Valgymo sutrikimai, psichologinis smurtas, depresija, patyčios – tai temos, kurių kiek privengiama, paliekant su jomis susiduriančius žmones atskirtyje. Andros Kavaliauskaitės knyga „Lili. Seen“ („Baltos lankos“ 2026 m.) – tarsi ištiestas pagalbos tiltas tiems, kurie jaučiasi nematomi. Su kūrinio autore kalbamės apie skaudžią, bet būtiną akistatą su realybe, abejingumą mokyklose ir sveikatos sistemoje bei viltį, telpančią knygos puslapiuose.
Knyga labai jautria tema – valgymo sutrikimai. Juos ne visada lengva pastebėti, pripažinti, kreiptis pagalbos. Kokią svarbą knyga turi šiame kelyje ir kam ją dedikuojate?
Iš pirmo žvilgsnio išties gali atrodyti, kad knyga tik apie valgymo sutrikimus, bet visa yra kiek plačiau ir giliau.
Pradinėje stadijoje ir pirmajame rankraštyje buvo tik „Seen“ dalis, bet ją parašiusi, jaučiau, kad kažkas ne taip. Puikiai žinojau, kad joje – tiesa, kad nemeluojama, nežongliruojama, nemanipuliuojama tema, kiek galėjau, aštriausias vietas švelninau (pavyzdžiui, stadiono sceną), kad kuo mažiau skaudintų ir kuo mažiau žeistų skaitantįjį, bet vis tiek jaučiau, kad negalima jos atiduoti skaitytojui lyg niekur nieko, puikiai suvokiant, kad joje trūksta to, ko alksta šioje temoje ir mano pačios širdis, – šviesos.
Tos dvejonės etape lydėjau vieną merginą pas šeimos gydytoją. Negalėjau patikėti, kad ir medikei tenka įrodinėti, jog merginai būtina specialistų, kurie dirba su valgymo sutrikimais, konsultacija. Negalėjau patikėti, kad išvardijus visus simptomus, kuriuos man papasakojo mergina (ji pati to papasakoti medikei negalėjo, kaip ir nemažai mano sutiktųjų, nes kol einame pas specialistus jos tarsi pasiruošusios šiam žingsniui, bet pravėrus kabineto duris, ligos balsas jas nutildo ir vienintelis noras – bėgti, tylėti, išgirsti tą: viskas neblogai), medikė atsainiai reagavo ir ramia sąžine nusprendė siuntimo neišrašyti. Sėdėjau už kabineto durų ir girdėjau, kaip pasakoma, kad reikia kraujo tyrimų (o puikiai žinau, kad ne visada jie parodo ligą) ir po kelių savaičių – pokalbis su psichiatre. Tuo metu ir pati sudvejojau: gal tikrai per stipriai reaguoju? Iškart, prie merginos mamos (kuri taip pat netikėjo, kad mergina gali sirgti valgymo sutrikimu) paskambinau į Visuomenės sveikatos centro registratūrą ir įjungiau garsiakalbį. Tai atsiliepusiai moteriai būsiu visą gyvenimą dėkinga. Išklausiusi visa, ką žinau apie merginą, ji iškart ištarė: būtina atvykti konsultacijai, medikė privalo išrašyti siuntimą. Padėjau telefono ragelį, atsisukau į mamą ir ištariau: dabar už dukrą turite pastovėti jūs. Po repeticijos sulaukiu žinutės: siuntimas gautas. Po dienos merginai konstatuota: nervinė anoreksija.
Kokią svarbą (svorį) šioje temoje turi laikas?
Nė vienas nesame Dievas ir nežinome, kas kiek turime laiko, tai kaip galime taip visa ignoruoti? Turiu patirtį, kai vienai merginai medikai ištarė: dar penkios dienos ir, jeigu būtum neatėjusi, širdis būtų sustojusi. Iki jos apsisprendimo pasibelsti į medikų duris keliavome (bendravome) diena iš dienos keturis mėnesius. O jeigu būtume vis tik užtrukę tas penkias dienas?
