrėjas Aleksandras Bliksas vis dar negali pamiršti prieš devyniolika metų įvykusios įkaitų dramos: tada jis nušovė smurtaujantį penkiametės mergaitės tėvą. Bliksui į rankas patenka Sonjos Nurstriom dingimo byla. Jos pėdsakų randama skirtingose miesto vietose ir ima atrodyti, kad kažkas tyčia palieka dramatiškas užuominas apie tragišką dingusios moters lemtį.
Susiklosčiusios aplinkybės priverčia Bliksą ir Ram suvienyti jėgas. Abu pasiryžę rasti ir sustabdyti negailestingą žudiką, akivaizdžiai tampantį juos už virvelių. Labiau už viską jis trokšta dėmesio. Rodos, Sonja Nurstriom nebus vienintelė jo auka...
„Niūri, kruvina, kupina tamsių siužeto vingių... Šioje ypatingoje knygoje neabejotinai pajusite skandinavišką šaltį.“
Scottish Sun
„Drąsus, naujas požiūris į serijinio žudiko, save laikančio genialiu meistru, stereotipą... Itin stipri naujos serijos pradžia.“
Sunday Times
Jørn Lier Horst (Jornas Lieras Hoštas, gim. 1970) ir Thomas Enger (Tomas Engeris, gim. 1973) – vieni populiariausių šiuolaikinių Norvegijos kriminalinių romanų kūrėjų. J. Horstas Lietuvos skaitytojams puikiai pažįstamas kaip Viljamo Vistingo serijos knygų autorius, daugybę metų dirbęs vyriausiuoju policijos inspektoriumi. T. Engeris tarptautinę šlovę pelnė detektyvinės serijos „Henning Juul“ knygomis. Ankstesnę autoriaus karjerą žymi ne tik žurnalisto, bet ir kompozitoriaus patirtis. „Atskaitos taškas“ – pirmoji Blikso ir Ram serijos knyga, 2021 m. įtraukta į trumpąjį britų įsteigtos „Petrona Award“ premijos už geriausią skandinavišką detektyvą sąrašą.
„Nepaprastai žavinga. Miela, romantiška, kupina gerumo. Pamilau šią knygą.“
Rainbow Rowell
Nikas ir Čarlis – geriausi draugai.
Nikas žino, kad Čarlis – gėjus.
Čarlis įsitikinęs, kad Nikas – ne.
Bet meilė – paslaptingas dalykas. Ji gali būti ir labai paini, ir nuoširdi, padedanti augti. Nikas pamažu ima iš naujo pažinti savo draugus, šeimą ir... patį save.
Alice Oseman (Elis Ousmen, gim. 1994) – „YA Book Prize“ apdovanojimą pelniusi rašytoja, iliustratorė, gimusi ir augusi Kente, Jungtinėje Karalystėje. Laisvalaikiu mėgsta groti fortepijonu, pasinerti į „Pokémon“ žaidimus, prisipirkti krūvas „Converse“ sportbačių.
2022-aisiais kultine tapusią komiksų seriją „Heartstopper“ ekranizavo „Netflix“. A. Oseman rašė serialo scenarijų ir jį prodiusavo.
Nori sužinoti daugiau? Aplankyk:
aliceoseman.com
twitter.com/AliceOseman
instagram.com/aliceoseman
Mažojo Pelėdžiuko mama padėjo ypatingą kiaušinį. Bet Pelėdžiukas įsitikinęs, jog mamai nereikia
naujo vaikelio, – juk ji turi jį! Nebent iš kiaušinio išsiristų pingviniukas...
Krokodiliukas...
O gal drakoniukas?
Tiesa, nė vienas neatrodo priimtinas. O gal vis dėlto geriausia būtų, jei iš paslaptingojo kiaušinio išsiristų naujas mažylis pelėdžiukas?
Susipažinkite su dar vienu Debi Gliori sukurtu herojumi – Pelėdžiuku. Lietuvoje ir daugelyje šalių pamėgta autorė šįkart jaukiai pasakoja apie pasiruošimą šeimoje sutikti naują kūdikį. Istorija puikiai tiks ūgtelėjusiems mažiesiems, nekantriai laukiantiems tuoj gimsiančio brolio ar sesės.
„Naktį gulėdama lovoje greta vyro, už kurio ištekėjau, savo minčių balsu nereiškiu. Tyloje išvešėjo liūdesys, savotiškas pripažinimas. Mudu su Luku stovime kryžkelėje. Ir visai netrukus vienam iš mūsų teks žengti pirmyn.“
Vieną dieną Rouzės Napolitano santuoka baigiasi.
Jos vyras nori vaiko, bet motinystės Rouzė niekada neplanavo.
Vieną dieną Rouzė Napolitano išsaugo santuoką.
Rouzė myli savo vyrą. Ji ryžtasi tapti mama.
Viena diena. Vienas pasirinkimas. Devyni gyvenimo keliai. Kiekvienu atveju Rouzė turi priimti nelengvą sprendimą, nulemiantį devynias skirtingas jos gyvenimo versijas. Rouzės džiaugsmai ir klaidos sukelia drugelio efektą: net menkiausias pokytis vis kitaip pasuka jos gyvenimą ir skirtingai atsako į lemtingąjį klausimą „o kas, jei?“ Tai jautri istorija apie moters sprendimus, santykius, jų trapumą ir lūkesčius sau bei kitiems.
„Ambicinga, prikaustanti dėmesį ir provokuojanti... Romanas narsto meilės ir motinystės temas, kartodamas žingsnius to sudėtingo šokio, kurį vadiname moters patirtimi.“
Claire Lombardo, romano „Mūsų smagiausios dienos“ autorė
„Kartais reikiama knyga randa tave tinkamu laiku... Romane genialiai parodoma, ką reiškia būti moterimi: mes esame ne tik savo gyvenimo džiaugsmų ir skausmų visuma, bet ir visų kelių, kurių nusprendėme nepasirinkti, atspindys.“
Lauren Mechling
Donna Freitas (Dona Freitas, gim. 1972) – amerikiečių rašytoja, negrožinės literatūros ir įvairių knygų vaikams bei paaugliams autorė, taip pat akademikė, tyrinėjanti seksualinės prievartos JAV universitetuose problemą. D. Freitas straipsnius šia tema publikavo „New York Times“, „Washington Post“, „Wall Street Journal“. „Devyni Rouzės Napolitano gyvenimai“ – pirmasis autorės romanas suaugusiesiems.
„Šiuos kalnus pažįstame kaip niekas kitas, tyliai kužda Lučijos šypsena, kopėme ir leidomės jų įkalnėmis šimtus kartų. Prireikus gebėsime apsisaugoti. <...>
- Eisiu su tavim, – girdžiu savo balsą nuslystant lūpomis.“
1915-aisiais, Austrijos–Vengrijos ir Italijos kovoms persikėlus į Alpių viršukalnes, italų valdžia neturi kito pasirinkimo kaip tik prašyti vietos žmonių pagalbos: aukštai kalnuose įkalintiems kariams trūksta ne tik amunicijos, bet ir menkiausio duonos kąsnio. Į šauksmą atsiliepia nemažai prieškalnių gyventojų, tarp jų ir penkios vieno kaimelio moterys: Lučija, Viola, Katerina, Marija ir Agata – nešėjos, ant gležnų pečių pintuose krepšiuose į priešakines fronto linijas gabensiančios visa, ką palieps karininkai.
Pirma tai tik šaudmenys, medikamentai ir skurdūs maisto daviniai, vėliau – motinų ir mylimųjų laiškai, pernakt plauti skalbiniai, galiausiai – žemyn neštuvais gabenami žuvusiųjų kūnai, kuriems ten aukštai nėra vietos būti priglaustiems po žeme. Tačiau šių penkių moterų ryžto palaužti negali niekas: nei širdį kaustantys karo vaizdai, nei aplink sproginėjančios bombos, nei paklydusių aukų tykantys austrų snaiperiai.
„Uolynų gėlė“ – tikrais faktais paremtas poetiškas pasakojimas apie Pirmojo pasaulinio karo metu pasiaukojamai dirbusias, tačiau primirštas neapsakomos drąsos moteris, grąžinantis joms teisėtą vietą išblukusiuose istorijos puslapiuose.
„Nuspaustų pečių skausmas, tylomis valgomi menki maisto daviniai, užgniaužtos ašaros ir retkarčiais netyčia išsprūstantis juokas – taip kuriama didinga ir sykiu kančios perkreipta karo alinamo gyvenimo mozaika.“
Corriere della Sera
Ilaria Tuti (gim. 1976) – garsi italų trilerių rašytoja. Nors universitete studijavo ekonomiką, ją visad traukė tapyba ir literatūra, laisvalaikiu vienai nedidelei leidyklai ji iliustruodavo knygas. „Uolynų gėlė“ – pirmasis autorės žingsnis nauju, istorinių romanų, keliu, išsyk teigiamai įvertintas skaitytojų ir 2021-aisiais pelnęs „Premio Internazionale di letteratura citta di Como“ apdovanojimą.
„NEW YORK TIMES“ BESTSELERIS NR. 1
Klinikinė psichologė dr. Nicole LePera savo praktikoje neretai susidurdavo su nemalonia tiesa: tradicinė psichoterapija ne visuomet pajėgia išspręsti visas psichologines problemas. Norėdama geriau padėti pacientams – ir sau pačiai – ji ėmė plėtoti gyvenimo filosofiją, sujungiančią psichinę, fizinę ir dvasinę žmogaus gerovę. Kai pajuto, kaip smarkiai žmogų keičia šis naujas požiūris, ėmė dalintis savo patirtimi „Instagram“ platformoje, pasivadinusi holistine psichologe (angl. „holistic psychologist“). Netrukus dr. N. LePeros paskyra tapo „Instagram“ sensacija, dabar ją seka beveik 7 milijonai žmonių.
Anot dr. N. LePeros, holistinė psichologija leidžia suprasti, kad „fiziniai ir psichologiniai simptomai – tai žinutės, o ne diagnozės visam gyvenimui“. Remdamasi naujausiais įvairių mokslinių sričių tyrimais, dr. N. LePera rodo, kad neigiamos patirtys ir vaikystės traumos sukelia fizinius sutrikimus, skatina žalingas reakcijas į stresą. Dėl jų mes įstringame kopriklausomybės, emocinės nebrandos ir traumos pančiuose, jaučiamės nelaimingi, nepatenkinti – net ligoti.
Knygoje pateikiami itin praktiški holistiniai metodai, padedantys išsilaisvinti iš destruktyvaus elgesio ciklo ir susikurti sąmoningumu bei rūpinimusi savimi grįstą gyvenimą. Dr. N. LePeros aprašomi fiziniai ir psichologiniai pratimai pakeis ne tik jūsų požiūrį į psichikos sveikatą, bet ir tai, kaip galite patys sau padėti.
„Pasauliui reikia šios knygos! <...> Ne visuomet galime kontroliuoti, kas mums nutinka, bet Nicole davė mums žemėlapį, kuriuo galime vadovautis ir reaguoti į viską pirmiausia galvodami apie savo gerovę ir vidinę ramybę.“
Lewis Howes
Nicole Lepera (Nikolė Lepera) – įgijo klinikinės psichologės išsilavinimą prestižiniame Kornelio universitete, JAV. Ji taip pat studijavo Naujojoje socialinių tyrimų mokykloje (Niujorke) ir Filadelfijos psichoanalizės institute. Dr. LePera įkūrė virtualią sveikatingumo platformą „SelfHealers Circle“ ir tarptautinę bendruomenę „SelfHealers“, kurios nariai vadovaujasi steigėjos išpopuliarintais holistinės psichologijos principais. „Padėk sau“ išsyk tapo „New York Times“ bestseleriu ir jau pasirodė daugiau nei 30 pasaulio šalių.
Išskirtinis leidimas su specialiu autorės kreipimusi į skaitytojus ir nauju intriguojančiu epilogu!
Pastarieji keli mėnesiai jaunai rašytojai Luenai Ešli buvo nelengvi: ji neteko motinos, sąskaitoje liko vos keli doleriai, o prie nuomojamo buto durų jau kelinta diena prilipintas iškraustymo pranešimas. Tad, pasitaikius progai užsidirbti, mergina sutinka imtis neįprasto darbo: garsios trilerių rašytojos Veritės Kroford vyras pasamdo ją užbaigti itin sėkmingos knygų serijos, nes jo žmona po automobilio avarijos nebepajėgia rašyti pati.
Atvykusi į Krofordų namus, Luena imasi nagrinėti kalnus Veritės užrašų. Netikėtai tarp popierių šūsnies ji randa skaudžią ir iki menkiausių detalių atvirą garsiosios rašytojos autobiografiją nuo dienos, kai sutiko vyrą Džeremį, iki negrįžtamai visos šeimos gyvenimą pakeitusio įvykio – pirmosios dukters žūties.
Džeremiui apie rastą rankraštį Luena neprasitaria: be užuolankų išberti Veritės prisipažinimai gedinčiam tėvui taptų per dideliu smūgiu. Bet pamažu ji supranta, kad, vis daugiau laiko leisdama su Džeremiu, ima jam jausti šį tą smarkiau nei lengvas potraukis. Jei Džeremis perskaitytų bent kelis rankraščio puslapius, jei sužinotų bent vieną kraupią detalę apie Veritę, juk nebegalėtų žvelgti į žmoną tokiu ištikimu ir atsidavusiu žvilgsniu kaip iki šiol, tiesa?..
„Hoover meistriškai supina meilės romano ir trilerio elementus, nepaliaujamai ieškodama nykstančių ribų tarp tiesos ir melo.“
Womanʼs Day
„New York Times“ bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. „Veritė“ tapo ne tik „New York Times“, bet ir „Sunday Times“, „USA Today“, „Publishers Weekly“ bestseleriu, 2023-iaisiais nominuota „British Book Award“ apdovanojimui (kategorija „Pageturner“). Pirmąsyk pasirodęs lietuvių kalba (2022 m.), romanas tapo vienu populiariausių „knygos.lt“ pirkėjų pasirinkimų. Šis, atnaujintas, leidimas – tai nekantriai lauktas Veritės, Džeremio ir Luenos istorijos papildymas: C. Hoover skaitytojams leidžia dirstelėti, kaip klostosi netolima jau pažįstamų veikėjų ateitis.
„Manau, mus traukia ne baimė, bet kontrolės poreikis. Jausmas, kad sugebame nugalėti pavojų ir suvaldyti savo likimą, kad savo rankomis kontroliuojame situaciją, ko mums šiaip labai trūksta gyvenime.“
Graikijos policijos tyrėjas, gebantis išsyk atpažinti pavydo motyvuotą nusikaltimą, seka vyro, galimai nužudžiusio savo brolį dvynį, pėdomis. Norvegijoje taksi vairuotojas viršininko automobilyje randa žmonos auskarą. Šiukšliavežys bando prisiminti audringos nakties įvykius: jie gali negrįžtamai pakeisti jo gyvenimą. Lėktuvu į Londoną skrendanti moteris planuoja atimti sau gyvybę, bet netikėtai įsitraukia į intriguojantį pokalbį su šalia sėdinčiu vyru.
Pirmajame Skandinavijos detektyvinių romanų karaliumi tituluojamo Jo Nesbø apsakymų rinkinyje gausu jo kūrybai būdingų šokiruojančių siužeto vingių ir meistriškų atomazgų. Tamsūs ir įtampos kupini apsakymai panardina skaitytojus į pavydo ir įtūžio aptemdytus veikėjų protus, kerštingas jų širdis. O kasdieniškos, net banalios skirtingų žmonių gyvenimų detalės tampa esminiais jų likimų posūkiais.
„J. Nesbø apsakymų rinkinyje <...> lengvai atpažinsime esmines jo romanus iš kitų išskiriančias sudedamąsias dalis: velniškai gudriai suręstus siužetus ir netobulų veikėjų žmogiškumo blyksnius, kuriuos bet kada gali nustelbti vidinė tamsa.“
Booklist
Jo Nesbø (Ju Nesbio, gim. 1960) – norvegų muzikantas, scenaristas, ekonomistas ir „New York Times“ bestselerių autorius. Pasaulinę šlovę bei gausybę apdovanojimų jam pelnė kultinė detektyvo Hario Hūlės knygų serija, subūrusi didelį ištikimų skaitytojų ratą ir Lietuvoje. Pirmasis jo apsakymų rinkinys „Pavydo ekspertas“ 2022 m. buvo įtrauktas į trumpąjį prestižinių apdovanojimų „Crime Writers’ Association Dagger Awards“ sąrašą ir jau išleistas daugiau nei 30 pasaulio šalių.
Amari Piters niekada neprarado vilties rasti savo dingusį vyresnį brolį Kvintoną, o dėl tokio užsispyrimo ją mokykloje ėmė užgaulioti vaikai. Vieną dieną brolio spintoje radusi tiksintį lagaminėlį, o jame – tik jai vienai skirtą kvietimą tapti Antgamtinių reiškinių biuro nare, Amari supranta, kad tik ši slapta organizacija gali padėti išsiaiškinti, kas iš tikrųjų nutiko Kvintonui.
Dar tik pradėjusi pažinti pasaulyje egzistuojančias antgamtines būtybes, Amari su naujais bendraklasiais atsiduria pavojų sūkuryje: pasaulio tvarką sunaikinti grasina tamsieji magai – Nakties Broliai... Vieniša ir sutrikusi Amari randa drąsos nepasiduoti – ji tobulina naujai atrastas savo magiškas galias, kad nugalėtų Tamsos Brolius ir sugrąžintų Kvintoną namo.
Stebuklų, nuotykių, veiksmo, bet kartu nuoširdumo kupina istorija, skatinanti pasitikėti savimi ir nepasiduoti net tamsiausiomis akimirkomis.
„Ši debiutinė serijos knyga neabejotinai taps populiari tarp vyresnių pradinukų ir vidurinių klasių moksleivių, laikančių save Hario Poterio, Persio Džeksono ir „Vyrų juodais drabužiais“ filmų gerbėjais...“
School Library Journal
„B. B. Alstonas įmeta savo bebaimę heroję į aplinką, kupiną magijos, mitinių būtybių ir pavojų. Amari, juodaodė mergaitė iš nepasiturinčios šeimos, kovoja su nesąžiningumu ir išankstinėmis nuostatomis, panyra į stebuklų, humoro ir nuotykių pasaulį...“
Publishers Weekly
B. B. Alston (Brendonas Briusas Alstonas) – amerikiečių rašytojas, „Antgamtinių tyrimų“ knygų serijos apie Amari Piters autorius. Jo knygos išleistos daugiau nei 30 pasaulio šalių, o „Amari ir Nakties Broliai“ 2021 m. laimėjo pagrindinį „Barnes & Noble Children’s and YA Book Awards“ apdovanojimą. Kino studija „Universal“ pagal šią knygą kuria filmą. Laisvalaikiu B. B. Alstonas tyrinėja mažiau žinomus maršrutus po JAV ir... valgo gerokai per daug saldumynų.
Jūros pakrante nusidriekęs tirštas rūkas apgaubia ištuštėjusius vasaros namelius ir atneša rudenį. Uvė Bakerudas sezoną visada užbaigia paskutines atostogų dienas praleisdamas šeimos vasarnamyje. Jam patinka tyla ir ramybė, kurios niekada ten neranda vasarą. Tačiau savaitgalio planus sugriauna išlaužtos vasarnamio durys ir pavogti brangiausi šeimos daiktai. Tikrindamas, ar kaimynų namelių neištiko toks pat likimas, viename jų Uvė randa kraujo klane gulintį kūną su kauke ant veido.
Detektyvas Viljamas Vistingas per savo karjerą matė ne vieną žiaurią žmogžudystę, tačiau vasarnamio nusikaltimas atrodo itin ciniškas ir atliktas be skrupulų. Kruopščiai dėliojant chaotišką bylos paveikslą ir daugėjant aukų skaičiui, detektyvo intuicija sako, kad, netikėtai susidūrus dviem pavojingoms nusikaltėlių grupuotėms, jūros pakrantė virto šaltakraujiško mūšio lauku. Tyrimas nuveda Vistingą net iki Vilniaus. Padedamas vietinės policijos jis klaidžioja po skurdžiausius Lietuvos sostinės rajonų labirintus, ieškodamas atsakymų apie šiurpios nakties įvykius.
„Audringas siužetas, itin išradingi veikėjų portretai, nepaprastai subtili niūrumos ir prieblandos nuotaika – visa tai Horstas kruopščiai suaudžia į pribloškiantį kriminalinį romaną, nuo kurio tiesiog neįmanoma atsitraukti.“
Edinburgh Book Review, UK
„Aukščiausios prabos kriminalinis romanas!“
Verdens Gang, Norvegija
Jørn Lier Horst (Jornas Lieras Hoštas, gim. 1970) – vienas svarbiausių ir populiariausių šiuolaikinių Norvegijos kriminalinių romanų autorių. Daugybę metų dirbęs vyriausiuoju inspektoriumi, unikalią patirtį pritaiko kurdamas savo romanų siužetus. Norvegijoje itin populiarios detektyvo Viljamo Vistingo serijos knygos ne kartą užkariavo Europos šalių perkamiausių knygų sąrašus. Rašytojas yra apdovanotas gausybe literatūros premijų, tokių kaip „Riverton“, „Stiklinio rakto“ ir prestižine „The Martin Beck“ premija, kurią suteikia Švedų detektyvų rašytojų akademija. Šiuo metu pagal Viljamo Vistingo knygų seriją kuriamas serialas.
Skiriama visiems vaikams, kurių gyvenimą aukštyn kojomis apvertė namuose atsiradęs jaunesnis brolis arba mažoji sesė.
„Tumui devyneri. Labiausiai už viską berniukas laukia sekmadienių, kai jį su broliu iš lovos kelia ne žadintuvas, o tėčio kepamų blynų aromatas. Kol tėtis kepa blynus, mama, įsisupusi į minkštą chalatą, geria kavą. Juokdamasi iš tėčio pokštų, viena akimi stebi Tumo jaunesnį brolį Feliksą.
– Et, pirmas blynas visada prisvilęs. – Tėtis švysteli vieną lietinį blyną į orą. – Šitą reikės išmesti.
– Ar ir aš – jūsų pirmas prisvilęs blynas? – vietoj „labas rytas“ tėvams burbteli Tumas.
Tumas paniuręs nuo tada, kai Kalėdų rytą tarp visų dovanų rado žydru kaspinu perrištą dėžę. Jos viduje tūnojo balionas su užrašu „brolis“, ir nuo tada jo gyvenimas negrįžtamai pasikeitė. “
Tumo širdgėla sulaukiant mažiau tėvų dėmesio ir nuolat lyginantis su jaunesniu broliuku tokia didelė ir ryški, kad ji netikėtai prikviečia svečią iš pačių aukštybių. Ką išsiaiškins berniukas ir naujasis jo draugas? Kokią tiesą apie žvaigždžių gyvenimą Tumui atskleis Žvaigždukas, apie kokias paslaptis naktimis šnabždėsis berniukų tėvai? O ko bijos mažasis Feliksas?
Atsakymus į šiuos ir dar daugiau klausimų rasite Redos Puodžiukės knygoje vaikams apie brolių santykius. R. Puodžiukė – muzikantė, mokydama groti smuiku ir nuolat bendraudama su įvairaus amžiaus vaikais ji neretai tampa jų asmeninių patirčių ir slaptų išgyvenimų sergėtoja. „Žvaigždininkas“ – antroji autorės knyga vaikams. 2021 m. leidykla „Baltos lankos“ išleido R. Puodžiukės knygą „Neeilinė diena Balioniškyje“.
Agnė Nananai – grafikė, knygų vaikams iliustratorė, tarptautinių parodų, festivalių ir projektų dalyvė. Autorės kurtos knygos nominuotos ir apdovanotos įvairiuose knygų bei iliustracijų konkursuose Lietuvoje ir užsienyje.
Pasaulyje yra daugybė paršelių rūšių. Bet viena jų stebuklinga – mėlynasis pagalvinis paršiukas. Iš esmės jis labai panašus į kitus: kriuksi, mėgsta voliotis purve, o labiausiai džiaugiasi, kai kas nors pakaso nugarą. Tik šie paršeliai labai maži ir labai... slapti. Dienomis, sulindę į minkštas kojines, jie tykiausiai miega giliausiuose stalčiukų kampučiuose. Tačiau kai pradeda temti ir namai priplūsta žiovuliukų, šitie paršiukai tekini lekia pas savo vaikelius.
Pagalvinio paršiuko darbas – prižiūrėti, ar sapnai gerai liejasi. Jis į sapną įdeda spalvą ar žodį, įlieja melodiją, tikrina, ar sapnas neprakiuręs, ar neteka pro šalį, ir saugo nuo košmarų.
Susipažinkite su paslaptingu sapnų saugotoju, kuris stengiasi, kad kiekvieno vaiko miegas būtų ramus, o sapnai – įdomūs, spalvingi ir melodingi. Tiesa, kartais šis paršelis iškrečia vieną kitą išdaigą.
Eglė Gelažiūtė-Pranevičienė yra leidyklos „Baltos lankos“ skelbto literatūrinio konkurso III vietos laimėtoja. „Pagalvinis paršiukas“ – pirmoji autorės knyga vaikams. E. Gelažiūtė-Pranevičienė aktyviai kuria muziką suaugusiesiems ir vaikams, yra išleidusi keturis solinius albumus, koncertuoja. Baigusi filologijos ir muzikologijos studijas, šiuo metu studijuoja etnologijos krypties doktorantūroje ir tyrinėja lietuvių muzikinį folklorą.
Philomena Marmion – iliustratorė, gimusi ir užaugusi Kaune, Edinburgo universitete baigusi iliustracijos studijas. Tradicines kūrybos priemones ji derina su skaitmeninėmis medijomis. Šios knygos nuotaiką įkvėpė ir padėjo sukurti Ph. Marmion vaikystės namai bei šunys Atila ir Havana. „Pagalvinis paršiukas“ – pirmoji iliustratorės knyga.
„Altorių šešėly“ (1933) – svarbiausias lietuvių literatūros klasiko Vinco Mykolaičio-Putino kūrinys. Šis psichologinis, autobiografinių elementų turintis romanas atskleidžia introvertiškos prigimties, poeto talentu apdovanoto, bet kunigystę pasirinkusio pagrindinio veikėjo Liudo Vasario vidinį pasaulį, siekį surasti savo tikrąjį pašaukimą, asmenybės formavimosi ir brandos kelią, filosofinį santykį su gyvenamuoju XX a. pradžios laiku. Ir sykiu kelia universalius žmogaus tapatybės paieškų klausimus.
„Altorių šešėly“ pradėjo naują – psichologinio romano – kelią lietuvių literatūroje ir iki šiol laikomas vienu svarbiausių šio žanro kūrinių.
Vincas Mykolaitis-Putinas (1893–1967) – poetas, prozininkas, dramaturgas, vertėjas, literatūrologas, vienas iškiliausių XX a. lietuvių kultūros veikėjų.
„Tada jis pasirodė. Padarė tai taip natūraliai, ir tai suprantama: šitas pasaulis juk jo. Jis išžengė iš miško šiek tiek tolėliau, už slidžių vėžių. Sustojo pelkės pakrašty tarp kadagio krūmo ir sukumpusios pušies. Įdėmiai žvelgė į nedidelį sniegu apklotą pelkės plotą, pakreipęs galvą taip, kad galėjau matyti profilį su tauria nosies linija, stačia kakta ir į viršų styrančiomis ausimis.“
Antrą Naujųjų metų dieną Ulfui Norstigui sukanka septyniasdešimt. Tą pačią dieną, kai Švedijoje prasideda licencijuota vilkų medžioklė. Tačiau Ulfas, kilęs iš senos medžiotojų giminės, turbūt pirmąkart atsisako joje dalyvauti. Galbūt dėl to, kad dieną prieš tai, sėdėdamas medžiotojo vagonėlyje, jis išvydo vienišą ilgakojį klajoklį vilką ir jam viduje kažin kas persimainė.
„Virsti vilku“ – tylus, išmintingas ir intymus pasakojimas apie žmogaus ryšį su gamta ir gyvūnija, susitaikymą su prisiminimais ir senatve, apie ilgalaikį santuokinį ryšį, gyvenimo kryptį keičiančius susitikimus. Tai ir istorija, kelianti skaudžius klausimus apie medžioklę ir silpnesniųjų žudymą.
„Virsti vilku“ – sintezė visko, kas geriausia literatūroje.”
Skånska Dagbladet
„Tai nepretenzingas romanas – ir būtent dėl to toks paveikus.”
Svenska Dagbladet
Kerstin Ekman (gim. 1933) – viena reikšmingiausių šiuolaikinių Švedijos rašytojų, kurios darbai lyginami su Ernesto Hemingway’aus kūryba. 1978–1989 m. ji buvo Švedijos akademijos, skiriančios Nobelio literatūros premiją, narė. Jos kūriniai versti į daugiau kaip 30 kalbų, ji yra gavusi daugumą svarbiausių Švedijos literatūros premijų. „Virsti vilku“ – naujausias K. Ekman romanas, apdovanotas 2022 m. „Norrlands Litteraturpris“ ir kitomis premijomis, išverstas į 19 kalbų, gimtojoje Švedijoje tapęs bestseleriu (parduota per 180 tūkst. knygos egzempliorių).
Svartų šeima susirenka į ūkį šalia Pretorijos Pietų Afrikoje, – bus laidojama motina. Tačiau netgi tokią dieną justi nesutarimai tarp tėvo ir vaikų. Tėvas mirštančiai jų motinai pažadėjo, kad juodaodei šeimos tarnaitei Salomėjai padovanos namelį, kuriame ji gyvena, ir taip suteiks nuosavus namus, nuosavą žemę. Bet pažado jis netesi. Trys vaikai – Amor, Antonas ir Astrida – pasklinda po skirtingus Pietų Afrikos kraštus, jų ryšiai nutrūksta, bet pažadas, tėvo duotas motinai, visą gyvenimą persekioja juos tarsi prakeiksmas.
Dešimtmetis keičia dešimtmetį, šeima susirenka palydėti vis kito mirusio nario, ir kiekvienąkart tarsi Damoklo kardas virš jų pakimba klausimas: ar sulaužius pažadą įmanoma išvengti pasekmių?
Romano įvykių fone skleidžiasi XX a. antros pusės – XXI a. pradžios Pietų Afrikos Respublikos istorija, apartheido režimo įtaka žmogui ir visuomenei. Jame, meistriškai kuriant laiko tėkmės jauseną, vaizduojamos kelios šeimos kartos, atsidūrusios vertybių ir moralinių pasirinkimų kryžkelėje.
„Vienas didžiųjų pasaulio rašytojų.“
Edmund White
„Nuostabu, kaip romanas gali priversti matyti ir mąstyti naujai.“
„Booker Prize“ komisija, 2021
„Šedevras.“
Elizabeth Day
Damon Galgut (Domonas Galgutas, gim. 1963) – Pietų Afrikos rašytojas. 2021 m. už romaną „Pažadas“ jis buvo apdovanotas „Booker Prize“ premija ir tapo vos trečiu Pietų Afrikos rašytoju, ją pelniusiu. Romane „Pažadas“ gausu tokių modernizmo prozai būdingų bruožų kaip sąmonės srautas, vidinis monologas, menamoji kalba, tad kritikų jis lyginimas su Jameso Joyce’o, Williamo Faulknerio, Virginios Woolf tradicija. Du ankstesni rašytojo romanai („The Good Doctor“ ir „In a Strange Room“) taip pat buvo įtraukti į trumpuosius „Booker Prize“ sąrašus.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Teitė Kolins, sutikusi oro linijų pilotą Mailsą Arčerį, nemano, jog patirs meilę iš pirmo žvilgsnio. Net nepasakytum, kad jie draugai. Teitę ir Mailsą sieja tik viena – nenuginčijama fizinė trauka. Regis, abiem to ir užtenka: jis nenori rimtų santykių, o ji neturi laiko meilei. Viskas klostysis puikiai, jei tik Teitė laikysis dviejų Mailso taisyklių: jokių klausimų apie praeitį, jokių lūkesčių ateičiai.
Tačiau neilgai trukus abu supranta: širdis ne taip lengvai paklūsta protui, pažadai dažnai būna sulaužomi, taisyklių ne visuomet laikomasi, o meilė... gali būti bjauri.
Jausminga, sudėtinga ir itin realistiška istorija, pasižyminti Colleen Hoover gebėjimu, regis, paprastoms, kasdienėms akimirkoms suteikti emocinės jėgos.
„C. Hoover nepriekaištingai sukuria jaunų suaugusiųjų pasaulį: jame du žmonės kopia karjeros laiptais ir atranda brandžią meilę.“
Booklist
„New York Times“ bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. Autorės romanai „Mes dedame tašką“, „Mes pradedame iš naujo“, „Ką praleidau, kol miegojai“ ir „Veritė“ subūrė milžinišką gerbėjų ratą ir Lietuvoje. Nors „Bjauri meilė“ pirmąsyk pasirodė 2014 m., aistringa Teitės ir Mailso meilės istorija iki šiol išlieka vienu skaitomiausių ir mylimiausių rašytojos kūrinių.
„Pasaulyje, žinok, yra dalykų, kuriuos tegali padaryti vienas, ir yra dalykų, kuriuos tegali padaryti dviese. Svarbu juos teisingai suderinti.“
Rudens naktis Tokijuje. Gaudžia rimstantis miestas. Jausmingas vidurnakčio džiazas. Pasiklydusios sielos kiaurą naktį braido gatvėmis, rymo kavinėse, repetuoja rūsiuose, lankosi viešnamiuose ir giliai, labai giliai miega... Nes „vidurnaktį laikas teka kitaip“. Nes sąmonė tarsi pritemusi. Bet ar tai, kas skendi tamsoje, – ta pati spalvinga mūsų kasdienybė? Ar nakties monai, viliojantys jaukumu ir artumu, – tikroji realybė?
„Karčiai saldus romanas, įtiksiantis net išrankiausiam literatūriniam skoniui... H. Murakami kūryba mums primena, kad pasaulis platus, mitai – universalūs, o kol miegame, gyvenimas juda paslaptingais ir neįmanomais nuspėti keliais.“
San Francisco Chronicle
Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų braižu. Daugelis jo kūrinių įkvėpti muzikos. Štai ir romano „Pernakt“ (After Dark) pavadinimas – nuoroda į autoriaus mėgstamo džiazo klasikos kūrinį „Five Spot Afterdark“, pernakt vedžiojantį veikėjus vienatvės labirintais.
„Kodėl visi turi būti tokie vieniši, pamaniau. <...> Pasaulyje gyvena tiek žmonių, kiekvienas jų jaučia ilgesį, ieško kitų ir vis dėlto nuo jų atsiriboja. Kam? Ar šita planeta sukasi varoma žmonių liūdesio?“
K. pamilsta savo geriausią draugę Sumirę, kuri labiau už viską – net meilę – trokšta tapti rašytoja. Tačiau Sumirė, sutikusi vyresnę moterį Miū ir karštai ją įsimylėjusi, supranta, kad žodžiai ima jos nebeklausyti, ji nebegali rašyti.
Sumirė su Miū išvyksta į nedidelę, ožkų pilną Graikijos salą. Netrukus K. pasiekia žinia, kad Sumirė paslaptingai dingo. K. ima jos ieškoti, o naktimis jį kankina keisti sapnai ir vizijos...
„H. Murakami turi neprilygstamą dovaną psichologines metaforas paversti slėpiningais pasakojimais.“
New York Times Book Review
Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų braižu. „Mylimoji Sputnik“ – vienas skaitomiausių autoriaus romanų, gili meditacija žmogaus vienatvės ir ilgesio tema.
Tai buvo vienas dramatiškiausių XX amžiaus pabaigos vaizdų: visas pasaulis su liūdesiu ir siaubu stebi du berniukus, du princus, laidotuvių procesijoje žengiančius paskui savo motinos karstą. Kai princesė Diana atgulė amžinojo poilsio, milijardai žmonių svarstė, ką tuo metu galvoja, ką jaučia princai Williamas ir Harry, kaip toliau klostysis jų gyvenimai.
Princui Harry ši knyga – tai galimybė pagaliau papasakoti tą istoriją.
Prieš netekdamas motinos, dvylikametis Harry visiems buvo žinomas kaip nerūpestingas, lengvabūdis rimtaveidžio sosto įpėdinio „atsarginis“. Tačiau netektis viską pakeitė. Mokykloje jam sekėsi sunkiai, neapleido pyktis ir vienatvė, dėl motinos mirties jis kaltino žiniasklaidą, todėl sunkiai susitaikė su tuo, kad ir pačiam teks gyventi nuolat stebimam lyg pro didinamąjį stiklą.
Sulaukęs dvidešimt vienų, Harry įstojo į Britų armiją. Disciplina suteikė struktūros jo gyvenimui, o du kartus atlikęs karinę tarnybą užsienyje jis tapo didvyriu savo šalyje. Tačiau greitai pasijuto dar labiau sutrikęs nei kada nors anksčiau, ėmė kentėti nuo potrauminio streso sindromo, nepakeliamų panikos priepuolių. Užvis svarbiausia – jis negalėjo rasti gyvenimo meilės.
Tuomet jis sutiko Meghan. Pasaulis žavėjosi kino ekranų verta jų meilės istorija ir džiaugėsi pasakiškomis vestuvėmis. Bet žiniasklaida nuo pat pradžių medžiojo Harry su Meghan – jiems teko patirti nuolatines užgaules, rasizmą, melą. Matydamas, kaip kenčia žmona, ir suprasdamas, kad jųdviejų saugumui ir psichikos sveikatai kilo pavojus, Harry neturėjo kitos išeities kaip tik išvykti iš gimtosios šalies. Per amžius pasitraukti iš britų karališkosios šeimos drįso vos keletas. Paskutinė ją palikti bandė Harry motina…
Princas Harry pirmą kartą pasakoja savo istoriją, atvirai, su bebaimiu nuoširdumu dokumentuodamas gyvenimo kelionę. „Atsarginis“ – tai kertinė knyga, kupina įžvalgų, dar negirdėtų faktų, savianalizės ir sunkiai įgytos išminties apie amžiną meilės galią įveikti skausmą.
Princas Harry, Sasekso hercogas, – sutuoktinis, tėvas, filantropas, karo veteranas, užsiima psichikos sveikatos advokacija ir aplinkosaugos aktyvizmu. Jis su šeima ir trimis šunimis gyvena Santa Barbaroje, Kalifornijoje.
„Pati juokingiausia knygelė!“
Georgie, 9 metai
Giedriaus Arbačiausko balsu įskaityta bei linksmais garsiniais intarpais papildyta audioknyga jaunuosius klausytojus ir klausytojas kviečia į GŪDŽIAGIRĘ!
Kai Tedas visai netyčia nukanda šiurpiausios katės Princesės Sagaitės uodegą, jam ir sesei Nensei tenka sprukti!
Lapiukams reikia kuriam laikui palikti šurmuliuojantį Didmiestį ir įsikurti Gūdžiagirėje. Ten jie tikisi rasti ramybę, tačiau... Brolį ir sesę pasitinka keisti girios gyventojai: vagiliaujanti erelė, teatrališka antis, apsitempusios triko voverės ir nuotykiai, kurių jie niekada nepamirš.
Šmaikšti, linksma ir nuotykių pilna audioknyga labiausiai tinka 6–9 metų amžiaus vaikams, bet prajuokins ir suaugusiuosius. Tad: „Sprokite iš juoko (tik mirtinai nesusprokite)!“
„Prieš penkerius metus, atlikdamas pirmąjį darbą, Nanao susidūrė su neplanuotais sunkumais ir nejučia pagalvojo: „Kas nutiko kartą, gali nutikti ir antrą.“ Galbūt ši mintis ir lėmė, kad antrasis darbas buvo visiška katastrofa, kaip, savaime aišku, ir trečiasis.“
Smulkus vagišius ir visokių nešvarių darbelių vykdytojas Nanao, nusikaltėlių pasaulyje žinomas kaip Boružė, įsitikinęs, kad jį persekioja bėdos. Tad gavęs lengvutę užduotį įlipti į greitąjį traukinį Tokijuje, paimti juodą lagaminą ir išlipti kitoje stotyje visai nenustemba, kai užsakovo nurodytame šinkansene susiduria su bene pavojingiausiais ir aukščiausio kalibro nusikaltėliais visoje šalyje: čia ir pagarsėję žudikai Citrina su Mandarinu, lydintys vieno mafijos boso sūnelį namo, ir keršto trokštantis buvęs mafijos parankinis Kimura bei jo mažametį sūnų nuo prekybos centro stogo nustūmęs, ciniško žiaurumo pritvinkęs Princas, ir gatvių niekšelis Vilkas, siekiantis atsimokėti Nanao už išmuštus dantis.
Nereikia nė sakyti, kad viskas klostosi toli gražu ne pagal planą. Traukiniui milžinišku greičiu lekiant galutinės stotelės link kyla tik vienas klausimas: kas visą šią nusikaltėlių šutvę surinko į vieną vietą ir kuriam bus lemta iš viso šio mėšlo išsikapstyti gyvam?
„Kriminalinis pabėgimo kambario žaidimas, lekiantis daugiau nei 300 km/val. greičiu.“
Times
„Greitas, pavojingas ir subtiliai juokingas.“
NPR
Kotaro Isaka (gim. 1971) – Japonijoje itin populiarus mangų ir kriminalinių romanų kūrėjas. Jo trileris „Žudikų traukinys“ tapo nacionaliniu bestseleriu Japonijoje ir patraukė užsienio leidėjų bei filmų kūrėjų dėmesį. 2022-aisiais „Sony“ pristatė knyga paremtą veiksmo komediją „Bullet Train“ (liet. „Kulkų ekspresas“, režisierius David Leitch), kuriame pagrindinius vaidmenis atliko tokie garsūs aktoriai kaip Bradas Pittas, Hiroyuki Sanada ir Sandra Bullock. Filmą galima pamatyti ir „Netflix“ platformoje.
„Mano senelis dažnai kartodavo, kad knygose slypi didžiulė galia. Bet kas per daiktas toji galia iš tiesų?“
Nacukio knygynas, maža naudotų knygų parduotuvė, glūdi senoje gatvelėje miesto pakraštyje. Jo sienos užstatytos lubas remiančiomis knygų lentynomis, o kiekviena jų prikrauta nuostabių knygų. Atsiskyrėliu save laikantis jaunuolis Rintaro Nacukis nepaprastai mėgsta šią savo senelio – mįslingo knygų mylėtojo ir saugotojo – sukurtą erdvę. Čia Rintaro skaitydamas praleidžia daugybę laimingų valandų.
Mirus seneliui, Rintaro lieka sugniuždytas ir vienišas. Atrodo, kad jam teks uždaryti knygynėlį. Bet tada lyg iš niekur pasirodo kalbantis katinas vardu Tigras ir paprašo Rintaro pagalbos. Rainasis gan įsakmiai ir be užuolankų nurodo, kad knygų mylėtojas privaląs prisijungti prie jo misijos. Ši keista pora leidžiasi į tris labirintus gelbėti žmonių apleistų ir nemylimų knygų. Galiausiai Rintaro laukia paskutinė užduotis, kurią jis turės atlikti vienas pats...
„Mėgstantieji tradicinį japonų literatūros pasakojimą ir knygas mėgausis skaitydami apie pamokas, kurias išmoksta (ir kurių pats moko) Rintaro. Katinai, knygos, jauna meilė ir nuotykiai – derinys, kuriam neįmanoma atsispirti!“
Kirkus
„Sušildo širdį.“
Japan Times
„Slėpiningas ir kupinas išminties pasakojimas.“
Shelf Awareness
Sōsuke Natsukawa (Sosukė Nacukava, gim. 1978) – japonų gydytojas ir rašytojas. Jo debiutinė knyga „Kamisama No Karute“ („Dievo medicininė kortelė“) 2009 m. laimėjo „Shogakukan“ grožinės literatūros apdovanojimą ir tapo bestseleriu – Japonijoje jo parduota per 1,5 milijono egzempliorių. Tarptautiniu mastu žinomiausias autoriaus romanas „Apie katiną, gelbėjusį knygas“. Jis išverstas net į 39 kalbas, tapo bestseleriu Prancūzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Turkijoje, o vien anglų kalba knygos parduota per 200 000 egzempliorių.
Jeigu išsirinkote šią audioknygą, vadinasi, norite būti sėkmingi ir veržliai siekti savo tikslų. Pasak daktaro D. J. Schwartzo, tam nereikia ypatingų talentų. Būtina tik tam tikru būdu mąstyti ir vadovautis tam tikromis nuostatomis darbe bei asmeniniame gyvenime. Apie tai, kaip visa tai išsiugdyti, įtaigiai ir gyvai pasakoja šios knygos autorius.
Kad ir ką kurtume, statytume ar gamintume automobilius, tiltus, raketas – mums reikia įrankių. Daugelis žmonių, siekdami pagerinti gyvenimą, pamiršta apie pagalbines priemones. Knygoje „Plataus mąstymo jėga. Mąstyk kitaip!“ gausu realių pavyzdžių ir patarimų, kaip elgtis įvairiose verslo bei asmeninio gyvenimo situacijose, kad gautume geresnius rezultatus.
Džordžijos universiteto profesorius David Joseph Schwartz (Deividas Džozefas Švarcas, 1927-1987) vienas žinomiausių Amerikos autorių, rašiusių lyderystės klausimais. Jo programos veiksmingumu įsitikino milijonai žmonių visame pasaulyje, o knygos „Plataus mąstymo jėga“ parduota daugiau nei 6 mln. egzempliorių.
„Kad liautumės kartoję praeities klaidas, turime suprasti, kodėl apskritai išsiugdėme tokių įpročių ir kas mums iš jų. <...> Tik tada pajėgsime tokią pačią naudą pasiekti kitaip. Būtent tam ir skirta ši knyga.“
Ne vienas iš mūsų norėtų pasikeisti – mažiau nerimauti, galbūt numesti svorio, būti atviresni megzdami asmeninius santykius ar ryžtingesni darbe. Tačiau bet kuris svarbus pokytis neretai būna sudėtingas, reikalauja daug fizinių ir psichologinių pastangų.
Anot dr. Gabijos Toleikytės, „dauguma mūsų gyvenimo problemų kyla tada, kai nepripažįstame tikrovės ir planuojame pagal tai, kokie norėtume būti, o ne kokie iš tiesų esame“. Tad, norint pasikeisti, pirmiausia būtina pažinti ir perprasti save. Remdamasi naujausiais neuromokslų tyrimais, dr. G. Toleikytė šioje knygoje pasakoja, kaip veikia mūsų smegenys ir kokią įtaką jos daro mūsų kasdienei elgsenai: įpročiams, emocijoms, asmenybei, santykiams ir bendravimui.
Pasitelkdama aibę realių, praktinių pavyzdžių, dr. G. Toleikytė parodo:
– ko reikia smegenims, kad galėtume prisijaukinti naujus įpročius;
– kaip sustiprinti savo motyvaciją, turinčią kone stebuklingos galios;
– kaip išlaikyti tvirtus, visaverčius santykius;
– aštuonis emocijų tipus ir kaip juos valdyti;
– nesunkių būdų pagerinti produktyvumą.
Šis įkvepiantis ir pamokomas savigalbos vadovas atvers akis ir taps nepamainomu pagalbininku žengiant saviugdos keliu.
Dr. Gabija Toleikytė – neuromokslininkė, dėstytoja. Daktaro disertaciją ji apsigynė Londono universiteto koledže, Jungtinėje Karalystėje, taip pat yra įgijusi verslo lavybininkės (angl. coaching) kvalifikaciją. Autorės kalbos buvo transliuojamos interneto platformose „TEDx Talks“ ir „Talks at Google“, o straipsniai publikuoti ne tik akademiniuose žurnaluose, bet ir tokiuose populiariuose leidiniuose kaip „Guardian“, „Telegraph“ ir „Men’s Health“. Šiuo metu dr. G. Toleikytė dėsto psichologiją Šefildo Halamo universitete, Jungtinėje Karalystėje, o nuosavoje konsultavimo įmonėje veda lavybos seminarus ir verslui („Google“, „Financial Times“, „Lloyds Bank“), ir pelno nesiekiančioms organizacijoms.
Dažnai tenka girdėti, kad mergaitėms prasčiau sekasi tikslieji mokslai. Kad moterys – lyg užsuktos melagės, šį amatą įvaldžiusios geriau nei kitos lyties atstovai, bent iki susiduriant su reikšmingomis piniginėmis aferomis – čia estafetę, regis, perima vyrai. Arba kad vyrai ne tokie jautrūs ir empatiški kaip tariamos jų oponentės. Kad jie labiau mėgsta rizikuoti, o moterys visad atsitraukia, linksta į saugesnius pasirinkimus. Su lytimi susiję mitai be galo gajūs. Jie sklinda kosminiu greičiu, nors dažnai neturi tvirtesnio pagrindo ar aiškių įrodymų. Vis dėlto dažnai jais patikime.
Elgsenos ekonomistės Agnės Kajackaitės nuomone, tokie teiginiai privalo būti grindžiami mokslu. Todėl audioknygoje „WO/MEN“ ji meta iššūkį nusistovėjusiems įsitikinimams ir kviečia skaitytojus bei skaitytojas į savo ir kitų tyrėjų laboratorijas visame pasaulyje, kur, remdamasi mokslinėmis įžvalgomis, eksperimentais ir kasdiene aplinka, kvestionuoja įsigalėjusius mitus – gal iš tiesų viskas nėra tik juoda ir balta?
Audioknygoje „WO/MEN“ sužinosite:
- Kurie – vyrai ar moterys – labiau linkę varžytis? O kurie – apgaudinėti?
- Kas dažniau aukoja kraujo ir kaip atlygis keičia donorų elgseną?
- Kieno kognityvines galimybes labiau paveikia vėsios patalpos?
- Ką lengviau įtikinti konspiracijos teorijomis?
...ir daugelį kitų įdomių, kartais netikėtų faktų apie žmonių elgesį ir jį lemiančias aplinkybes.
„Niekada nemaniau, kad taip parašyčiau, bet jei reiktų rinktis, ką kviesti į gimtadienio vakarėlį – iliuzionistą ar ekonomistą, – po šios knygos tikrai rinkčiausi Agnę.“
Rimantė Kulvinskytė, žurnalistė, tinklaraščio „Laimės dieta“ kūrėja
Dr. Agnė Kajackaitė gimė ir augo Šakiuose. 2009 m. Vilniaus universitete gavo ekonomikos bakalauro, vėliau Kelno universitete – ekonomikos daktaro laipsnį. 2017 m. tapo WZB Berlyno socialinių mokslų centro Etikos ir elgsenos ekonomikos skyriaus grupės vadove, šiuo metu yra Milano universiteto profesorė. 2019-aisiais jos vardas nuskambėjo per visą pasaulį: mokslininkės tyrimu apie „termostatų kovas“ biuruose pasidalino „New York Times", „Time“, CNN, BBC ir daugelis kitų žurnalų bei televizijos kanalų.
Rudauodegis lapiukas Pūkis – vaikų mylimas herojus, smalsiai tyrinėjantis pasaulį. Šioje audioknygoje paprasta ir linksma forma Giedrius Arbačiauskas pasakoja apie Pūkio nuotykius girioje: draugus, nutrūktgalviškas pramogas, skaudžias ir linksmas gyvenimo pamokas, kurių išmoksime visi kartu.
Audioknygoje „Oi tas Pūkis“ išgirsite 13 linksmiausių lapiuko Pūkio istorijų, kurias labiausiai mėgsta 2–7 metų vaikai.
1. Iš kur atsirado Pūkis?
2. Kieno liežuvis ilgesnis?
3. Pūkis ir dantukai
4. Pūkis ir baidyklė
5. Pūkis ir šarka
6. Pūkis karalius
7. Pūkis ir Migla
8. Pūkis ir kadagys
9. Pūkis ir traktorius
10. Pūkis ir pūkutis
11. Pūkis ir snaigė
12. Pūkis ir juokutis
13. Pūkis ir mamytė
„<...> tiek pirmoji, tiek antroji ponia Kristi labai panašios. Abi suprantame, kad neįmanoma papasakoti savosios istorijos neatskleidžiant ir svetimos.“
1925-aisiais panelė Nana O'Di tapo neatsiejama garsiosios detektyvų autorės Agatos Kristi ir jos vyro Arčibaldo gyvenimo dalimi. Pirma – jų abiejų. Vėliau – jau tik Arčio. Jauna, daili ir gyvybe trykštanti pulkininko Krisčio meilužė ne vienus metus planavo sugriauti Agatos Kristi pasaulį ir pagrobti iš jos tai, ko labiausiai troško. Tikslas jau buvo pasiekiamas ranka... bet lemtingą vakarą garsioji rašytoja dingo kaip į vandenį.
„Ponios Kristi apgaulė“ – tai ne tik dešimtmečius skaitytojus viliojusios Agathos Christie dingimo paslapties interpretacija, bet ir įsivaizduojamas kitos moters – pulkininko Archibaldo Christie meilužės – akimis perteiktas tų kelių dienų ir ilgo iki jų vedusio kelio liudijimas, leidžiantis mėgautis ne tik išmoningu pasakojimu, bet ir pasinerti į mįslingą, Aukso amžiaus detektyvus menantį dingimo narpliojimą.
„Meilės istorijų ir detektyvų su agatakristiškomis paslaptimis gerbėjams.“
StarNews
„Nina de Gramont ima vieną tikros istorijos siūlelį ir iš jo nuaudžia gudriai supintą, spalvingą ir užburiančiomis detalėmis atgyjantį naujai įsivaizduotą įvykių paveikslą.“
Tarptautinių bestselerių autorė Kristin Hannah
„Meilė, nusikaltimai ir paslaptys, gausiai apipinti maloniai stebinančiu sąmoju.“
Elizabeth Macneal, „Lėlių fabriko“ autorė
Nina de Gramont (dar žinoma kaip Marina Gessner) – amerikietė, knygų suaugusiesiems ir paaugliams autorė, Šiaurės Karolinos universitete Vilmingtone dėstanti kūrybinį rašymą. Jos romanas „Ponios Kristi apgaulė“ susilaukė nemažai dėmesio: tapo tarptautiniu ir „New York Times“ bestseleriu, pateko į „Goodreads“ laukiamiausių 2022-ųjų knygų sąrašą ir buvo išrinktas knygynų tinklo „Waterstones“ 2022-ųjų lapkričio mėnesio trileriu.
Vytauto V. Landsbergio įskaityta meilės ir kelionių pasaka, 2004 metais išrinkta geriausia metų knyga vaikams.
Baltas laukinis arklys Dominykas įsimyli šiek tiek išpaikusią rugiagėlę. Tačiau rudenį, artėjant šalnoms, jis yra priverstas paslėpti ją po akmeniu, o pats iškeliauja Afrikon ieškoti rugiagėlės giminių.
Ten Dominykas susipažįsta su krokodilu, begemotu, beždžionėle, kupranugariu ir kitais linksmais personažais. Pavasarį arklys sugrįžta į Lietuvą ir apie savo pasakišką kelionę papasakoja vėl išdygusiai rugiagėlei.
Knyga moko meilės, kūrybos. Kartu ji subtiliai paliudija ir apie amžinąjį gyvenimą, apie nuolat vykstantį atsinaujinimą ir atgimimą. Knygų apie arklį Dominyką serija – tai kelionė po meilės šalį, o meilė juk yra ir skaudi, ir džiaugsminga, ir pavydi, ir padykusi, ir melancholiška. Tinkama įvairaus amžiaus klausytojams.
Vytauto V. Landsbergio įskaityta antroji šios pasakų serijos knyga apie laukinį arklį Dominyką, pamilusį rugiagėlę Svajonę.
Arklys iškeliauja į kosmoso platybes ieškoti savo mylimajai stebuklingo karšto brangakmenio, kuris neatšąla nei rudenį, nei žiemą. Dominykas žino, kad, užkasus tokį brangakmenį po rugiagėlės šaknimis, toji niekad nebenušals.
Dominykas aplanko Mėnulį, paskui Venerą, Jupiterį, Marsą ir kitas aplink Saulę besisukančias planetas. Vienoje jų jis ir randa ieškomą brangakmenį.
„Stebuklingas Arklio Dominyko brangakmenis“ – trečioji Vytauto V. Landsbergio įskaityta šios pasakų serijos knyga apie arklį Dominyką.
Tai intriguojanti detektyvinė istorija apie tai, kaip nežinia kas pavogė Dominyko mylimosios rugiagėlės amžinai šildantį brangakmenį. Kartu tai ir kupinas graudžios ironijos pamokomas pasakojimas apie meilę, pavydą ir pasiaukojimą.
2011 metais išrinkta geriausia metų knyga vaikams. Audioknygoje rasite sutrumpintą popierinės knygos versiją su dainelėmis.
Vytauto V. Landsbergio įskaityta ir įdainuota pasaka apie pelytę Zitą.
Kambaryje po lova, grindyse, buvo išgraužta apvali skylutė. Už tos skylutės buvo išgraužtas nedidelis dviejų kambariukų urvelis, kuriame gyveno maža pelytė vardu Zita. Kadangi Zitutė buvo dar labai maža pelytė, ji visko labai labai bijojo...
Kiaurą dieną Zita tupėdavo savo urvelyje, iškišusi drėgną nosytę, ir drebėdavo iš baimės. Dažnai bijodavo net nubėgti iki katino Mickaus lėkštutės virtuvėje ir paragauti ant grindų nukritusio kačių ėdalo. Nebent koks vienas gabaliukas atriedėdavo beveik iki pat lovos – tada Zita žaibišku greitumu išlėkdavo iš savo urvelio, čiupdavo tą skanų kąsnelį ir kaip išprotėjusi lėkdavo atgal.
Taigi, gyveno bailiukė Zita savo urvelyje ir nė kiek neaugo – nes iš tos baimės ji beveik nieko nevalgė. Ir dėl to buvo plona, išdžiūvusi ir lengva, tarsi koks vaiduoklis.
O kaip buvo toliau, išgirsite klausydamiesi šios audioknygos...
Vytauto V. Landsbergio įskaityta pasakų ir anekdotų knyga, tapusi bestseleriu. Pirmąsyk pasirodžiusi dar 1994 metais ji buvo išrinkta geriausia metų knyga vaikams.
