10 knygų už 25 eurus

„Tai pasakojimas apie žmones, kurie gyveno prieš du šimtmečius, tačiau daugelis jų troškimų, nemenka dalis nuoskaudų ir širdyse siaučiančios aistros buvo labai jau panašios į dramas, vykstančias tarp mūsų, mūsų laikais…“

1815–ųjų birželio 15–ąją Didžiosios Britanijos aristokratijos didingieji ir galingieji susirenka į Ričmondo hercogienės puotą Briuselyje – vieną tragiškiausių puotų istorijoje, kurioje daugelis išvaizdžių ir pasitempusių jaunuolių sušoka savo paskutinį valsą prieš krisdami Vaterlo mūšyje.

Verslininko Džeimso Trenčardo dukros, žavingosios Sofijos Trenčard, gyvenimas tąvakar taip pat pasikeis negrįžtamai. Tačiau tik praėjus 25 metams, apsukriesiems Trenčardams įsikūrus naujame ir itin madingame Belgravijos rajone, išryškės tikrosios lemtingojo vakaro pasekmės. Naujajame pasaulyje, kur aristokratai priversti išsitekti su naujaturčiais, daugelis norėtų palikti paslaptis ten, kur joms ir vieta, – užmarštyje. Tačiau didžiosios paslaptys nepavaldžios laikui. Jos neišvengiamai ims skleistis pasirodžius jaunuoliui, vardu Čarlzas Popas.

„Tai – šiuolaikinė klasika.“
Daily Express

„Tikras delikatesas – lyg ką tik iškeptas sausainis.“
Inquirer Daily News

Julian Fellowes (Džulianas Felovesas, g. 1949) – rašytojas, aktorius, režisierius ir prodiuseris. Už savo sukurtą serialą „Dauntono abatija“ jis pelnė tris „Emmy“ apdovanojimus. „Belgravija“ yra jo trečias romanas, pagal kurį 2020 m. sukurtas to paties pavadinimo serialas.

„Mano žmona vienu metu buvo apsiaustas, burtų lazdelė, triušis ir skrybėlė. Kaip viena moteris gali vairuoti lėktuvą, mylėti mane, gelbėti kalaitę, pakęsti „Egzelciorą“, ištrykšti iš sniegynų ir vandenų, tikėti kažkokio paukštelio galiomis, viskam suteikdama gyvenimo geismo ir laimės skonį To aš nežinojau.“

Jau dveji metai Polis Hansenas atlieka bausmę Monrealio kalėjime. Kameroje jis įkurdintas drauge su Patriku Hortonu iš „Hells Angel“ gaujos, atliekančiu bausmę už žmogžudystę. Retkarčiais Polį aplanko jo mylimiausi mirusieji: žmona indėnė Vainona, tėvas danų pastorius Johanas ir didelių juodų akių kalaitė Nukė.

Žvilgsnis į praeitį: Polis Hansenas – „Egzelcioro“ daugiabučio prižiūrėtojas, ten jis atlieka meistro, durininko, sargo ir – dar labiau – sielų taisytojo ir liūdinčiųjų guodėjo pareigas. Kai nereikia skubėt į pagalbą „Egzelcioro“ gyventojams ar rūpintis kitais darbais, laiką leidžia su Vainona. Savo pilotuojamu nedideliu lėktuvu Vainona skraidina Polį aukščiau debesų, į atvirą dangų. Bet netrukus viskas pasikeičia.

Smėliu užpustyta bažnyčia paplūdimyje, asbesto kasyklos po atviru dangumi, sidabraspalvės upės vingiai, gaudžiančių vargonų garso bangos, kino teatro „Le Spargo“ šešėliai – šioje mozaikoje po truputį skleidžiasi vieno gyvenimo istorija, kupina meilės artimui, gailestingumo, žmogiškosios silpnybės ir stiprybės, noro surasti savo vietą ir maišto prieš visas neteisybės formas.

„Skaitymo malonumas, mintyse jau virstantis filmu.“
Virginie Despentes

„Dubois kuria tragikomišką pasaulį, virtuoziškai valdydamas kasdienybės absurdą ir poeziją.“
Le Point

„Graži, tyra, melancholiška, pilna nevilties ir keistos paguodos knyga.“
Télérama

„Dubois humanizmas prabyla į pačią širdį.“
Bibliobs


Jean-Paul Dubois (Žanas Polis Diubua, gim. 1950 Tulūzoje) – vienas svarbiausių šiuolaikinių prancūzų rašytojų, 23 kūrinių autorius, pelnęs tokias literatūros premijas kaip „Prix Femina“, „Prix du roman Fnac “, „Prix Alexandre-Vialatte“ ir kitas. 2019 m. už romaną „Ne visi šiam pasauly gyvena vienodai“ apdovanotas Goncourt'ų premija.

Vykdydama misiją sunkiai sužalojama policijos pareigūnė Noemė Šastan. Šūvis medžiokliniu šautuvu sudrasko pusę veido. Vos išgyvenusi, ji pati sau primena pabaisą, su kuria, jaučia, niekad nepajėgs susigyventi. Ir atrodo: ne ji viena. Bijodamas, kad suniokotas Noemės veidas trikdys kitus pareigūnus, Kriminalinės policijos komisaras ją išsiunčia toliau nuo skyriaus akių – į gūdų Prancūzijos kaimelį.

Atvykusi į provinciją, Noemė tikisi be iššūkių išbūti paskirtą laiką ir grįžti į ankstesnį gyvenimą bent kiek apsipratusi su nauja savo išvaizda. Tačiau vieną rytą miestelyje į ežero paviršių iškyla plastikinė statinė, sauganti 25 metus kruopščiai slėptus šiurpaus nusikaltimo įkalčius, ir pareigūnė Šastan nenoromis įsitraukia į tyrimą.

„Netikėtas, intriguojantis, kitoks.“
ELLE

„Norekas tobulai įvaldęs trilerio žanrą.“
Le Monde

Olivier Norek (Olivjė Norek, gim. 1975) – scenaristas, rašytojas, humanitarinių misijų dalyvis, buvęs policijos pareigūnas, gimęs ir augęs Prancūzijoje. Autorius pelnė daugiau nei 20 įvairių literatūrinių apdovanojimų, 2019 m. jam įteikta „Prix Maison de la Presse“ premija, o kūriniai išversti į daugiau nei 10 kalbų. „Paviršius“ – pirmoji lietuvių kalba išleista O. Noreko knyga.

Vinsenta dirba barmene penkių žvaigždučių „Kajetės“ viešbutyje, tik laivais pasiekiamuose kedro ir stiklo rūmuose, įsikūrusiuose šiauriausioje Vankuverio salos dalyje. Šio viešbučio savininkas – turtingas ir charizmatiškas Niujorko finansininkas Džonatanas Alkaitis. Sykį, rytui brėkštant, viešbutyje jis prisėda prie baro – taip prasideda bendras jųdviejų gyvenimas. Tą pačią naktį ant „Kajetės“ viešbučio stiklo sienos paslaptinga figūra užrašo stingdančius žodžius: „Gal tu praryk stiklo šukių.“ Vandalizmo aktą pamato tik vienas viešbučio svečias – Leonas Prevantas, nemigos kamuojamas „Neptūno-Avramidžio" laivybos vadovas, – ir šis įvykis jį siaubingai sukrečia. Praėjus trylikai metų, Niujorke žlungant milžiniškai finansinio sukčiavimo schemai, Vinsenta mįslingai pranyksta viename „Neptūno-Avramidžio" laivų denių.