Žinau, ką reiškia, kai per dvejus metus patiriama ne viena operacija. Žinau, ką reiškia laukti žalios švieselės mesendžeryje, jos nesulaukti ir melstis, kad pagaliau įsipliekstų ir žinotum – operacija pavyko. Žinau, ką reiškia, kai padėti nebepavyksta ir koks laikas sergantiesiems valgymo sutrikimais yra svarbus. Patikėkit, kai tavo rankose kito gyvybė, dreba visas pasaulis ir kartais tenka reikalauti, kad medikai atliktų tai, ką privalo atlikti.
Ar teisingai suprantu, kad būtent toji rugsėjo patirtis ir buvo atspirtis sukurti antrąją knygos dalį – „Lili“?
Taip. Joje norėjosi paliesti ne tik sergančiojo kelią, bet ir tą, kuris su juo gyvena. Lili atveju – tėtis. Taip pat paliesta dar viena svarbi tema, kai svetimas kartais tampa artimesnis už artimą (Emilija). Ir kad ne tik merginos serga valgymo sutrikimais (Emilijos sūnus). Man buvo svarbu trumpu, saikingu tekstu, parodyti platesnį ligos žemėlapį ir paneigti stereotipus, kuriuos girdžiu visus aštuonerius metus, kiek padedu merginos, kurios ateina su savomis patirtimis ir prašo pagalbos. Be galo liūdna matyti, kiek daug netikinčių, kad valgymo sutrikimai ne marazmas, o sunki psichologinė liga. Ir kad su ligos konstatavimu, pirminiu gydymu niekas nesibaigia. Kad tai tik pradžia. Didžioji kelionė į sveikimą prasideda ieškant šaknies, nuo ko liga po truputį atkeliavo. Nesuradus ligos šaknies, jos užgimimo beveik visada lauks atkrytis po atkryčio. Nemažai manančių, kad jeigu grįžai iš valgymo sutrikimų centro ar ligoninės – valio, pergalė, galime gyventi, kaip gyvenę. Ne. Grįžus iš ligoninės prasideda naujas ir didelis etapas. Dar labai svarbu: pagalbos reikia ne tik sergančiajam, bet ir esantiems greta. Visai neseniai pagalbos kreipėsi dvi mamos, apimtos nevilties, bejėgystės, ir akivaizdu, kad jeigu taip ir toliau, jeigu joms pačioms nebus suteikta pagalba, jeigu niekas jų nepastiprins ir neįduos įrankių, kaip tame kelyje gyventi, atsivers kiti platūs vandenynai, o juose mėlio maža. Mamoms ir tėčiams taip pat reikia ne kaltinimo, ne pataikavimo, o racionalaus ir taiklaus pokalbio, supažindinimo, ko tikėtis, kaip bendrauti su sergančiuoju, ko jokiu būdu niekada nesakyti, nedaryti ir ką privalu įžodinti, į ką atkreipti dėmesį, kaip begalė kitų dalykų. Patikėkite, kaip gelia, matant artimuosius, kurie virpa ir nebežino, ką toliau daryti. Arba... kai neišgirsta medikų patarimų ir iš grįžusiųjų iš ligoninės reikalauja:
būk atsakinga ir stenkis;
nesistengi;
tokiu elgesiu nuvarysi mane į kapus;
esi nedėkinga (-as);
pasakysiu visiems, kokia (koks) esi, ir t. t. O tada paprašai patraukti megztinio rankoves ir matai, kad jos slepia dar visai šviežius randus. Ties čia taip pat galime sustoti.
Jūs daug bendraujate su valgymo sutrikimais paliestais žmonėmis. Tiek sergančiais, tiek jų artimaisiais. Ar būna ir gražių patirčių?
