Audioknygos

Kai liaujamės suprasti pasaulį – greito tempo, horizontus plečiantis literatūrinis kūrinys, kurio šerdis – tykūs ar kaip tik pribloškiantys mokslo istorijos momentai, pažymėti ieškojimų, bandymų ar eksperimentų, reikšmingai pakeitusių mūsų pasaulio supratimą.

Albertas Einsteinas perskaito laišką, išsiųstą iš Rytų fronto apkasų Pirmojo pasaulinio karo metais, ir nustemba ten radęs jo reliatyvumo teorijos sprendinius. „Prūsiškasis mėlis“ – pirmasis modernus sintetinis pigmentas, sukurtas XVIII a. alchemiko, siekusio atrasti nemirtingumo eliksyrą, – Fritzo Haberio rankose tampa ir žmonijos išgelbėjimo įrankiu, ir žiauriausiu nacių ginklu. Į abstrakcijas paniręs matematikas Alexanderis Grothendieckas sudegina savo formules, norėdamas apsaugoti žmoniją nuo jų destruktyvaus potencialo. Werneris Heisenbergas, apimtas epifaniškos beprotybės, Helgolando saloje sukuria kvantinės mechanikos apmatus, lėmusius atominių bombų atsiradimą.

Tai literatūra, tyrinėjanti mokslą, mokslas tampantis literatūra, įspūdingas grožinės ir negrožinės literatūros hibridas. Šiuolaikinis Čilės autorius Benjaminas Labatutas šiose penkiose keistose ir sykiu užburiančiose istorijose nagrinėja plonytę ribą tarp genialumo ir pamišimo, visus atradimus lydinčią begalinę maniją, žmogiškąją puikybę ir dviprasmišką mokslo galią, gebančią tiek kurti, tiek naikinti. Šiuose puslapiuose – preciziškai parašyti įtraukiantys pasakojimai apie galingą vaizduotę, reikalingą, kad suvoktum tai, kas nesuvokiama, ir tuos lemtingus akimirksnius, kai liaujamės suprasti pasaulį.

________

Galbūt kai kurie iš mūsų bus girdėję apie Schrödingerio katę ar Heisenbergo neapibrėžtumo principą, tačiau grynasis šių idėjų ir jų sumąstytojų įžūlumas, jų absoliuti beprotybė dar niekada, bent mano patirty, nebuvo taip vaizdingai ir bauginančiai perteikti, kaip šioje, trumpoje, žvėriškoje ir nuostabioje knygoje. – Philip Pullman

Tamsus, bet svaiginantis kūrinys... Labatutas parodo nepalaužiamą ryšį tarp siaubo ir grožio, to, kas gyvenimą kuria ir kas jį naikina... Ši knyga – paveiki ir eruditiška - užsispyrusiai jungia mokslo atradimų stebuklus su istorijos žiaurumais. – Sam Sacks, The Wall Street Journal

Labatuto knyga mums siūlo išdailintą, eretišką ir ypatingai įtraukiančią personalijų ir jų kūrybiškos beprotybės, lėmusios vienus svarbiausių XX a. mokslo atradimus, istoriją. Labatuto tema – visa ryjantis žmogiškasis noras atrasti ir jame slypintys pavojai. – Publishers' Weekly

Kaip kalbėti aiškiai, tiksliai ir įtaigiai

Kitoks požiūris ir konkretūs įrankiai

NORITE PRISIJAUKINTI VIEŠĄJĮ KALBĖJIMĄ? KAD NEBŪTŲ KANČIA NEI RUOŠTIS KALBAI, NEI JĄ SAKYTI? 

Tai knyga apie gerą kalbėjimą. Tokį, kuris padeda pasiekti savo tikslų. Tai knyga, griaunanti mitą, kad viešasis kalbėjimas aktualus tik politikams ir lemtas vos keliems laimingiesiems. Nėra magijos ir išrinktųjų, yra tik kryptingai skiriamas dėmesys ir darbas. Kalbėjimas – labiau matematika nei mistika. 

Ši knyga pateiks aiškius kriterijus, svarbius rengiant savo pristatymą ar kalbą, padės jausti tvirtą pagrindą po kojomis ir kalbėti įtaigiau. Tiek svečiuose, tiek susitikime, tiek seminare. Nes gerai kalbėti gali visi. Reikia tik ruoštis. 

• Esminiai geros kalbos elementai.

• Patarimai, kaip ruoštis kalbai, – nuo geros pradžios iki efektingos pabaigos. 

• Savipagalba keliaujant keliaujant į susitikimą ar lipant į sceną sakyti kalbos. 