XX ir XXI amžių sandūroje čia pasirodant, čia vėl išnykstant laivų kontūrams, Manhatano bokštų smailėms, laukinei atkampios Britų Kolumbijos gamtai, galingais potėpiais mums prieš akis veriasi kaltės ir godulio, širdgėlos ir vienatvės, fantazijų ir iliuzijų, praeities vaiduoklių ir meno prisodrintas, meistriškas iš pažiūros nesusijusių, bet vienas kitam lemtingų gyvenimų paveikslas. Paveikslas ir bene svarbiausias jo motyvas – skirtingi, kartais keisti ir netikėti keliai, kuriais ieškome gyvenimo prasmės.

„Šis romanas – tai lobių žemėlapis, suplėšytas į skutelius. Tikras malonumas tuos žmogiškosios kartografijos ryšius ir susikirtimus bandyti sudėti draugėn.“
Guardian

„Neaprėpiamos vaizduotės sukurta, filosofinės gelmės nestokojanti proza.“
Atlantic

Emily St. John Mandel (Emilė Sent Džon Mandel, gim. 1979 Britų Kolumbijoje, Kanadoje) – viena svarbiausių šiuolaikinių kanadiečių rašytojų. Parašė penkis romanus, išgarsėjo 2014 m. išleistu distopiniu romanu „Vienuolikta stotis“. Naujausias autorės romanas „Stiklo viešbutis“, pasaulyje pasirodęs 2020-aisiais, sulaukė didžiulio skaitytojų ir literatūros kritikų dėmesio ir pateko į prestižinio literatūros apdovanojimo „Scotiabank Giller Prize“ finalą. E. St. J. Mandel gyvena Niujorke su vyru ir dukra.

Megė ir Frenkas ilgus metus buvo tobulos santuokos pavyzdys, tačiau jau pusę metų jie vienas kitam neištarė nė žodžio. Namai, kuriuos kadaise gaubė džiaugsmas ir nesibaigiantis juokas, dabar sklidini spengiančios tylos ir neišsakytų tiesų. Vieną dieną, nebepajėgdama pakelti santuoką sukausčiusio šalčio, Megė išgeria saują migdomųjų tablečių.

Mėgindami išgelbėti Megės gyvybę, gydytojai sukelia dirbtinę komą. Palinkęs prie nuolat pypsinčių aparatų apsuptos bežadės žmonos, Frenkas jaučia turįs pagaliau prabilti, nes tai galinti būti paskutinė jųdviejų galimybė. Tik kasdien sėdėdamas šalia ir perpasakodamas kiekvieną nuo pirmosios jųdviejų susitikimo dienos išgyventą akimirką, kiekvieną šypsnį ir nuvogtą žvilgsnį, jis paskatins ją dar kartą pramerkti akis. Juk tai negali būti jų pabaiga?

„Nepaprastai gražu.“
Jojo Moyes

„Nuoširdu ir tikra.“
Santa Montefiore

„Kupina gyvenimo išminties, grožio ir liūdesio.“
Josie Silver

„Nusipelno visų pagyrų.“
Cosmopolitan

Abbie Greaves (Ebi Gryvs, g. 1992) Oksforde baigė literatūros studijas, dirbo leidybos srityje. Vieną dieną laikraštyje perskaitė straipsnį apie daugiau nei 20 metų nesikalbėjusią japonų sutuoktinių porą, ir taip kilo mintis parašyti debiutinį romaną „Visas mums duotas laikas“. Romanas pateko į geriausių 2020-ųjų „Stylist“, "Independent“, „Her“, „Woman & Home“ knygų sąrašus ir buvo pasirinktas „BBC Radio 2“ skaitytojų klubo knyga.

Trisdešimtmetė Evė Dreik gyvena žaviame ir apsnūdusiame Meino valstijos pajūrio miestelyje, bet retai kada iškelia koją iš savo pernelyg didelių tuščių namų, daug skaito ir klausosi keisčiausių tinklalaidžių. Jos geriausias draugas Endis mano, kad ji gedi beveik prieš metus žuvusio vyro. Ir Evė neprieštarauja.

Kai Endis jai pasiūlo nenaudojamą namo dalį išnuomoti savo vaikystės draugui, buvusiam beisbolininkui Dinui Teniui, Evė sutinka. Kaip ir Evės, Dino gyvenimas pasisuko ne ta linkme, jis patyrė didžiausią sportininkų košmarą – vieną rytą pabudęs nebesugebėjo mėtyti kamuoliuko ir iki šiol negali išsiaiškinti, kodėl. Tad abu susitaria: Evė neklausinės apie beisbolą, o Dinas – apie jos mirusį vyrą. Bet taisyklės dažnai ir sukuriamos tam, kad būtų sulaužytos…

Evė ir Dinas pabandys viską pradėti iš naujo, nes gyvenime, kaip ir beisbole, visada būna dar vienas šansas.

„Evę Dreik“ patariama skaityti akmenuotame paplūdimyje su vaizdu į švyturį. Tai aukščiausios prabos eskapizmo literatūra ir graži meilės istorija.“
Washington Post

„Žavinga, viltinga ir romantiška... Evė – nuostabi kompanionė.“
Rainbow Rowell

„Viskas, ko reikia, – tai šis šilumos kupinas romanas, liepsnojantis židinys, taurė gero vyno ir švelni palaikanti ranka.“
Roxane Gay

Linda Holmes (Linda Houms) – JAV populiariosios kultūros žurnalistė, rašytoja. „Evė Dreik viską pradeda iš naujo“ – debiutinis jos romanas, 2019 m. tapęs vienu iš „Goodreads Choice Awards“ finalistų. Savo bute Vašingtone L. Holmes gyvena su šunimi, kuris kantriai pozuoja jos fotografijoms. Laisvalaikiu žiūri pernelyg daug romantinių komedijų, kepa duoną, skaito lovoje ir neseniai numezgė pirmąją savo kepurę.

2050-ieji. Oderis – klestintis Vidurio Europos miestas. Neramumų draskomame žemyne jis garsėja vienus žavinčiais, kitus gąsdinančiais socialiniais bei politiniais eksperimentais. Apsijuosęs siena ir nustatęs griežtas sąlygas gyventojams, Oderis vadovaujasi viena pagrindine taisykle: žmogus turi būti naudingas. Jei neprisidedi prie miesto gerovės – tu jam nereikalingas.

Alanas netenka darbo, jį palieka žmona, o situaciją dar labiau apsunkina prastėjanti psichinė būklė: dienos tarsi išplaukusios, vis sunkiau suvokti, kas vyksta iš tiesų, o kas – tik pakrikusios sąmonės padarinys. Tačiau viena tikrai aišku: jei neras greito būdo išspręsti savo problemų, miestas jį deportuos. Alanui būtina vėl tapti naudingam. Ir susigrąžinti Aną.