Žinoma! Mačiau ir gražių pavyzdžių, kai medikų padedami, kantriai konsultuodamiesi su specialistais tėvai su vaikais pasiekia stebuklo. Bet tai neįvyksta per savaitę, mėnesį. Kiekvienas atvejis autentiškas ir laikas kiekvieno labai skirtingas. Tam reikia daug stiprybės, kantrybės ir profesionalios pagalbos. Įsivaizduokite, ką išgyvena tėvai, kurie bijo užmigti, kelis kartus grįžta pernakt prie vaiko, nes bijo, kad jis ko sau nepasidarytų, ar staiga nestotų širdis. Kaip tuomet gyventi? O ką tuo metu išgyvena brolis ir sesė? Ką išgyvena mergina ar vaikinas, kai jų antra pusė yra toje ligoje? Kokią galią turi ne laiku ir ne vietoje pasakytas žodis ar padarytas veiksmas? Kokią galią turi pasakyti mediko žodžiai: dar viena vasara ir pro duris netilpsi, gal laikas susiimti. Kai jau sergama bulimija? Ką išgyvena mergina, kai nueina pas ginekologę, o ji drebia: tokius siūlus nešioji (siaurukes), aišku, aišku... su pacukais duotis sugebi, o ėst ne? Arba babos žodžiai prie Kūčių stalo: neišsišikinėk. Ko tik nesu prisiklausiusi iš sergančiųjų. Ir skauda už kiekvieno patirtį, ir pikta. Jausmų amplitudė milžiniška. Su laiku išmokau visa priimti jautriai, bet sluoksniuojant, kad pačiai nereiktų ieškoti pagalbos. Ir knygos nebūtų, jeigu ne paaugliai, jų mamos ir tėčiai, kurie nekart klausė po mano monospektaklių: kur galima perskaityti? Tada ir supratau, kad privalau visa perkelti į knygą, kuri taptų tuo ištiestu tiltu į pokalbį. Ištiesta ranka. O kartais net veidrodžiu ir namais. Kur neteisiama. Kur nemeluojama. Kur nebaudžiama, o pasakoma: aš tave suprantu, jaučiu, matau. Ką darom toliau?
Knygos veikėja Ūla (ir Lili) gali būti bet kuri ar bet kuris iš mūsų. Kaip kūrėte veikėją ir kiek realių žmonių bruožų į ją sudėjote?
Ūlos istorija sukurta iš keturių merginų istorijų, Lili – iš trijų. Ir žinote, kas paradoksaliausia? Kai kurie suaugusieji sako, kad tai netiesa, kad tiek negali patirti vienas žmogus. O tąpat dieną prieina mergina, kaip dabar atsimenu gruodžio 19 d., ir apkabinusi ištaria: beveik viskas, ką pasakojote šiandien spektaklyje, – apie mane. Ilgokai kalbėjomės, užmiršau paklausti jos vardo. Parduotuvėje būdama į savo instagramą gavau žinutę: Andra, dar vienas sutapimas. Mano vardas – Ūla. Nežinau, kiek laiko taip ir prastovėjau parduotuvėje. Kartais ir pati netikiu, kad visa, kas vyksta pastaruosius aštuonerius metus, vyksta ne kino aikštelėje. Kiek kartų esu girdėjusi, kad mano pasidalintos istorijos – mano fantazijos vaisius. Ir tik aš ir merginos, jų tėvai žinome, kad tai netiesa. Ir ne tik… Po SEEN spektaklio, sukūriau kitą monospektaklį – KI(t)OKIA. Jame liečiau atsakomybės mylėti ir mylėtis, persileidimo, ankstyvo nėštumo, išsivalymo, gyvybės temas. Vienądien sulaukiu paauglės sakinio: Andra, laukiuosi, nežinau, ką daryti. Tuo metu taip pat niekas netikėjo. Ir štai dabar yra mergytė, kuri po spektaklių