• Žinomų žmonių patirtys jaukinantis viešąjį kalbėjimą. 

Praktika pagrįsti patarimai, kurie veikia!

Neringa Bliūdžiūtė jau beveik dvi dešimtis metų padeda kalbėti kitiems – vadovams, organizacijoms, valstybėms. Buvusi užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus patarėja, Prezidentės Dalios Grybauskaitės kalbų rašytoja, NATO Viešosios diplomatijos padalinio komunikacijos ekspertė, dabar konsultuojanti verslo ir viešojo sektoriaus vadovus savo sukurtoje konsultacijų įmonėje Wow. World of Words. Ilgametė ir išskirtinė komunikacijos bei viešojo kalbėjimo patirtis suformavo tvirtus pagrindus viešąjį kalbėjimą paversti savo galia ir sukurti veiksmingą metodologiją. 

Uvei 59-eri. Žmonės jį laiko senu bambekliu ir „piktu kaimynu iš pragaro“. Bet Uvė kitos nuomonės: jei žmogus nevaikšto su kvaila šypsena, tai dar nereiškia, kad jis yra piktas.

Labiau už viską Uvei patinka tvarka ir pastovumas – kai niekas nesikeičia ir visi laikosi nusistovėjusių taisyklių. Todėl visą gyvenimą jis vairuoja tik SAAB markės automobilius ir kiekvieną rytą pradeda tikrindamas kvartalą: apeina aplinkines gatves, sustato į vietą paliktus dviračius, apžiūri, ar kaimynai tinkamai rūšiuoja atliekas. Ir visai nesvarbu, kad jau keleri metai, kai jis nebe bendrijos pirmininkas. Kas nors juk turi rūpintis tvarka!

 Uvės gyvenimas ramiai teka pagal griežtai nusibrėžtą planą. Kol vieną lapkričio rytą jis... sulaukia naujų kaimynų. Šie įsikelia su didžiausiu triukšmu ir net aplanksto Uvės pašto dėžutę – mat naujasis kaimynas nemoka važiuoti atbulas su priekaba. Ką jau kalbėti, kad kvartale apskritai draudžiamas eismas! Negana to, kieme įjunksta lankytis nususęs katinas apkandžiota ausimi...

Netikėti įvykiai ir neprašyti dvikojai bei keturkojai įsibrovėliai pradeda versti vyro gyvenimą aukštyn kojom, ir pamažu ima aiškėti, kad už pavyzdingai nešiojamos bambeklio ir pagiežingo pedanto kaukės slepiasi kitas Uvė bei niekam nežinoma jo istorija.

Uvės ir visos jo prižiūrimos sublokuotų namų  bendrijos gyvenime prasideda didelės permainos...

Tai labai šilta knyga, kuri ir prajuokins, ir sugraudins.

Su meile ir puikiu skandinavišku humoru papasakota labai tikroviška istorija apie nepaprastai mielą bambeklį, kurio neįmanoma neįsimylėti, privers susimąstyti apie mus pačius – mūsų vienatvę, draugystes, meilę.

Seniai seniai gyveno keturios mergaitės, kurioms nestigo nei valgio, nei gėrimo, nei drabužių, net ir mažučių pramogų. Jos turėjo gerų draugų, o tėvai jas nepaprastai mylėjo, bet joms vis buvo negana. Kartą jos pasiteiravo senutės, ką turėtų daryti, kad taptų laimingos, ir ši atsakė: „Kai būsite kuo nors nepatenkintos, pasvarstykite, kiek jums duota, ir išmokite būti dėkingos už tai.“Tai istorija apie gerumą ir žmogiškumą, apie kasdienes pastangas išlikti, išmokti, pažinti, suprasti, leidžiančias pasijusti laimingoms – tikroms mažoms moterims. Knyga sulaukė didžiulio populiarumo ir šiandien yra laikoma vaikų literatūros klasika.

„Keturiasdešimt meilės taisyklių“ – aktualumo neprarandantis, vienas ryškiausių turkų rašytojos Elif Shafak kūrinių, kurį BBC paminėjo tarp „100 romanų, suformavusių mūsų pasaulį“. Tai pasakojimas apie du lygiagrečiai tekančius gyvenimus: Elos Rubinštein, keturiasdešimtmetės amerikietės namų šeimininkės, ir XIII a. sufijų mistiko Rumio. Šiuos likimus skiria aštuoni šimtai metų, o jungia... meilė. Meilė, kurios ieško Ela, ir meilė, kuria alsuoja Rumis.