„Šiurpus distopinis pasakojimas, nerimą labiausiai keliantis būtent tuo, kad aprašomi socialiniai eksperimentai toli gražu nėra neįmanomi. Haliucinuojanti, įsiurbianti istorija, verčianti susimąstyti apie mūsų prigimtį: kur yra ribos, galinčios mus sustabdyti? Ar jos išvis egzistuoja?“
Audrius Ožalas, knygų apžvalgininkas

„Paimkite Orwello „1984-ųjų“ pesimistinę neviltį, pridėkite Huxley'io „Puikaus naujo pasaulio“ hedonistinę neviltį, primaišykite amžiną mūsų siekį gerais norais išasfaltuoti bet kurį šunkelį į pragarą, pagardinkite jau dabar vykstančiais socialinio reitingo eksperimentais ir gausite visiškai įtikinančią ateitį – kuri, tikėkimės, neįvyks.“
Aidas Puklevičius, rašytojas, publicistas

Dainius Vanagas (g. 1989) baigė Kultūros istorijos ir antropologijos studijas Vilniaus universitete, vėliau įgijo semiotikos magistro laipsnį A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centre. Dalyvauja kultūriniame Lietuvos gyvenime, kuria bei publikuoja eksperimentinius literatūros kritikos ir prozos tekstus įvairiuose kultūros leidiniuose. Distopinis romanas „Oderis“ – pirmoji autoriaus knyga.

„Korede, aš jį nužudžiau.“

Visi žino, kad kraujas – tirštesnis už vandenį. Tik Koredė nebėra tikra, kiek dar ilgai pajėgs ginti seserį ir slėpti jos nusikaltimus. Ypač dabar, kai Ajula nusitaikė suvilioti ilgą laiką slapta Koredės meile buvusį gydytoją.

„Žaižaruojantis debiutas, aštrus kaip tas peilis vyrų nugarose.“
Publishers Weekly

„Nuodėmingai gardu!“
New York Times

„Juodojo humoro prisotintas ištikimybės, smurto ir artimųjų santykių pjūvis.“
Time

Oyinkan Braithwaite (g. 1988) studijavo Kingstono universitete Anglijoje, gyvena ir kuria Lagose, Nigerijoje. Romanas „Mano sesuo, serijinė žudikė“ sulaukė išskirtinio dėmesio: 2019-aisiais nominuotas „Booker Prize“ ir „Women's Prize for Fiction“ prizams bei pelnė „Anthony Award for Best First Novel“ apdovanojimą, 2020-aisiais tapo vienu iš „British Book Awards“ nugalėtojų ir pateko į daugybę geriausių tų metų knygų sąrašų.

„Keturios po blakstienomis žibančios ir spindinčios akys. Užpildančios visą veidrodžio stiklą. Klausimai, išnyrantys į paviršių ir vėl pasislepiantys. Nežinau: ugnelės ir šviesa akyse, tavo žvilgsnis į mane, mano žvilgsnis į tave, į tave vieną, į veidrodžio stiklą ir atgal, ir jokio atsakymo į klausimą, kas čia vyksta, jokio paaiškinimo.“

Mažame Norvegijos kaimelyje į paauglystę žengiančios mergaitės Sisė ir Unė užmezga ypatingą draugystę. Jos nuo pat pradžių pajunta atradusios neįprastą, joms pačioms neperprantamą tarpusavio ryšį. Tarsi būtų viena siela skirtinguose kūnuose. Tačiau vieną šaltą žiemos rytą Unė, užuot ėjusi į mokyklą, patraukia prie milžiniško užšalusio krioklio, vietinių vadinamo Ledo rūmu. Painūs ledo labirintai paklaidina Unę, o Sisė visą ilgą žiemą lieka įkalinta savo pačios minčių speige.

„Ledo rūmas“ – metaforiškas, skaidrus taupia kalba, tik Tarjei Vesaasui būdingu fragmentišku stiliumi parašytas romanas apie bundančius jausmus, vienatvę ir nepritapimą, žengimą į suaugusiųjų pasaulį, apie tamsias sielos kertes, kur tarpusavyje kovoja įvairios jėgos, jausmai ir troškimai.

„Koks šis romanas grynas. Koks subtilus. Koks galingas. Koks nepanašus į jokį kitą. Jis unikalus. Jis nepamirštamas. Jis ypatingas.“
Doris Lessing

„Jeigu reiktų įvardyti knygą, man keliančią klausimą, kodėl tai ne pati garsiausia knyga pasaulyje, rinkčiausi Tarjei Vesaaso „Ledo rūmą“.“
Max Porter

„Šis romanas – tai asketiškas poetinis grynumas, stojiška išmintis, virpantis gamtos atliepimas.“
Times Literary Supplement

„Pasakojimas prikaustantis, aprašymai kupini nuginkluojančio grožio, atsiverianti prasmė tokia pat didinga kaip tasai ežeras, po truputį virstantis ledu.“
Times

Tarjei Vesaas (Tarjė Vėsosas, 1897-1970) laikomas vienu iškiliausių XX a. norvegų rašytojų, tris kartus nominuotas Nobelio literatūros premijai. Bene geriausius savo romanus parašė perkopęs šešiasdešimtmetį. 1957 m. pasirodė romanas „Paukščiai“, 1963 m. – „Ledo rūmas“, laikomas vienu meistriškiausių T. Vesaaso kūrinių. 1964 m. už jį rašytojas buvo apdovanotas Šiaurės Tarybos literatūros premija ir tapo pirmuoju norvegų rašytoju, gavusiu šį svarbiausią skandinavų literatūros apdovanojimą. Iš viso T. Vesaas parašė per trisdešimt kūrinių. Jo knygos išverstos į daugelį pasaulio kalbų, ne viena buvo ekranizuota.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

„Gyvūnai miršta. Netrukus čia liksime vieni.“

Franė Stoun visad buvo iš tų, kurios geba mylėti, bet negali pasilikti. Viską palikusi praeityje, išskyrus savo paukščių sekimo įrangą, ji atvyksta į Grenlandiją, kad leistųsi į ilgą kelionę iki pat Antarktidos – paskui vienintelę likusią poliarinių žuvėdrų koloniją pasaulyje, paskui ilgiausią ir galbūt paskutinę jų migraciją. Įkalbėjusi laivo „Saghanis“ kapitoną, Franė kartu su įgula leidžiasi gilyn į atvirus vandenis, tolyn į pietus, ieškodama ne tik įrodymų, kad poliarinės žuvėdros gali išgyventi, bet ir bandydama susitaikyti su savimi ir savo skaudžia praeitimi.

Nuo Arkties iki Airijos, nuo Australijos iki Antarktidos – tai intymi vienos moters kelionė paskui paukštį ir kartu klajonė po savo į šipulius byrantį pasaulį, kupiną meilės ir netekčių. Tai odė prieš mūsų akis nykstančiam pasauliui, žmogiškajam ryžtui ir niekad nemirštančiai vilčiai, vietoms ir žmonėms, kuriuos mylime.

