Aldas Stulpinas

Charlesas Eisensteinas yra oratorius, mokytojas ir rašytojas, daugiausia dėmesio skiriantis civilizacijos, sąmonės, pinigų, aplinkosaugos ir kultūrinės žmonių evoliucijos temoms. Didžiulio populiarumo sulaukę jo straipsniai bei trumpi vaizdo įrašai išgarsino jį kaip originalų, į apibrėžimus netelpantį socialinį filosofą bei kontrkultūros atstovą.

Kas nutiktų, jei į ekologinę krizę pažvelgtume ne per kaltę, savigraužą, racionalius skaičiavimus ar grasinimus pasaulio pabaiga, o per meilės prizmę? Kaip planetos gydymas atrodytų iš bendrasties būvio, trinančio atskiros savasties ribas, perspektyvos? Kodėl daugumą mūsų apėmęs nejautrumas ir kaip tai prisideda prie krizės? Kaip dabartinę aplinkosaugininkų poziciją formuoja karo mentalitetas ir ar gali būti, kad jo aktualumas slopsta? Kaip upių, miškų ir kitų gamtos būtybių matymas kaip šventų galėtų būti pati pragmatiškiausia ir veiksmingiausia strategija?

Šioje knygoje Charlesas Eisensteinas, leisdamasis iki giliausių žmonijos problemų šaknų, pateikia vizionierišką, tiek mokslo, tiek dvasinę plotmę integruojančią perspektyvą. Iš esmės tai stipriai įžeminanti ir įgalinanti knyga, pateikianti nemažai realių, praktiškų ir labai įkvepiančių žemės ir žmonijos gydymo pavyzdžių.

"1930 m. Johnas Maynardas Keynesas spėjo, kad iki šimtmečio pabaigos technologijos jau bus pakankamai pažengusios, kad tokiose šalyse kaip Didžioji Britanija ar Jungtinės Valstijos būtų įvesta penkiolikos valandų darbo savaitė. Yra daugybė argumentų, leidžiančių manyti, kad jis neklydo. Technologine prasme mes esame visai pajėgūs tą padaryti. Ir vis dėlto tai neįvyko. Vietoj to technologijos pasitelktos ieškant būdų, kaip priversti mus visus dirbti dar daugiau. Tam reikėjo sukurti darbus, kurie iš esmės būtų beprasmiai. Didžiulės masės žmonių, ypač Europoje ir Šiaurės Amerikoje, praleidžia ištisas karjeras vykdydami užduotis, kurios, giliu jų įsitikinimu, iš tikrųjų yra nereikalingos. Būtent šiuos darbus ir siūlau vadinti „šūdmalos darbais“."

David Graeber

David Graeber (1961–2020) – pasaulinio garso antropologas ir aktyvistas. Graeberis taip pat aktyviai dalyvavo tarptautiniuose aktyvistų judėjimuose, buvo vienas iš Occupy Wall Street ideologų.

Daugybės akademinių interpretacijų susilaukęs romanas „Abiem pavidalais“ („Podoboji“) yra pirmoji Prahos trilogijos „Agonijos miestas“ („Trýznivé město“, 1999) dalis. Tai kruopščiai sukonstruota, intelektuali proza, iš skaitytojo reikalaujanti daug dėmesio ir, greičiausiai, ne vieno skaitymo.

Daniela Hodrová (g. 1946) — čekų literatūros teoretikė, rašytoja, poetė ir vertėja. Skaitytojai Hodrovą gretina su Franzu Kafka ar Gustavu Meyrinku, o kritikai autorės prozą laiko čekiškojo magiškojo realizmo ir eksperimentinės literatūros pavyzdžiu. Hodrovos kūriniams būdingas savotiškas hermetizmas, sapno ir būdravimo, tikrovės ir vaizduotės, reaybės ir literatūros, racionalumo ir pasąmonės susipynimas, nuo griežto eiliškumo bei vieno žiūros taško išlaisvinta pasakojimo struktūra, kurią pati autorė apibūdina kaip nuaustą tekstą.

Kapitalistinis realizmas laikomas populiariausia Marko Fisherio idėja. Jos pagrindu tapo Žižeko mintis, jog „lengiau įsivaizduoti pasaulio nei kapitalizmo pabaigą“. Fisherio siekis šioje knygoje yra apžvelgti sąlygas, kurios verčia dabartinę sistemą laikyti neišvengiama. Jo išvados sukrečiančios: nors kapitalistinis realizmas pripažįsta, jog kapitalizmas nėra ideali sistema, tačiau įtaigiai verčia mus manyti, kad kitokia sistema yra tiesiog neįmanoma. To pasekmė – visuomenės su atrofavusiomis vaizduotėmis, ištisa psichologinių negalių puokšte ir bendra apatija.

