Aldas Stulpinas

Kad rastųsi mažasis pasaulio centras, negana administraciniame žemėlapyje aptikti apleistą ir pamirštą pasienį. Jei nebus žmogaus, turinčio idėjų ir žinančio, kaip jas įgyvendinti, nieko neatsiras.

„Viešojo intelektualo įsipareigojimas, Czyżewskio supratimu, yra įrodinėti, jog idėjų praktika įmanoma, jog galima savo pavyzdžiu skleisti tikėjimą nepraktiško, bet paveikaus gyvenimo kuo toliau nuo didžiojo Centro grožiu. Su viena absoliučia sąlyga, kad Centras perkeliamas į patį idėjomis tikinčio individo vidų, o perkėlimo kaina – nuolatinis įsipareigojimas ir atsakomybė už viską, kas darosi mūsų pasaulyje.“

Egidijus Aleksandravičius

Krzysztofas Czyżewskis (g. 1958 m. Varšuvoje) – poetas, eseistas, teatro kūrėjas, redaktorius, vertėjas, kultūros iniciatyvų kūrėjas ir intelektualas. Studijavo filologiją Poznanės Adomo Mickevičiaus universitete, dėstė estetiką ir kultūros istoriją, tačiau visą savo gyvenimą paskyrė aktyviai kultūrinei ir pilietinei veiklai pasienio regionuose. Jis – vienas iš „Paribio fondo“ (lenk. Pogranicze – sztuk, kultur, narodow) steigėjų ir pagrindinių veikėjų, kuris kartu su žmona Małgorzata Sporek-Czyżewska ir bendraminčiais per daugiau nei trisdešimt metų transformavo Krasnagrūdos dvarą, buvusį poeto Czesławo Miłoszo šeimos namus, į gyvą kultūrų dialogo centrą.

Czyżewskio veikla apima tarpkultūrinį dialogą, konfliktų transformaciją, pilietinį ugdymą, meninius projektus ir intelektinę eseistiką. Jis nuolat publikuojamas Lenkijos ir Europos spaudoje, yra kelių knygų autorius, tarp jų: „Linija grįžta. Užrašai iš pasienio“, „Atsakomybės menas“, „Miłoszo alėja“, „Mažasis pasaulio centras“ ir kt. Taip pat žinomas kaip subtilios, lakoniškos poezijos kūrėjas bei meninės fotografijos autorius.

Jis yra apdovanotas daugeliu nacionalinių ir tarptautinių kultūros, taikos ir pilietinės visuomenės premijų, o 2018 m. „Paribio fondui“ įteiktas Europos kultūros apdovanojimas. Jo veikla įvertinta kaip išskirtinis pilietinės visuomenės kūrimo pavyzdys.

Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.

Jürgeno Habermaso klasikinis veikalas „Struktūrinė viešosios sferos transformacija“ – tai vienas svarbiausių modernios politinės filosofijos ir komunikacijos teorijos tekstų, kuriame analizuojama kaip iš ankstyvosios buržuazinės viešosios sferos formavosi šiuolaikinė, žiniasklaidos ir rinkos logikos veikiama visuomeninė komunikacija. Remdamasis istorine ir sociologine analize, Habermasas atskleidžia, kaip kritiško pilietinio diskurso sfera, kadaise buvusi autonomiška ir orientuota į racionalų argumentavimą, palaipsniui prarado savo galią masinės kultūros, komercinių interesų ir politinės manipuliacijos akivaizdoje.

Ši knyga – tai ne tik viešosios sferos genealogija, bet ir demokratijos kokybės diagnozė, aktuali tiek XX a. pabaigoje, tiek šiandienos skaitmeninių platformų laikotarpiu. Habermasas kviečia permąstyti, kokiomis sąlygomis įmanomas racionalus, argumentais grįstas visuomenės dialogas ir kokių institucinės tvarkos pokyčių reikalauja tikrai įtrauki demokratija.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Knygos vertimą parėmė Goethe’s institutas.

Walterio Benjamino palikime tarsi didmiesčio kryžkelėje susitinka skirtingos istorinės, filosofinės, politinės idėjos, argumentai ir įvaizdžiai (beje, kryžkelė buvo jo mėgstamas įvaizdis). Antra vertus, Benjamino išskirtinumą, net unikalumą tarp amžininkų nulėmė tai, kad savo veiklos jis niekad netraktavo kaip būdo padaryti karjerą, išgarsėti ir apskritai — kaip profesijos. Toks egzistencinis intelektualinės veiklos supratimas galioja ir žvelgiant iš kitos pusės: kaip nedaugelio vokiečių intelektualų, Benjamino mąstymas glaudžiai susijęs su jo gyvenimo įvykiais. Jo darbai, nebūdami subjektyvūs, neprarasdami idėjinio intensyvumo ir visuotinumo, yra giliai asmeniški. Nebus perdėta teigti, kad tragiškai pasibaigęs jo gyvenimas įgijo emblemine kokybę, tapdamas XX amžiaus vidurio Europos intelektualo likimo simboliu.