„Ypatinga, grožio ir nevilties kupina knyga.“
Emily St. John Mandel

„Šis romanas pakeri, bet ne taip, kaip pakeri pasakos. Charlotte McConaghy įvaldė rupios magijos formą, kuri nutvilko mūsų sielas. „Migracijas“ rekomenduoju visa širdimi.“
Geraldine Brooks

„Migracijos“ atveria langą į niūrią ateitį, kuri nė neatrodo tokia nutolusi nuo mūsiškės dabarties. Suprasdama, kaip gamta mus gydo, C. McConaghy parodo, kodėl neatidėliodami turime imtis visų priemonių jai apsaugoti.“
Time

„Romane galima atpažinti sumaniai permąstyto „Mobio Diko“ atšvaitų, nuostabių mūsų planetos gamtovaizdžių ir jos nykstančių gyventojų aprašymų. Ši kelionė atmintyje išliks ilgai ir jai pasibaigus.“
New York Times Book Review

Charlotte McConaghy (Šarlotė Makonahy) – australų rašytoja ir scenaristė. „Migracijos“ yra devintoji jos knyga ir pirmoji, sulaukusi didžiulės tarptautinės sėkmės. Amazon.com „Migracijas“ išrinko geriausia 2020 m. grožine knyga. Šis distopinis romanas gimė iš autorės meilės gamtai ir nerimo dėl šiandieninio pasaulio patiriamos įvairių gyvybės rūšių nykimo krizės.

Tėvo tikėjimas. Dukros ištikimybė. Motinos moralė.
Žmogžudystė, metanti šešėlį ant visiškai eilinės šeimos.

Jie – eilinė švedų šeima. Pastorius Adomas, advokatė Ulrika ir jų devyniolikmetė dukra Stela. Trise jie gyvena puikiame nuosavų namų rajone Lunde ir iš šalies jų gyvenimas atrodo nepriekaištingas. Bet vieną dieną visas jų pasaulis subliūkšta. Žmogžudyste apkaltinta Stela uždaroma į areštinę.

Sielvarto ištikti tėvai nesupranta nei kas atsitiko, nei ko reikėtų griebtis. Abu yra pasiruošę dėl Stelos paaukoti viską, tačiau ar jie iš tikrųjų pažįsta savo dukrą? O vienas kitą? Trijose knygos dalyse sekame tėvą, dukrą ir motiną. Pamažu ima ryškėti kiekvieno iš jų veidas ir visa tiesa apie tai, kas iš tikrųjų nutiko.

Mattiasas Edvardssonas parašė įtampos kupiną romaną apie visų tėvų baisiausią košmarą. „Visiškai eilinėje šeimoje“ jis pasakoja apie tris žmones, kurie mano vienas kitą pažįstantys, bet iš tikrųjų gyvena skirtinguose pasauliuose, ir meistriškai brėžia plonytę liniją tarp to, kas teisinga ir nedora, tarp nuoširdumo ir apsimetinėjimo, tarp melo ir tiesos.

„Privers suabejoti, ar tikrai pažįstate pačius artimiausius.“
Karin Slaughter

„Nepriekaištingas skandinaviškojo nuaro perliukas. Vienas iš geriausių šio žanro pavyzdžių.“
Linda Fairstein

„Veikėjai, įkalinti savo pačių moralinių pasirinkimų, sukurti taip tikroviškai, kad skaitant užgniaužia kvapą. Bet kuris tėvas ar motina perskaitę šią knygą nejučia susimąstys, kiek toli galėtų žengti, kad apsaugotų savo vaiką.“
Fiona Cummins

„Sluoksnis po sluoksnio demaskuoja kompromisus, kuriuos pasirenkame, kad atrodytume tokie, kokių tikisi mūsų mylimiausieji.“
New York Times

Mattias Edvardsson (Matiasas Edvardsonas, gim. 1977) – švedų mokytojas ir rašytojas. Pasirodęs 2018-aisiais, autoriaus debiutinis romanas „Visiškai eilinė šeima“ sukėlė tikrą audrą Švedijos knygų rinkoje, o jo autorių teisės buvo parduotos net 34 šalyse. M. Edvardssono talentas pelnytai lyginamas su didžiausiais skandinavų suspenso meistrais ir pasauliniu A. J. Finn bestseleriu „Moteris lange“. „New York Times“ knygą išrinko vienu iš septynių geriausių 2020 m. vasaros psichologinių trilerių.

Šeši nepažįstamieji ir viena juos vienijanti nepatogi gyvenimo tiesa…

„Visi meluoja apie savo gyvenimą. Kas būtų, jei, užuot melavę, sakytumėt tiesą?“ Ekscentriškas, bet labai vienišas menininkas Džulianas Džesopas šį klausimą užrašo savo žalsvajame sąsiuvinyje, pavadina jį „Nuoširdumo projektu“ ir palieka jaukioje Monikos kavinėje netoli namų. Suradusi Džuliano sąsiuvinį ir jo įkvėpta, Monika atvirai užrašo savo istoriją ir pasiryžta padėti Džulianui. Tik nė vienas nesitiki, kad tokie maži gerumo gestai gali šitaip pakeisti kitų žmonių gyvenimą...

Žalsvasis sąsiuvinis keliauja iš rankų į rankas po Londoną, vienišių miestą, kol galiausiai šeši nuoširdūs, keisti, kartais juokingi, kartais skaudžiai liūdni nepažįstamieji, žalsvajame sąsiuvinyje išguldę slapčiausius savo išgyvenimus, susiburia Monikos kavinėje. Jie visi savaip patirs, ką reiškia būti sąžiningiems: kai kam bus lemta nusivilti, o kai kam – netikėtai atrasti meilę.


„Istorija, kupina vilties, kurios mums visiems šiuo metu taip reikia.“
Woman & Home

„Pakeliantis dvasią ir priverčiantis susimąstyti kūrinys.“
Sophie Kinsella

„Džiaugsmingas skaitinys, kuris sušildo iš vidaus.“
Beth Morrey

„Jeigu Monikos kavinė iš tikrųjų egzistuotų, užsukčiau į ją kasdien.“
Laurie Frankel

„Gražus romanas, perduodantis svarbią žinutę. Nepaprastai tinka šiems laikams.“
Jill Santopolo


Clare Pooley (Klerė Pūlei) – britų rašytoja ir tinklaraštininkė. Ji ilgai dirbo reklamos srityje, kurioje riba tarp nuoširdumo ir fiktyvumo labai trapi, taip pat yra populiaraus tinklaraščio „Mummy was a Secret Drinker“ („Mamytė slapta gėrė“) ir atsiminimų knygos „The Sober Diaries“ („Blaivūs dienoraščiai“) autorė. „Tiesą pasakius“ – debiutinis jos romanas – tapo tarptautiniu bestseleriu, išleistas 30-yje šalių ir skaitytojų rekomenduojamas romano „Eleonorai Olifant viskas gerai“ ir filmo „Love Actually“ („Tegyvuoja meilė“) gerbėjams.

Hansas Kristianas Andersenas visą savo brandų gyvenimą iki pat mirties rašė dienoraštį. Išskyrus neilgą tarpsnį. Grįžęs iš kelionės po Italiją 1834-ųjų vasarą, būsimasis pasakininkas pusantrų metų dienoraštyje nepaliko nė vieno įrašo. Vis dar nežinoma, kodėl.

Hansas Kristianas Andersenas atvyko į Kopenhagą turėdamas vienintelį tikslą – kurti ir savo menu šlovinti Aukščiausiąjį. Tačiau dabar jis – pagarsėjęs Kopenhagos keistuolis, niekad pripažinimo nepelnęs poetas. Jau kuris laikas kišenėse švilpauja vėjai, o aukštuomenė demonstratyviai juokiasi tiesiai į akis. Nuo visiškos pražūties gelbsti tik pasiturinčios Kolinų šeimos protekcija. Tačiau ir jų galia susvyruoja, kai Anderseną apkaltina žiauriai išniekinus ir nužudžius Gatvelyno nuodėmių namuose gyvenusią prostitutę Aną.