VERIANTI NŪDIENOS EKONOMINĖS SISTEMOS ANALIZĖ

Nors pats Fisheris tapo kultiniu autoriumi dar pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje, derindamas akademinę veiklą su k-punk tinklaraščio rašymu, labiausiai jį išgarsino 2009 m. išleistas „Kapitalistinis realizmas“.

„Nevyniokime į vatą: Fisherio užkrečiančiai paskaitoma knyga yra tiesiog geriausia mūsų būklės diagnozė, kurią turime! Išblaivinantis kvietimas kantriai teorinei ir politinei veiklai.“

Slavoj Žižek

„Kapitalistinis realizmas nėra originaliai nukaltas terminas. Jis vartotas dar 7-ajame deš. Vokiečių pop atlikėjų ir Michaelo Schudsono knygoje Advertising, The Uneasy Persuasion, kur buvo parodijuojamas socialistinis realizmas. Nauja manojoje šio termino vartosenoje yra išplėsta – netgi perspausta – reikšmė, kurią jam suteikiu…“

Mark Fisher

„Mirties šokis“ – tai pirmoji Ihorio Mychailyšyno knyga, pasakojanti apie 2014 m. Ukrainos priešinimąsi Rusijos invazijai Donbase.

Ihoris Michailyšynas, pagal išsilavinimą advokatas, neturėdamas jokios karinės patirties tapo vienu pirmųjų savanorių, 2014 m. išėjusių ginti savo šalies. Ihoris ne tik pats dalyvavo 2013 m. gruodžio mėn. Maidane prasidėjusiuose protestuose, tačiau grodamas pianinu, pastatytu tiesiai ant ardomo aikštės grindinio, pavojaus akivaizdoje įkvėpė ir kitus žmones. Rusijai 2014 m. vasarį įsiveržus į Ukrainą, jis išėjo ginti savo šalies, o po liūdnojo Ilovaisko mūšio nelaisvėje praleido 119 dienų. Baigęs karinę tarnybą Ihoris baigė fortepijono specialybę Kijevo muzikos akademijoje ir rašė knygas. Tačiau, deja, nauju gyvenimu ilgai pasidžiaugti neteko. Po plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą 2022 m. pradžioje, pareigos šaukiamas, Ihoris vėl išvyko į karštus taškus ginti savo šalies.

„Dramos filosofija“ – tai filosofo, krikščionių kunigo, nonkonformisto komentaras apie epochos ginčus ir dilemas, apie praeitin nueinantį sovietizmą, apie melo, smurto ir dvasios korupcijos užvaldytą pasaulį.

„ŽMOGUS dalyvauja dramoje kitaip negu scenoje esantys daiktai. Jis yra dramatiška esybė ne ta pačia prasme, kaip jis yra moteris ar vyras, vaikas ar senelis. Dalyvaudamas kokioje nors dramoje, žmogus daugiau ar mažiau aiškiai suvokia, jog – jei pasitelksime metaforą – nuo jo paties priklauso jo pražūtis ar išsigelbėjimas. Būti dramatiška esybe – tai teisingai ar klaidingai tikėti, kad pražūtis ar išsigelbėjimas priklauso nuo paties žmogaus.“

Józef Tischner

Israelio Coheno „Vilna“ – pirmoji išsami Vilniaus žydų istorija, išleista 1943 m. JAV, jau nujaučiant, jog Vilniaus žydus ištiko tragedija, kuri nutraukė šios per amžius Vilniuje gyvenusios bendruomenės tradicijas, kultūrą ir tęstinumą. Tad Coheno tikslas – uždokumentuoti šią tradiciją nuo pat žydų įsikūrimo Vilniuje XIV a. iki pat tragiškos pabaigos Holokausto metu. Būtent dėl šių aplinkybių knyga neapima Holokausto – žydų bendruomenė šioje istorija vis dar gyva, pulsuojanti, pilna idėjų, svajonių ir planų.

Israelis Cohenas – Mančesteryje gimęs lenkų kilmės žydas, žurnalistas ir istorikas, Vilniuje lankęsis iki II-ojo pasaulinio karo.