Laurynas Katkus

Nors nuo vokiečių filosofo, literatūros kritiko ir eseisto Walterio Benjamino mirties praėjo 85 metai, jo darbai iki šiol yra humanitarų dėmesio centre. Benjamino vardas dažniausiai siejamas su vadinamąja Frankfurto mokykla, tačiau jo idėjos seniai peržengė ideologines ribas ir barjerus.

Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.

Knyga „Namų filosofija. Namystės erdvė ir laimė“ – autobiografiškas ir giliai skrodžiantis tekstas, atgręžiantis mūsų žvilgsnį į intymiausią filosofinės minties plotmę: (be)namystę kaip autentiškiausio santykio su Kitu ir savimi patirtį. Namai, pasak filosofo, yra ne tik architektūrinis, materialus, bet ir psichinis artefaktas, tapatybės išskleisties vieta; analogiškai laimė yra ne duotybė, o sąmoningas ir apmąstomas konstruktas, kurį, panašiai kaip ir namus, privalome kurti ir jaukintis per daiktus bei santykį su kitais – namai yra moralinė tikrovė ir nesibaigianti meilės pastanga.

Toma Gudelytė

Emanuele Coccia (g. 1976) – vienas originaliausių ir skaitomiausių šiandienos italų filosofų, rašytojas ir publicistas. Dėstė Viduramžių filosofiją Freiburgo, Tokijo, Buenos Airių ir Kolumbijos universitetuose, nuo 2011-ųjų – „École des hautes études en sciences sociales" (EHESS) Paryžiuje, čia ir gyvena, rengia skiltį Le Monde. Kartu su filosofu Giorgio Agambenu parengė monografiją „Angelai hebraizme, krikščionybėje ir islame" (Angeli. Ebraismo, Cristianesimo, Islam, 2009), o jo knyga „Augalų gyvenimas: maišymosi metafizika" (La vie des plantes: Une métaphysique du mélange, 2017, prancūzų k.) apdovanota „Prix des Rencontres philosophiques de Monaco" premija ir išversta į daugiau kaip dešimt kalbų.

Knygos vertimą parėmė Italijos Užsienio reikalų ir tarptautinio bendradarbiavimo ministerija.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Karlas Jaspersas knygoje „Kaltės klausimas” drąsiai imasi vienos sudėtingiausių temų – žmogaus ir visuomenės atsakomybės ribų. Remdamasis Vokietijos patirtimi po Antrojo pasaulinio karo, jis išskiria moralinę, politinę, kriminalinę ir metafizinę kaltę, parodydamas, kad kaltė nėra vien teisinė kategorija, bet ir egzistencinis santykis su savimi ir kitais. Autorius siūlo ne tik vertinti istoriją, bet ir permąstyti savo pačių atsakomybę pasaulyje, kuriame sprendimai niekada nebūna neutralūs.

Tai vienas svarbiausių XX a. tekstų apie sąžinę, bendruomenę ir skirtį tarp kolektyvinės ir individualios atsakomybės.

„Visus žmones, kaip žmones, sieja solidarumo ryšys, dėl to kiekvienas yra bendrai atsakingas už visą blogį ir neteisingumą pasaulyje, ypač už nusikaltimus, vykdomus jo akivaizdoje ar su jo žinia. Kai nepadarau to, ką galiu padaryti, kad sutrukdyčiau nusikaltimui, tampu kaltas. Kai nerizikuoju savo gyvybe, kad sutrukdyčiau žudyti kitus, o tik stoviu nuošaly, jaučiuosi kaltas tuo būdu, kuris iš galo nesuvokiamas nei teisiškai, nei politiškai, nei morališkai.“

Karl Jaspers

Karlas Jaspersas (1883–1969) – vienas ryškiausių XX a. egzistencinės filosofijos kūrėjų, tyrinėjęs žmogaus atsakomybės, laisvės ir ribotumo temas. Jo darbai formavo pokario Europos intelektualinį klimatą ir iki šiol išlieka kertiniai mąstant apie moralę, politiką ir žmogaus orumą.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Knygos vertimą parėmė Goethe’s institutas.

Amerikiečių intelektualo, istoriko Timothy Snyderio knyga „Apie laisvę“ analizuoja tikrosios laisvės supratimo nyksmą ir iš to kylančias krizes. Remdamasis filosofų, politinių disidentų mintimis ir asmenine patirtimi Ukrainoje, kurią po Rusijos invazijos nuolat visokeriopai remia, Snyderis kalba apie mąstysenos įpročius ir pilietinius veiksmus, pateikia viltingą politinės kultūros viziją, grįstą gausa, solidarumu ir žmogiškuoju orumu.