Andersenas dievagojasi esąs nekaltas. Bet juo niekas netiki – tik šis keistuolis galėtų įvykdyti kraupų nusikaltimą. Hansui Kristianui lieka viena išeitis: maldauti įtakingų asmenų, kad jam būtų suteikta galimybė įrodyti nekaltumą. O tam prireiks ne tik pasinerti į tamsiausius, alkoholiu ir išmatomis dvokiančius Kopenhagos užkampius, bet ir įtikinti prisijungti užvis labiausiai jo nekenčiantį žmogų – nužudytosios Anos seserį Molę. Keistajai detektyvų porai duodamos trys dienos: arba ras nusikaltėlį, arba, įtūžusios minios džiaugsmui, Hanso Kristiano galva lėks nuo pečių.

„Kokia istorija!“
Weekendavisen

„Niūri, kvapų persmelkta, susiskaldžiusi dekadentiškų turtuolių ir vargšų Kopenhaga, įstrigusi ant slenksčio tarp pažangos ir prietarų. Įspūdinga ir tikra.“
Dagbladet Bureau

Rydahl & Kazinski – kolektyvinis trijų gerai Danijoje žinomų rašytojų Thomaso Rydahlo, Anderso Rønnowo Klarlundo ir Jacobo Weinreicho pseudonimas. „Undinėlės mirtis“ – pirmoji bendra jų knyga. Remdamiesi H. K. Anderseno pasakomis, jie kuria makabrišką istoriją, galėjusią vykti XIX a. Kopenhagoje. Realūs H. K. Anderseno biografijos faktai pinasi su spėlionėmis, kas galėjo įkvėpti pasakų autorių sukurti žymiąją „Undinėlę“, pirmą kartą publikuotą kaip tik po dienoraštyje trūkstamo laikotarpio – 1837 metais.

Nikas Fosa – laisvos sielos žmogus, buvęs Kanados specialiųjų pajėgų karys – bando įsišaknyti Ukrainoje, kur gyveno ištisos jo giminės kartos. Gindamas savo rankomis užaugintą derlių Nikas jau manėsi susidorojęs su banditais, bet vieną dieną iš sąskaitos dingsta visi gimtinėje uždirbti pinigai. Ieškodamas tiesos Nikas pakliūva į painų Ukrainos korumpuotų valdininkų, oligarchų ir nusikaltėlių žaidimą. Bet šie tėra figūros, kurias, naudodamasi jų godumu, stumdo didžiojo brolio ranka. Kremlius perka Ukrainos laisvę, šelpdamas jos prezidentą, ir taip neleidžia šaliai gręžtis į Vakarus. Tačiau gerai apskaičiuoti ėjimai susiduria su stichija – prabudusia ukrainiečių laisvės dvasia. Matydama, kad valdžia kėsinasi į jos laisvą valią, tauta buriasi į Maidaną. Prasideda dramatiškos paprastų žmonių ir treniruotų valdžios pakalikų kovos. Niko, kaip profesionalaus kario, patirtis būtų naudinga tautiečiams, bet jis dvejoja: ar ši kova tikrai jo?

„Juodas sniegas, raudonas dangus“ – įtempto siužeto romanas, gyvai šaržuojantis posovietinį tebetirpstančios Rusijos imperijos veidą ir keliantis esminį laisvo žmogaus ir laisvos tautos klausimą.


„Šis romanas man yra herojinis epas – įtraukiantis ir nepaleidžiantis, apie žmogų ir tautą, siekiančius to paties – teisingumo ir laisvės. Skaitydamas klausiau savęs, kiek toli galėčiau nueiti, atsidūręs tokioje padėtyje. Neabejoju, paklausite ir Jūs.“
Edmundas Jakilaitis


Ramūnas Bogdanas (gim. 1959 Kaune) – „Delfi“ apžvalgininkas. Aktyvus Sąjūdžio dalyvis, dirbo Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) pirmininko Vytauto Landsbergio patarėju užsienio politikos klausimais. Apdovanotas Sausio 13-osios medaliu. Ukrainoje nekart bendravo su revoliucinių įvykių dalyviais, skaitė paskaitas Kijeve, Odesoje, Mykolajive, Dniepre. Kinijoje įšventintas į 13-os kartos čen stiliaus taidzi kovos meistrus. „Juodas sniegas, raudonas dangus“ – antra knyga iš R. Bogdano romanų ciklo „Ukrainos tridantis“, dedikuoto pastarojo dešimtmečio įvykiams Ukrainoje. 2018 m. pasirodė pirmas ciklo romanas „Prie bedugnės“.

„Aš nesu žudikas – aš esu daugiau negu tai.
Aš nesu marokietis, aš nesu prancūzas, aš nesu ispanas – aš esu daugiau negu tai.
Aš nesu musulmonas – aš esu daugiau negu tai.
Darykite su manimi, ką norite.“

Lakdaras – ką tik pilnametystės sulaukęs tanžerietis, svajojantis apie laisvę ir geresnį gyvenimą Europoje. Atstumtas šeimos dėl uždraustų jausmų pusseserei Meriem, jis leidžiasi ieškoti savo vietos pasaulyje ir galiausiai atsiduria vienoje prasčiausių, bet ir vienoje spalvingiausių Barselonos gatvių – „carrer Robadors“, Vagių gatvėje. Prancūziškų knygų skaitmenintojas, nėkart jūron kojos nekėlęs junga, negyvėlių surinkėjo asistentas – kelios iš stotelių, kurias jis turi, pamažu suaugdamas, aplankyti.

„Vagių gatvė“ – tai pasakojimas apie dideles žmogaus svajones ir žlungančias viltis, vaiko virsmo suaugusiuoju, pasišventusio tikinčiojo virsmo nusidėjėliu istorija, kurios fone sukyla ir išblėsta pirmoji Arabų pavasario revoliucijos banga, stiprėja religinis ekstremizmas, nukreiptas į Lakdaro svajonių kraštą – Ispaniją, o Barseloną siaučia kruvinos katalonų nepriklausomybės kovos. Galų gale Lakdaras, tarsi kartojantis Alberto Camus romano „Svetimas“ herojaus likimą, ima nujausti neišvengiamą tiesą: kad ir kiek kartų pradėsi gyvenimą iš naujo, kad ir kaip stengsiesi pritapti, tavo praeitis ir tavo kultūra nuolat lips tau ant kulnų, kol galop liksi vienas, svetimas tarp savų.

„Štai toks turi būti didis šiuolaikinis prancūzų romanas. Jo proza gelia, o veikėjai išlaiko mūsų prielankumą, kad ir kokie ekstremalūs būtų jų poelgiai. Enard'as sujungia Céline'o ir Camus literatūros tradiciją, bet sykiu žengia visiškai savitu literatūros keliu.“
Patrick McGuinness

„Jautri elegija prieštaringumų draskomai jaunystei.“
Publishers Weekly

„Nuo šiol skaitysiu viską, ką parašys Enard'as: jo kalba nenustygsta puslapyje, jis nebijo apmąstyti sudėtingų idėjų, geba bet kokiam veikėjui įpūsti dvasios, jo charakteriui suteikti kompleksiškumo ir dviprasmybės, jo gyvenimą apdovanoti likimo grožybėmis ir baisybėmis.“
Lee Klein

Mathias Enard (Matijasas Enaras, g. 1972) – vienas garsiausių šių laikų prancūzų rašytojų. Studijavo persų ir arabų kalbas, ilgai gyveno Artimuosiuose Rytuose ir Barselonoje. Už romaną „Kompasas“ apdovanotas Goncourt'ų premija (2015) ir nominuotas „Man Booker International“ premijai (2017). „Vagių gatvė“ – naujas autoriaus romanas lietuvių kalba, apdovanotas tokiomis premijomis kaip „Liste Goncourt / Le Choix de l'Orient“, „Prix littéraire de la Porte Dorée“ ir „Prix du Roman-News“.


Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Priekabi. Užsispyrusi. Ir be galo vieniša...

Septyniasdešimt devynerių Milisentos Karmaikl dienos slenka lėtai ir nuobodžiai. Mylimo vyro Leo nebėra šalia, dukra nebeaplanko, o sūnus su anūku Artūru išsikraustė į kitą pasaulio kraštą. Tačiau vieną lemtingą dieną parke į ponios Karmaikl gyvenimą įvirsta spalvingiausia kada nors sutikta kompanija: pusamžė ryškiai pasidažiusi Silvija, ūmaus būdo žurnalistė Andžela ir mielas geltonplaukis berniukas Otis. Tai galėtų būti nauja pradžia, galimybė pamiršti vienišą kasdienybę ir atsikratyti ilgus metus slėgusios kaltės... Tik Misė nežino, ar jai pakaks jėgų dar kartą atverti naujo gyvenimo duris.


„Gyveno kartą Uvė“ ir „Eleonorai Olifant viskas gerai“ skaitytojams.“
Knygynų tinklas „Waterstones“

„Kaip švelnus ir šiltas apkabinimas.“
Sarah Haywood

Beth Morrey (Bef Mory) – laisvai samdoma žurnalistė, TV prodiuserė, gyvena Londone su šeima ir kalyte Polly. Debiutinio romano idėją jai įkvėpė pasivaikščiojimas parku, lėtai stumiant miegančio kūdikio vežimėlį. „Išgelbėti Misę Karmaikl“ tapo „Sunday Times“ bestseleriu, o B. Morrey įtraukta į geriausių 2020-ųjų debiutantų sąrašą.

„Kur glūdi muzika, kai neskamba? – spėliojo ji. Ir pasidavusi atsakydavo: tegu iš mano gyslų padaro arfą, kai numirsiu.“

Tai jaunos moters vardu Žoana, kuri literatūros kritikų laikoma pačios Claricės Lispector asmenybės menine falsifikacija, brandos istorija, parašyta sąmonės srauto metodu. „Ponia Bovari – tai aš“, – cituodama Gustave'ą Flaubert'ą, atsakė C. Lispector, paklausta apie panašumą į savo personažę. Žoanos keistumas aplinkinius ir atstumia, ir traukia. Nuo pašėlusios ir vienišos vaikystės, nelaimingos santuokos su Otavijumi iki sprendimo atsisakyti konvencionalaus gyvenimo taisyklių ir rasti pasaulyje savo kelią vienai ir nepriklausomai – be galo trapi, protinga, ekscentriška, kūrybinga ir užsisklendusi Žoana puoselėja sudėtingą ir permainingą vidinį pasaulį, apmąsto žmogaus egzistencijos prasmę, jo nuodėmingumą, laisvę būti savimi. „Arti laukinės širdies“ – impresionistinis, sapniškas ir intelektualus romanas, kuriame C. Lispector, išreikšdama panašią egzistencinę jauseną kaip ir jos amžininkai Albert'as Camus ar Jean-Paulis Sartre'as, klausia, ar kuris nors iš mūsų iki galo galime suvokti, kas iš tikrųjų esame ir kokia mūsų paskirtis šiame pasaulyje.

„Viena iš neatrastų XX a. literatūros milžinių. Jos kūryba rikiuojama šalia Flanno O'Brieno, Jorgės Luiso Borgeso, Fernando Pessoos palikimo.“
Colm Tóibin

„Hipnotizuojančios Claricės Lispector – sfinksės, kerėtojos, šventosios baisūnės – atgimimas yra vienas svarbiausių XXI a. literatūrinių įvykių.“
New York Times

„Nepriekaištinga ir nesuklasifikuojama... Spalvinga, kultūringa, niūri Lispector yra XX a. menininkės simbolis. Ji priklauso tam pačiam panteonui kaip Franzas Kafka ir Jamesas Joyce'as.“
Edmund White

„Viena paslaptingiausių XX a. rašytojų.“
Orhan Pamuk

„Lispector turi deimanto kietumo intelektą, vizionierės instinktą ir humoro jausmą, kuris laviruoja tarp naivios nuostabos ir išdykėliškos komedijos.“
Rachel Kushner

„Ar išdrįsiu pasakyti? Jei jau jos kūryba sujaudina, tai sujaudina taip, kaip jokia kita kada nors skaityta literatūra.“
Benjamin Moser

Clarice Lispector (Klarisė Lispektor, 1920–1977) – iškiliausia XX a. brazilų rašytoja, tituluojama svarbiausia žydų autore po Kafkos, vadinama rašytoja, kuri „atrodė kaip Marlene Dietrich ir rašė kaip Virginia Woolf“, viena žinomiausių, bet mažiausiai suprastų Lotynų Amerikos autorių. Gimė Vakarų Ukrainoje, bet dėl antisemitizmo su šeima 1922-aisiais persikėlė į Braziliją. Užaugo Resifėje, vėliau, persikėlusi į Rio de Žaneirą, studijavo teisę. Kartu su vyru diplomatu gyveno Italijoje, Šveicarijoje, Anglijoje, JAV, su juo išsiskyrusi 1959-aisiais grįžo į Rio de Žaneirą. „Arti laukinės širdies“ (1943), pirmas autorės romanas, kurį ji parašė būdama vos 23-ejų, Brazilijoje tapo precedento neturinčia literatūros sensacija. Už šį romaną ji gavo presitižinę „Graca Aranha“ literatūros premiją ir Brazilijoje tapo žinoma kaip „uraganas Klarisė“. Jos kūrybinį palikimą sudaro devyni romanai, septyni apsakymų rinkiniai, penkios knygos vaikams. Labiausiai C. Lispector vertinama už revoliucingą kalbą, išskirtinį literatūrinį stilių, taiklų veikėjų, dažniausiai moterų, vidinio pasaulio atskleidimą. 2020-ieji – Claricės Lispector gimimo šimtosios metinės.

„– Kokią žinią norėtumėte perduoti naujos knygos laukiantiems skaitytojams?
– Kad nebelauktų. Neberašysiu.“

1999 metais, būdamas vos trisdešimt penkerių, kultinis trijų romanų autorius Natanas Favlesas lyg iš giedro dangaus praneša baigiąs karjerą ir pasitraukiąs į laukine gamta bei uždara bendruomene garsėjančią Bomono salą Viduržemio jūroje.

Prabėgo beveik dvidešimt metų. Favleso populiarumas nė kiek neišblėsęs. Suviliota garsaus rašytojo paslapčių, į Bomoną atvyksta žavinga šveicarė žurnalistė Matilda Monei. Tačiau kartu su jos pasirodymu saloje pradeda dėtis keisti dalykai. Pirma dingsta Favleso numylėtas šuo, o vėliau viename iš paplūdimių randamas kraupiai sudarkytas moters lavonas. Ir įtampa saloje po truputį ima kaisti.

