Antonio Iturbe

Pilotai, pakeitę civilinės aviacijos istoriją. Rašytojas, sušildęs milijonų vaikų širdis. 

Pasaulis, draskomas karų ir politinių neramumų.

1922-ieji, Paryžius. Viskas, ko Antuanas de Sent Egziuperi nori, tai – tapti pilotu. Bet ankstyvoji aviacija – grėsmingas užsiėmimas, skeliantis kibirkštį tarp jo ir aristokratiškos mylimosios. Nepaisydamas bandymų jį sustabdyti, Antuanas pasiryžta leistis į nepažintus tolius ir įstoja į Prancūzijos karines oro pajėgas. Vėliau kartu su dviem bičiuliais – Anri Gijomė ir Žanu Mermozu – jis imasi pavojingos misijos: atrasti naujų oro pašto maršrutų ir pakeisti aviacijos ateitį. Joks atstumas bičiuliams nėra per tolimas, joks kalnas – per aukštas, kad kiekvienas laiškas kuo greičiau pasiektų savo adresatą. Kol žemėje pasaulis grimzta į chaosą, danguje jie jaučiasi laisvi ir laimingi.

Tačiau skraidyti – tik viena Antuano nutrūktgalviško ir aistringo gyvenimo pusė. Jis nuolat rašo ir ilgainiui tampa pripažintu autoriumi. Europą gaubiant dar vieno karo šešėliui, jo laukia ne tik tikroji šlovė, bet ir didžiausi gyvenimo išbandymai, o galvoje po truputį ima ryškėti knygos vaikams herojaus vaizdinys: garbanotas berniukas su princo mantija...

„Nuostabiai papasakota istorija apie de Saint-Exupéry aistrą skrydžiams, poezijai ir gražioms moterims. Vaizdingai atkurta tarpukario Prancūzijos visuomenė. Šiuo romanu didžiuotųsi ir pats „Mažojo princo“ autorius.“

Publishers Weekly

Antonio Iturbe (Antonijus Iturbė, gim. 1967) – ispanų žurnalistas ir rašytojas. Parašė septynis romanus ir daugybę kūrinių vaikams. Pasaulyje labiausiai išgarsėjo romanais „Mažiausia pasaulio biblioteka“ („Baltos lankos“, 2020) ir „Po atviru dangum“. Pastarasis pagrįstas Antoine’o de Saint-Exupéry, „Mažojo princo“ autoriaus, gyvenimo istorija.

„Du mokytojai nerimastingai pakelia galvas. Rankose jie laiko kai ką, kas Aušvice griežtai uždrausta. Tie pavojingi daiktai negali iššauti, įkirpti ar įpjauti. Tiek baimės žiauriesiems reicho sargams varo ne kas kita kaip knygos – senos, nuplyšusiais viršeliais, išplyšusiais lapais.“

Keturiolikmetė Dita, su tėvais ištremta į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą, atsiduria 31-ajame bloke, kuriame veikia slapta mokykla. Jos įkūrėjas Fredis Hiršas paprašo Ditos pasirūpinti aštuoniomis trapiomis, bet gyvybiškai svarbiomis knygomis, kurias kaliniai slapta įnešė į koncentracijos stovyklą. Taip Dita tampa mažiausios ir slapčiausios, kokia tik kada nors egzistavo, – Aušvico bibliotekos – saugotoja. Tačiau ji netrunka suvokti: knygos yra itin pavojingos. Jos padeda žmonėms mąstyti. Ir tai siutina nacius, jie persekioja ir draudžia jas lyg apsėsti. O aptikę – kaltininkus baudžia mirtimi.

„Mažiausia pasaulio biblioteka“ – jaudinantis ir iškalbingas, tikrais įvykiais paremtas romanas, kuris iš užmaršties prikelia vieną labiausiai sukrečiančių kultūrinio heroizmo istorijų. Dita mums perduoda nepaprastą drąsos pamoką – nepasiduoda ir niekad nepraranda noro gyventi ir skaityti, nes net naikinimo stovykloje „pradėti skaityti knygą – tai lyg įsėsti į traukinį, vežantį atostogų“.

„Nepamirštamas romanas.“
Publishers Weekly

„Rekomenduojama „Anos Frank dienoraštis“ skaitytojams.“
School Library Journal

Antonio Iturbe (Antonijus Iturbė, g. 1967 Saragosoje) – ispanų žurnalistas ir rašytojas. Parašė penkis romanus ir daugybę kūrinių vaikams. Pasaulyje labiausiai išgarsėjo romanu „Mažiausia pasaulio biblioteka“, kurį rašydamas rėmėsi pokalbiais su tikrąja Aušvico bibliotekininke Dita Kraus. Vos pasirodęs romanas tapo tarptautiniu bestseleriu ir yra išleistas 30-yje šalių.

Dita Polach gimė Prahoje. 1942-aisiais, sulaukusi trylikos, su tėvais deportuota į Terezyno getą, vėliau – į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą. Nė vienas iš Ditos tėvų Holokausto neišgyveno. Po karo Dita susituokė su rašytoju Otto B. Krausu ir tapo Dita Kraus. 1949 m. jie emigravo į Izraelį, ten dirbo mokytojais ir susilaukė trijų vaikų. Vyrui mirus, Dita toliau gyvena Netanijoje, bet kartą per metus grįžta į gimtąją Prahą. Ji turi keturis anūkus ir keturis proanūkius.