„Reliatyvumo ir bailumo kupiname pasaulyje laisvė yra absoliutas tarp absoliutų, visų vertybių vertybė. Taip yra ne dėl to, kad laisvė – vienintelis gėris, kuriam visi kiti turėtų nusilenkti. Tiesiog laisvė yra ta sąlyga, kad mumyse ir tarp mūsų galėtų skleistis visokeriopas gėris.“
Timothy Snyder

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

,,Gyventi reiškia pulti arba ginti, naikinti arba rūpintis.“

Marco Balzano

Romane „Vaikas“ (Bambino, 2024) pasakojama apie tuos, kurie stojo į klaidingą istorijos pusę. Pagrindinis veikėjas – žiauriausias Triesto juodmarškinis pravarde Vaikas. Jis gimė 1900-aisiais, tad jo gyvenimo vingiai atliepia paties Triesto – miesto, kuris patyrė ir fašizmą, ir nacizmą, ir Josipo Tito diktatūrą – lemtį.

Taupiu, nugludintu stiliumi parašytame romane Marco Balzano gilinasi į individo ir visuomenės santykius, psichologinius patirtų traumų padarinius, apmąsto asmeninius pasirinkimus istorijos akivaizdoje.

Romanas „Vaikas“ pelnė Giovannio Comisso ir Briancos literatūros premijas; kaip geriausias istorinis romanas apdovanotas Akvi istorijos premija (Premio Acqui Storia) ir tarptautine Alessandro Manzoni literatūros premija.

Marco Balzano (g. 1978 m. Milane) – vienas ryškiausių šiuolaikinės italų literatūros balsų. Rašytojas apdovanotas daugybe prestižinių nacionalinių ir tarptautinių premijų. Jo romanai išleisti įvairiomis kalbomis daugiau nei trisdešimtyje šalių. Jis yra ir dviejų poezijos rinktinių, kelių eseistikos knygų, knygos vaikams autorius; rašo straipsnius svarbiausiems Italijos dienraščiams.

Knygos vertimą parėmė Italijos Užsienio reikalų ir tarptautinio bendradarbiavimo ministerija.

„Zombis Lozorius“. Suintrigavo pavadinimas? Neabejotinai suintriguos ir novelės bei noveletės. Rašytojas dažnai renkasi kalbėti „paprastai“ – kasdiene šnekamąja kalba, nevengia slengo, užsienio kalbomis pavartotų posakių. Kodėl? Greičiausiai todėl, kad po darbo dienos paėmęs į rankas knygą žmogus pasijustų kasdienės kalbos aplinkoje, o ne „steriliuose“, kalbininkų išvalytuose kalbos vandenyse. Kitas dalykas, kodėl verta skaityti šiuos kūrinius, – realybės ir fantazijos pasaulių supynimas į vienį taip, kad jokio ribos peržengimo nepajunti – tiesiog, rodos, fiziškai atsiduri kažkur kitur, o kada tai nutinka – neaišku. Dar vienas svarbus faktorius – ypatingas netikėtumo pojūtis dažno kūrinio pabaigoje. Kažko lyg tikiesi, bet sulauki visiškai neįtikėtino pasakojimo posūkio… Nesinori praverti viso paslapties šydo. Skaitytojai tikrai suras ir daugiau šios knygos privalumų. Juk geriau pačiam viską patirti, negu laukti to, ką esi išgirdęs.

Tadas Žvirinskis (g. 1969 Vilniuje) – poetas, prozininkas, vertėjas.  T. Žvirinskio kūryba versta į anglų, lenkų, rusų ir ukrainiečių kalbas. Pagal jo tekstus sukurta dainų ir vaizdo klipų.

Jie jau pakeliui į Žemę. O ko jiems čia reikia? Didžiausią susitikimą žmonijos istorijoje temdo nežinomybė. Psichologinių knygų autorė pakviečiama sukurti įkvepiančią žinutę ateiviams. Jei šie nusiteikę draugiškai – pasveikinti. Jei nusiteikę karingai – perkalbėti. Žinutės autorei į pagalbą peršasi kariškiai, Holivudo prodiuseriai ir net prezidentai. Svarbu įrodyti, kad žmonija gera. Bet kuo ilgiau ji dirba, tuo panašiau… kad gal ir nelabai?

Vladas Rožėnas (g. 1993) – rašytojas, kino kritikas ir reklamos kūrybininkas. Literatūrologijos magistro laipsnį apsigynė darbu apie kinematografines technikas lietuvių literatūroje. Savo knygose istorijas stengiasi pasakoti vizualiai, suteikti personažams gyvus balsus ir egzistencines temas sujungti su humoru. Kaip gerame kine. Jei skaitytoją prajuokins, autorius bus laimingas. Jei privers iš jaudulio skubėti per romano puslapius arba apmąstyti filosofines „Katastrofos“ potekstes – taip pat. Idealiu atveju norėtų sukelti skaitytojui visas tris reakcijas, bet Dievo į medį nevarys.

Kai 1997 m. Honkongas buvo perduotas Kinijai, miestui garantuota spaudos, žodžio ir susirinkimų laisvė, tačiau Kinijos komunistų partija nuosekliai šias teises riboja. Jau ne vienus metus honkongiečiai kovoja už teisės viršenybę, galimybę balsuoti laisvuose bei sąžininguose rinkimuose, savą teisinę sistemą ir ekonomiką, tačiau Pekinas visa tai gniaužia ir naikina.