Ką daryti, jei tau keturiasdešimt metų, vaikai užaugo, o jausmai vyrui išblėso? Kad užpildytų tuštumą, Ela Rubinštein įsidarbina literatūros agentūroje, nustebindama savo šeimą. Pirmoji užduotis – perskaityti romaną „Saldi šventvagystė“, pasakojantį apie sufijų mistiką Rumį ir jo mokinį Šamsą, o vėliau parašyti recenziją.

Knyga taip sukrečia Elą, kad ji netikėtai parašo laišką jos autoriui. Taip prasideda Elos gyvenimo pokyčių ir meilės istorija. Ji mokosi iš Šamso ir Rumio, vadovaujasi keturiasdešimčia meilės taisyklių, teigiančių, kad kiekviename iš mūsų glūdi visagalė meilė.

„Keturiasdešimt meilės taisyklių“ – romanas apie meilės galią keisti gyvenimą net tada, kai, rodos, per vėlu.

Elif Shafak (Elif Šafak, g. 1971 m.) – žymi šių laikų turkų rašytoja; rašo turkiškai ir angliškai, dėsto politologiją ir sociologiją Turkijoje, Jungtinėje Karalystėje ir JAV. Kontroversiška, aistringa jos proza pakerėjo daugybę skaitytojų visame pasaulyje – autorė yra išleidusi devyniolika knygų, jos išverstos į penkiasdešimt penkias kalbas. Lietuvoje jau išleisti didžiulį skaitytojų susidomėjimą pelnę E. Shafak romanai „Stambulo pavainikė“, „Keturiasdešimt meilės taisyklių“, „Ledinukų rūmai“, „Mečetė sultono dukteriai“, „10 minučių 38 sekundės šiame keistame pasaulyje“ ir „Išeinančių medžių sala“.

„Tai, ką aš vijausi, tikriausiai buvo kažkokia mano paties viduje tūnančios tamsos uodega. Pamačiau ją visai atsitiktinai, sekiau, įsitvėriau ir pačioje pabaigoje paleidau į dar gilesnę tamsą.“


Gyvenimas, mirtis ir miegas. 1995-ųjų žiema. Tik akimirka – ir viskas pavirsta griuvėsių krūva. Sukrėstas pasaulis suvirpa – Kušire, kur mažą dėžutę gabena vyras, jūros pakrantėje laužo šviesoje susitinkant nepažįstamiesiems, Tokijuje, kurio požemiuose Varlys susikauna su Slieku.

Kas nutinka šešiems visiškai vienam su kitu nesusijusiems veikėjams po Didžiojo Hanšino, arba Kobės, žemės drebėjimo ir tų pačių metų kovą Tokijo metro įvykusios nervus paralyžiuojančių dujų atakos? Apsakymų veikėjai negyvena Kobėje, nė vienas neapsilanko stichijos suniokotame mieste, tačiau visus ištinka gilūs ir paslaptingi sukrėtimai.



„Įveda skaitytoją į haliucinacijų pasaulį, kuriame realybė ir siurrealybė susilieja ir persidengia, kur sapnų neįmanoma atskirti nuo tikro gyvenimo košmarų.“
Michiko Kakutani



Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų stiliumi.

Net per XX a. trečiojo dešimtmečio riaumojimą Niujorke nebuvo žmogaus, negirdėjusio apie Bendžaminą ir Heleną Raskus. Jis – legendinis Volstrito magnatas, ji – ekscentriškų aristokratų dukra. Kartu jiedu užkopė į pačią gerovės viršūnę, kuriai, regis, nėra ribų. Bet kokią kainą teks už tai sumokėti? Tokia mįslė menama sėkmingame 1937-ųjų romane „Kapitalas“, kurį perskaitė, rodos, visas Niujorkas. Tačiau šią istoriją apie privilegiją ir klastą galima papasakoti ir kitaip.

Hernano Diazo „Pasitikėjime“ elegantiškai sugretinamos kelios tų pačių įvykių versijos, o vis išsprūstančius faktus iš pramanų bando išnarplioti viena ryžtingai nusiteikusi moteris. Sulig kiekvienu nauju atradimu daugiau kaip amžių aprėpiantis literatūrinis galvosūkis vis iš naujo apkeri skaitytoją. Ir suvilioja leistis ieškoti tiesos, kuri dažnai atskleidžia asmeniniuose santykiuose glūdinčią vienatvę, turto galią perkeisti realybę, galiausiai tai, kaip lengvai kai kurie galingieji sau leidžia manipuliuoti faktais.