Nonsenso stiliaus kūrinys pradėjo visai šeimai skirtų knygelių tradiciją. Rudnosiuko pasvarstymai kelia šypseną, žadina vaizduotę, skatina optimizmą, ragina ir į save pažvelgti autoironiškai, o visas problemas traktuoti lengvai, nes tik taip jos gali būti išspręstos.
Knyga apima tris Rudnosiuko gyvenimo etapus – jaunystę okupuotose Rudnosiukiškėse, brandą tremtyje ir linksmą kūrybišką gyvenimą laisvose Rudnosiukiškėse. Audioknygoje rasite sutrumpintą popierinės knygos variantą su dainelėmis.
Audioknygoje „Kajaus ir Ateivuko kelionė į Burbuliandiją“ pasakojama nuotaikinga istorija apie netikėtai užsimezgusią Žemės berniuko Kajaus ir paslaptingojo Ateivuko draugystę.
Kajus nori pažinti ir suprasti didelį ir jam labai įdomų pasaulį, pilną neatsakytų klausimų: ar egzistuoja dinozaurai? Ar svajonės pildosi? Iš kur atsiranda ateiviai? Tarsi iš dangaus nukritęs Ateivukas Kajų pakviečia kartu keliauti į tolimąją Burbuliandiją ir sužinoti, kaipgi viskas yra iš tikrųjų.
Tegul ši smagi istorija pažadina mažųjų norą atrasti nežinomus kraštus, patikėti stebuklais ir primena mums, kad tikrą draugą galima sutikti labai netikėtai!
Leiskimės į nepaprastą kelionę kartu!
1925 metais iš žydiškos perspektyvos parašytas romanas, kurio veiksmas vyksta Kaune. Autorius originaliai supina savo gyvenamo laiko visuomeninių pervartų refleksiją, autobiografines patirtis, didmiesčio vaizduoseną, ekspresionistinę estetiką ir Kauno topografiją.
„Prieš mus — pirmas tarpukario Kauną įprasminantis romanas, dargi parašytas iš žydiškos kairuoliškos perspektyvos, beveik nesiejamos su laikinąja sostine, ir taip praturtinantis literatūrinę miesto refleksiją unikaliu žvilgsniu. Literatūros tyrinėtojai kaip ankstyviausią Kauną tematizuojantį stambiosios prozos kūrinį iki šiol nurodo Teofilio Tilvyčio romaną „Ministerijos Rožė“, išleistą 1931 m., t. y. jau praėjus penkeriems metams po Zingmano „Oifn švindltrep“ pasirodymo. Tai skatina svarstyti apie nuoseklų daugiakultūrės perspektyvos įtraukimą į miesto literatūros tyrimus. Dabar jau aišku, kad pirmasis Kauno romanas priklauso visai ne lietuvių, o jidiš rašytojo plunksnai.“
Knygos vertėja Goda Volbikaitė
Karštą ir ilgą 1939-ųjų vasarą Didžioji Britanija ruošiasi karui. Bet Safolko apylinkėse, Saton Hu dvare palei upę, tvyro visai kitokios nuotaikos: dvaro savininkės ponios Priti nuojauta neapgavo – viename iš jos žemėse stūksančių pilkapių savamokslis archeologas Bezilas Braunas atranda lobį. Šalyje augant nerimui, o kasinėjimams tęsiantis, paaiškėja, kad tai – ne eilinis radinys, bet tikrų tikriausias viduramžių laivas–kapas. Neilgai trukus šis atradimas ima kelti visokiausias aistras, intrigas ir pavydą.
Romane „Lobis“ nepaprastai įtaigiai ir su humoru pasakojama apie Saton Hu kasinėjimus – bene svarbiausią archeologinį anglosaksiškojo laikotarpio atradimą Britanijoje, – tris mėnesius trukusį aistringą nuotykį, kai įkvėpti atradimų dvasios vietiniai kovojo su prašalaičiais, mėgėjai nesutarė su profesionalais, meilė ir konkurencija vešėjo lygia greta.
„Rafinuotai originalus.“
Ian McEwan
„Žavinti meilės ir praradimų istorija.“
Robert Harris
„Geriausias J. Prestono kūrinys.“
Independent
„Subtilus pranykusios eros atgaivinimas.“
Sunday Times
„Iš paprasto pasakojimo apie purvą J. Prestonas išgavo aukščiausios prabos auksą.“
Observer
John Preston (Džonas Prestonas, gim. 1953) – anglų žurnalistas ir rašytojas. Parašė septynias knygas, keturios iš jų – romanai. „Lobis“ laikomas svarbiausiu jo grožinės literatūros kūriniu. Pagal šį romaną 2021 m. pasirodė „Netflix“ filmas „The Dig“ (rež. Simon Stone), nominuotas BAFTA apdovanojimams.
Paskutinė metų diena Buenos Airėse statomame daugiabutyje.
Ryte būsimieji butų savininkai, lydimi krykštaujančių vaikų, architekto ir interjero dekoratorių, apžiūrinėja erdves, kol statybininkai pluša. O laikinoje priebėgoje ant stogo gyvenančio sargo Raulio Vinjaso šeima ruošiasi Naujųjų metų šventei.
Dienai bėgant, aplinkui vis pasirodo kalkėmis aplipę sklandantys nuogi vaiduokliai – keistos, ne visiems matomos būtybės, klajojančios po tuščią, neužbaigtą pastatą, taip pat susiruošusios švęsti. Subtiliai nušviečiant vis skirtingų veikėjų kasdienes veiklas, pasakojime galiausiai apsistojama prie Vinjaso įdukros Patrės – ji vienintelė domisi bekūnėmis būtybėmis.
Ši istorija pilna intarpų ir nukrypimų, kuriais unikalusis argentiniečių rašytojas Césaris Aira įterpia svarstymus apie literatūrą, architektūrą, antropologiją, seksualumą, gyvenimą ir mirtį. Vaiduokliai (1990) – autentiškas kūrinys, nuaustas iš daugybės perspektyvų, atmosferiško pasakojimo, humoro blyksnių ir gotikinių motyvų.
Ragana nužudyta. Būreliui vaikų aptikus jos lavoną, plūduriuojantį drėkinimo kanalo vandenyse, visas La Matosos miestelis ima aiškintis, kodėl ir kaip ši žmogžudystė įvyko. Pasklinda paskalos, krinta įtarimų šešėliai. Ir tuomet visi čia įsivėlę veikėjai ima pasakoti savo istorijas, o mes, skaitytojai, panyrame į šios apleistos ir nevilties persmelktos vietovės gyvenimą, kur karaliauja tamsiausias erotizmas, smurtas bei niekšingi galios santykiai.
Pasakojimui plūstant nelyg kriokliui ir kiekvienam nepatikimam pasakotojui atskleidžiant vis naujas detales, neregėtus ištvirkimo ir brutalumo poelgius, Fernanda Melchor, meistriškai valdydama ritmą ir kalbą, nuaudžia tvirtą prakeikto Meksikos miestelio portretą, atrasdama žmogiškumo krislus iš pažiūros beviltiškuose veikėjuose. Tai tikroviškas ir kvapą gniaužiantis romanas, kaip Roberto Bolaño „2666“ ar svarbiausi Williamo Faulknerio kūriniai, įtraukiantis ir niekaip nepaleidžiantis skaitytojo bei nušviečiantis pasaulį, kupiną mitologijos ir smurto, įsisunkusio į žemę ir apnuodijusio visa aplink.
„Fernandos Melchor balsas veržlus – siautulingas ir negailestingas, tai balsas žmogaus, kuris rašo apimtas įniršio ir kuriam tai puikiai pavyksta.“
Samanta Schweblin
„Uraganų sezonas“ yra intensyvi ir užburianti literatūrinė patirtis, kurioje fizinis smurtas ir aplinkos žiaurumas sukuria bejėgiškumo mikrokosmą. Fernandos Melchor naratyvo branda galinga – ši knyga palieka skaitytoją sukrėstą.“
Mariana Enriquez
„Brutalus, negailestingas, turintis grožio, bet taupus, Uraganų sezonas tyrinėja vieno Meksikos miestelio smurto mitologiją ir atskleidžia jo sąsają su globalia kapitalistinio godumo schema. Tai knyga apie seksualinį terorizmą ir sulaužytų vyrų terorą. Kūrinys, tiek pat mistiškas, kiek kritiškas. Dauguma pastarųjų metų romanų, lyginant su šiuo, rodosi blyškūs.“
Ben Lerner
Pirmiausia, ką išgirsta devyniasdešimt dvejų Mariana Leterbi, gavusi puošnų klausymo ragelį dovanų, – tai šeimynykščius, planuojančius ją iškelti į senelių namus. Tačiau šis pensionatas neįprastas: aplink stovi iglu, bato, torto ir kitų keisčiausių formų namukai senoliams, viskam vadovauja griežtas daktaras Gambitas, įtikėjęs iškreipto krikščioniško mokymo galia, o valgomajame virš stalo kabo paslaptingas Abatės paveikslas, kuris kartais, rodos, atgyja ir merkia Marianai akį. Nors bedantė ir be ragelio beveik kurčia, Mariana, susidomėjusi Abatės istorija, netikėtai atsiduria keistų, nepaaiškinamų, mįslinga žmogžudyste prasidėjusių įvykių sūkuryje, kur figūruoja Bičių Karalienė ir Šventasis Gralis, veriasi vartai į požemių pasaulį.
„Klausymo ragelis“ – fantastiškas, žaismingas, anarchistiškas ir ekscentriškas romanas, parašytas vienos ryškiausių XX a. menininkių, siurrealistės Leonoros Carrington. Kaip ir autorės tapyba, šis kūrinys pasižymi vaizdų intensyvumu, subtiliu humoru ir nuotykingu, alchemišku siurrealistiškumu. Tai kultinė, nepaprastos sėkmės sulaukusi knyga, XX a. keistosios literatūros žanro klasika, tekstas, dažnai vadinamas okultiniu „Alisos Stebuklų šalyje“ dvyniu.
Šiame leidime romaną palydi puiki škotų prozininkės Ali Smith įžanga.
„Klausymo ragelio“ neįmanoma kategorizuoti. Nuo pat pirmo sakinio pakliūname į iš pažiūros darnią visatą, valdomą unikalių, savo pačios dėsnių. Tokiu būdu knyga gali nerimastingai komentuoti apie dalykus, dėl kurių nenustojame abejoti.“
Olga Tokarczuk
„Klausymo ragelis“ išsiskiria kaip kažkas išties radikalaus, ardantis ne tik mūsų laiko ir erdvės lūkesčius, bet ir sąmonės bei jos ribų… Protą plakantis šedevras, praturtintas Carrington humoro, vaizduotės ir įtampos kūrimo sugebėjimais.“
Blake Butler, The New York Times
„Carrington, atskleisdama savo gryniausius ekscentriškumus, „Klausymo ragelyje“ išryškina ardomąją moteriškumo galią ir tam pasitelkia daugiau aistringos vaizduotės nei beveik bet kuris kitas XX a. rašytojas.
Brady Brickner-Wood
Pustuščiame, pro kaimelius skriejančio traukinio vagone sėdi vyras didele plika galva, tvirtu stuomeniu ir pora plonyčių kojų, apmautų raudonos vilnos, rombais padabintomis kojinėmis. Vienišius yra ne kas kitas kaip profesorius Timofejus Pninas, į JAV persikėlęs išeivis, Veindelio koledžo rusų kalbos dėstytojas, keliaujantis skaityti paskaitos Kremonos moterų klube, tačiau per savo pniniškumą susipainiojęs ir įsėdęs ne į tą traukinį.
Šitaip simboliškai pradedamas piešti ironiškas, bet mielas, absurdiškas ir kiek graudus portretas veikėjo, kurį taip meistriškai kuria Nabokovas. Pninas – komiškas émigré, užsispyrusiai bandantis prisitaikyti prie amerikietiško būvio, tačiau nuolat susiduriantis su pasauliu, kuriame viskas – kalba, aplinka, net paskiri objektai – jam svetima. Begalinę Pnino kantrybę vis bando jam nepavaldžios mašinos ir elektriniai prietaisai, nereikšmingos jo koledžo kolegų intrigos, irzulį keliantys psichoterapeutai, tarp kurių sukasi ir buvusi žmona, niekad jo nemylėjusi, bet kurią jis vis dar tyliai ir jaudinančiai myli.
Tačiau kartais Pninas gręžiasi į praeitį, prisimena savo bėgimo iš Rusijos aplinkybes, dingusius žmones, paliktą savą kultūrinę terpę, ir šie puslapiai atskleidžia visai kitą Pnino istorijos pusę – tragišką, melancholišką, atspindinčią XX a. baisumus. Tad galų gale, nors ir apjuoktas, Pninas iškyla beveik kaip herojinė figūra, civilizuotas žmogus, pasimetęs industriniame primityvume, – vienintelis, išlaikęs krislą žmogiško orumo. Pirmąkart pasirodantis lietuviškai, vieno svarbiausių XX a. rašytojų, Vladimiro Nabokovo, „Pninas“ – šilčiausias, žemiškiausias ir juokingiausias iš jo romanų.
„Nabokovo minties įvairiapusiškumas, jėga ir sodrumas neturi nė menkiausio varžovo modernioje literatūroje. Tai proza, esanti arčiausiai tyro juslinio malonumo.“
Martin Amis
„Pninas“ – geriausias visų laikų romanas apie pabėgelį („refugee novel“), šedevras, nagrinėjantis namų praradimą sociopolitinio perversmo metu.“
Ted Gioia, The Millions
Paremta tikra seserų Cibės, Magdos ir Livijos vilties bei išlikimo istorija
Tarptautinio bestselerio nr. 1 „Aušvico tatuiruotojas“ autorės naujas romanas
Jų istorija suspaus jums širdį.
Jų kelionė suteiks jums vilties.
Niekada neužmiršite jų vardų.
Būdamos dar mažytės Cibė, Magda ir Livija pažada savo tėvui: kad ir kas nutiktų, jos liks kartu. Po daugelio metų, vos šešiolikos, Livė ištremiama į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą. Prisimindama duotą pažadą, devyniolikmetė Cibė seka paskui, pasiryžusi apsaugoti seserį arba mirti kartu. Aštuoniolikmetė Magda lieka su motina ir seneliu slapstydamasi. Bet galiausiai ir ji atsiduria ten pat. Trys seserys, vėl susitikusios Aušvice-Birkenau, prisimena tėvą ir šįkart viena kitai pažada: jos išgyvens ir taip nugalės blogį.
„Trys seserys“ – skausmo, drąsos ir meilės sunkiausiais laikais kupinas pasakojimas, paremtas tikra trijų seserų istorija apie pažadą, jas išgelbėjusį nuo mirties.
„H. Morris romane dokumentuoja seserų Meller gyvenimus nuo pat vaikystės iki senatvės, meistriškai supindama fikciją su tikrais faktais ir seserų pasakojimais.“
Publishers Weekly
Heather Morris (Hetera Moris, gim. Naujojoje Zelandijoje) – tarptautinių bestselerių autorė, su begaline aistra pasakojanti istorijas apie tvirtybę, išgyvenimą ir viltį. Jos debiutinis romanas „Aušvico tatuiruotojas“ tapo vienu populiariausių XXI amžiaus romanų – knygos parduota jau dvylika milijonų egzempliorių visame pasaulyje. O kartu su vėlesnėmis H. Morris knygomis „Cilkos kelias“, „Vilties istorijos“ ir naujausiu romanu „Trys seserys“ – per penkiolika milijonų egzempliorių.
„Kasdienybėje dažniausiai esame įpratę kovoti su verksmu – savo pačių, vaikų, artimųjų... Tad ši audioknyga bus tarsi gaivus oro gurkšnis, primenantis mums, kas kūno psichoterapijoje geriausiai padeda išsijudinti iš sąstingio, išsivalyti besikaupiančias emocines nuosėdas. Čia žengiamas dar vienas svarbus žingsnis – po mažytį lopinėlį atskleidžiama, kaip būtų galima padėti savo artimajam išsiverkti. Audioknygoje paaiškinama, kodėl svarbu neišsigąsti ir nestabdyti emocinės iškrovos per anksti. Ir tai iš tiesų yra fantastiškas indėlis į žmonių psichinės sveikatos kūrimą ir pagalbą vienas kitam kasdienėse situacijose. Rekomenduočiau visiems, kas kada nors svarstė, ką daryti, kai šalia manęs verkia brangus žmogus, arba kodėl šalia manęs niekas niekada neverkia. Puiki ir sąmonę plečianti knyga.“
Dr. Agnė Matulaitė, psichologė – psichoterapeutė, Londono Birkbecko universiteto tyrimų garbės narė
Autorė Aletha Solter (Alytha Solter, gim. 1945) – šveicarų kilmės raidos psichologė, gyvenanti Amerikoje, pietų Kalifornijoje. Ji studijavo Šveicarijoje, Ženevoje, pas dr. Jeaną Piaget, ten įgijo žmogaus biologijos magistrės laipsnį. Vėliau Kalifornijos universitete apsigynė daktaro disertaciją. Šiuo metu A. Solter plačiai žinoma kaip prieraišumo, traumos, nebaudžiamosios disciplinos ekspertė, ji yra įkūrusi Sąmoningos tėvystės institutą (Aware Parenting Institute – www.awareparenting.com), parašiusi penkias knygas, jau išverstas į daugybę užsienio kalbų.
„Dramos filosofija“ – tai filosofo, krikščionių kunigo, nonkonformisto komentaras apie epochos ginčus ir dilemas, apie praeitin nueinantį sovietizmą, apie melo, smurto ir dvasios korupcijos užvaldytą pasaulį.
„ŽMOGUS dalyvauja dramoje kitaip negu scenoje esantys daiktai. Jis yra dramatiška esybė ne ta pačia prasme, kaip jis yra moteris ar vyras, vaikas ar senelis. Dalyvaudamas kokioje nors dramoje, žmogus daugiau ar mažiau aiškiai suvokia, jog – jei pasitelksime metaforą – nuo jo paties priklauso jo pražūtis ar išsigelbėjimas. Būti dramatiška esybe – tai teisingai ar klaidingai tikėti, kad pražūtis ar išsigelbėjimas priklauso nuo paties žmogaus.“
Józef Tischner
Knyga „Išgydyk savo mintis“ – vertingas vadovas, padedantis suprasti sąsajas tarp psichinės ir fizinės sveikatos. Tai įžvalgų lobynas, kuriame svarbi medicininė informacija susipina su išmintimi.
Kaip teigia Louise Hay ir Mona Liza Shulz, jų knygoje apžvelgiamos žmogaus smegenų sritys ir bandoma nuosekliai suprasti, kaip jas gydyti ir kaip atkurti sutrikusią pusiausvyrą. Nagrinėdamos įvairias problemas, tokias kaip depresija, nerimas, dirglumas, nuotaikos svyravimai, priklausomybė, dėmesio, atminties, mokymosi problemos ar mistiniai gebėjimai, audioknygos autoriai kreipė dėmesį į kiekvieno psichinės sveikatos dėmens gydymą. Knygoje bandoma išsiaiškinti, kaip depresija, panika, smegenų migla ir kt. bando intuityviai pranešti, kad fiziniame kūne iš tiesų vyksta kažkas negera.
„Dr. Mona Lisa Schulz išdėsto nepaprastai veiksmingą, bet ir paprastą planą, kaip stiprinti psichiką, kūną bei sielą. Kiekvienas, su šia nuostabia knyga leidęsis į išgijimo kelionę ir pritaikęs praktines priemones, neabejotinai neliks toks, koks buvęs. „Išgydyk savo mintis“ – vadovas kiekvienam, žengiančiam pilnatvės keliu. Tikiuosi, jums ji patiks taip, kaip patiko man.“
Dr. Joe Dispenza, The New York Times“ bestselerio „Jūs esate placebas“ autorius
„Knyga „Išgydyk savo mintis“ – labai reikalingas vadovas, padedantis suprasti sąsajas tarp psichinės ir fizinės sveikatos. Tai įžvalgų lobynas, kuriame svarbi medicininė informacija susipina su išmintimi.“
Caroline Myss, „The New York Times“ bestselerių „Anatomy of the Spirit“ ir „Defy Gravity“ autorė
„Šioje nuostabioje knygoje išsamiai aprašytas holizmas – tvirtas pamatas, leidžiantis mums suvokti savo tikruosius motyvus bei emocijas ir atviromis akimis pažvelgti į pasaulį. Platus, toliaregiškas ir nesuvaržytas požiūris, išdėstytas knygoje „Išgydyk savo mintis“, jautriai skatina skaitytoją nedelsiant imtis veiksmų, padėsiančių suprasti, ką reiškia gyventi ramybėje.“
Gyd. David Perlmutter, „The New York Times“ bestselerių „Grain Brain“ ir „Brain Maker“ autorius
„Kaip psichiatras, džiaugiuosi kiekviena knyga, pajėgiančia gydyti mintis. Mona Lisa Schulz ir Louise Hay savo naujame nuostabiame kūrinyje sujungia išmintį bei patirtį ir pateikia visu tuo grįstų patarimų, kaip stiprinti tiek psichinę, tiek fizinę sveikatą. Ši knyga – tikras lobynas, jame šiuolaikinės mokslo žinios apie smegenų chemiją ir mitybą derinamos su intuityviomis įžvalgomis bei pozityviais teiginiais, galinčiais padėti pertvarkyti ir atkurti smegenų veiklą. Knygą „Išgydyk savo mintis“ rekomenduoju kiekvienam.“
Gyd. Brian L. Weiss, „The New York Times“ bestselerio „Many Lives, Many Masters“ autorius
„Manau, mus traukia ne baimė, bet kontrolės poreikis. Jausmas, kad sugebame nugalėti pavojų ir suvaldyti savo likimą, kad savo rankomis kontroliuojame situaciją, ko mums šiaip labai trūksta gyvenime.“
Graikijos policijos tyrėjas, gebantis išsyk atpažinti pavydo motyvuotą nusikaltimą, seka vyro, galimai nužudžiusio savo brolį dvynį, pėdomis. Norvegijoje taksi vairuotojas viršininko automobilyje randa žmonos auskarą. Šiukšliavežys bando prisiminti audringos nakties įvykius: jie gali negrįžtamai pakeisti jo gyvenimą. Lėktuvu į Londoną skrendanti moteris planuoja atimti sau gyvybę, bet netikėtai įsitraukia į intriguojantį pokalbį su šalia sėdinčiu vyru.
Pirmajame Skandinavijos detektyvinių romanų karaliumi tituluojamo Jo Nesbø apsakymų rinkinyje gausu jo kūrybai būdingų šokiruojančių siužeto vingių ir meistriškų atomazgų. Tamsūs ir įtampos kupini apsakymai panardina skaitytojus į pavydo ir įtūžio aptemdytus veikėjų protus, kerštingas jų širdis. O kasdieniškos, net banalios skirtingų žmonių gyvenimų detalės tampa esminiais jų likimų posūkiais.
„J. Nesbø apsakymų rinkinyje <...> lengvai atpažinsime esmines jo romanus iš kitų išskiriančias sudedamąsias dalis: velniškai gudriai suręstus siužetus ir netobulų veikėjų žmogiškumo blyksnius, kuriuos bet kada gali nustelbti vidinė tamsa.“
Booklist
Jo Nesbø (Ju Nesbio, gim. 1960) – norvegų muzikantas, scenaristas, ekonomistas ir „New York Times“ bestselerių autorius. Pasaulinę šlovę bei gausybę apdovanojimų jam pelnė kultinė detektyvo Hario Hūlės knygų serija, subūrusi didelį ištikimų skaitytojų ratą ir Lietuvoje. Pirmasis jo apsakymų rinkinys „Pavydo ekspertas“ 2022 m. buvo įtrauktas į trumpąjį prestižinių apdovanojimų „Crime Writers' Association Dagger Awards“ sąrašą ir jau išleistas daugiau nei 30 pasaulio šalių.
„Sveiki, mano vardas Matthew, nors daugelis mane turbūt pažįstate kitu vardu. Draugai mane vadina Matty. Turėčiau būti jau miręs.“
Taip prasideda jaudinanti aktoriaus Matthew Perry gyvenimo istorija, paženklinta šlovės, vienatvės, priklausomybės ir stebuklui prilygstančio išsigelbėjimo nuo mirties. Gerokai prieš nesuskaičiuojamus apsilankymus ligoninėse ir nesėkmingus bandymus išgyti reabilitacijos centruose Matthew tebuvo penkiametis berniukas, gyvenantis pas išsiskyrusius tėvus pakaitomis Monrealyje ir Los Andžele, keturiolikmetis paauglys, Kanadoje pripažintas itin perspektyviu tenisininku, dvidešimt ketverių vaikinas, kuriam pasisekė gauti aktorių itin geidžiamą vaidmenį bandomajame televizijos serialo epizode – tuomet serialas dar vadinosi „Draugai, tokie kaip mes“...
Šią istoriją taip nuoširdžiai, šiltai, su jam vienam būdingu humoru papasakoti galėjo tik pats M. Perry. Jis be užuolankų dalinasi apie jo vaikystėje iširusią tėvų santuoką ir dėl jų aplaidumo išgyventą vienatvę, norą būti pripažintam, paskatinusį ieškoti šlovės, ilgai kamavusią vidinę tuštumą, kurios užpildyti negalėjo net didžiausių svajonių įgyvendinimas, ir viso gyvenimo kovą su priklausomybėmis. Bet greta pasakoja apie ramybę, atėjusią kartu su blaivybe, dalijasi mintimis apie serialo „Draugai“ populiarumą ir prisiminimais apie kolegas aktorius, kitas kino industrijos žvaigždes.
Ši atsiminimų knyga – jauki ir kartu atverianti akis; kaip draugo ranka, ištiesta bet kuriai ar bet kuriam, ieškančiam pagalbos.
„Jautri, negailestingai atvira atsiminimų knyga, kuriai parašyti reikėjo daug drąsos. Pasirodo, M. Perry turi jos su kaupu. Jis atskleidžia mums savo priklausomybės, įvairių ligų ir gniuždančios vienatvės patirtis... Vis dėlto ši knyga kupina vilties. Jei nori sužinoti, kas toks iš tiesų yra M. Perry, laikykis atokiau nuo bulvarinės spaudos ir kliaukis jo paties žodžiais.“
Marta Kauffman, NBC televizijos serialo „Draugai“ bendraautorė
Matthew Perry (Metju Peris, 1969–2023) – kanadiečių-amerikiečių aktorius, prodiuseris, dramaturgas.
„Yra tokių išmintimi ir sakralumu paženklintų knygų, kuriose sukauptos pamatinės žmogaus dvasios vertybės, nulėmusios civilizacijų raidos kelius. Tai lyg išminties vulkanai, intelektine ir dvasine energija tūkstantmečius maitinantys žmoniją. Kartų kartoms tai yra neišsenkanti įkvėpimo versmė, etinis kelrodis, padedantis susikurti gyvenimo ir kūrybos filosofiją. Tokių knygų labai nedaug. Tai – „Rigveda“, „Upanišados“, „Biblija“, „Koranas“, „Lunyu“, „Laozi (Dao De Jing)“. 1926 metais Hermannas Hesse straipsnyje „Kiniškos mintys“ rašė: „Apie kinų filosofą Laozi iš esmės niekas Vakaruose nežinojo du tūkstantmečius, o per pastaruosius penkiolika metų jis buvo išverstas į visas Europos kalbas, ir jo „Dao De Jing“ tapo madinga knyga... Senovės kinų išmintis ir kultūra pergalingai įžengė ne tik į Vakarų muziejus, bibliotekas, bet ir į mąstančios jaunuomenės širdis.“
Antanas Andrijauskas
„Jei esi pratęs gyventi mažame kambaryje, bet staiga atrandi plačią pievą, gali jaustis nesaugiai. Visi manosi norintys laimės, bet gali ir nenorėti. Jie verčiau laikosi įsikibę pasakojimo apie tai, kokie yra ir kas jiems neįmanoma. Laimė nėra priedas prie to, kas jau esi, – ji reikalauja tapti kitokiu žmogumi nei tas, kuris išėjo jos ieškoti.“
Daugelį metų dr. Markas Epsteinas savo asmeninį domėjimąsi sąmoningu gyvenimo būdu ir budizmu bandė atskirti nuo savo darbo. Vis dėlto, vis dažniau atsiverdamas apie savo dvasines patirtis pacientams, nustebo supratęs, kiek daug žmonių tuo norėtų pasidomėti giliau.
Knygoje „Terapijos dzenas“ dr. M. Epsteinas aprašo vienerių metų laikotarpyje vykusias sesijas su pacientais, kuriose atsiskleidė meditacijos ir psichoterapijos dueto galia, suteikianti daugiau vidinės drąsos, ramybės sprendžiant gyvenimo sunkumus ir mokanti dėmesingo įsisąmoninimo. Sujungus du pasaulius – Rytų meditacijos ir Vakarų psichoterapijos – į viena, tarp gydytojo ir paciento užsimezga dvasinė bičiulystė. Joje ir per ją ugdomas suvokimas, kad gyvenimas, kokių problemų jame beiškiltų, yra stebuklingas ir nuostabus vyksmas, kad galima ir verta pasitikėti dalykais, kurie anksčiau neramino ar baugino.
Dr. Markas Epsteinas – amerikiečių psichoterapeutas ir daugelio knygų autorius. Užsiima privačia praktika ir dėstytojauja Niujorko universitete. Savo darbuose dažnai rašo apie Budos mokymus, Sigmundo Freudo požiūrį į traumą, budizmo ir psichoterapijos sąsajas.
„Knygoje „Laikinos būtybės“ Irvinas Yalomas moko skaitytojus suvokti ir priimti du didžiausius gyvenimo iššūkius: nepamainomą tiesą, kad vieną dieną mes visi mirsime ir kad kiekvienas mūsų turi atsakomybę nugyventi vertingą gyvenimą. Žmonės kreipiasi į Yalomą ieškodami nusiraminimo ir prasmės, tačiau ir jie, ir pats psichoterapeutas supranta, kad šie dalykai retai būna ten, kur manome juos rasią. Visi mes – tik laikinos būtybės; ir tos, kurios prisimena, ir tos, kurias prisimena. Trumpalaikė ir atmintis, ir tai, kas atsimenama. Netruks ateiti tas metas, kai būsi viską užmiršęs ir būsi užmirštas visų. Niekuomet nepamiršk, kad greitai tapsi niekuo ir išnyksi nebūty.“
Markas Aurelijus „Sau pačiam“
„Kiekvienas iš mūsų esame susikūrę savo vidinę koncentracijos stovyklą, su kuria turime atlaidžiai ir kantriai tvarkytis, kaip visapusiai žmonės; tokie, kokie esame ir kokiais tapsime.“
Viktor Frankl
Visame pasaulyje garsaus psichiatro Viktoro Franklio knyga „Žmogus ieško prasmės“ yra viena svarbiausių šio amžiaus knygų. Asmeniniai V. Franklio išgyvenimai ir prasmės paieškos, stengiantis nepalūžti ir išlikti nacių koncentracijos stovykloje, įkvėpė ne vieną, o jis pats tapo atlaidumo, susitaikymo bei žmogiškumo triumfo net siaubingiausio blogio akivaizdoje simboliu. Nepaprastas Viktoro Franklio ryžtas ir drąsa įrodo, kad visada galime pasirinkti požiūrį į laisvę – neprivalome tapti savų minčių kaliniais.
Autorės Dr. Alex Pittakos ir Elaine Dundon, remdamosis išskirtine Viktoro Franklio gyvenimo istorija ir jo plėtota logoterapijos teorija, knygoje „Savų minčių kaliniai“ išskiria septynis esminius principus, kurie padeda atrasti arba susikurti prasmę. Knygoje apstu praktinių patarimų, nuorodų į Viktoro Franklio darbo užkulisius, įžvalgų apie tai, kas sudaro PRASMĖtyrą, leidžiančią įprasminti savo kasdienybę, darbą, santykius ir supančią bendruomenę.
Claude’as M. Steineris – klinikinis psichologas bei transakcinės analizės specialistas. Studijavo emocijų – ypač meilės – svarbą mūsų gyvenime, rašė, skaitė paskaitas šia tema. Knygos autoriaus ir Erico Berne’o išvystyta transakcinės analizės teorija ir pagrindinis jų įsitikinimas, kad žmonės gimsta „princais ir princesėmis, tačiau tėvai paverčia juos varlėmis“, paprieštaravo fundamentaliam psichiatrijos principui, tvirtinančiam, jog emocinių ir psichinių sutrikimų priežastys slypi žmogaus viduje.
Knygoje „Scenarijai, kuriais gyvena žmonės“ C. M. Steineris plačiau aiškina savo įsitikinimus parodydamas, kad žmonės iš prigimties yra sveiki, tačiau ankstyvaisiais gyvenimo metais susikuria tam tikrą teigiama ir neigiama aplinkinių žmonių įtaka paremtą elgesio modelį, arba gyvenimo scenarijų. Taigi pasąmoningai vaikai nusprendžia – bus laimingi ar prislėgti, nugalėtojai ar pralaimėjusieji, stiprūs ar priklausomi – ir visą likusį gyvenimą stengiasi šį sprendimą įgyvendinti.
Pasirinkusiųjų negatyvų scenarijų greičiausiai laukia pražūtingos pasekmės, nebent nepaprastas įvykis išprovokuoja sąmoningą sprendimą pasikeisti, būdą, kuriuo remdamiesi galėtume perrašyti savo gyvenimo scenarijus ir pajusti daugiau pasitenkinimo bei pradėti gyventi prasmingai.
„Praėjus bene dvidešimčiai metų nuo pirmojo leidimo, „Scenarijus, kuriais gyvena žmonės“ skaitys nauja, painioje fin de siècle* realybėje gimusi karta. Knygoje kalbama apie spaudimą, su kuriuo kiekvienas susiduriame kasdien, bei vyresniųjų iš kartos į kartą perduodamus kovos mechanizmus. Žmogaus scenarijus, arba gyvenimo kelias, yra nulemtas ankstyvoje vaikystėje ir išlieka nepermaldaujamai stabilus, nebent imamasi aktyvių veiksmų siekiant ką nors pakeisti. Knyga „Scenarijai, kuriais gyvena žmonės“ padėjo milijonams žmonių geriau suprasti savo gyvenimą. Aš tikiu, kad ši knyga gali padėti jums priimti sprendimus, kurie maksimaliai pagerintų jūsų gyvenimo kokybę.“
Claude’as Steineris
Balys Sruoga (1896-1947) - lietuvių literatūros klasikas. Be jo neįmanoma įsivaizduoti XX a. pirmosios pusės Lietuvos kultūrinio gyvenimo. Rašytojo atsiminimų knyga Dievų miškas vertinama kaip vienas originaliausių Europos memuaristikos kūrinių apie nacių koncentracijos stovyklas. Pirmą kartą atsiminimai išleisti 1957 m., autoriui jau mirus. 2005 m. režisierius Algimantas Puipa kūrinio motyvais pastatė kino filmą.
Ši knyga parengta pagal Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos 2005 m. leidimą. Kūrinio tekstas nekupiūruotas. Leidime palikta asmenvardžių ir vietovardžių rašyba su šiokiais tokiais netikslumais, kurių būta pirmame kūrinio rankraštyje.
„Man skauda dėl kitų, vadinasi, esu“ – Leonidas Donskis
Knyga „Leonidas Donskis: Man skauda“ radosi iš noro ir pareigos sudėti į knygą ir šiandien aktualius, galbūt net pranašiškus filosofo tekstus, mokančius išminties ir tolerancijos. Čia ir visuomenės diagnozės, politologinės įžvalgos, kultūros ir švietimo problemos, svarstymai apie universitetų būklę ir tai, kas visada rūpėjo Leonidui, – žmogiškumo, apšvietos, garbingo žaidimo, orumo, tolerancijos, visuomenės atvirumo refleksijos, bandymas suprasti ir išgirsti kitą ir kitokį, dalintis savo ir kitų išmintimi. Tai filosofo mintys, kviečiančios dialogui, kuris ypač svarbus šiomis dienomis.
„Leonido Donskio mirtis sukrėtė – staiga, per anksti, nebus, kas jį pakeičia... Dar ir šiandien, po šešerių metų, daug kas sako, kad viešajame diskurse labai trūksta Donskio, jo gebėjimo kalbėti ir susikalbėti be pykčio ir šališkumo, jo ypatingos asmenybės šviesos ir jautrumo. Būtent jautrumo, nes jam skaudėjo tai, kas vyksta su mumis ir aplink mus. Paskutiniais savo gyvenimo metais jis labai daug dirbo, tarsi skubėjo pasakyti ir parašyti kuo daugiau. Jo tekstų, komentarų ir įžvalgų buvo ir televizijoje, ir spaudoje, ir portaluose. Jau seniai svarsčiau, kad tą paskutinių metų plačiai išsibarsčiusią publicistiką verta sudėti į knygą, nes tie tekstai ne tik byloja apie tai, kas skaudėjo Leonidui, – jie mūsų laiko liudytojai, aktualūs ir šiandien, tarsi brandžios pamokos, išskaudėtos ir paremtos gilia patirtimi, paženklintos žaižaruojančia erudicija. “
Birutė Garbaravičienė
Birutė Garbaravičienė – žinoma žurnalistė, filologė, visuomenės veikėja, Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus valdybos pirmininkė, Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ valdybos narė, buvusi LRT laidos „Be pykčio" redaktorė, knygos „Pokalbiai be pykčio“ sudarytoja.
„Manau, mus traukia ne baimė, bet kontrolės poreikis. Jausmas, kad sugebame nugalėti pavojų ir suvaldyti savo likimą, kad savo rankomis kontroliuojame situaciją, ko mums šiaip labai trūksta gyvenime.“
Graikijos policijos tyrėjas, gebantis išsyk atpažinti pavydo motyvuotą nusikaltimą, seka vyro, galimai nužudžiusio savo brolį dvynį, pėdomis. Norvegijoje taksi vairuotojas viršininko automobilyje randa žmonos auskarą. Šiukšliavežys bando prisiminti audringos nakties įvykius: jie gali negrįžtamai pakeisti jo gyvenimą. Lėktuvu į Londoną skrendanti moteris planuoja atimti sau gyvybę, bet netikėtai įsitraukia į intriguojantį pokalbį su šalia sėdinčiu vyru.
Pirmajame Skandinavijos detektyvinių romanų karaliumi tituluojamo Jo Nesbø apsakymų rinkinyje gausu jo kūrybai būdingų šokiruojančių siužeto vingių ir meistriškų atomazgų. Tamsūs ir įtampos kupini apsakymai panardina skaitytojus į pavydo ir įtūžio aptemdytus veikėjų protus, kerštingas jų širdis. O kasdieniškos, net banalios skirtingų žmonių gyvenimų detalės tampa esminiais jų likimų posūkiais.
„J. Nesbø apsakymų rinkinyje <...> lengvai atpažinsime esmines jo romanus iš kitų išskiriančias sudedamąsias dalis: velniškai gudriai suręstus siužetus ir netobulų veikėjų žmogiškumo blyksnius, kuriuos bet kada gali nustelbti vidinė tamsa.“
Booklist
Jo Nesbø (Ju Nesbio, gim. 1960) – norvegų muzikantas, scenaristas, ekonomistas ir „New York Times“ bestselerių autorius. Pasaulinę šlovę bei gausybę apdovanojimų jam pelnė kultinė detektyvo Hario Hūlės knygų serija, subūrusi didelį ištikimų skaitytojų ratą ir Lietuvoje. Pirmasis jo apsakymų rinkinys „Pavydo ekspertas“ 2022 m. buvo įtrauktas į trumpąjį prestižinių apdovanojimų „Crime Writers' Association Dagger Awards“ sąrašą ir jau išleistas daugiau nei 30 pasaulio šalių.
„Prieš penkerius metus, atlikdamas pirmąjį darbą, Nanao susidūrė su neplanuotais sunkumais ir nejučia pagalvojo: „Kas nutiko kartą, gali nutikti ir antrą.“ Galbūt ši mintis ir lėmė, kad antrasis darbas buvo visiška katastrofa, kaip, savaime aišku, ir trečiasis.“
Smulkus vagišius ir visokių nešvarių darbelių vykdytojas Nanao, nusikaltėlių pasaulyje žinomas kaip Boružė, įsitikinęs, kad jį persekioja bėdos. Tad gavęs lengvutę užduotį įlipti į greitąjį traukinį Tokijuje, paimti juodą lagaminą ir išlipti kitoje stotyje visai nenustemba, kai užsakovo nurodytame šinkansene susiduria su bene pavojingiausiais ir aukščiausio kalibro nusikaltėliais visoje šalyje: čia ir pagarsėję žudikai Citrina su Mandarinu, lydintys vieno mafijos boso sūnelį namo, ir keršto trokštantis buvęs mafijos parankinis Kimura bei jo mažametį sūnų nuo prekybos centro stogo nustūmęs, ciniško žiaurumo pritvinkęs Princas, ir gatvių niekšelis Vilkas, siekiantis atsimokėti Nanao už išmuštus dantis.
Nereikia nė sakyti, kad viskas klostosi toli gražu ne pagal planą. Traukiniui milžinišku greičiu lekiant galutinės stotelės link kyla tik vienas klausimas: kas visą šią nusikaltėlių šutvę surinko į vieną vietą ir kuriam bus lemta iš viso šio mėšlo išsikapstyti gyvam?
„Kriminalinis pabėgimo kambario žaidimas, lekiantis daugiau nei 300 km/val. greičiu.“
Times
„Greitas, pavojingas ir subtiliai juokingas.“
NPR
Kotaro Isaka (gim. 1971) – Japonijoje itin populiarus mangų ir kriminalinių romanų kūrėjas. Jo trileris „Žudikų traukinys“ tapo nacionaliniu bestseleriu Japonijoje ir patraukė užsienio leidėjų bei filmų kūrėjų dėmesį. 2022-aisiais „Sony“ pristatė knyga paremtą veiksmo komediją „Bullet Train“ (liet. „Kulkų ekspresas“, režisierius David Leitch), kuriame pagrindinius vaidmenis atliko tokie garsūs aktoriai kaip Bradas Pittas, Hiroyuki Sanada ir Sandra Bullock. Filmą galima pamatyti ir „Netflix“ platformoje.
Tai buvo vienas dramatiškiausių XX amžiaus pabaigos vaizdų: visas pasaulis su liūdesiu ir siaubu stebi du berniukus, du princus, laidotuvių procesijoje žengiančius paskui savo motinos karstą. Kai princesė Diana atgulė amžinojo poilsio, milijardai žmonių svarstė, ką tuo metu galvoja, ką jaučia princai Williamas ir Harry, kaip toliau klostysis jų gyvenimai.
Princui Harry ši knyga – tai galimybė pagaliau papasakoti tą istoriją.
Prieš netekdamas motinos, dvylikametis Harry visiems buvo žinomas kaip nerūpestingas, lengvabūdis rimtaveidžio sosto įpėdinio „atsarginis“. Tačiau netektis viską pakeitė. Mokykloje jam sekėsi sunkiai, neapleido pyktis ir vienatvė, dėl motinos mirties jis kaltino žiniasklaidą, todėl sunkiai susitaikė su tuo, kad ir pačiam teks gyventi nuolat stebimam lyg pro didinamąjį stiklą.
Sulaukęs dvidešimt vienų, Harry įstojo į Britų armiją. Disciplina suteikė struktūros jo gyvenimui, o du kartus atlikęs karinę tarnybą užsienyje jis tapo didvyriu savo šalyje. Tačiau greitai pasijuto dar labiau sutrikęs nei kada nors anksčiau, ėmė kentėti nuo potrauminio streso sindromo, nepakeliamų panikos priepuolių. Užvis svarbiausia – jis negalėjo rasti gyvenimo meilės.
Tuomet jis sutiko Meghan. Pasaulis žavėjosi kino ekranų verta jų meilės istorija ir džiaugėsi pasakiškomis vestuvėmis. Bet žiniasklaida nuo pat pradžių medžiojo Harry su Meghan – jiems teko patirti nuolatines užgaules, rasizmą, melą. Matydamas, kaip kenčia žmona, ir suprasdamas, kad jųdviejų saugumui ir psichikos sveikatai kilo pavojus, Harry neturėjo kitos išeities kaip tik išvykti iš gimtosios šalies. Per amžius pasitraukti iš britų karališkosios šeimos drįso vos keletas. Paskutinė ją palikti bandė Harry motina…
Princas Harry pirmą kartą pasakoja savo istoriją, atvirai, su bebaimiu nuoširdumu dokumentuodamas gyvenimo kelionę. „Atsarginis“ – tai kertinė knyga, kupina įžvalgų, dar negirdėtų faktų, savianalizės ir sunkiai įgytos išminties apie amžiną meilės galią įveikti skausmą.
Princas Harry, Sasekso hercogas, – sutuoktinis, tėvas, filantropas, karo veteranas, užsiima psichikos sveikatos advokacija ir aplinkosaugos aktyvizmu. Jis su šeima ir trimis šunimis gyvena Santa Barbaroje, Kalifornijoje.
Dar viena kvapą gniaužianti Jojo Moyes istorija apie penkias nepaprastas moteris ir jų įspūdingą gyvenimą žavinguose Kentukio kalnuose, Amerikoje, Didžiosios depresijos metais.
Alisa Rait išteka už gražuolio amerikiečio Beneto van Klivo, tikėdamasi ištrūkti iš slogių tėvų namų Anglijoje. Tačiau mažas Kentukio miestelis greitai pasirodo besantis toks pat slegiantis. Tad išgirdusi kvietimą moterims prisidėti prie Eleonoros Ruzvelt iniciatyva kuriamos keliaujančios bibliotekos ir nešioti žmonėms knygas, Alisa su džiaugsmu sutinka.
Miestelio bibliotekai vadovauja Mardžorė, savarankiška moteris. Jiedvi su Alisa greitai susibičiuliauja ir kartu su dar trimis moterimis tampa raitosiomis Kentukio bibliotekininkėmis.
Keliaudamos laukiniais, miškingais kalnais po begaliniu dangumi Alisa, Mardžorė ir kitos Raitosios bibliotekos bičiulės atranda laisvę, draugystę ir galimybę gyventi savo gyvenimus.
Tai dramatiškas pasakojimas apie šių bibliotekininkių gyvenimo posūkius, apie atsidavimą pavojingam, jų likimus pakeisiančiam darbui — nešti knygas niekuomet jų neturėjusiems žmonėms, dalytis žinių ir pažinimo džiaugsmu. Kartu tai romanas apie ištikimybę, teisingumą, žmogiškumą ir aistrą.
Neprilygstamas, kartais juokingas, kartais iki ašarų graudinantis, pagrįstas tikrais Amerikos istorijos faktais romanas „Išdalintos žvaigždės“ praturtina ir praplečia akiratį. Tai istorija apie moterų draugystę, tikrą meilę ir apie tai, kas nutinka, kai pridedam rankas prie didžių tikslų.
Jojo Moyes (Džodžo Mojes) yra romanistė ir žurnalistė. Prieš tapdama profesionalia rašytoja, ji dešimt metų dirbo Independent redakcijoje. Skaitytojai jau pamėgo lietuvių kalba išleistus romanus „Aš prieš tave“, „Paskutinis mylimojo laiškas“, „Mergina, kurią palikai“, „Vienas plius vienas“, „Šokanti su žirgais“, „Sidabrinė įlanka“, „Po tavęs“, „Nuotakų laivas“, „Vis dar aš“.
XX a. 4-asis dešimtmetis, JAV. Didžioji depresija — sunkiausia ir ilgiausia šiuolaikinio pasaulio ekonominė krizė. Artimą žmonių ryšį su žeme nutraukia mašinos, ryžtingai keičiančios rankų darbą, prievartaujančios žemę, kelyje nušluojančios namus, kaimus ir ištisus gyvenimus. Nuo žemės nuvarytieji rengiasi į kelionę: ieškodami darbo, genami oraus gyvenimo vilčių, patraukia į vakarus.
Džodų šeima, nuskurdę Oklahomos fermeriai, išvyksta ieškoti laimės turtingoje Kalifornijoje, bet vietoj nubalintų namukų ir apelsinų giraičių juos pasitinka skurdi kasdienybė lūšnynuose, alkis ir nesąžiningi žmonės, savo rankose sutelkę galią bei turtus. Tokiomis sąlygomis dorasis nusikalsta, naivusis sprunka, o tylusis pakyla į kovą.
Romanas „Rūstybės kekės“ pasakoja priespaudos ir diskriminacijos kupiną migrantų istoriją, kuri peržengia savo laiko ir erdvės ribas ir, kaip tikras klasikos kūrinys, atskleidžia žmogaus ryšio svarbą su kitu žmogumi, savo šeima ir bendruomene.
Amerikiečių literatūros klasiko Johno Steinbecko romanas „Rūstybės kekės“ (1939) laikomas geriausiu šio rašytojo kūriniu, už jį autorius pelnė prestižines Pulitzerio ir Nacionalinę knygų premijas. 1962 m. už realistinę kūrybą, kurioje socialinė problematika dera su švelniu, atjaučiančiu humoru, Steinbeckas apdovanotas Nobelio literatūros premija.
Vos pasirodęs romanas sutiktas itin prieštaringai: tapo nacionaliniu bestseleriu, bet sulaukė ir griežtos kritikos, o Sovietų Sąjungoje iš viso buvo uždraustas. Dėl religinių motyvų bei „nešvankių“ scenų senasis vertimas į lietuvių kalbą, išleistas 1947 m., buvo kupiūruotas. Po daugiau nei septyniasdešimties metų skaitytojams pristatomas naujas Johno Steinbecko romano „Rūstybės kekės“ vertimas.
Johnas Steinbeckas, gimęs 1902 m. Kalifornijos valstijos mieste Salinase, augo derlingame slėnyje, kuriame klestėjo žemės ūkis, už maždaug dvidešimt penkių mylių į rytus nuo Ramiojo vandenyno pakrantės, ir kaip tik šis slėnis kartu su pajūriu vėliau taps kai kurių jo geriausių grožinių kūrinių scena. 1919 m. Steinbeckas įstojo į Stanfordo universitetą ir jame su pertraukomis studijavo literatūrą ir rašymą, tačiau 1925 m. studijas metė. Persikėlęs į Niujorką, penkerius metus vertėsi fiziniu darbu ir žurnalisto veikla, o vėliau dirbo Tahou ežero žuvų ūkio prižiūrėtoju, tuo pat metu rašydamas savo pirmąjį romaną Cup of Gold, 1929 m. susituokęs ir persikėlęs į Pasifik Grovą, parašė dvi knygas — The Pastures of Heaven (1932; liet. „Dangaus ganyklos“) ir To a God Unknown (1933), taip pat kūrė apsakymus, kurie vėliau buvo įtraukti į rinkinį The Long Valey (1938). Vis dėlto populiarumas ir finansinė sėkmė atėjo tik išleidus romaną Tortilla Flat (1935; liet. „Tortilijų kvartalas“), pasakojantį apie Monterėjaus paisanus. Steinbeckas nuolat eksperimentavo, todėl vis keitė rašymo manierą. Trijuose stiprų įspūdį paliekančiuose ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje sukurtuose romanuose In Dubious Battle (1936), Of Mice and Men (1937; liet. „Apie peles ir žmones“) ir geriausiu jo kūriniu laikomame romane The Grapes of Wrath (1939; liet. „Rūstybės kekės“) svarbiausias dėmesys skiriamas Kalifornijos darbininkų klasės atstovams. Penktojo dešimtmečio pradžioje Steinbeckas sukūrė scenarijų kino filmui The Forgotten Village ir dalyvavo jūrų biologijos tyrinėjimuose, kuriuos aprašė knygoje Sea of Cortez. Vėliau, atsidėjęs kūrybai karo tema, parašė Bombs Away (1942) ir kontroversišką pjesę-novelę The Moon is Down (1942). Po jų sekė Cannery Row (1945; liet. „Konservų gatvė“), The Wayward Bus (1947), The Pearl (1947; liet. „Perlas“), A Russian Journal (1948), dar viena eksperimentinė drama Burning Bright (1950) ir monumentalusis romanas East of Eden (1952; liet. „Į rytus nuo Edeno“), ambicinga sakmė apie Salinaso slėnį ir jo paties šeimos istorija. Paskutiniuosius gyvenimo dešimtmečius Steinbeckas praleido Niujorke ir Sag Harbore kartu su trečiąja žmona, su kuria nemažai keliavo. Paskutinės jo parašytos knygos: Sweet Thursday (1954), The Short Reign of Pippin IV: A Fabrication (1957), Once There Was a War (1958), The Winter of Our Discontent (1961; liet. „Mūsų nerimo žiema“), Travels with Charley in Search of America (1962; liet. „Kelionės su Čarliu ieškant Amerikos“), America and Americans (1966). Po rašytojo mirties buvo išleistos Journal of a Novel: The East of Eden Letters (1969), Viva Zapata! (1975), The Acts of King Arthur and His Noble Knights (1976) ir Working Days: The Journals of „The Grapes of Wrath“ (1989).
Johnas Steinbeckas, 1962 m. įvertintas Nobelio literatūros premija, mirė 1968 m.
Ragana nužudyta. Būreliui vaikų aptikus jos lavoną, plūduriuojantį drėkinimo kanalo vandenyse, visas La Matosos miestelis ima aiškintis, kodėl ir kaip ši žmogžudystė įvyko. Pasklinda paskalos, krinta įtarimų šešėliai. Ir tuomet visi čia įsivėlę veikėjai ima pasakoti savo istorijas, o mes, skaitytojai, panyrame į šios apleistos ir nevilties persmelktos vietovės gyvenimą, kur karaliauja tamsiausias erotizmas, smurtas bei niekšingi galios santykiai.
Pasakojimui plūstant nelyg kriokliui ir kiekvienam nepatikimam pasakotojui atskleidžiant vis naujas detales, neregėtus ištvirkimo ir brutalumo poelgius, Fernanda Melchor, meistriškai valdydama ritmą ir kalbą, nuaudžia tvirtą prakeikto Meksikos miestelio portretą, atrasdama žmogiškumo krislus iš pažiūros beviltiškuose veikėjuose. Tai tikroviškas ir kvapą gniaužiantis romanas, kaip Roberto Bolaño 2666 ar svarbiausi Williamo Faulknerio kūriniai, įtraukiantis ir niekaip nepaleidžiantis skaitytojo bei nušviečiantis pasaulį, kupiną mitologijos ir smurto, įsisunkusio į žemę ir apnuodijusio visa aplink.
„Fernandos Melchor balsas veržlus – siautulingas ir negailestingas, tai balsas žmogaus, kuris rašo apimtas įniršio ir kuriam tai puikiai pavyksta.“
Samanta Schweblin
„„Uraganų sezonas“ yra intensyvi ir užburianti literatūrinė patirtis, kurioje fizinis smurtas ir aplinkos žiaurumas sukuria bejėgiškumo mikrokosmą. Fernandos Melchor naratyvo branda galinga – ši knyga palieka skaitytoją sukrėstą.“
Mariana Enriquez
„Brutalus, negailestingas, turintis grožio, bet taupus, Uraganų sezonas tyrinėja vieno Meksikos miestelio smurto mitologiją ir atskleidžia jo sąsają su globalia kapitalistinio godumo schema. Tai knyga apie seksualinį terorizmą ir sulaužytų vyrų terorą. Kūrinys, tiek pat mistiškas, kiek kritiškas. Dauguma pastarųjų metų romanų, lyginant su šiuo, rodosi blyškūs.“
Ben Lerner
Ericho Maria Remarque‘o (1898-1970) romanas „Vakarų fronte nieko naujo“ (1929), viena iškiliausių ir populiariausių XX a. pasaulinės literatūros viršūnių, laikomas bene išraiškingiausiu „prarastosios kartos“ rašytojų manifestu ir įtaigiausiu kūriniu apie karą. Paprastomis, natūraliomis ir lakoniškomis stilistinėmis priemonėmis Remarque‘as užčiuopė ir įprasmino pagrindinio herojaus Pauliaus Boimerio ir jo bendraamžių, atsidūrusių mirties akivaizdoje, dvasines būsenas.
Pasaulinės literatūros klasiko, vieno iš ryškiausių XX a. vadinamosios „prarastosios kartos“ rašytojų Ericho Maria Remarque‘o literatūrinė kūrinių vertė neblėsta iki šiol – jo romanai tebetraukia vis naujas skaitytojų kartas. Turbūt daugeliui dar jaunystėje teko susipažinti su jo garsiausiais romanais – „Vakarų fronte nieko naujo“, „Trys draugai“ ar „Juodasis obeliskas“, liudijančiais išgyventą sudėtingą karo ir ekonominio nuosmukio Vokietijoje patirtį.
Ir nors šiandien skaitydami jo knygas žavimės rašytojo talentu, tačiau jeigu pamėgintume geriau įsivaizduoti, kokia skausminga kaina šie kūriniai atsirado, mūsų susižavėjimas tikriausiai sumištų su liūdesiu ar užuojauta. Visgi Remarque'o kūriniai mums, skaitytojams, perduoda šviesią viltį apie šio pasaulio trapumą ir meilę artimui. Kuomet šiandien beveik visą pasaulį vienijantys rūpesčiai ar ekonominės krizės grėsmė žadina nerimą ir nesaugumo jausmą, perskaičius bent vieną šio XX a. klasiko kūrinį, galime šiek tiek atsitraukti. Suprasdami – kad visa tai toli gražu nėra nei perpus tiek grėsminga, lyginant su tuo, ką teko patirti Remarque'ui ir visiems, išgyvenusiems net du pasaulinius karus. Siūlome susipažinti su dešimt mažai žinomų faktų apie šio rašytojo gyvenimą.
10 faktų, kurių galbūt negirdėjote apie rašytoją E. M. Remarque'ą
1. Erichas Paulas Remarque'as nusprendė savo vardą pakeisti motinos garbei – tapdamas Erichu Marija Remarque'u. Visgi Paulo vardą jis panaudojo savo kūrinyje „Vakarų fronte nieko naujo“, kurio vienas iš veikėjų – Paulas Baumeris, išgyvenęs karo siaubą, alkį, ligas, ilgesį bei neviltį, patirtą fronte.
2. Rašytojo šeima nebuvo turtinga, vaikystėje dažnai kraustėsi iš vienos vietos į kitą. Paauglystėje autorius rašė poemas, esė ir netgi sukūrė savo pirmąjį romaną „Svajonių kambarys“.