„Ši knyga – apie naujai įsisąmonintos laisvės patirtį, sunkią kovą dėl nepriklausomybės ir skausmingą tėvynės netektį. Ji turėtų būti privalomas skaitinys tiems, kas, gimę ir užaugę laisvoje visuomenėje ir nepriklausomoje valstybėje, širdimi neįsivaizduoja, kad gali būti kitaip, kad visa tai gali būti iš jų atimta, – kurie iki sielos gelmės nejaučia, kokia trapi yra laisvė, kurios, kaip sakė žymus amerikietis, „nuo išnykimo niekada neskiria daugiau negu viena karta“.

MANTAS ADOMĖNAS

Honkongo aktyvisto, Nobelio taikos premijos nomi­nanto Nathano Law ir iš Honkongo kilusio nepriklausomo rašytojo, mokslininko Evano Fowlerio „Laisvė“ – asmeninis, bet šiandien kaip niekad universalus manifestas, kuris primena apie autoritarizmo keliamus pavojus, įkvepia ginti demokratiją ir laisvę, nei rizikuoti jas prarasti.

„Ši knyga jaudina ir trikdo. Ji narsto esminius, aštrius ir skaudžius žmogaus išlikimo ir naujos gyvybės pradėjimo klausimus miglotos ir egzistenciškai pavojingos ateities kontekste. Parašyta plačiam skaitytojų ratui prieinama filosofine kalba, per klasikinės ir šiuolaikinės literatūros, psichologijos ir populiariosios kultūros pavyzdžius ji kviečia apmąstyti moralinę žmogaus atsakomybę už planetą. Degraduojančiame pasaulyje, kokį liudijame šiandien, iškyla dilema, ar verta turėti vaikų. Versdama tekstą jaučiau, lyg autorė siektų mudviejų pašnekesio apie gyvenimo prasmę, jo abejotiną tęstinumą klimato kaitos ir melancholijos amžiuje. Palietė dialogiškas tonas ir subtiliai, poetiškai išreikštos nuojautos dėl Vakarų kultūros likimo. Jos atliepia naujojo tipo egzistencinį susirūpinimą, giliai besismelkiantį ir į Lietuvą.“

Dalia Staponkutė

2024 m. Prinstono universiteto leidyklos publikuota knyga „Sukurti gyvybę“ – tai ambicingas, skirtingus žiūros kampus apimantis žvilgsnis į vieną esminių egzistencinių klausimų: ką – moraliniu, filosofiniu, etiniu ir emociniu požiūriais – reiškia turėti vaikų. Knygos autorė Mara van der Lugt dėsto filosofiją Šv. Andriejaus universitete, Škotijoje o jos tyrinėjimų laukas koncentruotas į moderniąją intelektualinę istoriją ir šiuolaikinėje filosofijoje aktualias ekologinės ir gyvūnų etikos bei klimato kaitos temas. Yra pasirodžiusios dar dvi jos knygos: „Dark Matters: Pessimism and the Problem of Suffering“ ir „Bayle, Jurieu and the Dictionnaire Historique et Critique“

Lenkų kilmės filosofas, logikas Józefas Maria Bocheńskis (1902–1995) imasi nedėkingo darbo: nusakyti autoriteto prigimtį, surūšiuoti autoritetų tipus bei apibrėžti jų galiojimo ribas. Daro tai blaiviai, skaidriai ir užtikrintai – dėstymo aiškumas ir nuoseklumas yra vienas svarbiausių šios knygos privalumų. Galima tik pavydėti Bocheńskio gebėjimo sklandžiai dėstyti mintį ir nepasiduoti pagundai norimą išvadą priimti už teisingą. Demagogų, manipuliatorių ir įvairaus plauko šūdmalos meistrų laikais tai turėtų būti parankinė knyga kiekvienam, bandančiam susiorientuoti žinių pertekliuje.

Šveicarijoje kūręs XX a. lenkų filosofas, logikas ir teologas Józef Maria Bocheński – analitinės filosofijos šalininkas. Tyrė formaliosios logikos pagrindus, jos metodus taikydamas filosofijos sąvokų bei religinės kalbos analizei. Knygų Etikos eskizai (Szkice etyczne 1953), Formalioji logika (Formale Logik 1955), Religijos logika (Logik der Religion 1965), Kas yra autoritetas? Įvadas į autoriteto logiką (Was ist Autorität? Einführung in die Logik der Autorität 1974) ir daugybės kitų autorius.