„Ši knyga yra viena pirmųjų Vakarų pasauliui pristatytų Vilniaus istorijų – būtent pagal ją skaitantieji angliškai ilgai įsivaizdavo Vilnių ir jo žydiškąją dalį. „Vilna“ daugiabriaunė – tai vienu metu ir šaltinis (nes dalies istorijos šaltinių jau nebeturime), ir sintetinė studija, apibendrinanti XIX-XX a. pradžioje žydų mokslininkų atliktus Vilniaus žydų bendruomenės tyrimus. Ši knyga – pažinimo proceso dalis tiek autoriui, tiek mums.“

Prof. dr. Jurgita Verbickienė, istorikė

„Prokrastinacijos menas“ – tai dykaduoniavimo bei darbų vilkinimo vadovas, skirtas paguosti ir motyvuoti visus profesionalius darbų atidėliotojus. Knygoje su humoru aptariamos problemos, su kuriomis susiduria savigraužos kamuojami prokrastinatoriai, o taip pat pateikiami patarimai, padėsiantys pagaliau atlikti ilgai atidėliotas užduotis.

Šią knygą autorius rašė laikydamasis joje dėstomų principų, kitaip sakant – atidėliodamas disertacijų vertinimą ir pažymių rašymą.

Johnas Perry’is yra Stanfordo universiteto filosofijos profesorius emeritas. Drauge su kitais jis veda nacionalinę radijo laidą Philosophy Talk. 2011 m. jo tekstas „Struktūrinė prokrastinacija“ buvo apdovanotas IgNobelio literatūros premija.

„Apie skaitymą“ – dvi Marcelio Prousto esė, kuriose šis vienas žymiausių visų laikų rašytojų apmąsto, kodėl mes skaitome. Sumanytos kaip refleksijos apie Prousto itin mėgtą meno kritiką Johną Ruskiną, šios esė virsta psichologine skaitymo studija. Prousto išvada – kitaip nei bet kas kitas, skaitymas gali tapti postūmiu savarankiškam dvasiniam gyvenimui.

„Apie skaitymą“ yra penktoji serijos „Apie“ audioknyga. Serija „Apie“ – tai neakademiniai įžvalgiausių pasaulio protų tekstai, kuriuos galima perskaityti vienu ypu. Serijoje jau išleista Timothy Snyderio „Apie tironiją“, Levo Karsavino „Apie tobulybę“, Harry Frankfurto „Apie šūdmalą“ ir Immanuelio Kanto „Apie pedagogiką“.

„Skaitymas, kuris Proustui padeda suvokti ir pažinti save, galiausiai jį nuveda iki Venecijos, kur praeitis įsiterpia į dabartį, išpranašaudama jo būsimo romanų ciklo Prarasto laiko beieškant pagrindinę temą.“

Vytautas Bikulčius

„Nostalgija persmelkta odė skaitymo malonumui ir visam, kas jį supa. Pats šis tekstas savo vaizdais, kvapais, pojūčiais ir detalėmis yra skaitymo malonumo esencija.“

Marius Burokas

Ši sodri ir tuo pačiu metu poetiška knyga – apie visa apimančią obsesiją, meditatyvų pasišventimą tyrinėjamam objektui ir mėginimą peržengti ribą tarp žmogaus ir gyvūno. Joje nėra saldžių, romantizuotų gamtos aprašymų – čia alsuoja vien tik atviras ir žiaurus plėšriųjų paukščių pasaulis, į kurį bando įsilieti stebintysis. Bet ar tai įmanoma?

„Sakalas keleivis“ – tai unikalus, hipnotizuojantis ir kultiniu tapęs pasakojimas apie dangų pjaustančius sakalus. Jos autorius, savamokslis ornitologas J. A. Bakeris (1926–1987) praleido ištisą dešimtmetį sekiodamas šiuos plėšrius paukščius. 1967-aisias pasirodžiusi keista, tamsi ir poetiška knyga „The Peregrine“ tuojau pat sulaukė didelio susidomėjimo: ją skaitė anaiptol ne vien gamtos entuziastai, bet ir visi vertinantys ekscentrišką literatūrą.

Net ir praėjus daugiau 50-iai metų knyga išlieka aktuali: ji tebežavi menininkus ir paprastus skaitytojus, o kino režisierius Weneris Herzogas sako, jog tai yra knyga, kurią privalo perskaityti visi kino kūrėjai.