vaikams pirmoji sušunka: ANDRAAAAAAAA! Niekada nepamiršiu to jausmo, kai pirmąkart ėjau su mažyle susipažinti. Jai buvo vos keli mėnesiai. Vis tolinau susitikimą, nes jaučiau, kad jis bus esminis. Užteko paliesti mergytės ranką, paglostyti, kad suprasčiau: mudvi visam, kol būsiu žemėje. Širdimi – tikrai. Išėjusi iš paauglės, jos mamos ir mergytės namų, kurį laiką ėjau tarsi sustingusi, kol galiausiai pradėjau raudoti. Niekada nemaniau, kad teatras, menas apskritai gali tiek daug. Pasirodo, gali ir net labai daug. Žinoma, ne tik jis. Dar labiau – kito laiku ištiesta ranka ir atvira, nebaudžianti, priimanti širdis. Ir štai prieš dvejus metus turėjau savo autorinį koncertą, kurio metu ištariau: daug kas galvoja, kad tai mitas. Mite, ateik pas mane. Mergytė atbėgo į sceną ir kartu dainavome jos mėgstamą dainą. Jaučiau, daug kas nuščiuvo. Tik gaila, kad to nematė, negirdėjo tie, kurie drįsta neigti tiesą ir kurti mitus vien dėl to, kad jų širdys užbetonuotos. Norit juoko? Savo kompiuteryje turiu aplanką, kuriame keliu visas išpažintis, visas istorijas, nukirpusi vardus ir pavardes, bet kur matosi, kad tikrai ne pačios sukurti susirašinėjimai, kartu pasiektos pergalės, pasveikimai, suklupimai, atkryčiai ir t. t. Kad jeigu staiga mano kelionė žemėje pasibaigtų dabar, kas nors rastų tą aplanką. Jame yra ir laiškas, kad dabar jau galima pasidalinti su visuomene, – lai pamatytų tie, kurie drįso netikėti, kad vis dėlto viskas buvo tiesa.
Knygoje yra realių praktiškų pratimų. Kaip jie atsirado?
Kaip ir knygoje esančios SALOS ar Emilijos pratimas „AŠ DABAR / AŠ NORIU BŪTI“. Salas su paaugliais atlikau nekart ir mačiau, kaip tai veikia. Labiausiai, kai tai darome visi kartu. Skaitome, analizuojame. O nupiešto meškiuko istorija ir pratimas, kaip ir salos, gimė iš bendravimo su sergančiaisiais. Buvo etapas, kai viena mergina vis neigė, kad liga grįžo – atkrytis. Mačiau, kad ji nebegirdi manęs ir kad neverta kalbėti. Paprašiau, kad abi pasiimtume popieriaus lapus (pokalbis vyko vaizdo skambučiu). Pratimą atlikau tiek aš, tiek ji, kad nepajustų, jog tarsi yra tardoma. Ir kai skiltyje „aš dabar“ nupiešė meškiuką, gumulas stojo gerklėj. Paprašius, kad ji pasakytų: aš esu... ir įvardintų tai, ką nupiešė, ji tik pradėjusi „Aš esu meški...“ pravirko. Po pokalbio davė pažadą pasiimti piešinį į kitą susitikimą su specialiste ir paprašyti pagalbos. Dabar mergina stipriai stojasi ant kojų. Tad ne tik LILI, ŪLA, EMILIJA, JURGIS, LILI TĖTIS, ARTŪRAS yra tikri (ne išgalvoti), bet ir maži pratimai, kaip atpažinti, kas vyksta tavyje. Jokiu būdu nesakiau, kad visiems tai suveiks. Bet kad ne vienam padėjo, žinau iš realių situacijų. O jeigu kažkam padėjo, neturiu teisės to pasilikti tik sau, tiesa? Štai kodėl nemažai puslapių LILI dalyje yra tuščių. Jie palikti skaitančiajam pačiam panirti į savo vidines salas ir pasižiūrėti, kas jose.