„Šis romanas ir klasikinis, ir originalus savo dvasia. Balzacas didžiuotųsi, Borgesas – taip pat.“
Rachel Kushner

„H. Diazas – naratyvo genijus. Koks išmintingas ir jaudinantis kūrinys.“
Lauren Groff

„Romanas, kurį reikia skaityti, tarytum luptum svogūną. Išradingas pasakojimas apie tiesos prigimtį.“
Daily Beast

Hernan Diaz (Hernanas Diazas, gim. 1973) – argentiniečių kilmės JAV rašytojas. Antrasis ir naujausias jo romanas „Pasitikėjimas“ laimėjo 2023-iųjų Pulitzerio premiją, nominuotas 2022 m. „Booker Prize“ ir gausybei kitų literatūros premijų, įtrauktas į Baracko Obamos geriausių 2022 m. knygų sąrašą. Šiuo metu televizija „HBO“ pagal „Pasitikėjimą“ kuria serialą.

„– Į tave žiūrint kartais apima jausmas, lyg žiūrėčiau į tolimą žvaigždę, – pasakiau. – Ji atrodo labai šviesi. Bet ta šviesa yra išspinduliuota prieš dešimtis tūkstančių metų. Tai gali būti dabar jau nebeegzistuojančio dangaus kūno šviesa. Bet kartais ji atrodo taip tikroviškai.“


Dvylikametis Hadžime myli bendraklasę Šimamoto. Abu jie vienturčiai, vienišiai, tapę vienas kitam prieglobsčiu. Bet jų gyvenimai pasuka skirtingais keliais. Dabar trisdešimt šešerių Hadžime, regis, pagaliau rado laimę: jis turi nuosavą barą, žmoną, du vaikus. Tačiau po daugelio metų vėl sutikęs Šimamoto supranta vis dar ją mylįs.

Lietingo vakaro fone skambant džiazui skleidžiasi jųdviejų meilės istorija. O gal Šimamoto tėra šmėkla, gal ji egzistuoja kitame pasaulyje – slėpiningame, dvelkiančiame mirtimi? Kai baigiasi muzika, pakilusi patefono kojelė grįžta į plokštelės pradžią ir gyvenimas tęsiasi. O kai baigiasi meilė...


„Įžvalgi meditacija apie žmogaus trapumą, apsėdimo gniaužtus ir neįveikiamą, erotikos kupiną mįslę, kuri yra Kitas.“
New York Times



Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų stiliumi.

Kotrynos Zylės romanas „Mylimi kaulai“ – moters, savo namų sekcijoje saugančios trijų vyrų kaulus, gyvenimo istorija. Atmosferiškame, maginės realybės prisodrintame kūrinyje susipina miegamųjų rajonų kasdienybė ir kaimo folkloras. Romano laikas nenusakomas, tariamas. Gyvybė čia pasitinkama ir palydima daugiabučio pirtyje, piemenys į ganyklas keliauja troleibusais, gyvuliai laikomi butuose, duona kepama laiptinėje, prie pašto dėžučių; name atliekamos apeigos, vyksta stebuklai. Pasakojimo būdas primena ritualinę drobulę, į kurią susukami svarbiausi įvykiai, jausmai, atsiminimai, tamsaus humoro ir rupios kalbos blyksniai, gvildenamos santykių, ištikimybės, prietarų, žmogiškumo temos.

Kotryna Zylė – rašytoja, iliustruotoja, dizainerė, už savo knygas pelniusi ne vieną apdovanojimą. Išskirtinis autorės kūrybos bruožas – lietuvių tautosakos ir mitologijos įkurdinimas šių dienų gyvenime. „Mylimi kaulai“ – pirmasis autorės romanas, skirtas suaugusiesiems.

Įsivaizduokite, kad Lietuvos neištiko didžiausia XX a. katastrofa: šalis nebuvo okupuota ir išvengė Antrojo pasaulinio karo siaubo. Įsivaizduokite, kad nepriklausomos valstybės gyvenimas tęsėsi kupinas politinių realijų, ūkio reformų, sporto varžybų ir rokenrolo šėlsmo. Nebūtame kalendoriuje išryškėjo 1968-ųjų vasara, atnešusi daugybę permainų: senųjų politikų kartai užleidžiant pozicijas, kilo audringi jaunimo protestai, ginčai dėl Antano Smetonos atminimo, mene skleidėsi hipių ideologija, šalies bažnyčias pasiekė Vatikano II susirinkimo nutarimai. Į praeitį ėmė trauktis ištisa epocha, pasaulis keitėsi nuo Vilniaus iki pat Lisabonos ir net...Angolos.

Tai knyga apie neįvykusią istoriją, vaizduotę kaitinančią alternatyvią Lietuvos praeities versiją. Pasakojimas apie ilgesį ir nostalgiją laikui, kuris galėjo būti, bet neįvyko, – tarsi jausminga ir melancholiška fado daina.