„Tai beveik religinio ar šamanistinio gamtos patyrimo tekstas – pasakotojas ištrina save iš peizažo, palieka tik nuogą, žiaurią ir nuostabią gamtą ekstatiškai stebinčia akimi. „Dešimtį metų visas žiemas praleisdavau ieškodamas to maištingo, nenustygstančio vietoje spindesio, tos staigios aistros ir šėlo, kuriuos sakalai išplėšia iš dangaus. Dešimtį metų žvelgiau aukštyn, ieškodamas to debesis perveriančio inkaro pavidalo, to oru skriejančio arbaleto. Akis pasidaro nepasotinama plėšriųjų paukščių vaizdais. […] Aš dešimtį metų sekiojau sakalus keleivius. Buvau jų apsėstas. Jie buvo mano Gralis“, – rašo Bakeris. Ir mes juo tikim. Ir dairomės aukštyn.“

Knygos vertėjas Marius Burokas

„Filosofijoje pėsčiomis“ prancūzų filosofas Frédéricas Gros stebi mąstytojus, kurie taip pat žvelgė į vaikščiojimą kaip centrinę savo veiklos vietą, ir apmąsto tokias įdomybes kaip tai, kodėl Henry‘is Davidas Thoreau įžengė į Voldeno mišką, priežastį, kodėl Arthuras Rimbaud vaikščiodavo spėriai, o Nervalis klaidžiodavo, kad pagydytų savo melancholiją. Knygoje sužinome, kad Rousseau turėjo eiti, kad mąstytų, Nietzsche ėjo, kad rašytų, o Kantas vaikščiodavo, kad prasiblaškytų nuo kontempliacijos.

„Filosofija pėsčiomis“ – pasakojimas apie šių žmonių ir jų minčių istoriją pasitelkiant vieną juos jungiantį elementą: aistrą eiti (ir mąstyti!) savomis kojomis. Gali įkvėpti pasivaikščiojimui net patį įnirtingiausią namisėdą.

Frédéricas Gros dėsto Paryžiaus politikos mokslų institute (Sciences Po), ten pat dirba ir akademinį – tyrėjo – darbą, domisi teisės, psichiatrijos, karo filosofija. Tiesa, „Filosofijoje pėsčiomis“ akademinė filosofija jam nėra tokia svarbi. Šioje knygoje autorius kopia į kalnus ir leidžiasi į mąslius miško takelius kartu su Friedrichu Nietzsche, šlitinėja miesto gatvėmis paskui Charles’į Baudelaire’ą, bando pagauti kiekvieną vienatvės saulėtekį su Henry’iu Davidu Thoreau, gydosi melancholiją su Gérard’u de Nervaliu, bando išjudinti mintį vaikštinėdamas kartu su Jeanu-Jacques’u Rousseau.

„Vaikštomas miestas“ – tai manifestas, įkvepiantis kurti pėstiesiems draugiškas miesto erdves bei skatinantis pirmenybę teikti žmonėms, o ne automobiliams. Pasitelkdamas subtilų humorą bei aštrias įžvalgas, Speckas išskiria šiuolaikinių miestų trūkumus bei pateikia 10 paprastų žingsnių, kurie gali padėti kuriant tvirtą modernaus miesto bei jo gyventojų draugystę.

Nors knygoje dominuoja pavyzdžiai iš JAV, joje pateikiamos įžvalgos pritaikomos kiekvienam šiuolaikiniam miestui. „Vaikštomo miesto“ puslapiuose vertingų idėjų atras ne tik miesto planuotojai ar architektai, bet ir kiekvienas miesto gyventojas, norintis gyventi patogiame mieste.

Kaip urbanistas ir miestų planuotojas Jeffas Speckas visą savo profesinę karjerą paskyrė tam, kad padėtų miestams klestėti. Po trijų dešimtmečių ieškojimų jis priėjo išvados, jog gyvenimo kokybė mieste labiausiai priklauso nuo vieno dalyko – miesto pritaikymo žmogui, nepriklausomam nuo transporto.

Jeffas Speckas yra miesto planuotojas bei architektas, kuris ilgos, tris dešimtemčius trukusios karjeros metu priėjo išvados, jog pagrindinis veiksnys, lemiantis miestų klestėjimą, yra vaikščiojimui palankių sąlygų sukūrimas. Tačiau, nepaisant šios išvados, kurią paremia įvairių tyrimų rezultatai,, šiandien didelėje dalyje pasaulio miestų vis dar karaliauja automobiliai.