Knyga sukurta, remiantis tikromis patirtimis, išpažintimis. Ar nebuvo baugu, kad kas nors jas atpažins?
Nemažai bandančių išsiaiškinti, kas tie atvirai man prakalbę žmonės. Čia tik nusišypsau: niekada niekas iš manęs to nesužinos, nes kiekvienam man atsivėrusiam duodu priesaiką: tylėsiu. Jeigu norėsi, viešumai prabilsi tu. Todėl knygoje žmonių vardai pakeisti. Istorijos nėra ištisinės – sumiksuotos, kad kiti neatpažintų. Duotas pažadas yra pažadas ir jo laikysiuosi iki paskutinės akimirkos. O kai kurių istorijos yra tokios panašios, tokios identiškos, kad taip pat turbūt niekas ir nepatikėtų. Tad linkiu skaitant knygą nebandyti atpažinti, kieko konkreti istorija ar scena, nes ji gali būti bet kurio. Ir nebūtinai esančio Lietuvoje.
Rašyti apie valgymo sutrikimus, smurtą ir depresiją yra ne tik drąsu, bet ir emociškai sekinanti patirtis. Kaip jums pavyksta atsiriboti nuo savo veikėjų skausmo ir po rašymo sesijų susigrąžinti dvasinę pusiausvyrą?
Ne, tai nėra drąsu. Ir nėra sunku kalbėti. Sunku ir nuodėmė būtų, matant realias situacijas, pasirinkti tylą, tą esminį ir siaubingą „SEEN“.
Dėl pusiausvyros... Pirmais metais buvo sunku. Kai vieną merginą prižiūrėjau dvejus metus ir pirmąkart patyriau, ką reiškia priesaikos, jų neišpildymai, ką reiškia manipuliacijos, pykčio bangos, blokavimai ir atblokavimai, atsiprašymai ir dar didesni įžeidinėjimai, ką reiškia balansuoti tarp „išgyvens“ „ar pavyks operacija – 10 procentų“, nuo „Tu man kaip vyresnioji sesuo. Ne, suklydau. Tu man – mama“. Iki dar vieno bloko. Štai tuomet buvo labai sunku. Nes daug ko nežinojau. Literatūroje taip pat daug dalykų neradau, nemažai teko mokytis pačiai, juos bandant iš esmės pažinti. Ne visad pavykdavo. Daug ko nemokėjau. Nežinojau. Bet ėjo metai. Vieną merginą keitė kita, vieną istoriją – kita. Ir dabar jau drąsiai galiu sakyti – kažkiek išmokau. Tikrai ne viską, nes šios temos vandenynas nepaprastai gilus, bet nemažai esu praplaukusi. Skirtingų istorijų, skirtingų situacijų. Ir išmokau saugoti savo namus – savo širdį. Save. Ir jau tapo mantra – aš nesu medikė. Aš neišgydysiu. Aš nekonstatuosiu ligos buvimo ar nebuvimo. Aš tik galiu ištiesti pirminę pagalbos ranką, atvirą širdį, atvirą dialogą, išklausymą ir tą esminį: tu – ne vienas. Jeigu reikia, palydėti iki specialisto kabineto ar pabūti per pirminį prisipažinimą mamai ar tėčiui.
Ar jaučiate, kad jūsų knyga gali padėti tiems, kuriems labiausiai reikia šios pagalbos?
Galiu palydėti, bet tik tiek. Visa kita – specialistų, profesionalų darbas. Ir pačio žmogaus. Be jo apsisprendimo rinktis gyvenimą ir žengti žingsnį sveikimo link net ir geriausias pasaulio specialistas bus bejėgis. Bet jeigu sergantysis renkasi tą lemiamą žingsnį, grįžti į savo namus, save, gyvybę, toks specialistas – didelė dovana. Todėl jaučiu didelį dėkingumą kiekvienam medikui, kuris nespjauna į savo duotą priesaiką, kuriam žmogus ir jo gyvybė išties – ne tas pats. Ir tokių mes Lietuvoje turime nemažai. Tiesa, žinote, kas man dar labai gražu? Trys merginos pačios pradėjo studijuoti mediciną. Labai tikiu, kad turėsime labai stiprią ginekologę, odontologę ir psichiatrę, kurios niekada neištars to, ką minėjau pirmajame atsakyme.