„Žaižaruojantis, įtemptas, netikėtas.“
Grande Librairie

„Kaip negailestingai, lyg mėgaudamasis, Musso žaidžia skaitytojų nekantrumu!“
Parisien

Guillaume Musso (Gijomas Muso, g. 1974) – populiariosios literatūros fenomenas, devynerius metus iš eilės pripažintas skaitomiausiu autoriumi Prancūzijoje. Jo knygos išverstos į 41 pasaulio kalbą, o „Slaptas rašytojų gyvenimas“ ilgiau nei metus po pasirodymo išsilaikė aukščiausiose Prancūzijos knygų topų pozicijose.

Ėjo 1959-ųjų vasara Braitone, kurortiniame Anglijos pajūrio mieste. Pačiame pirso gale, tiesiai virš sūkuriuojančių vandenų, šiltais vasaros vakarais vyko stebuklai. Varjetė numerius atlikdavo nepamirštama trijulė: programos konferansjė Džekas Robinsas, iliuzionistas Ronis Dinas ir jo enigmatiškoji asistentė Ivė Vait. Įžengę į sceną jie virsdavo Džeku Robinsonu, Didžiuoju Pablu ir Eva. Ir publiką burte užburdavo ryškiaspalviais kostiumais, dainomis, stepo šokiais ir baltomis nosinėmis, virstančiomis baltais balandžiais.

Vasaros gale kibirkščiuojantis Ivės sužadėtuvių žiedas, kurį jai padovanos Ronis, bus nusviestas į ribuliuojančius vandenis, o vienas iš trijulės visam laikui pradings be žinios.

Šioje aukščiausios prabos literatūrinėje iliuzijoje sceną dalijasi tikra magija ir nenuspėjama tikrovė, tuoj iš rankų išslysiantis ir praeitimi tapsiantis pasaulis ir nepažini ateitis, lemtingos gyvenimo akimirkos ir atsitiktinumai, likimas ir XX a. istorija, meilė, prisiminimai – ir regimybės.

„Savitas literatūros mago apžavų pasaulis.“
Sunday Times

„Nė neįsivaizduoju, kaip Swiftas tai sugeba… Stebuklingas pasakojimas.“
Guardian

„Subtilus išnykusio pasaulio portretas.“
Independent

„Nebylaus liūdesio ir magiško grožio prisodrintas romanas.“
Telegraph

Grahamas Swiftas (Grehemas Sviftas, g. 1949) – vienas garsiausių šiuolaikinių britų rašytojų, premijos „Man Booker“ laureatas. Jo literatūrinis talentas lyginamas su Virginios Woolf, Kazuo Ishiguro ar Juliano Barneso, kūriniai išversti į daugiau kaip 30 kalbų, o kai kurie jų įtraukti į Didžiosios Britanijos mokyklų literatūros istorijos programą. „Regimybės“ – naujausias autoriaus romanas.


Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Madi ir Evą sieja išskirtinis ryšys. Savo jaukiame pasaulyje jos ilgai gyveno tik dviese. Nors jas visada aplanko seneliai ir geriausios Madi bičiulės, o prieš kelerius metus kartu apsigyveno Evos draugas Robinas, jau daugybę kartų Madi ir Eva įsitikino, kad niekas, visiškai niekas negali atstoti mamą ir dukrą jungiančios gijos ar jos nutraukti. Net šešiolikmetei diagnozuotas vėžys.

„Visi pasaulio vandenys“ – tai lyg ledas eižėjantis Madi ir Evos gyvenimas, pastangos rasti jėgų drąsiai pasitikti išbandymus, nepalūžti ir neperžengti vienai kitos ribų bei išsaugoti gražiausius mylinčius žmones siejančius jausmus ir atsiminimus. Ypač tada, kai prieš akis po truputį veriasi nebūtis.

„Dailiai ir jautriai suaustas motinos ir dukters – jų meilės, netekties, širdgėlos – paveikslas.“
Kirkus

„Šildanti ir kartu žeidžianti širdį.“
Booklist

Karen Raney (Karen Reini) – rašytoja, tapytoja, meno kritikė, dėstanti Rytų Londono universitete. Prieš pasinerdama į rašymą, dirbo medicinos slauge. Už debiutinį romaną „Visi pasaulio vandenys“ 2017-aisiais jai įteikta Pat Kavanagh vardo premija.

„Tikėjau, kad mūsų santuoka panaši į gražiai nuaustą gobeleną, netvirtą, bet pataisomą. Mes dažnai jį įplėšdavom ir užadydavom – visada šilkiniu siūlu, dailiu, bet trūkinėjančiu.“

Jaunavedžiai Selestija ir Rojus turėjo viską: įdomias profesijas, namus, žydinčią meilę – ranka pasiekiamas svajones. Tačiau vieną naktį jų šviesi ateitis subyra, kai Rojus neteisingai apkaltinamas išprievartavimu. Selestija neabejoja savo vyro nekaltumu, ir jiedu pasiryžę ištverti dvylika metų kalėjimo: vienas kitam rašo ilgus meilės laiškus, kantriai laukia dienos, kai vėl susitiks laisvėj. Tačiau net būdama nepriklausoma ir savarankiška Selestija ilgainiui ima ilgėtis peties, ant kurio pasiguostų ir nusiramintų. Ir Rojus tai ima nujausti.

Šis daugiaspalvis meilės, santuokos, ištikimybės paveikslas – žvilgsnis į širdis ir protus žmonių, kuriuos išskyrė ir negrįžtamai pakeitė nuo jų nepriklausančios aplinkybės. Ar meilė gali ištverti ilgus metus atskirai? Ar santuoka įmanoma negyvenant kartu? Ir ar šių laikų Penelopė liks ištikima ir sulauks grįžtant savo Odisėjo?

„Viena iš daugybės įgimtų Tayari dovanų – savo žodžiais palytėti mūsų sielas.“
Oprah Winfrey

„Jaudinantis portretas jaunos afroamerikiečių poros, kurios gyvenimą nulemia neteisinga kalėjimo bausmė.“
Barack Obama

„Patiki kiekvienu žodžiu.“
knyguziurkes.wordpress.com

Tayari Jones (Tajari Džouns, g. 1970) – amerikiečių rašytoja. Parašė keturis romanus. Jos naujausias kūrinys „Nuojautos“ apdovanotas „Women's Prize for Fiction“ ir daugeliu kitų literatūros prizų, įtrauktas į Oprah Winfrey knygų klubo skaitinių sąrašą ir Baracko Obamos mėgstamiausių 2018 m. skaitytų kūrinių sąrašą. Romanas išleistas daugiau kaip 20 šalių.

Jie vadino ją Mikrobų Moterimi. Šiltininke Mere.

Bėgdama nuo skurdaus ir nepakeliamai sunkaus gyvenimo Airijoje, Merė Melon atvyksta į Niujorką. Užsispyrusi, ryžtinga ir pasitikinti savo jėgomis, sunkiu darbu ji prasiskina kelią į Niujorko aukštuomenės namus ir netrukus tampa visų gerbiama virėja. Tačiau tarnaudama vis kitiems šeimininkams, Merė nė neįtaria, kad paskui ją driekiasi vidurių šiltinės nešamos mirties šleifas.