Norbertas Černiauskas – istorikas, Vilniaus universiteto dėstytojas, mokslo studijų „Socialiniai pokyčiai Lietuvos valstybėje 1918–1940 metais“ (2016) ir „Išrasta Lietuvoje: daiktai, idėjos, žmonės“ (2018) bendraautoris, vienas iš istorinių vizijų rinktinės „Imagining Lithuania. 100 Years, 100 Visions. 1918–2018“ (2018) sudarytojų ir autorių. Istoriko studija „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ (2021) susilaukė didžiulio atgarsio, tapo „Metų knygos rinkimų“ nugalėtoja dokumentikos ir publicistikos kategorijoje ir iki šiol išlieka viena reikšmingiausių pastarojo dešimtmečio negrožinių knygų.“

„Jaujininkas“ – tai juodojo humoro kupinas pasakojimas apie kaimo gyventojų kasdienybę Estijos užkampyje. Lietingą lapkritį čia persipina ne tik žmonių, bet ir nežemiškų būtybių – velnio, raganos, vėlių, aitvarų, vilkolakių – keliai ir užmačios. Bene svarbiausias kaimiečių užsiėmimas – vogti, smurtauti, girtauti ir nešioti paskalas. Kone kiekvienas jų savaip ydingas, o prireikus pasiruošęs velniui sielą parduoti. Nežemiškieji taip pat ne be trūkumų: aitvaras tėra įkyrus, nuo šeimininko priklausomas padaras, o klastingą ar ilgadantę šmėklą žmogus pajėgus įveikti išmone bei gudrumu. O kokia istorija be meilės, juolab jei ši be atsako? Apie tai gal reikėtų paklausti paties jaujininko.

Andrus Kivirähk – estų prozininkas, dramaturgas ir scenaristas. Įvairiažanrė rašytojo kūryba apdovanota daugybe literatūrinių premijų, virtusi spektakliais ir televizijos serialais. Jis itin vertinamas už nutrūktgalvišką vaizduotę, taiklią ironiją ir netikėtas etninės kultūros, folkloro, estų istorijos interpretacijas, atmieštas tamsoku humoru. 2020 m. lietuviškai pasirodęs romanas „Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą“ (Mees, kes teadis ussisönu) žaibiškai pelnė skaitytojų simpatijas. „Jaujininkas“ (Rehepapp ehk November) – ne mažiau kultinis romanas Estijoje, jo motyvais sukurtas filmas „Lapkritis“ (November, rež. R. Sarnet, 2017).

KETVIRTASIS DETEKTYVO HARIO HŪLĖS SERIJOS ROMANAS

Viename Oslo banke kaukėtas plėšikas įremia šautuvą banko darbuotojai į galvą ir liepia skaičiuoti iki dvidešimt penkių. Pinigai į krepšį sukrauti, tačiau keliomis sekundėmis per vėlai – darbuotoja nužudoma, o du milijonai Norvegijos kronų dingsta be pėdsakų. Žiaurūs bankų plėšimai tęsiasi...

Ryte, po audringo vakaro su buvusia mergina Ana Betsen, detektyvas Haris Hūlė pabunda kamuojamas pagirių ir neatsimena, kas įvyko per pastarąsias keliolika valandų. Negana to, tą pačią dieną Ana randama negyva savo miegamajame – įtariama, kad tai savižudybė.

Detektyvas Hūlė, patyliukais nagrinėdamas Anos mirties aplinkybes, bankų plėšimo byloje atranda giją, vedančią į kalėjimą, kur bausmę atlieka vienas žinomiausių Norvegijos bankų plėšikų. Kuo labiau detektyvas gilinasi, tuo aiškiau mato, kad Anos mirtis kažkaip susijusi su įžūliais bankų plėšimais.

Policijos inspektorius Haris Hūlė skaitytojams jau pažįstamas iš šių leidyklos „Baltos lankos“ išleistų kriminalinių romanų: „Šikšnosparnis“, „Tarakonai“, „Raudongurklė“, „Pentagrama“, „Gelbėtojas“, „Sniego senis“, „Šarvuota širdis“, „Vaiduoklis“, „Policija“, „Troškulys“, „Peilis“.

„Dauguma rašytojų moka sukelti skaitytojui šiurpuliukus. Jo Nesbø – vienas iš
nedaugelio, kurį skaitant oda šiurpsta nuolat.“
Linwood Barclay

Jo Nesbø (Ju Nesbio, g. 1960) – vienas geriausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių, taip pat ir Lietuvoje, jam pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę. Autorius apdovanotas gausybe literatūros premijų, tokių kaip „Stiklinio rakto“, „Riverton“, Norvegijos knygų klubo, Danijos detektyvų rašytojų akademijos, Suomijos detektyvų rašytojų akademijos, „Bookseller“ prizu. Šiuo metu pasaulyje parduota daugiau kaip 50 milijonų Jo Nesbø knygų egzempliorių.