Knygos pavadinimas – „Lili. Seen“. Žodis „seen“ turi labai aiškią ir dažnai skaudžią konotaciją šiuolaikiniame socialinių tinklų pasaulyje. Kiek virtuali erdvė, socialinės medijos ir nuolatinis noras būti „pamatytam“ prisideda prie Ūlos ir šiuolaikinio jaunimo vidinių krizių?
Kad galėčiau atsakyti, turėčiau atlikti didelį tyrimą. Bet ir be tyrimo akivaizdu, kad socialiniai tinklai turi didelę įtaką. Ir ne tik tam, ką paminėjote. Toje erdvėje vyksta milžiniškos atakos, vidinės užslėptai atviros patyčios, sąmokslai ir jų įgyvendinimai, susivienijimai. Nuo grupių kūrimo, kaip nuslėpti valgymo sutrikimus nuo kitų, būdų, kaip dar stipriau laikytis užsibrėžtų tikslų maratone, iki išsipasakojimų, išpažinčių, kurios vėliau viešinamos, ir t. t. Nuo klaikių nuotraukų „PRIEŠ IR PO“ iki „NENORI, KAD TAVO VAIKAMS BŪTŲ GĖDA SU TAVIMI PAPLŪDIMYJE? RINKIS MUS. TRYS SAVAITĖS IR KG – LYG NEBŪTA.“ Čia neišsigalvojimas. Prieš pusmetį mačiau tokią reklamą.
Apie socialinius tinklus, jų įtaką galima kalbėti ilgai, bet faktas aiškus: jie nedings. Nei grupės neišnyks, nei patyčios. Esminis dalykas, ką su tuo darome toliau? Dar baisiau, kai mokyklose išgirstu iš mokytojų ar direktorių: pas mus taip nėra. Ar tikrai? Kai mokyklos rodiklis ir skaičiai yra svarbiau už žmogų ir jo saugią erdvę, be galo skaudu. Turėjau atvejį, kai pagal vieną projektą kelis mėnesius teatro pamokas vedžiau paaugliams. Teatro pamokose teatro beveik nebuvo. Žinote, ko mokėmės? Tylos. Pagarbos. Netrankyti durų. Nekalbėti, kai kitas kalba. Išklausyti. Užsičiaupti, kai žinai, kad kitam suskaus. Ir čia žodis užsičiaupti – labai taiklus.
Po kurio laiko man direktorė sako: va, turime naujas užuolaidas, turime naują kolonėlę. O aš žiūriu į ją ir klausiu: o aš turiu klasėje penkis mokinius, kurie nenori gyventi. Trys iš jų žalojasi. Ką su tuo darysime? Ji: Negali būti. Aš: gal žinote, kodėl moksleiviai neina pas mokyklos psichologę? Ji: tai, kad eina. Aš: Tikiu, bet, matyt, ne tie, kurie rodė žaizdas, sakydami, kad pas ją neis, nes bijo, kad netrukus apie viską žinos visa mokykla. Po kurio laiko vėl girdžiu, kad džiaugiamasi tomis pačiomis užuolaidomis, kolonėle. Neištvėriau ir prie tėvų pasakiau: taip, nuostabu. Džiaugiuosi, kad jus tai džiugina. Bet ar bus kas tomis užuolaidomis džiaugsis ir įjungs tą kolonėlę, jeigu mokykla ir toliau ignoruos, kad yra vaikų, kuriems reikalinga pagalba?