Susekta ir įkalinta užkrečiamųjų ligų pacientams skirtoje izoliuotoje saloje, visuomenės akyse Merė – mirtį sėjantis monstras, o gydytojams ji – sensacingas atradimas, kad užkratą platinantis žmogus pats niekada nepasijunta prastai. Ir iš tiesų Merė nesijaučia serganti, todėl medikų ir visuomenės veiksmai jai atrodo neteisingi. Ji negali susitaikyti su nelaisve, slegiančia vienatve ir viešu pažeminimu. Tik ne po to, kai dėl visko teko taip sunkiai kovoti.


„Tai savita vienos moters atgailos istorija ir liudijimas, kokia stipri gali būti valia ir nenoras pripažinti to, kas sunkiai suvokiama. Tačiau saviapgaulei susidūrus su neišvengiama realybe, visos viltys subyra į šipulius.“
New York Times Book Review

„Įsibaiminusios XX a. pr. visuomenės akyse demonizuota Šiltininkė Merė pagaliau įgauna kūną ir kraują, tikras, žemiškas emocijas.“
LIBRARY JOURNAL


Mary Beth Keane (Merė Bet Kyn, g. 1977) – airių kilmės amerikiečių rašytoja. 2005 m. Virdžinijos universitete ji įgijo Vaizduojamojo meno magistro laipsnį. „Šiltinė“ – antroji autorės knyga, paremta tikra XX a. pradžioje Niujorke gyvenusios Mary Mallon, geriau žinomos Šiltininkės Merės vardu, istorija. 2017 m. „BBC America“ paskelbė žinią, kad pagal knygą kuria mini serialą, Merės vaidmenį atliks aktorė Elisabeth Moss.

Dvi šnipės.
Uždraustas šedevras.
Galimybė pakeisti istoriją.

1956-ieji. Iškiliausias to meto rusų rašytojas Borisas Pasternakas užbaigia romaną „Daktaras Živaga“, kurį įkvėpė tragiška ir aistringa jųdviejų su Olga Ivinskaja meilės istorija. Dėl maištingo pobūdžio romaną Sovietų Sąjungoje bus uždrausta išleisti, likusiam pasauliui jis taps sensacija, ir netrukus autoriui pelnys Nobelio literatūros premiją.

CŽA, suvokdama „Daktaro Živagos“ vertę ir galią parodyti, kaip sovietinė sistema varžo minties laisvę ir persekioja savo piliečius, Šaltojo karo lenktynėse nusprendžia pasinaudoti geriausios rusų literatūros įtaiga. Jų tikslas – romaną, tituluojamą didingiausia XX a. sukurta meilės istorija, slapta nugabenti už geležinės uždangos ir jo nešamą žinią paskleisti SSRS piliečiams. Šios ypatingos misijos imasi dvi CŽA šnipės: patyrusi ir rafinuota Salė ir talentinga naujokė Irina.

„Mūsų čia nebuvo“ – tikrais įvykiais paremtas pasakojimas apie meilę, kūrybą, pareigą, pasiaukojimą ir neblėstantį tikėjimą, kad menas gali pakeisti pasaulį, literatūra – istoriją.

„Žavinga literatūrinė puota.“
New York Times

„Šiame romane galią keisti istoriją autorė įduoda į moterų rankas.“
Time Magazine

Lara Prescott (Lara Preskot) – amerikiečių rašytoja. „Mūsų čia nebuvo“ – jos debiutinis romanas, kurio autorių teises įsigijo daugiau kaip 30 šalių. Tik pasirodęs „Mūsų čia nebuvo“ užkopė į daugelio šalių bestselerių viršūnes, 2019 m. įtrauktas į Reese Witherspoon knygų klubo sąrašą, pagal romaną statomas filmas. L. Prescott studijas baigė Michener rašytojų centre Teksaso universitete. Jos apsakymai spausdinti „Southern Review“, „Hudson Review“, „Crazyhorse“ ir daugelyje kitų leidinių. Autorė gyvena su savo šeima, katėmis ir šunimi Ostine, Teksase.

Spalvink, iškirpk, suklijuok ir kurk įvairiausius žaidimus!

Kaip žaisti:
1. GAUDYNĖS MIESTE.
Piešk kelius, žymėk juos kelio ženklais, statyk namus, ligonines, gaisrines ir policijos stotis – tegul popieriniai automobiliai atgyja: kviesk policijos ekipažą, jei pastebėsi piktąjį DŽIPĄ MONSTRĄ, kuris skrieja per miestą vaikydamasis mažutėlį MINI COOPER. Tegul TRAKTORIAI ir GAISRINĖS blokuoja kelius, POLICIJOS automobiliai jungia švyturėlius ir lekia sustabdyti kelių eismo taisyklių pažeidėjo.
2. AUTOMOBILIŲ PARODA.
Spalvink automobilius ir kviesk šeimos narius ar draugus į jų parodą! Čia galėsi pasigaminti ir legendinį VOLKSWAGEN autobusiuką, MOKYKLINĮ autobusą, TAKSI, SPORTINIUS automobilius, ir kitus visų laikų populiariausius modelius.
3. GELBĖJIMO TARNYBŲ VADAS.
Tapk gelbėjimo tarnybų vadu, su GAISRINE skubėk gesinti gaisro, GREITOSIOS PAGALBOS automobilį siųsk padėti sužeistiesiems, o POLICIJOS EKIPAŽĄ – tirti įvykio ir surinkti įkalčių.

Kodėl spalvinti ir karpyti taip svarbu?
Spalvinimas ir karpymas lavina smulkiąją motoriką, o ši itin svarbi sklandžiai kalbai, rašymui ir net skaitymui. Spalvindamas ir karpydamas išmoksi susitelkti, lavinsi koordinaciją ir rankos tikslumą.
Be to, spalvinimas, kaip ir piešimas, ugdo kantrybę, mažina emocinį nuovargį ir padeda atsipalaiduoti, nusiraminti.

Sprendimas tiems, kurie neranda darbuotojų dabar

„Kodėl vieni randa, o kiti – ne? Ką daro tie, kuriems pavyksta pritraukti ir teisingai atsirinkti darbuotojus? Kaip atrinktuosius tinkamai įvesti, kad jie ne tik efektyviai dirbtų, bet ir būtų įsitraukę, motyvuoti bei liktų įmonėje? Kaip išlaikyti tuos, kurių reikia visiems kitiems?

Šioje knygoje bandome atsakyti į šiuos ir kitus su personalo vadyba susijusius klausimus.

Pateikiame ir geriausią personalo vadybos patirtį taikančių organizacijų pavyzdžių. Sėkmingos istorijos visada turi savo autorius.

Knygą skiriame Jums. Tiems, kurie rūpinatės, kaip pritraukti ir atrinkti. Ir išlaikyti. Geriausius.

Jūs atliekate nepaprastai reikšmingą vaidmenį vertės kūrimo grandinėje.“
Valerija ir Saulius

Saulius Jovaišas – vadovų konsultantas, lektorius, straipsnių ir seminarų autorius, projekto „Boso valanda“ kūrėjas, knygų „Boso valanda“, „Ieškai darbo?“ ir „Misija Talentai“ bendraautoris.

Valerija Buzėnienė – talentų pritraukimo, darbuotojų paieškos ir atrankos praktikė, įmonių konsultantė, lektorė, knygų „Boso valanda“ ir „Misija Talentai“ bendraautorė.