Antrąją romano dalį pristatantis Mantas Adomėnas: pavyko apčiuopti mūsų regiono Didžiojo Žaidimo ištakas

„Aiškiai pamačiau, kad tai nėra atsitiktinis dalykas, tas šimtmečius trunkantis mūšis tarp dviejų tektoninių galybių – Vakarų, kuriems atstovauja Lietuva, ir orientalistinę despotiją įkūnijančios Maskvos. Ir staiga atradau įtikinamą paaiškinimą, iš kur visa tai kyla. Man pačiam tai buvo nemenkas nušvitimas, tikiuosi, kad ir skaitytojams jis padės giliau suprasti visą tą karą, vykstantį už tūkstančio kilometrų“, – sako Mantas Adomėnas, kalbėdamas apie romaną „Moneta & labirintas II“.

Apie romano, atkeliaujančio tiesiai į Vilniaus knygų mugę, veiksmo geografiją, didžiąsias paslaptis, herojų likimus ir svarbias geopolitines įžvalgas kalbamės su knygos autoriumi Mantu Adomėnu.

Mantai, buvome susitikę prieš beveik du mėnesius ir anuomet kalbėjomės apie pirmąją romano dalį. Dabar, kai knyga daugelio pastebėta, perskaityta, o netrukus, tiesiai į Vilniaus knygų mugę, atkeliaus antroji romano dalis, kaip pats jaučiatės? Kas yra kitaip, nei numanėte?

Tikrai meluočiau, jei sakyčiau, kad nejaučiu pasitenkinimo. Kad daug metų darbo, tos ilgos ir dažnai nelengvos pastangos sukalti kaip galima įdomesnį, geresnį, turtingesnį tekstą buvo pastebėtos – tai nuostabu. Kita vertus, kaip visada sakiau, nelaikau savęs menininku, greičiau esu amatininkas, kuris bando padaryti daiktą, gerai nugludintą, glaudžiai suleistą, puikiai funkcionuojantį. Ir, žinoma, ne tik skaitytojams, bet ir man dabar kyla klausimas – kaip bus su antrąja dalimi? Ir pats jaudinuosi ne mažiau, nei pasirodant pirmajai daliai: prieš tai galėjau save teisinti, kad štai esu pradedantis rašytojas, gal kažkas gali ir nepavykti iš pirmo karto, pirmas blynas ir taip toliau... Bet kai pasitikėjimo kreditas jau suteiktas, labai tikiuosi nenuvilti skaitytojų, laukiančių antros dalies.

Neslėpsiu, atsiranda klausiančių, ar jūs per du mėnesius ir parašėte antrąją romano dalį. Bet juk buvo ne visai taip, tiesa? Papasakokite, kaip vyko darbas su leidykla.

O taip, man ir pačiam teko susidurti su mintimis, jog aš ir pirmąją dalį parašiau vos ne per kelis mėnesius. Galiu pasakyti, kad jos abi buvo baigtos rašyti vienu metu, o romano padalijimas perpus – redakcinis sprendimas. Taigi dalis, kuris atkeliaus tiesiai į Knygų mugę, yra pirmosios knygos tęsinys, ir ji buvo rašoma tiek pat ilgai ir kruopščiai.

Galiu dar kartą patvirtinti, kad knygos rašymas ir leidyba yra ilgas, kantrybės reikalaujantis darbas. Neįmanoma greitai pagaminti sodraus, gerai suausto teksto.

Turbūt galiu atskleisti, kad antroje romano dalyje skaitytojai susitiks jau pažįstamus herojus, toliau seks didžiųjų paslapčių pėdsakais. Bet netrūks ir naujų linijų. Kaip jūs pats apibūdintumėte – kokia yra antrojo romano dalis, kokie leitmotyvai joje svarbiausi?

Be abejo, antroje dalyje daug tęstinumo – tai tos pačios intrigos ir tų pačių herojų likimo plėtotė. Vis dėlto atsiranda ir naujų motyvų. Visų pirma, antroje dalyje išryškėja geopolitinė tema: svarbia temine gija tampa rašant romaną prasidėjęs 2014 m. Rusijos karas Ukrainoje. Karo pradžios įsukti procesai įsilieja į romano veiksmą ir veiksmas skleidžiasi jau to karo akivaizdoje.