Savaitė prieš patyčias? Referatai, nukopijuoti nuo kitų, kad būtų užsidedamas pliusiukas? Pranešimai ir: ajajai, kaip gražiai va pristatė, kaip jautriai. Taip, jautriai pristatė tie, kuriems skauda. Bet ar juos išgirdo tas patyčias organizuojantys? Būtent dėl šios priežasties ir gimė ši knyga. Ji gali būti tiltas į atvirą, gal ir nepatogiausią, bet būtiną pokalbį. Ir ne viena tema: patyčios (kokią galią turi net vienas ne laiku ištartas žodis ar padarytas veiksmas), psichologinis, fizinis, seksualinis smurtas artimoje (ir ne tik) aplinkoje, ankstyva netektis artimo, gedulas ir jo išgyvenimas, valgymo sutrikimai.
Ar ši knygas skirta tik paaugliams?
Knyga nėra skirta vien tik paaugliams. Visų pirma, būsimiems ir jau tėvystėje esantiems tėvams, mokytojams (ypač tiems, kurie netiki valgymo sutrikimais kaip liga), mokyklų socialiniams pedagogams, mokyklų psichologams, net kai kuriems medikams (kodėl? – paaiškinimas pirmame mano atsakyme), draugams, broliams, sesėms ir tik tuomet esantiems ligoje ar pakeliui į ją, ar nieko apie ją dar nežinantiems.
Mano tikslas nebuvo išleisti tik knygą. Mano tikslas, kad ji tikrai taptų tuo tiltu ir ištiesta primine pagalbos ranka. Knyga jau yra. Dabar labai reikia didelio mūsų visų susitelkimo. Tiek visų Lietuvos mokyklų, tėvų, mokinių tarybų, savivaldybių atstovų, sveikatos biurų. Knyga – puikus tiltas. Esu parengusi stiprų pranešimą, kam ši knyga skirta, kaip tiek ja, tiek audioknyga naudotis, kad tikrai taptų tuo tiltu atviram pokalbiui namuose ar mokykloje. Esu pasiruošusi neatlygintai važiuoti į bet kurį miestą, miestelį ar kaimą, kad pirmiausia pokalbis įvyktų tarp manęs, mokytojų ir tėvų. O paskui kitas etapas – pokalbiui su paaugliais ir gal jau labiau su spektakliu. Kiekvienoje situacijoje matytume, kas stipriau ir paveikiau. O štai po pažinties su knyga, jau patys pedagogai ir tėvai turėtų įrankį, kaip pradėti pokalbį tomis nejaukiomis, bet labai svarbiomis temomis. Vaikams mūsų reikia. Ir to atvirumo visų pirma mums reikia mokytis patiems. Atviros širdies ne tik reikia vaikams ir paaugliams iš suaugusiųjų, tos atviros širdies reikia ir suaugusiesiems. Ne gėda nežinoti. Ne gėda nesuprasti. Ne gėda nežinoti, kaip pradėti pokalbius, kurių norisi, kad apskritai nebūtų. Baisu, kai žinome, kad tai svarbu, bet pasirenkame ignoruoti ir nežinoti. Kai už vaiką svarbiau naujos užuolaidos ar varnelė metinėje ataskaitoje.
Jeigu dabar skaito pedagogas, mokytojas, kurios nors savivaldybės atstovas, tėtis, mama, moksleivių tarybos narys, mokyklos prezidentas – susitikime tam vienam atviram pokalbiui, kartu nutieskime tą tiltą, kad laiku susipažintume su tuo, su kuo per vėlai pažindino mano kartą ir vis dar per vėlai ar apskritai nesupažindina ir dabartinės. Aš viena nepajėgi pasiekti visų, tam man reikia JŪSŲ.