Ne tik mes formuojame miestus ir gatves, bet ir jie formuoja mus: daro didžiulį poveikį gyvenimo ritmui, sociumui, bendram gerbūviui ir savijautai. XX a., įsigalėjus automobilizmui ir miestų gatves pradėjus traktuoti tik kaip racionalizuotas arterijas mechaniniam judėjimui iš taško A į tašką B, praradome šių viešųjų erdvių potencialą stiprinti žmogiškuosius ryšius. Dešimtmečiais vystant transporto inžineriją ir pagal tai planuojant miestus, gatvės virto nebe socialinės sąveikos vieta, o efektyvumo siekiančia automobilių kelių sistema – ideologiniu miesto, kaip greičio maksimizavimo mechanizmo, atspindžiu.Knyga „Greičiausiojo teisė” kviečia pažvelgti į mūsų gatves kitaip ir pradėti kurti alternatyvius naratyvus. Jos autoriai žurnalistė Thalia Verkade ir transporto inžinierius Marco te Brömmelstroetas kelia klausimus apie sprendimus ir mechanizmus, lemiančius viešųjų erdvių projektavimą, skatina pergalvoti nuostatas bei inicijuoti radikalius pokyčius, kad mūsų miestai taptų įtraukiančiomis, tvariomis ir gyvybingomis erdvėmis.

Tai pirmoji serijos „Palimpsestai” knyga.

Knyga „Greičiausiojo teisė“ kviečia pažvelgti į mūsų gatves kitaip ir pradėti kurti alternatyvius naratyvus. Jos autoriai žurnalistė Thalia Verkade ir transporto inžinierius Marco te Brömmelstroetas kelia klausimus apie sprendimus ir mechanizmus, lemiančius viešųjų erdvių projektavimą, skatina pergalvoti nuostatas bei inicijuoti radikalius pokyčius, kad mūsų miestai taptų įtraukiančiomis, tvariomis ir gyvybingomis erdvėmis.

„Ši knyga – dviejų atviros Lietuvos viziją puoselėjančių draugų sukurta laiko kapsulė. Kruopščiai atrinktos istorijos atveria tarpukario Lietuvos žydų pasaulėžiūrą, humorą, vargus ir džiaugsmus, santykį su lietuviais. Buvau sužavėtas to meto žmonių geranoriškumo ir optimizmo. Kaip rašoma viename iš vertimų: „Niekas taip kelio neskina prie žmonių susiartinimo, kaip pažinimas viens kito.“ Šiuos tekstus skaityti ir saldu, ir rūgštu, it valgyti antologijos pavadinime minimą apelsiną. Jie leidžia pabėgti į realybę, kurioje multikultūrė Lietuva buvo savaime suprantamas dalykas, o jidiš – viena kertinių šalyje vartojamų kalbų. Kartu tai ir labai liūdna knyga, nes ji mums dar kartą primena, ką praradome. Tačiau galime pabandyti nors šiek tiek tai atkurti.“

Karolis Vyšniauskas

„Po Holokausto ir sovietų okupacijos lietuviams ir žydams teko naujai ieškoti kelių vieniems kitų link. Ne visi žino, kad tokio dialogo pagrindai buvo padėti tarpukariu. Viena abipusės pažinties forma tapo vertimai. Antologija „Nemirtingasis apelsinas” atgaivina tarpukario vertėjų ir knygų sudarytojų pastangas pristatyti žydų literatūrą lietuvių skaitytojui – uždavinys, ir šiandien nepraradęs aktualumo, kaip ir patys knygoje surinkti tekstai.“

Lara Lempertienė

Michaelas Casperas yra amerikiečių rašytojas ir istorikas, tyrinėjantis Lietuvos žydų kultūros istoriją. Jis studijavo Vilniaus universitete pagal Fulbraito stipendiją, vėliau Kalifornijos universiteto Los Andžele Istorijos fakultete apgynė daktaro disertaciją apie tarpukario Lietuvos žydų politinę kultūrą. Michaelas taip pat yra apdovanojimų pelniusios knygos „A Fortress in Brooklyn“ bendraautoris, publikavęs straipsnių „The New York Review of Books“, „The Times Literary Supplement“ ir kituose leidiniuose.

Mantautas Šulskus yra Vilniaus ir Roskildės (Danija) universitetų alumnas, judaikos tyrėjas, Ernsto Ludwigo Ehrlicho (Vokietija) ir Paideia Emmos Lazarus (Švedija) stipendijų laureatas. Heidelbergo Žydų studijų centre (Vokietijoje) jis parašė magistrinį darbą apie tarpukario Lietuvos žydų politiką, visuomenininką ir leidėją dr.  Mendelį Sudarskį. Mantautas yra nevyriausybinės organizacijos „Sienos Grupė“ vadovas ir vienas iš įkūrėjų.

Knygos leidybą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Geros valios fondas

Šis tekstas įkurdintas anapus psichologijos ir suicidologijos. Jis prasideda ten, kur baigiasi mokslinė suicidologija. Mėginau pažvelgti į savavališką mirtį ne iš išorės, iš gyvojo ar išgyvenusiojo pasaulio, bet iš vidujybės tų, kuriuos vadinu suicidarais ar suicidantais.