Dar vienas dalykas: antroje romano dalyje mėginama žvelgti į Didžiojo Žaidimo, Lietuvos ir Rusijos konflikto, ištakas ir pabandyti atsakyti, iš kur jis kyla. Drauge tai leidžia įsitikinti, kad tas mūsų Didysis Žaidimas prasidėjo ne vakar, ne prieš dvejus metus ir ne su Putino atėjimu į valdžią – tai sena kova dėl žemyno likimo; ji, tikėtina, nesibaigs nei su knygos herojais, nei su mūsų karta.

Turbūt turite omenyje Trečiosios Romos idėją, į priekį varančią antros romano dalies veiksmą? Čia atskleidžiama šios koncepcijos susiformavimo, išplitimo istorija. Tai itin svarbi tema, jos analizei teikiama daug reikšmės. Kaip priėjote prie šios istorijos ir kodėl nusprendėte ją įpinti į romano siužetą?

Turint omeny ezoterinę ir mistinę žvalgybos potekstę, man tikrai norėjosi pamėginti rasti kokią nors intrigą, susijusią su Kremliumi. Taigi ėmiau žvalgytis po įvairių sąmokslo teorijų tinklaraščius – juk egzistuoja visiems svarbesnių objektų, taip pat ir Kremliaus, ezoteriniai aiškinimai. Bandant į jį pažiūrėti naujomis akimis, man vis kirbėjo mintis: kur man matytas tas Kremliaus bokštas, galintis net košmaruose sapnuotis? Ir prisiminiau Milano Sforzų rūmų bokštą! O va tada jau kaip patempus už siūlo pradėjo lįsti netikėtos sąsajos, kurių aprašytų niekur anksčiau nebuvau matęs. XV a. Milano dvaro humanistų vaidmuo netyčia sukuriant tokį monstrą kaip Trečioji Roma ir Trečiosios Romos doktrina – naujas atradimas, tad jaučiausi lyg atradęs, metaforiškai tariant, nedidelę istorinę Ameriką. Ir, žinoma, labai įdomu, kad toje istorijoje ryškų pėdsaką yra palikusi Lietuva. Dar prieš išsinagrinėdamas XV a. dramas ir tą paslaptingą istoriją, jau buvau pradėjęs kalbėti apie Didįjį Žaidimą, ir būtent tada paaiškėjo Didžiojo Žaidimo ištakos mūsų regione.

Aiškiai pamačiau, kad tai nėra atsitiktinis dalykas, tas šimtmečius trunkantis mūšis tarp dviejų tektoninių galybių – Vakarų, kuriems atstovauja Lietuva, ir orientalistinę despotiją įkūnijančios Maskvos. Ir staiga atradau įtikinamą paaiškinimą, iš kur visa tai kyla. Man pačiam tai buvo nemenkas nušvitimas, tikiuosi, kad ir skaitytojams jis padės geriau suprasti visą tą karą, vykstantį už tūkstančio kilometrų.

Taigi, nors Trečiosios Romos doktrina skamba tiesiog kaip gerai suręsta sąmokslo teorija, jums viską pavyko pagrįsti istoriniais faktais?

Taip, reikia pasakyti, kad tai turbūt vienintelis knygos skyrius, kuriame beveik nėra fikcijos. Kas yra mano sukurta – tai herojų mintys, kurios jiems tuo metu esą galėjo šauti į galvą. Bet susitikimai, laiškai, ryšiai ir t.t. – visa tai dokumentuota, tai gryni istoriniai faktai. Tiesa pasakius, man pačiam keista, kad niekas iki šiol tų dalykų nesuvedė į visumą. Kai sakau, kad niekas, kas parašyta knygoje, iš tiesų neįvyko, minimam skyriui, šeštajam, reikia pritaikyti išimtį: čia viskas yra pagrįsta istoriniais faktais ir istorine medžiaga.

Romane kalbant apie Trečiąją Roma vis nuskamba frazės pratęsimas: „Ir ketvirtosios nebus.“ Tas motyvas, regisi, reikšmingas, nes jame užkoduota galimos baigties ir apskritai perspektyvos tema. Juk iš esmės tai fundamentali ištara kalbant apie tai, kokia iš tiesų gali ar turi būti istorijos ir pasaulio pabaiga.