3. Būsimasis vokiečių klasikas buvo talentingas pianistas, todėl mokė groti mergaites, kad galėtų užsidirbti knygoms ir dailesnei aprangai. Jis buvo įsitikinęs, jog tvarkinga išvaizda gali padėti visuomenėje tapti gerbiamu ir užimti gerą vietą. Tiesa, jo mokinėms labiau nei vedamos pamokos patiko mokytojo išvaizda.
4. Rašytojas studijavo Miunsterio universitete ir planavo tapti pradinių klasių mokytoju. Po sėkmingo dalyvavimo esė konkurse, laimėjo 30 markių prizą. Tačiau Pirmojo pasaulinio karo metais, vos sulaukęs 18 metų, buvo pakviestas į vokiečių kariuomenę. Tuomet fronte pradėjo statyti bunkerius, ruošti karo lauką, apkasus. Daugiausiai dirbdamas naktimis, kad išvengtų priešų puolimo.
5. Karo laukas išsklaidė autoriaus jaunatvišką idealizmą – po to, kai turėjo iš apkasų nešti sužeistą draugą ir kovoti dėl savo bičiulio, kuris nukentėjo nuo priešų. Jis mirė taip kaip veikėjas Ketas romane „Vakarų fronte nieko naujo“, kuomet buvo sužeistas skeveldrų, tačiau mirė vėliau dėl žaizdos galvoje, vežamas pas gydytojus. Karo metu Remarque'as pats yra nukentėjęs nuo granatos skeveldrų, jam buvo sužalotos kojos, kaklas ir rankos.
6. Po Pirmojo pasaulinio karo metus karo dirbo mokytoju, vėliau kelerius metus laikraščių redaktoriumi. Taip pat kūrė reklaminius tekstus, komiksus laikraščiams ir žurnalams, pasirašydamas E. M. R.
7. Remarkas turėjo nemažai hobių. Laisvalaikiu kolekcionavo drugelius, akmenėlius ir pašto ženklus, lankė gimnastiką. Taip pat mėgo žvejoti, mokėjo ne vieną magijos triuką, kūrė poemas ir esė.
8. 1938 m. iš Remarque'o buvo atimta Vokietijos pilietybė, o jis pats nacių apšauktas žydu. Po šių įvykių vokiečių klasikas emigravo į JAV ir apsigyveno Niujorke. 1947 m. gavo JAV pilietybę. Protestuodamas prieš Hitlerio diktatūrą ir Antrąjį pasaulinį karą parašė romanus „Mylėk savo artimą“, „Triumfo arka“ ir „Gyvenimo kibirkštis“.
9. Kaip ir daugelio autorių, taip ir Remarque'o knygos nacių valdymo laikotarpiu Vokietijoje buvo uždraustos. Tiek „Vakarų fronte nieko naujo“, tiek „Kelias atgal“, nors pastaroji knyga nebuvo politiškai šališka. Knygos pakliuvo į viešam sudeginimui skirtų kūrinių sąrašą. O filmo „Vakarų fronte nieko naujo“ premjera buvo uždrausta nacių.
10. Rašytojas sulaukė skaudaus likimo smūgio – 1943 m. jo sesuo buvo nužudyta už tai, jog buvo susijusi su pasaulinio garso rašytoju.
https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/10-faktu-kuriu-galbut-negirdejote-apie-rasytoja-e-m-remarque-a-286-1399852
Vienas didžiausių protų žmonijos istorijoje, fizikas, kosmologas Stephenas Hawkingas paskutinėje savo knygoje apmąsto sudėtingus ir svarbius klausimus: ar žmonija išliks? Ar turėtume kolonizuoti kosmosą? Ar dirbtinis intelektas mus pergudraus? Kaip kursime ateitį? Ar egzistuoja Dievas?..
S. Hawkingas milijonams skaitytojų atvėrė akis pasakodamas apie Visatos kilmę ir juodųjų skylių prigimtį. Nors šoninės amiotrofinės sklerozės diagnozė nežadėjo nieko gero, milijonus įkvėpė jo ryžtas nepasiduoti. Ligai progresuojant mokslininkas tegalėjo pajudinti vos kelis veido raumenis, tačiau ir toliau plėtė savo tyrimų lauką, o paprašytas mielai dalindavosi skvarbiomis įžvalgomis. Taigi S. Hawkingas tapo ir vienu įtakingiausių mūsų laikų mąstytojų.
Pratarmę šiai knygai parašė Eddie Redmayne’as, laimėjęs „Oskarą“ už Stepheno Hawkingo vaidmenį filme „Visko teorija“, įžangą – Nobelio premijos laureatas Kipas Thorne’as, o baigiamąjį žodį – Hawkingo dukra Lucy.
Tai knyga, kurią turėtų perskaityti kiekvienas mąstantis žmogus, susirūpinęs dėl žmonijos ateities… Tai Hawkingo atsisveikinimo dovana žmonijai.
NPR
Ši nuostabi knyga – paskutinis dangaus skliaute sužibusios naujos žvaigždės blyksnis.
The Telegraph
Žanro evoliucijos riboženkliu tapusi „Kopa“ dienos šviesą išvydo dar prieš „Žvaigždžių karus“, „Matricą“ ir „Trijų kūnų problemą.“ Šis kūrinys daro įtaką jau kelioms mokslinės fantastikos kūrėjų kartoms. Romano temos dabar dar aktualesnės nei tada, kai išėjo pirmas knygos leidimas: žmogaus evoliucija, genetinės manipuliacijos, karai dėl gamtos išteklių, ekologija. Kada tikslas pateisina priemones ir ką galima pasiekti žiaurumu?
Melanžas – vertingiausias ir rečiausias prieskonis Visatoje. Pailgina žmogaus gyvenimą, be jo nebūtų ir kelionių į kosmosą. Melanžas išgaunamas rūsčiajame Arakyje, arba Kopoje, kur plyti vien dykuma. Kas valdo Arakį, tas kontroliuoja ne tik prieskonio gavybą, bet ir Visatą.
Arakio planetos valdymą, Imperatoriaus sprendimu, Atreidų šeima perima iš Harkonenų, tačiau šie surengia perversmą ir nužudo hercogą Letą Atreidą. Jo mylimoji ledi Džesika su jųdviejų sūnumi Polu pabėga į dykumą. Bėglius priglaudžia fremenai – Arakio čiabuviai. Norėdamas susigrąžinti valdžią Arakyje Polas turi įgyti fremenų pasitikėjimą ir su saujele karių stoti prieš nesuskaičiuojamus priešo pulkus.
„Iš mokslinės fantastikos romanų „Kopa“ išsiskiria išbaigtais veikėjų portretais ir iki smulkmenų apgalvotomis sukurto pasaulio detalėmis. Nieko panašaus, išskyrus nebent R. R. Tolkieno „Žiedų valdovą“, negalėčiau įvardyti.“
Arthur C. Clarke, rašytojas
„Kopą“ galima skaityti ne vieną sykį, kaskart atrandant ką nors nauja. Ir sąmonės kamputyje vis dar kuždės nuojauta, kad kažkas praslydo, kad tikrai dar ne visas šio kūrinio briaunas įžvelgei ir sugebėjai įvertinti.“
Gintautas K. Ivanickas, rašytojas
Frank Herbert (1920–1986) – amerikiečių rašytojas, mokslinės fantastikos klasikas, išgarsėjęs futuristiška „Kopos“ romanų serija, kurią sudaro šešios knygos. Pirma dalis – „Kopa“ – pasirodė 1965 m., įvertinta Hugo ir „Nebula“ apdovanojimais.
„Manai, kad taip ir turi būti. Manai, kad tai kažin kur egzistuoja, kad gali tai surasti. Tikiesi. Ieškai, viliesi, lauki. Su motinos meile gyvenimas pačioj aušroj duoda tau pažadą, kurio neištesi.“
Romain Gary (Romenas Gari, tikrasis vardas – Roman Kacew, 1914–1980) – plačiai pripažintas prancūzų rašytojas, daugiau nei 30 romanų autorius.
„Aušros pažado“ (1960) herojų sutinkame Vilniuje. Būtent čia, Didžiosios Pohuliankos (dabar J. Basanavičiaus) gatvėje 16 numeriu pažymėtame name, prabėgo keletas Gary vaikystės metų. Vėliau būsimasis rašytojas emigravo į Prancūziją ir išgarsėjo. Gary yra vienintelis autorius, pelnęs net dvi literatūrines Goncourt'ų premijas, vieną jų Emile'io Ajaro (Emilio Ažaro) slapyvardžiu.
Autobiografiniame romane „Aušros pažadas“ Gary aprašo vaikystę ir jaunystę – laiką, kurį lydėjo besąlygiška bei reikli motinos meilė ir absurdiški susidūrimai su tikrove. Pasakojime susipina švelni ironija ir tikėjimas beribėmis dvasios galiomis, žmonių tarpusavio ryšiu. „Aušros pažadas“ išsiskleidžia dvejopai: tai motinos meilės pažadas, gautas gyvenimo aušroje, ir sūnaus pažadas motinai įprasminti jos auką ir atsikovoti pasaulį iš svajones trupinančio gyvenimo.
„Išduosiu paslaptį – iš viso to, ką esu parašęs, „Aušros pažadas“ veikiausiai man pati brangiausia knyga. Joje daugiausia manęs, manojo pasaulio matymo ir gyvenimo.“
Romain Gary, radijo interviu
Karštą ir ilgą 1939-ųjų vasarą Didžioji Britanija ruošiasi karui. Bet Safolko apylinkėse, Saton Hu dvare palei upę, tvyro visai kitokios nuotaikos: dvaro savininkės ponios Priti nuojauta neapgavo – viename iš jos žemėse stūksančių pilkapių savamokslis archeologas Bezilas Braunas atranda lobį. Šalyje augant nerimui, o kasinėjimams tęsiantis, paaiškėja, kad tai – ne eilinis radinys, bet tikrų tikriausias viduramžių laivas–kapas. Neilgai trukus šis atradimas ima kelti visokiausias aistras, intrigas ir pavydą.
Romane „Lobis“ nepaprastai įtaigiai ir su humoru pasakojama apie Saton Hu kasinėjimus – bene svarbiausią archeologinį anglosaksiškojo laikotarpio atradimą Britanijoje, – tris mėnesius trukusį aistringą nuotykį, kai įkvėpti atradimų dvasios vietiniai kovojo su prašalaičiais, mėgėjai nesutarė su profesionalais, meilė ir konkurencija vešėjo lygia greta.
„Rafinuotai originalus.“
Ian McEwan
„Žavinti meilės ir praradimų istorija.“
Robert Harris
„Geriausias J. Prestono kūrinys.“
Independent
„Subtilus pranykusios eros atgaivinimas.“
Sunday Times
„Iš paprasto pasakojimo apie purvą J. Prestonas išgavo aukščiausios prabos auksą.“
Observer
John Preston (Džonas Prestonas, gim. 1953) – anglų žurnalistas ir rašytojas. Parašė septynias knygas, keturios iš jų – romanai. „Lobis“ laikomas svarbiausiu jo grožinės literatūros kūriniu. Pagal šį romaną 2021 m. pasirodė „Netflix“ filmas „The Dig“ (rež. Simon Stone), nominuotas BAFTA apdovanojimams.
„Kad liautumės kartoję praeities klaidas, turime suprasti, kodėl apskritai išsiugdėme tokių įpročių ir kas mums iš jų. <...> Tik tada pajėgsime tokią pačią naudą pasiekti kitaip. Būtent tam ir skirta ši knyga.“
Ne vienas iš mūsų norėtų pasikeisti – mažiau nerimauti, galbūt numesti svorio, būti atviresni megzdami asmeninius santykius ar ryžtingesni darbe. Tačiau bet kuris svarbus pokytis neretai būna sudėtingas, reikalauja daug fizinių ir psichologinių pastangų.
Anot dr. Gabijos Toleikytės, „dauguma mūsų gyvenimo problemų kyla tada, kai nepripažįstame tikrovės ir planuojame pagal tai, kokie norėtume būti, o ne kokie iš tiesų esame“. Tad, norint pasikeisti, pirmiausia būtina pažinti ir perprasti save. Remdamasi naujausiais neuromokslų tyrimais, dr. G. Toleikytė šioje knygoje pasakoja, kaip veikia mūsų smegenys ir kokią įtaką jos daro mūsų kasdienei elgsenai: įpročiams, emocijoms, asmenybei, santykiams ir bendravimui.
Pasitelkdama aibę realių, praktinių pavyzdžių, dr. G. Toleikytė parodo:
– ko reikia smegenims, kad galėtume prisijaukinti naujus įpročius;
– kaip sustiprinti savo motyvaciją, turinčią kone stebuklingos galios;
– kaip išlaikyti tvirtus, visaverčius santykius;
– aštuonis emocijų tipus ir kaip juos valdyti;
– nesunkių būdų pagerinti produktyvumą.
Šis įkvepiantis ir pamokomas savigalbos vadovas atvers akis ir taps nepamainomu pagalbininku žengiant saviugdos keliu.
Dr. Gabija Toleikytė – neuromokslininkė, dėstytoja. Daktaro disertaciją ji apsigynė Londono universiteto koledže, Jungtinėje Karalystėje, taip pat yra įgijusi verslo lavybininkės (angl. coaching) kvalifikaciją. Autorės kalbos buvo transliuojamos interneto platformose „TEDx Talks“ ir „Talks at Google“, o straipsniai publikuoti ne tik akademiniuose žurnaluose, bet ir tokiuose populiariuose leidiniuose kaip „Guardian“, „Telegraph“ ir „Men’s Health“. Šiuo metu dr. G. Toleikytė dėsto psichologiją Šefildo Halamo universitete, Jungtinėje Karalystėje, o nuosavoje konsultavimo įmonėje veda lavybos seminarus ir verslui („Google“, „Financial Times“, „Lloyds Bank“), ir pelno nesiekiančioms organizacijoms.
Dažnai tenka girdėti, kad mergaitėms prasčiau sekasi tikslieji mokslai. Kad moterys – lyg užsuktos melagės, šį amatą įvaldžiusios geriau nei kitos lyties atstovai, bent iki susiduriant su reikšmingomis piniginėmis aferomis – čia estafetę, regis, perima vyrai. Arba kad vyrai ne tokie jautrūs ir empatiški kaip tariamos jų oponentės. Kad jie labiau mėgsta rizikuoti, o moterys visad atsitraukia, linksta į saugesnius pasirinkimus. Su lytimi susiję mitai be galo gajūs. Jie sklinda kosminiu greičiu, nors dažnai neturi tvirtesnio pagrindo ar aiškių įrodymų. Vis dėlto dažnai jais patikime.
Elgsenos ekonomistės Agnės Kajackaitės nuomone, tokie teiginiai privalo būti grindžiami mokslu. Todėl knygoje „WO/MEN“ ji meta iššūkį nusistovėjusiems įsitikinimams ir kviečia skaitytojus bei skaitytojas į savo ir kitų tyrėjų laboratorijas visame pasaulyje, kur, remdamasi mokslinėmis įžvalgomis, eksperimentais ir kasdiene aplinka, kvestionuoja įsigalėjusius mitus – gal iš tiesų viskas nėra tik juoda ir balta?
Knygoje „WO/MEN“ sužinosite:
- Kurie – vyrai ar moterys – labiau linkę varžytis? O kurie – apgaudinėti?
- Kas dažniau aukoja kraujo ir kaip atlygis keičia donorų elgseną?
- Kieno kognityvines galimybes labiau paveikia vėsios patalpos?
- Ką lengviau įtikinti konspiracijos teorijomis?
...ir daugelį kitų įdomių, kartais netikėtų faktų apie žmonių elgesį ir jį lemiančias aplinkybes.
„Niekada nemaniau, kad taip parašyčiau, bet jei reiktų rinktis, ką kviesti į gimtadienio vakarėlį – iliuzionistą ar ekonomistą, – po šios knygos tikrai rinkčiausi Agnę.“
Rimantė Kulvinskytė, žurnalistė, tinklaraščio „Laimės dieta“ kūrėja
Dr. Agnė Kajackaitė gimė ir augo Šakiuose. 2009 m. Vilniaus universitete gavo ekonomikos bakalauro, vėliau Kelno universitete – ekonomikos daktaro laipsnį. 2017 m. tapo WZB Berlyno socialinių mokslų centro Etikos ir elgsenos ekonomikos skyriaus grupės vadove, šiuo metu yra Milano universiteto profesorė. 2019-aisiais jos vardas nuskambėjo per visą pasaulį: mokslininkės tyrimu apie „termostatų kovas“ biuruose pasidalino „New York Times", „Time“, CNN, BBC ir daugelis kitų žurnalų bei televizijos kanalų.
Kas iš tiesų vyksta pasaulyje? Kokie didžiausi dabarties iššūkiai ir galimybės? Į ką būtina atkreipti dėmesį?
„Sapiens“ parodė, iš kur atėjome, „Homo deus“ pažvelgė į galimas ateities prognozes. Trečioje vieno įtakingiausių šiuolaikinių intelektualų, prof. Yuvalio Noah Harari, knygoje kalbama apie šiuolaikybę.
Dabar, kai didžioji be perstojo tvinstančios informacijos dalis – nepatikrinta arba klaidinga, aiškumas tapo galia. Šiuolaikinė cenzūra – tai ne ribojimas ar draudimas, tai nuolatinis dezinformavimas ir dėmesio blaškymas tuo, kas nesvarbu. Trečioji vieno įtakingiausių šiuolaikinių intelektualų, prof. Yuvalio Noah Harari, knyga perskrodžia šį drumzliną vandenyną ir kelia esminius šiuolaikinio pasaulio klausimus.
Kodėl liberalioji demokratija išgyvena krizę?
Ką rodo D. Trumpo ir į jį panašių politikų iškilimas?
Ar Europa turėtų būti atvira imigrantams?
Kaip reaguoti į netikrų naujienų (fake news) epidemiją?
Kuri civilizacija dabar dominuoja: Vakarų? Kinijos? Islamo?
Ar turėtume laukti Trečiojo pasaulinio karo?
Kaip elgtis terorizmo grėsmės akivaizdoje?
Ko turėtume mokyti savo vaikus?
„Šioje knygoje netikėtos idėjos susiejamos su veriančiai aiškiomis įžvalgomis“
The Guardian
„Y. N. Harari nubrėžia naujas gaires, kaip XXI amžiuje gyvenančiam žmogui suvaldyti didžiausias savo baimes.“
The New York Times
„Y. N. Harari gebėjimas sieti įžvalgas iš įvairių sričių – nuo senovės istorijos iki neuromokslo, filosofijos ir dirbtinio intelekto keliamų klausimų – padeda atsilaikyti prieš kasdienį informacijos triukšmą ir suprasti, iš kur atėjome ir kur einame. Ši knyga – tai intelektinis nuotykis.“
Financial Times
„Knygoje kalbama apie esmines XXI amžiaus problemas. Puikiai parašyta.“
Bill Gates
„Visai naujai pažiūrima į dalykus, kuriuos manėme žinantys. Ši knyga suprantamesnė nei ankstesnės dvi autoriaus knygos.“
Radio Times
Dokumentiniame publicistiniame kūrinyje pateikiami Lietuvos jaunuolių, tarnavusių sovietinėje armijoje ir dalyvavusių „internacionalinėje misijoje“ Afganistane, prisiminimai, skausmingi iš to karo negrįžusiųjų motinų pasakojimai.
Karas Afganistane vyko 1979–1989 metais. Kampanija, kurią Maskva iš pradžių vertino kaip trumpą SSRS kariuomenės įsiveržimą savo šalininkams šioje šalyje paremti, nusinešė per 13 tūkstančių sovietų karių ir šimtus tūkstančių afganistaniečių gyvybių. Sovietų pusėje šiame kare kovojo per 5 tūkstančius jaunų vyrų iš Lietuvos. 96 iš jų namo grįžo cinkuotuose karstuose. Šimtai grįžo suluošinti fiziškai.
Antroji žurnalisto Mindaugo Milinio knyga apie 1979–1989 m. Sovietų Sąjungos karą Afganistane. Autorius tęsia tiriamąjį darbą, pradėtą 2010 m. išleistoje Lietuvos Afganistano karo veteranų prisiminimų knygoje „Afganistano kariai. Atsiminimai po trisdešimties metų: 1979–1989“, šįkart susitelkdamas į karo priežastis.
Kodėl kilo šis karas? Kam Sovietų Sąjungai reikėjo Afganistano? Kodėl 18–19 metų vaikinai buvo verčiami atlikti kažkokią „internacionalinę pareigą“ ir savo krauju rašyti jiems visiškai svetimo karo istoriją?
Į šiuos klausimus galbūt retorinius klausimus mėgina atsakyti ne tik eiliniai lietuvių kariai – „afganai“, bet ir abiejų kariavusių pusių ekspertai: buvęs sovietų armijos karininkas Aleksėjus Koroliovas ir afganų armijos pulikininkas Ali Achmadas Džalalis, 1980 m. perėjęs į modžohedų pusę. Knygoje remiamasi kadaise visiškai slaptais, dabar jau išslaptintais SSRS vadovų dokumentais, pateikiama detali istorinė medžiaga apie žiaurią ir intriguojančią Afganistano karo pradžią.
„Braudelio dėka pasikeitė istorijos mokslo kryptis: nuo valdovų studijų pereita prie visų žmonių istorijos, o politikos, diplomatijos ir karų analizę pakeitė klimato, demografijos, žemės ūkio, prekybos, technologijų, transporto, komunikacijos ir visuomenės grupių mentalitetų tyrinėjimai."
Encyclopedia Britannica
„Civilizacijų gramatika“ – klasikinis istorijos veikalas. Fernandas Braudelis čia nagrinėja gilumines civilizacijų struktūras. Jis kalba apie Islamo, Juodosios Afrikos, Tolimųjų Rytų ir Europos civilizacijas ir, pasitelkdamas gretutinių mokslų duomenis, lygina ilgalaikės jų raidos bruožus.
F. Braudelis nuo pokario iki septinto dešimtmečio pabaigos buvo istoriografinės Analų mokyklos lyderis. Tuo metu apie „Annales“ žurnalą susibūrę istorikai pabrėžė ilgalaikių istorijos procesų tyrinėjimų svarbą. F. Braudelis kvietė į analizę įtraukti geografijos, ekonomikos, demografijos ir filologijos laimėjimus. Svarbiausias mokslininko įnašas yra la longue durée koncepcija. Tai amžius ir tūkstantmečius trunkanti istorija, per kurią formuojasi labai lėtai kintantys civilizacijų dėsniai, formą įgauna skirtingos kultūrinės tradicijos ir įvairūs gyvenimo būdai.
Savo laiką pralenkusi knyga šiandien išlieka tokia pat aktuali, kaip ir 1963 m., kai buvo išleista pirmą kartą. Įvadus lietuviškam leidimui parašė akad. Antanas Andrijauskas ir dr. Eugenijus Saviščevas.
Ši knyga laikoma vienu svarbiausių šiuolaikinės pasaulio istorijos veikalų.
Remdamasis įvairių sričių – nuo archeologijos iki epidemiologijos – atradimais, Jaredas Diamondas apžvelgia 13 000 metų žmonijos istoriją, nagrinėja imperijų, religijos, rašto, augalininkystės ir ginklų kilmę, analizuoja, kodėl įvairių žemynų visuomenės vystėsi skirtingai ir kokiu būdu tai vyko. Paaiškindamas, kaip dabarties pasaulį nulėmė žmonių gyvenimo sąlygos ir aplinka, autorius argumentuotai sugriauna rasistinių istorijos teorijų pagrindus.
JAV 1997 m. pasirodžiusi ir jau į 37 kalbas išversta Nacionalinio mokslų ordino laureato knyga įvertinta Pulitzerio premija ir „Phi Beta Kappos“ mokslinės knygos apdovanojimu. Istorikas Yuvalis Noah Hararis laiko Jaredą Diamondą vienu pagrindinių knygos „Sapiens“ įkvėpėjų.
„Ši puiki knyga – tai pagrindas, padedantis suprasti žmonijos istoriją.“
Bill Gates
„Nepaprastai didelis užmojis. Autoriui pavyko aiškiai išdėstyti esminius veiksnius, kurie padėjo formuotis žmonijos kultūrai nuo seniausių laikų. Vienas svarbiausių ir suprantamiausių veikalų apie mūsų praeitį.“
Colin Renfrew, britų archeologas
Jaredas Diamondas (gim. 1937) – amerikiečių antropologas, fiziologas, biologas, ekologas, UCLA medicinos mokyklos geografijos profesorius, žymus mokslo populiarinimo knygų „Ginklai, mikrobai ir plienas“ (pirmą kartą pasirodė 1997), „Trečioji šimpanzė“ („The Third Chimpanzee“, 1991), „Žlugimas“ („Collapse“, 2005) ir „Pasaulis iki vakar“ („The World Until Yesterday“, 2012) autorius. Mokslininko karjerą jis pradėjo fiziologijos srityje, o vėliau perėjo į evoliucinę biologiją ir biogeografiją, yra žinomas kaip labai plataus profilio tyrinėtojas. Buvo išrinktas į Amerikos menų ir mokslų akademiją (American Academy of Arts & Sciences), Nacionalinę mokslų akademiją (National Academy of Sciences) ir į Amerikos filosofų draugiją (American Philosophical Society). J. Diamondas gavo MacArthuro fondo mokslininko stipendiją, prestižinį „Phi Beta Kappos“ apdovanojimą ir Pulitzerio premiją, nacionalinį mokslo ordiną ir kt. Yra parašęs daugiau kaip 200 straipsnių leidiniams „Discover“, „Natural History“, „Nature“, „Geo“. 2005 m. J. Diamondas išrinktas į leidinių „Prospect“ ir „Foreign Policy“ inicijuotą įtakingiausių pasaulio intelektualų šimtuką, užėmė 9-ą vietą.
„Homo deus“ šokiruos. Skaityti bus smagu. Bet svarbiausia – knyga pakvies mąstyti taip, kaip dar nemąstėte.“
Daniel Kahneman, psichologas, rašytojas, Nobelio ekonomikos premijos laureatas
„Sapiens“ parodė mums, iš kur atėjome, „Homo deus“ rodo, kur einame.
Yuvalis Noah Harari vaizduoja netolimos ateities pasaulį, kuriame susidursime su dar nepatirtais išbandymais. Jis nagrinėja XXI amžių formuosiančius projektus, galimybes, svajones ir košmarus, pradedant kova su mirtimi ir baigiant dirbtine gyvybe. Kas pakeis tikras žmonijos rykštes – badą ir marą, kuriuos jau beveik įveikėme, ir didžiuosius karus, iš kurių, tikėkimės, pasimokėme. Kokį likimą dabar nulemsime patys sau – kaip dievai, kuriais tampame?
Karai tapo atgyvena: šių laikų žmogui didesnė tikimybė nusižudyti, nei žūti per ginkluotą konfliktą.
Badmečiai traukiasi: dažnam nutukimas virsta daug didesne grėsme už badą.
Mirtis tėra techninė kliūtis: nemirtingumas pasiekiamas, tačiau jis – tikrai ne visiems.
Kas mūsų laukia ateityje? Nauja evoliucijos pakopa – HOMO DEUS.
Edwardas Snowdenas – šnipas? Informatorius? Interneto sąžinė?
„Atsisakymas reikalauti privatumo iš tikrųjų yra privatumo atsisakymas, jo atidavimas arba vyriausybei, pažeidinėjančiai Konstituciją, arba privačiam verslui.“
Edwardas Snowdenas (gim. 1983) anksti perprato kibernetinio saugumo spragas. Dirbdamas CŽV ir priartėjęs prie didžiausių valstybės paslapčių jis išviešino JAV vyriausybės sukurtą masinio stebėjimo sistemą, prie kurios radimosi iš pradžių prisidėjo ir pats. Dėl šio poelgio E. Snowdenas iki šiol yra priverstas slapstytis Rusijoje.
Knygoje jis pirmą kartą atvirai pasakoja apie JAV kariuomenės užkulisius, apie tai, kaip internetas iš laisvos erdvės tapo kontrolės įrankiu, ir apie asmeninio apsisprendimo dramą dėl visuomenės laisvės pagarsinti valstybės paslaptis. Jis atskleidžia, kaip mes įžengėme į naują epochą, kurioje nebėra teisės į privatumą. Už nuopelnus visuomenei E. Snowdenas gavo Tarptautinės žmogaus teisių lygos Carlo von Ossietzky medalį ir daug kitų apdovanojimų.
„Ji. Vedžiojanti šunį. Ieškanti draugų. Trokštanti malonumo. Prarandanti nekaltybę. Vaikystėje deginusi pašto dėžutes ir laipiojusi ant stogų. Einanti iš naktinio klubo su vyresniu vyru. Rašanti disertaciją. Patirianti nuostabiausią vienovės jausmą tarp prakaituotų kūnų „Bix‘ų“ koncerte „Angare“ dešimtam dešimtmety. Galvojanti apie abortą. Imanti iš gyvenimo viską, ką jis jai duoda. Ta, kuri nesiteisina ir žino: net jeigu nepasiseks, ji vis tiek neprapuls.“
Ar kada norėjote išgirsti merginos pasakojimą apie grupinį seksą su geriausiais draugais arba geriausią tūsą šiais metais? O gal apie keisčiausią konferenciją, kurioje dalyvavo, arba emigracijos metus Airijoje? Tai nutikimai, kurių neišsižadėsi, nors viskas ir nesibaigė trokštama sėkme.
Atvirumu alsuojanti knyga apie vaikystę ir jaunystę Vilniuje – prieš ir po Nepriklausomybės. Tai ištisos kartos patirtis. Skaitytojas pasijunta patikėtiniu ir tų pačių nuotykių dalyviu. Knyga skatina permąstyti savo patirtis, mylėti ir priimti gyvenimą tokį, koks jis yra: romantiškas ir žavus, kartais pilkas, nuobodus, o kartais grėslus. Nes reikia kalbėti apie viską. Nes reikia rašyti apie viską.
Pirmoji išpažintinė knyga apie laukinį dešimtąjį dešimtmetį iš moters perspektyvos. Šiandieninis romanas – tai ir žanras, ir pareiškimas, ir fakto konstatavimas – šiandien reikia stereotipus griaunančių pasakojimų. Nes šiandien esame pasiruošę tokiai literatūrai.
Virginija Kulvinskaitė aka Cibarauskė (gim. 1983) – poetė, rašytoja, kritikė, daugeliui žinoma dėl savo išskirtinio stiliaus, braižo ir tembro. Ji viena iš nedaugelio Lietuvos rašytojų, nebandančių vaizduoti „dvasingos“, o vesti renginių eina su marškinėliais ir nutrintais džinsais arba lėliškomis suknelėmis. „kai aš buvau malalietka“ – antroji autorės knyga ir pirmoji jos prozos knyga. Poezijos knygą „Antrininkė“ V. Kulvinskaitė išleido nemokamu elektroniniu formatu ir ribotu tradiciniu 30 egz. tiražu. Knygai įtraukta į Lietuvos kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką.
Mokslinės fantastikos epas, prasidėjęs romanu „Kopa“ – Hugo ir „Nebulos“ premijų laimėtoju, – tęsiasi.
Arakio smėlynai tapo žaliuojančiais sodais, Kopos pasaulio tvarka pasikeitė. Prieš devynerius metus Imperatorius Polas Muadibas pradingo Arakio dykumos platybėse. Kopos vaikai – Muadibo dvyniai Letas ir Ganima Atreidai, iš tėvo paveldėję antgamtines galias, – ypač naudingi tetai Alijai, kuri dabar valdo Imperiją kaip Atreidų šeimos atstovė.
Vis dėlto valdžia slysta Alijai iš rankų, gresia išdavystė: nuo Imperijos valdymo nustumta Korinų šeima rezga sąmokslą, siekdama atgauti sostą, o paslaptingasis Pamokslininkas fanatikus fremenus atvirai kursto maištauti. Alija tiki, kad iš dvynių išgavusi pranašingų vizijų paslaptis išlaikys valdžią dinastijos rankose, tačiau Letas su Ganima patys žino, kaip elgtis su savo vizijomis ir lemtimi...
Frank Herbert (1920–1986) – amerikiečių rašytojas, mokslinės fantastikos klasikas, išgarsėjęs futuristine šešių romanų serija – „Kopos“ kronikomis. 2021 m. pasirodė kanadiečių režisieriaus Denis Villeneuve’o filmas „Kopa“ (Dune: Part One), kuriame ekranizuota pirma romano „Kopa“ (liet. 2021) pusė. Antra kronikų knyga – „Kopa. Mesijas“ (liet. 2022). Trečioje serijos dalyje „Kopos vaikai“, pirmą kartą išleistoje 1976 m., autorius išgrynina stilių ir pasiekia kūrybinio virtuoziškumo aukštumas.
Literatūros studentas Edas nusprendžia išnykti. Paslapčia išvyksta į Baltijos jūroje esančią Hidenzės salą. Sklinda legendos, kad joje laikas teka kitaip. Ten keliauja svajotojai, hipiai ir visi, kas nepritampa Rytų Vokietijoje. Saloje pernakt dega laužai, rengiamos nuogalių maudynės, laisvai liejasi alus ir likeris. O už 50 kilometrų – Danijos krantai, viliojantys bėgti iš Rytų bloko.
Kruzas dirba restorane. Tarsi slaptos salos bendruomenės guru jis parūpina atvykėliams darbo ir maisto. Kruzas charizmatiškas. Jam niekas neprieštarauja. Ir daugelis čia randa savo vietą. Edas tampa jo patikėtiniu, jų draugystė vis stiprėja. Tačiau kiek tęsis Kruzo misija?
Vokiečių poeto ir prozininko Lutzo Seilerio (gim. 1963) romanas „Kruzas“ (2014) apdovanotas „Man Booker“ ir Goncourt’ų premijoms prilygstančiu Vokietijos romano prizu. Išverstas į daugiau nei 20 kalbų. L. Seileris pats jaunystėje dirbo Hidenzės saloje. Vėliau sutiko žmonių, kuriems pavyko beveik neįmanomas dalykas – pabėgti iš Rytų bloko apiplaukus Hidenzės kyšulį. Šis romanas – subtili kelionė, į kurią kviečia nenusakomas laisvės ilgesys.
JAV rašytoja Lucia Berlin (1936–2004) – atradimas ir patiems amerikiečiams. 2015-aisiais, jau po autorės mirties, pasirodžius autobiografinių novelių rinktinei „Namų tvarkytojos vadovas“, pagaliau suvokta šių kūrinių vertė. Vieni L. Berlin lygina su A. Čechovu, kiti – su Ch. Bukowskiu, tačiau jos pasakojimo tonas ir matymas išlieka saviti. Rašytoja ypač simpatizuoja protingoms moterims, kurių nelepina gyvenimas.
Didmiesčio gatvėse skleidžiasi visas žmogiškos patirties spektras, kasdien kovojant dėl išgyvenimo ištinka spontaniški praregėjimai. Pati L. Berlin, sulaukusi 32-ejų, jau buvo tris kartus išsiskyrusi, turėjo keturis sūnus, kuriuos reikėjo išlaikyti pačiai, ir kovojo su priklausomybe nuo alkoholio. Rašytoja dirbo įvairiausius darbus: buvo medicinos sesuo, namų tvarkytoja, sekretorė, pavaduojanti mokytoja. Novelėse L. Berlin kasdienius savo ir aplinkinių sunkumus supina su humoru, o liūdesį – su nenuilstamu kovingumu.
„L. Berlin – klasiška ir tuo pat metu nepadori, kritiška ir dosni, motina ir menininkė.“
Emily Bell, leideja, redaktore
„L. Berlin – viena iš geriausiai saugotų Amerikos trumposios prozos paslapčių.“
Paul Metcalf, JAV rašytojas
„Nepriekaištingai sukalti pasakojimai, kuriuose „blogos mergaites“ grakščiai laviruoja tarp juoko ir juoko per ašaras.“
„Marie Claire“
Keičiantys mąstymą, paaiškinantys stebuklus ir realybę sukrečiantys dalykai, kurie turės įtakos visai žmonijai.
„The New York Times“
Įspūdžiai perskaičius knygą kelia tokį entuziazmą, kad norisi ją rekomenduoti visiems gebantiems skaityti.
prof. A. Bagdonas, Vilniaus universitetas
Susipažinkite su devyniasdešimtmečiu daktaru, kuris vis dar praktikuoja mediciną, ir su insulto auka, kuri vėl išmoko judėti ir kalbėti, su moterimi, turinčia tik pusę smegenų, bet sugebėjusia „persiprogramuoti“ ir jaustis visaverte. Šių žmonių gyvenimus visiškai pakeitė nuostabus atradimas, kad pozityviai mąstant smegenys gali pačios „pasitaisyti“.
Kanados mokslininkas, psichiatras, psichoanalitikas, Toronto ir Niujorko universitetų bendradarbis Normanas Doidge’as bestseleriu tapusioje knygoje „Save keičiančios smegenys“ (The Brain That Changes Itself, 2007) išsamiai aprašo revoliucinį atradimą, teigiantį, kad žmogaus smegenys pasižymi gebėjimu keistis. Šios fundamentalios smegenų savybės, kurią imta vadinti neuroplastiškumu, atradimas radikaliai pakeitė ne tik medicinos mokslą, bet ir požiūrį į žmogaus smegenis kaip į nuolat kintantį ir galintį atsinaujinti neuronų tinklą.
Meilė, seksas, sielvartas, santykiai, mokymasis, priklausomybės, kultūra, technologijos ir psichoterapija gali keisti mūsų smegenis. Turėdami tokias plastiškas ir visą gyvenimą besimokančias smegenis esame savitos, unikalios asmenybės.
Knygos pratarmę ir paaiškinimus parašė Vilniaus universiteto profesorius Albinas Bagdonas.
Floranui Klodui Labrustui 46-eri. Jis daug rūko, važinėja taršiu dyzeliniu mersedesu ir į atliekų rūšiavimo konteinerius specialiai meta ne tai, ką reikia. Klerko karjera Žemės ūkio ministerijoje pasiekta. O dabar jis nusivylęs viskuo. Palikęs nekenčiamą merginą ir Paryžių, Labrustas išvyksta į Normandiją. Tik ten kadaise jautėsi iš tiesų laimingas. Jis aplanko buvusį bendrakursį Emeriką. Globalios ekonomikos reikalavimai per griežti – Emerikas kartu su kitais ūkininkais ruošiasi ginkluotam protestui. Labrusto asmeninei dramai atliepia žymiai didesnio masto šalies ir visos Europos krizės nuojauta. Serotonino lygis per žemas, antidepresantų šalutinis poveikis pernelyg stiprus. Kas galėtų išgelbėti nebepakeliamai drungną gyvenimą?
Ir taip miršta civilizacija, tyliai, be pavojų ir dramų, ir tik su trupučiu pralieto kraujo, civilizacija miršta paprasčiausiai nuo nuovargio, nuo pasibjaurėjimo savimi.
Michelis Houellebecqas (gim. 1956) – vienų dievinamas, kitų nekenčiamas, dėl aštrių ir pranašiškų įžvalgų laikomas aktualiausiu Europos autoriumi. Rašytojas yra pelnęs Goncourt’ų premiją, o pasirodžius romanui „Serotoninas“ gavo aukščiausią Prancūzijos apdovanojimą – Garbės legiono ordiną.
„Ch. Achebe – afrikiečių anglakalbės literatūros tėvas ir vienas svarbiausių XX a. antros pusės rašytojų.“
Caryl Phillips, The Observer
Okonkvas – bebaimis, pagarbos nusipelnęs ir stiprus igbų genties karys. Už nepriimtiną poelgį jis ištremiamas iš gimtojo Umuofijos kaimo ir atskiriamas nuo genties. Laikui bėgant kraštas neatpažįstamai pasikeičia: atvykę krikščionių misionieriai – baltieji žmonės, kuriems leista įsikurti Nešvariajame miške, – gudriai palenkia dalį igbų į savo pusę. Sugrįžusiam Okonkvui pasakoma, kad kovoti su atvykėliais per vėlu, – senasis bendruomenės įstatymas griežtai draudžia kariauti su gentainiais...
Nigerijos rašytojas Chinua Achebe romane „Sugriūva viskas“ (1958) per Okonkvo patirtį pasakoja europiečių įsiveržimo į Afriką XIX a. istoriją. Ši knyga – iki šių dienų skaitomiausias afrikiečių literatūros kūrinys – išversta į beveik 60 kalbų. 2007 m. Ch. Achebe už kūrybos pasiekimus buvo apdovanotas „Man Booker“ premija. Tai antras knygos leidimas lietuvių kalba.
„Pasaulio literatūros klasika. Kūrinys, įkvėpęs ne tik Nigerijos, bet ir visos Afrikos bei viso pasaulio rašytojų kartas.“
Barack Obama
Amerikiečių rašytojo, siaubo ir keistosios literatūros (weird fiction), klasiko H. P. Lovecrafto (1890–1937) tekstai – tarsi skiepai nuo egocentrizmo. Jie primena apie žmogaus vienatvę ir menkumą nepažinaus, neaprėpiamo, šalčiu alsuojančio kosmoso akivaizdoje. Didžiausio siaubo šaltinis – susidūrimas su absoliučiu nežmogiškumu. Knygos istorijose – rafinuoti estetai kapų plėšikai, menininkai, kuriems pavyksta užčiuopti Visatos paslaptis, mokslininkai, trokštantys atrasti tai, kas galbūt net neskirta žmogui, apleistos tolimos vietovės, tapusios šiurpių būtybių priebėga...
H. P. Lovecrafto kūriniai padarė milžinišką įtaką elitinei literatūrai, autoriniam ir pramoginiam kinui, šiuolaikinei filosofijai. Taip pat metalo muzikai, komiksams, kompiuteriniams žaidimams. Savo mokytoju jį laikė W. S. Burroughsas, S. Kingas, juo žavėjosi J. L. Borgesas, apie jį rašo M. Houellebecqas ir kiti. Nors rašytojas mirė neišleidęs nė vienos knygos, šiandien jo tekstai – JAV literatūros kanono dalis. 2005 m. autoriaus kūrybos rinktinė išleista prestižinėje „The Library of America“ serijoje.
Per pastaruosius dešimtmečius H. P. Lovecrafto kaip kūrėjo vertinimas neįtikėtinai išaugo. Dabar jis laikomas vienu svarbiausių XX a. siaubo rašytojų, darančių milžinišką, nors dažnai ir netiesioginę, įtaką pačioms įvairiausioms sritims.
Pirmojoje lietuviškoje H. P. Lovecrafto rinktinėje – apsakymai ir apysakos, aprėpiantys visą jo kūrybos kelią.
Kaip urbanistas ir miestų planuotojas Jeffas Speckas visą savo profesinę karjerą paskyrė tam, kad padėtų miestams klestėti. Po trijų dešimtmečių ieškojimų jis priėjo išvados, jog gyvenimo kokybė mieste labiausiai priklauso nuo vieno dalyko – miesto pritaikymo žmogui, nepriklausomam nuo transporto. „Vaikštomas miestas“ pateikia dešimt paprastų žingsnių, kurių dėka gyvenimas jūsų mieste gali tapti gerokai kokybiškesnis.
Jeffas Speckas yra miesto planuotojas bei architektas, kuris ilgos, tris dešimtemčius trukusios karjeros metu priėjo išvados, jog pagrindinis veiksnys, lemiantis miestų klestėjimą, yra vaikščiojimui palankių sąlygų sukūrimas. Tačiau, nepaisant šios išvados, kurią paremia įvairių tyrimų rezultatai,, šiandien didelėje dalyje pasaulio miestų vis dar karaliauja automobiliai.
„Vaikštomas miestas“ – tai manifestas, įkvepiantis kurti pėstiesiems draugiškas miesto erdves bei skatinantis pirmenybę teikti žmonėms, o ne automobiliams. Pasitelkdamas subtilų humorą bei aštrias įžvalgas, Speckas išskiria šiuolaikinių miestų trūkumus bei pateikia 10 paprastų žingsnių, kurie gali padėti kuriant tvirtą modernaus miesto bei jo gyventojų draugystę.
Nors knygoje dominuoja pavyzdžiai iš JAV, joje pateikiamos įžvalgos pritaikomos kiekvienam šiuolaikiniam miestui. „Vaikštomo miesto“ puslapiuose vertingų idėjų atras ne tik miesto planuotojai ar architektai, bet ir kiekvienas miesto gyventojas, norintis gyventi patogiame mieste.
Politikos teoretikės, filosofės Hannah‘os Arendt knygoje „Apie smurtą“ analizuojama XX a. antros pusės smurto prigimtis, priežastys ir reikšmė. Šiame klasikiniame, tačiau šiandien vis dar aktualiame veikale, H. Arendt savo teorijas apie smurtą pateikia iš istorinės perspektyvos, nagrinėja karo, politikos, smurto ir galios ryšius.
Kvestionuodama smurtinio elgesio prigimtį, Hannah Arendt prieštarauja Mao Dzedongo minčiai, kad „Galia išauga iš šautuvo vamzdžio“. H. Arendt sako: „Galia ir smurtas yra priešingybės; ten, kurie viena valdo absoliučiai, kitos nėra.“
Ši sodri ir tuo pačiu metu poetiška knyga – apie visa apimančią obsesiją, meditatyvų pasišventimą tyrinėjamam objektui ir mėginimą peržengti ribą tarp žmogaus ir gyvūno. Joje nėra saldžių, romantizuotų gamtos aprašymų – čia alsuoja vien tik atviras ir žiaurus plėšriųjų paukščių pasaulis, į kurį bando įsilieti stebintysis. Bet ar tai įmanoma?
„Sakalas keleivis“ – tai unikalus, hipnotizuojantis ir kultiniu tapęs pasakojimas apie dangų pjaustančius sakalus. Jos autorius, savamokslis ornitologas J. A. Bakeris (1926–1987) praleido ištisą dešimtmetį sekiodamas šiuos plėšrius paukščius. 1967-aisias pasirodžiusi keista, tamsi ir poetiška knyga „The Peregrine“ tuojau pat sulaukė didelio susidomėjimo: ją skaitė anaiptol ne vien gamtos entuziastai, bet ir visi vertinantys ekscentrišką literatūrą.
Net ir praėjus daugiau 50-iai metų knyga išlieka aktuali: ji tebežavi menininkus ir paprastus skaitytojus, o kino režisierius Weneris Herzogas sako, jog tai yra knyga, kurią privalo perskaityti visi kino kūrėjai.
„Tai beveik religinio ar šamanistinio gamtos patyrimo tekstas – pasakotojas ištrina save iš peizažo, palieka tik nuogą, žiaurią ir nuostabią gamtą ekstatiškai stebinčia akimi. „Dešimtį metų visas žiemas praleisdavau ieškodamas to maištingo, nenustygstančio vietoje spindesio, tos staigios aistros ir šėlo, kuriuos sakalai išplėšia iš dangaus. Dešimtį metų žvelgiau aukštyn, ieškodamas to debesis perveriančio inkaro pavidalo, to oru skriejančio arbaleto. Akis pasidaro nepasotinama plėšriųjų paukščių vaizdais. […] Aš dešimtį metų sekiojau sakalus keleivius. Buvau jų apsėstas. Jie buvo mano Gralis“, – rašo Bakeris. Ir mes juo tikim. Ir dairomės aukštyn.“
Knygos vertėjas Marius Burokas
„Prokrastinacijos menas“ – tai dykaduoniavimo bei darbų vilkinimo vadovas, skirtas paguosti ir motyvuoti visus profesionalius darbų atidėliotojus. Knygoje su humoru aptariamos problemos, su kuriomis susiduria savigraužos kamuojami prokrastinatoriai, o taip pat pateikiami patarimai, padėsiantys pagaliau atlikti ilgai atidėliotas užduotis.
Johnas Perry’is yra Stanfordo universiteto filosofijos profesorius emeritas. Drauge su kitais jis veda nacionalinę radijo laidą Philosophy Talk. 2011 m. jo tekstas „Struktūrinė prokrastinacija“ buvo apdovanotas IgNobelio literatūros premija.
Šią knygą autorius rašė laikydamasis joje dėstomų principų, kitaip sakant – atidėliodamas disertacijų vertinimą ir pažymių rašymą.
„Apie skaitymą“ – dvi Marcelio Prousto esė, kuriose šis vienas žymiausių visų laikų rašytojų apmąsto, kodėl mes skaitome. Sumanytos kaip refleksijos apie Prousto itin mėgtą meno kritiką Johną Ruskiną, šios esė virsta psichologine skaitymo studija. Prousto išvada – kitaip nei bet kas kitas, skaitymas gali tapti postūmiu savarankiškam dvasiniam gyvenimui.
„Skaitymas, kuris Proustui padeda suvokti ir pažinti save, galiausiai jį nuveda iki Venecijos, kur praeitis įsiterpia į dabartį, išpranašaudama jo būsimo romanų ciklo Prarasto laiko beieškant pagrindinę temą.“
Vytautas Bikulčius
„Nostalgija persmelkta odė skaitymo malonumui ir visam, kas jį supa. Pats šis tekstas savo vaizdais, kvapais, pojūčiais ir detalėmis yra skaitymo malonumo esencija.“
Marius Burokas
„Apie skaitymą“ yra penktoji serijos „Apie“ knyga. Serija „Apie“ – tai neakademiniai įžvalgiausių pasaulio protų tekstai, kuriuos galima perskaityti vienu ypu. Serijoje jau išleista Timothy Snyderio „Apie tironiją“, Levo Karsavino „Apie tobulybę“, Harry Frankfurto „Apie šūdmalą“ ir Immanuelio Kanto „Apie pedagogiką“.
Knygoje Prinstono universiteto profesorius, filosofas Harry Frankfurtas analizuoja vieną labiausiai paplitusių mūsų dienų reiškinių. Nors šūdmalos pilna, mes stokojame instrumentų jai atpažinti ir su ja kovoti. Šis trumpas, prieinamai parašytas tekstas – tai pirminis bandymas apibūdinti šūdmalą ir atpažinti šūdmalius.
Harry G. Frankfurt (g. 1929) – žymus šiuolaikinis moralės filosofas, Prinstono universiteto (JAV) profesorius emeritas. Svarbiausios knygos: „Meilės priežastys“ (The Reasons of Love), „Būtinybė, noras ir meilė“ (Necessity, Volition, and Love) bei „To, kas mums rūpi, svarba“ (The Importance of What We Care About). „Apie šūdmalą“ – pirmoji Frankfurto knyga, išversta į lietuvių kalbą.
„Įprasta manyti, kad yra dvi tiesos priešybės – klaida ir melas. Frankfurtas įtikina, kad egzistuoja dar viena. Tai šūdmala. Ir būtent ji labiausiai paplitusi ir sunkiausiai įveikiama.“
Jonas Dagys
„Žodžiui „bullshit“ senokai ieškome adekvataus lietuviško atitikmens – šiam itin paplitusiam fenomenui nusakyti nebetiko nei sunkiasvorė „demagogija”, nei pernelyg neformalus „proto pi**mas“, nei įvairūs švelnesni „tauškalai“ ir „skiedalai“. Šūdo malimas, t.y. tai, kuo nuolat užsiima ne tik politikai bei valdininkai, bet ir stliaus kūrėjai, gyvenimo būdo patarėjai, remonto meistrai, reklamos ir viešųjų ryšių agentai, o kartais ir visi kiti, seniai prašėsi įvardijamas, nes pavadinimo mums reikia pirmiausia kaip ginklo prieš jį patį. Apmąstymų apie šį reiškinį vertimas į lietuvių kalbą – geras būdas lietuviško termino paieškoms.“
Paulina Pukytė
Roma, Navonos aikštė, 1599 metų spalio 4-oji, vidurdienis. Brutaliame teniso mače susitinka italų tapytojas Karavadžas ir ispanų poetas Kevedas. Abu palaidūnai gina savo garbę, nors ši sąvoka ima prarasti prasmę netikėtai išsiplėtusiame pasaulyje.
Skaitytojas čia – ne tik varžybų stebėtojas, „Staigi mirtis“ pateikia visą virtinę įvykių, nulėmusių šią dvikovą. Anglijoje Henrikas VIII įsako nukirsdinti karalienę Aną Bolin, iš kurios legendinių garbanų pagaminamas trokštamiausias teniso kamuoliukas. Kitapus vandenyno konkistadoras Hernanas Kortesas ir jo vertėja bei meilužė, majų princesė Malinali rezga planus ir nukariauja ištisas imperijas. Atokioje Meksikos kolonijoje vyskupas Vaskas de Kiroga perskaito Tomo Moro Utopiją ir, įtikėjęs, kad tai – visuomenės santvarkos vadovėlis, sekdamas Moro pateiktais pavyzdžiais įkuria haliucinogeninius grybus valgančių ir iš plunksnų meninius šedevrus kuriančių indėnų kaimelį.
„Staigi mirtis“ – kaleidoskopiškas, vizionieriškas romanas, kuriame susiduria tolimi pasauliai, išsilenkia laikas, griūva ir liepsnoja senosios tradicijos. Knygoje, įmantriai sudėliotoje iš margų istorijos skiaučių, apstu meilės ir karo istorijų, popiežiškų dramų, meninių ir religinių revoliucijų, egzekucijų ir utopijų. Tai – žymaus meksikiečių rašytojo Álvaro Enrigue’ės pasiūlyta didinga šiuolaikinės Europos alegorija, kurioje jis, blaškydamasis tarp Senojo ir Naujojo pasaulių, praeities ir ateities, europiečių ir majų istoriją vaizduoja kaip intensyvų, nepadorų, absurdišką ir, svarbiausia, nesibaigiantį teniso mačą.
„„Staigi mirtis“ yra unikalus objektas – tropinis ir transatlantinis; hipermodernus, bet sykiu antikvarinis – specializuotas literatūrinis instrumentas, sukurtas tam, kad pasipriešintų užtikrintumui pasaulio istorija.“
Adam Thirlwell
„Nepaprastai originalu. Geriausias šiemet skaitytas romanas.“
Salman Rushdie
„Šis vieno inovatyviausių Meksikos autorių romanas - naratyvinės meistrystės, humoro ir lengvos erudicijos triumfas“.
The Financial Times
„„Staigi mirtis“ – paties geriausio tipo puzlė, kuri, kupina ezoteriškų ir nepaprastai juokingų elementų, prikausto skaitytoją, nuolat galvojantį, kaipgi Álvaro Enrigue'ei pavyks iš šitokio stulbinančio siūlų kamuolio surišti romaną. Tačiau jam visiškai pavyksta – talentingai, skaidriai, su emociniu šiltumu, paslėptu ir dėl to dar stipresniu.“
Lauren Groff
Pustuščiame, pro kaimelius skriejančio traukinio vagone sėdi vyras didele plika galva, tvirtu stuomeniu ir pora plonyčių kojų, apmautų raudonos vilnos, rombais padabintomis kojinėmis. Vienišius yra ne kas kitas kaip profesorius Timofejus Pninas, į JAV persikėlęs išeivis, Veindelio koledžo rusų kalbos dėstytojas, keliaujantis skaityti paskaitos Kremonos moterų klube, tačiau per savo pniniškumą susipainiojęs ir įsėdęs ne į tą traukinį.
Šitaip simboliškai pradedamas piešti ironiškas, bet mielas, absurdiškas ir kiek graudus portretas veikėjo, kurį taip meistriškai kuria Nabokovas. Pninas – komiškas émigré, užsispyrusiai bandantis prisitaikyti prie amerikietiško būvio, tačiau nuolat susiduriantis su pasauliu, kuriame viskas – kalba, aplinka, net paskiri objektai – jam svetima. Begalinę Pnino kantrybę vis bando jam nepavaldžios mašinos ir elektriniai prietaisai, nereikšmingos jo koledžo kolegų intrigos, irzulį keliantys psichoterapeutai, tarp kurių sukasi ir buvusi žmona, niekad jo nemylėjusi, bet kurią jis vis dar tyliai ir jaudinančiai myli.
Tačiau kartais Pninas gręžiasi į praeitį, prisimena savo bėgimo iš Rusijos aplinkybes, dingusius žmones, paliktą savą kultūrinę terpę, ir šie puslapiai atskleidžia visai kitą Pnino istorijos pusę – tragišką, melancholišką, atspindinčią XX a. baisumus. Tad galų gale, nors ir apjuoktas, Pninas iškyla beveik kaip herojinė figūra, civilizuotas žmogus, pasimetęs industriniame primityvume, – vienintelis, išlaikęs krislą žmogiško orumo. Pirmąkart pasirodantis lietuviškai, vieno svarbiausių XX a. rašytojų, Vladimiro Nabokovo, „Pninas“ – šilčiausias, žemiškiausias ir juokingiausias iš jo romanų.
„Nabokovo minties įvairiapusiškumas, jėga ir sodrumas neturi nė menkiausio varžovo modernioje literatūroje. Tai proza, esanti arčiausiai tyro juslinio malonumo.“
Martin Amis
„„Pninas“ - geriausias visų laikų romanas apie pabėgelį („refugee novel“), šedevras, nagrinėjantis namų praradimą sociopolitinio perversmo metu.“
Ted Gioia, The Millions
Pirmiausia, ką išgirsta devyniasdešimt dvejų Mariana Leterbi, gavusi puošnų klausymo ragelį dovanų, – tai šeimynykščius, planuojančius ją iškelti į senelių namus. Tačiau šis pensionatas neįprastas: aplink stovi iglu, bato, torto ir kitų keisčiausių formų namukai senoliams, viskam vadovauja griežtas daktaras Gambitas, įtikėjęs iškreipto krikščioniško mokymo galia, o valgomajame virš stalo kabo paslaptingas Abatės paveikslas, kuris kartais, rodos, atgyja ir merkia Marianai akį. Nors bedantė ir be ragelio beveik kurčia, Mariana, susidomėjusi Abatės istorija, netikėtai atsiduria keistų, nepaaiškinamų, mįslinga žmogžudyste prasidėjusių įvykių sūkuryje, kur figūruoja Bičių Karalienė ir Šventasis Gralis, veriasi vartai į požemių pasaulį.
„Klausymo ragelis“ – fantastiškas, žaismingas, anarchistiškas ir ekscentriškas romanas, parašytas vienos ryškiausių XX a. menininkių, siurrealistės Leonoros Carrington. Kaip ir autorės tapyba, šis kūrinys pasižymi vaizdų intensyvumu, subtiliu humoru ir nuotykingu, alchemišku siurrealistiškumu. Tai kultinė, nepaprastos sėkmės sulaukusi knyga, XX a. keistosios literatūros žanro klasika, tekstas, dažnai vadinamas okultiniu „Alisos Stebuklų šalyje“ dvyniu.