PASAULINIS BESTSELERIS

Tai yra vienas iš tų nepamirštamų pasakojimų, kurie neišblėsta metų metus. Šis ypatingas romanas paliečia visas didžiąsias literatūros ir gyvenimo temas: meilę, garbę, kaltę, baimę, atpirkimą.

Isabel Allende

Stulbinantis K. Hoseinio romanas prasideda išraiškinga afgano, tapusio amerikiečiu, istorija. Amiras, pasiturinčio Kabulo prekybininko sūnus, persikelia į Kaliforniją ir sėkmingai pradeda rašytojo karjerą. Tačiau jo sąžinę nuolat persekioja vienas vaikystės epizodas: Amiras išduoda savo geriausią draugą Hasaną, ir šis žiauriai sumušamas vietinių piktadarių. Nūnai Amerikoje gyvenantis Amiras, sužinojęs, kad talibai nužudė Hasaną ir jo žmoną, susirūpina dėl jų vergaujančio sūnaus likimo. Kaina, kurią Amiras turi sumokėti, kad išpirktų berniuką, yra vienas iš keleto įspūdingų siužeto posūkių, dėl kurių šis romanas tampa įsimintinas ir kaip politinis metraštis, ir kaip jausmingas asmeninis pasakojimas.

Khaledas Hosseinis gimė 1965 m. Kabule, Afganistane. Jis – vyriausias iš penkių vaikų šeimoje. K. Hosseinio motina buvo mokytoja: dėstė farsi kalbą ir istoriją Kabulo mergaičių vidurinėje mokykloje. 1976 m. šeima persikėlė į Paryžių, nes būsimojo rašytojo tėvas buvo paskirtas dirbti diplomatinėje tarnyboje Afganistano ambasadoje. 1980 m. šeima grįžo į Afganistaną, tačiau ten jau buvo įvykęs kruvinas komunistų perversmas, o šalis užimta sovietų. K. Hosseinio tėvai pasiprašę gavo politinį prieglobstį Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1980 m. jie apsigyveno San Chosė, Kalifornijoje.

K. Hosseinis  1996 m. baigė  vidaus ligų rezidentūrą ir medicinos praktika vertėsi daugiau nei dešimt metų. Po romano „Bėgantis paskui aitvarą“ sėkmės gydytojo darbą jis metė. Šiuo metu yra JT vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro geros valios pasiuntinys ir per savo vardo labdaros fondą teikia humanitarinę pagalbą Afganistane.

 „Bėgantis paskui aitvarą“ yra pirmasis K. Hosseinio romanas. Pagal knygą 2007 m. sukurtas to paties pavadinimo filmas.

K. Hosseinis tarsi pasiekia tai, kas retai pavyksta šiuolaikiniam rašytojui. Jis iš šalies vertina Afganistano politinius neramumus, tačiau tas vertinimas įgauna pamokomąjį pobūdį. Drauge jis nuosekliai rutulioja siužetinę veikėjų gyvenimo liniją. Širdį geliantys vargai, jaudinančios pergalės neapleidžia skaitytojo iki paskutinio knygos puslapio. Hosseinis atvirai parodo nuostabų  krašto vaizdą. Turbūt vienintelis šio išskirtinio romano trūkumas yra tas, kad jis per greitai baigiasi.

Gisele Toueg

Išbaigtas literatūros kūrinys, aprašantis anksčiau tik apytikriai pažintos tautos kultūrą. Retai pasitaiko, kad knyga būtų tokia aktuali ir kartu tokios aukštos literatūrinės vertės. Romanas skvarbus... ryškus... jaudinantis.

Entertainment Weekly

8–12 m. vaikams

Mergaitė su žiurke ant peties, ant galvos gobtuvą vis užsimetęs keistuolis ir istorijos mokytojas – kas juos gali sieti?

Tai A KOMANDA, kurios kiekvieną savaitgalį laukia vis naujas nuotykis!

Miesto stadione vyksta kasmetinė šunų paroda, kurioje visi tikisi savo akimis pamatyti ir patį brangiausią pasaulyje lojantį keturkojį – raudonąjį Tibeto mastifą. Bet ypatingojo šuns šeimininkas atsitempia tik pavadėlį, o milijono vertės augintinis kažkur prapuolė vidury dienos! 