Taip, tame Pskovo vienuolio Filotėjaus pasakyme iš tiesų išryškėja dvi skirtingos istorijos sampratos, ir kaip tik su tuo susijusi dalis svarbiausių knygos apmąstymų – su istorijos perspektyva ir galima pabaiga. Maskva ir dabartinis Kremlius save mato kaip laikų pabaigos karalystę, turinčią būti pasaulio valdove. Vakarai viską supranta visai kitaip – ant vakariečių mąstymo, istorija niekada nesibaigia. Mes pabaigiame vieną stadiją, pasiekiame tam tikrus rezultatus, bet tai reiškia tik vieną dalyką – kova tęsis ir niekada nesibaigs. Niekada nebus tos būsenos, kai galėsime nusiraminti ir pasakyti, jog istorija baigėsi ir galime ramiai gyventi taikoje. Man atrodo, kad ir mes, lietuviai, visu gyliu, visa apimtimi gana retai šitai suprantame; žinojimas, kad istorija nesibaigia ir todėl mes nuolat susidursime su naujais iššūkiais ir mūšiais, mus kartais apleidžia.

Rytietiškai suvokiant istoriją, istorinei lemčiai gali būti paaukojami ir žmonės, ir jų gyvenimai. Vakarai į istoriją žiūri kur kas nuolankiau: istoriją kuria žmonės ir tol, kol gyvena žmonės, istorija nesibaigia. Tai ir yra esminis susidūrimas tarp dviejų istorijos sampratų – mistinio perskaitymo ir racionalistinės vakarietiškos.

Antroje romano dalyje kur kas mažiau sugrįžimų į praeitį, šuolių laiku. Gal kiek ir spekuliatyvus teiginys, bet, man regis, pirmoje romano dalyje buvo svarbu laikas ir laikmetis, o antroje viršų ima erdvė. Bene labiausiai į akis krenta išsiplėtusi romano geografija: nuo Vilniaus ir Nižnedvinsko Šiaurės Rusijoje iki Romos, Vienos, Stambulo, Kijevo ir Rytų Ukrainos – tai vietos, kuriose įvyksta romano fabulai svarbūs įvykiai. Galbūt kas pirmoje dalyje žavėjosi galėdamas ar galėdama atsidurti Italijoje, o štai antroje dalyje laukia labai gyvai aprašytas Stambulas ir tikrai ne vienam lietuviui ar lietuvei puikiai pažįstamas Kyjivo centras. Kokį vaidmenį iš tiesų skyrėte geografinei dimensijai?

Pirmoje romano dalyje buvo kuriamas pats pasakojimo pasaulis ir tam neišvengiamai reikėjo daugiau ekskursų į praeitį, padedančių suprasti, kas yra knygos herojai, kokie tai žmonės, iš kur jie ateina, kas juos formavo. O be istorijos neišeina nei sukurti, nei suprasti to pasaulio. Antroji romano dalis daugiau geopolitinė, o geopolitika, kaip žinome, yra žemėlapio ir erdvės menas. Taip romane atsiranda naujų kertinių erdvės taškų. Pavyzdžiui, Stambulas ir Ukraina – tai erdvės, kur kariniu ir metafiziniu būdu susiduria Vakarų ir Rytų istorijos sampratos. O Roma ir Viena tampa romano veiksmo dalimi, nes jose skleidžiasi geopolitinis dabar vykstančio Didžiojo Žaidimo vaizdas, ir be tų geografinių atramų vargiai būtų įmanoma nubrėžti dabartinio konflikto mentalinį ir konceptualųjį žemėlapį.

Taigi romane „Moneta & labirintas II“ veiksmas darosi tiesiškesnis, pagreitėja, bet išsiplečia jo erdvė.

Tikiuosi, kad minimuose miestuose ir romano vietose apsilankę žmonės galės tas vietas atpažinti, tikrai stengiausi labai kruopščiai ir autentiškai jas pavaizduoti. Beje, net Vienos viešbučio „Ritz“ numeris romane aprašytas labai tiksliai, nors nesu jame nei gyvenęs, nei lankęsis.

Čia visai tinkamas metas pereiti prie kertinių romano temų. Ar nesuklysiu pasakiusi, kad šiame romane jums, be gėrio ir blogio kovos, Didžiojo Žaidimo koncepcijos, svarbios fundamentalios žmogiškosios temos – tokios kaip išdavystė, draugystės prigimtis, meilė? Pirmoji, esate sakęs, tiesiog neatsiejama nuo pačios šnipinėjimo prigimties. O kaip antrosios dvi – ką apie jas mąstėte rašydamas romaną?

Kai pradėjau rašyti knygą, norėjau, kad tai nebūtų vien paprastas linijinis pasakojimas, besisukantis aplink vieną žmogų. Kėliau sau tikslą, kiek tik įmanoma, pavaizduoti pasaulį ir jo sudėtingumą. Todėl knygoje yra kelios linijos, o pagrindinis herojus atskleidžiamas ne tik kaip šnipas, bet ir kaip žmogus – kuris myli, kuris turi draugų. Šalia jo su savo dramomis pasirodo ir kiti veikėjai. Pirmoje dalyje užmegzti naratyviniai siužetai, pasakojimai antroje romano dalyje pasiekia kulminaciją ir atomazgą. Ne vienas veikėjas išgyvena savas dramas ir tie šalutiniai siužetai sueina į bendrą visumą.