Ne vienam jau esu pasakiusi: perskaitėte knygą, jaučiate, kad jos nebereikės, nepalikite lentynoje, padovanokite tam, kuriam ji galbūt šiuo metu reikalinga, bet negali jos įsigyti. Lai knyga keliauja iš rankų į rankas ir pasiekia tuos, kuriems ji išties gali tapti namais. Yra kūrinių, kurių nereikia kartoti, bet bent kartą pamatyti, išgirsti, perskaityti – privalu. „LILI. SEEN“ knyga ar monospekaklis „SEEN“ – būtent tokie.
Garsinė knygos versija – tarsi spektaklis. Žinau, kad patį sumanymą, kaip turi skambėti knygos įrašas, pati ir pasiūlėte. Kodėl buvo svarbu nenueiti standartiniu keliu įgarsinant šią istoriją?
Šypsausi, nes man audioknyga labai toli nuo spektaklio. Bet kad ji kiek kitokia, nei galbūt įprasta klausyti, sutinku. Mano tikslas buvo vienintelis – tikrumas, švara, šviesa ir estetika. Norėjosi sukurti audioknygą tokią, kurią norėčiau klausyti pati. Kuria pati patikėčiau. Kuria nesudvejočiau. Kuri nebūtų tik perskaityta, o kad joje būtų pojūtis: tarsi esu greta. Ir, tiesą sakant, jaučiu, kad mums su visa nuostabia komanda tai pavyko. Didelis nuopelnas tiek aktorių, tiek kompozitorių, tiek garso režisierių ir ypač Lauryno. Tai vienas stipriausių ir gražiausių, šviesiausių mano kūrybinių procesų, kuriuos esu turėjusi. Be galo esu dėkinga Nelei Savičenko ir Giedriui Savickui. Geresnio Lili tėčio ir geresnės Emilijos nei jie negali būti. Baltai pavydžiu tiems, kurie audioknygos dar neklausė ir ta patirtis dar tik pakeliui.
Labai džiaugiuosi, kad ne vienas jau yra ištaręs: popierinė ir audioknyga – skirtingos patirtys. Popierinė knyga veda tekstu, kurį pats skaitai ir girdi save bei esi vedamas iliustracijų, o štai audioknyga – kelionė be vaizdo, bet su garsu. Viena mergina (serganti valgymo sutrikimu) pasidalino: fizinę knygą norėjau šveisti į sieną kelis kartus, o audioknygą stabdžiau daugybę kartų. Paklausiau: nes tarsi girdėjai, atpažinai save? Linktelėjo. Viena mergina, išklausiusi įgarsintą istoriją, nusprendė iš naujo kreiptis į specialistus. Na, bet kaip ir minėjau, maža ką aš kalbu. Lai kalba žmonės. Jų komentarai, pasidalijimai – gyvi liudijmai. Mano perpasakojimas nieko vertas.
Dažnai tokios atviros ir skaudžios knygos tampa savotiška terapija skaitytojams. Ar jau teko sulaukti atsiliepimų iš žmonių, kurie šioje istorijoje atpažino savo pačių išgyvenimus? Koks jausmas apima supratus, kad jūsų žodžiai galbūt padėjo kažkam nesijausti tokiam vienišam?
Be abejo, džiaugiuosi. Bet. Tai per maža. Jeigu matysiu, kad bent po vieną knygą yra daugelio miestų, miestelių, kaimų bibliotekose – bus ramiau, kad padarėme kartu tiek, kiek galėjome. Jeigu bus aplankyta kuo daugiau Lietuvos paauglių, tėvų, pedagogų, tuomet drąsiai galėsiu ištarti – visa nuėjome ne veltui. Tam sau duodu dvejus metus. Po dvejų metų paklauskite to paties. Matysime, ar tą tiltą pavyko nutiesti, ar taip ir liko kyboti ore. Laikau kumštukus ir begalinę viltį, kad kartu džiaugsimės už kiekvieną: mums pavyko, pasveikau, pradėjau gydytis, susipažinau, pagelbėjau, nenusisukau... ir SEEN taps HEARD ar I SEE YOU.
Kalbino Milda Gaulienė