Vienas mylimiausių vaikų rašytojų Tomas Dirgėla pradeda naują detektyvinę nuotykių seriją!

Knygą iliustravo dailininkė Kornelija Žalpytė, taip pat nupiešusi iliustracijas Tomo Dirgėlos knygai „Lukas ir Lėja. Istorija apie draugystę“.

Kai karas suniokoja kraštą ir žūsta sūnus su marčia, ponas Linis iškeliauja į tolimą nepažįstamą šalį ir kartu išsiveža savo dukraitę – mažąją Sang diu. Perpildytame pabėgėlių centre jis jaučiasi svetimas, o ir aplinkiniai į senį su kūdikiu rankose žiūri įtariai. Vieną dieną su dukraite jis išsiruošia pasivaikščioti po svetimą miestą ir prisėdęs ant suolo sutinka poną Barką. Liūdno ir nuoširdaus veido apvalainas nepažįstamasis, ką tik netekęs žmonos, nori išsikalbėti, o ponas Linis moka klausytis. Nors kalbasi skirtingomis kalbomis ir žodžių reikšmių nežino, jie vienas kitą supranta. Galbūt dėl to, kad abu jaučiasi tokie patys sutrikę ir vieniši, besiilgintys to, kas nebesugrįš.

„Pono Linio dukraitė“ – subtilus, jaudinantis ir skaidrus pasakojimas apie trapius likimo nuskriaustų žmonių gyvenimus. Apie draugystę, kupiną atjautos ir gerumo, jungiančią skirtingas kultūras ir patirtis.


„Kaip ir visi geri pasakojimai, perteikia po paviršiumi glūdinčią gilesnę prasmę.“
Daniel Hahn

„Jautriai pavaizduotos trauminės patirtys ir jaudinamai perteiktas kaltės jausmas.“
Maya Jaggi


Philippe Claudel (Filipas Klodelis, gim. 1962) – vienas reikšmingiausių šiuolaikinių prancūzų rašytojų, dramaturgas, kino režisierius. Licėjaus mokinių Goncourt'ų ir „Independent“ (dabar – „International Booker Prize“) literatūros premijų laureatas. „Pono Linio dukraitė“ – ketvirtoji Ph. Claudelio knyga lietuviškai.

Skaitytojams nuo 12 metų

„Dabar jį aplankė jausmas, kad žemėje yra visiškai vienas, tad pirmą kartą gyvenime užvertė galvą ir prakalbo savo balsu – sustaugė kaip tikras laukinis vilkas. Anglijos vilkai jau seniai išmoko slopinti savo dainas – pasaulyje, siekiančiame juos sunaikinti, byloti vilkų kalba pernelyg pavojinga.“

Kai nedidelio Anglijos kaimelio apylinkėse pasirodo nematytas vyras, dešimtmetis Benas prasitaria, kad čia dar esama vilkų. Vyras kaip mat suklūsta – jis negailestingas, jokių taisyklių nepaisantis medžiotojas. Įsitikinęs, kad jei padarai ką nors pirmas, po tavęs dar daugybė žmonių tai pakartos, bet jei paskutinis – tampi ypatingas. Nušauti paskutinį Anglijos vilką jam būtų neprilygstama garbė. 

Benas su tėčiu yra ne mažiau užsispyrę ir griebsis visko, kad apsaugotų sužeistą vilkę su jaunikliu, atklydusius į jų kiemą. Tačiau medžiotojas nė už ką nepasiduos net neįtardamas, jog galiausiai pats virs taikiniu. 

Rūsti ir žiauri, bet kartu dramatiška ir jaudinanti istorija apie paskutinį Anglijos vilką ir berniuką, besistengiantį ištaisyti lemtingą savo klaidą. 

„Vilko kauksmas“:

• Paveiki istorija apie žmogaus ir gamtos santykį;

• Įtaigiai ir tikroviškai vaizduojanti laukinių vilkų gyvenimą;

• Atskleidžianti, kad visi poelgiai turi pasekmes, o aklas noras naikinti gali būti pražūtingas;

• Mokanti, jog klaidas galima ir būtina stengtis ištaisyti;

• Kritikų teigiamai įvertinta knyga.

„Vilko kauksmas“, išleistas 1990 m., buvo įtrauktas į prestižinio Didžiosios Britanijos vaikų literatūros apdovanojimo – Carnegie medal – trumpąjį sąrašą. 

Pirmasis knygos leidimas lietuvių kalba įvertintas Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus premija kaip Reikšmingiausias ir meniškiausias metų vertimas paaugliams.