Šiame leidime romaną palydi puiki škotų prozininkės Ali Smith įžanga.
„„Klausymo ragelio“ neįmanoma kategorizuoti. Nuo pat pirmo sakinio pakliūname į iš pažiūros darnią visatą, valdomą unikalių, savo pačios dėsnių. Tokiu būdu knyga gali nerimastingai komentuoti apie dalykus, dėl kurių nenustojame abejoti.“
Olga Tokarczuk
„„Klausymo ragelis“ išsiskiria kaip kažkas išties radikalaus, ardantis ne tik mūsų laiko ir erdvės lūkesčius, bet ir sąmonės bei jos ribų… Protą plakantis šedevras, praturtintas Carrington humoro, vaizduotės ir įtampos kūrimo sugebėjimais.“
Blake Butler, The New York Times
„Carrington, atskleisdama savo gryniausius ekscentriškumus, „Klausymo ragelyje“ išryškina ardomąją moteriškumo galią ir tam pasitelkia daugiau aistringos vaizduotės nei beveik bet kuris kitas XX a. rašytojas.“
Brady Brickner-Wood
Paskutinė metų diena Buenos Airėse statomame daugiabutyje.
Ryte būsimieji butų savininkai, lydimi krykštaujančių vaikų, architekto ir interjero dekoratorių, apžiūrinėja erdves, kol statybininkai pluša. O laikinoje priebėgoje ant stogo gyvenančio sargo Raulio Vinjaso šeima ruošiasi Naujųjų metų šventei.
Dienai bėgant, aplinkui vis pasirodo kalkėmis aplipę sklandantys nuogi vaiduokliai – keistos, ne visiems matomos būtybės, klajojančios po tuščią, neužbaigtą pastatą, taip pat susiruošusios švęsti. Subtiliai nušviečiant vis skirtingų veikėjų kasdienes veiklas, pasakojime galiausiai apsistojama prie Vinjaso įdukros Patrės – ji vienintelė domisi bekūnėmis būtybėmis.
Ši istorija pilna intarpų ir nukrypimų, kuriais unikalusis argentiniečių rašytojas Césaris Aira įterpia svarstymus apie literatūrą, architektūrą, antropologiją, seksualumą, gyvenimą ir mirtį. „Vaiduokliai“ (1990) – autentiškas kūrinys, nuaustas iš daugybės perspektyvų, atmosferiško pasakojimo, humoro blyksnių ir gotikinių motyvų.
„Nematomi miestai“ – tai keliautojo vizionieriaus Marko Polo pasakojimai totorių imperatoriui Kublai Chanui. Melancholiškasis imperatorius, suvokęs, kad beribė jo galybė nesustabdys imperijos garmėjimo į pragaištį, žaidžia šachmatais su pasaulio tyrinėtoju ir klausosi jo istorijų apie neregėtus miestus: Armilą, kuri primena miestą, sudarytą tik iš vamzdynų, išsiraizgiusių ten, kur turėtų stovėti namai; Oktaviją, miestą-voratinklį, pakibusį virš bedugnės; Teklą, be perstojo statomą, kad tik nepradėtų griūti; arba Andriją, taip tobulai atkartojančią dangaus kūnų išsidėstymą, kad bet koks pakitimas mieste lemia naujoves tarp žvaigždžių. Ir begales kitų miestų, neįmanomų ir, rodos, galinčių egzistuoti tik sapnuose.
Labiausiai Marką Polą domina priežastys, dėl kurių žmonės susitelkia į miestus, visad talpinančius ne tik gyventojus, bet ir jų atsiminimus, troškimus, idėjas ir istorijas. Tad jo kelionių atpasakojimai tampa alegorijomis ir apmąstymais apie kultūrą, kalbą, laiką, atmintį, mirtį ir, visų svarbiausia, žmogiškąją gyvenimo patirtį, kuri lyg siūlas sujungia istoriją ir fantastiką, meną ir kasdienybę, tai, kas archajiška, ir tai, kas futuristiška.
Šis iš pasakojimų apie sapniškus miestus ir dviejų didžių mąstytojų pokalbio sudarytas romanas – poetiška legendinio italų prozininko Italo Calvino duoklė beribei vaizduotei ir žmonių bei miestų slėpiniams.
„Miestai, lygiai kaip sapnas, sukurti iš troškimų ir baimių, nors jų diskurso gija paslaptinga, taisyklės kvailos, o perspektyvos apgaulingos, ir kiekvienas daiktas juose slepia kažin ką kita.“
Santjage, Čilėje, 10-uoju dešimtmečiu penkiolikmečiai Gonsalas ir Karla slapčia flirtuoja, slėpdamiesi po vienu ponču nuo Karlos mamos, ateinančios patikrinti, kaip jiems sekasi žiūrėti serialą. Gonsalas svajoja tapti poetu ir, jiedviem išsiskyrus, siuntinėja Karlai trumpus, nerangius meilės eilėraštukus. Po devynerių metų jie netikėtai susitinka ir vėl įsižiebia draugystė, tik šįkart kitokia: Gonsalas tampa įtėviu šešiamečiam Visentui, tuo metu priklausomam nuo kačių ėdalo.
„Čilės poetas“ seka banguojančius Gonsalo, savo gyvenimą siejančio su poezija, ir Karlos, besimokančios į pasaulį žvelgti fotoaparato akimi, santykius, paskui – Visentą, užaugusį ir iš įtėvio perėmusį meilę eilėraščiams. Sulaukęs aštuoniolikos, Visentas sutinka jauną amerikiečių žurnalistę Priu, susidomėjusią gausia ir kiek kvaištelėjusia Čilės poezijos scena ir pasišovusia pakalbinti įvairiausio plauko poetus ir poetes – įžvalgius, juokingus, savotiškus ir taip pat sudarančius tam tikrą keistą šeimą.
Šiame romane vienas žymiausių Čilės rašytojų Alejandro Zambra pasitelkdamas keturis itin tikrovei artimus veikėjus švelniai, komiškai, bet ir su aistra nagrinėja kartų skirtumus, šiuolaikinio vyriškumo ir tėvystės labirintus, nenuspėjamus momentus, sudaužančius ar, priešingai, sujungiančius poras, stebuklingą skaitymo ir rašymo patirtį. „Čilės poetas“ – romanas apie neįprastų formų šeimas, į vienį jungiamas meilės ir žmonių, ieškančių pritapimo, grožio, tiesos ir prasmės.
„Jo gudri ironija, jo lengvabūdiška, tačiau galinga proza, jo dovana užfiksuoti gyvenimą, pro mus praslenkantį, tačiau niekad nepagaunamą – visa tai, ką Zambra buvo naudojęs savo apysakose ir apsakymuose išsprogsta gyvybingumu „Čilės poete“.“
Samantha Schweblin
„Jei kiekvienas Zambros kūrinys buvo paremtas tam tikru tonu (švelnumas viename, humoras – kitame, eksperimentacija čia, melancholija – ten), tuomet "Čilės poetas" yra viso to junginys.“
Mauro Libertella
„Zambra yra užsitarnavęs autofikcijos alchemiko reputaciją – menininko, kuris vietoj bukinančių kasdienybės detalių kartojimo, kasdienybę įsiuva į meną.“
Vulture
„Šešėlis aš svirbelio, pražudys / Lange jį žydro tolio atspindys“ – šiais žodžiais prasideda 999 eilučių poema, parašyta fikcinio, atsiskyrėliško amerikiečių poeto Džono Šeido. Tūkstantosios savo poetinio „magnum opus“ eilutės sukurti jis nespėjo, nes buvo mirtinai pašautas žudiko. Knygoje šią poemą įrėmina Šeido redaktoriaus, bičiulio ir kvaištelėjusio akademiko Čarlzo Kinboto parašyta įžanga, komentarai ir jo sudaryta rodyklė. Savo ekscentriškais paaiškinimais, kuriuose literatūrinė analizė pinasi su gandais, pramanais ir nostalgiškais nukrypimais, Kinbotas siekia skaitytojui pateikti, jo manymu, teisingiausią poemos interpretaciją. Tačiau kiekvienu komentaru Kinbotas, laikantis save didžiausiu Šeido gerbėju, ardo poetinę tikrovę, supindamas ją su savo paties istorijomis apie gimtąją, rūke paskendusią šalį – Zemblą ir nutrūktgalviškus karaliaus Karolio bei jį sekančio žudiko Graduso nuotykius. Ilgainiui šie du pasauliai susitinka ir mįslingos Šeido mirties aplinkybės ima aiškėti.
„Blyški ugnis“ – įmantrus, tragikomiškas, neįtikėtinai išradingas prozos meistro Vladimiro Nabokovo romanas, vienas ryškiausių XX a. literatūros šedevrų. Švelni, autobiografiška, bet sykiu ir metafiziška Šeido poema kartu su vis beprotiškesniais Kinboto komentarais susiraizgo į meistriškai sukonstruotą detektyvo ir akademizmo parodiją. Tai aukščiausios klasės literatūrinis labirintas, pripildytas šešėlių ir atspindžių, vingriai nagrinėjantis išmonės ir pamišimo, fikcijos ir realybės, laikinumo ir amžinybės kovas.
„Karalystės darbeliuose“ iš Vilkio, koridų rengėjo ir dalyvio, įsimylėjusio narkobarono įdukrą, perspektyvos pasakojama apie slaptą Meksikos narkotikų mafijos gyvenimą: rūmus ir pagalbos prašytojus, suktus darbelius ir neišvengiamas mirtis. „Ženklai, pranašaujantys pasaulio pabaigą“ – istorija apie Makiną, jauną merginą, išmokusią išgyventi mačistiniame pasaulyje, kuri, nešina mamos perduotu rašteliu ir paketėliu, gautu iš vietinio šulo, ryžtasi perplaukti upę, kirsti sieną ir milžiniškoje šalyje susirasti pradingusį brolį. O „Kūnų transmigracijos“ centre – Atpirkėjas, kuris neaiškios epidemijos apgaubtame mieste išdrįsta iškišti nosį į lauką, bandydamas sutaikyti dvi svarbias šeimas ir išsiaiškinti mįslingas dviejų kūnų atsiradimo aplinkybes.
Šios trys apysakos, sudarančios „Meksikos trilogiją“, pelnytai atsidūrė tarp svarbiausių šiuolaikinės Meksikos literatūros kūrinių ir iškėlė Yurį Herrerą į labiausiai vertinamų šalies rašytojų gretas. Tai mitologinį pagrindą turintys pasakojimai, naratyviškai primenantys renesansines tragedijas, tačiau, nors veiksmas vyksta neįvardytose vietose, juose neabejotinai nagrinėjami šiuolaikinės Meksikos skauduliai. Lyg pabėgę iš mito, epo ar pasakos, Herreros protagonistai sudėtingame ir žlungančiame pasaulyje siekia tvarkos ir etikos, savo kelionėse patirdami prabangą ir galią, meilę ir mirtį, amžinybės momentus ir visagalį laikinumą.
„Atrodo, kad net jo kalbą gaubia keista demiurginė jėga. Herreros stilius – ir tikslus, ir nepastovus, ir konkretus, ir kriptiškas – nepaprastai gerai tinka vaizduoti tarpinę būseną, kurioje gyvena jo personažai.“
Tony Wood, LA Review of Books
„Jo rašymo stilius kaip niekieno kito: unikalus kalbinis posūkis, savotiškas poetinis slengas. Atrodo, kad jo knygos į mano rankas nukrito iš alternatyvaus dangaus.“
Patti Smith
„Yuriui Herrerai turėtų būti tūkstantis metų. Jis yra nukeliavęs pragaran, į rojų ir atgal. Privalėjo kada nors būti mergaite, žvėrimi, akmeniu, berniuku ir moterimi. Niekaip kitaip negalėtume paaiškinti jo nusimanymo platybės.“
Valeria Luiselli
Dorotė Kaliban – vieniša. Gyvena pustuščiame priemiestyje, vyras jai neištikimas, o geriausia draugė yra priklausoma nuo alkoholio. Kaip ir kiekvieną rytą, atsisveikinusi su į darbą išeinančiu vyru, Dorotė imasi namų ruošos darbų, fone įjungusi radiją – vienintelį ištikimą palydovą, per kurį pastaruoju metu ji ėmė girdėti specialius, jai asmeniškai skirtus pranešimus, kartais prasidedančius guodžiančiu kreipiniu „nesijaudink, Dorote“. Tačiau šįkart paskelbiama sensacinga žinia apie iš Okeanografinių tyrimų instituto pabėgusį pavojingą monstrą. Tą patį vakarą jis, kaip tyčia, įsliūkina į Dorotės virtuvę prašydamas maisto ir pagalbos. Taip prasideda netikėtas ir aistringas romanas tarp namų šeimininkės Dorotės, pernelyg nelaimingos, kad skirtųsi, prislėgtos viena po kitos ją ištikusių netekčių, sustingdytos tylaus pasidavimo, ir Lario – raumeningo, bet švelnaus varliažmogio, mielai iškeitusio mokslinio racionalumo brutalumą į pagalbą Dorotei ruošiantis namuose.
Kritikų lyginta su „King Kongu“, Edgaro Allano Poe istorijomis ir Davido Lyncho filmais, „Ponia Kaliban“ (1982) – atgimimą išgyvenantis XX a. amerikiečių literatūros perlas. Tyliu tragizmu, lengvu siurrealizmu ir neįprastu žavesiu persmelktame Rachel Ingalls romane kalbama apie vienišumą, meilę ir socialines konvencijas, kartu sugretinant gilų, tamsų, namuose tvyrantį beviltiškumo jausmą ir viską apverčiantį fantastiškumą.
„Ponia Ingalls yra įgudusi romanų ir apsakymų rašytoja, o jos perfor-mancai nepaprastai meistriški, primenantys geriausius kino trilerius.“
Ursula K. Le Guin, The New York Times
„Man labai patiko Ponia Kaliban. Tokia vikri ir paprasta proza, tokia šmaikščiai atsitiktinė fantastika, bet atsiverianti į gilų moterišką liūdesį, kuris priverčia mus stabtelėti. Nepriekaištinga istorija, parašyta gražiai nuo pirmos iki paskutinės pastraipos.“
John Updike
„Nors parašytas prieš keturiasdešimt metų, savo tempu, keistumu ir romantiškumu pranoksta viską, kas rašoma šiandien.“
Marlon James, The Amazon Book Review
XXII amžius, kosmoso tolybės. Šešiatūkstantojo laivo įgulą sudaro žmonės ir žmogonai, vieni – gimę ir mirsiantys, kiti – sukurti ir nemirtingi. Įprastinė laivo rutina ima trūkinėti, kai iš Naujai Atrastosios planetos parsigabenama keistų kitakilmių objektų. Objektai ima veikti ir žmones, ir žmogonus, sukelia norą rūpintis jais, neįprastus juslinius potyrius, šilumos ir intymumo ilgesį ir nostalgiją Žemei, vienų matytai, kitų – ne. Kai abiejų grupių nariai pradeda kvestionuoti gyvenimą, darbą, mirtį ir nemirtingumą, įvykiai laive darosi nekontroliuojami.
Šiuolaikinės danų autorės Olgos Ravn knygą sudaro objektų poveikį darbui tyrusio Komiteto surinkti 99 įgulos narių liudijimai, persmelkti įvairiausio ilgesio ir suskambantys nelyg keistas, jaudinantis choras, judantis neišvengiamos tragedijos link. Kritikuodamas darbo valdomą gyvenimą ir produktyvumo logiką, romanas „Darbuotojai“ jautriai ir šiurpiai narsto, ką emociškai ar ontologiškai reiškia būti žmogumi.
„Viskas, ko ieškau romane. Buvau pakerėtas nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Keistas, gražus, giliai protingas ir provokuojantis žmogiškumo tyrimas. „Darbuotojai“ yra nerimastingai genialus kūrinys.“
Max Porter
„Skaudžiai graži mozaika apie trapius veikėjus, kurie bando tramdyti savo ilgesį, skausmą ir susvetimėjimą.“
Publishers Weekly
„„Darbuotojai“ – tai ne tik nerimą kelianti kosminė opera, bet ir įžūli korporacijų slengo ir vėlyvojo kapitalizmo darbovietės satyra bei patraukliai abstraktus tyrimas apie tai, ką reiškia būti žmogumi.“
Justine Jordan, The Guardian
Nuo Pasaulio pabaigos mūšio praėjo pusė šimtmečio. Tamsaus miško atgrasymo sistema sulaikė ateivių planetą Trisoliarį nuo puolimo ir Žemė suklesti kaip niekada anksčiau. Vis dėlto gyvenimas taikos sąlygomis žmones užliūliuoja.
Kosminių skrydžių technologijos inžinierė Čeng Sin iš XXI amžiaus nubunda naujaisiais laikais. Ji vienintelė prisimena seniai pamirštą Trisoliario krizės pradžią. Trapiai taikai tarp civilizacijų iškyla pavojus. Ar žmonijai pavyks išsiveržti į žvaigždes, ar teks žūti savo lopšyje?
„Tikras atradimas, unikalus mokslo ir filosofijos, politikos ir istorijos, sąmokslo teorijų ir kosmologijos apmąstymų mišinys, čia istoriniai Vakarų ir Kinijos karaliai bei imperatoriai susitinka svajingame žaidimo pasaulyje, o tikrovėje policininkai ir fizikai narplioja globalines intrigas, žmogžudystes ir stengiasi išvengti kosminių ateivių invazijos.“
George R. R. Martin, „Sostų karų“ autorius
„Trijų kūnų“ epas baigiasi tokiu plačiu mostu ir taip didingai, jog nė kiek nenusileidžia Frederikui Pohlui ar Poului Andersonui, U. Dzingdzi ar H. G. Wellsui. Visata darosi pavojinga. Jūs suprasite to pavojaus mastą... ir kaip gyvybė gali laimėti net tokiomis aplinkybėmis.“
David Brin, mokslinės fantastikos autorius
Liu Cixin (gim. 1963) – kinų mokslinės fantastikos autorius, pirmasis Azijoje laimėjęs Hugo premiją, devynis kartus įvertintas „Galaktikos“ premija, pelnęs XINGYUN apdovanojimą. „Mirties pabaiga“ – trilogijos „Žemės praeities atminimui“ trečia dalis. Anksčiau išleistos „Trijų kūnų problema“ (kitos knygos, 2020) ir „Tamsus miškas“ (kitos knygos, 2020).
Adamas Kay’us, milijoninio tiražo gydytojo užrašų „Dabar tau skaudės“ autorius ir daugybės premijų laureatas, savo kūrybinę biografiją papildė naujais dienoraščiais „Naktinę pamainą prieš Kalėdas“ — naujutėle kalėdine dovana skaitytojams. Nepakartojamas humoras čia nenusileidžia ankstesniems rašytojo pasakojimams apie įsimintiniausius nutikimus, jam dirbant Didžiosios Britanijos ligoninėse.
Artėja Kalėdos, žąsys jau nupenėtos... tačiau 1,4 milijono Nacionalinės sveikatos tarnybos darbuotojų keliauja į darbą. Šioje knygoje, kurią galima drąsiai dovanoti kiekvienam, kas tik kada nors buvo įkėlęs koją ligoninėn, Adamas Kay’us kartais geraširdiškai linksmai, kartais sarkastiškai juokaudamas žvelgia į tai, kas dedasi už širmų ligoninių palatose kalėdiniu laikotarpiu.
Nuo 2004 iki 2010 m. Adamas Kay’us dirbo jaunesniuoju gydytoju; po sukrečiančios patirties gimdykloje jis susimąstė apie savo ateitį. Visos praktikos metu vedė dienoraštį; knygoje „Dabar tau skaudės“ surinktos trumpos istorijos, pasakojančios apie darbą Nacionalinėje sveikatos tarnyboje, užsimenama ir apie dabartinę sistemą ištikusią krizę. Rezultatas — iš pirmų lūpų papasakotas jaunesniojo gydytojo gyvenimas su visais džiaugsmais, skausmais ir pasiaukojimu, su protu nesuvokiama biurokratija; kartu tai meilės laiškas tiems, kurių rankose bet kurią akimirką gali atsidurti mūsų gyvenimas.
Sunday Times bestseleris
Deizė ir Saimonas kartu gana seniai. Viską į vietas sustatė ilgai lauktos dukters Milės gimimas. Maža ir laiminga trijų asmenų šeima.
O kad Saimonas kartais per daug išgeria, Deizė įpratusi — žino, kad taip jis nuleidžia garą. Betgi per vieną vakarėlį situacija tampa nevaldoma. Laiminga trijų asmenų šeima niekada nebebus tokia, kokia buvo.
Intriguojančiame romane A. Parks tyrinėja tamsiausias santuokos puses: nusivylimo kartėlis, meilė, viltis, prisirišimas, draugystė, vaiko juokas. Nuo pirmų eilučių skaitytoją įtraukia herojų jautrios paslaptys, juodi nusivylimai ir... nedrąsios svajonės.
Autorės rašymo maniera nepaprastai lengva ir įtikinama: rodos, paslaptis tuoj tuoj iškils aikštėn ir viskas išsispręs... Betgi čia pat veiksmas netikėtai vėl neria į gelmes, sukurdamas žadą atimančią įtampą. Skaitytojas įtraukiamas į nesibaigiantį jausmų ir netikėtų įvykių sūkurį — ir taip nepaleidžiamas iki pabaigos. Ar šie žmonės turi viltį?
„Pavergianti, jaudinanti ir elegantiškai parašyta.“
Marian Keyes
„Talentinga, jaudinanti ir suteikianti didelį pasitenkinimą knyga. Parks yra tamsiosios buities pusės karalienė.“
Veronica Henry
„Visiškai įtraukianti... tobulai nupiešta. Nuostabi.“
Ruth Jones
Kas būtų, jei vienas laimėjimas atimtų viską?
Tikra svajonė — išlošti loterijoje tiek daug pinigų, kad gyvenimas visiškai pasikeistų.
Penkiolika metų Leksė ir Džeikas kartu su draugais Pirsonais ir Hitkotais lošė loterijoje naudodami tuos pačius šešis skaičius. Prabangesnių ir kuklesnių vakarienių, vasaros iškylų metu jie aptardavo svarbiausius dalykus: vaikus, santuokas, darbus ir namus, o nusivylimą, kad neišlošė daugiau nei dešimtinės, nuleisdavo juokais.
Bet vieną šeštadienio vakarą nutinka neįtikėtinas dalykas. Draugų būryje įsivyrauja nesantarvė. Vienas žmogus nepasako tiesos. Netrukus išridenami šeši laimingi skaičiai, viską pakeičiantys amžiams.
Leksė ir Džeikas turi bilietą, vertą 18 milijonų svarų. O jų draugai pasiryžę atsiriekti dalį laimėjimo.
Į Sunday Times bestselerių sąrašus patenkančių knygų autorė Adele Parks grįžta su jaudinančia istorija apie tamsiąją turtų pusę. Tai įtraukiantis pasakojimas apie draugystę, pinigus, išdavystę ir apkartusią sėkmę.
„Įtraukianti istorija apie godumą, melą ir tamsias šeimos paslaptis.“
Lisa Jewell
„Prikaustantis pasakojimas apie mums visiems kylančius pasvarstymus „o kas, jei...“ Provokuojanti ir labai paveiki knyga, kurią sunku padėti į šalį, — puikiai sukurptas priminimas, kad norėti reikia atsargiai.“
TM Logan
„Tikras džiaugsmas: įtraukianti, šokiruojanti, stebinanti knyga. Pamokoma istorija apie tai, kaip staigus vienos poros praturtėjimas gali paveikti ilgametę draugystę.“
Jane Fallon
„Nuostabu! Šią įtraukiančią šiuolaikišką ir pamokomą istoriją perskaičiau per savaitgalį – buvo sunku atsiplėšti. Adele Parks kaip visada nenuvilia — knyga jums labai patiks.“
Ruth Jones
„Tarytum miklus iliuzionistas ši knyga visas intrigas atskleidžia tik pačioje pabaigoje. Buvau apstulbinta.“
Rosamund Lupton
„Tamsus įtraukiantis trileris.“
Woman’s Weekly
Dostojevskio gyvenimas pažymėtas talento ir tragizmo ženklu. Jaunystėje kaip revoliucionierius nuteistas mirties bausme, išgyveno paskutinę minutę atšauktą egzekuciją ir Sibiro tremtį bei pergyveno milžiniškų pokyčių laikotarpį Rusijoje, bet galiausiai buvo pripažintas ir pateko net į artimiausią caro aplinką. Jis užmezgė tris nuostabius meilės romanus, ir juos visus temdė sekinanti epilepsija ir priklausomybė nuo azartinių lošimų. Tarp viso to jis kažkaip rado laiko rašyti apsakymus, publicistiką ir romanus, tokius kaip „Nusikaltimas ir bausmė“, „Idiotas“, „Broliai Karamazovai“, — šie kūriniai šiandien pripažįstami vienais geriausių visų laikų pasaulio literatūros šedevrų.
Knygoje „Įsimylėjęs Dostojevskis“ Alex Christofi kruopščiai susieja pasirinktas ištraukas iš rašytojo kūrybos su istoriniu kontekstu ir taip sukuria nušviečiančią ir neretai stebinančią visumą. Tokio darbo rezultatas — romanistinė biografija, įtraukianti skaitytoją į plačią Dostojevskio pasaulio panoramą: nuo Sibiro katorgos iki Europos lošimo namų salių, nuo drėgnų ir šaltų caro tvirtovės kalėjimo kamerų iki rafinuotų Sankt Peterburgo salonų. Christofi pasakoja apie tris moteris, kurių gyvenimai buvo labai stipriai susipynę su paties Dostojevskio biografija: džiovininkę Mariją, smarkiąją Poliną, fantazavusią apie caro nužudymą, ir ištikimąją stenografistę Aną, daug dirbusią, kad būtų išsaugotas jo literatūrinis palikimas.
Skaitydamas tarp grožinės literatūros kūrinių eilučių, Christofi atkuria memuarus, kuriuos galėjo parašyti pats Dostojevskis, jei jo planų nebūtų pakoregavęs gyvenimas ir literatūrinė sėkmė. Jis pateikia naują, dar nematytą menininko portretą: drovus, bet atsidavęs meilužis, atjaučiantis paprastos liaudies draugas, ištikimas brolis ir bičiulis bei rašytojas, gebantis prasiskverbti iki pat žmogaus sielos gelmių.
„Knyga „Įsimylėjęs Dostojevskis“ — nepaprastai įdomus pasakojimas, talentingai prikeliantis naujam gyvenimui vieną didžiųjų ir sudėtingųjų pasaulio literatūros asmenybių. Visi, kurie dievina jo romanus, žavėsis ir šia knyga.“
Sue Prideaux, knygos „Aš dinamitas! Friedricho Nietzsche’s gyvenimas“ autorė
„Nesvarbu, ar apie Dostojevskį žinote viską, ar nieko, ar mylite jį, ar jo nekenčiate (o jis buvo itin erzinanti asmenybė), tai yra puiki šiuolaikinė biografija, aukštinanti žmogaus sudėtingumą ir sujungianti stulbinančias naujas žinias apie rašytojo gyvenimą su karšta meile jo knygoms. Alex Christofi nupiešė charizmatiškiausią ir patraukliausią nusikamavusio, bet genialaus žmogaus paveikslą.“
Viv Groskop, knygos „Anos Kareninos sprendimas: gyvenimo pamokos rusų literatūroje“ autorė
„Rašydamasišmoningai, tolygiai derindamas faktus bei grožinę literatūrą, knygoje „Įsimylėjęs Dostojevskis“ Alex Christofi meistriškai sukūrė nuostabų, į griežtus žanrų apibrėžimus netelpantį kūrinį, kuris neabejotinai sužavės Dostojevskio ir rusų klasikos gerbėjus. Drąsus, įtaigus biografijų rašymo meno pavyzdys.“
Douglas Smith, knygos „Rasputino biografija“ autorius
„Alex Christofi sukūrė žavų mišrūną — pasakojimą apie Dostojevskio gyvenimą, kuriame žinomi faktai susilieja su jo laiškais ir autobiografiškiausiais grožinės literatūros elementais. Rezultatas primena nuspalvintas kino filmų juostas: po knygos puslapius nerangiai kėblinančiam Dostojevskiui būdingas teisumas ir kone šiurpus tikroviškumas.“
Chris Power, romanistas, apsakymų rinkinio „Motinos“ autorius
„Dinamiška istorija apie vidinį ir išorinį Dostojevskio gyvenimą <…>. Sparčiai besirutuliojantis Christofi pasakojimas padeda užčiuopti Dostojevskio nutrūktgalvišką, padriką ir nirtulingą stilių.“
Financial Times
Alex Christofi yra „Transworld Publishers“ vyriausiasis redaktorius, romanų Let Us Be True („Būkime teisingi“) ir Glass („Stiklas“) autorius, Betty Trask literatūros premijos laureatas. Jo tekstai publikuoti daugybėje leidinių, tarp jų ir Guardian bei The White Review. „Įsimylėjęs Dostojevskis“ — pirmasis jo negrožinės literatūros kūrinys.
Laikas, kurį daktarė Amanda Brown praleido žinomuose Didžiosios Britanijos kalėjimuose. Tai tikra, autentiška, labai nuoširdi istorija ir perkamiausia The Sunday Times autobiografija.
Šie siaubą keliantys, širdį veriantys ir stebinantys pasakojimai, pacientai ir negalavimų atvejai atspindi jos darbą kalėjime.
Smurtas. Narkotikai. Savižudybės. Sveiki atvykę į „Kalėjimo gydytojos“ pasaulį.
Dr. Amanda Brown pirmiausia gydė kalinius liūdnai pagarsėjusiame Jungtinės Karalystės jaunųjų nusikaltėlių pataisos namuose, vėliau — žinomame Vormvudo Skrabse ir galiausiai — didžiausiame Europoje moterų kalėjime Bronzfilde.
Gydytoja tapo stebėtinų nėštumų ir baisių protestų, smurtinių išpuolių prieš kalinius ir širdį veriančių savižudybių liudininke.
Stebėtinuose, įkvepiančiuose memuaruose Amanda prisimena istorijas, pacientus ir negalavimų atvejus, padėjusius sėkmingai klostytis gydytojos karjerai, nors daugelis iš mūsų jau verčiau norėtų apie tokius pamiršti.
Ji vis dar gydo kalinius, nekreipdama dėmesio į jų nusikaltimus.
Dr. Amanda Brown dirba bendrosios praktikos gydytoja didžiausiame moterų kalėjime Europoje — Bronzfilde. Ji daugelį metų buvo Nacionalinės sveikatos tarnybos gydytoja, tačiau atsisakė šių pareigų ir įsidarbino įkalinimo įstaigose. Teikė gydymo paslaugas nepilnamečių pataisos namuose, vėliau persikėlė į vyrų kalėjimą — Vormvudo Skrabsą, o galiausiai atsidūrė Bronzfilde, kur darbuojasi iki šiol. „Kalėjimo gydytoja“ — pirmoji gydytojos knyga.
„Istorijoms netrūksta humoro ir didelio susirūpinimo kalinčių pacientų gyvybėmis. Tai skvarbi ir kupina užuojautos knyga, kurioje aprašomi sudėtingi ir sugriauti kai kurių kalinių gyvenimai. Tai kruopščiai parašyta, informatyvi ir įtraukianti knyga.“
The Mail on Sunday
„Čia ne tik stebinančios anekdotinės situacijos, bet ir didesnį pasitenkinimą teikiančios gydytojo profesijos subtilybės, dirbant su kaliniais, kurie siunčia jai padėkos laiškus, spinduliuojančius viltį.“
i Newspaper
„Istorijos bribloškiančios ir keliančios šiurpą, nors, tiesą sakant, daugelis jų nepakeliamai liūdnos, o kai kurių aprašymus ganėtinai sunku skaityti nekrūptelėjus. Visa tai sušvelnina dažni vilties ir humaniškumo proveržiai, nes kitaip tai būtų tik niūrus žmonių iš žemiausio socialinio sluoksnio gyvenimo vaizdavimas.“
The Telegraph
„Knygoje aprašomi visi kalėjimo gyvenimo pakilimai ir nuopuoliai su širdį šildančiu atvirumu, kuris priverčia išsižioti iš nuostabos.“
Sunday Express S Magazine
Tiesa buvo užkasta... iki šiol
Kai per archeologų praktikantų kasinėjimą randami žmonių kaulai, sklypas Juodajame Krašte detektyvei Kimai Stoun staiga virsta nusikaltimo vieta. Atverčiama dar viena paini byla, kurios užuomazgos skaičiuoja jau ne vieną dešimtmetį.
Surūšiavus padrikus kaulus paaiškėja, kad kape toli gražu ne viena auka. Kaulai liudija apie neįsivaizduojamą siaubą, nes ant palaikų likusios kulkų ir žvėrių spąstų paliktos žymės.
Priversta dirbti kartu su detektyvu Trevisu, su kuriuo sieja nemaloni patirtis, Kima pradeda aiškintis kitų dviejų šeimų tamsius santykius. O kol detektyvė panirusi į šį sudėtingą tyrimą, jos komanda tiria virtinę šlykščių neapykantos nusikaltimų. Priartėjusi prie tiesos apie žmogžudystes apleistame sklype Kima sužino, kad vienam jos komandos nariui gresia mirtinas pavojus ir... laikas senka. Ar pavyks jį išgelbėti nuo dar vieno nepaženklinto kapo?
Angela Marsons įvairiausias istorijas pradėjo rašyti dar mokykloje. Žinoma, visas jas kišo į stalčių, kol galiausiai nusprendė rašymo imtis rimtai. Tačiau kaip neretai tokiais atvejais būna, pasiūlyti leidėjams jos romanai pasirodydavo patrauklūs, tačiau jų atsakymas būdavo: „Deja, kažko trūksta...“
Galiausiai A. Marsons nusprendė parašyti istoriją tik sau. Nepataikaudama nei numanomiems skaitytojams, nei leidėjams ar dar kam nors. Tiesiog ėmėsi kurti iš širdies. Ir neprašovė pro šalį — psichologinis detektyvas „Nebylus riksmas“ sulaukė ir leidėjų dėmesio, ir skaitytojų liaupsių. O pagrindinė veikėja savo kartais nuožmiu, kartais nenuspėjamu ir labai labai retai jautriu charakteriu tarsi pati reikalauja nesustoti – kurti ir daugiau šios serijos knygų. Visos jos išlaiko šiam žanrui tiesiog būtiną įtampą, o pati veikėja keliauja iš knygos į knygą, narpliodama vis naujus nusikaltimus. Ir kaipgi kitaip, juk pati A. Marsons sako, kad „pasaulis — pavojinga vieta gyventi. Ir visai ne dėl blogų žmonių, o dėl tų, kurie nieko nesiima“.
Visgi išskirtinis A. Marsons kūrybos bruožas — didelis dėmesys psichologijai: jai visada be galo svarbūs nusikaltimo motyvai, nusikaltėlio charakteris ir, žinoma, tyrėjos Kimos Stoun psichologinis portretas. „Sąžinė — ne daugiau, nei baimė būti pričiuptam. Žmogaus protas nenuspėjamas: jis gali rojų paversti pragaru, o pragarą — rojumi“, — įsitikinusi A. Marsons.
Šiuo metu Angela Marsons gyvena Rouli Ridže, Didžiojoje Britanijoje, o pagrindinė jos veikla, žinoma, rašymas. Bestselerių autorė mėgsta keliauti, ypač yra pamilusi Italiją. O jos didžiausi mokytojai ir įkvėpėjai, kaip pati prisipažįsta, — T. Gerritsen, L. Gardner, J. Patterson, P. James
Manai, kad esi saugi... Bet ar tikrai?
Į Los Andželo apygardos morgą atvežamas neatpažintos moters kūnas. Mirties priežastis — neaiški. Nesimato jokių prievartos žymių, išskyrus tai, kad užsiūta intymi vieta. Bet patologą labiausiai pribloškia, kai jis pamato, kad žudikas kažką paliko moters viduje. Kažką tokio šiurpaus, kad Los Andželo policijos departamento Žmogžudysčių skyriaus detektyvas Robertas Hanteris skubiai atšaukiamas nuo visų darbų imtis šios bylos.
Po kelių dienų randamas dar vienas kūnas. Kaip ir pirmoji auka, ši moteris irgi užsiūta; taip pat ir jos kūne kažkas palikta; kažkas taip išmoninga, kaip ir groteskiška...
Ir tai dar ne pabaiga.
Kai tirdamas žmogžudystes susiduria su dingusio asmens byla, su kuria dirba detektyvė Vitnė Majers, Hanteris ima įtarti, kad žudikas galbūt įkalinęs dar kelias moteris. Netrukus Robertas pasijunta ir pats tapęs taikiniu, kurį medžioja žudikas, toks pasibaisėtinas, kokio detektyvas negalėjo nė įsivaizduoti, grobuonis, kurio praeitis dengia siaubingą paslaptį ir kuris nė neketina sustoti...
Italų kilmės rašytojas Chrisas Carteris gimė Brazilijoje, o Mičigano universitete studijavo psichologiją ir nusikalstamą elgseną. Kaip Mičigano valstijos apygardos prokuroro kriminalinės psichologijos komandos narys, jis apklausė ir tyrė daugybę nusikaltėlių, įskaitant ir serijinius žudikus.
„Chriso Carterio pinama siužeto linija šiek tiek primena Patricios Cornwell stilių.“
Mail on Sunday
„Dėmesį kaustantis romanas... ne bailiams.“
Heat
„Negali liautis vertęs puslapių.“
Express
Taiklių komentarų pilna, beprotiškai smagi, kai kada širdį verianti knyga apie žmogų, kuris bręsta, suauga ir gyvenimo kelyje susiduria su įvairiomis meilės rūšimis.
Jei kalbėtume apie brendimo laikotarpiu patirtus sunkumus ir pergales, Dolly Alderton teko išgyventi visko. Savo atsiminimuose ji atvirai pasakoja, kaip įsimyli, kaip grumiasi su polinkiu prisikurti rūpesčių, susiranda darbą, organizuoja vakarėlius ir juose lėbauja, kaip ją palieka vaikinai, o mergina įsisąmonina, kad tik bičiulės ją palaikys po kiekvieno mieste praleisto chaotiško vakaro. Tai knyga apie prastus pasimatymus, geras drauges ir, svarbiausia, apie pamažu stiprėjantį supratimą, kad, norint būti laimingai, reikia gerai pažinti save, o tai labai sunku.
Išraiškingame, šmaikštumo ir įžvalgų, jausmingumo ir humoro sklidiname Dolly Alderton debiutiniame romane persipina asmeninės istorijos, satyriniai pastebėjimai, sąrašai, receptai ir kitokios literatūrinės miniatiūros, pažįstamos įvairiausio amžiaus moterims — visa tai taip pralinksmins, kad leipsite juokais. Knyga „Viskas, ką žinau apie meilę“ pasakoja apie suaugusiojo gyvenimo pradžiai įprastus vargus, nepakenčiamą jo neužtikrintumą, bet kartu ir kitokio, brandesnio, gyvenimo viltį.
„Rafinuota ir be galo linksma knyga, su malonumu perskaičiau kiekvieną puslapį. Mane užbūrė autorės šiluma ir išmintis: Dolly parašė išskirtinę knygą, kuri emociškai palies visas moteris.“
Emma Jane Unsworth
„Man neapsakomai patiko romanas, norėjau, kad jis niekada nesibaigtų, Dolly Alderton puikiai geba prikaustyti skaitytojų dėmesį. Ji labai talentinga.“
Marian Keyes
„Norą Ephron galima vadinti šaunia teta, kurios gailitės niekada neturėję, o Dolly Alderton — numylėtąja pussesere. Romanas mane sužavėjo, ir aš neįsivaizduoju, kam jis galėtų nepatikti. Skaityti šią knygą — tikras malonumas.“
Kristen Roupenian, apsakymo „Cat Person“ autorė
„Alderton ne pagal metus išmintinga — gyvenimo pamokas ji išmoko gerokai anksčiau nei sulaukusi brandaus amžiaus, nors daugumai mūsų, menopauzę patyrusių matronų, vis dar jas sunku įsisavinti. Nuostabi rašytoja neabejotinai įkvėps ištisą kartą, kaip tą anksčiau darė Caitlin Moran.“
Julie Burchill
„Smagi, seksuali ir protinga Dolly Alderton tiesiog pribloškiamai pasakoja apie žmogaus dvasines kančias. Su kvapą atimančiu atvirumu rašo, kaip užsidega geismu, kaip užgęsta jos meilė; kiekvienas skyrius primena naktinius pašnekesius su geriausia drauge, pokalbius, kurių jums nė kiek nesinori nutraukti.“
Clover Stroud
„Knyga kupina juoko ir gyvybės — ją tiesiog prarijau. Iš atskirų fragmentų Alderton sukūrė kai ką gražaus ir nuoširdaus.“
Amy Liptrot
Dolly Alderton — apdovanojimų pelniusi žurnalistė, kurios straipsnius spausdino įvairūs leidiniai, įskaitant The Sunday Times, The Daily Telegraph, GQ, Marie Claire, Red ir Grazia. Nuo 2015 iki 2017 metų ji rašė The Sunday Times Style pažinčių skiltį. Dabar televizijoje kuria scenarijus ir režisuoja laidas, be to, su kolege veda savaitinę „The High Low“ tinklalaidę apie popkultūrą.
Dr. Joshas Axe’as, bestselerio „Ketogeninė dieta“ autorius, aiškina, kaip numesti svorio, išvengti ligų, pagerinti virškinimą ir susigrąžinti jaunystę, vartojant kolageną.
Šiandien susidomėjimas kolagenu auga stulbinamu greičiu, ir ne be priežasties. Kolageno gausi dieta naudinga daugeliu atžvilgių: ji padeda kontroliuoti svorį, gerina virškinimą, palaiko odos sveikatą, mažina uždegimą ir stiprina imuninę sistemą.
Kolagenas aprūpina organizmą aminorūgštimis ir kitomis svarbiomis medžiagomis, todėl jis yra gyvybiškai reikalingas visiems žmonėms: naujagimiams, vaikams, vyresnio amžiaus vyrams ir moterims, sportininkams, nėščiosioms, žindančioms motinoms. Kalbant paprastai, kai mes negauname naudingų medžiagų, esančių kolageno gausiuose produktuose, patiriame daugiau traumų, kenčiame nuo skausmų, virškinimo sutrikimų ir kitų negalavimų. O dauguma žmonių kolageno gauna nepakankamai. Šis baltymas gali prailginti mūsų gyvenimą, padaryti jį sveikesnį ir gražesnį.
Knygoje „Kolageninė dieta“ dr. J. Axe’as išsamiai aiškina, kaip kolagenas padeda palaikyti kone visų organizmo dalių struktūrinį vientisumą. Ją perskaitę, sužinosite, kokį poveikį jūsų odai, plaukams, nagams, kaulams, tarpslanksteliniams diskams, sąnariams, raiščiams, kraujagyslių sienelėms ir virškinamajam traktui daro kolageno gausių produktų vartojimas.
Knygoje „Kolageninė dieta“ rasite 28 dienų mitybos planą, 70 apetitą žadinančių patiekalų receptų ir konkrečių patarimų, kaip keisti savo gyvenseną ir kokius pratimus atlikti, kad paskatintumėte organizmą gaminti kolageną. Tai padės jums kuo geriau išnaudoti šios nepelnytai nuvertintos medžiagos teikiamą naudą sveikatai.
„Knygoje „Kolageninė dieta“ pateikiamos svarbios įžvalgos apie kolageną — baltymą, kuris ilgą laiką buvo ignoruojamas. Dr. J. Axe’as paprastai ir suprantamai aiškina, kodėl kolagenas toks svarbus mūsų ilgalaikei sveikatai ir kaip jį įtraukti į savo gyvenimą, kad visas mūsų organizmas — pradedant oda ir baigiant kaulais — sentų sveikai.“
Amy Myers, knygos „Autoimmune Solution“ autorė
„Dievinu knygą „Kolageninė dieta“. Dr. J. Axe’as yra mano sveikatos guru! Jis išsamiai apžvelgia naujausius medicininius tyrimus ir pateikia 28 dienų mitybos planą, kuris padės pagerinti žarnyno, odos, plaukų, nagų bei sąnarių sveikatą ir sumažinti uždegimą. Jei norite atrodyti ir jaustis gerai, turite perskaityti šią knygą!“
Shawn Johnson East, gimnastė, olimpinė čempionė
„Kolageno yra visame organizme, pradedant plaukais bei oda ir baigiant arterijų sienelėmis, virškinamuoju traktu ir net akimis. Remdamasis moksliniais tyrimais dr. J. Axe’as atskleidžia, kaip ši stebuklinga medžiaga padeda kovoti su lėtiniu skausmu, žarnyno ligomis, odos problemomis ir kitais sveikatos sutrikimais.“
Dr. Alejandro Jungeris, knygos „Clean“ autorius
Dr. Joshas Axe’as, sertifikuotas natūropatas, chiropraktikas ir klinikinis dietologas, yra labiausiai pasaulyje lankomo natūralios medicinos tinklalapio https://draxe.com įkūrėjas. Jis taip pat yra bestseleriais tapusių knygų "Ketogeninė dieta“, Eat Dirt ir Keto Diet Cookbook autorius ir papildus gaminančios kompanijos „Ancient Nutrition“ bendraįkūrėjas. Dr. Axe’as reguliariai dalyvauja laidoje „Daktaras Ozas“ ir rašo tinklalapiams bei žurnalams Shape, PopSugar, HuffPost, Men’s Health, Forbes, Business Insider, Muscle & Fitness Hers, Well+Good.
Graži, gyvenimu ir seksu nepasisotinanti mergina. Turtinga ir visuomenės gerbiama žmona. Ar gali būti kas nors bendra tarp šių dviejų visiškai skirtingų moterų? Viena sąsaja akivaizdi — abi negyvos.
Žvarbų ankstyvą rudens rytą policija gauna pranešimą apie jaunos moters mirtį — ji randama gulinti kraujo klane namuose atokiame ūkyje. Netrukus pareigūnai vyksta jau į kitą iškvietimą — netoli to paties ūkio esančiame karjere pastebimas nuo skardžio nulėkęs automobilis su moters kūnu. Taigi kas vyksta gan ramiame Anglijos kaimelyje? Ar pavyks detektyvei vyresniajai inspektorei Luisai Smit bei jos komandai surinkti įkalčius ir aptikti sąsają tarp šių dviejų mirčių?
Prikaustantis dėmesį ir sukuriantis įtampą policijos tyrimas trunka vos šešias dienas. Ir iki pat paskutinio romano puslapio skaitytojui neleidžiama nė per nago juodymą atsipalaiduoti, nes iki pat galo galvoje kirba tik vienas klausimas: kas žudikas?.
Iš pradžių nieko nebuvo tikra, išskyrus jos pačios siaubą…
Antrojoje New York Times bestselerių autorės Elizabeth Haynes Brajerstouno žmogžudysčių knygoje susipina išmoningai suregzta įtampa ir netikėtumo jaudulys, skatinantys skaitytoją versti puslapį po puslapio.
Prieš dešimt metų, atostogaudama su šeima Graikijoje, dingo penkiolikmetė Skarletė Reinsford. Ar ją pagrobė? O gal paauglė pati pabėgo nuo savo itin nedarnios šeimos? Tuomet Luisa Smit, dar būdama policijos konsteble, dalyvavo tiriant šią bylą, ir tai, kad Skarletės taip ir nerado, ji laikė viena didžiausių savo karjeros nesėkmių. Niekas labiau nebuvo priblokštas nei Lu, kai atlikdami kratą Specialiojo skyriaus pareigūnai viename Brajerstouno viešnamių netikėtai aptiko mirusia laikytą merginą.
Lu su savo komanda įstrigusi dviejose nerimą keliančiose bylose: rastas žiauriai sumuštas devyniolikmetis Ijenas Palmeris; netrukus po to miške aptikti pusiau užkasti baro savininko Karlo Makvėjaus palaikai; jo brangus roleksas ir pinigai dingę. Lu stengiasi nustatyti ryšį tarp šių dviejų nusikaltimų, o detektyvė seržantė Semė Holends talkina Specialiajam skyriui apklausiant Skarletę. Kas jai nutiko? Kur visą laiką buvo? Kaip pavyko grįžti? Ir kodėl šeima — išskyrus emociškai nestabilią jaunesniąją seserį Džiuljetą — anaiptol ne džiugiai sutiko žinią apie jos atsiradimą?
Kai dar vienas žiaurus užpuolimas ir žmogžudystė yra susiejami su Makvėjaus žūtimi, Lu bylos susikerta, ir visos užuominos rodo viena, pasibaisėtina kryptimi. Kylant įtampai ir pavojui aiškėja, kad tylioji, paslaptingoji Skarletė turi raktą į visus atsakymus.
Bestselerio „Į tamsiausią kampą“ autorė dovanoja skaitytojams trikdantį, įtampos kupiną romaną, užburiantį savo intrigomis iki pat paskutiniojo puslapio.
„Knygoje kone juntamas policijos darbo ir apklausos kambarių kvapas... tikroviškas, pavergiantis, nežabotas pasakojimas.“
Daily Mail
„Elizabeth Haynes yra labiausiai vaizduotę žadinanti autorė, tokių nedaug detektyvų žanro literatūroje.“
Sophie Hannah
„Sunku liautis skaičius; įtraukia ir pačios Skarletės istorija, ir nusikaltimo tyrėjų komandos savitarpio santykiai.“
Mystery People
„Kandi... Vaizdinga, negailestinga proza... kurianti ramybės neduodančią, itin trikdančią paslaptį.“
Publishers Weekly
„Sumaniai įpinta policijos darbo rutina, verčianti pagrindinę veikėją blaškytis tarp pasiryžimo rimtiems asmeniškiems santykiams ir daug jėgų reikalaujančios karjeros.“
Booklist
„Dėl meistriškai aprašyto policijos darbo ir puikios pabaigos knygą skaityti išties verta. Detektyvų gerbėjai norės dar daugiau Haynes!“
Library Journal
„Juodasis obeliskas“ — bene stipriausias ir geriausias XX a. pasaulinės literatūros klasiko Ericho Maria Remarque’o (1898—1970) romanas, skaitytoją nukeliantis į sunkios ekonominės padėties ir nesuvaldomos infliacijos alinamą Vokietiją 1923—1924 m. Žaismingas, šmaikštus pasakojimas, kaip priešprieša tamsiai ir sunkiai aprašomojo laikotarpio realybei, sukuria unikalią. literatūroje retai pasitaikančią dermę, kai pramoga, linksmybė, nuotykis ir humoras eina lygia greta su aforistine išmintimi bei filosofiškai giliomis egzistencinėmis įžvalgomis.
Prieš trisdešimt metų žmonės Vaildą pastebėjo miške, kur jis gyveno vienas kaip laukinukas. Policija intensyviai ieškojo jo šeimos, bet nerado, todėl vaiką užaugino globėjai.
Advokatė ir garsi televizijos laidos vedėja Estera Krimštein susirūpina, kai anūkas papasakoja apie dingusią klasės draugę Naomę, kasdien kentusią žiaurias bendraamžių patyčias. Estera paprašo Vaildo padėti surasti Naomę.
Po kurio laiko iš namų išeina ir negrįžta jaunuolis, garsios ir turtingos šeimos atžala.
Vaildas apsiima surasti dingusius paauglius, bet dėl to jam tenka grįžti į bendruomenę, kurioje niekada nepritapo, kurioje galingieji neliečiami, net jei saugo paslaptis, galinčias sugriauti milijonų žmonių gyvenimą, paslaptis, kurias Vaildas turi atskleisti, kol dar ne per vėlu.
Harlanas Cobenas yra pirmas New York Times bestselerių autorių sąraše. Daugybė jo įtampos kupinų romanų, tarp jų „Laikykis stipriai“, „Namai“ ir „Apgauk mane kartą“, taip pat daugybę apdovanojimų pelniusi serija apie Mironą Bolitarą leidžiama visame pasaulyje. Išspausdinta daugiau nei septyniasdešimt milijonų knygų keturiasdešimt trimis kalbomis. Daugelyje šalių jo kūrinai tampa bestseleriais.
„Balandės sparnai“ — romanas apie meilę, aistrą, išdavystę ir žmogišką atgailą.
Po globėjiškos tetos sparnu patekusi ir tokiu būdu iš skurdo gėdos ištrūkusi Keitė Kroi užmezga romantiškus santykius su jaunuoliu, Mertonu Denšeriu, žurnalistu, irgi negalinčiu pasigirti dideliais turtais.
Likimas jaunuolius suveda su turtinga amerikiete Mile, sergančia kažin kokia paslaptinga liga. Ir gudragalvės Keitės galvoje gimsta planas, kaip pasinaudojus mirtina Milės liga ir Denšerio aistra, užsitikrinti gerbtiną padėtį visuomenėje. Balandė — taip švelniai Keitės vadinama Milė — įsikuria spindinčiuose Venecijos rūmuose, kur iki paskutinių dienų aplink ją ratus suka godūs grobuonys, pavilioti pasakiško privilegijuoto pasaulio.
H. Jameso „Balandės sparnams“ jau 120 metų, bet ji vis dar skrenda toliau, į neramią ateitį. Nuo 1902 m., kai buvo išleista, ji tapo savotiška literatūros femme fatale, kuri iki šiol daro įtaką autoriams, kritikams, dramaturgams ir prodiuseriams. Romane puikiai atsiskleidžia H. Jameso talentas perteikti aistrą, parodyti meilę nepaprastai siaubingomis ir kerinčiomis formomis.
Pagal šį H. Jameso romaną 1997 m. buvo pastatytas filmas (rež. Iainas Softley), kuriame vaidina Helena Bonham Carter (už sukurtą vaidmenį nominuota „Oskarui“), Linusas Roache’as ir Alison Elliott.
Henry Jamesas (1843–1916) — vienas garsiausių angliškai rašiusių rašytojų pasaulyje. Gimęs Amerikoje, didesnę gyvenimo dalį praleido Anglijoje. Vienintelė jo gyvenimo prasmė buvo rašymas. Jo kūryba žymi perėjimą nuo literatūrinio realizmo prie modernizmo. Savo kūriniuose didelį dėmesį skyrė Amerikos ir Anglijos visuomenėms palyginti. Kritikų itin vertinamas savitas H. Jameso stilius, kuriuo jis subtiliai ir rafinuotai, dažnai fragmentiškai išreiškia žmogaus vidinį gyvenimą: mintis, prieštaravimus, jausmus...
TU SUKLYDAI. O JIE TAI VADINA NUŽUDYMU.
Kiekvieną pirmadienį 49-erių Elė prižiūri savo anūką Džošą. Atrodo, nėra nieko, ką ji mylėtų stipriau už šį berniuką, tikrą jos akių ir širdies džiaugsmą. Moters laimę temdo tik vyro neištikimybė. Bet Rodžeris prisiekė, kad viskas baigta, o Elė apsisprendė būti dėkinga už tai, ką turi.
Ir štai vieną dieną, kai ji prižiūri Džošą, vyrui paskambina ta moteris. Elė nusigręžia nuo anūko vos akimirkai. Tai, kas nutiko paskui, pakeis jos gyvenimą amžiams. Bet ar tikrai dėl visko kalta ši akimirka? Juk Elė kuo uoliausiai daugybę metų slėpė savo praeitį.
Tad tai, kas atrodo kaip nelaimingas atsitikimas, gali imti panašėti į nužudymą...
Sunday Times bestselerio „Mano vyro žmona“ autorė grįžta su puikiai parašytu psichologiniu trileriu. „Vos nusigręžiau“ neabejotinai patiks Lisos Jewell gerbėjams.
„Be proto geras trileris. Pavergiantis, aštrus tekstas su nenuspėjamais viražais!“
B. A. Paris
„Prarijau jį — buvau tokia įsijautusi, kad negalėjau atsitraukti iki išnaktų.“
Teresa Driscoll
„Psichologinių trilerių gerbėjus užkabins nuo pirmo puslapio.“
Closer
„Vienas geriausių pastarųjų dienų psichoologinių trilerių.“
S. D. Sykes
„Jaudinantis, emocionalus ir dinamiškas tekstas. Tokių siužeto viražų nė nenujaučiau.“
Claire Douglas
Jane Corry — buvusi žurnalistė, trejus metus dirbusi griežtojo režimo vyrų kalėjime. Jos patirtis, neretai priverčianti pasišiaušti plaukus, įkvėpė ankstesnius jos psichologinius trilerius, tapusius Sunday Times bestseleriais, tarp jų ir lietuvių kalba jau išleistus romanus „Mano vyro žmona“ (My Husband’s Wife), „Vos nusigręžiau“ (I Looked Away), „Dingęs tavo vyras“ (The Dead Ex). Jane Corry dėsto kūrybinį rašymą Oksfordo universitete ir nuolat publikuoja tekstus Daily Telegraph bei My Weekly Magazine. Jos kūriniai laimėjo ne vieną prizą, o pati autorė skaito kūrybinio rašymo paskaitas visame pasaulyje ir dalyvauja literatūros festivaliuose. Jane Corry knygos išleistos daugiau nei 35 šalyse.
Amerikiečių rašytojo, Nobelio literatūros premijos laureato Johno Steinbecko apysaka „Apie peles ir žmones“ pirmą kartą išleista 1937 metais. Tai pasakojimas apie du klajūnus, didžiosios krizės metais ieškančius atsitiktinio darbo Kalifornijos slėnyje. Du bičiuliai — smulkaus sudėjimo atsargus ir protingas Džordžas ir nepaprastai fiziškai stiprus, bet nedidelio protelio Lenis — nusisamdo sezoniniams lauko darbams šalia upės įsikūrusioje turtingoje fermoje. Abu vyrai ketina užsidirbti pinigų ir įgyvendinti savo svajonę — nusipirkti žemės lopinėlį, auginti triušius ir gyventi be jokių rūpesčių.
Vis dėlto savo jėgos nesuprantantis ir jos nevaldantis kvailelis Lenis nuolat patenka į skaudžias situacijas su gyvūnais ir žmonėmis. Galiausiai vieną dieną fermoje įvyksta tragedija, amžiams supynusi Džordžo ir Lenio likimus.
Apysakoje išskiriami keli pagrindiniai motyvai: žmonių susvetimėjimo, vienatvės, apgailėtinos moterų teisių būklės JAV ir tikros, stiprios draugystės išskirtinumo.