Jean Améry

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Parašyta dar iki Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą, žymaus intelektualo ir istoriko Timothy Snyderio knyga Kelias į nelaisvę analizuoja Putino Rusijos ideologiją bei lengvabūdišką Vakarų požiūrį į Rusijos bandymus paveikti ir susilpninti Vakarų demokratijas. Anot The Guardian, tai bauginanti ir paveiki knyga, The New York Times ją apibūdino kaip kvietimą pabusti, o Yuvalas Noah Hararis teigia, kad tai knyga, kurią „turi perskaityti kiekvienas, norintis suprasti šiuo metu pasaulį apėmusią politinę krizę“. Knyga jau išleista 14 pasaulio kalbų ir buvo nominuota The New York Times bestselerių sąrašui.

„Šioje knygoje tiek išvadose, tiek skyrių pavadinimuose teigiama, kad politika neišvengiamai turi ir etinį dėmenį. Tai mums visiems priminė ukrainiečiai, pasipriešindami totalitarizmui, oligarchijai, melui ir pasiekdami tokių rezultatų, kokių niekas anapus Ukrainos sienų negalėjo įsivaizduoti. Esantiems ne Ukrainoje tokia milžiniška drąsa nebūtina, tačiau šiek tiek jos visgi reikia. Politikoje visada yra alternatyvų, o šiuo metu iškilo keletas išties labai blogų. Todėl reikia padėti įtvirtinti gerąsias – tokias kaip Ukrainos pasipriešinimas. Jei mes nepaisysime etikos dabar, kai iškilo labai aiškios moralinės dilemos, tai pasiduosime tiems, kurie sako, kad nėra jokios tiesos ir dėl to viskas leistina. Tokių idėjų raida turi savo istoriją, ją aš taip pat mėginu papasakoti šioje knygoje. O ar joms pavyks įsitvirtinti ateityje, priklausys nuo mūsų dabartinių sprendimų.“

Timothy Snyder, 2023

Audioknygos leidybą parėmė Lietuvos kultūros taryba

„Avromas Suckeveris — vienas didžiausių jidiš kalba kūrusių poetų, kovotojas už sunaikintos žydų bendruomenės ir jos kultūros atminties išsaugojimą. Savo misiją jis vykdė Vilniaus gete, kurdamas poeziją kasdienėje mirties akivaizdoje, slėpdamas žydų kultūros vertybes, vėliau priešindamasis ginklu, o po karo — liudydamas Niurnbergo tribunole ir rašydamas atsiminimus. Ši knyga yra vienas svarbiausių Holokausto istorijos šaltinių ir kartu paminklas nepalaužiamam ryžtui įamžinti Vilniaus žydų atminimą.“

Lara Lempertienė, Judaikos tyrimų centro vadovė

AVROM SUTZKEVER (1913–2010) – garsus Vilniuje gyvenęs poetas. XX a. 4-ajame dešimtmetyje buvo vienas pagrindinių avangardinio žydų rašytojų ir dailininkų judėjimo „Yung Vilne“ narių. Nenustojo kurti uždarytas į Vilniaus getą, priklausė pogrindinei „Popieriaus brigadai“. Jis yra daugiau nei dviejų dešimčių poezijos ir eksperimentinės prozos knygų autorius. 1947-aisiais emigravo į Tel Avivą, 1985 m. apdovanotas Izraelio nacionaline premija.

JUSTIN D. CAMMY — žydų studijų ir lyginamosios literatūros profesorius Smitho koledže (Masačusetsas, JAV). Jo išverstas ir sudarytas angliškasis knygos Nuo Vilniaus geto iki Niurnbergo leidimas apdovanotas Šiuolaikinių kalbų asociacijos įsteigtu Leviantų atminimo prizu. Šio leidinio pagrindu Cammy kartu su istorike ir šios knygos vertėja Saule Valiūnaite parengė lietuviškąjį leidimą.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Amerikiečių autorės Jennifer Ackerman knyga „Genialieji paukščiai“ – ilgamečių tyrinėjimų kupinas, pagarbus, supratingas ir poetiškas žvilgsnis į paukščių pasaulį. Knygą puošia ne viena garbės plunksna: ji išversta į daugiau nei 25 pasaulio kalbas, tapusi The New York Times bestseleriu, vertinama kaip viena geriausių pastarųjų metų gamtos mokslų knygų.

„Paukščių klasė gyvuoja jau daugiau nei 100 milijonų metų. Jų istorija – viena sėkmingiausių gamtoje: siekdami išlikti sparnuočiai taiko naujas strategijas, pasižymi vien tik jiems būdingu išradingumu, tam tikrais atžvilgiais, regis, smarkiai lenkiančiu žmogiškąjį sumanumą.“

Ilgus metus žmonės paukščius laikė menko suopračio, vien instinktų valdomais sutvėrimais, kurių smegenys – primityvios, o protavimo galios – skurdžios. Moksliniai tyrimai rodo, kad tai anaiptol nėra tiesa. Paukščių elgsena – daugialypis konstruktas: jie sumanūs, šmaikštūs, artistiški, moka lengvai prisitaikyti. Jie pasidaro įrankius arba prisitaiko žmonių pagamintus, čiulba regioniniais akcentais, naudoja sudėtingą navigaciją, išmano abstrakčias sąvokas, geba nuskaityti, kokia yra psichologinė kito būsena.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Suomių rašytojo J. P. Laitineno debiutinis romanas „Fiktyvus“ – nirtulingas filosofinis pasakojimas apie praradimus, jų neigimą ir troškimą matyti pasaulį tokį, koks norėtum, kad jis būtų.