Juk gyvenime irgi nebūna taip, kad tik vienas žmogus kankiniesi, patiri dramų ar peripetijų. Kiti žmonės irgi gyvena šalia. Tad ir norėjau parodyti, kad knygoje ir kiti veikėjai taip pat turi gelmės, motyvacijos, jausmų ir tragedijų. Man atrodo, siužetui tai suteikia papildomų spalvų, kuria sudėtingesnį daugiaspalvio kilimo audinį. Džiaugiuosi, kad, regis, pavyko sukurti pasaulį, kuriame vyrauja daugiau negu viena tema ir skleidžiasi daugiau negu vienas pasakojimas, ir visos temos susilieja į vaizdą, išties artimą tikrovės kompleksiškumui ir įvairialypumui.

Ne mažiau svarbu ir tai, kad antroje romano dalyje gana detaliai aptariamas užverbuojamas, įrankiu priešiškų jėgų rankose tampantis ir taip pažeidžiamas žmogus. Ar jums ši tema buvo svarbi? Ką norėjote ja parodyti?

Taip, ši tema man kelia nerimą, jaudina. Esame linkę išdavikus traktuoti demoniškai – esą tie žmonės yra blogi, todėl ir blogai elgiasi. Tarsi būtų iš anksto nulemta, kuris žmogus bus blogas ir todėl išduos. Bet žmonės negimsta blogi – jie tampa blogi. Man buvo įdomu pasigilinti į tai, kokius veiksmus jie atlieka, kokius sprendimus priima ir kokios charakterio ypatybės pastūmėja išduoti savo draugus, bendražygius ar tėvynę. Knygoje mėginau išdavystės anatomiją parodyti per kelis asmenis, norėjau atskleisti, kad išdavikais tampa žmonės, kuriuos mes pažinojome. Kitaip tariant, labai norėjau pažiūrėti į blogio genezę ir pabandyti suprasti, kas, kokios savybės, dažnai netgi geros, gali žmones nuvesti į išdavystę.

Kadangi esu pradedantis rašytojas, turiu pripažinti, kad pradėjus rašyti buvo didelė pagunda veikėjus schematizuoti. Ypač tai pasakytina apie bloguosius – buvo rizika, kad jie taps schematiškomis karikatūromis. Tikrai prisimenu, kad skaitydamas pirmuosius knygos variantus jaučiau, jog tam tikri veikėjai pavaizduoti tiesiog kaip tam tikrą funkciją atliekančios figūros. Paskui susimąsčiau, kad žmonės realiai tokie nebūna – jie žymiai sudėtingesni, turi savo vidų, lūkesčius ir kiekvienas siekia gėrio, kaip tik tą gėrį supranta. Tada turėjau juos perrašyti, kad jie taptų asmenybėmis, ne vien kodais ar etiketėmis. Reikėjo įsijausti į jų vidų – ir suvokti, kad net ir tie žmonės, kurie pasirodo besantys išdavikai, tiesiog nuėjo kitu keliu – renkantis kelią visada veikia koks nors motyvas.

Kalbant apie špionažą, išdavystė dažnai būna toks užaštrintas atvejis, bet iš esmės tie patys psichologiniai mechanizmai veikia ir iš pažiūros paprastesniais, gal net smulkiais atvejais – pavyzdžiui, kai žmonės nusivilia savo valstybe, ima ją juodinti ir nekęsti. Savo esme tai kažkuo panaši drama, ir tuos žmones suprastume geriau, jei įdėmiau pažvelgtume į jų psichologiją.

Tikrai labai norėčiau pasikalbėti apie romano pabaigą, jos detales. Bet neatimkime malonumo iš skaitytojų – palikime jiems tą atradimo džiaugsmą. Paklausiu kitaip: Mantas Adomėnas po penkerių metų – kelių knygų autorius?

Atsakysiu taip: man patiko rašyti, matau, kad žmonėms patinka skaityti, ką parašiau, ir priimu tai kaip paskatinimą toliau kurti. Tad po penkerių metų norėčiau būti jau kokių trijų knygų autoriumi – jei abi „Monetos & labirinto“ dalis laikysime viena knyga.

Kalbino Lina Valantiejūtė