„Apie peles ir žmones“ tapo vienu populiariausių Johno Steinbecko kūrinių. Pagal knygą buvo sukurti du filmai — 1939 metais (rež. L. Milestone‘as) ir 1992 metais (rež. G. A. Sinise‘as).
Johnas Steinbeckas, gimęs 1902 m. Kalifornijos valstijos mieste Salinase, augo derlingame slėnyje, kuriame klestėjo žemės ūkis, už maždaug dvidešimt penkių mylių į rytus nuo Ramiojo vandenyno pakrantės, ir kaip tik šis slėnis kartu su pajūriu vėliau taps kai kurių jo geriausių grožinių kūrinių scena. 1919 m. Steinbeckas įstojo į Stanfordo universitetą ir jame su pertraukomis studijavo literatūrą ir rašymą, tačiau 1925 m. studijas metė. Persikėlęs į Niujorką, penkerius metus vertėsi fiziniu darbu ir žurnalisto veikla, o vėliau dirbo Tahou ežero žuvų ūkio prižiūrėtoju, tuo pat metu rašydamas savo pirmąjį romaną Cup of Gold, 1929 m. susituokęs ir persikėlęs į Pasifik Grovą, parašė dvi knygas — The Pastures of Heaven (1932; liet. „Dangaus ganyklos“) ir To a God Unknown (1933), taip pat kūrė apsakymus, kurie vėliau buvo įtraukti į rinkinį The Long Valey (1938). Vis dėlto populiarumas ir finansinė sėkmė atėjo tik išleidus romaną Tortilla Flat (1935; liet. „Tortilijų kvartalas“), pasakojantį apie Monterėjaus paisanus. Steinbeckas nuolat eksperimentavo, todėl vis keitė rašymo manierą. Trijuose stiprų įspūdį paliekančiuose ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje sukurtuose romanuose In Dubious Battle (1936), Of Mice and Men (1937; liet. „Apie peles ir žmones“) ir geriausiu jo kūriniu laikomame romane The Grapes of Wrath (1939; liet. „Rūstybės kekės“) svarbiausias dėmesys skiriamas Kalifornijos darbininkų klasės atstovams. Penktojo dešimtmečio pradžioje Steinbeckas sukūrė scenarijų kino filmui The Forgotten Village ir dalyvavo jūrų biologijos tyrinėjimuose, kuriuos aprašė knygoje Sea of Cortez. Vėliau, atsidėjęs kūrybai karo tema, parašė Bombs Away (1942) ir kontroversišką pjesę-novelę The Moon is Down (1942). Po jų sekė Cannery Row (1945; liet. „Konservų gatvė“), The Wayward Bus (1947), The Pearl (1947; liet. „Perlas“), A Russian Journal (1948), dar viena eksperimentinė drama Burning Bright (1950) ir monumentalusis romanas East of Eden (1952; liet. „Į rytus nuo Edeno“), ambicinga sakmė apie Salinaso slėnį ir jo paties šeimos istorija. Paskutiniuosius gyvenimo dešimtmečius Steinbeckas praleido Niujorke ir Sag Harbore kartu su trečiąja žmona, su kuria nemažai keliavo. Paskutinės jo parašytos knygos: Sweet Thursday (1954), The Short Reign of Pippin IV: A Fabrication (1957), Once There Was a War (1958), The Winter of Our Discontent (1961; liet. „Mūsų nerimo žiema“), Travels with Charley in Search of America (1962; liet. „Kelionės su Čarliu ieškant Amerikos“), America and Americans (1966). Po rašytojo mirties buvo išleistos Journal of a Novel: The East of Eden Letters (1969), Viva Zapata! (1975), The Acts of King Arthur and His Noble Knights (1976) ir Working Days: The Journals of „The Grapes of Wrath“ (1989).
Johnas Steinbeckas, 1962 m. įvertintas Nobelio literatūros premija, mirė 1968 m.
Žymaus amerikiečių rašytojo, Nobelio premijos laureato Johno Steinbecko romane „Konservų gatvė“ su šilta ironija ir humoru pasakojama apie linksmą ne pačių aukščiausių miestelio gyventojų sluoksnių gyvenimą ir jų kasdienę buitį, išsiskiriančią nekasdieniškomis mintimis apie žmones ir pasaulį.
Johnas Steinbeckas, gimęs 1902 m. Kalifornijos valstijos mieste Salinase, augo derlingame slėnyje, kuriame klestėjo žemės ūkis, už maždaug dvidešimt penkių mylių į rytus nuo Ramiojo vandenyno pakrantės, ir kaip tik šis slėnis kartu su pajūriu vėliau taps kai kurių jo geriausių grožinių kūrinių scena. 1919 m. Steinbeckas įstojo į Stanfordo universitetą ir jame su pertraukomis studijavo literatūrą ir rašymą, tačiau 1925 m. studijas metė. Persikėlęs į Niujorką, penkerius metus vertėsi fiziniu darbu ir žurnalisto veikla, o vėliau dirbo Tahou ežero žuvų ūkio prižiūrėtoju, tuo pat metu rašydamas savo pirmąjį romaną Cup of Gold, 1929 m. susituokęs ir persikėlęs į Pasifik Grovą, parašė dvi knygas — The Pastures of Heaven (1932; liet. „Dangaus ganyklos“) ir To a God Unknown (1933), taip pat kūrė apsakymus, kurie vėliau buvo įtraukti į rinkinį The Long Valey (1938). Vis dėlto populiarumas ir finansinė sėkmė atėjo tik išleidus romaną Tortilla Flat (1935; liet. „Tortilijų kvartalas“), pasakojantį apie Monterėjaus paisanus. Steinbeckas nuolat eksperimentavo, todėl vis keitė rašymo manierą. Trijuose stiprų įspūdį paliekančiuose ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje sukurtuose romanuose In Dubious Battle (1936), Of Mice and Men (1937; liet. „Apie peles ir žmones“) ir geriausiu jo kūriniu laikomame romane The Grapes of Wrath (1939; liet. „Rūstybės kekės“) svarbiausias dėmesys skiriamas Kalifornijos darbininkų klasės atstovams. Penktojo dešimtmečio pradžioje Steinbeckas sukūrė scenarijų kino filmui The Forgotten Village ir dalyvavo jūrų biologijos tyrinėjimuose, kuriuos aprašė knygoje Sea of Cortez. Vėliau, atsidėjęs kūrybai karo tema, parašė Bombs Away (1942) ir kontroversišką pjesę-novelę The Moon is Down (1942). Po jų sekė Cannery Row (1945; liet. „Konservų gatvė“), The Wayward Bus (1947), The Pearl (1947; liet. „Perlas“), A Russian Journal (1948), dar viena eksperimentinė drama Burning Bright (1950) ir monumentalusis romanas East of Eden (1952; liet. „Į rytus nuo Edeno“), ambicinga sakmė apie Salinaso slėnį ir jo paties šeimos istorija. Paskutiniuosius gyvenimo dešimtmečius Steinbeckas praleido Niujorke ir Sag Harbore kartu su trečiąja žmona, su kuria nemažai keliavo. Paskutinės jo parašytos knygos: Sweet Thursday (1954), The Short Reign of Pippin IV: A Fabrication (1957), Once There Was a War (1958), The Winter of Our Discontent (1961; liet. „Mūsų nerimo žiema“), Travels with Charley in Search of America (1962; liet. „Kelionės su Čarliu ieškant Amerikos“), America and Americans (1966). Po rašytojo mirties buvo išleistos Journal of a Novel: The East of Eden Letters (1969), Viva Zapata! (1975), The Acts of King Arthur and His Noble Knights (1976) ir Working Days: The Journals of „The Grapes of Wrath“ (1989).
Johnas Steinbeckas, 1962 m. įvertintas Nobelio literatūros premija, mirė 1968 m.
J. Steinbeckas sukūrė keistą, kupiną prieštaravimų, džiaugsmo ir mistinio sielvarto pripildytą pasaulį, kur moralinių vertybių nebuvimas visiškai dera su dideliais siekiais, naivi veidmainystė ir apgaulė — su beribiu nuoširdumu, o gudrumas ir išskaičiavimas — su pasišventimu ir nesavanaudiškumu. Linksma, šmaikšti knyga apie visuomenės dugno gyvenimą, kupina nežabotų linksmybių, juoko, nuotykių ir aferų. Net ir pačiame juodžiausiame skurde ir nepritekliuje žmogus gali išsaugoti dvasios didybę ir atrasti nedidelius džiaugsmus.
Johnas Steinbeckas, gimęs 1902 m. Kalifornijos valstijos mieste Salinase, augo derlingame slėnyje, kuriame klestėjo žemės ūkis, už maždaug dvidešimt penkių mylių į rytus nuo Ramiojo vandenyno pakrantės, ir kaip tik šis slėnis kartu su pajūriu vėliau taps kai kurių jo geriausių grožinių kūrinių scena. 1919 m. Steinbeckas įstojo į Stanfordo universitetą ir jame su pertraukomis studijavo literatūrą ir rašymą, tačiau 1925 m. studijas metė. Persikėlęs į Niujorką, penkerius metus vertėsi fiziniu darbu ir žurnalisto veikla, o vėliau dirbo Tahou ežero žuvų ūkio prižiūrėtoju, tuo pat metu rašydamas savo pirmąjį romaną Cup of Gold, 1929 m. susituokęs ir persikėlęs į Pasifik Grovą, parašė dvi knygas — The Pastures of Heaven (1932; liet. „Dangaus ganyklos“) ir To a God Unknown (1933), taip pat kūrė apsakymus, kurie vėliau buvo įtraukti į rinkinį The Long Valey (1938). Vis dėlto populiarumas ir finansinė sėkmė atėjo tik išleidus romaną Tortilla Flat (1935; liet. „Tortilijų kvartalas“), pasakojantį apie Monterėjaus paisanus. Steinbeckas nuolat eksperimentavo, todėl vis keitė rašymo manierą. Trijuose stiprų įspūdį paliekančiuose ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje sukurtuose romanuose In Dubious Battle (1936), Of Mice and Men (1937; liet. „Apie peles ir žmones“) ir geriausiu jo kūriniu laikomame romane The Grapes of Wrath (1939; liet. „Rūstybės kekės“) svarbiausias dėmesys skiriamas Kalifornijos darbininkų klasės atstovams. Penktojo dešimtmečio pradžioje Steinbeckas sukūrė scenarijų kino filmui The Forgotten Village ir dalyvavo jūrų biologijos tyrinėjimuose, kuriuos aprašė knygoje Sea of Cortez. Vėliau, atsidėjęs kūrybai karo tema, parašė Bombs Away (1942) ir kontroversišką pjesę-novelę The Moon is Down (1942). Po jų sekė Cannery Row (1945; liet. „Konservų gatvė“), The Wayward Bus (1947), The Pearl (1947; liet. „Perlas“), A Russian Journal (1948), dar viena eksperimentinė drama Burning Bright (1950) ir monumentalusis romanas East of Eden (1952; liet. „Į rytus nuo Edeno“), ambicinga sakmė apie Salinaso slėnį ir jo paties šeimos istorija. Paskutiniuosius gyvenimo dešimtmečius Steinbeckas praleido Niujorke ir Sag Harbore kartu su trečiąja žmona, su kuria nemažai keliavo. Paskutinės jo parašytos knygos: Sweet Thursday (1954), The Short Reign of Pippin IV: A Fabrication (1957), Once There Was a War (1958), The Winter of Our Discontent (1961; liet. „Mūsų nerimo žiema“), Travels with Charley in Search of America (1962; liet. „Kelionės su Čarliu ieškant Amerikos“), America and Americans (1966). Po rašytojo mirties buvo išleistos Journal of a Novel: The East of Eden Letters (1969), Viva Zapata! (1975), The Acts of King Arthur and His Noble Knights (1976) ir Working Days: The Journals of „The Grapes of Wrath“ (1989).
Johnas Steinbeckas, 1962 m. įvertintas Nobelio literatūros premija, mirė 1968 m.
Itenas Alenas Houlis, linksmas, nuoširdus, sąžiningas žmogus, sėkmingai tarnauja italo parduotuvėje, turi gražią šeimą, santaupų juodai dienai ir, atrodo, šiaip taip suduria galą su galu. Dienos lekia ramiai ir nuspėjamai, kol visi aplink, lyg susitarę, ima bruzdėti: bankininkas bando išvilioti indėlį, žmona įsivaizduoja, kaip vaikščiotų aukštai pakelta galva, jei šeima praturtėtų, o vaikai be užuolankų klausia, kada jie pagaliau būsią turtingi?
Johnas Steinbeckas, gimęs 1902 m. Kalifornijos valstijos mieste Salinase, augo derlingame slėnyje, kuriame klestėjo žemės ūkis, už maždaug dvidešimt penkių mylių į rytus nuo Ramiojo vandenyno pakrantės, ir kaip tik šis slėnis kartu su pajūriu vėliau taps kai kurių jo geriausių grožinių kūrinių scena. 1919 m. Steinbeckas įstojo į Stanfordo universitetą ir jame su pertraukomis studijavo literatūrą ir rašymą, tačiau 1925 m. studijas metė. Persikėlęs į Niujorką, penkerius metus vertėsi fiziniu darbu ir žurnalisto veikla, o vėliau dirbo Tahou ežero žuvų ūkio prižiūrėtoju, tuo pat metu rašydamas savo pirmąjį romaną Cup of Gold, 1929 m. susituokęs ir persikėlęs į Pasifik Grovą, parašė dvi knygas — The Pastures of Heaven (1932; liet. „Dangaus ganyklos“) ir To a God Unknown (1933), taip pat kūrė apsakymus, kurie vėliau buvo įtraukti į rinkinį The Long Valey (1938). Vis dėlto populiarumas ir finansinė sėkmė atėjo tik išleidus romaną Tortilla Flat (1935; liet. „Tortilijų kvartalas“), pasakojantį apie Monterėjaus paisanus. Steinbeckas nuolat eksperimentavo, todėl vis keitė rašymo manierą. Trijuose stiprų įspūdį paliekančiuose ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje sukurtuose romanuose In Dubious Battle (1936), Of Mice and Men (1937; liet. „Apie peles ir žmones“) ir geriausiu jo kūriniu laikomame romane The Grapes of Wrath (1939; liet. „Rūstybės kekės“) svarbiausias dėmesys skiriamas Kalifornijos darbininkų klasės atstovams. Penktojo dešimtmečio pradžioje Steinbeckas sukūrė scenarijų kino filmui The Forgotten Village ir dalyvavo jūrų biologijos tyrinėjimuose, kuriuos aprašė knygoje Sea of Cortez. Vėliau, atsidėjęs kūrybai karo tema, parašė Bombs Away (1942) ir kontroversišką pjesę-novelę The Moon is Down (1942). Po jų sekė Cannery Row (1945; liet. „Konservų gatvė“), The Wayward Bus (1947), The Pearl (1947; liet. „Perlas“), A Russian Journal (1948), dar viena eksperimentinė drama Burning Bright (1950) ir monumentalusis romanas East of Eden (1952; liet. „Į rytus nuo Edeno“), ambicinga sakmė apie Salinaso slėnį ir jo paties šeimos istorija. Paskutiniuosius gyvenimo dešimtmečius Steinbeckas praleido Niujorke ir Sag Harbore kartu su trečiąja žmona, su kuria nemažai keliavo. Paskutinės jo parašytos knygos: Sweet Thursday (1954), The Short Reign of Pippin IV: A Fabrication (1957), Once There Was a War (1958), The Winter of Our Discontent (1961; liet. „Mūsų nerimo žiema“), Travels with Charley in Search of America (1962; liet. „Kelionės su Čarliu ieškant Amerikos“), America and Americans (1966). Po rašytojo mirties buvo išleistos Journal of a Novel: The East of Eden Letters (1969), Viva Zapata! (1975), The Acts of King Arthur and His Noble Knights (1976) ir Working Days: The Journals of „The Grapes of Wrath“ (1989).
Johnas Steinbeckas, 1962 m. įvertintas Nobelio literatūros premija, mirė 1968 m.
Jojo Moyes — užburianti rašytoja, pelniusi metų romantinio romano apdovanojimą, visame pasaulyje populiarių romanų „Aš prieš tave“, „Po tavęs“ ir „Vis dar aš“ autorė.
Mereme, penktojo dešimtmečio pajūrio miestelyje, kiekvienas žino savo vietą. Lotei Svift, merginai, gyvenančiai su gerbiama Holdenų šeima, Meremas patinka, o Holdenų duktė Silija priešinasi griežtoms jo normoms.
Kai grupė menininkų atsikrausto į „Arkadiją“, didžiulį art deco stiliaus namą pajūryje, Lotė ir Silija susivilioja neįprastu jų gyvenimo būdu. Tai, kas vėliau nutinka name, lemia tragiškas ir ilgalaikes pasekmes.
Po beveik pusės amžiaus „Arkadija“, kaip ir jos paslaptys, prisikelia naujam gyvenimui. Pasakojimas žadina klausimą: ar įmanoma visiškai užmiršti praeitį?
„Moyes įtikinamai ir gražiai rašo apie laikotarpio suvaržymus bei varginantį mieguisto kurorto žavesį.“
Good Housekeeping
„Tai romanas, pulsuojantis romantika, intriga ir išdavyste.“
Woman & Home
„Nuostabus.“
Publishers Weekly
„Jei jums patiko Joanne Harris romanas „Šokoladas“, jums patiks ir „Uždraustas vaisius“… Tai puikus romanas apie meilę.“
Company
Jojo Moyes (Džodžo Mojes) yra romanistė ir žurnalistė. Prieš tapdama profesionalia rašytoja, ji dešimt metų dirbo Independent redakcijoje. Skaitytojai jau pamėgo lietuvių kalba išleistus romanus „Aš prieš tave“, „Paskutinis mylimojo laiškas“, „Mergina, kurią palikai“, „Vienas plius vienas“, „Šokanti su žirgais“, „Sidabrinė įlanka“, „Po tavęs“, „Nuotakų laivas“, „Vis dar aš“.
New York Times geriausio bestselerio autorė, sukūrusi romaną „Aš prieš tave“, kurio motyvais buvo pastatytas daug dėmesio sulaukęs meninis filmas, siūlo jaudinančią ir nepamirštamą istoriją apie tris airių moterų kartas, kurioms tenka iš naujo įvertinti svarbiausias vertybes: meilę, pareigą ir amžiną ryšį, siejantį motinas su dukromis.
Ankstyvoje jaunystėje pasprukusi iš namų Airijos provincijoje, Keitė atitolo nuo motinos ir prisiekė būsianti gera draugė savo dukrai Sabinai. Tačiau istorija dažnai sukasi ratu ir dabar tarp Keitės ir dukros atsiveria vis didesnė praraja. Sabina viena iškeliauja į Airiją aplankyti senelių, nuo kurių jos mama kadaise paspruko, o Keitė lieka spėlioti, kaip ji galėtų panaikinti tą atsivėrusią tuštumą.
Džojai anūkės atvažiavimas prilygsta svajonės išsipildymui. Po skausmingo išsiskyrimo su dukra ji nekantrauja praleisti daugiau laiko su Sabina. Tačiau paauglei atvykus iškart paaiškėja, kad jų niekas nesieja, todėl Džojos entuziazmas išblėsta. Vis dėlto ūmaus būdo smalsaujanti anūkė priverčia Džoją prisiminti seniai palaidotas praeities paslaptis, kai šeštajame dešimtmetyje Honkonge ji susipažįsta su gražuoliu karininku Edvardu...
„Nors pasakojimo veiksmas dažnai šokinėja iš vietos į vietą, iš kartos į kartą, rašytojos dėka skaitytojui lengva jį sekti. Stiprūs, tikroviški ir širdžiai mieli veikėjai suras atgarsį bet kokio amžiaus skaitytojo širdyje...“
Sunday Express
„Jaudinantis romanas... Meistriškai užfiksuotos tvirtos valios moterų ir jų kartų nuostatos.“
Hello!
Jojo Moyes (Džodžo Mojes) yra romanistė ir žurnalistė. Prieš tapdama profesionalia rašytoja, ji dešimt metų dirbo Independent redakcijoje. Skaitytojai jau pamėgo lietuvių kalba išleistus romanus „Aš prieš tave“, „Paskutinis mylimojo laiškas“, „Mergina, kurią palikai“, „Vienas plius vienas“, „Šokanti su žirgais“, „Sidabrinė įlanka“, „Po tavęs“, „Nuotakų laivas“, „Vis dar aš“.
The New York Times bestselerių autorius John Grisham pristato naujausią teisinį trilerį, suteikiantį skaitytojams progą iš vidaus pažinti juridinę firmą, kuriai gresia bet kada žlugti.
Markas, Todas ir Zola stojo į teisės mokyklą ketindami pakeisti pasaulį, norėdami jį paversti geresne vieta. Visi užsivertė sunkią paskolų naštą, kad galėtų baigti komercinę menkavertę mokslo įstaigą, kurios studijų kokybė tokia prasta, jog retas kuris absolventas išlaiko advokatūros egzaminą, ką jau kalbėti apie galimybes gauti padorų darbą. Mokykla tėra viena iš jų tinklo, priklausančio įtartinam Niujorko verslininkui, ribotos rizikos fondo savininkui, kuris, negana to, dar valdo studentams paskolas dalijantį banką. Ir tai išsiaiškinę visi trys suvokia, kad jie įtraukti į didžiąją teisės mokyklų aferą.
Bet trijulei galbūt pavyktų rasti išeitį. Galbūt pavyktų išsisukti nuo gniuždančio įsiskolinimo, demaskuoti banką ir suktybes bei tuo pat metu užsidirbti kažkiek dolerių. Tačiau mėginant įgyvendinti savo planus pirmiausia reikėtų mesti studijas. Apleisti mokslus, kai iki diplomų teikimo lieka keli trumpi mėnesiai? Taip elgtis beprotiška, tiesa? Na, ir taip, ir ne...
„Žvalus, šelmiškas trileris... Grishamas rašo taip išradingai... Vienas malonumas.“
The New York Times
„Džiuginantis... Grishamas geriausiai pasirodo tada, kai gilindamasis į kartais abejotinas teisės ir bankininkystės etikos normas pasitelkia savo sardonišką humoro jausmą.“
USA Today
1946-ųjų spalis, Klantonas, Misisipės valstija
Pitas Beningas buvo numylėtas Klantono sūnus — medaliais apdovanotas Antrojo pasaulinio karo didvyris, ūkininkas, tėvas, kaimynas ir ištikimas metodistų bažnyčios narys. Vieną ankstyvą spalio rytą jis atsikėlė iš lovos, nuvažiavo į miestą ir įvykdė sukrečiantį nusikaltimą. Šerifui, advokatams, teisėjui, prisiekusiesiems ir šeimai tepareiškė: „Aš neturiu ką pasakyti.“ Jis nebijojo mirties ir savo motyvą ketino nusinešti į kapus.
Rimtame romane, nepanašiame į jokias kitas anksčiau jo parašytas knygas, Johnas Grishamas surengia mums neįtikėtiną kelionę — nuo segregacijos laikų Jungtinių Valstijų iki Filipinų džiunglių, į kurias patenkame per Antrąjį pasaulinį karą; nuo paslapčių kupino beprotnamio iki Klantono teismo rūmų salės.
„Johnas Grishamas ne tik meistriškai palaiko įtampą, bet ir nuovokiai gilinasi į žmogaus būseną. Šie puikūs įgūdžiai susilieja „Atpilde“ — originaliame, intriguojančiame, įžvalgiame romane, turbūt geriausiame jo kūrinyje.“
The New York Times
„Paslaptinga kriminalinė istorija, teisminė drama, šeimos saga... „Atpildas“ — tai J. Grishamo įrodymas, kad jis nėra vien šabloniškų trilerių rašytojas.“
USA Today
„Skaitant „Atpildą“, mano galvoje vis sukasi mintys apie Harper Lee didįjį romaną „Nežudyk strazdo giesmininko“...“
Chicago Sun-Times
„Nuostabiai parašytas... išties užburiantis.“
Daily Mail
„Johnas Grishamas — teisinių romanų specialistas, ir naujausias jo kūrinys prasideda nuo driokstelėjimo, tiesiogine žodžio prasme. Paskui autorius perkelia įvykių eigą į praeitį, į karo siaubus, tyrinėdamas, kas paverčia žmogų didvyriu, dėl ko jis tampa piktadariu ir kokio plonumo yra šias dvi priešingybes skirianti riba.“
Jodie Picoult, The New York Times bestselerių autorė
„Kai autorius, kuris puikiai geba vystyti siužetą ir kurstyti įtampą, imasi vienos iš labiausiai už širdies griebiančių istorijų, jo darbo rezultatu tampa knyga, kurią skaitant jus užlieja sielvartas, gyslomis tvinkčioja kraujas, viena mintis veja kitą, ir jūs aikčiojate iki paskutinio puslapio. Perskaičius „Atpildą“, man vis dar sunkiai sekasi atsikvošėti.“
Candice Millard, The New York Times bestselerių autorė
Be galo stebinančiame ir nepaprastai įdomiame trileryje Johnas Grishamas aprašo rojų užgriūvančius nemalonumus.
Gauja vagių surengia įžūlią vagystę ir Prinstono universitete įsibrauna į požeminę Fairstouno bibliotekos saugyklą. Grobis neįkainojamas, bet Prinstonas jį apdraudęs dvidešimt penkiais milijonais dolerių.
Kurortiniame Santa Rosos miestelyje Kamino saloje, Floridos valstijoje, Briusui Keiblui priklauso populiarus knygynas. Bet rimtus pinigus jis užsidirba prekiaudamas retais leidiniais. Labai mažai kas žino, kad Keiblas kartais pasidomi ir juodąja vogtų knygų bei rankraščių rinka.
Merserą Man, išgyvenančią kūrybos krizę, todėl rašyti nebeįstengiančią jauną romanistę, atleidžia iš dėstytojos pareigų. Į ją kreipiasi elegantiška mįslinga moteris, atstovaujanti dar mįslingesnei kompanijai. Dosnus piniginis atlygis įtikina Merserą imtis darbo priedangoje, infiltruotis į grupę literatų, su kuriais Briusas draugauja, ir taip suartėti su knygyno savininku, kad pavyktų išsiaiškinti jo paslaptis.
Galų gale Mersera sužino gerokai per daug, ir rojuje kyla bėdų, kurias Johnas Grishamas perteikia savo išskirtine maniera.
„Pikantiškas... naujoviškas, smagiai netipiškas... grynas atsipalaidavimas...“
USA Today
Šįkart Johnas Grishamas, skaitytojų pamėgtas New York Times bestselerių autorius, pristato klasikinį, bet vis dėlto kiek neįprastą teisinį trilerį.
Mažame Floridos miestelyje Sibruke vieną vakarą prie savo rašomojo stalo nušaunamas iki vėlumos dirbęs advokatas Kitas Ruso. Žudikas nepaliko jokių įkalčių. Liudininkų nėra, motyvo irgi. Tačiau tuoj pat nusikaltimu įtariamas Kvinsis Mileris, buvęs Ruso klientas.
Kvinsis nuteisiamas ir įkalinamas iki gyvos galvos. Pasmerktasis dvidešimt dvejus metus kamuojasi kalėjime ir neigia savo kaltę, bet kalinio niekas nesiklauso. Jis neturi advokato, nieko, kas gintų jo interesus. Beveik praradęs viltį Kvinsis parašo Sergėtojų draugijai, pelno nesiekiančiai organizacijai, kuriai vadovauja advokatas Kalenas Postas.
Kalenas Postas keliauja iš vienos valstijos į kitą, kovoja už neteisingų nuosprendžių panaikinimą ir imasi bylų nuteistųjų, kuriuos pamiršo teisingumo sistema. Kvinsio Milerio byla suteikia didesnių iššūkių, nei kas būtų galėjęs numanyti. Galingi, negailestingi žmonės, nužudę Ruso, nenori, kad Kvinsis Mileris būtų išteisintas.
Jie nužudė vieną advokatą prieš dvidešimt dvejus metus. Kas jiems sutrukdys nužudyti ir kitą?
„Nuostabus. Jaudinantis. Grishamui ir vėl pavyko. Neišsenkantis kūrybinis įkvėpimas būdingas šio žanro kūrėjams, tačiau stebina tai, kad Grishamo produktyvumas — kone kasmet po vieną romaną — nė kiek nesumažina jo kūrinių kokybės ir išmoningumo.“
The Washington Post
„Kupinas įtampos trileris nepaliks abejingų. Grishamas pasakoja apie neteisingą įkalinimą, mirties bausmę ir teisinės sistemos šališkumą bei nesąžiningumą. „Sergėtojų“ komandos charakteriai atskleisti tiesiog puikiai.“
Associated Press
„1989 metais su savo debiutiniu romanu „Metas žudyti“ Grishamas pelnė įgudusio pasakotojo ir rašytojo, gebančio šmaikščiai aprašyti veikėjus, kurie įveikia savo baimes ir trūkumus bei siekia teisingumo, reputaciją. Po trisdešimties metų autoriaus meistriškumas vėl atsiskleidžia šiame įtraukiančiame romane.“
Fredericksburg Free Lance Star
„Grishamo sukurtas pagrindinis veikėjas — paprastas, teisingas ir jautrus, ir dėl to nusipelno mūsų palaikymo ir ovacijų. Romanas persunktas įtampos, tad begalinio smalsumo vedami versite vieną lapą po kito iki pat pasitenkinimą suteikiančios pabaigos.“
Florida Times-Union
„Spalvinga Grishamo proza įtraukia. Jo pasirinkta tema — jaudinanti ir aktuali, tačiau neretai jai skiriama per mažai dėmesio. Išgalvotiems įvykiams Grishamas sugeba suteikti nepaprasto tikroviškumo.“
Pittsburgh Post-Gazette
„„Sergėtojai“ — teisinis trileris, tikras šio žanro stebuklas, skaitytojų nenuvils. Autoriaus gerbėjams jis neabejotinai suteiks daug džiaugsmo ir pasitenkinimo.“
Anniston Star
Džonas Grišemas yra daugiau nei dvidešimties romanų ir vieno negrožinės literatūros kūrinio „Nekaltasis“ (liet. k. išleistas 2010 m.) autorius. Buvęs baudžiamosios teisės advokatas, baigęs Misisipės universiteto Teisės fakultetą, taip pat dvi kadencijas rinktas valstijos Atstovų rūmų nariu. Gyvena Misisipės ir Virdžinojos valstijoje.
Sveiki sugrįžę į Kamino salą, kur gali nutikti bet kas — net ir žmogžudystė per patį uraganą, nes, pasirodo, tai tinkamiausias laikas nusikaltimui...
Vos tik Briusas Keiblas pradeda rengti sutiktuves literatūrine sėkme besimėgaujančiai rašytojai Mersersai Man, uraganas Leo nukrypsta nuo savo numatytos trajektorijos ir pasuka tiesiai link salos. Floridos gubernatorius įsako pradėti evakuaciją, tad daugelis gyventojų užkala namų langus ir sprunka į žemyną.
Uragano žala neįsivaizduojama: namai ir kotedžai sulyginti su žeme, viešbučiai ir parduotuvės sugriautos, gatvės užtvindytos, tuzinas žmonių žuvo. Tarp jų ir Briuso bičiulis, trilerių rašytojas Nelsonas Keras. Tačiau iš sužalojimų galima spręsti, kad dėl jo mirties kaltas ne vėjas — ant Nelsono galvos matyti keletas labai įtartinų žaizdų...
Kam būtų naudinga Nelsono mirtis? Vietinę policiją užgriuvo audros padarinių likvidavimo rūpesčiai, be to, ji nėra pasirengusi tirti tokius nusikaltimus. Briusas ima svarstyti, ar paslaptingieji Nelsono romanų veikėjai nebus tikresni, nei gali pasirodyti. Gal pastarojo jo romano juodraštis kompiuteryje galėtų pateikti raktą ieškant nusikaltimo užsakovų?
„Vėjai Kamino saloje“ — tai smagi šėlionė, kuriai neįmanoma atsispirti, ir kuo puikiausias įtempto siužeto skaitinys poilsiaujant paplūdimyje. Bestselerių rašytojas Johnas Grishamas pasirūpins, kad puikiai praleistumėte laiką.
„Naujame kultinio amerikiečių rašytojo Johno Grishamo romane „Vėjai Kamino saloje“ keistoka detektyvų rašytojų, iš kurių keletas patys teisti, kompanija aptinka, kad vienas jų kolega buvo nužudytas siaučiant galingam uraganui — kuo tinkamiausiu metu žmogžudystei. Kadangi pareigūnai užsiėmę audros padarinių likvidavimu, rašytojai ryžtasi patys ieškoti nusikaltėlio — šitokios pašėlusios, bet išmoningos avantiūros jau pamėgtos Grishamo skaitytojų.“
Delia Owens, romano „Ten, kur gieda vėžiai“ autorė.
Džonas Grišemas yra daugiau nei dvidešimties romanų ir vieno negrožinės literatūros kūrinio „Nekaltasis“ (liet. k. išleistas 2010 m.) autorius. Buvęs baudžiamosios teisės advokatas, baigęs Misisipės universiteto Teisės fakultetą, taip pat dvi kadencijas rinktas valstijos Atstovų rūmų nariu. Gyvena Misisipės ir Virdžinojos valstijoje.
Vieną lemtingą vasarą trys labai skirtingos moterys susitinka Samer Hilyje, Virdžinijoje, kur išsiaiškina turinčios daug daugiau bendro, nei įsivaizdavo...
Pirmoji šešiasdešimtmetės Olivijos santuoka buvo ilga ir nelaiminga, tačiau dabar, neseniai ištekėjusi, ji nekantrauja pagaliau pradėti gyvenimą su vyru, kurį visuomet iš tikrųjų mylėjo, — nesvarbu, kad ši pradžia ir gana vėlyva. Į penktąją dešimtį įkopusi Keitė yra ištekėjusi už išvaizdaus ir sėkmingo verslininko. Jų santuoka kone primintų pasaką, jeigu ne viena problema: jis aistringai įsimylėjęs kitą moterį! Dvidešimt kelerių Elizos santuoką, kurioje ši įstrigusi su vyru, parinktu turtingų jos tėvų, taip pat kamuoja problemos. Dabar, kai vyro meilužė laukiasi, atrodo, jis ketina imtis drastiškų priemonių, siekdamas Elizą pastumti šalin.
Nors vasarnamyje kiekviena jų atsiduria dėl skirtingų priežasčių, neilgai trukus moterys pradeda atskleisti savo nuoskaudas, norus ir svajones. O gavusios gyvenime retai pasitaikančią progą ištaisyti praeities klaidas, visos trys patiria, kas gali nutikti tuomet, kai svajonės iš tiesų išsipildo.
Nuoširdus, magiškas pasakojimas; „Kaip nori“ yra puikus pavyzdys to, kad Jude Deveraux istoriją pasakoti geba taip kerinčiai, jog ši sužavės ne tik ilgamečius gerbėjus, bet gėrėtis privers ir naują skaitytojų kartą.
„Dienos šviesa“ — tai įkvepianti ir nepamirštama Holokausto istorija, pasakojanti apie kovą už laisvę, draugystę ir didžiulius išbandymus fašistinės grėsmės akivaizdoje. Pagal šią J. Batalion knygą kuriamas režisieriaus S. Spielbergo filmas. Įspūdingas, jautrus ir skausmingas pasakojimas atskleidžia nepaprastus, mažai kam žinomus drąsių moterų žydžių, pasipriešinimo kovotojų Lenkijoje, likimus. Bandydama kuo objektyviau pažvelgti į Antrojo pasaulinio karo įvykius, kuriuos esame linkę per daug greitai pamiršti, autorė remiasi interviu, dienoraščiais ir begale kitų istorinių šaltinių.
Rašytoja — Holokaustą Lenkijoje išgyvenusių senelių anūkė — nukelia skaitytojus į 1939 metus ir supažindina su viena iš pagrindinių knygos herojų Renia Kukielka, ginklų kontrabandininke ir kurjere, pėsčiomis ir traukiniais keliaujančia per okupuotą Lenkiją. Prie jos prisijungia ir kitos žydės merginos, neretai dar tik paauglės. Šios „geto mergaitės“ tampa ginkluotomis kovotojomis, žvalgybos agentėmis, kurjerėmis ir diversantėmis — slepia ginklus duonos kepaluose, sukuria ištisą pasipriešinimo tinklą, slaugo ligonius ir moko vaikus, likviduoja ne vieną priešo kareivį... Jos rizikuoja gyvybe, aukojasi gelbėdamos savo tėvynainius. Autorė seka realių moterų pėdsakais, vedančiais nuo jų arešto iki gestapo kalėjimų ar koncentracijos stovyklų, o vėliau — ir iki gyvenimo pokario metais, kurio sulaukia vos keletas laimingųjų.
„Kupinas įtampos, abejingų nepaliekantis pasakojimas.“
Kirkus Reviews
Judy Batalion yra knygos „White Walls: A Memoir About Motherhood, Daughterhood, and the Mess in Between“ autorė. Jos esė spausdinami New York Times, Washington Post, Forward, Vogue ir kituose leidiniuose.
Judy Batalion yra baigusi Mokslo istorijos studijas Harvardo universitete ir apgynusi meno istorijos daktarės laipsnį Courtauld’o meno institute (Londono universitetas). Muziejaus kuratorė, universiteto dėstytoja.
Gimė Monrealyje, užaugo daugiakalbėje aplinkoje, todėl moka anglų, prancūzų, hebrajų ir jidiš kalbas. Šiuo metu su vyru ir trimis vaikais gyvena Niujorke.
Atėjus vakarui patogiai įsitaisykite su knyga „Paskutinis jos pažadas“. Tai kupinas intrigos, širdį virpinantis naujausias Kathryn Hughes pasakojimas apie praradimo pelenuose galinčią sužibti viltį ir nenugalimą meilės galią.
Tara Ričards buvo paauglė, kai neteko motinos. Po daugelio metų iš Londono advokato ji gauna laišką, kuris sukrečia ją iki širdies gelmių. Kažkas paliko jai raktą nuo seifo. Jame Tara randa tai, kas dar kartą apverčia moters gyvenimą aukštyn kojomis ir paskatina leistis kelionėn į Ispaniją — ten ji tikisi praskleisti keturiasdešimt metų kamavusios paslapties šydą.
Violeta Skai gailisi, kad į atostogų kelionę nepasiėmė paauglės dukters. Saulei leidžiantis už kalnų ji primena sau, jog stengiasi tik dėl jųdviejų ateities. Ir viliasi, kad šįvakar, 1978 metų birželio 4-ąją, prasidės naujas jų gyvenimas. Išties, šį vakarą likimas Violetą nublokš ten, kur ji nė nesapnavo...
Labiausiai pribloškęs 2019-ųjų kriminalinis trileris.
Du vaikystės draugai.
Geriausi draugai Tomis Boilas ir Dryžė visada buvo vienas už kitą. Augę globos namuose ir žiauriai išduoti visų, kuriais pasitikėjo, jie sutarė kartu skintis kelią iš skurdo.
Dvi įstatymo pusės.
Londono gatvėse sunku atsikratyti praeities. Tomis susideda su žinomų nusikaltėlių Darlingų šeima ir palieka Dryžę likimo valiai. Jai lemta eiti kitu keliu ir ji atgyja kaip pareigūnė Kimė Regan.
Vienas lemtingas susitikimas.
Dabar jie skirtingose įstatymo pusėse. Vykdydama operaciją „Geluonis“, Kimė pasiryžusi sutriuškinti Darlingų imperiją, tačiau jai trukdo vienintelė kliūtis — jos senasis draugužis Tomis.
Žiaurus ir pavojingas kaip Londono gatvės, kuriose vyksta veiksmas, šis Kimberley Chambers romanas priblokš skaitytoją...
„Jei mėgstate žiaurius romanus apie nusikalstamo pasaulio gyvenimą, jums patiks ši knyga.“
Rachel Abbott
„Puikus dar vienas mūsų mylimos detektyvų autorės skaitalas.“
Closer
Sunday Times išrinkta populiariausia autorė Kimberley Chambers gyvena Rytų Londone, kur kitados yra dirbusi ir diskotekos vedėja, ir prekiavusi gatvėje, ir vairavusi taksi. Šiuo metu ji visiškai atsidėjusi kūrybai.
Autorė išleido vienuolika romanų, įskaitant didžiulės sėkmės sulaukusius „Butlers Series“ bei „The Mitchell / O‘Hara Saga“.
Kimberley Chambers romanuose dominuoja brutalus Ist Endo / Esekso nusikaltėlių gyvenimas. Jos išskirtinis stilius, kupinas humoro, šilumos ir smurto, pelnė jai ištikimą ir vis augantį gerbėjų būrį.
Kimberley pradėjo rašyti jau būdama trisdešimt aštuonerių, kai nusprendė pakeisti gyvenimą ir parašyti savo pirmąjį romaną „Billie Jo“.
Jos romanas „Gimę nusikalsti“ iškart pateko į Sunday Times perkamiausių knygų sąrašą.
JAI BUVO LEMTA GIMTI IST ENDE...
Jaunajai Kvinei gyvenimas Vaitčapelio gatvelėse prilygo išgyvenimo pamokoms — Hitlerio bombos skaudžiausiai kirto tiems, kurie nieko neturėjo. Kai pasidarė nebesaugu ir namuose, Kvinė rado prieglobstį pas ponią O’Liri, kurios du sūnus pažinojo visas Ist Endas. Ir nors O’Lirių šeima tapo šviesuliu Kvinės gyvenime, lemtis numatė jai kitą kelią.
O VYRAI YRA TOKIE, KOKIUS JUOS PADARO JŲ MOTINOS...
Ištekėjusi už netikėlio Albio Batlerio, Kvinė augino vaikus, mokydama juos kovoti už savo likimą. O’Liriai jai įdiegė: kad išgyventum, turi su daug kuo susitaikyti, tačiau šeima privalo išlikti pirmoje vietoje. Batlerių sūnūs pasirūpins, kad jų motinos vardas taptų žinomas Ist Ende.
SUSIPAŽINKITE SU KVINE.
ŠTAI JOS ISTORIJA.
„Jei mėgstate šiurkščius, nenušlifuotus detektyvus, šis romanas jums patiks.“
Rachel Abbott
„Ši puikiai suregzta, skaudi istorija neleis atsiplėšti iki pat pabaigos. Nepaprastai įtaigus pasakojimas apie išdavystes, smurtą ir meilę.“
Amanda Prowse
„Keturi vėjai“ — naujausias autorės romanas apie meilę, pasiaukojimą ir viltį Ameriką ištikus Didžiajai depresijai.
Mano žemė pasakoja savo istoriją, tik paklausyk. Tai mūsų šeimos istorija.
1934-ųjų Teksasas. Milijonai praradę darbą, nesibaigiančios sausros ir pragaištingi vėjai niokoja Didžiąsias Lygumas. Ūkininkai kovoja, iš paskutiniųjų bandydami išlaikyti žemes ir išsaugoti pragyvenimo šaltinį; derliaus nuimama vis mažiau, vandens pavojingai trūksta, smėlis grasina palaidoti visa, kas gyva. Smėlio audrų periodas — juodžiausias Didžiosios depresijos metas — smogė visa jėga.
Šiuo netikrumo ir pavojų kupinu metu Elsa Martineli, kaip ir daugelis jos kaimynų, turi apsispręsti — arba nelygioje kovoje grumtis už mylimą žemę, arba keliauti į vakarus, į Kaliforniją, viliantis geresnio gyvenimo.
„Keturi vėjai“ — tai nepamirštamas Amerikos ir amerikietiškos svajonės portretas nepalaužiamos moters akimis. Šios moters drąsa ir auka taps skiriamuoju visos kartos ženklu.
„„Keturi vėjai“ 2021-aisiais atrodo keistai pranašingi... Romano siunčiama žinutė viltinga ir iškalbinga — esame mokančiųjų išgyventi tauta. Buvome atsidūrę baisiame varge, bet išbridome. Išbrisime ir vėl. Laikykimės išvien.“
The New York Times
„Vienos moters kelionė įkūnija sunkius daugelio šeimų pasirinkimus — galimybė išgyventi ar namai.“
GoodMorningAmerica.com
„Pasakodama apie vienos moters gebėjimą išgyventi itin sunkiu smėlio audrų metu talentinga romanistė Kristin Hannah mums primena, kad žmogaus širdis ir mūsų Žemė yra tokios tvirtos ir kartu tokios trapios, kaip nenuspėjamai besikeičiantis vėjas.“
Delia Owens, „Ten, kur gieda vėžiai“ autorė
„Išskirtinis... Sodrus, intriguojantis romanas apie šeimos ryšius, atkaklumą, moterų draugystę ir tvirtybę.“
Booklist
„Nuostabus kūrinys, atskleidžiantis nepakeičiamą, bet dažnai nepakankamai įvertinamą didžiosios kartos moterų vaidmenį.“
People
„Pasakodama jaudinančią istoriją apie meilę, drąsą ir auką K. Hannah puikiai derina rupų realizmą, emocingus personažus ir lyrinę prozą, įtikinančią nuo pirmos eilutės...“
Publishers Weekly
Kristin Hannah su vyru ir sūnumi gyvena Vašingtone ir Havajuose. Rašytoja gimė 1960 m. Kalifornijoje, bet dar vaikystėje persikėlė į Vašingtoną. Studijavo teisę, kelerius metus dirbo teisininke, bet galiausiai nusprendė atsidėti rašymui. K. Hannah yra parašiusi jau per dvi dešimtis romanų — istorijas apie moterų bičiulystę, motinystę, nesutarimus šeimoje.
„Lakštingala“ pasakoja dviejų seserų istoriją Antrojo pasaulinio karo metais; Izabelė gyvena Paryžiuje, Viana — provincijos miestelyje. Abi prislėgtos ir įskaudintos ankstyvos motinos netekties ir nerūpestingo tėvo elgesio.
Seseris išskyrė metai ir patirtis, idealai, aistra ir susiklosčiusios aplinkybės; kiekvienai iš jų teko keliauti savuoju pavojų kupinu keliu vokiečių okupuotoje ir karo nualintoje Prancūzijoje. Vis dėlto abi randa būdų mylėti ir atleisti.
Tai pirmasis K. Hannah istorinis romanas, kuriame Izabelės paveikslą sukurti įkvėpė stiprios dvasios moters, vedusios numuštus sąjungininkų lakūnus per Pirėnus Didžiojo karo metais, gyvenimo istorija. Autorė drąsiomis įžvalgomis perteikia Antrojo pasaulinio karo panoramą ir atskleidžia nematomą karo pusę. Be to, rašytojos sumanymas kuo puikiausiai pateisina intrigą — istoriją pasakoja viena iš seserų, bet skaitytojas iki pat pabaigos nežino kuri. Veiksmas dinamiškas, emocinė įtampa, pagardinta geru žiupsniu romantikos, neatlėgsta per visą knygą. Tai romanas, parašytas visiems... kiekvienam.
„Lakštingala“ — pirmasis K. Hannah istorinis romanas, kuriame atskleidžiamas gyvenimas nacių okupuotoje Prancūzijoje.
„Gražiai parašyta jaudinanti gyvenimo, meilės, karo siaubo studija, atskleidžianti įvairius žmonių poelgius atsidūrus neįtikėtinai sunkiose situacijose, ką jau kalbėti apie sunkią prievolę saugoti paslaptis. Įtaigus, galingas pasakojimas sklidinas veiksmo ir emocijų; neabejoju, kad knyga bus dar vienas hitas.“
Sara Gruen, rašytoja
„Lakštingala“ neabejotinai užburianti! Paėmiau ją į rankas po vakarienės manydama, kad tą vakarą paskaitysiu tik kelis skyrius, bet niekaip negalėjau atsiplėšti. Tai ne tik emocionalus pasakojimas, puikiai sukurti personažai, kuriais ilgainiui pradedi rūpintis ir dėl jų nerimauti, bet ir istorinių žinių suteikianti knyga... Paskaitykite. Nuolat teks spėlioti, kuri iš dviejų seserų, jaunų drąsių moterų, Viana ar Izabelė, buvo teisi; jos abi elgėsi taip, kaip joms atrodė teisinga, susiklosčius pačioms sunkiausioms aplinkybėms. Antrojo Pasaulinio karo istoriko Lawrence′o Langerio žodžiais tariant, joms „per dažnai tekdavo rinktis neturint jokio pasirinkimo“.“
Dr. Miriam Klein Kassenoff, Majamio holokausto instituto direktorė
„Man patinka Kristin Hannah „Lakštingala“. Ji tarsi atriekė Antrojo Pasaulinio karo metų prancūziško gyvenimo riekę, nuostabiai perteikdama visas smulkmenas ir dramatizmą. Bet labiausiai šiame romane man patiko dviejų seserų santykiai ir Hannah svarstymai, kaip elgiamės tą akimirką, kai sulaukiame didžiulio iššūkio. Ar sukylame, ar pasiduodame? Ar būname didvyriai, ar bailiai? Ar liekame ištikimi mylimiems žmonėms, ar juos išduodame? Hannah aiškinasi šiuos klausimus atvira širdimi ir labai subtiliai.“
Lisa See, rašytoja
Kristin Hannah su vyru ir sūnumi gyvena Vašingtone ir Havajuose. Rašytoja gimė 1960 m. Kalifornijoje, bet dar vaikystėje persikėlė į Vašingtoną. Studijavo teisę, kelerius metus dirbo teisininke, bet galiausiai nusprendė atsidėti rašymui. K. Hannah yra parašiusi jau per dvi dešimtis romanų — istorijas apie moterų bičiulystę, motinystę, nesutarimus šeimoje.
„Tikrosios spalvos“ — provokuojantis, įtraukiantis, širdį gniaužiantis Kristinos Hannah pasakojimas; pasitelkusi lengvą žodį ir nepamirštamus personažus (tokius geba sukurti tik ji) rašytoja pasakoja apie tris seseris, kurių nepajudinamą pasaulį sudaužo pavydas, išdavystė ir aistra.
Seserys Grėj visada buvo labai artimos. Po motinos mirties mergaitės tapo neišskiriamos. Užsispyręs priešgyna tėvas labiau rūpinasi reputacija nei savo vaikais. Henriui Grėjui svarbiausia šeimos įvaizdis; nors dukros jau suaugusios ir savarankiškos, jis vis tiek reikalauja, kad bendruomenės akyse laikytųsi jo pozicijos.
Vyriausiajai Vinonai tėvo pritarimo reikia labiausiai. Protinga ir ambicinga ji niekada puikiai nesijautė rančoje, kurioje gyveno jau trečia Grėjų giminės karta; ji įsitikinusi, jog neturi tėvo vertinamų savybių. Tapusi miestelio advokate, ji pasiryžusi rasti būdą įrodyti tėvui, jog yra šio to verta.
Vidurinioji sesuo Aurora — šeimos taikdarė. Taigi ji paprastai nutraukia visus ginčus ir stengiasi, kad artimieji būtų laimingi, nors savo skausmu dalytis neskuba.
Vivi Ana — apylinkių žvaigždė, stulbinančio grožio svajotoja turinti plačią kaip vandenynas širdį; ją dievina visi, kas tik pažįsta. Vivi Anai viskas klostosi kuo puikiausiai, kol vieną dieną į miestelį atklysta nepažįstamasis...
Per kelias akimirkas viskas pasikeis. Seserys Grėj ims šiauštis viena prieš kitą, kils pavojus draugystei ir ištikimybei, bus atskleistos paslaptys, baisus nusikaltimas supurtys šeimą ir miestelį.
„Tikrosios spalvos“ — įtaigus, nepamirštamas romanas apie seseris, atleidimą bei atpirkimą ir apie tai, ką reiškia būti šeimos dalimi.
„Šiame romane rašytoja pasakoja apie tris Vašingtono valstijoje įsikūrusioje rančoje gyvenančias seseris... Pikantiškai romantiška, kartais širdį draskanti knyga įtrauks ir nepaleis.“
People
„Knygoje atsiskleidžia ryškiausi rašytojos gebėjimai — vietos pojūtis, atjauta personažams ir šeimos gyvenimo supratimas.“
Kirkus Reviews
„Graži, intriguojanti istorija apie meilę ir konkurenciją, šeimą ir bendruomenę; skaitytojai liks patenkinti.“
Booklist
„Įdomūs pasakojimo vingiai, sudėtingi intriguojantys personažai... „Tikrąsias spalvas“ labai gera skaityti.“
USA Today
„Įtraukianti, greitai pasakojama istorija patiks Barbara’os Delinsky skaitytojams ar moterų literatūros mėgėjams.“
Library Journal
Kristin Hannah su vyru ir sūnumi gyvena Vašingtone ir Havajuose. Rašytoja gimė 1960 m. Kalifornijoje, bet dar vaikystėje persikėlė į Vašingtoną. Studijavo teisę, kelerius metus dirbo teisininke, bet galiausiai nusprendė atsidėti rašymui. K. Hannah yra parašiusi jau per dvi dešimtis romanų — istorijas apie moterų bičiulystę, motinystę, nesutarimus šeimoje.
Visos šeimos išgyvena savo lūžio tašką. Visos šeimos patiria žaizdų. Visi karai turi savo kainą...
Kristin Hannah savo bestseleriuose gilinasi į draugystės, seserų ištikimybės bei motinų saugomų paslapčių gelmes. Šįkart savo bene jausmingiausiame romane ji tyrinėja intymius sudėtingo santuokinio gyvenimo aspektus per susimąstyti verčiantį vyro ir žmonos santykį meilėje ir kare.
Savo nepaprastai giliu žvilgsniu į šiuolaikinę šeimą „Namų frontas“ yra pasakojimas apie meilę, netektį, didvyriškumą, garbę ir, žinoma, viltį.
„Sudėtingi, įtraukiantys veikėjai. Aktualus ir dinamiškas siužetas. Nuostabi proza. Kristin Hannah „Namų frontas“ — giliai jaudinantis skaitinys, kurio ilgai nepamiršite.“
USA Today
„Šis naujas bestselerių sąrašą papildęs romanas neabejotinai patrauks daug dėmesio ne tik dėl K. Hannah jau užmegzto ryšio su skaitytojais, bet ir dėl savo jaudinančios aktualios temos.“
Booklist
„„Namų frontas“ — nepaprastai jaudinanti išgyvenimų istorija, parodanti, kiek pastangų įdedama į pasiruošimą karui ir kaip mažai kreipiama dėmesio, kad grįžę kariai vėl išmoktų būti tėvais.“
People
„„Namų fronto“ skaitytojai galbūt nežino, ką reiškia, kai tavo mylimasis ar mylimoji atlieka karinę tarnybą, tačiau jie tikrai žino, kas yra santykių sunkumai ir iššūkiai derinant karjerą su šeima.“
Associated Press
Kristin Hannah su vyru ir sūnumi gyvena Vašingtone ir Havajuose. Rašytoja gimė 1960 m. Kalifornijoje, bet dar vaikystėje persikėlė į Vašingtoną. Studijavo teisę, kelerius metus dirbo teisininke, bet galiausiai nusprendė atsidėti rašymui. K. Hannah yra parašiusi jau per dvi dešimtis romanų — istorijas apie moterų bičiulystę, motinystę, santykius šeimoje.
Ar bijai tamsos?..
Po lemtingo susirėmimo su garsiuoju serijiniu žudiku Kirviu detektyvas vyresnysis inspektorius Rajenas su savo sužadėtine Ana vasaroja Kregsaide, įspūdingame, miškų apsuptame Bavarijos stiliaus dvare. Juos pakviečia į darbuotojų vasaros vakarėlį — žmogžudystės karalienės Viktorijos laikais inscenizaciją. Vakarėlyje visi linksminasi, tačiau linksmybės baigiasi, kai rūmuose užgęsta šviesos ir randamas negyvas pagyvenęs vyriškis. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad įvyko nelaimingas atsitikimas, bet praskleidę velionio gyvenimo uždangą Rajenas ir jo komanda suvokia, jog viskas ne taip, kaip atrodo.
Kai aptinkamas antras kūnas, siaubas sukausto nedidelę dvaro bendruomenę. Rajenui teks išsiaiškinti, kas iš jų žudikas, kol neįvykdyta dar viena žmogžudystė...
L. J. Ross gimė Niukasle prie Taino, vėliau persikraustė gyventi į Londoną, kur baigė Londono Karališkąjį koledžą ir įgijo teisės bakalauro ir magistro laipsnius. Daugelį metų dirbusi Sityje administracinių bylų teisininke, ji pajuto atėjus metą pokyčiams. Permainas paskatino sūnaus gimimas, privertęs moterį sustabdyti teisinę karjerą ir rasti laiko detektyvinėms istorijoms, ilgai nešiotoms mintyse. Autorė gyvena su vyru ir sūneliu savo gražiojoje gimtinėje, Nortumberlande.
Jis pavers tave savo angelu, bet pirmiausia tu turi mirti...
Detektyvo Rajeno gyvenimas po sąmyšio laikų pagaliau grįžta į savo vėžes, ir vyresnysis inspektorius kartu su savo sužadėtine nekantraudamas laukia ramaus Velykų savaitgalio be nuotykių.
Bet Didžiojo penktadienio rytą Rajenas yra pakviečiamas į nusikaltimo vietą vienose iš didžiausių Niukaslo kapinių. Čia aptiktas raudonplaukės moters kūnas, užkastas negiliame kape — žudikas jai suteikė angelo sparnus.
Netrukus dar viena moteris randama kitose kapinėse, o paskui dingsta dar viena... Užgimus naujam serijiniam žudikui, lyg miško gaisras ima plisti panika, ir Rajeno detektyvų komanda privalo kiauras paras jį medžioti, kol šis dar nespėjo vėl smogti.
Šiame greito veiksmo detektyve, įkurdintame vaizdingame Nortumberlando kraštovaizdyje, žmogžudystės ir paslaptys pašėlusiai pinasi su romantiniais jausmais bei humoru.
L. J. Ross gimė Niukasle prie Taino, vėliau persikraustė gyventi į Londoną, kur baigė Londono Karališkąjį koledžą ir įgijo teisės bakalauro ir magistro laipsnius. Daugelį metų dirbusi Sityje administracinių bylų teisininke, ji pajuto atėjus metą pokyčiams. Permainas paskatino sūnaus gimimas, privertęs moterį sustabdyti teisinę karjerą ir rasti laiko detektyvinėms istorijoms, ilgai nešiotoms mintyse. Autorė gyvena su vyru ir sūneliu savo gražiojoje gimtinėje, Nortumberlande.