Nuo akademinės bendruomenės atsiskyręs filosofas Henris Kvalija tiki pasiekęs esminį proveržį: jo sukurta fiktyvaus žmogaus teorija gali padėti atverti neaprėpiamas proto ir atminties galimybes. Tačiau netrukus jis įsitikins, kad darbas dar nebaigtas. Netikėtai sužinojęs, kad seniai prarasta mylimoji guli ligoninėje, Henris skuba jos aplankyti. Blaškydamasis po miestą filosofas patiria kraštutines fizines ir psichologines būsenas, o kartu patikrina savo teoriją praktiškai.

Sigmundas Freudas (Zigmundas Froidas, 1856–1939) – austrų psichiatras, kultūros teoretikas, religijos kritikas ir psichoanalizės pradininkas, laikomas vienu įtakingiausių 20 a. mąstytojų. „Nerimastis kultūroje“ pristato ir detalizuoja agresijos kilmę, kaltę, kančias, kylančias apribojus asmeninius laimės siekius, įtampas tarp individo ir visuomenės; kalba apie žmogaus ir kultūros santykį antropologiniu bei ontologiniu požiūriu, o kultūrą interpretuoja kaip natūralių potraukių – gyvybinių ir destruktyvių – ribą.

„Žmogus nėra švelni būtybė, kuriai tereikia meilės ir kuri geriausiu atveju ginasi tik užpulta – prie potraukių, kuriais jis apdovanotas, privalome priskirti ir nemažą dalį polinkio į agresiją <…> Žmogus žmogui vilkas; kas, stojęs akistaton su savo gyvenimo ir visos istorijos patirtimi, drįs tai užginčyti?“

Sigmund Freud

„Visuomenės rišlumui išlaikyti neužtenka žmonių poreikio bendradarbiauti ir seksualinių potraukių, skatinančių juos jungtis į šeimas bei didesnes bendruomenes. Jį nuolat ardo atviri arba užmaskuoti agresijos proveržiai. Kultūra netgi kažkuria prasme pasisavina seksualinio geismo energiją, kad, ją perdirbusi ir sušvelninusi, nauja meilės forma susietų į bendruomenę individus, kurie vienas kito atžvilgiu pirmapradiškai yra piktavaliai ir smurtingi. Dabar kultūros funkcija slopinti prigimtinius žmonių potraukius pasirodo kaip pozityvi galia, sauganti vienus individus nuo nežabotos kitų prievartos, išnaudojimo, savivalės ir kitokių agresijos formų, kurios primygtinai reikalauja būti patenkintos taip pat, kaip ir seksualiniai potraukiai.“

Įvado autorius Audrius Račkauskas

Italų rašytojas Primo Levi gimė 1919 m. Turine, liberalioje žydų šeimoje. Baigęs mokyklą, studijavo chemiją. Antrojo pasaulinio karo metais prisijungė prie antifašistinio pasipriešinimo judėjimo grupės, tačiau netrukus grupės nariai buvo areštuoti; jo bendražygiai italai neišvengė mirties, o Levi, prisipažinęs esąs žydas, 1944 m. vasarį pateko į Aušvico koncentracijos stovyklą. Pasibaigus karui, grįžo į gimtuosius namus Turine, dirbo chemiku, vedė ir susilaukė dviejų vaikų.

„Esu žmogus, kurį išgelbėjo jo amatas“, – apie save yra sakęs Primo Levi (1919–1987), rašytoju tapęs po dramatiškos Aušvico patirties. Sugautas kaip partizanas ir deportuotas, nes žydas, lageryje Levi stebuklingai išgyveno paskirtas į chemijos laboratoriją: paradoksalu, didžiausiame moderniosios Europos „mirties fabrike“ veikė ir galinga Trečiojo reicho gumos pramonė, paremta vergišku belaisvių darbu. Šia prasme tolesnėje šio italų rašytojo kūryboje galima įžvelgti pastangas grąžinti darbui žmogiškąją vertę ir prasmę, – paniekintas ir išjuoktas šūkio Arbeit macht frei virš lagerio vartų. Ne išimtis ir Periodinė elementų lentelė: pasirodžiusi 1963 m., o 2006 m. Didžiosios Britanijos karališkojo instituto paskelbta geriausia visų laikų mokslinio turinio knyga.

Panašiai kaip distiliuojama materija keičia pavidalus ir būsenas, išsigrynindama į esenciją, spiritus, taip ir šių puslapių pasakotojas – savotiškas alchemikas – patiria egzistencinius virsmus, bando koncentruoti, iškristalizuoti, sverti ir apdoroti kalbinę žaliavą ieškodamas esminių tiesų. Argonas, geležis, fosforas, gyvsidabris, auksas – kiekvienas šių elementų skleidžiasi kaip gyvenimiškos patirties metafora, individualios ir kolektyvinės atminties dėlionė, poetiškai dėliojama į 21 apsakymą. Drauge tai duoklė žydiškoms rašytojo šaknims bei nuostabiai chaotiškam Pjemonto žydų pasauliui su jo unikaliu žargonu ir žmonėmis, kuriuos pasiglemžė neapykanta ir sunaikinimo tyla.