Nobelio premijos laureato memuaruose matome XX a. 7 deš. Niujorką skvarbiomis Dylano akimis: vos dvidešimties sulaukęs vaikinas godžiai stebi jį supančią aplinką. Niujorkas jam – kerinčių galimybių miestas: skendi cigarečių dūmuose, visą naktį trunkančiuose vakarėliuose, literatūriniuose atradimuose, greitai praeinančios meilės nuotykiuose, nepalaužiamose draugystėse. Dylanas stebi veidus, varto draugų lentynose dūlančias knygas, klaidžioja sniege skendinčio Niujorko gatvėmis, prisimena Šaltojo karo paženklintą vaikystę, su gražuole padavėja tąsosi po barus, bandydamas į skrybėlę surinkti kuo daugiau pinigų. Ir, žinoma, galvoja apie dainas.

„Dylanas dažniausiai nuslepia tuos dalykus, apie kuriuos skaitytojas manėsi labiausiai norįs sužinoti, tačiau kalba apie tai, kas iš tiesų prasminga ir apie tai, ko skaitytojas nė nedrįso įsivaizduoti galįs paklausti: apie vidinius sielos virpesius ir tai, kaip jo kūrybą blaškė ir formavo gyvenamas laikmetis.“
The Literary Review

„Bobas parašė knygą, kurios niekas kitas negalėjo parašyti.“
The New York Magazine

Pirmojoje krikščioniškoje autobiografijoje aistringa atmintis dera su nuoseklia refleksija. Dievui ir klausytojui Augustinas atskleidžia savo ilgesio ir meilės istoriją, galutinės prasmės paieškas ir pažeria daugybę žmogaus prigimties įžvalgų, kurias vakarų kultūroje kiekviena karta apmąsto iš naujo.

Augustinas – stebinantis filosofas ir virtuoziškas pasakojimo meistras. Aistros persmelkti prisiminimai jam puikiai dera su nuoseklia refleksija. Augustinas atskleidžia savo ilgesio ir meilės istoriją, galutinės prasmės paieškas ir pažeria daugybę žmogaus prigimties įžvalgų, kurias Vakarų kultūroje kiekviena karta apmąsto iš naujo. Per šešlioka amžių nuo Augustino atsivertimo nebuvo meto, kuomet „Išpažinimai“ nebūtų turėję svarios įtakos intelektiniam, dvasiniam ir kultūriniam gyvenimui.

Naujas leidimas, papildytas Henry Chadwicko įvadu.
„Aurelijaus Augustino „Išpažinimai“ visuomet išliks vienas didžiųjų Vakarų literatūros šedevrų.“ (Henry Chadwick)

„Mintys“ yra paskirų XVII a. prancūzų filosofo ir matematiko Blaise’o Pascalio paskirų fragmentų rinkinys. Patyręs religinį atsivertimą Pascalis atsidėjo asketiškam gyvenimui, o „Mintys“ daugeliu aspektų yra viso jo gyvenimo kulminacija. Šią knygą Pascalis sumanė kaip krikščionybės apologiją, o garsioji „Pascalio lažybų“ samprata taip pat suformuluota šioje knygoje.

Šis leidimas – pirmasis pilnas Pacalio „Minčių“ leidimas lietuvių kalba. 1996 m. Aniceto Tamošaičio vertimas pataisytas ir papildytas trūkstamu paskutiniuoju skyriumi, išverstu Jūratės Žalgaitės-Kayos. Projektą iš dalies finansavo Prancūzų institutas Lietuvoje.

Blaise’as Pascalis – genialus prancūzų matematikas, fizikas, išradėjas, rašytojas ir teologas. Patyręs atsivertimą, Pascalis ėmėsi rašyti krikščionybės apologiją. Nors knygos baigti nespėjo, po mirties rasti fragmentai, leidžiami „Minčių“ pavidalu, jau keli šimtmečiai nepaliauja žavėti savo gelme ir religine aistros bei racionalaus svarstymo derme.

„Apie „Mintis“ negalima papasakoti jokios nuoseklios istorijos, jų nesudėsi į jokią loginių ar priežastinių ryšių grandinę, jos išsprūsta iš bet kokios pastangos susisteminti ar klasifikuoti. Paradoksalus dalykas: šiaip jau Pascalis yra išskirtinai paprastas ir nesudėtingas mąstytojas, beveik nevartojantis filosofinio „žargono“, suprantamas net žmogui, neturinčiam filosofinio išsilavinimo, taigi „nesunkus“, bet vis dėlto „nepatogus“ filosofas.“

Nijolė Keršytė

„Filosofai šiandien rašo net jų draugų ir kolegų neskaitomas knygas. Pascalio „Mintys“ yra jo paties į knygą nesudėlioti užrašai, kuriuos turi perskaityti kiekvienas išsilavinęs žmogus.“

Alvydas Jokubaitis