Iš pragaro ištrūko demonas — ir jis ateina tavęs…
Baisiausias detektyvo vyresniojo inspektoriaus Rajeno košmaras ką tik tapo tikrove. Žiaurumu pagarsėjęs serijinis žudikas pravarde Kirvis pabėgo iš kalėjimo ir pagrobė vieną geriausių jo skyriaus detektyvių. Apie bėglio nuožmumą sklando legendos — pirmąjį kartą mėgindamas įvykdyti žmogžudžiui teisingumą Rajenas prarado savo seserį ir vos nežuvo pats. Ar šįkart detektyvui pavyks išgelbėti draugę?
Žudiko medžioklė vyksta visoje šalyje, bet tyrimas atsidūrė aklavietėje, o baimė ima plisti lyg virusas. Rajenas su savo komanda privalo rasti Kirvį, kol šis neatėmė dar vienos gyvybės — bet gal jau per vėlu?
Laikrodis tiksi...
Žmogžudystės ir paslaptys, papildytos romantika bei humoru, šiame detektyve, vykstančiame įspūdingame Nortumbrijos kraštovaizdyje, įsuka skaitytoją į įvykių sūkurį.
„L. J. Ross — viena geriausių šių laikų detektyvų rašytojų.“
The Times
„L. J. Ross yra Kindle karalienė.“
Sunday Telegraph
L. J. Ross gimė Niukasle prie Taino, vėliau persikraustė gyventi į Londoną, kur baigė Londono Karališkąjį koledžą ir įgijo teisės bakalauro ir magistro laipsnius. Daugelį metų dirbusi Sityje administracinių bylų teisininke, ji pajuto atėjus metą pokyčiams. Permainas paskatino sūnaus gimimas, privertęs moterį sustabdyti teisinę karjerą ir rasti laiko detektyvinėms istorijoms, ilgai nešiotoms mintyse. Autorė gyvena su vyru ir sūneliu savo gražiojoje gimtinėje, Nortumberlande.
Intymūs ir įkvepiantys atsiminimai apie bičiulį ir kolegą fiziką Stepheną Hawkingą.
Stepheno Hawkingo, vieno iš pačių įtakingiausių šiandienos fizikų, gyvenimas įkvėpė milijonus žmonių. Prisimindamas savo beveik du dešimtmečius trukusį bendradarbiavimą ir draugystę, Leonardas Mlodinowas išraiškingai pavaizdavo šią išskirtinę mokslo pasaulio asmenybę. Jame atpažįstame neretai genijumi tituluojamą Hawkingą, pašventusį savo gyvenimą Visatos paslaptims atskleisti — sumąsčiusį pribloškiančią teoriją apie kosmologijoje karaliaujančias juodąsias skyles ir nutiesusį fizikams kelią į visiškai naujas Visatos kilmės teorijas. Pažvelgiame į Hawkingą kaip į bendradarbį, kolegą, žmogų, kurio negalia leido jam bendrauti vos šešių žodžių per minutę greičiu, bet kuris darė tai su humoru. Ir susitinkame su Hawkingu, bičiuliu, gebančiu perteikti savo minčių pasaulį grimasa, šypsena ar paprasčiausiu antakio kilstelėjimu.
Mlodinowas nusiveda mus į Hawkingo namus, kuriuose atsiskleidžia įžymiojo mokslininko pomėgiai ir elgsena buityje; atsiminimų knygos autorius pasidalina savo įžvalgomis apie Stepheno išgyventus meilės jausmus, požiūrį į mirtį ir neįgalumą, bet kartu svarsto ir gilius fizikos bei filosofinius klausimus. Pasakodamas tiek apie Hawkingo pasišventimą darbui, tiek apie atskirus jo gyvenimo epizodus, tokius kaip pasiplaukiojimas Kamo upe ar įžūlus nusišlapinimas visai šalia restorano, kuriame nebuvo įrengtas tualetas neįgaliesiems, Mlodinowas atskleidžia jo sunkiai suvaldomą charakterį. Šis giliai paveikus draugo pasakojimas yra ne tik apie įdomiąsias fizikos puses, bet ir apie gyvenimą, apie žmogaus gebėjimą priešintis grėsmingiems likimo vingiams.
Stephenas ieškojo ne tik Visatos paslapčių, bet ir žmonių, su kuriais galėtų jomis pasidalinti.
„Leonardas Mlodinowas padarė tai, kas atrodė neįmanoma. Jis meistriškai nutapė mįslingą, įžvalgų, intymų ir patrauklų Stepheno Hawkingo, vieno žymiausių šiandienos mąstytojų, portretą ir liko skrupulingai ištikimas fizikai. Hawkingas būtų didžiavęsis šia knyga. Daugiau nei penkiolika metų trukęs jųdviejų bendravimas atsiminimų autoriui leidžia atsakyti į labiausiai žmonėms rūpimą klausimą: kaip Hawkingas galėjo padaryti ne vieną svarbų fizikos atradimą pats būdamas paralyžiuotas ir slegiamas sunkios negalios, kuri būtų sugniuždžiusi bet kurį kitą mirtingąjį.“
Michio Kaku, The New York Times bestselerio „The Future of Humanity“ autorius
„Žavinti […] Šviežia ir verta dėmesio […] Kaip tikras fizikas teoretikas, kuris kartu su Hawkingu parašė dvi knygas, Leonardas Mlodinowas turėjo galimybę stebėti didžio žmogaus gyvenimą iš labai arti. Galėjo matyti detales ir įžvelgti jo poelgių priežastis […] Aiškiai aprašyta Hawkingo įtaka fizikai. Įtraukiantis pasakojimas.“
The Sunday Times
„Intymi biografija apie sudėtingo likimo žmogų, kurio naujoviški fizikos ir kosmologijos atradimai pavertė jį ne tik mokslo, bet apskritai pasauline įžymybe.“
Pittsburgh City Paper
„Stephenas Hawkingas peržengė mokslo pasaulį ir padovanojo mums savo transcendentinį genialumą bei herojišką drąsą, įkvėpusią milijonus. Šiuose intymiuose prisiminimuose jo senas bičiulis ir bendradarbis Leonardas Mlodinowas, vienas ryškiausių šių dienų mokslo populiarintojų, pasidalija įžvalgomis apie Hawkingą kaip žmogų ir kartu mums atskleidžia, kodėl šis fizikas laikomas vienu iš didžiausių visų laikų mąstytojų.“
Michael Shermer, knygos The Believing Brain („Tikinčios smegenys“) autorius
„Stephenas Hawkingas buvo išskirtinis mokslininkas ir asmenybė, o Leonardo Mlodinowo knyga — unikali galimybė pažvelgti į tai, kaip jis gyveno ir dirbo. Tai jaudinantis ir teikiantis žinių gilus žmogiškas žvilgsnis į protą, kuris aprėpė kosmosą.“
Sean Carroll, knygos Something Deeply Hidden: Quantum Worlds and the Emergence of Spacetime („Kažkas giliai paslėpto: kvantinis pasaulis ir erdvėlaikio atsiradimas“) autorius
„Šviesus atkaklumo ir ryžto portretas. Įvairiapusiška įžvalga apie išskirtinį žmogų.“
Kirkus Reviews
Leonardas Mlodinowas apgynė fizikos daktaro laipsnį Kalifornijos universitete, buvo Alexanderio von Humbolto fondo stipendininkas Max’o Plancko institute, o dabar moko tikimybių teorijos būsimos kartos mokslininkus Kalifornijos technologijos institute. Be šios knygos, jis kūrė ir scenarijus televizijos serialams „Makgaiveris“ bei „Žvaigždžių kelias: Kita karta“. Jo anksčiau parašytos knygos: Euclid’s Window: The Story of Geometry from Parallel Lines to Hyperspace, Feynman’s Rainbow: A Search for Beauty in Physics and in Life, „Girtuoklio klydinėjimas. Kaip atsitiktinumai valdo mūsų gyvenimą“, (liet. k. 2013 m.), o kartu su Stephenu Hawkingu A Briefer History of Time („Trumpesnė laiko istorija“), „Didysis projektas“ (liet. k. 2011 m.). L. Mlodinowas gyvena Pietų Pasadenoje, Kalifornijoje.
New York Times bestselerių autorė Lisa Gardner naujausiame intriguojančiame trileryje suvienija tris savo mylimiausias herojes — detektyvę Didi Voren, Florą Dein ir Kimberlę Kvinsi. Jos tiria paslaptingą praeityje įvykdytą žmogžudystę... atvedančią jas iki pavojingo ir šaltakraujiško šių dienų nusikaltimo.
FTB specialiosios agentės Kimberlės Kvinsi ir seržantės Didi Voren sukurta darbo grupė turi sekti jau mirusio serijinio pagrobėjo Džeikobo Neso paliktais skaitmeniniais pėdsakais. Kai Džordžijos kalnuose buvo aptikti nerimą keliantys įrodymai, jos kartu su Flora Dein ir tikrų nusikaltimų entuziastu Kytu Edgaru atvyko į mažą miestelį, kuriame vyksta kažkas labai negero. Tai, kas iš pradžių atrodė kaip gotikinė klaikuma netrukus tampa gerokai grėsmingesniu dalyku... ir jie suvokia, kad nors būdamas gyvas Džeikobas pridarė tikrai daug blogybių, jo tamsiausios paslaptys visgi dar neatskleistos. Kvinsi ir Didi turi pasitelkti savo turimus įgūdžius bei patirtį, kad išlukštentų painiausią bylą savo karjeroje, o Flora tiesiogiai susidurti su savo praeitimi, vildamasi išgelbėti kitus.
Bestselerių „Tada ji dingo“, „Stebiu tave“ ir „Šeima iš viršaus“ autorė pristato dar vieną įtraukiančią ir painią istoriją apie tamsias šeimos paslaptis bei išdavystę.
Jūs nematote jos, bet ji mato jus.
Vidurnaktis. Apleistoje statybvietėje vidury miesto, kur medžioja katės ir amsi lapės, mergina stebi...
Kai Seifarei Medoks buvo dešimt metų, nutiko kai kas siaubingo, ir nuo tada širdyje ji nešiojasi nuoskaudą. Jos sielą pagydyti turėjęs žmogus vis dėlto nesugebėjo to padaryti, dėl to dabar Seifarė slapstosi šešėliuose — tapo nematoma — ir bando sužinoti to vyro paslaptis.
Ovenas Pikas taip pat nematomas. Jis niekada neturėjo merginos, niekada neturėjo draugų. Jo niekas nemato. Ovenas Pikas niekam nerūpi.
Tačiau kai vėlų Valentino dienos vakarą netoli jo namų Seifarė dingsta, staiga visų akys susminga į Oveną. Jis kaltinamas dėl gražuolės paauglės pagrobimo...
„Nematoma mergina“ — sumaniai supinta istorija apie tai, kaip dažnai blogų žmonių ieškome netinkamose vietose, kol tikrieji grobuonys ramiai vaikšto tarp mūsų.
„Užbaigiau Lisos Jewell įtraukiančią „Nematomą merginą“ ir negaliu atsidžiaugti, kad atsispyriau pagundai padėti knygą į šalį. Geriausia jos knyga iki šiol.“
Jojo Moyes
„Puikus pavyzdys, kaip rašyti išlaikant tempą ir įtampą.“
Harriet Tyce
„Įdomi ir įtraukianti knyga.“
Mirror
„Rašytoja nebijo įsmeigti ledinių ašmenų skaitytojams į širdis, nagrinėdama šiurpias gyvenimo realijas.“
Adele Parks
„Įtraukianti, netikėtais siužeto vingiais vis supainiojanti knyga — Lisa Jewell niekada jūsų nenuvils.“
Clare Mackintosh
Lisa Jewell gimė ir užaugo šiaurinėje Londono dalyje, kur dabar gyvena su vyru ir dviem dukromis. Parašė per penkiolika romanų, įskaitant „Stebiu tave“, „Tada ji dingo“, „Šeima iš viršaus“. Jos knygos nuolat patenka į The New York Times, The Wall Street Journal ir USA Today bestselerių sąrašus.
Intriguojantys kosminiai nuotykiai ir įdomios žinios apie Visatą
32 puslapiai spalvotų Visatos nuotraukų
„Mes išvykstame, — paskelbė Anė, — į grandiozinę kosminę kelionę! Taigi, Žemės gelbėtojai, ruoškitės susipažinti su Visatos stebuklais!“
Anė kreipiasi į savo geriausią draugą Džordžą pagalbos. Jos tėvas mokslininkas Erikas vykdo kosminį projektą, bet kažkas jam nori sutrukdyti. Robotas, nusiųstas į Marsą, elgiasi labai keistai. O Anė tėčio superkompiuteryje aptinka paslaptingą laišką...
Nejaugi tai kosminių ateivių pranešimas?
Ar egzistuoja Visatoje nežemiška gyvybė?
Kaip kosmose surasti gyvybei tinkamą planetą?
Jeigu jūs susitiktumėte kosminį ateivį, ką jam pasakytumėte?
„Džordžas — Visatos lobių ieškotojas“ yra antroji knyga, pasakojanti apie Džordžo, Anės, Eriko ir, aišku, superkompiuterio Kosmoso nuotykius.
Skaitydami šią nuostabią knygą, ne tik pasinersite į įspūdingus kosminius nuotykius. Joje pateikta gausybė stulbinamų mokslo faktų ir įdomių žinių apie Visatą. Be to, susipažinsite su naujausiomis mokslo teorijomis, kurių autoriai — žymūs XXI amžiaus mokslininkai!
Ar Džordžas išspręs kosminę mįslę ir suras Visatos lobius?
Nuostabi nuotykių knyga, kupina dramatiškų įvykių ir detektyvinės intrigos.
Daugybė tikrų faktų apie Visatą.
Liusi Hoking (Lucy Hawking, g. 1969 m.) yra dviejų knygų suaugusiesiems autorė, bendradarbiauja daugelyje Anglijos periodinių leidinių, dalyvauja radijo ir televizijos laidose. Įvairiose šalyse vaikams skaito mokslo populiarinamąsias paskaitas apie kosmines keliones ir mokslo atradimus, jos paskaita buvo įtraukta ir į NASA penkiasdešimtmečio jubiliejaus programą JAV. Neseniai, vykdant projektą „Nemirtingumas“, Liusi Hoking DNR — jos genetinis kodas, kartu su kitų žinomų žmonių genetine medžiaga — buvo pasiųstas į kosmosą ir dabar saugomas Tarptautinėje kosminėje stotyje tam atvejui, jeigu žmoniją ištiktų katastrofa. 2008 m. Liusi Hoking buvo paskirta Sapio premija už mokslo populiarinimą. Ji su sūnumi gyvena Kembridže.
Stivenas Hokingas (Stephen Hawking, 1942—2018) trisdešimt metų dirbo Kembridžo universitete matematikos profesoriumi, pelnė daugybę garbės vardų ir apdovanojimų, vienas iš paskutiniųjų — JAV prezidento skirtas Laisvės medalis. Be mokslo darbų, jis parašė nemažai knygų, skirtų visuomenei: A Brief History of Time, Black Holes and Baby Universes and Other Essays, A Briefer History of Time, „Visata riešuto kevale“ (The Universe in a Nutshell), liet. k. 2003 m., „Didysis projektas“ (The Grand Design), liet. k. 2011 m. ir „Iliustruotoji trumpa laiko istorija“ (The Illustrated Brief History of Time, Updated and Expanded Edition), liet. k. 2021 m.
Jo bestseleris „Visata riešuto kevale“ pelnė prestižinę Aventis premiją — buvo pripažintas geriausia 2002 metų mokslo populiarinimo knyga.
„Džordžas ir Visatos paslaptys“ — pirmoji bendra tėvo ir dukters, Stiveno ir Liusi Hokingų, knyga.
Kristofas Galfardas (Christophe Galfard) — mokslų daktaras, buvęs Stiveno Hokingo doktorantas. Jis bendradarbiavo rengdamas šiai knygai mokslinę vaizdinę medžiagą ir konkrečius duomenis. Kristofas dabar gyvena Prancūzijoje, kur jis išmoningai populiarina mokslą.
Sveiki atvykę į Visatą!
Kai Džordžo augintinis paršas pro tvorą pasprunka į gretimą sodą, berniukas netikėtai susipažįsta su naujaisiais kaimynais — Ane ir jos tėčiu, mokslininku Eriku.
Pasirodo, Anės tėtis turi galingiausią pasaulyje kompiuterį — protingąjį Kosmosą, kuris Džordžą su draugais gali perkelti į bet kurią Visatos vietą. Prasideda kvapą gniaužiantys Džordžo nuotykiai ir kelionės kosmine erdve pro planetas, asteroidus iki pat Saulės sistemos pakraščių ir dar toliau...
Deja, kai kas trokšta nugvelbti Kosmosą ir panaudoti nedoram tikslui. Džordžui ir jo draugams gresia neapsakomas pavojus.
Kosminėje erdvėje nėra nieko pavojingesnio už juodąją skylę...
Ši nepaprasta knyga žada skaitytojui intriguojamą ir smagią kelionę, atskleidžiančią gausybę įdomių mokslo faktų apie Visatą ir planetas bei mokslininko Stiveno Hokingo idėjas apie juodųjų skylių savybes. Knygoje pateikta daug tikrų spalvotų kosminių kūnų nuotraukų!
Lucy Hawking — dviejų romanų autorė, bendradarbiauja daugelyje Didžiosios Britanijos laikraščių. Su sūnumi gyvena Kembridže.
Stephenas Hawkingas — Kembridžo universiteto Lukaso katedros matematinės ir teorinės fizikos profesorius. Jis plačiai žinomas kaip vienas talentingiausių fizikų teoretikų po Einšteino. Visuomenei skirta jo knyga The Universe in a Nutshell („Visata riešuto kevale“, lietuvių kalba išleista 2003 m.), išversta į daugiau kaip 30 kalbų, tapo pasauliniu bestseleriu (buvo parduota per 12 mln. jos egzempliorių).
„Džordžas ir Visatos paslaptys“ — pirmoji bendra tėvo ir dukters, Stiveno ir Liusi Hokingų, knyga.
Kristofas Galfardas (Christophe Galfard) — mokslų daktaras, buvęs Stiveno Hokingo doktorantas. Jis bendradarbiavo rengdamas šiai knygai mokslinę vaizdinę medžiagą ir konkrečius duomenis. Kristofas dabar gyvena Prancūzijoje, kur jis išmoningai populiarina mokslą.
Geras nakties miegas yra būtinas smegenų ir kūno sveikatai palaikyti. Tačiau kodėl daugelį mūsų vargina miego sutrikimai? Knygoje „Kokybiškas miegas“ dr. Michaelas Mosley aiškina, kas vyksta, kai mes miegame, kas sukelia įprastas miego problemas ir kodėl standartiniai patarimai retai kada padeda.
Pats linkęs į nemigą, jis dalyvavo daugybėje miego eksperimentų ir išbandė visas esamas priemones. Ši patirtis leido jam sukurti radikalią keturių savaičių trukmės programą, kuri yra pagrįsta naujausiomis mokslinėmis žiniomis ir skirta padėti atkurti tinkamus miego įpročius per rekordiškai trumpą laiką.
Knygoje „Kokybiškas miegas“ rasite daugybę patarimų paaugliams, žmonėms, dirbantiems pamaininį darbą ir kenčiantiems nuo desinchronozės, taip pat patiekalų, kurie padės jums kiečiau miegoti, palaikydami sveiką žarnyno mikrobiomą, receptų. Ši knyga suteiks jums žinių, reikalingų miego kokybei pagerinti, stresui sumažinti ir jaustis laimingesniems.
„Perskaičiau šią knygą vienu prisėdimu, nes mane labai domina patarimai, kaip pagerinti savo miego kokybę. Ji pagrįsta revoliucine idėja, kad svarbu ne valandos, kurias praleidžiame lovoje gulėdami ir bandydami užmigti, o tas laikas, kai kietai miegame — miego efektyvumas. Ši knyga kupina staigmenų!“
Jeremy Vine
„Įdomi ir visiems prieinama knyga, pateikianti išties stebinančias išvadas. Jeigu jus arba ką nors, ką jūs pažįstate, kankina nemiga, privalote ją perskaityti.“
Profesorė Felice Jacka, Maisto ir nuotaikos centro direktorė, Deakino universitetas
„Nuostabiai informatyvi knyga, kuri padės jums pagerinti savo miegą ir atsikratyti nemigos.“
Daily Mail
Dr. Michaelas Mosley — žurnalistas, mokslinių laidų vedėjas ir vykdomasis prodiuseris. Gydytojo profesijos mokėsi Londono karališkosios ligoninės medicinos mokykloje, vėliau 25 metus išdirbo BBC, kur sukūrė daugybę mokslinės dokumentikos laidų. Dabar yra laisvai samdomas darbuotojas, kelių tarptautiniais bestseleriais pripažintų knygų — „Dieta 5:2“ (The Fast Diet), „8 savaičių glikemiją mažinanti dieta“ (The 8-week Blood Sugar Diet) ir „Sumanaus žarnyno dieta“ (The Clever Guts Diet) — autorius. Vedęs, turi keturis vaikus.
Dr. Clare Bailey, Michaelo Mosley žmona, — vidaus ligų gydytoja (terapeutė), viena pirmųjų Bakingamšyre savo praktikoje pradėjusi taikyti dietą cukraus kiekiui kraujyje mažinti ir cukriniam diabetui gydyti. Ji yra knygų The 8-week Blood Sugar Diet Recipe Book ir The Clever Guts Diet Recipe Book autorė.
Justine Pattison yra viena garsiausių JK autorių, rašančių apie sveiką mitybą, ir receptų kūrėjų. Ji išleido daugybę knygų, nuolat dalyvauja televizijos bei radijo laidose, bendradarbiauja su daugeliu žurnalų, laikraščių ir interneto svetainių.
„Mirusios sielos“ — ypatingas literatūros veikalas. Kas yra tos „mirusios sielos“? Jame vaizduojama absurdiška situacija, kai pagrindinis veikėjas Čičikovas važinėja po Rusijos dvarus ir superka iš jų savininkų mirusių baudžiauninkų sąrašus (atrodytų, kad nelaimingos „sielos“ — tai tie mirę baudžiauninkai). O kam jis perka, kam reikalingi mirusių žmonių sąrašai, kuriuos Čičikovas taip kruopščiai deda į savo dėželę ir užrakinęs saugo? Ilgai išlieka neaišku.
Galvok, skaitytojau, kaip nori, kaip tau geriau atrodo...
Nikolajus Gogolis — ukrainiečių kilmės rašytojas, dar yra vadinamas rusų literatūros krikštatėviu. Nors N. Gogolis buvo laikomas viena ryškiausių rusų realizmo literatūros figūrų, tačiau šio titulo pats autorius nepripažino.
New York Times bestselerių autorė Nora Roberts supina skandalą, įžymybių paslaptis ir žmogžudystę į jaudinantį romaną apie Holivudą su jo labai nuodėmingais, tačiau labai įtikinamais veikėjais. Tai istorija apie legendinę aktorę, kuri žino per daug, ir jos pasirinktą moterį, kuriai lemta visa tai atskleisti...
Eva Benedikt — tikrų tikriausia kino deivė, kimaus balso sekso simbolis, turėjusi keturis vyrus ir visą būrį spalvingų meilužių. Dabar ji pasiryžusi išleisti atvirus memuarus, kurie iškart tampa tikru galvos skausmu Holivudo turtingiesiems ir galingiesiems. Tačiau Eva turi savų priežasčių.
Džiulija Samers nė nesapnavo, jog Eva Benedikt, Holivudo legenda, pasirinks ją savo biografe. Ir nors tai reiškia, jog ji ir jos dešimtmetis sūnus turės iškeisti savo ramų gyvenimą Konektikute į ryškias Beverli Hilso rampos šviesas, galimybė pernelyg viliojanti, kad atsisakytų. Tačiau Džiulija neįsivaizdavo, kokias tamsias paslaptis slepia Eva ir kaip toli gali eiti tie, kurie nori ją sustabdyti...
Tarp kitų gražių žmonių Evos aplinkoje sukiojasi jos mylimas posūnis, detektyvų rašytojas Polas Vintropas, — vaikas, kurio ji niekada negalėjo turėti. Vyras kunkuliuoja ryžtu atkalbėti Evą nuo minties apie memuarus ir kartu bando pažaboti netikėtai užgimusį geismą Džiulijai. Matydama, ko griebiasi Evos priešai, Džiulija sužino dar vieną tamsią garsios aktorės paslaptį. Būtent ji lemtingai pakeis jaunos moters gyvenimą.
Skandalai, įžymybių paslaptys, purvini žaidimai ir net žmogžudystės — visa tai slepiasi po žaižaruojančia Holivudo uždanga. Ar pasaulis pasirengęs apie tai išgirsti? Ar jam bus leista apie tai sužinoti?
N. Roberts puikiai supina pikantiškus kino žvaigždės pasakojimus ir besivystančią meilės istoriją.
Svarbu ne tai, nuo ko bėgi. Svarbu, kas tave suranda.
Naujojo Noros Roberts trilerio veiksmas mezgasi Didžiojo Suro apylinkėse, šeimos rančoje ir Holivudo elito viloje.
Dešimtmetė Holivudo garsenybių atžala Keitlina Salivan jau yra žvaigždė, tačiau viešėdama šeimos rezidencijoje Didžiajame Sure mielai žaidžia slėpynes su pusbroliais ir pusseserėmis. Vieno tokio žaidimo metu mergaitė pradingsta.
Vis dėlto prabangioje aplinkoje užaugusiai Keitei nestinga nei narsos, nei nuovokos ir ji nuo pagrobėjų pasprunka. Savo namų virtuvėje ją, susigūžusią ir persigandusią bėglę, aptinka Dilonas Kuperis. Išgirdusi Keitės pasakojimą, paauglio šeima mergaitę priglaudžia, paguodžia ir, žinoma, sugrąžina mylinčiai šeimai.
Deja, Keitės išmėginimai toli gražu nesibaigia. Atskleidžiama išdavystė, ir žmogus, kuriuo ji besąlygiškai pasitikėjo, atsiduria už grotų. Saugų prieglobstį mergaitei suteikusi Airija augančio širdies nerimo nenumalšina. Galiausiai sugrįžusi į Los Andželą, Keitlina viliasi, kad vėl galės vaidinti ir atsigaus nuo gyvenimą iš vėžių išmušusios traumos. Tik ji dar nežino, jog tą naktį, prieš daugelį metų, sudygo dvi sėklos — didžiulės meilės ir nuožmaus keršto...
Zeinas ir Derbė — abu nusprendžia šaknis suleisti nedideliame mieste ir abiejų praeitis slepia skausmingas paslaptis. Jie susipažino nuo skaudžių išgyvenimų prabėgus daugeliui metų ir mėgina iš naujo kurti gyvenimą. Ar tamsioji praeitis juos paleis? O gal įtrauks į savo pražūtingas gelmes?
Zeinas Bigelou augo gražiame, rūpestingai prižiūrimame name šalia Mėlynųjų kalnų Šiaurės Karolinoje. Zeino tėvai — gerbiamas chirurgas ir daili prašmatnybes mėgstanti jo žmona — pasirodo savo dukros baleto spektakliuose ir sūnaus beisbolo rungtynėse. Miestelyje visiems, netgi Zeino tetai, gyvenančiai kitapus ežero, jie atrodo puiki pora. Tikrąją tiesą žino tik Zeinas ir jo sesuo Brita. Vis dėlto vieną baisią naktį nepriekaištingu laikytas namų fasadas sutrūkinėja...
Prabėgus daugeliui metų, Zeinas vis dėlto grįžta į gimtąjį miestelį. Nepaisydamas skausmingų prisiminimų jis nutaria vėl užmegzti ryšius su jam brangiomis vietomis ir čia gyvenančiais žmonėmis. Nespėjęs įsikurti vaizdingoje vietoje, jis sutinka talentingą kraštovaizdžio specialistę Derbę, kuri bėga nuo savo praeities vaiduoklių.
Kartu jiems teks išmokti žvelgti praeičiai į akis ir pakovoti už tuos, kuriuos myli.
Šiame romane Rojus Greisas, Detektyvų rašytojų asociacijos apdovanojimą „Deimantinis durklas“ pelniusio rašytojo Peterio Jameso herojus, susiduria su bene daugiausia mįslių užminusia byla.
Lorna Beling trokšta ištrūkti iš pragaru virtusios santuokos ir pasiduoda vyriškio, žadančio jai dovanoti pasaulį, kerams. Tačiau netrukus sužino, kad gyvenimas retai klostosi taip, kaip nori. Atsitiktinė fotografija jos klientės mobiliajame telefone sužlugdo visas svajones.
Vieno buto Braitone vonioje randama negyva moteris. Vyresnysis detektyvas Rojus Greisas iškviečiamas įvykio vieton. Iš pradžių atrodo, jog pagrindinis įtariamasis — aiškus ir nusikaltimas tuojau bus ištirtas. Tačiau netrukus įsipina kitos galimos įvykio versijos, ir kiekviena iš jų — erzinamai įtikima. Galiausiai, įvykiams rutuliojantis netikėta linkme, Greisą sukausto siaubas suvokus, kad susidūrė su blogiu, kokio nė neįsivaizdavo.
„Peteris Jamesas taip įsigilino į vidines policijos darbo procedūras ir procesus ir netgi prasiskverbė į tikrų detektyvų mintis, kaip iki šiol nepavyko nė vienam anglų detektyvų rašytojui. Jo romanų veikėjas Rojus Greisas gal ir nėra pats įsimintiniausias policininko personažas, — jis nėra išsekintas besaikio gėrimo, per didelio svorio ar gyvenimo kančių, — bet būtent todėl jis toks įtikimas.“
The Times
Jie netrukus ateis. Kaip ateina kiekvieną vakarą.
Lėtai ant žemės krintant snaigėms jauna moteris įkvepia paskutinį kartą gyvenime.
Už penkiolikos mylių kitos dvi moterys sėdi menkai apšviestoje virtuvėje. Jos tyli, nes nebeturi ką pasakyti.
Dar viena moteris sėda į lėktuvą, kad pabėgtų nuo jos gyvenimą bandančio užgrobti vyro. Anksčiau ar vėliau jai vis tiek teks sugrįžti.
Šias nepažįstamąsias vienija kai kas bendra. Kartą jos pasirinko netinkamai, todėl daugiau galimybių nebeturi. Greitai jos nebebus nepažįstamosios, jos bus šeima.
Detektyvas vyriausiasis inspektorius Tomas Daglasas sutrinka, kai šaltą žiemos dieną yra iškviečiamas į nuošalią vietą, kur rasta neaiškiomis aplinkybėmis mirusi moteris. Kas ji? Iš kur? Kaip čia pateko? Kiek dar moterų taip mirs?
Kas jas kontroliuoja ir kaip tai sustabdyti?
„Įtraukiantis! Šiurpus! Netikėtas!“
Angela Marsons
„Painu, baugu ir nepaprastai įdomu.“
Sharon Bolton, rašytoja
„„Prieik arčiau“ — puikus detektyvas, o Rachelė Abbott — viena iš detektyvų karalienių. O ši niūri istorija apie manipuliavimą žmonėmis, kraują stingdančius pavojus ir melo pinkles pakelia jos kaip rašytojos reputaciją į aukštesnį lygį.“
Kate Rhodes, britų poetė ir romanistė
„Tas sudėtingas tinklas, kurį knygoje pina Rachelė Abbott, intriguoja ir gąsdina, skaitydama supratau, kad gyvenu šia istorija. Ji užvaldė mane.“
Kath Middleton, rašytoja ir tinklaraštininkė
Rachel Abbott gimė 1952 m. Anglijoje, šalia Mančesterio. Daugybę metų vadovavusi interaktyviųjų informacijos perdavimo ir turinio paslaugų bendrovei, 2000 m. ją pardavė irįgyvendino savo gyvenimo svajonę — įsigijo ir restauravo namą Italijoje. Šiuo metu gyvena pakaitomis Italijoje ir Oldernyje, visą savo laiką skiria rašymui ir neseniai baigė šeštąjį romaną.
2011 m. lapkritį Rachel Abbott pristatė pirmąjį romaną „Nekaltųjų kaltė“ (orig. Only the Innocent). Ji pati išleido savo knygą Jungtinėje Karalystėje, pasinaudojusi „Kindle Direct Publishing“ („Kindle tiesioginio leidimo“) programa „Amazon“ platformoje, ir po trijų mėnesių pakilo į pirmąją vietą „Kindle“ parduotuvėje. Romanas išsilaikė pirmaujančioje pozicijoje keturias savaites ir 2012 m. tapo antruoju pagal populiarumą savarankiškai išleistu kūriniu.
Vėliau parašė dar keturis bestselerius — The Back Road, Sleep Tight, Stranger Child ir Nowhere Child(apysaka). Penktoji rašytojos knyga, Kill Me Again, išleista 2016 m. vasarį.
2015 m. rugpjūtį „Amazon“ patvirtino, jog Rachel Abbott yra populiariausia savarankiška Jungtinės Karalystės rašytoja per pastaruosius penkerius metus. Negana to, ji rikiuojasi 14-oje vietoje tarp populiariausių autorių, tiek tradiciškai, tiek savarankiškai leidžiančių savo kūrinius.
2015 m. pirmąjį pusmetį ketvirtasis Rachel Abbott romanas, „Stranger Child“, užėmė 11-ą vietą išleistų bestselerių sąraše ir buvo labiausiai skolinama knyga tuo laikotarpiu.
Dėmesį prikaustantis psichologinis bestselerių autorės Rachelės Abbott trileris.
Visi jos instinktai ragino bėgti…
Natalija Grėj gyvena košmare. Naujo partnerio kompiuteryje ji aptiko šiurpų tinklalapį ir nuogąstauja, kad vyras ne tik slepia tamsiąją pusę, bet turi ir dar tamsesnių ketinimų. O juk kai sutuoktinį Bernį užmušė nežinomas vairuotojas ir pabėgo, visą gyvenimą pažinotas Edas jai atrodė tarsi saugus uostas. Kur ieškoti pagalbos?
Susirūpinusi dėl savo penkiolikmetės dukters Skarletės saugumo, ji persikrausto į butą, kurio Edas negali pasiekti. Bet butas turi savo paslapčių. Ilgas vasaros atostogas likusi leisti viena Skarletė ima aiškintis, iš kur sklinda tie keisti garsai jų svetainėje. Ir net neįtaria, koks pavojus jos tyko kitapus sienos.
Detektyvas vyriausiasis inspektorius Tomas Daglasas, tirdamas paauglės savižudybę, aptinka netikėtų paralelių su žuvusio kolegos pareigūno byla. Ar spės apsaugoti nuo gresiančio pavojaus jo našlę ir dukterį, ar išaiškėjusi tiesa sugriaus tai, kas dar liko jų gyvenime?
Ar jos kada nors vėl galės jaustis saugios?
„Meistriškas ir įtikinamas.“
Robertas Bryndza, Mergina lede“ autorius
„Įtampa, kuria persunkta visa knyga, mane tiesiog persmelkė.“
Angela Marsons, „Nebylus riksmas“ autorė
„„Šeštasis langas“ yra įtampos žanro karalienės šedevras. Šiurpiai įtikimas, ekspresyvus ir užvaldantis trileris, neįmanoma skaityti kelių puslapių porcijomis.“
Goodreads apžvalgininkas
„Meistriškas ir įtikinamas. Negalėjau padėti iki sukrečiamos pabaigos.“
Robertas Bryndza, „Mergina lede“ autorius
„Beveik nepakeliama įtampa, meistriška pabaiga.“
Good Housekeeping
Rachel Abbott gimė 1952 m. Anglijoje, šalia Mančesterio. Daugybę metų vadovavusi interaktyviųjų informacijos perdavimo ir turinio paslaugų bendrovei, 2000 m. ją pardavė irįgyvendino savo gyvenimo svajonę — įsigijo ir restauravo namą Italijoje. Šiuo metu gyvena pakaitomis Italijoje ir Oldernyje, visą savo laiką skiria rašymui ir neseniai baigė šeštąjį romaną.
2011 m. lapkritį Rachel Abbott pristatė pirmąjį romaną „Nekaltųjų kaltė“ (orig. Only the Innocent). Ji pati išleido savo knygą Jungtinėje Karalystėje, pasinaudojusi „Kindle Direct Publishing“ („Kindle tiesioginio leidimo“) programa „Amazon“ platformoje, ir po trijų mėnesių pakilo į pirmąją vietą „Kindle“ parduotuvėje. Romanas išsilaikė pirmaujančioje pozicijoje keturias savaites ir 2012 m. tapo antruoju pagal populiarumą savarankiškai išleistu kūriniu.
Vėliau parašė dar keturis bestselerius — The Back Road, Sleep Tight, Stranger Child ir Nowhere Child(apysaka). Penktoji rašytojos knyga, Kill Me Again, išleista 2016 m. vasarį.
2015 m. rugpjūtį „Amazon“ patvirtino, jog Rachel Abbott yra populiariausia savarankiška Jungtinės Karalystės rašytoja per pastaruosius penkerius metus. Negana to, ji rikiuojasi 14-oje vietoje tarp populiariausių autorių, tiek tradiciškai, tiek savarankiškai leidžiančių savo kūrinius.
2015 m. pirmąjį pusmetį ketvirtasis Rachel Abbott romanas, „Stranger Child“, užėmė 11-ą vietą išleistų bestselerių sąraše ir buvo labiausiai skolinama knyga tuo laikotarpiu.
„Paukščių čiulbėjimas“ — tai neįtikėtinai emociškai galingas pasakojimas apie nepalaužiamą meilę ir žmogaus dvasios stiprybę negailestingo karo akivaizdoje. Tikra anglų moderniosios literatūros klasika.
Jaunas anglas Stivenas Reisfordas 1910 metais atvyksta į Šiaurės Prancūziją. Apsigyvena Azerų šeimos namuose ir įsimyli nelaimingai ištekėjusią Izabelę. Jiedu pasineria į audringą, slaptą meilės romaną. Stivenas įtikinėja mylimąją palikti savo komfortišką gyvenimą šeimoje, keliauti kartu su juo, ir Izabelė tam pasiryžta. Pasaulis ruošiasi karui, poros santykiai žlunga. Stivenas savo noru išeina kariauti į Vakarų frontą. Meilė Izabelei niekada taip ir neišblėsta. Stivenui tenka patirti nežmoniškus karo žiaurumus, kuriuos išgyvenęs jis nebegali likti toks, koks buvo.
„Pavadinti Aušvicą moralinio nuopuolio vieta būtų pernelyg švelnu. Tai buvo panašu į juodąją skylę, kurioje visas žemės blogis įsiurbdavo ištisas tautas ir istorijas. (...) Tai buvo fenomenas.“
Vokiečio Oskaro Šindlerio ir jo išgelbėtų nuo Holokausto daugiau nei tūkstančio žydų istorija prasiskverbia iki giluminių humanizmo šaknų. Ne be reikalo romano formą jai suteikęs australų rašytojas Thomas Keneally savo knygą 1982-aisiais pavadino „Šindlerio laivu“ (Schindler’s Ark) — kaip aliuziją į biblinį Nojaus laivą. Po dešimtmečio pasirodžiusi Steveno Spielbergo režisuota romano ekranizacija pakoreguotu pavadinimu „Šindlerio sąrašas“ šią jaudinančią Antrojo pasaulinio karo istoriją plačiai išpopuliarino visame pasaulyje, ir savo įtaigos mastais ji dar labiau susilietė su amžinomis ir universaliomis biblinėmis tiesomis.
Iš kur kyla „Šindlerio sąrašo“ — literatūrinės vaizduotės ne itin paveikto dokumentinio pasakojimo — įtaigos jėga? Be jokios abejonės, iš pagrindinio herojaus Oskaro Šindlerio charakterio — žmogiškai paprastos ir kartu kontroversiškos asmenybės, jeigu jai taikysime griežtus dorovinio elgesio kriterijus. Kitaip negu kino filme, knygoje pateikta tolesnė — pokario — Šindlerio gyvenimo ir likimo istorija iki pat jo mirties sustiprina metafizinį pojūtį, kad šį Pasaulio Teisuolį keleriems metams bus atsiuntusios gėrio ir blogio pusiausvyrą Žemėje palaikančios jėgos — kaip kitados judėjų patriarchą Nojų.
Tomas Kenelis (Thomas Keneally) gimė 1935 metais, studijavo Sidnėjuje, Australijoje. Be „Šindlerio sąrašo“, kuriam skirtos Bukerio ir L. A. Times premijos, jis dar yra parašęs knygas To Asmara („Į Asmarą“), Chant of Jimmie Blacksmith („Džimio Bleksmito giesmė“), Flying Hero Class („Skrydis didvyrių klase“), nominuotas Sunday Express Metų knygos premijai. Rašydamas „Šindlerio sąrašą“, autorius dėstė Kalifornijos universitete Irvine, ten jam buvo suteiktas garbės profesoriaus vardas.
„Mano senelis dažnai kartodavo, kad knygose slypi didžiulė galia. Bet kas per daiktas toji galia iš tiesų?“
Nacukio knygynas, maža naudotų knygų parduotuvė, glūdi senoje gatvelėje miesto pakraštyje. Jo sienos užstatytos lubas remiančiomis knygų lentynomis, o kiekviena jų prikrauta nuostabių knygų. Atsiskyrėliu save laikantis jaunuolis Rintaro Nacukis nepaprastai mėgsta šią savo senelio – mįslingo knygų mylėtojo ir saugotojo – sukurtą erdvę. Čia Rintaro skaitydamas praleidžia daugybę laimingų valandų.
Mirus seneliui, Rintaro lieka sugniuždytas ir vienišas. Atrodo, kad jam teks uždaryti knygynėlį. Bet tada lyg iš niekur pasirodo kalbantis katinas vardu Tigras ir paprašo Rintaro pagalbos. Rainasis gan įsakmiai ir be užuolankų nurodo, kad knygų mylėtojas privaląs prisijungti prie jo misijos. Ši keista pora leidžiasi į tris labirintus gelbėti žmonių apleistų ir nemylimų knygų. Galiausiai Rintaro laukia paskutinė užduotis, kurią jis turės atlikti vienas pats...
„Mėgstantieji tradicinį japonų literatūros pasakojimą ir knygas mėgausis skaitydami apie pamokas, kurias išmoksta (ir kurių pats moko) Rintaro. Katinai, knygos, jauna meilė ir nuotykiai – derinys, kuriam neįmanoma atsispirti!“
Kirkus
„Sušildo širdį.“
Japan Times
„Slėpiningas ir kupinas išminties pasakojimas.“
Shelf Awareness
Sōsuke Natsukawa (Sosukė Nacukava, gim. 1978) – japonų gydytojas ir rašytojas. Jo debiutinė knyga „Kamisama No Karute“ („Dievo medicininė kortelė“) 2009 m. laimėjo „Shogakukan“ grožinės literatūros apdovanojimą ir tapo bestseleriu – Japonijoje jo parduota per 1,5 milijono egzempliorių. Tarptautiniu mastu žinomiausias autoriaus romanas „Apie katiną, gelbėjusį knygas“. Jis išverstas net į 39 kalbas, tapo bestseleriu Prancūzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Turkijoje, o vien anglų kalba knygos parduota per 200 000 egzempliorių.
Santo Domingo gatvėje Santjage, Čilėje, stovintis andalūziško stiliaus namas, gožiamas trijų citrinmedžių, glaudė tris Lonsonjė šeimos kartas. Pasak giminės istorijos, dar XIX amžiaus pabaigoje ten šaknis įleido šeimos patriarchas, palikęs Prancūziją su trisdešimčia frankų vienoje ir vynuogės sodinuku kitoje kišenėje. Jo sūnus Lazaras, išgyvenęs Pirmojo pasaulinio karo beprotybę, grįžo gyventi į tą namą ir sode ornitologei žmonai Terezai sukonstravo įstabiausią paukščių voljerą. Šiame name jų dukra Margo, Antrojo pasaulinio karo aviatorė, pradėjo svajoti apie skrydžius ir užaugino savo sūnų – revoliucionierių Ilarijų Da.
„Palikimas“ – poetiška ir aistringai užrašyta saga, talpinanti šimtmetį prancūzų emigrantų Lonsonjė šeimos istorijos, talentingai supintos su esminiais XX a. istorijos įvykiais. Skaudūs likimo kirčiai ir negailestingi Pietų Amerikos ir Europos istorijos gūsiai atskleidžia šeimos tvirtumą ir išmintį, perduodamus iš kartos į kartą.
„...kupinas žaismingų, o kartais ir pražūtingų kerų, kuriuos atpažins mėgstantys G. Garcią Marquezą.“
New York Times Book Review
„Šis lyriškas romanas – nelyg karštinės sapnas. Švelnus ir sykiu nuožmus, meditatyvus ir kartu skausmingas.“
Jennifer Cody Epstein
Miguel Bonnefoy (Migelis Bonefua) 1986 m. gimė Prancūzijoje venesualietės ir čiliečio šeimoje. Romanas „Palikimas“ 2020 m. nominuotas „Goncourt'ų“, "Femina" ir „Le Grand Prix du Roman“ premijoms, išverstas į daugiau kaip dešimt kalbų.
„Vakar viskas buvo gražiau
muzika medžiuose
vėas mano plaukuose
ir tavo ištiestose rankose
saulė“
Tobijas Horvatas gimė bevardžiame kaime, nereikšmingoje šalyje. Jo motina buvo vagilė, kaimo kekšė. Vieną dieną, būdamas dar vaikas, jis pabėgo į kitą šalį, į didelį miestą. Vogė, elgetavo, nakvodavo gatvėje, kol policija jį apgyvendino „jaunimo namuose“ berniukams. Tada jis sukuria save iš naujo ir pasivadina Šandoru Lesteriu, karo našlaišiu. Dešimt metų dirba laikrodžių fabrike. Susitikinėja su nemylima moterimi. Bendrauja su kitais imigrantais vietiniame bistro. Rašo. Bet vieną dieną jo trapią būtį suvirpina mieste pasirodžiusi vaikystės mylimoji Lina su kelių mėnesių dukrele glėbyje ir sutuoktiniu.
Šiame elegantiškai santūriame, fragmentiškame, egzistencialistinės nuotaikos ir sapno atmosferos prisodrintame pasakojime atskleidžiamas nerimastingo, bevietystei ir vienatvei pasmerkto žmogaus likimas. Jis ieško meilės ir prasmės gyventi, bet sykiu suvokia, kad tai – „…nepakeliamas neišsakomos tylos laukimas“.
„Kristóf geriausia, kai rašo tamsiausiai.“
Scotland on Sunday
„Nagrinėdama antrininko ir nepataisomos žalos, atsirandančios žmogui atsiskyrus nuo savo šaknų, temas, autorė jas užrašo kaip reta nuosaikiai, išvengia bet kokio nereikalingo sentimentalumo ir pataiko tiesiai į širdį.“
Marie Claire
Aota Kristóf (Agota Krištof, 1935-2011) – vengrų rašytoja, rašiusi prancūzų kalba. 1956 m. emigravo į Šveicariją. Pasaulyje išgarsėjo romanų trilogija, lietuviškai išleista pavadinimu „Storas sąsiuvinis“ („Alma littera“, 2004). Į lietuvių kalbą taip pat išverstas jos novelių rinkinys „Man tas pats“ („Alma littera“, 2005). Romanas „Vakar“ – trečioji autorės knyga, pasirodanti lietuviškai; pagal ją sukurtas italų režisieriaus Silvio Soldini filmas „Brucio nel vento“ (2002).
Jūsų gidas – žavingas, plepus kosminis visažinis beveik neištariamu vardu Qfwfq. Jam teko garbė liudyti visą keleto milijardų metų Visatos istoriją – nuo Didžiojo sprogimo, kai į vieną tašką susitraukusios Visatos erdvė buvo visiems nepatogi, Saulės ir Mėnulio formavimųsi, atmosferos ir, kartu su ja, spalvų atsiradimo, laiko, kai pirmosios žuvys išlipo į sausumą, iki nerealaus, tačiau šiuolaikinio Niujorko, kur pasenusį Mėnulį norima keisti šviežesniu. Qfwfq, per šį laiką buvęs bekūniu balsu, kupranugariu, pirmuoju moliusku ir paskutiniuoju dinozauru, mėgaudamasis pasakoja, kaip žaidė vandenilio atomais it su stiklo rutuliukais, pavyduliaudamas Mėnuliui rinko jo pieną, porina apie pirmąją, stebuklingą aušrą, grimzdimus į ūką ir paties prisijaukintą Saulės dukterį.
Legendinio italų rašytojo Italo Calvino „Kosmikomiksai“ – tai 34 apsakymai, kuriuose kalbama apie gamtos ir kosmoso reiškinius, Visatos pradžią ir pirmykščius laikus. Šios istorijos, įkvėptos mitologijos, senovinės kosmogonijos, astronomijos ir matematikos, mokslą žavingai sujungia su literatūra, pamirštas ar sudėtingas teorijas susieja su jaukiomis žmogiškomis realijomis. Qfwfq ir kiti „Kosmikomiksų“ pasakotojai, nors menantys laikus, kai, rodos, nieko žmogiško aplink nebuvo, pyksta, įsimyli, siekia, ieško ir žaidžia, o Calvino, abstrakciją jungdamas su kunkuliuojančia vaizduote, parodo, kad mokslas ir beorė Visata gali tapti puikia erdve mąstyti apie amžinybę ir gyvenimo sudėtingumą, o gal kaip tik – apie paprastumą.
„Didis pasiekimas grožinėje literatūroje, meistro darbas.“
Ursula K. Le Guin, The Guardian
„Jei niekada neskaitėte „Kosmikomiksų“, laukia pati džiaugsmingiausia skaitymo patirtis gyvenime.“
Salman Rushdie, NPR
„Šis nuotaikingas apsakymų rinkinys patiks įvairiems skaitytojams, įskaitant fantastikos ir grožinės literatūros mėgėjus.“
Chris Pusateri, Library Journal
„Žmogus tuo sveikesnis, kuo humaniškesnės jo idėjos.“
„Rašysiu taip, kaip yra gyvenime. Kiekvienas personažas bus vienodai svarbus. Visi faktai svers vienodai. Ir nieko nebus nutylėta. Tegu kiti daro iš chaoso tvarką. Aš, priešingai, iš tvarkos darysiu chaosą.“
„Čempionų pusryčiai“ įtvirtino unikalų Kurto Vonneguto (1922–2007) literatūrinį stilių – chaotišką, iracionalų, komišką ir kupiną keistų atsitiktinumų. Tai autobiografinis kūrinys, kurį autorius, padovanojo sau penkiasdešimtmečio proga. Jame mokslinė fantastika dera su juoduoju humoru bei socialine satyra. Karas, seksas, karjera, rasizmas ir politika – temos, į kurias rašytojas žvelgia išryškindamas pasaulio absurdiškumą.
Verslininkas Dveinas Huveris iškeliauja į menų festivalį Midlande ir ten susitinka su mokslinės fantastikos rašytoju Kilgoru Trautu. Perskaitęs pastarojo romaną jis supranta tikrąją „tiesą“. Visi Žemės gyventojai, išskyrus jį patį, – robotai, bejausmės mašinos, gyvenančios kasdienį nuobodų gyvenimą. Jos dauginasi, kariauja, žudo viena kitą, alina ir naikina savo planetą. Tik jis vienas geba galvoti, jausti, jaudintis ir planuoti. Tik jis vienintelis žino, kas yra skausmas ir turi laisvą valią. Visas pasaulis aplink jį tėra piktavalis Visatos kūrėjo eksperimentas.
„Paklausykit! Bilis Piligrimas slidinėja po laiką....“ Jis vis iš naujo išgyvena Dresdeno bombardavimą, po karo grįžta į Ameriką, veda, patenka į lėktuvo katastrofą, per kurią jam sužalojamos smegenys, apsilanko Tralfamadorijos planetoje – ten drauge su iš Žemės pagrobta pornožvaigžde gyvena Tralfamadorijos zoologijos sode stikliniame kambaryje... Įprastinė laiko tėkmė neegzistuoja ir bet kada galima sugrįžti į praeitį ar nusikelti į ateitį.
„Skerdykla Nr. 5“ laikoma Kurto Vonneguto (1922–2007) kūrybos viršūne, vienu žymiausių prieš karą nukreiptų romanų, absurdo literatūros ir juodosios komedijos klasika. JAV rašytojas, Antrojo pasaulinio karo metu tarnavęs Sąjungininkų armijoje, Vokietijoje paimtas į nelaisvę, tapo vienu iš nedaugelio išgyvenusių Dresdeno bombardavimą. Autobiografiniame kūrinyje aštrią satyrą, juodąjį humorą jis suplaka su mokslinės fantastikos elementais ir papildo sukrečiančiais prisiminimais.
„Suvedžiotojo dienoraštis“ – paskutinis danų rašytojo, filosofo, teologo Søreno Kierkegaardo knygos „Arba, arba“ skyrius, sudarytas iš suvedžiotoju save laikančio jaunuolio Johaneso ir jo suvedžiojimo auka tapusios jaunos merginos Kordelijos laiškų bei Johaneso refleksijų. Subtilus suvedžiotojo metodiškumas, detaliai suplanuotas būdas apsukti nieko neįtarančią ir nekaltą Kordeliją aplink savo pirštą yra persmelktas dvilypumo. Dvilypumo mėgautis akimirka, ir tos mėgavimosi akimirkos refleksija. Laiškuose erotiški motyvai persipina ir painiojasi su vulgarumu, geidulys su gėda, trauka su pasidygėjimu.
Ši knyga – ir Kierkegaardo opus magnum, ir pirmas paskelbtas jo kūrinys. Turbūt iki šiol ir pati žinomiausia. Joje telpa įvairiausi žanrai, atliepiantys įvairiausiems skoniams – aforizmai, laiškai, išpažinimai, poetiniai svarstymai. Nervingas, dirglus kalbėjimas, supintas su precizišku filosofiniu samprotavimu, nesuvaldoma aistra, lydima savistabos, fiktyvių autorių (neįvykęs) dialogas, kuria unikalų literatūros ir filosofijos istorijoje tekstą. Jo neįmanoma pamiršti, kaip neįmanoma pamiršti ir pagrindinių konceptų – „estetinės stadijos“, „etinės stadijos“, „nelaimingiausiojo“, galiausia – „arba-arba“.
Tomo Sodeikos įvadas skirtas ne tik šiai knygai; jį galima skaityti kaip įvadą į visą Kierkegaardo mąstymą, neįsivaizduojamą be pirmo kūrinio – „Arba-arba“.
Po daugelio grumtynėmis paženklintų metų iš Fondo likę tik griuvėsiai – jį sunaikino ypatingomis galiomis apdovanotas mutantas Mulas. Tačiau sklinda gandas, kad kažkur tolybėse, kitame Galaktikos gale, esama paslėpto Antrojo Fondo, kuris buvo įkurtas siekiant per ilgus barbariškuosius amžius išsaugoti žmonijos žinias. Mulas kartą jau leidosi jo ieškoti, bet nesėkmingai. Dabar, deramai pasiruošęs, Mulas vėl ieško...
„Antrasis Fondas“ – daugkartinio Hugo ir „Nebula“ premijų laureato Isaaco Asimovo šedevras, mokslinės fantastikos klasika ir trečia kultinės knygų serijos apie Fondą dalis.
„Isaacas Asimovas buvo vienas didžiųjų ano meto išminčių. Kas dabar pasakys, kiek šiandieninių įvairiose šalyse dirbančių mokslininkų turi būti dėkingi būtent Asimovui už tą pirmąjį postūmį, įkvėpusį rašyti knygą, straipsnį ar apsakymą?“
Carl Sagan, JAV astronomas, rašytojas
„Dabar turiu darbą. Tai štai kaip tas atrodo. Pažeminimas, o ne darbas. Nenuostabu, kad kai kurie žmonės plėšia bankus. Ir kodėl, velniai rautų, negaliu tapti aukščiausiojo teismo teisėju ar nuolat koncertuojančiu pianistu? Todėl, kad reikia mokytis, o mokslas kainuoja. Šiaip ar taip, aš niekad ir nesiekiau kuo nors tapti. Ir kol kas šį planą man puikiai sekėsi įgyvendinti.“
Šiurkšti, kieta, nepagražinta vaikystė ir paauglystė ekonominės depresijos apimtoje Amerikoje. Henkas Činaskis lanko visiškų blogiukų mokyklą, lyg išprotėjęs žaidžia beisbolą, be saiko mušasi su bendraamžiais ir kone kasdien pats gauna į kailį nuo despoto tėvo. Užaugęs nepritekliuje jis nuolatos kovoja už teisę būti.
„Arklienos kumpis“ – autobiografinis Charleso Bukowski romanas, parašytas išskirtinai jam būdingu nuoširdžiu ir ironišku stiliumi. Vaikystėje ir paauglystėje patirtas skurdas, smurtas ir seksualinės frustracijos autoriaus prisiminimuose virto įtaigia literatūra.
Jei ateityje viską atliks robotai, ką darysime mes?
Kaip DI paveiks mūsų kasdienybę, užimtumą ir gyvenimo tikslus?
Kokį pavojų DI kelia ir kokios naudos iš jo galime tikėtis?
Dirbtinis intelektas, arba DI (angl. Artificial intelligence, AI), viso pasaulio ekonomikas sukrės greičiau, nei daugelis mano. Tačiau, pasak knygos autoriaus dr. Kai-Fu Lee, DI turėtų ir puikiai mums pasitarnauti. Bet kaip? Kuo užsiimsime, kai nebeliks milijonų darbo vietų? Menais? Rūpyba? Skaitmenine vadyba?
Kinija technologijų srityje sparčiai vejasi JAV ir tampa vienintele jų konkurente. Nuo to, kaip šios šalys bendradarbiaus tobulindamos DI, priklausys pasaulio ekonomika ir politika. Iš Taivano kilęs ir JAV išsilavinimą įgijęs dr. Kai-Fu Lee, puikiai išmanydamas ir Kinijos, ir JAV rinkas, ne tik suprantamai apžvelgia pasaulinės DI pažangos kryptis ir naujausius DI tyrėjų produktus bei paslaugas, bet ir analizuoja galimus artėjančių milžiniškų permainų žmonijos istorijoje scenarijus – kaip gyvensime kartu su DI.