Toma Gudelytė

„Sapnų kambarys“ – unikalus biografinės ir atsiminimų knygos hibridas, pirmas toks žvilgsnis į asmeninį ir kūrybinį vizionieriško režisieriaus Davido Lyncho gyvenimą.

Lyriškos ir intymios paties Lyncho refleksijos susipina su artimos kolegės Kristinės McKennos parašytais biografiniais skyriais, o šiems panaudota medžiaga daugiau nei iš šimto pokalbių su neįtikėtinai atvirais buvusių žmonų pasakojimais, šeimos narių, draugų, kolegų aktorių, agentų, muzikantų ir bendražygių iš įvairiausių sričių prisiminimais.

Charlesas Eisensteinas yra oratorius, mokytojas ir rašytojas, daugiausia dėmesio skiriantis civilizacijos, sąmonės, pinigų, aplinkosaugos ir kultūrinės žmonių evoliucijos temoms. Didžiulio populiarumo sulaukę jo straipsniai bei trumpi vaizdo įrašai išgarsino jį kaip originalų, į apibrėžimus netelpantį socialinį filosofą bei kontrkultūros atstovą.

Kas nutiktų, jei į ekologinę krizę pažvelgtume ne per kaltę, savigraužą, racionalius skaičiavimus ar grasinimus pasaulio pabaiga, o per meilės prizmę? Kaip planetos gydymas atrodytų iš bendrasties būvio, trinančio atskiros savasties ribas, perspektyvos? Kodėl daugumą mūsų apėmęs nejautrumas ir kaip tai prisideda prie krizės? Kaip dabartinę aplinkosaugininkų poziciją formuoja karo mentalitetas ir ar gali būti, kad jo aktualumas slopsta? Kaip upių, miškų ir kitų gamtos būtybių matymas kaip šventų galėtų būti pati pragmatiškiausia ir veiksmingiausia strategija?

Šioje knygoje Charlesas Eisensteinas, leisdamasis iki giliausių žmonijos problemų šaknų, pateikia vizionierišką, tiek mokslo, tiek dvasinę plotmę integruojančią perspektyvą. Iš esmės tai stipriai įžeminanti ir įgalinanti knyga, pateikianti nemažai realių, praktiškų ir labai įkvepiančių žemės ir žmonijos gydymo pavyzdžių.

"1930 m. Johnas Maynardas Keynesas spėjo, kad iki šimtmečio pabaigos technologijos jau bus pakankamai pažengusios, kad tokiose šalyse kaip Didžioji Britanija ar Jungtinės Valstijos būtų įvesta penkiolikos valandų darbo savaitė. Yra daugybė argumentų, leidžiančių manyti, kad jis neklydo. Technologine prasme mes esame visai pajėgūs tą padaryti. Ir vis dėlto tai neįvyko. Vietoj to technologijos pasitelktos ieškant būdų, kaip priversti mus visus dirbti dar daugiau. Tam reikėjo sukurti darbus, kurie iš esmės būtų beprasmiai. Didžiulės masės žmonių, ypač Europoje ir Šiaurės Amerikoje, praleidžia ištisas karjeras vykdydami užduotis, kurios, giliu jų įsitikinimu, iš tikrųjų yra nereikalingos. Būtent šiuos darbus ir siūlau vadinti „šūdmalos darbais“."

David Graeber

David Graeber (1961–2020) – pasaulinio garso antropologas ir aktyvistas. Graeberis taip pat aktyviai dalyvavo tarptautiniuose aktyvistų judėjimuose, buvo vienas iš Occupy Wall Street ideologų.

Daugybės akademinių interpretacijų susilaukęs romanas „Abiem pavidalais“ („Podoboji“) yra pirmoji Prahos trilogijos „Agonijos miestas“ („Trýznivé město“, 1999) dalis. Tai kruopščiai sukonstruota, intelektuali proza, iš skaitytojo reikalaujanti daug dėmesio ir, greičiausiai, ne vieno skaitymo.

Daniela Hodrová (g. 1946) — čekų literatūros teoretikė, rašytoja, poetė ir vertėja. Skaitytojai Hodrovą gretina su Franzu Kafka ar Gustavu Meyrinku, o kritikai autorės prozą laiko čekiškojo magiškojo realizmo ir eksperimentinės literatūros pavyzdžiu. Hodrovos kūriniams būdingas savotiškas hermetizmas, sapno ir būdravimo, tikrovės ir vaizduotės, reaybės ir literatūros, racionalumo ir pasąmonės susipynimas, nuo griežto eiliškumo bei vieno žiūros taško išlaisvinta pasakojimo struktūra, kurią pati autorė apibūdina kaip nuaustą tekstą.