Dr. Kai-Fu Lee (gim. 1961) dirbtinio intelekto tyrinėjimų ir plėtros srityje dirba daugiau kaip trisdešimt metų. Dabar remia ir padeda kurti naujus startuolius. Prieš įkurdamas investicinį fondą „Sinovation Ventures“, Lee buvo „Google China“ prezidentu. Dar anksčiau užėmė vadovaujamas pareigas „Microsoft“, „SGI“ ir „Apple“ kompanijose. Yra įkūręs tyrimų centrą „Microsoft Research Asia“, laikomą viena iš pažangiausių kompiuterių laboratorijų. Dr. Kai-Fu Lee – ir dešimties JAV patentuotų išradimų autorius.
„Išskirtinė Kai-Fu Lee analizė, kaip kartu galėtų egzistuoti žmonės ir dirbtinis intelektas, atveria akis. Ją privalu perskaityti.t“
Satya Nadella, „Microsoft“ generalinis direktorius
„Provokuojanti knyga.“
Fortune
Škotijoje gimęs lietuvių imigrantų sūnus Džonis Ramenskis (Johnny Ramensky, arba Jonas Ramanauskas, 1905–1972) išgarsėjo kaip seifų plėšikas ir sumanus bėglys iš griežčiausiai saugomų kalėjimų. Savo įgūdžius ir žinias apie sprogmenis jis panaudojo ir Antrajame pasauliniame kare. Parašiutu nuleistas už fronto linijos išsprogdindavo E. Rommelio, H. Göringo ir kitų aukštų vokiečių karo vadovų seifus, parūpindavo kovų eigą lėmusių dokumentų. Drąsus, taikos metu laikęsis principo plėšti įmonių, o ne asmeninę nuosavybę ir vengęs smurto net prieš pareigūnus, Džonis buvo nusipelnęs tiek aukščiausių politikų ir generolų, tiek nusikaltėlių, tiek policininkų pagarbą. Apie jį Škotijoje iki šiol dainuojamos baladės.
Ši veiksmo filmą pranokstanti pasakojimas paremtas atsiminimais ir dokumentais, iliustruotas nuotraukomis.
„Ši knyga apie mano „aš“, apie sienas ir pastangas iš jų ištrūkti. Sienos yra ribos. Mes mąstome, jaučiame ar numanome savo ribas, kambario ribas, šalių ribas, pasaulio ribas, daiktų ribas, skirtingų kategorijų ribas, poezijos ribas, knygos ribas. Ribos ar net pats jų numanomo ar realaus egzistavimo faktas mus kuria, saugo, gina, atskiria vienus nuo kitų, įkalina. Galime bandyti jas apeiti ar sugriauti, bet po šio bandymo galiausiai lieka aptrupėjusios sienos. Mąstymas visada turi ribas, dar daugiau – jis yra pagrįstas ir save pagrindžia ribomis, kategorijomis. Kartais vaikštome po šiuos dvasios kambarius, o kartais beviltiškai trankomės į jų sienas, kurios ir esame mes patys.“
Autorė Aušra Kaziliūnaitė
Aušra Kaziliūnaitė (gim. 1987) – poetė, rašytoja, žmogaus teisių aktyvistė. Išleido tris poezijos knygas: „Pirmoji lietuviška knyga“ (2007), „20 % koncentracijos stovykla“ (kitos knygos, 2009), „Mėnulis yra tabletė“ (2014). Už pastarąją apdovanota Jurgos Ivanauskaitės premija. Kūryba versta į anglų, prancūzų, rusų, vokiečių, latvių, lenkų kalbas. Aušra baigusi istorijos ir religijos mokslų studijas, šiuo metu yra Vilniaus universiteto filosofijos doktorantė. „esu aptrupėjusios sienos“ – ketvirtoji Aušros Kaziliūnaitės poezijos knyga.
„Dievo istorija ne visa dieviška.“
Judėjos karalius Erodas, sužinojęs, jog Betliejuje ką tik gimė būsimasis Žydų karalius, įsako išžudyti visus naujagimius berniukus. Juozapas, Marijos vyras, nugirdęs tokį nuosprendį paslepia savo sūnų, o visi kiti lieka pražūčiai. Išgelbėtas Jėzus auga vargingoje šeimoje kaip paprastas mirtingasis ir anaiptol ne išrinktasis.
Savaip pateikdamas biblinius įvykius autorius sukuria itin žemiško ir žmogiško Jėzaus portretą. Literatūrinėje fantazijoje vaizduojama ne tik Jėzaus, bet ir iki šiol negirdėta jo tėvo Juozapo kaltės drama, daugiavaikės motinos kasdienybė, tyra meilė išmintingai, bet nuodėmingai Marijai Magdalietei, aštrūs pokalbiai akis į akį su Dievu ir paslaptinguoju Piemeniu, su kuriuo paauglystėje Jėzus ganė avis...
„Evangelija pagal Jėzų Kristų“ – vienas skandalingiausių portugalų rašytojo, Nobelio literatūros premijos laureato José Saramago (1922−2010) kūrinių. Knyga supriešino skaitytojus, buvo cenzūruota kaip žeidžianti tikinčiųjų jausmus ir lėmė rašytojo pasitraukimą į Kanarų salas, kur jis praleido visą likusį gyvenimą.
Senti – neišvengiama? O jei paaiškėtų, kad viskas, kas iki šiol sakyta apie senėjimą, – klaidinga? Gal patys galėtume pasirinkti gyvenimo trukmę? Dr. Davidas A. Sinclairis, neginčijamas genetikos ir ilgaamžiškumo sričių autoritetas, pateikia visiškai naują, mokslo ribas praplečiančią teoriją, kodėl senstame. Autoriaus žodžiais tariant: „Senėjimas yra liga ir ji pagydoma.“
Mokslo revoliucijai prilygstantys atradimai – nemažai jų atlikti dr. D. A. Sinclairio laboratorijoje – parodo, kaip sulėtinti ar net apgręžti senėjimo procesą. Svarbiausia – sužadinti naujai atrastus ilgaamžiškumo genus. Jie susiję su evoliucijos aušroje susiformavusiu išgyvenimo mechanizmu, kuris nulemia senėjimą ir yra raktas į jaunėjimą. Naujausi genetinio perprogramavimo eksperimentai leidžia teigti, kad jau netrukus galėsime ne tik jaustis jaunesni, bet ir iš tiesų tokie tapti.
Knygoje mokslu pagrindžiami ir paprasti gyvenimo būdo pokyčiai – tokie kaip protarpinis badavimas, grūdinimasis šalčiu, tinkamo intensyvumo mankšta ir ribotas mėsos vartojimas, – kurie, remiantis jau surinktais įrodymais, padeda mūsų kūno ląstelėms atsinaujinti.
„Dr. Sinclairio atradimų lėtinant senėjimą reikšmė medicinoje gali būti neką mažesnė nei antibiotikų atradimas prieš šimtmetį.“
Sydney Morning Herald
Dr. Davidas A. Sinclairis – genetikos profesorius, dirbantis Harvardo medicinos fakulteto Blavatniko institute; vienas iš Harvardo Paulo F. Glenno senėjimo biologijos tyrimų centro steigėjų, pelnęs kelias dešimtis apdovanojimų už savo mokslinę veiklą, taip pat vienas iš mokslo žurnalo „Aging“ vyriausiųjų redaktorių, žurnalo „Time“ išrinktas tarp įtakingiausių žmonių pasaulyje.
Nuo 1975-ųjų, kai ši knyga buvo išleista pirmą kartą, milijonus žmonių ji paskatino permąstyti „rūšizmą“ – nuolatinę žmonių nepagarbą kitiems gyvūnams ir jų išnaudojimą. Ji įkvėpė pasaulinį judėjimą už gyvūnų teises, siekiantį nutraukti nuolatinį žiaurumą.
Remdamasis faktine medžiaga autorius atskleidžia šiurpią pramoninių fermų ir produktų testavimo laboratorijų tikrovę ir siūlo alternatyvas. Požiūris į gyvūnus iš lėto keičiasi, autoriaus aprašomos problemos dabar visuotinai pripažįstamos. Anot įžangą parašiusio istoriko Yuvalio Noah Harari, ši knyga tebėra tokia pat aktuali kaip ir tada, kai buvo parašyta. Ją perskaityti taip pat svarbu tiek gyvūnų teisių entuziastui, tiek ir skeptikui.
„Ypatinga knyga, turėjusi ypatingą poveikį. Žinoma kaip judėjimo už gyvūnų teises biblija.“
Independent on Sunday
„Viena svarbiausių knygų per pastarąjį šimtmetį ir atvedanti į didžiąją etikos revoliuciją.“
Peter Tatchell, visuomenės veikėjas
Prof. Peteris Singeris (gim. 1946) – vienas įtakingiausių mūsų laikų moralės filosofų. Nuo 1975-ųjų jis yra įtakingiausias mąstytojas gyvūnų teisių srityje. Jo knyga „Gyvūnų išlaisvinimas“ įtraukta į geriausių „Time Magazine“ negrožinės literatūros knygų 100-uką.
Šiuolaikinių kairiųjų intelektualų Michaelo Hardto ir Antonio Negri veikalas – svarbus įvykis XX–XXI a. sandūros politikos filosofijoje. Knygoje ne tik fundamentaliai apmąstoma pasaulio situacija keičiantis amžiams, bet ir išdėstoma alternatyvi ontologija.
Pagrindinis „Imperijos“ tikslas – aptarti kokybiškai naują globalinės valdžios darinį – Imperiją, susiformavusią žlugus didžiųjų valstybių imperializmui ir griuvus Berlyno sienai. Ši Imperija siekia kurti pasaulinę santvarką, grįstą politinės ir ekonominės galios centrų tarpusavio priklausomybe, plėtoti išimties būkle paremtą teisinę sistemą ir nevaržomo globalaus kapitalizmo dominuojamą ekonomiką. Remdamiesi istoriniais pavyzdžiais knygos autoriai teigia, kad jau Imperijos įsigalėjimo akimirką pasirodo pirmieji jos irimo ženklai, galintys į chaosą nuvesti užvaldytą pasaulį.
Hardtas ir Negri anapus milžiniško galios aparato mato antrąją vertybinę ašį – daugybę, naują Imperijoje susiformavusį politinį subjektą. Daugybė ne tik įkvepia gyvybę Imperijos ekonominei, politinei ir teisinei sistemai, bet, pasižymėdama aukštu intelektu, emociniais ir kooperaciniais gebėjimais, gali prasiveržti ir anapus Imperijos ribų. Štai kodėl knyga yra priešnuodis depresyviems svarstymams apie politikos ar politinių idėjų mirtį, apie nykią pasaulio istorijos lemtį karo ir terorizmo epochos sutemose.
Pagrindinį romano herojų Sofiją autorius kildina iš Jono apokrifo. Biblinių laikų Sofija – aukštųjų sferų būtybė, kuri puolė, ir dėl to Pleromoje (visumoje) radosi trūkumas. Šių laikų Sofija – paprastas vairuotojas – iš pradžių irgi „puola“, bet vėliau patiria iniciaciją. Budrumą praradusioje jo sąmonėje įvyksta lūžis – Sofija grįžta į praėjusį gyvenimą, keliauja po praeitį ir tariasi supratęs visų reiškinių prasmę bei tikslą.
Galiausiai susiranda jį inicijavusį poną ir įkalba kartu imtis verslo – atidaryti apipjaustymo kompaniją... Romano pabaigą vainikuoja šoferio Sofijos sėkmė, autoriaus žodžiais tariant, kapitalisto triumfas. Jį pasiekti herojui padėjo Penkiaknygė (Tora), kuri, autoriaus manymu, yra tinkamo, vedančio į sėkmę gyvenimo taisyklių sąvadas.
„100 istorinių Vilniaus reliktų“ sėkmė įkvėpė miesto tyrinėtoją Darių Pocevičių panagrinėti vėlesnį 1944–1990 m. laikotarpį, kuris svarbus ne vien Vilniui, bet ir visai Lietuvai. Per karą ištuštėjusi sostinė išaugo 5 kartus ir tapo namais beveik 600 tūkst. žmonių. Aplinkinius kaimelius versdama daugiabučių mikrorajonais pagal plotą ji padidėjo mažne 30 kartų. Daugiakalbiame megapolyje pirmąsyk per šimtametę istoriją lietuviai tapo dauguma.
Iš D. Pocevičiaus tyrimo matyti, kad sovietinis Vilniaus laikotarpis buvo margas, kontrastingas ir itin kontroversiškas. Analogų neturėję miesto pokyčiai knygoje atsispindi kitaip nei daugelyje ligšiolinių tyrimų, į šią istorijos atkarpą nepelnytai žiūrinčių tik per ideologinę prizmę.
Pagrindiniai knygos veikėjai – ne politikos ar kultūros elitas, o naujieji vilniečiai, „pirmoji karta nuo žagrės“. Jų rūpesčiai ir pramogos – štai kas pirmiausia domino autorių, susitelkusį į to meto kasdienybės kultūrą. Ji atsiskleidžia ne per sausus faktus, o per gyvąją miesto istoriją – iki šiol išlikusius įdomiausius viešosios erdvės reliktus.
Ką mena Vilniaus plokštelių studijos lubos? Kur nukeliavo senieji „Žalgirio“ stadiono vartai? Kiek vilniečių žiūrėjo pirmąsias televizijos laidas? Kokios šventės švęstos Jaunimo sode? Kaip „Vasaros“ kino teatras virto bažnyčia? Kada atidarytas pirmas modernus alubaris ir naktinis baras?
Reliktų istorijos susilieja į išmanią sovietinio, arba naujojo, Vilniaus enciklopediją, galinčią tapti ir kelionių gidu. Knyga lengvai skaitoma, požiūrio neprimetantis pasakojimas palieka skaitytojams laisvę patiems susidėlioti istorinį miesto vaizdą.
1944–1947 m. iškeldininus beveik 90 tūkst. lenkų tautybės asmenų, Vilnius tapo migruojančių atvykėlių miestu. Toks jis buvo ištisą pusę amžiaus.
1959 m. prasidėjo beatodairiška miesto plėtra. Per dešimtmetį iškilo „antrasis Vilnius“ – nauji mikrorajonai, kuriuose gyvenamasis plotas prilygo butų ir namų plotui prieškariu.
Po karo mieste ėmė dominuoti viešasis transportas. Vilnius pagal troleibusų skaičių iškopė į 6 vietą pasaulyje, o pagal maršrutų ilgį tapo 5-as.
Europos Sąjungos 2014 metų literatūrinė premija
“Sinis priėjo prie stogo krašto ir pažvelgė žemyn.
– Jei man nebūtų baisu, ant smūgio nušokčiau!
Tada jis pažiūrėjo į mus. Paskui vėl žemyn.
– Gyvenimas neturi prasmės.
Visi pasižiūrėjo į Sinį.
Evos balsas buvo žemas:
– Tai puiku, kad gyvenimas neturi prasmės.
Ji dėbtelėjo į Sinį:
– Nestovėk taip arti krašto.
– Viskas gerai, juk man baisu.
– Sini, prašau, paeik toliau nuo krašto.
– Į kurią pusę?“
Tada muzika buvo garsesnė, banditai pavojingesni, o plaukai ilgesni. Žmonės sėdėdavo ant žolės, važinėdavo be bilietų, keliaudavo nežinomais keliais, neklausė tėvų. Naktį bristi upe į koncertą būdavo daug svarbiau nei skaičiuoti pinigus. Seni laikai, kurie nenori pasibaigti...
Linksmoje istorijoje apie keturiolikmetį vaikiną – moksliuką, bandantį atrasti save maištingoje metalistų subkultūroje, atsiskleidžia sąmojingas, beveik dokumentinis ir itin spalvingas ką tik nepriklausomybę atgavusios Latvijos portretas. Tai knyga, kurią čiupo Z kartos keturiolikmečiai. Tai romanas, kurį įvertino ir pamilo jų tėvai ir mokytojai.
„Tai knyga apie brendimą, ryški autoriaus kartos biografija <...>. Ir joks ne paauglių romanas, nors didelė dalis skirta paauglystės metams. Tikrai geriausia, kas paskutiniu metu skaityta latvių kalba.“
Paulas Bankovskis, „lr“
„Romaną galima suvokti ir kaip monumentalią nuotrauką, padedančią kai kam išvengti amnezijos.“
Martinš Kapranas, „Latvju Teksti“
„Tikrasis palaiminimas Jonevo romanui ir jo skaitytojams – aplinkybė, kad autorius, kaip ir jo alter ego, ieškodamas savojo kelio liko ištikimas gerai literatūrai. Jonevo literatūrinis bagažas netiesiogiai girdimas elegantiškame, efektingame ir ritmingame pasakojime su doze dramatizmo.“
Una Alksne, „Ubi Sunt“
Janis Joņevas (gim. 1980) – latvių rašytojas, užaugęs Jelgavoje. Baigęs gimnaziją išvyko studijuoti į Rygą, gavo Latvijos kultūros akademijos magistro laipsnį. Už pirmąją knygą „Jelgava 94“ autorius apdovanotas Europos Sąjungos metų literatūrine premija, Latvijoje knyga pastebėta kaip ryškiausias metų debiutas ir sulaukė ypatingo populiarumo. Romano tiražas Latvijoje kartotas 5 kartus.
„Petys į petį su uniforma stojome mes, kurie gynėm Jugoslaviją, ir anie, kurie ją griovė. Giedojome tą patį himną, ant kepurės nešiojome tą patį herbą. Bet tai, kas man buvo mano, jiems nebuvo jų. Štai... dabar galiu tai pasakyti... niekada niekur nebuvo daugiau nacionalistinių atmatų kaip komunistų partijoj. Jugoslavai pranyko per naktį, tarsi jų niekada ir nebuvo. Gal juos mirtinai išgąsdino Miloševičius ir jie išsilakstė po pasaulį arba virto kretinais, o mes ėjome gelbėti valstybės dėl tų avigalvių? Trisdešimt metų ruošiausi saugoti ją nuo vidaus ir išorės priešų, o paskui staiga nebeliko dėl ko, ir kokių velnių ją ginti? Velniop tą valstybę!.. Ir visus mus, kurie ja tikėjome...“
„Žmonės prisimena, – baigęs pasakoti tarė Danilas, – tai didžiausias jų prakeiksmas.“
Kai Vladanas Borojevičius į „Google“ įvedė tėvo, anuometinės Jugoslavijos liaudies armijos karininko, kaip manyta, žuvusio kare, vardą, prasiskleidė niūri šeimos paslaptis. Po septyniolikos metų grįžo 1991-ieji. Sūnus išvyksta ieškoti tėvo bandydamas suvokti, kodėl sugriuvo pasaulis, kuriame gyveno jo šeima. Romane tarp praeities ir nūdienos Balkanų vaizdų atskleidžiami žmonių, kuriems pavyko išvengti bombų, bet nepasisekė pabėgti nuo karo, likimai.
Tai sudėtingi išblaškytų šeimos narių santykiai, meilės katastrofa, tiesos, tapatybės ir atsakymų į esminius klausimus paieškos po didžiausio karinio konflikto Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo.
„Šis tiesus ir atviras romanas sukėlė prieštaringų vertinimų bangą visame Balkanų regione: vieni juo gėrisi, o kiti negali priimti. Tai per šeimos sagą papasakoti sudėtingi šalies istoriniai įvykiai. Pasakojimas atskleidžia susiskaldymą, įsižiebiantį tarp daugelį metų kartu gyvenusių tautų, ir kultūrinius skirtumus, galinčius tapti etninių žudynių priežastimi. Knyga pasakoja apie paskutinį XX amžiaus karą Europoje."
Susan Curtis-Kojakovic, leidyklos „Istros Books" redaktorė
„Visada sakau: mano Jugoslavija turi savitą geografiją. Tai emocinė geografija. Sostinė, žinoma, yra Liubliana, kurioje užaugau, kiti svarbūs miestai, be abejo, Pula, Visokas ir Sarajevas Bosnijoje, Novi Sadas, į kurį po karo persikėlė mano giminė. Šie miestai – dalis mano vidinės tėvynės, o nerasdamas tinkamesnio žodžio, kartais ją pavadinu Jugoslavija, tačiau tai nėra ta Jugoslavija, apie kurią visi iš karto pagalvoja."
Goran Vojnović, www.novilist.hr
Literatūrinės Nobelio premijos laureatą José Saramago (1922−2010), pagarsėjusį skandalinguoju romanu „Evangelija pagal Jėzų Kristų“, visada traukė egzistencinės žmonijos problemos. Jo romanas „Kai mirtis nusišalina“, prasidedantis sakiniu „Kitą dieną niekas nemirė“, kelia esminį filosofinį klausimą – kas būtų, jei vieną gražią dieną nebeliktų mirties? Taip ir nutiko knygoje aprašytoje šalyje: pasipiktinusi žmonių nedėkingumu, pirmąją Naujųjų metų dieną mirtis paskelbė neterminuotą streiką, ir nuo to laiko niekas nebemirė!
Toks staigus pokytis, be abejonės, pasėjo siaubą ir sumaištį tarp politikų, religinių lyderių, laidotuvių biurų savininkų ir gydytojų, bet žmonės linksminosi ir šoko gatvėse: jie juk pasiekė išsvajotą žmonijos tikslą – amžinąjį gyvenimą. Deja, netrukus iškilo milžiniškų demografinių ir finansinių problemų: daugybė žmonių neteko darbo, ligoninės persipildė nepagydomais ligoniais, o pats gyvenimas ėmė nebetekti prasmės. Padėties neišgelbėjo net mapfija vadinama verslo grupuotė, organizavusi sunkių ligonių gabenimą į kaimynines šalis.
Tada mirtis prisėdo ant kėdės savo vėsiame kambaryje, nužvelgė į sieną atremtą dalgį ir susimąstė – gal šis eksperimentas vis dėlto buvo klaida? Juk ji, sena kvėša, dabar nebegali padėti vienišam ir nelaimingam violončelininkui, kurį netyčia įsimylėjo...
Vieną gražią dieną virš Žemės pakimba milžiniškų geltonų erdvėlaivių flotilė ir nieko neįtariantiems žemiečiams praneša, kad nuošali jų planeta bus sunaikinta, nes trukdo... tiesti naują hipererdvinį greitkelį. Nuo kosminio ateivių naikinimo spindulių išsigelbsti tik Arturas Dentas, jo draugas Fordas Prefektas, kuris, pasirodo, esąs ateivis, renkantis medžiagą kosminių kelionių gidui, ir Trilijana, Galaktikos prezidento Zafodo Biblbrokso mergina.
Ši knyga sužavėjo milijonus skaitytojų, kurie dievina subtilų anglų humorą, šmaikščius „Monty Python“ kalambūrus ir groteskiškai optimistišką K. Vonneguto stilių. BBC redakcijos sudarytame geriausių visų laikų ir žanrų 200 knygų sąraše kūrinys užėmė garbingą ketvirtą vietą, aplenkęs tokius mokslinės fantastikos ir antiutopijos šedevrus kaip G. Orwello „1984“, A. Huxley „Puikus naujas pasaulis“ ir H. G. Wellso „Pasaulių karas“. Pagal šią knygą sukurtas televizijos serialas, kompiuterinis žaidimas, grupės „Radiohead“ daina „Paranoid android“ (1997), G. Jenningso filmas „Galaktikos gidas“ (2005) ir knygos fanų klubus visame pasaulyje vienijanti... rankšluosčių kolekcija.
„Net ir patys galingiausieji pasiekia ribą, už kurios nebegali naudotis jėga, nesunaikindami savęs.“
Praėjus 12-ai metų nuo „Kopos“ įvykių, antroje serijos dalyje tęsiasi Polo Atreido istorija. Visatos Imperatoriumi tapęs Polas yra įgijęs daugiau galios, negu vienas žmogus kada nors gebėjo sutelkti. Fanatiškieji fremenai stabmeldiškai garbina Imperatorių, politinės grupuotės, kurių įtaka nuslopo jam įžengus į sostą, bando pakenkti, o artimiausi patikėtiniai rezga sąmokslą. Tačiau labiausiai Polas nerimauja dėl mylimosios Čani ir dar negimusio dinastijos įpėdinio...
Į tolimą ateitį nukeliančioje sagoje, kurią sudaro šešios knygos, aprašomas tūkstantmečių laikotarpis. Autorius kalba apie žmonijos evoliuciją ir išlikimą, apie ekologiją, religijos, politikos ir galios susidūrimus, apie pavojus, kai žmonės vieną iš savųjų ima garbinti kaip aukštesnę būtybę.
Frank Herbert (1920–1986) – amerikiečių rašytojas, apdovanotas Hugo ir „Nebula“ premijomis, mokslinės fantastikos klasikas, išgarsėjęs futuristiška „Kopos“ romanų serija – „Kopos“ kronikomis. Antra kronikų knyga – „Kopa. Mesijas“ – pasirodė 1969 metais.
„Kai Elmis pradėjo maitintis ne tik motinos pienu, bet ir kietu maistu, į jo mitybą neįtraukėme mėsos. Ir taip bus tol, kol jis pats kada nors galbūt nuspręs ją valgyti.“
Italų semiotikos profesorius ir mylintis tėtis Dario Martinelli trejus metus rašė laiškus sūnui, pradėjęs, kai jam sukako pusė metų. Visus juos jungia gyvūnų tema. Gyvūnai autoriui – tai ir gyvenimo filosofijos leitmotyvas. D. Martinelli svarbus ne vien vegetarizmas. Permąstoma aibė dalykų, dėl kurių jaučiamės tikri, apie tai net negalvodami. Autorius kritikuoja ne tik šiuolaikinį žmonių ir gyvūnų santykį, bet ir savipasitenkinimą, neretai būdingą gyvūnų teisių gynėjams... Pasitelkdamas erudiciją ir argumentus, D. Martinelli paaiškina kasdienius savo sprendimus, kurie daro jį laimingesnį ir teisesnį patį prieš save.
Dario Martinelli (gim. 1974) – italų rašytojas, semiotikas, humanitarinių mokslų daktaras, Kauno technologijos universiteto profesorius. Daugelį metų intensyviai tyrinėja gyvūnų etikos problematiką. Būdamas 20-ies tapo vegetaru ir išliko iki šiol. Paklaustas, ar vegetarizmas nėra greit praeisianti mada, prof. D. Martinelli mėgsta atsakyti maždaug taip: „Nuo 1970-ųjų vegetarų ir veganų skaičius nuolatos auga. Mada, kuri tęsiasi 50 metų, jau klasika: vegetarizmas ir veganizmas – tai ne hipsterio barzda ir ryškios kelnės, bet juodas kostiumas ir kaklaraištis.“
D. Martinelli baigė Bolonijos universitetą, daktaro disertaciją apsigynė Helsinkio universitete. Jis – tarptautinio semiotikos instituto (International Semiotics Institute) direktorius, jauniausias mokslininkas, gavęs semiotikams teikiamą Oscaro Parlando premiją.
Paskutiniajam giminės, kurioje „niekas nevyksta“, vyrui Gordonui šypsosi sėkmė. Ir visgi, aplinkinių nuostabai, jis meta gerai apmokamą darbą reklamos agentūroje – pareiškia norįs tapti poetu. Paskelbęs karą pinigus garbinančiam pasauliui Gordonas persikelia į vargingą Londono rajoną. Jis viliasi, kad ten jam pavyks pabaigti rašomą knygą.
Kova prieš pinigų dievą tampa kova prieš save patį. Argumentai ima darytis absurdiški, o principai – niekam neįdomūs. Galiausiai ir kambarinės gėlės – aspidistros – vazonėlis, simbolizuojantis „normalų“ gyvenimą, tampa jaunystės įkvėpimą nugalėjusio miesčioniškumo liudijimu. Tik mylimoji Rosemary nepasiduoda bandydama išgelbėti skurdo palaužtą Gordono dvasią.
Georgeʼo Orwello (1903–1950) romanas „Lapok, aspidistra“ pasirodė 1936 m., dar prieš žymiąsias antiutopijas „Gyvulių ūkis“ ir „1984-ieji“. Remdamasis savo patirtimi autorius šiame kūrinyje meistriškai aprašo pasaulio, kuriame pinigai ir sėkmė yra svarbiausia, sukeliamą beprotybę. Ir kaip jaunas žmogus, kovojantis prieš pabaisišką sistemą, pats ima panėšėti į pabaisą.
Didžioji susižavėjimo Maldororo giesmėmis banga atūžė XX a. pr. drauge su siurealistais, kurie laikė jį didžiuoju mokytoju... „Tik išrinktieji galės mėgautis šiuo karčiu vaisiumi be grėsmės pakenkti sau. Todėl, baikščioji siela, kol dar nežengei giliau į šias neištirtas žemes, apsisuk ir kulniuok atgal."
„Maldororo giesmės" (1869) – ilgai buvęs niekam nežinomas kūrinys, kurį tik po pusės amžiaus legendomis apipynė ir į plačiuosius kultūros vandenis išplukdė ribinių sąmonės būsenų ieškoję siurrealistai. Ši tamsi, daugiasluoksnė odė pykčiui ir blogiui negailestingai smūgiuoja į kaukėtą savimi patenkintos žmonijos kultūrą bei moralę.
Šiuo tikslu grafas Lautréamont'as pasirinko laisvą ir maištingą gyvulio įvaizdį: geriau garsiai staugti tarp laukinių žvėrių nei tyliai kriuksėti tarp naminių kiaulių. Į šį kūrinį skaitytojai turėtų žvelgti kaip į agresyvų ir desperatišką žmogaus, negalinčio kitaip pasipriešinti prievartinei sistemai, manifestą.
„Dorų moterų bijojau, nes jos geidė mano sielos, o tą man dar likusį truputį norėjau pasilaikyti. Dažniausiai troškau prostitučių ar moterų iš žemiausių sluoksnių, nes jos išmanė reikalą, buvo kietos ir neturėjo jokių asmeninių pretenzijų. Joms išėjus nieko neprarasdavau. Tačiau tuo pat metu tikėjausi sutikti švelnią, gerą moterį, nors ir kokia didžiulė būtų to kaina. Visais atžvilgiais buvau pražuvęs. Stiprus vyras būtų atsižadėjęs jų abiejų. Aš nebuvau stiprus. Todėl visą laiką kovojau su moterimis, su moters idėja.“
Charles Bukowski, „Moterys“
Politiškai nekorektiškos situacijos ir iki absurdo nusiritantys žmonių santykiai čia perteikti sąžiningai ir atvirai – Charlesui Bukowski būdingu emociškai precizišku, kandžiu, saviironijos kupinu stiliumi.
Vyriško intymumo kronika. Pirmasis lietuviškas romanas apie vyrų meilę ir seksą.
Praėjusios meilės gedintis pasakotojas ieško vis naujo švelnumo, o skaitytojas gali vujaristiškai stebėti jo meilės scenas, suprasti poelgius ir emocijas. Ši knyga – tai būdas patekti į iki šiol neleistinai demonizuojamą, užsispyrėliškai neigiamą, bet iki skausmo tikrą vyrų homoseksualių santykių pasaulį, jį tyrinėti ir pažinti. Romane peržengiamos tradicinio supratimo apie įsimylėjimą, meilę, intymumą ribos ir kviečiama permąstyti mūsų pačių erotines fantazijas ir seksualines biografijas.
„Autorius šį homoerotinių performansų tyrimą vadina „seksualumo etnografija“. Tai kruopščiai dokumentuotų erotinių patirčių katalogas kaip autoterapija ir teksto malonumas. Tereškinas yra šio seksserialo apie vyrų geismą režisierius, operatorius ir pagrindinis veikėjas, nors jau istorijos pradžioje perspėja, kad „visi veikėjai joje yra fiktyvūs“. Jis ir ciniškas kritikas, užbėgantis už akių teisuoliams, su kuriais nevengia padiskutuoti markizo de Sado stiliumi – per pertraukas tarp veiksmų. Jis pirmas pasmerkia ir pirmas išteisina blyškųjį vyrą, pasitelkęs pagalbon Foucault, Berlant, Halperiną ir Patti Smith. Knygų, filmų ir klausomos muzikos sąrašai knygos gale padeda atkurti intelektualinę ir sentimentaliąją XX a. pabaigos XXI pradžios vyrų meilės memuarų rašytoją supusią atmosferą. Rekomenduoju žingeidiems žmonėms, vėjavaikiams, visokių kreivumų tyrėjams, Seimo nariams ir moralės policininkams.“
Menotyrininkė Laima Kreivytė
„Ilgai lauktas mokslininko prozos debiutas meistriškai rekonstruoja Lietuvos seksualinio pogrindžio labirintus. Įtraukianti, ironiška ir grafiška knyga turėtų tapti lietuviškos žydrosios kultūros, deramai pratęsiančios alternatyvių, socialiai angažuotų ir sekso nebijančių meno kūrėjų darbus, atskaitos tašku.“
Romas Zabarauskas, kino režisierius
Michel'is Foucault biopolitikos sąvoką suformuluoja „Seksualumo istorijos" pirmajame tome („Valia žinoti", 1976), o išsamiau aptaria 1975–1979 metais Prancūzijos kolegijoje (Collège de France) skaitytose paskaitose. Foucault biopolitiką sieja su galios technologijomis, kurios lemia, jog žmonių populiacija imama kontroliuoti kaip biologinė rūšis. Taigi biopolitika reiškia nuolatinį persvarstymą, kas yra gyvybė, bei politinius sprendimus, kokia gyvybė yra verta gyventi. Monografijoje aptariamos ne tik Foucault, bet ir Gilles'io Deleuze'o, Giorgio Agamben'o, Michael'io Hardt'o ir Antonio Negri, Roberto Esposito biopolitikos sampratos. Šioms biopolitikos sampratoms priešpriešinama nauja gyvybės mąstymo paradigma, kuri vadinama biofilosofija. Biofilosofija konceptualizuoja visų gyvybės formų – žmogiškų ir gyvūniškų, organinių ir neorganinių – bendramatiškumą bei įtvirtina imanentinį, nehierarchinį ir materialų šių gyvybės formų pagrindą.
„Audronės Žukauskaitės monografijoje „Nuo biopolitikos iki biofilosofijos" kūrybiškai plėtojamos originalios autorinės įžvalgos, aktualios ne tik šiuolaikinės kontinentinės filosofijos kontekste, bet ir dabarties politinių realijų akivaizdoje. Solidi teorinė šiuolaikinei filosofijai svarbių klausimų analizė monografijoje nėra savitikslė – ji išauga iš etinio filosofės įsipareigojimo, jos atidumo tiems politinės ir socialinės tikrovės skauduliams, kurių suvokti ir į kuriuos tinkamai reaguoti neįmanoma be rimtos filosofinės bazės. Gebėjimas išradingai derinti teorinius ir praktinius, abstrakčius ir konkrečius nagrinėjamų filosofinių problemų aspektus visada buvo stiprioji Žukauskaitės akademinių tekstų pusė – ir ši mokslininkės knyga nuosekliai tęsia šią tradiciją, įnešdama gaivų minties gūsį ne tik į grynai akademinių diskusijų lauką, bet ir, labai tikėtina, į gerokai praktiškesnę praktinių sprendimų priėmimo plotmę."
Naglis Kardelis
„Naujoji Audronės Žukauskaitės knyga rodo išsiugdytą jos gebėjimą struktūruoti autorių požiūrius, lyginti teiginius, nurodyti jų ribas ir įvardyti savo mintį. Tai yra jos rašymo stilius. Autorės svarstymams būdinga aiškiai įvardyti svarbiausias, jos ir kolegų požiūriu, problemas, išskirti ir klasifikuoti svarstymų kryptis ir apibrėžti jų turinį. Monografija pateikia panoraminį šiuolaikinės biofilosofijos ir biopolitikos teorijų ir jų raidos paveikslą, įvardija aštriausias diskusijas."
Gintautas Mažeikis
Audronė Žukauskaitė – humanitarinių (filosofijos) mokslų daktarė, Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyriausioji mokslo darbuotoja. Tarp jos naujausių publikacijų – monografija „Gilles'io Deleuze'o ir Félix'o Guattari filosofija: daugialypumo logika" (Vilnius: Baltos lankos, 2011) bei sudaryti leidiniai: „Intensyvumai ir tėkmės: Gilles'io Deleuze'o filosofija šiuolaikinio meno ir politikos kontekste" (Vilnius: LKTI, 2011); kartu su Steve Wilmer: „Interrogating Antigone in Postmodern Philosophy and Criticism" (Oxford: Oxford University Press, 2010); „Deleuze and Beckett" (Basingstoke: Palgrave Macmillan, 2015); „Resisting Biopolitics: Philosophical, Political, and Performative Strategies" (New York, London: Routledge, 2016).
Originaliausias XX a. kalbos, logikos ir vaizduotės filosofas Ludwigas Wittgensteinas (1889–1951) dirbo ir psichologijos filosofijos srityje. Vėlyvuoju kūrybos etapu maždaug per trejus metus jis parašė psichologijos mokslo pagrindais suabejoti kviečiančių pastabų rinkinį. Tai fundamentalus psichologijos sąvokų tyrimas, siekiąs atsakyti į klausimą: ar įmanoma racionaliai suvokti sielos reiškinius? L. Wittgensteinas, polemizuodamas su įtakingomis XX a. filosofijos ir psichologijos mokyklomis – hermeneutika ir geštalto psichologija, ne tik nurodo jų ribas, bet ir erdves naujam postmoderniam tikrovės matymui.
Knygoje „Pastabos apie psichologijos filosofiją“ gilinamasi į ketinimo, supratimo, matymo ir kitas subtilias sąvokas, ryškus ir filosofo minties antropologinis aspektas. Į apmąstymus įpindamas grafinių elementų, vaizdžių palyginimų ir aforizmų autorius parodo, kad sielos reiškiniai geriausiai atsiveria ne moksliniam, o meniniam žvilgsniui ir yra suprantamesni lyginant juos su meno reiškiniais, pačią logiką traktuojant kaip meninės raiškos priemonę. Savitais mąstymo pratimais L. Wittgensteinas moko interaktyvios filosofijos.
Knyga „Pastabos apie psichologijos filosofiją“ svarbi ne vien filosofams, bet ir psichologams, antropologams, sociologams.
Tai ne politinė biografija, o subjektyvi prezidentės politinių nuostatų, valdymo principų ir jų pateikimo visuomenei analizė. Knygoje nuosekliai analizuojama D. Grybauskaitės prezidentinės karjeros logika, tiriama Prezidentės apsuptis, jos ryšiai su politinėmis partijomis, mėginama nustatyti, kas yra jos politinė atsvara sudėtingame Lietuvos politiniame lauke.
Kodėl Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė dažnai kalba „viršininko“ tonu ir rodo sunkiai tramdomą rūstybę, kritikuodama politikus bei valdininkus, tačiau tyli tada, kai laukiama jos aiškaus žodžio? Ar kurdama dar vienos „geležinės ledi“ įvaizdį, ji neįtvirtina visuomenėje autokratinės valdžios idėjos?
„Prezidentė. Antra knyga“ leidžia daryti išvadą, kad D. Grybauskaitės kalbos sietinos su siekiu įsisavinti užimtą Prezidento poziciją, suvaldyti jai tekusį vaidmenį taip, kaip ji yra įpratusi – administruodama ir kominukuodama su visuomene bei politikais nepolitinio kalbėjimo lygyje.
Politologas Lauras Bielinis, pirmoje knygoje „Prezidentė“, išanalizavęs D. Grybauskaitės karjeros logiką, antrojoje dekonstruoja jos įvaizdį ir kalbėjimo stilių. Išskaidęs Prezidentės pranešimus į tris lygmenis – asmeninį, administracinį ir politinį, autorius daro išvadą, kad tokia komunikavimo politika sukuria didelio nuotolio efektą tarp jos pačios ir visų kitų valstybės subjektų.
Aušta naujosios Lietuvos aušra. Ką tik nutilo Dainuojanti revoliucija. Pasroviui per gyvenimą plaukia keletas jaunuolių. 1992-ųjų, o gal 1994-ųjų Vilnius. Žadėtą šviesų rytojų nušlavė ezoterikos banga. Iš televizoriaus ekrano žodį skelbia Kašpirovskis ir į kosmosą skrenda jau nebe Gagarinas, o kunigas Paltanavičius... Klesti Gariūnai, kur, matuojantis naują odinę striukę, pardavėjas iš kišenės pavagia pinigus. Mieste sproginėja mafijos automobiliai. Tiesiog gatvėje urlos nuauna kedus, o kolektyviniuose soduose vyksta tūsai.
Ši knyga – tai „Parduotos vasaros“ norintiems užsidirbti varganai egzistencijai, išlikimo žiauriomis sąlygomis mokykla „Kaip grūdinosi plienas“ ir epochos veidrodis, kuriame „Pušis, kuri juokiasi“ ir toliau juokiasi...
Kęstutis Šapoka (gim. 1974) – dešimtajame dešimtmetyje verslo nekūrė. Buvo metalistas ir svajojo tapti prarabu statybose arba mechaniku autoservise. Deja, svajonės neišsipildė ‒ tapo menininku ir rašytoju. O paskui ‒ dar ir menotyrininku, parodų kuratoriumi. Kritikuoja institucinį meną ir autentiškos kūrybos strategiją. Šios knygos tekstas – tai dokumentiškas autoriaus ir Lietuvos jaunų dienų koliažas.
Sveiki sugrįžę į Sritį X!
Jau trisdešimt metų griežtai įslaptinta vyriausybės organizacija „Pietinis pakraštys“ stebi Sritį X, kuri neaiškios kilmės reiškinių buvo atkirsta nuo žemyno. Visos anksčiau į šią sritį siųstos ekspedicijos – nesėkmingos ir, nepaisant surinktų duomenų, daugelis mįslių neįmintos.
Grįžus dvyliktajai ekspedicijai padėtis „Pietiniame pakraštyje“ tampa nebevaldoma. Atkurti tvarkos komandoje atvyksta naujas vadovas, pravarde Kontrolis. Prieštaringi vienos iš ekspedicijos dalyvių atsakymai per apklausą, paslaptingi buvusios „Pietinio pakraščio“ direktorės užrašai ir bauginantis vaizdo įrašas atskleidžia Srities X keistenybes, – ir jos šiurpesnės, negu įmanoma įsivaizduoti.
Amerikiečių mokslinės fantastikos knygų autoriaus Jeffo VanderMeerio (gim. 1968) romanas „Santaka“ – pasaulinės sėkmės sulaukusios „Pietinio pakraščio“ trilogijos, priskiriamos keistosios literatūros (weird fiction) žanrui antroji dalis, tapusi „The New York Times“ bestseleriu.
„Keistosios literatūros (weird fiction) karalius.“
The New Yorker
„VanderMeerio stilius primena Poe: klaustrofobiškas, vis labiau keliantis įtampą.“
The New York Times
„Santaka“ nėra vien „Sunaikinimo“ tęsinys. Nauja knyga priartėja prie tamsaus šnipų romano ir atskleidžia ekspedicijos dalyvių santykių psichologiją.“
Robin Sloan, rašytojas
„Knygoje atsakoma į svarbiausius istorijos ir šiuolaikinio pasaulio keliamus klausimus.“
Jared Diamond, istorikas, knygos „Sumaištis“ autorius
Prieš 100 tūkstantmečių žeme vaikščiojo bent šešios žmonių rūšys, viena iš kurių šiandien vadinama Homo sapiens. Šios rūšies atstovai buvo gyvūnai, aplinką veikę ne daugiau nei gorilos, jonvabaliai ar medūzos.
Tačiau prieš 70 tūkstančių metų prasidėjo procesas, kurį šiandien vadiname kognityvine revoliucija. Atsitiktinė genų mutacija pakeitė Homo sapiens smegenų neuronų jungtis ir pavertė mus aplinką niokojančiais Žemės šeimininkais.
Kaip mūsų rūšiai pavyko užkariauti pasaulį? Kada ir kodėl atsirado religijos, valstybės ir pinigai? Kaip kūrėsi ir žlugo karalystės, miestai ir imperijos? Kaip mokslas ir kapitalizmas tapo dominuojančiomis religijomis? Ar žmonės atsispirs pagundai save tobulinti ir netaps kiborgais?
Knygoje „Sapiens“ nuosekliai, glaustai ir itin žaismingai pasakojama, kokią įtaką žmonijai padarė trys svarbios revoliucijos: minėtoji kognityvinė, prieš 12 000 metų kilusi žemės ūkio ir vos prieš 500 metų prasidėjusi mokslo revoliucija. Drąsios ir provokuojančios Y. N. Harari įžvalgos, grįstos giliomis biologijos, antropologijos, paleontologijos, istorijos ir ekonomikos mokslų žiniomis, radikaliai keičia daugelį nusistovėjusių sampratų apie pasaulį.
Yuvalis Noah Harari (gim. 1976) – Oksfordo universiteto istorijos mokslų daktaras, šiuo metu dėstantis Jeruzalės hebrajų universitete. Šioje knygoje jam rūpi klausimai: kaip susijusios istorija ir biologija? Kokie esminiai skirtumai tarp Homo sapiens ir kitų rūšių? Ar istorijoje egzistuoja teisingumas? Ar ji turi kryptį? Knyga „Sapiens“ išversta į 60 kalbų ir jau tapo bestseleriu daugelyje šalių, tarp jų – ir Lietuvoje.
Stanisławas Lemas (1921–2006) kartą yra pasakęs: „Parašęs Soliarį galiu ir mirti.“ Šiuo šedevru žavisi jau ne viena skaitytojų karta visame pasaulyje, o jo autorius laikomas skaitomiausiu ne anglakalbės mokslinės fantastikos rašytoju.
Pagal šią knygą režisierius Andrejus Tarkovskis 1972 m. pastatė legendinį filmą Soliaris. Pagrindinį Kriso Kelvino vaidmenį atliko lietuvių aktorius Donatas Banionis. 2002 m. kūrinį ekranizavo Stevenas Soderberghas. Romanas išverstas į 41 pasaulio kalbą, o lietuviškai pirmą kartą pasirodė 1978-aisiais.
Soliario siužetas – daugiasluoksnis, jame persipina intymumas ir meilė, žmogaus pasąmonės gelmės, detektyvo linija, mokslinė analizė. Tai knyga apie žmogaus bandymą pažinti nežemiško proto prigimtį ir nežemiško proto bandymą pažinti žmogų.
Soliaris – aplink dvi saules, žydrą ir raudoną, besisukanti tolima, paslaptinga ir mažai ištirta planeta, beveik visa užlieta vandenyno. Į apmirusią Soliario tyrimų stotį atvyksta psichologas Krisas Kelvinas – išsiaiškinti, kodėl vienas mokslininkas nusižudė, o kiti du labai keistai elgiasi. Stoties darbuotojus lanko svečiai – kūniškus pavidalus įgiję grėsmingi vidiniai fantomai. Vieną rytą Kelvino kambaryje pasirodo jo žmona Harė, dėl kurios savižudybės jis kaltina save...
Sritis X nuo žemyno atskirta nematoma riba. Civilizacijos pėdsakų veik nebelikę. Pirmoji ekspedicija ten rado tyrą gamtos kampelį. Antroji baigėsi masine savižudybe. Trečiosios ekspedicijos nariai per tarpusavio konfliktus iššaudė vieni kitus. Vienuoliktoji ekspedicija grįžo mirtinai nusilpusi...
Dabar į Sritį X išvyksta dvyliktoji – keturių moterų – ekspedicija: antropologė, kartografė, psichologė ir biologė. Jų misija – sudaryti vietovės žemėlapį, stebėti aplinką ir vienai kitą. O svarbiausia saugotis nenuspėjamo užkrato... Mokslininkės atranda keisčiausių gyvybės formų, o žemėlapį sudaryti pasirodo sunkiau, nei manyta. Šios ekspedicijos likimą nulems kai kas, visai nesusijęs su vietove, ir ekspedicijos narių paslaptys.
„Grėslu ir žavinga.“
Stephen King
„Mūsų dienų šedevras.“
The Guardian
„Knyga primena paslaptingą salą piešiantį J. Verno ar H. G. Welso nuotykių romaną, permelktą F. Kafkos košmarų.“
Kim Stanley Robinson
Amerikiečių mokslinės fantastikos knygų autoriaus Jeffo Vandermeerio (gim. 1968) romanas – tai pasaulinės sėkmės susilaukusios „Pietinio pakraščio“ trilogijos pirmoji dalis. Kūrinys pelnė Nebulos apdovanojimą, pagal jį 2018 m. pastatytas režisieriaus Alexo Garlando filmas (Annihilation).
Romano „Trijų kūnų problema“ tęsinys
Žemei iškilo pavojus – jau po keturių šimtų metų ją užkariaus ateiviai iš kosmoso. Nors su jais kolaboravę žmonės sunaikinti, liko sofonai – subatominės dalelės, per kurias ateivių planeta Trisoliaris gali pasiekti visą žmonijos informaciją. Tik žmogaus protas jiems vis dar tebėra paslaptis – bandymai jį perprasti nesėkmingi. Siekiant apsaugoti Žemę specialiai suburta keturių žmonių komanda ima vykdyti „Virtuozų“ planą: kuria mįslingas strategijas, kurių nesuvokia ne tik ateiviai, bet ir Žemės gyventojai. Trys išrinktieji yra įtakingi politikai ir mokslininkai, o ketvirtasis – niekam nežinomas. Būtent jį Trisoliaris ir siekia pašalinti sau iš kelio.
„Unikalus mokslo ir filosofijos, politikos ir istorijos, sąmokslo teorijų ir kosmologijos samprotavimų mišinys.“
George R. R. Martin, „Sostų karų“ autorius
„Protą kaitinančių idėjų ir naujoviškų strategijų epas.“
„The Washington Post“ apie trilogiją „Žemės praeities atminimui“
Liu Cixinas (gim. 1963) – populiarus kinų mokslinės fantastikos autorius, pirmasis Azijoje laimėjęs „Hugo“ premiją, devynis kartus įvertintas „Galaktikos“ premija, pelnęs XINGYUN apdovanojimą. Kol nebuvo pradėjęs rašyti, dirbo kompiuterių inžinieriumi. Jo kūriniuose subtiliai perteikiamos kinų kultūrinės realijos, išryškinami ne patys moksliniai eksperimentai, bet politinė ir socialinė jų reikšmė bei tai, kaip jie lemia civilizacijos ateitį. „Tamsus miškas“ – antroji trilogijos „Žemės praeities atminimui“ dalis. Anksčiau išleista „Trijų kūnų problema“ („Kitos knygos“, 2020) buvo palankiai įvertinta kritikų ir skaitytojų.
Kinijoje vyksta Kultūrinė revoliucija. Tuo metu slaptas karinis dalinys, ieškodamas nežemiškų civilizacijų, siunčia signalus į kosmosą. Tolimos mirštančios planetos gyventojai pagauna signalą ir ruošiasi atakuoti Žemę. O čia formuojasi įvairių grupuočių – vienos jų ketina kovoti su užkariautojais, o kitos, nusivylusios Žemės civilizacija, ateivius pasiruošusios sutikti svetingai. Maža to, jos nori padėti jiems pakeisti senąjį pasaulį nauju. Plataus užmojo įžvalgus šiuolaikinės mokslinės fantastikos šedevras.
„Trijų kūnų problema“ nagrinėja, kas gali nutikti Visatai, jeigu fizikos dėsniai būtų imti naudoti kaip ginklai. Jeigu baisi atrodo atominė bomba, paskaitykite, ką Saulės sistemai gali padaryti dvimatis ginklas.“
Yuval Noah Harari
„Transformuojanti patirtis. Perskaitęs tampi kitoks.“
Saulius Tomas Kondrotas, vertėjas
„Šis mokslinės fantastikos romanas – apie pirmąjį žmonijos kontaktą su svetima civilizacija. Viena vertus, tai gali nutikti ateityje arba niekada nenutikti. Kita vertus, jie gali pasiekti mus jau rytoj, tad ši tema – ne šiuolaikinis mitas, bet labai aktuali problema. Šiuo metu tai sudėtingiausia ir didžiausią pavojų kelianti žmonijos mįslė.“
Autorius, iš lietuviško leidimo pratarmės
Kinų rašytojas Liu Cixin (gim. 1963) už šią knygą 2015 m. pelnė Hugo apdovanojimą, 2017 m. gavo „Lucus“ prizą, nominuotas „Nebula“ premijai, 9 kartus laimėjo „Galaktikos“ apdovanojimą, teikiamą Kinijos mokslinės fantastikos autoriams. Iki tapdamas rašytoju, dirbo kompiuterių inžinieriumi.
Kada prasidėjo laikas? Ar jis galėtų eiti atgal? Visata begalinė ar vis dėlto turi ribas?.. Tai tik keletas klausimų, svarstomų visame pasaulyje pripažintoje, populiariai ir aiškiai parašytoje knygoje, kurios autorius – vienas reikšmingiausių šiuolaikinių fizikų. Čia apžvelgiama idėjų apie kosmosą evoliucija: nuo Newtono ir Einsteino iki spiralinės galaktikos ir stygų teorijų. Autorius pasineria į erdvės ir laiko paslaptis – nuo Didžiojo Sprogimo iki juodųjų skylių.
„Trumpa laiko istorija“ pirmą kartą išleista 1988 m. ir iki šiol išlieka viena svarbiausių knygų apie mokslą. Milijonams skaitytojų ji paaiškina nuostabius Visatos reiškinius. Lietuviškai pasirodo pirmą kartą. Versta iš autoriaus atnaujinto 2016 m. leidimo.
„S. Hawkingo darbai siejant Didžiojo Sprogimo teoriją ir Visatos pradžios idėją laikomi reikšmingiausiais nuo Einsteino laikų.“
Newsday
„Vaiko smalsumas, palaikomas genijaus proto.“
The Sunday Times
„Kosmologinės fizikos dėsnius S. Hawkingas perteikia aiškiai ir labai sąmojingai. Nuostabi minties galia.“
The New York Times
Vieni Levo Tolstojaus kūriniai šiandien iškelti iki padebesių, o kiti pasmerkti visiškai užmarščiai. Prie pastarųjų priskiriami beveik visi vėlyvieji rašytojo publicistikos straipsniai, kuriuos antroje gyvenimo pusėje pats autorius vertino kur kas labiau nei visame pasaulyje pripažintą patriotinę epopėją „Karas ir taika“ ar šeimos santykių romaną „Ana Karenina“.
1879–1882 m. L. Tolstojaus gyvenime ir kūryboje įvyko ryškus lūžis. Grafas nutraukė ryšius su buvusiu pasauliu ir, praktiškai įgyvendindamas savąjį gėrio supratimą, atsisakė viso turto. Valdžios ir kultūrinio elito garbstomas populiarus rašytojas tapo dygiu publicistu, sukilusiu ne tik prieš badą, skurdą, karus, tamsumą, melą, veidmainystę, bet ir prieš pačią valdžią bei jos ramsčius – mokesčius, karinės tarnybos prievolę, bažnyčią ir mokslą.
Knygą „Uždraustasis Tolstojus“ sudaro 17 vėlyvųjų (1887–1910 m.) rašytojo straipsnių, traktatų, esė ir laiškų, kurie tuo metu buvo uždrausti arba cenzūruoti. Juose L. Tolstojus įžvalgiai atskleidė represyvią valstybės ir bažnyčios prigimtį, ragino drąsiai kovoti už asmeninę politinių pažiūrų ir tikėjimo laisvę.
„Mintys“ yra paskirų XVII a. prancūzų filosofo ir matematiko Blaise’o Pascalio paskirų fragmentų rinkinys. Patyręs religinį atsivertimą Pascalis atsidėjo asketiškam gyvenimui, o „Mintys“ daugeliu aspektų yra viso jo gyvenimo kulminacija. Šią knygą Pascalis sumanė kaip krikščionybės apologiją, o garsioji „Pascalio lažybų“ samprata taip pat suformuluota šioje knygoje.
Šis leidimas – pirmasis pilnas Pacalio „Minčių“ leidimas lietuvių kalba. 1996 m. Aniceto Tamošaičio vertimas pataisytas ir papildytas trūkstamu paskutiniuoju skyriumi, išverstu Jūratės Žalgaitės-Kayos. Projektą iš dalies finansavo Prancūzų institutas Lietuvoje.
„Apie „Mintis“ negalima papasakoti jokios nuoseklios istorijos, jų nesudėsi į jokią loginių ar priežastinių ryšių grandinę, jos išsprūsta iš bet kokios pastangos susisteminti ar klasifikuoti. Paradoksalus dalykas: šiaip jau Pascalis yra išskirtinai paprastas ir nesudėtingas mąstytojas, beveik nevartojantis filosofinio „žargono“, suprantamas net žmogui, neturinčiam filosofinio išsilavinimo, taigi „nesunkus“, bet vis dėlto „nepatogus“ filosofas.“
Nijolė Keršytė
„Filosofai šiandien rašo net jų draugų ir kolegų neskaitomas knygas. Pascalio „Mintys“ yra jo paties į knygą nesudėlioti užrašai, kuriuos turi perskaityti kiekvienas išsilavinęs žmogus.“
Alvydas Jokubaitis
Pirmojoje krikščioniškoje autobiografijoje aistringa atmintis dera su nuoseklia refleksija. Dievui ir skaitytojui Augustinas atskleidžia savo ilgesio ir meilės istoriją, galutinės prasmės paieškas ir pažeria daugybę žmogaus prigimties įžvalgų, kurias vakarų kultūroje kiekviena karta apmąsto iš naujo.
Augustinas – stebinantis filosofas ir virtuoziškas pasakojimo meistras. Aistros persmelkti prisiminimai jam puikiai dera su nuoseklia refleksija. Augustinas atskleidžia savo ilgesio ir meilės istoriją, galutinės prasmės paieškas ir pažeria daugybę žmogaus prigimties įžvalgų, kurias Vakarų kultūroje kiekviena karta apmąsto iš naujo. Per šešlioka amžių nuo Augustino atsivertimo nebuvo meto, kuomet „Išpažinimai“ nebūtų turėję svarios įtakos intelektiniam, dvasiniam ir kultūriniam gyvenimui.
„Aurelijaus Augustino „Išpažinimai“ visuomet išliks vienas didžiųjų Vakarų literatūros šedevrų.“
Henry Chadwick
„Apie tobulybę“ – paskutinysis Levo Karsavino tekstas, rašytas lageryje, pieštuku ant popieriaus skiaučių. Tai jo mąstymo kvintesencija ir koncentratas. Nepaisydamas savo apverktinos situacijos, Karsavinas laikosi platonistinės perspektyvos ir gina idealistines pozicijas.
Levas Karsavinas (1882-1952) – pasaulinio lygio mediavistas, kultūros istorikas, Peterburgo universiteto rektorius, bolševikų iš Rusijos išvytas po Spalio revoliucijos. Ilgus metus dirbo Vytauto Didžiojo universitete. Okupavus Lietuvą buvo ištremtas. Mirė tremtyje.
„Apie tobulybę“ – paskutinysis Levo Karsavino tekstas, rašytas lageryje, pieštuku ant popieriaus skiaučių. Tai jo mąstymo kvintesencija ir koncentratas. Nepaisydamas savo apverktinos situacijos, Karsavinas laikosi platonistinės perspektyvos ir gina idealistines pozicijas. Knygos tekstas parengtas naujai, remiantis Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomu rankraščiu.
„Karsavinas metasi į riziką kalbėti apie tai, kas neprieinama žmogaus kalbai, bet jaučia, kad yra kas gelbsti nuo intelektualinio žlugimo – tai krikščioniškoji viltis.“
Vytautas Ališauskas
„Jis yra sakęs, jog tai, ką parašė lageryje – geriausia, ką jis apskritai yra parašęs.“
Alfonsas Svarinskas
Donaldą Trumpą išrinkus JAV prezidentu, Snyderis, remdamasis istorijos žiniomis, parengė dvidešimt pamokų, kaip apsisaugoti nuo tironijos įsigalėjimo. Ši knyga – tai pilietinio sąmoningumo ir politinio aktyvizmo pradžiamokslis.
Timothy Snyderis (g. 1969) – istorikas, Jeilio universiteto profesorius, JAV Holokausto muziejaus Sąžinės komiteto narys, kurio moksliniai tyrimai apima dviejų didžiųjų XX a. represinių režimų – nacizmo ir stalinizmo – veiklą. „Apie tironiją“ – ketvirtoji Snyderio knyga lietuviškai.
„Neaprėpiamo informacijos kiekio, inertiškų ir subiurokratintų politinių procesų, kasdien plintančio viešumo ir technologizuoto privatumo laikmetyje atgimsta baimės, vedančios prie laisvės atsisakymo. Istorija ne kartojasi, bet primena mums neišmoktas pamokas. Timothy Snyderio knyga – tai atsakas avantiūristinei tironijos nostalgijai ir bandymas priminti pamokas, kurios padeda išsaugoti trapų galių balansą, kuris vadinamas demokratija.“
Paulius Gritėnas
„Tai knyga, mokanti istoriškai mąstyti, primenanti Václavo Havelo imperatyvo „gyventi tiesoje“ svarbą, kalbanti apie kasdienės politikos ir betarpiško bendravimo, kuriuos užmiršome dreifuodami kompiuterinių algoritmų pasaulyje, poreikį. „Neatiduokite laisvės savo noru“, – sako Timothy Snyderis. Sunku įsivaizduoti prasmingesnį palinkėjimą Lietuvos visuomenei XXI amžiuje.“
Aurimas Švedas
Knygoje vienas žymiausių visų laikų mąstytojų Immanuelis Kantas apibendrina savo požiūrį į pedagogiką. Knygoje susisteminamos perskyros tarp lavinimo ir mokymo, aptariami skirtingi mokytojų ir tėvų vaidmenys. Svarbiausia knygos įžvalga – vaikai turi būti mokomi ne dabarčiai, bet ateičiai.
Immanuelis Kantas (1724-1804) – vienas žymiausių visų laikų mąstytojų. „Apie pedagogiką“ (1803) – vienas paskutiniųjų Kanto tekstų, kuriame jis apibendrina ir susistemina savo pažiūras į mokymą ir lavinimą.
„Ši Kanto knyga puikiausiai iliustruoja šiuolaikinio ugdymo sampratą, pagal kurią žmogus neturi laukti, kol kažkas kitas jį išmokys, pakeis ir išauklės. Prisiimdami visišką atsakomybę už vaiką, disciplinuodami, „auklėdami“, „ugdydami“ jį, mes savinamės jo laisvę ir prisiimam atsakomybę. Reikia padėti vaikui tapti tuo save ugdančiu subjektu ir tuo objektu, kurį jis pats nuolat, nepaliaujamai, atsakingai stebi, formuoja ir kuria. „Vaikas turi elgtis pagal „maksimas“, kurių protingumą jis pats gali suprasti.“ Ne prievarta, bet įsisąmonintas būtinumas įgalina žmogų įsipareigoti pačiam sau, savo moralinėms nuostatoms, kas leidžia jam tapti laisvu ir nepriklausomu nuo kito žmogaus valios. Gyvenimas yra ne begalinis savęs ieškojimas, bet nuolatinė pastanga suprasti ir sukurti save.“
Liutauras Degėsys
„Knygą perskaičiau vienu prisėdimu ir taikliau nepasakyčiau: „Žmogus gali tapti žmogumi tiktai per ugdymą. Jis yra tai, ką iš jo padaro ugdymas.“ Ne vieną dešimtmetį kartoju, kad pedagogo darbas yra unikalus, nes tai vienintelė profesija, kuri dirba ne su dabartimi, o su ateitimi. Ta prasme, kad mūsų darbo rezultatai pasimato po 15-25 metų, kai užauga vaikai, kurie buvo ugdyti. Todėl it medus sielai skaityti, kad „vaikai turi būti ugdomi ne dabarčiai, bet ateičiai, galimai geresnei žmonijos būklei.“ Ar gali būti taikliau?! Skaitykite neskubėdami, įsiskaitydami. Tai nėra atsakymų knyga – šiandien tai yra įžvalgų knyga, kuri tikrai paskatins mąstyti.“
Austėja Landsbergienė
„Anarchistinės antropologijos fragmentai“ yra ankstyvas žymaus antropologo Davido Graeberio veikalas, kuriame jis apmąsto politinio angažuotumo ir akademinės veiklos santykį, o taip pat nedviprasmiškai pasisako už anarchizmą, kurį supranta kaip politinę nuostatą, skeptiškai žiūrinčią į bet kokią hierarchiją ir nelygybę.
Ši knyga – tai ne tik refleksija, apibendrinanti jo kaip tarptautinio lygio akademinio antropologo tyrimus, bet ir manifestas, kviečiantis ir kitus akademinės bendruomenės narius nusileisti iš savojo dramblio kaulo bokšto.
David Graeber (1961-2020) – pasaulinio garso antropologas ir aktyvistas. Išgarsėjęs savo knygomis apie skolos reiškinį („Skola: pirmieji 5000 metų“) bei niekam nereikalingas fiktyvias profesijas („Bullshit Jobs“), Graeberis taip pat aktyviai dalyvavo tarptautiniuose aktyvistų judėjimuose, buvo vienas iš Occupy Wall Street ideologų.
XX a. 7 deš. Niujorką Nobelio premijos laureato memuaruose matome skvarbiomis Dylano akimis: vos dvidešimties sulaukęs vaikinas godžiai stebi jį supančią aplinką. Niujorkas jam – kerinčių galimybių miestas: skendi cigarečių dūmuose, visą naktį trunkančiuose vakarėliuose, literatūriniuose atradimuose, greitai praeinančios meilės nuotykiuose, nepalaužiamose draugystėse. Dylanas stebi veidus, varto draugų lentynose dūlančias knygas, klaidžioja sniege skendinčio Niujorko gatvėmis, prisimena Šaltojo karo paženklintą vaikystę, su gražuole padavėja tąsosi po barus, bandydamas į skrybėlę surinkti kuo daugiau pinigų. Ir, žinoma, galvoja apie dainas.
„Dylanas dažniausiai nuslepia tuos dalykus, apie kuriuos skaitytojas manėsi labiausiai norįs sužinoti, tačiau kalba apie tai, kas iš tiesų prasminga ir apie tai, ko skaitytojas nė nedrįso įsivaizduoti galįs paklausti: apie vidinius sielos virpesius ir tai, kaip jo kūrybą blaškė ir formavo gyvenamas laikmetis.“
„The Literary Review“
„Bobas parašė knygą, kurios niekas kitas negalėjo parašyti.“
„The New York Magazine“
„Jėzaus sūnus“ – tarpusavyje susijusių apsakymų rinkinys, atveriantis pašėlusį, dažnai tylaus tragizmo persmelktą nuo narkotikų ir alkoholio priklausomų veikėjų pasaulį. Tai transcendencijos, absurdo ir sielvarto kupinos istorijos apie haliucinacijas ir triumfus, apie klystkelius ir gyvenimo kelio paieškas. Visa tai pasakoja jaunas, tik pravarde įvardijamas vyras, kurio kvaišalų užtemdytą protą sykiu kartais keistai praskaidrina alkoholis ir heroinas. Kasdienės patirtys – avarija apsvaigus, varinių laidų plėšimas iš nebaigto statyti namo, bandymai susirasti ir išlaikyti normalų darbą ligoninėje ar senelių namuose – jį suveda su vis naujais žmonėmis, tokiais pat pakrikusiais, atstumtais kaip ir jis – nusidėjėliais, nepritapėliais, pasmerktaisiais, klaidžiojančiais žmogiškumo paribiais. Tačiau šios šiuolaikiškas alegorijas primenančios istorijos, pasakojančios apie niūrius, tuštokus gyvenimus, ilgainiui įgauna šviesos ir skaidrumo, o jų pasakotojas po truputį ima atrasti savo kelią.
Su brutaliu atvirumu ir intensyviu įžvalgumu pasakodamas beveik neoninio ryškumo istorijas Denisas Johnsonas meistriškai atskleidžia priklausomybių supančioto žmogaus tapatybės nepastovumą. „Jėzaus sūnaus“ autorius, priartinęs šį keistą, nepatogų paribių pasaulį prie skaitytojo, pelnytai įsiliejo į XX a. amerikiečių literatūros klasikos gretas.
„Dievas, kuriuo norėčiau tikėti, turi Deniso Johnsono balsą ir humoro jausmą.“
Jonathan Franzen
„Intensyvios, negailestingos ir gražios – šios istorijos kupinos aštraus sąmojo sąmoningai supriešinto su pernelyg dideliu girtuoklio sentimentalumu. Denisas Johnsonas – nuostabus rašytojas.“
Mary Gaitskill
„Johnsonas nuosekliai kuria nuožmaus intensyvumo vaizdinius. Joks kitas amerikiečių prozininkas nuo Williamo Burroughso šitaip įžūliai nerizikavo "nejautrumu", bandydamas pavaizduoti priklausomybės patologiją.“
The New York Times Book Review
Neįvardintoje vietoje, nenusakomu laiku, apsuptas, rodos, nuolat mutuojančios gamtos ir grėsmingų kalnų, stovi nuo pasaulio atskirtas miestelis, kurio gyventojai laikosi keistų papročių ir žiaurių tradicijų. Žmonės laidojami medžių kamienuose, prieš tai užkimšus jiems gerkles cementu – tam, kad siela nepabėgtų; miestelio vyrams tenka dažnai pražūtinga užduotis – plaukti požemine upe, tikrinant, ar vanduo neišplovė akmenų, ant kurių stovi miestelis; nėščiosios vaikšto užrištomis akimis, kad būsimi vaikai netaptų panašūs į pirmą jų sutiktą vyrą. Istorija pasakojama keturiolikmečio berniuko, kuris į viską žvelgdamas su vaikišku naivumu, bet jau paženklintas tam tikro vidinio skausmo, mokosi gyventi slegiančiai konformistinėje aplinkoje. Tol, kol į makabriškus papročius įsiskverbęs pleištas nesukelia dar destruktyvesnių pokyčių...
„Mirtis ir pavasaris“ – fragmentiškas Mercè Rodoredos, vienos žymiausių katalonų kalba rašiusios XX a. ispanų rašytojos, romanas, kartais kampuotas lyg nešlifuotas akmuo, tačiau dėl šių lūžių spinduliuojantis unikalia poetika. Tai tamsi ir sapniška brandos istorija, papasakota į mintis įsirėžiančiais vaizdiniais ir įspūdingai poetiška proza. Dažnai interpretuojamas kaip gyvenimo diktatūroje alegorija, „Mirtis ir pavasaris“ užburia, akina ir kelia šiurpą, tyrinėdamas galią, geismą, mirtį, tykančią nuo gimimo, užkoduotą pavasariniame žydėjime, ir viltį, įsižiebiančią nuo menkiausio nepriklausomybės gesto.
„Rodoreda pritrenkė mane jusliškumu, per kurį viskas skleidžiasi jos romanų atmosferose.“
Gabriel Garcia Marquez
„Kai skaitysite „Mirtį ir pavasarį“, skaitykite dėl jo grožio, dėl to, kaip jis nustebins ir apvers jūsų troškimus, skaitykite jį kaip duoklę žmogaus sielai, susidūrusiai su brutalumu ir sąmoningu nehumaniškumu.“
Jesmyn Ward
„Puikiausia šiuolaikinė katalonų prozininkė ir galimai geriausia Viduržemio regiono moteris autorė nuo Sapfo laikų.“
David H. Rosenthal
„Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas“ – romanas, pasakojantis apie vieną vokiečių tapytojo Johano Morico Rugendo (1802–1858) gyvenimo tarpsnį. Įkvėpėjo ir mokytojo Aleksandro fon Humbolto siūlymu, jis, lydimas ištikimo draugo Roberto Krauzės, iškeliauja į Lotynų Ameriką, siekdamas parsivežti galybę įsimintinų, Europoje nematytų peizažų eskizų. Ir nors Rugendas iš tiesų ilgainiui tampa vienu reikšmingiausių XIX a. keliautojų- peizažistų, ši knyga nėra menininko biografija – Césaris Aira nuaudžia siurrealią istoriją, kuri sukasi apie pagrindinį Rugendo tikslą – nukeliauti į „mistišką Argentinos tuštumą, tą tašką neaprėpiamose platumose, kur horizontas iš visų pusių plyti vienodu atstumu“.
Vokietis, įsitikinęs, kad tik tose platybėse galės pasisemti įkvėpimo naujai meno krypčiai, pasiryžta kelionei po Naująjį pasaulį, tiek pat vaizdingą, kiek atšiaurų ir audringą. Įspūdingose Argentinos vietovėse karaliauja indėnai, primityviai nuožmūs ir nenuspėjami, jų netikėti antpuoliai užklumpa kaip taifūnai, kuriuos abu tapytojai svajoja įamžinti. Tačiau keistojo nutikimo priežastis – ne indėnai, o oras – pampose taip pat nenuspėjamas ir kartais negailestingas. Šis nutikimas monstriškai pakeičia Rugendo gyvenimą ir išvaizdą, bet sykiu padeda rasti ilgai ieškotą, naują kūrybos būdą.
Vieno unikaliausių Argentinos rašytojų papasakotas Nutikimas poetiškai ir filosofiškai tyrinėja santykius tarp meno ir realybės, monstriškumo ir žmogiškumo, bet visų svarbiausia – žmogiškosios patirties ribas. Tai viena tų istorijų, kurios, nors ir trumpos, atmintyje išlieka ilgam.
Angolos Nepriklausomybės išvakarėse Liuda užsibarikaduoja bute – liksianti čia, už pačios išmūrytos sienos, ateinančius trisdešimt metų. Šalyje vyksta perversmas, politinė santvarka nesyk pasikeičia – buvusi Portugalijos kolonija virsta socialistine respublika, paskui užeina pilietinis karas, galiausiai įsivyrauja taika ir kapitalizmas. O Liuda dienas leidžia maitindamasi daržovėmis ir balandžiais, degina baldus, knygas ir, kad turėtų kuo užsiimti – nuodėguliu rašo dienoraštį ant buto sienų.
Išorinis pasaulis lėtai smelkiasi į Liudos būtį – paskirais sakiniais iš radijo, pokalbio nuotrupomis kaimyniniame bute, nuo persekiotojų sprunkančio vyriškio sumirgusiu šešėliu. Ir laiškeliu, pririštu balandžiui prie kojos. Laikas, einantis užsklęstoje erdvėje, ramina: gali stebėti pasaulį iš už lango, saugiu atstumu – ir dabartis, ir praeitis, ir revoliucionierių žvanginami peiliai, ir paslaptingi deimantai, ir neatšaukiamas įvykis. Kaleidoskopiškoje istorijoje netikėtai susipina kelių veikėjų likimai, nuotykis veja nuotykį, kraują stingdo galios žaidimai ir kaitina pietietiška bravūra, o vieną dieną Liuda susiduria su Sabalu, gatvės vaiku, užsikeberiojusiu jos terason, ir reikalai pakrypsta nauja linkme.
Pirmąkart lietuviškai prabilsiančio José Eduardo Agualusos, žymaus šiuolaikinio Angolos autoriaus, romanas – takaus siužeto, kintančios perspektyvos, taiklių humoro blyksnių, atveriantis smulkiausius laiko ir atminties vingius.
„Agualusa – literatūros meistras ir jautrus empatas, gebantis žavingai atskleisti Liudos gyvenimo istoriją.“
Big Issue
„Agualusos tonas ir literatūriniai žingsniai turi tam tikro lyriško ir poetinio grakštumo, kuris net pačius baisiausius dalykus paverčia pakeliamais.“
Boyd Tonkin, The Independent
„José Eduardo Agualusa magiškai nušviečia Angolos realybę. Žaismingai jungdamas poeziją ir politiką, realybę ir sapniškumą, su tylia ironija jis nupasakoja vingiuotus kelius link meilės, revoliucijos ir pasipriešinimo.“
Bayern 2
„Bonsai“ ir „Asmeninis medžių gyvenimas“ – dvi čiliečio Alejandro Zambros apysakos, viena kitai paralelios istorijos.
„Bonsai“ pasakoja intensyvią ir skaudžią pirmos meilės istoriją – Chulijaus ir Emilijos, kurių santykiai nuo pat pradžių pažymėti geidulio, išpažinimų, neišardomos bendrystės bei ryškios meilės literatūrai. Ilgainiui Chulijus, pasmerktas nuolatinei rimčiai ir apsišaukėliškumui, įtiki, jog teisingiau leisti laiką tyliai žiūrint, kaip auga bonsas, nei vis klaidžioti pavojingais literatūros takais. Anot paties pasakotojo, tai „lengva istorija, vėliau pasunkėjanti“ – miglota ir svaiginanti, paženklinta netikėto moters pradingimo.
O „Asmeniniame medžių gyvenime“ pasakojama apie Chulianą, savo aštuonmetei įdukrai sekantį pasakas apie kalbančius medžius, kol jo žmona Veronika grįš iš piešimo pamokos. Bėga valandos, ir užslinkus nakčiai Chulianas galvoje kuria įvairias priežasčių ir tikimybių teorijas, mintimis grįžta prie ankstesnių santykių, svarsto apie įdukros Danielos ateitį bei atpasakoja savo ir Veronikos susipažinimo bei draugystės istoriją. „Knyga tęsis tol, kol ji sugrįš arba kol Chulianas įsitikins, kad ji negrįš.“
Abiem istorijomis Zambra griauna pasakotoją ir skaitytoją skiriančią sieną ir įsuka skaitytojus į unikalų emocinį pasaulį, pakibusį tarp praeities ir ateities. Tai minimalistiniais poetiniais potėpiais parašytos istorijos, jungiamos įmantrių naratyvinių vingių, mįslingos autoriaus stilistikos bei melancholiškos tikrovės, siekiančios grąžinti „skaitymo ilgesį, norą susieti paralelinius realybės ir skaitymo pasaulius“.
„Zambra išties yra naujos Čilės literatūros bangos šauklys.“
Marcela Valdes, The Nation
„Nesuklasifikuojamas neįprasto grožio objektas <...> Vienas geriausių pastarųjų metų kūrinių iš Čilės.“
David Lacalle, Capital
„Zambros sakiniai suverti tarsi perlai, kiekvienas iš jų – tobulas, trapus ir savarankiškas. Dažnai jie stulbinančiai dailūs savo atsargiu nuogumu, kitais kartais – stačiai juokingi.“
Rachel Sugar, New City Lit
Davidas Fosteris Wallace’as – amerikiečių prozos legenda, vienas svarbiausių savo kartos jav autorių, o „Užmarštis“ (2004) – aštuonių jo apsakymų rinkinys bei puiki įžanga į unikalią Wallace’o kūrybą.
Apsakyme „Dvasia nėra žaizdras“ per klasėje užsisvajojusio vaiko mintis skleidžiasi beviltiškas tėvo liūdesys, o tuo pat metu jo mokytojas patiria viešą ir siaubingą psichologinę krizę. „Kančios kanale“ tyrinėjamos meno ir sensacingumo peripetijos, kuriose nardo glamūrinio žurnalo redaktoriai, pasaulinės tragedijos išvakarėse rašantys straipsnį apie anatomiškai neįmanomas, tačiau vieno žmogaus kūno gaminamas skulptūras. „Užmarštis“ nagrinėja blėstančios meilės skausmą iš vyro, įsitikinusio, jog jo žmona haliucinuoja jo knarkimą, perspektyvos, o „Sename gerame neone“ regime klaikiai realistišką šiuolaikinio vyro, įsipainiojusio į filosofinį galvosūkį, ar gali žmogus turėti autentišką būtį, portretą.
Stilistiškai įmantrūs, avangardiški, išradingi, šie apsakymai kuria pasaulius-labirintus, kuriuose gryniausias, nuogiausias žmogiškumas ir empatija susiduria su absurdiškomis situacijomis ir juoduoju humoru. Wallace’as, tituluojamas „šiuolaikinės sąmonės etnografu“, chirurginio tikslumo įžvalgomis ir lėtu, realistišku sąmonės srautu narsto unikalias dabarties atplaišas, čia pat bandydamas užgriebti universalias, „didžiąsias“ psichologines, emocines ir socialines problemas: žlungančius gyvenimus, nepasiekiamą artumą, žmonių savinaiką ir išgyvenimą. „Užmarštis“ – apsakymų rinkinys, kupinas nepagražintos, kartais – paprastos, kitąkart – stačiai komiškos ar kaip tik liūdnai tragiškos šiuolaikinės tikrovės.
„Aukščiausios klasės žodžio kalvis <...> Wallace'as – bebaimis ir be proto išmoningas, o nuotykiui pasiryžęs skaitytojas, nuseksiantis labirintiškas jo naratyvų gijas – matrioškas matrioškose – bus apdovanotas, paprasčiausiai, vienu puikiausių stilių šiuolaikinėje literatūroje.“
Corey Mesler, Memphis Flyer
„Joks kitas ammerikiečių autorius nėra šitaip stropiai – ir juokingai – atvaizdavęs nesustabdomų disfunkcinių čiauškalų, lindinčių mūsų galvose ir apsimetančių racionaliomis mintimis. <...> Su Užmarštimi Wallace'as pražysta kaip giliai meniškos darnos rašytojas.“
Bob Wake, Culture Vulture
„Net ir kuklesnėse vietose, Wallace'o kūryba – epinis modernizmas: milžiniški naratyvai, absurdiškas, beketiškas humoras ir mokslinės fantastikos lygio idėjos – visa tai perteikta lėtu, realistiniu sąmonės srautu.“
Joel Stine, Time
„Markovaldas“ – impulsyvus, nepraktiškas, melancholiškas svajoklis, didmiesčio fabriko darbuotojas, didelės šeimos, kuriai dažnai tenka kęsti alkį, tėvas. Regis, jis vienintelis visame mieste pastebi mažus gamtos stebuklus, kurie be paliovos patenka į jo akiratį, užgoždami blankią kasdienybę, nuolat apsunkinamą skolų, skurdo ir pilkumos. Klaidžiojantį po miestą ir ieškantį besimainančių metų laikų ženklų Markovaldą vis ištinka koks netikėtas nuotykis: tai jis sugautomis vapsvomis ima gydyti kaimynus, tai nuseka paskui benamę katę iki dangoraižių supamos, visų miesto kačių buveine tapusios lūšnos ar, norėdamas palaistyti augalą, mopedu lekia per miestą, bandydamas pasivyti lietų. Nors Markovaldo avantiūros ne visuomet baigiasi taip, kaip jam norėtųsi, o trokštama gamtos idilė dažnai neatitinka lūkesčių, jis išlieka donkichotiškai tvirtas, čapliniškai nepalaužiamas, naiviai tikintis, kad kitas jo projektas pagaliau bus sėkmingas.
Legendinio italų prozininko Italo Calvino apsakymai, atspindintys ypatingą Italijos pokario sociopolitinį kontekstą, buvo sukurti šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, tačiau jie yra tokie pat aktualūs, reikšmingi ir šiandien. Apsakymų rinkinys „Markovaldas“ – tai dvidešimt šiltai, žavingai nuoširdžiai, su švelnia ironija papasakotų istorijų apie nepamirštamą veikėją, kuris, į pasaulį žvelgdamas unikaliai poetišku žvilgsniu, ieško gražesnio gyvenimo – spalvingo, gyvo, pripildyto fantastikos trupinių, praturtinančių kasdienybę.
„Kai liaujamės suprasti pasaulį“ – greito tempo, horizontus plečiantis literatūrinis kūrinys, kurio šerdis – tykūs ar kaip tik pribloškiantys mokslo istorijos momentai, pažymėti ieškojimų, bandymų ar eksperimentų, reikšmingai pakeitusių mūsų pasaulio supratimą.
Albertas Einsteinas perskaito laišką, išsiųstą iš Rytų fronto apkasų Pirmojo pasaulinio karo metais, ir nustemba ten radęs jo reliatyvumo teorijos sprendinius. „Prūsiškasis mėlis“ – pirmasis modernus sintetinis pigmentas, sukurtas XVIII a. alchemiko, siekusio atrasti nemirtingumo eliksyrą, – Fritzo Haberio rankose tampa ir žmonijos išgelbėjimo įrankiu, ir žiauriausiu nacių ginklu. Į abstrakcijas paniręs matematikas Alexanderis Grothendieckas sudegina savo formules, norėdamas apsaugoti žmoniją nuo jų destruktyvaus potencialo. Werneris Heisenbergas, apimtas epifaniškos beprotybės, Helgolando saloje sukuria kvantinės mechanikos apmatus, lėmusius atominių bombų atsiradimą.
Tai literatūra, tyrinėjanti mokslą, mokslas tampantis literatūra, įspūdingas grožinės ir negrožinės literatūros hibridas. Šiuolaikinis Čilės autorius Benjamínas Labatutas šiose penkiose keistose ir sykiu užburiančiose istorijose nagrinėja plonytę ribą tarp genialumo ir pamišimo, visus atradimus lydinčią begalinę maniją, žmogiškąją puikybę ir dviprasmišką mokslo galią, gebančią tiek kurti, tiek naikinti. Šiuose puslapiuose – preciziškai parašyti įtraukiantys pasakojimai apie galingą vaizduotę, reikalingą, kad suvoktum tai, kas nesuvokiama, ir tuos lemtingus akimirksnius, kai liaujamės suprasti pasaulį.
„Galbūt kai kurie iš mūsų bus girdėję apie Schrödingerio katę ar Heisenbergo neapibrėžtumo principą, tačiau grynasis šių idėjų ir jų sumąstytojų įžūlumas, jų absoliuti beprotybė dar niekada, bent mano patirty, nebuvo taip vaizdingai ir bauginančiai perteikti, kaip šioje, trumpoje, žvėriškoje ir nuostabioje knygoje.“
Philip Pullman
„Tamsus, bet svaiginantis kūrinys... Labatutas parodo nepalaužiamą ryšį tarp siaubo ir grožio, to, kas gyvenimą kuria ir kas jį naikina... Ši knyga – paveiki ir eruditiška – užsispyrusiai jungia mokslo atradimų stebuklus su istorijos žiaurumais.“
Sam Sacks, The Wall Street Journal
„Labatuto knyga mums siūlo išdailintą, eretišką ir ypatingai įtraukiančią personalijų ir jų kūrybiškos beprotybės, lėmusios vienus svarbiausių XX a. mokslo atradimus, istoriją. Labatuto tema – visa ryjantis žmogiškasis noras atrasti ir jame slypintys pavojai.“
Publishers' Weekly
Šio romano pasakotoją, G. G., kamuoja patologiška empatija: jis nevalingai įsikūnyja į kitų žmonių, gyvūnų ar net augalų patirtis, prisiminimus ir išgyvena juos lyg savus – tiek XX a. pradžioje malūne netyčia palikto savo senelio, tiek vienišo, labirinte įkalinto mitinio Minotauro ar net kaip vaisto ryjamo šliužo. Fiksuodamas tuos momentus, jis ima pasakoti tykią pasaulio istoriją, pažymėtą iš pažiūros nereikšmingais fragmentais ir paskirų likimų vingiais, kurios centre – melancholija ir Minotauras. Šiam gebėjimui blėstant, o laikui nenumaldomai nestojant, G. G. bando jį pergudrauti kurdamas laiko kapsules, kuriose ima kaupti dabarties atspindžius, nykstančių būties ženklų sąrašus, iš nepažįstamųjų nupirktas istorijas. Šokčiodamas tarp laikotarpių ir perspektyvų, pasakotojas surezga įspūdingą istorijų labirintą, kuriame apstu susijungiančių pasakojimo takų, gilių rūsių ir šalutinių koridorių.
„Liūdesio fizika“ – knyga apie empatiją ir jos pradingimą, apie pasaulio rudenį, minotaurus, tūnančius mumyse, visur slypintį didingumą, elementariąsias liūdesio daleles, apie amžiną, iš naujo išgyvenamą vaikystę. Tai žaismingas, subtilus ir jaudinantis bene garsiausio šiuolaikinio bulgarų rašytojo Georgio Gospodinovo romanas, kuriame jis, surankiojęs unikalias „mažas“ istorijas, lyg Šachrazada supina juos į pasakojimą, kupiną švelniai postmodernios ironijos, intelektualaus polėkio, lengvo absurdo ir lengvabūdiškos savirefleksijos.
„Gospodinovas yra vienas svarbiausių šiuolaikinių Europos rašytojų. Nėra daug romanų, kurie senstelėjusiam skaitytojui atrodytų kaip absoliučiai originalūs. tačiau „Liūdesio fizika“ yra viena tų retų knygų.“
Alberto Manguel
„Gospodinovo romanas su savo metafikciniais žaidimais, žaisminga pasakojimo fragmentacija ir būtinuoju Foucault epigrafu yra daug arčiau kosmopolitiškos postmodernios Italo Calvino estetikos nei savo gimtųjų vietų.“
Believer
„„Liūdesio fizikoje“ formalistiniai eksperimentai susijungia su emociniu skambesiu į užburiantį tyrinėjimą to, kaip ir kodėl žmonės pasakoja istorijas... Gospodinovas apmąsto labirntišką žmogaus smegenų, miestų ir pačių knygų struktūrą, <...> gretina tai, kas groteskiška su tuo, kas gražu <...> Intelektualinis žaidimas ir, sykiu, labai žmogiška istorija – „Liūdesio fizika“ užburia.“
Elizabeth C. Keto, The Harvard Crimson
Ši knyga – beprotybė. Ji ypatinga ir nenustygstanti vietoje, mąsli, siaubingai juokinga, drebinanti, tiek pat filosofiška, kiek poetiška, mikroskopiška ir grandioziška. Jei trumpai – fantastiška.
Berliner Zeitung
Sibilė – eruditė ir klasikė, nuobodulys jai atrodo baisesnis už mirtį. Kilusi iš neišsipildžiusių talentų šeimos, po studijų Oksforde, nepadėjusių pasiekti karjeros aukštumų, ji uždarbiauja kompiuteriu perrinkdama žurnalus Londone. Liudas – jos vunderkindas sūnus, atsiradęs po vienos nakties nuotykio. Sibilės mokomas, Liudas jau nuo ketverių skaito Homerą originalo kalba, daugina ir dalija keliaženklius skaičius, imasi hebrajų, arabų, islandų kalbų, aukštosios matematikos ir net aerodinamikos. Kad sušiltų ir sutaupytų pinigų, žiemas jiedu leidžia pirmyn ir atgal važinėdami ir skaitydami metro, o namuose vis iš naujo žiūri japonų režisieriaus Akiros Kurosawos šedevrą – filmą „Septyni samurajai“. Anot Sibilės, jeigu vaikui reikia vyriško autoriteto – teturi jis visus septynis ir dar daugiau. Tačiau augančiam Liudui vis labiau knieti sužinoti, kas gi yra jo tėvas. Įtikėjęs, kad šis neabejotinai bus herojiškas genijus, ir supratęs, kad motina paslapties neatskleis, berniukas leidžiasi į paieškas pats.
Karštai intelektualus, pasiutusiai juokingas ir autentiškai šiuolaikiškas, „Paskutinis samurajus“ – dar 2000-aisiais pasirodęs debiutinis autorės romanas apie meną, mokslą, kalbas ir žinias. Sykiu tai knyga apie nuotykių troškimą, išsilavinimo beribiškumą ir ribas, karštakošišką herojiškumą ir moralinį kompasą, su žaižaruojančia aistra tyrinėjanti jauno proto guvumą. Švelniai chaotiška amerikietės Helen DeWitt proza, itin įtaigūs ir nepamirštami personažai, per visą istoriją netylantis, maloniai ekscentriškas knygos tonas „Paskutinį samurajų“ pavertė kultiniu romanu. O švelnus Sibilės ir Liudo santykis bei homeriška Liudo tėvo paieška suteikia knygai neįprastos emocinės gelmės.
„Viena iš pagrindinių romano idėjų yra ta, jog meniniams pasiekimams ribų nėra. Ir tai turbūt pagrindinė priežastis, kodėl dar ne per anksti skelbti „Paskutinį samurajų“ kanoniniu kūriniu: jis giliai susisaistęs su kanonu, tačiau sykiu į viską žvelgia naujai.“
Christian Lorentzen, Vulture
„Triumfas – iš tiesų naujoviška istorija ir iš tiesų naujoviška forma.“
A. S. Byatt
„Aršiai intelektuali, itin juokinga ir nepanaši į nieką, ką esu skaitęs anksčiau.“
Mark Haddon
Netikėtai mirus mamai, du berniukai susiduria su nepakeliamu liūdesiu, nuklojusiu visą jų butą Londone. Jų tėtis, Tedo Hugheso kūrybos tyrinėtojas, melancholiškas, vietos nerandantis romantikas, mąsto apie tuštumos paženklintą ateitį. Jiems tenka dorotis su laiku, nustojusiu tekėti, ir skausmu, stambiu tarsi koks padaras.
Staiga, pritrauktas iš toli juntamo gedulo, į duris pasibeldžia Varnas, tapsiantis aukle, gydytoju, psichologu, šarlatanu, juokdariu, lizdo gynėju. Lyg anarchistiška Merė Popins, Varnas krečia šunybes, provokuoja, bet ir rūpinasi, padeda ištverti sielvartą. Laikui bėgant, skausmui liekant praeity, šis mažytis šeimos lizdas ima gyti.
„Tamsios sielvarto plunksnos“ – chameleoniškas, daugiabalsis britų rašytojo Maxo Porterio debiutas. Tai drąsi knyga apie gedėjimą, mirties prisijaukinimą, vaizduotę ir kalbos galią, pilna netikėto humoro ir poetinių šėlionių.
„„Tamsios sielvarto plunksnos“ įrodo, kad knygos, literatūra ir poezija gali mus išgelbėti… Tai didingas ir skausmingas šeimos sielvarto įprasminimas.“
Los Angeles Times
„M. Porteris yra vienas mėgstamiausių mano rašytojų pasaulyje. Kodėl? Todėl, kad jis visada užduoda svarbiausius klausimus, o paskui randa būdų – pasitelkdamas naujoviškas struktūras ir unikalų balsą – į juos atsakyti rūpestingai, sutelkdamas visą savo dėmesį, taip, kad pasaulis atrodo keistesnis ir mielesnis (arba mielesnis, nes keistesnis).“
George Saunders
„Stulbinančiai gera... Knyga įtrauks kiekvieną, kuris kada nors ką nors mylėjo, ką nors prarado arba ir viena, ir kita. Ji labai liūdna ir labai juokinga.“
Robert Macfarlane
„Regos nervas“ – knyga apie žiūrėjimą, susidedanti iš akylų žvilgsnių į paveikslus ir į juos nutapiusius dailininkus. Taip pat – istorija apie Mariją, argentinietę meno kritikę ir gidę, kuri klajoja po Buenos Airių muziejus ir po savo pačios atsiminimus, o kertinius praeities taškus jungia su ją sukrėtusiais meno kūriniais.
Taip šiuose puslapiuose nugula pasakojimai apie El Greco, Courbet, Foujitą, Toulouse-Lautrecą, apie Picasso iškeltą pokylį Henri Rousseau garbei ar pašaipai, apie miglotas priežastis, dėl ko Rothko galėjo atsisakyti užbaigti milijoninį paveikslų užsakymą restoranui „Four Seasons“, apie Florencijos mediumės seansus lankantį Augusto Schiavoni. Visi šie meno istorijos epizodai prikelia pačios pasakotojos patirtis: ligoninę, kurioje jos vyrui buvo atliekama chemoterapija ir kur naktimis po palatas vaikštinėdavo prostitutė, vaikystėje namuose kilusį gaisrą, su laiku blėstančią draugystę, brolio mirtį ir skrydžių baimę.
Užburiantis ir melancholiškas „Regos nervas“ – debiutinis argentiniečių meno kritikės, prozininkės Maríos Gainzos romanas, autofikciją išmoningai derinantis su naratyvine eseistika, intymiai narpliojantis mįslingus ryšius tarp meno kūrinio ir jį stebinčio žmogaus.
„Stulbinamai originali... Tiek Gainzos rašymo stilius, tiek jos meninis skonis rodo, kad ji pirmenybę teikia santūrumui... Justi tam tikras savavališkumas, skonio nuoširdumas, primenantis Borgeso literatūrinius susižavėjimus... Reta ir išskirtinė.“
Maxine Swann, Los Angeles Review of Books
„„Regos nervą“ būtų verta skaityti vien kaip meno istorijos pamoką... Su kiekvienu skyriumi María atranda naują dailininką, kurį pamilsta, ir taip atveria naują savo asmenybės dalį.“
Lily Meyer, NPR
„Itin originalus, skvarbiai gražus kūrinys, kupinas nuostabių sukrėtimų... Jaučiausi taip, tarsi mano smegenyse būtų pravertos durys.“
Johanna Thomas-Corr, Observer
Kimos širdį užgulė sunkumas stebint, kaip mažoji Greisė nusivalė purvinas rankas. Šviesios garbanos krito jai ant veido. Tada Greisė dingo minioje. Kima norėjo sustabdyti įrašą, išbėgti ir sulaikyti ją nuo to, kas netrukus įvyks.
Vieną rugpjūčio dieną aštuonmetė Greisė Lenard nušokuoja į vaikų centro, kurį lanko, sodą ir pradingsta. Atvykusi į Greisės dingimo vietą, Kima aptinka kraują stingdantį įkaltį: apyrankę su širdele, kuri priklausė Melodei Džons — kitai mažai mergaitei, lygiai prieš dvidešimt penkerius metus dingusiai iš žaidimų aikštelės.
Kiek anksčiau į Heilsoveno policijos nuovadą įžengia Stivenas Hartas ir tikina turįs informacijos, kuri nuves detektyvę Kimą Stoun pas Melodę Džons. Iš pradžių inspektorė vyro kalbų nevertina rimtai, bet dingus Greisei yra priversta žaisti suktą Stiveno žaidimą, jei nori rasti mergaitę gyvą.
Kima ir jos komanda turi tik dvidešimt keturias valandas, kad išnaudotų kiekvieną Stiveno apklausos sekundę ir suprastų jo slaptas užuominas. Inspektorė tikisi, jog galbūt galės greitai pričiupti žudiką, tačiau byla darosi vis painesnė, nes vietiniame parke aptinkami vaiko kaulai, ir Kima baiminasi blogiausio.
Įtampos kupinas, atsikvėpti neleidžiantis trileris. Jūs tikrai neatsispirsite dar vienai milijonus skaitytojų pritraukusiai detektyvės Kimos Stoun istorijai.
„Verčiau lapą po lapo. Kvapą gniaužianti, šiurpą kelianti ir neleidžianti atsitraukti... prikaustė dėmesį nuo pirmo iki paskutinio puslapio, skaičiau sulaikęs kvapą... Dar vienas pribloškiantis šios įtraukiančios istorijos romanas.“
NetGalley reviewer
„Neįtikėtina. Žinojau, kad užsikabinsiu, bet tai pranoko mano lūkesčius... Vis purčiau galvą ir kartojau, kas per velniava... Mėgavausi kiekviena knygos akimirka.“
Goodreads reviewer
„Oho... knyga pribloškė... labai patiko... užkabino nuo pat pradžios... Ši nuostabi knyga turi viską, kas man patinka... Visiškai pasinėriau.“
Goodreads reviewer
„Rijau šią istoriją iki išnaktų... nuostabu... negalėjau atsiplėšti... geriausia Kimos Stoun istorija...“
NetGalley reviewer
„Genialu... prikausto... neatsiplėši iki pabaigos... Ir koks netikėtas posūkis!“
NetGalley reviewer
Angela Marsons įvairiausias istorijas pradėjo rašyti dar mokykloje. Žinoma, visas jas kišo į stalčių, kol galiausiai nusprendė rašymo imtis rimtai. Tačiau kaip neretai tokiais atvejais būna, pasiūlyti leidėjams jos romanai pasirodydavo patrauklūs, tačiau jų atsakymas būdavo: „Deja, kažko trūksta...“
Galiausiai A. Marsons nusprendė parašyti istoriją tik sau. Nepataikaudama nei numanomiems skaitytojams, nei leidėjams ar dar kam nors. Tiesiog ėmėsi kurti iš širdies. Ir neprašovė pro šalį — psichologinis detektyvas „Nebylus riksmas“ sulaukė ir leidėjų dėmesio, ir skaitytojų liaupsių. O pagrindinė veikėja savo kartais nuožmiu, kartais nenuspėjamu ir labai labai retai jautriu charakteriu tarsi pati reikalauja nesustoti – kurti ir daugiau šios serijos knygų. Visos jos išlaiko šiam žanrui tiesiog būtiną įtampą, o pati veikėja keliauja iš knygos į knygą, narpliodama vis naujus nusikaltimus. Ir kaipgi kitaip, juk pati A. Marsons sako, kad „pasaulis — pavojinga vieta gyventi. Ir visai ne dėl blogų žmonių, o dėl tų, kurie nieko nesiima“.
Visgi išskirtinis A. Marsons kūrybos bruožas — didelis dėmesys psichologijai: jai visada be galo svarbūs nusikaltimo motyvai, nusikaltėlio charakteris ir, žinoma, tyrėjos Kimos Stoun psichologinis portretas. „Sąžinė — ne daugiau, nei baimė būti pričiuptam. Žmogaus protas nenuspėjamas: jis gali rojų paversti pragaru, o pragarą — rojumi“, — įsitikinusi A. Marsons.
Šiuo metu Angela Marsons gyvena Rouli Ridže, Didžiojoje Britanijoje, o pagrindinė jos veikla, žinoma, rašymas. Bestselerių autorė mėgsta keliauti, ypač yra pamilusi Italiją. O jos didžiausi mokytojai ir įkvėpėjai, kaip pati prisipažįsta, — T. Gerritsen, L. Gardner, J. Patterson, P. James.
Milijoniniais tiražais leidžiamų The Sunday Times bestselerių autorius Chrisas Carteris pristato kaip niekad įtraukiantį ir nuožmų trilerį apie Robertą Hanterį.
„Ar tikite, kad egzistuoja velnias, detektyve? — paklausė pareigūnas kitame ryšio linijos gale. — Jei ne... atvažiavęs čia patikėsite.“
Robertas Hanteris iškviečiamas į tokio žiauraus nusikaltimo vietą, kokio anksčiau jam dar neteko regėti. Tampa dar šiurpiau, kai skrodimo metu aptinkama nežinomo eilėraščio eilutė, žudiko palikta aukos kūne.
Neilgai trukus randamas dar vienas kūnas. Nužudymo metodas ir braižas skiriasi, bet nevaldomas smurtas išduoda, kad šiuos nusikaltimus įvykdė tas pats žmogus. Hanterio nuogąstavimai pasitvirtina aptikus dar vieną eilėraščio citatą.
Eilėraštis ne tik susieja du nužudymus, bet ir tampa įrodymu, kad pradėjo siautėti serijinis žudikas.
Neturėdamas bemaž jokių teismo ekspertizės įrodymų, Robertas Hanteris privalo sučiupti tokį disciplinuotą ir organizuotą žudiką, kokio lig šiol nebuvo sutikęs. Šis žmogus mėgaujasi aukų baime, jam mirtis — pamoka, kurią aukos turi išmokti.
„Nuostabiai papasakota istorija ir nepriekaištingai perteiktas žudiko paveikslas parodo, kokį meistriškumą pasiekė Carteris. “
Daily Mail
„Buvęs kriminalistikos psichologas Carteris šiurpinančius serijinių žudikų portretus kuria remdamasis patirtimi, todėl būkite pasirengę susidurti su siaubu. “
Heat
„Carteris yra dirbęs kriminalinės psichologijos srityje, todėl žudikai jo romanuose pavaizduoti itin tikroviškai.“
Mail on Sunday
Italų kilmės rašytojas Chrisas Carteris gimė Brazilijoje, o Mičigano universitete studijavo psichologiją ir nusikalstamą elgseną. Kaip Mičigano valstijos apygardos prokuroro kriminalinės psichologijos komandos narys, jis apklausė ir tyrė daugybę nusikaltėlių, įskaitant ir serijinius žudikus.
„Trys draugai“ — liūdnas romanas apie draugystę ir tragišką meilę. Tai knyga ne apie laiką, o apie save: sugrįžusį iš karo ir bandantį stotis ant kojų. Trys herojai — skirtingi, bet vieno likimo: jie buvę kareiviai, kuriems draugystė — vienintelis pastovus dalykas vertybių žlugimo epochoje. Rašytoją jaudino didysis jo amžiaus skausmas — fašizmas ir karas. Jis negalėjo jų panaikinti, bet mokėjo jų neapkęsti, kaip priešpriešą blogiui iškeldamas nenugalimą žmogiškąjį orumą..
Vėlų vakarą prisėdęs prie kompiuterio, Eidanas prisijungia prie vaizdo skambučių programos ir laukia, kol ekrane pasirodys jo mergina Zoja. Netrukus su siaubu suvokia, kad jos bute – įsibrovėlis. Eidanas tegali klausytis grumtynių garsų ir stebėti Zojos kambarį paliekantį šešėlį. Tačiau kodėl jis iškart neskambina policijai?
Galiausiai randamas Zojos kūnas, ir bylą tirti imasi detektyvas Džona Šynsas. Kartu su savo komanda jis pamažu atskleidžia, kiek daug žmonių naudojosi Zojos gerumu, – ji visuomet palaikydavo savo draugus ir gelbėdavo juos iš keblių situacijų. Ar gali būti, kad vienas jų slepia ne tik savo asmeninio gyvenimo detales, bet ir giliai įsišaknijusią neapykantą, privertusią žengti nedovanotiną žingsnį?
O galbūt pati tamsiausia – Eidano paslaptis?
„Pavergiantis, daugiasluoksnis ir šviežias.“
Will Dean
„Lodge itin tiksliai rašo apie jaunų moterų konkurenciją ir parodo, kad net geriausiais ketinimais grįstos draugystės gali tapti kenksmingos.“
Sunday Times
„Džona Šynsas – labai realistiškas detektyvas, su kuriuo lengva tapatintis. Gythos stilių mėgstu būtent todėl, kad ji nebijo originalių, kūrybiškų sprendimų.“
Gillian McAllister
Gytha Lodge (Gyta Lodž) – daugybės apdovanojimų sulaukusi romanų ir pjesių autorė, dabar ji gyvena Kembridže, Anglijoje. Kūrybinio rašymo G. Lodge mokėsi prestižinėje Rytų Anglijos universiteto programoje, tarp kurios absolventų – tokie garsūs rašytojai kaip Kazuo Ishiguro ir Ianas McEwanas. Autorės pirmoji, debiutinė, Džonos Šynso serijos knyga „Ji vis dar laukia“ („Baltos lankos“, 2020) tapo tarptautiniu bestseleriu. „Stebintis slapčia“ – antroji šios serijos knyga. Britų spauda pripažįsta: „G. Lodge be galo talentinga rašytoja“.
„Kai kurie žmonės, kai kurie įvykiai priverčia pamesti galvą. Jie tarsi giljotinos – perskelia gyvenimą pusiau, į mirusį ir gyvą, į prieš ir po.“
Lenkija, 1980-ieji. Nerimastingas, savęs ieškantis Liudvikas, prieš baigdamas universitetą, kartu su kitais studentais išsiunčiamas į darbo švietimo stovyklą. Čia jis sutinka charizmatiškąjį Janušą ir kartu, niekieno nevaržomi, jiedu praleidžia svajingą vasarą, maudydamiesi nuošaliuose vandenyse, skaitydami pogrindinę knygą – ir įsimylėdami.
Vasarai baigiantis abu grįžta į atšiaurią gyvenimo realybę Varšuvoje, į socialistinę santvarką, atsidūrusią ties žlugimo riba. Tarsi išvaryti iš asmeninio rojaus, Liudvikas su Janušu supranta: represuotoje ir giliai religingoje visuomenėje jų meilė neturi ateities. Janušas nesudvejoja gavęs pasiūlymą įsidarbinti Spaudos kontrolės biure, o Liudvikas svajoja pabėgti į Vakarus ir ryžtasi protestuoti prieš sistemą. Jų slapta meilė ima aižėti.
„Plaukti tamsoje“ – atmintin įsirėžiantis poetiškas pasakojimas, tyrinėjantis meilę ir įvairius jos pavidalus, prisitaikėliškumo naštą ir laisvės kainą, kurią tenka mokėti norint gyventi prasmingą gyvenimą.
„Įsivaizduokite, kad „Vadink mane savo vardu“ vyksta komunistinėje Lenkijoje, ir prieš akis iškils šis jaudinantis debiutas apie užvaldančią meilę neramumų krečiamoje šalyje.“
Oprah Magazine
„Jedrowski – aukščiausio talento šiuolaikinis kūrėjas.“
Sebastian Barry
„Apie jaunos meilės malonumą bei skausmą, apie tai, ką reiškia alkti laisvės ir kito žmogaus.“
Independent
„Prikaustantis ir savo tviskančiais paviršiais, ir bauginamais gyliais.“
Justin Torres
Tomasz Jedrowski (Tomašas Jedrovskis, gim. 1985) augo Vakarų Vokietijoje, lenkų šeimoje. Studijavo teisę Kembridžo universitete. Kalba penkiomis kalbomis, šiuo metu gyvena Paryžiuje. „Plaukti tamsoje“ – jo pirmasis romanas.
„Tada jis pasirodė. Padarė tai taip natūraliai, ir tai suprantama: šitas pasaulis juk jo. Jis išžengė iš miško šiek tiek tolėliau, už slidžių vėžių. Sustojo pelkės pakrašty tarp kadagio krūmo ir sukumpusios pušies. Įdėmiai žvelgė į nedidelį sniegu apklotą pelkės plotą, pakreipęs galvą taip, kad galėjau matyti profilį su tauria nosies linija, stačia kakta ir į viršų styrančiomis ausimis.“
Antrą Naujųjų metų dieną Ulfui Norstigui sukanka septyniasdešimt. Tą pačią dieną, kai Švedijoje prasideda licencijuota vilkų medžioklė. Tačiau Ulfas, kilęs iš senos medžiotojų giminės, turbūt pirmąkart atsisako joje dalyvauti. Galbūt dėl to, kad dieną prieš tai, sėdėdamas medžiotojo vagonėlyje, jis išvydo vienišą ilgakojį klajoklį vilką ir jam viduje kažin kas persimainė.
„Virsti vilku“ – tylus, išmintingas ir intymus pasakojimas apie žmogaus ryšį su gamta ir gyvūnija, susitaikymą su prisiminimais ir senatve, apie ilgalaikį santuokinį ryšį, gyvenimo kryptį keičiančius susitikimus. Tai ir istorija, kelianti skaudžius klausimus apie medžioklę ir silpnesniųjų žudymą.
„Virsti vilku“ – sintezė visko, kas geriausia literatūroje.“
Skanska Dagbladet
„Tai nepretenzingas romanas – ir būtent dėl to toks paveikus.“
Svenska Dagbladet
Kerstin Ekman (gim. 1933) – viena reikšmingiausių šiuolaikinių Švedijos rašytojų, kurios darbai lyginami su Ernesto Hemingway'aus kūryba. 1978-1989 m. ji buvo Švedijos akademijos, skiriančios Nobelio literatūros premiją, narė. Jos kūriniai versti į daugiau kaip 30 kalbų, ji yra gavusi daugumą svarbiausių Švedijos literatūros premijų. „Virsti vilku“ – naujausias K. Ekman romanas, apdovanotas 2022 m. „Norrlands Litteraturpris“ ir kitomis premijomis, išverstas į 19 kalbų, gimtojoje Švedijoje tapęs bestseleriu (parduota per 180 tūkst. knygos egzempliorių).
Tu negali išgelbėti jų visų.
Prieš dešimtmetį detektyvas vyresnysis inspektorius Džekas Loganas sustabdė serijinį žudiką, vadinamą Ponu Kuždesiu. Jį vaikydamasis užsidirbo pagyrimą, turėjo problemų dėl alkoholio ir išgyveno skyrybas.
Dabar dienas leidžia dirbdamas Žmogžudysčių tyrimų skyriuje Glazge, o naktis — grįždamas į patirtus košmarus. Prie savo veiksmų pasekmių.
Kai už pusantro šimto kilometrų į šiaurę, Hailande, dingsta vaikas, Džekas išsiunčiamas vadovauti tyrimui ir sugrąžinti berniuką namo.
Daugėja panašumų tarp dviejų bylų. Ar įmanoma, kad prieš visus tuos metus Džekas sulaikė nekaltą žmogų?
Jei taip, ar tikrasis Ponas Kuždesys pasiglemš ketvirtąją auką?
„Kaulų upė“ yra didelio populiarumo sulaukęs „Amazon“ bestselerių autoriaus JD Kirko trileris. Šis autorius tikrai patiks L. J. Ross, Angelos Marsons, Patricios Gibney gerbėjams.
„Gaivaus oro gurkšnis trilerių pasaulyje.“
L. J. Ross
„Įtraukiantis. Prikaustantis. Bauginantis.“
Adam Croft
„Fenomenalus trileris.“
M. A. Comley
JD Kirkas — daugelį apdovanojimų pelniusio rašytojo, scenaristo ir komiksų kūrėjo Barry’io Hutchinsono literatūrinis slapyvardis.
Gimęs ir užaugęs Fort Viljamo miestelyje Škotijos aukštumose, Barry’is, arba JD (vadinkite kaip patinka), devynerių metų panoro tapti rašytoju, kai vienam maloniam bibliotekininkui parodė savo sukurtą siaubingai trumpą istoriją, o šis, ant sąsiuvinuko užrašęs berniuko vardą, kūrinėlį padėjo į lentyną.
„Laimingieji“ — naujas šiurpus bestselerių „Atsekt iki namų“ ir „Viešnagė“ autoriaus trileris.
Ji ir nenumanė, kad laimingiausia diena jos gyvenime kartu yra ir paskutinė.
Kai prie vienuolyno griuvėsių randamas moters kūnas, detektyvė Imožena Evans supranta susidūrusi su serijiniu žudiku, kurio aukos, regis, miršta apimtos palaimos, atmerktomis akimis, su amžiams veide sustingusia šypsena.
Už keleto mylių vienišas tėtis Benas Hoflandas džiaugiasi, kad jam pagaliau nusišypsojo sėkmė. Žlugus santuokai jis priverstas grįžti į apsnūdusį gimtąjį miestelį, kur galų gale randa darbą. Taip pat pradingsta skriaudikai, terorizavę jo sūnų Olį. Po daugelio mėnesių Benas pirmąkart jaučiasi laimingas.
Tik nežino, kad jį ir Olį stebi. Tas, kuris linki Benui vien tik laimės.
Laimės... ir mirties.
„Vienas malonumas skaityti apie serijines žmogžudystes, kai knyga parašyta taip gyvai ir sąmojingai.“
The Sunday Mirror
„Išradingiausias [Edwardso] pasiūlymas... Šis romanas, nuo kurio neįmanoma atsiplėšti, yra rimtas įvadas į psichopato psichologiją.“
Shots Magazine
Markas rašo psichologinius trilerius. Jam patinka istorijos, kuriose paprastiems žmonėms nutinka šiurpūs dalykai. Jį įkvepia tokie rašytojai kaip Stephenas Kingas, Ira Levin, Rutha Rendell, Ianas McEwanas, Val McDermid ir Donna Tartt.
Markas šiuo metu užsiima vien tik rašymu. Prieš tai jam teko skinti pupas, atsakinėti į skundų skambučius geležinkelių bendrovėje, mokyti anglų kalbos Japonijoje ir dirbti rinkodaros įmonės vadovu.
The New York Times populiariausios bestselerių autorės naujas trileris apie vieno vyro šaltakraujišką pagiežą ir vienos moters kovą, siekiant atgauti savo gyvenimą.
Kaip karininko dukrai Morganai Olbrait praeityje ne kartą teko kraustytis iš vietos į vietą, bet galiausiai jai pavyko įsikurti Baltimorės priemiestyje. Banko paskolos įmokas susimokėti jai padeda bičiulė Nina, kuriai Morgana išnuomojo kambarį savo naujajame name, ir papildomas darbas vakarais vietiniame bare. Tačiau po pirmojo vakarėlio savuose namuose, į kurį pasikvietė ir Luką, simpatišką informacinių technologijų specialistą, flirtavusį su ja bare, Morganos kruopščiai kurtas pasaulis staiga subyrėjo į šipulius. Išdaužtas užpakalinių durų stiklas, dingę pinigai ir papuošalai, pavogtas automobilis ir negyva draugė Nina ant grindų.
Netrukus paaiškėja siaubinga tiesa: monstrą įsileido pati Morgana. Lukas iš tikrųjų yra beširdis šaltakraujis sukčius, vardu Geivinas. Jis taikosi į tam tikro tipo moteris, užvaldo jų turtą ir pasisavina tapatybę, o tada įgyvendina pagrindinį savo tikslą — aukas nužudo.
FTB agentai Morganai praneša kraują stingdančias naujien