Melvin Burgess (1954) – itin populiarus britų rašytojas, išgarsėjęs tokiomis knygomis kaip „Heroinas“, „Darant tai“ ir kitomis. „Vilko kauksmas“ – pirmoji autoriaus knyga, padėjusi jam įsitvirtinti literatūros pasaulyje. Rašytojas nemėgsta moralizuoti ir mokyti skaitytojų, siekia, kad, perskaitę jo kūrinius, jie patys darytųsi išvadas.  

Vaikams nuo 7 metų.

„Kai turi tokią kaimynę ir geriausią draugę kaip Lena, iš tiesų paprastų dienų nebūna.“

Vietoje nenustygstančiai smarkuolei Lenai ir jos kiek ramesniam draugui Trilei kiekviena diena yra naujas nuotykis. Ko tik jie neprisigalvoja – tarp savo namų nutiesia laipiojimo virvę, žaidžia karą ir Nojaus laivą, surengia gatvės muzikantų pasirodymą. Ir dažniausiai prisidaro didelių bėdų... O retomis ramybės akimirkomis abu šveičia pačius skaniausius tetulės-bobulės vaflius.

Kad ir koks smagus jų gyvenimas, jame netrūksta skaudulių. Trilė liūdi netekęs savo tetulės-bobulės ir jaudinasi, kad Lena jo nelaiko geriausiu draugu. O Lena taip trokšta turėti tėtį, kad net ima jo ieškoti prikabinusi skelbimą ant lentos!

Vieną dieną Lena tampa itin tyli ir paslaptinga, o Trilė ima nerimauti dėl geriausios draugės. Negi jų draugystei iškilo pavojus?

„Vaflinės širdelės“ – nutrūktgalviškų nuotykių kupina knyga, kurioje jautriai kalbama apie draugystę, šeimos svarbą ir rimtus skaudulius, kuriuos kartais išgyvena vaikai. Tai viena tų knygų, kurios priverčia kvatotis ir kartu sušildo širdį.

„Vaflinės širdelės“

• Pabrėžiama rūpestingos šeimos svarba vaikams, gražūs tarpusavio santykiai.

• Atkreipiamas dėmesys, kaip svarbu pasakyti tai, ką jauti savo artimiesiems ir draugams.

• Skatinamas gerumas, atidumas kitam ir dalijimasis. 

• Meniškai vertinga knyga ugdo literatūrinį suvokimą ir skonį. 

Maria Parr (g. 1981) – norvegų vaikų rašytoja. Ji studijavo skandinavų literatūrą, dabar mokytojauja ir rašo nepaprastai smagias knygas, kuriose dažniausiai pasakoja apie kaimo vaikų nuotykius. Rašytojos kūryba dėl humoro ir šilumos neretai lyginama su Astridos Lindgren. Už savo knygas ji pelnė ne vieną svarbų apdovanojimą. Ieškokite ir kitų į lietuvių kalbą išverstų Marios Parr knygų: „Mažasis griaustinis“, „Vartininkas ir jūra“ bei „Mudu su Oskaru“.

Jules'io Verne'o klasikinis nuotykių romanas „Aplink Žemę per 80 dienų“ pasakoja apie uždarą ir iš pirmo žvilgsnio nuobodų, lengvai nuspėjamą anglų džentelmeną Filiją Fogą. Jis priima neįtikėtiną lažybų iššūkį: apkeliauti Žemės rutulį per 80 dienų!

Kartu su tarnu prancūzu Paspartu jis leidžiasi į pavojų ir netikėtų įvykių kupiną kelionę. Viską sėkmingai įveikti padeda ryžtas, išradingumas ir tikėjimas savomis jėgomis.

Traukiniais, laivais, vežimais, burinėmis rogėmis, net drambliais bei oro balionu jie lanko egzotiškus kraštus, susiduria su įvairiomis kliūtimis ir juokingomis situacijomis. O keliautojus visą laiką neatsilikdamas seka ir Filiją Fogą nori suimti seklys Fiksas. Jis dar ryškiau nuspalvina ir taip išskirtinį, viso pasaulio dėmesį prikaustantį nuotykį.

Jules'is Verne'as - prancūzų rašytojas, vienas iš mokslinės fantastikos žanro pradininkų. 1873 m. pasirodęs jo kūrinys „Aplink Žemę per 80 dienų“ tapo viena populiariausių visų laikų nuotykių knygų, iki šiol žadinančių skaitytojų vaizduotę. Įtraukianti istorija supažindina su XIX a. pabaigos pasaulėžiūra, technologine pažanga, kolonijiniu pasauliu, skatina apmąstyti gyvenamojo meto ir kultūrų skirtumus.

Lesė buvo visų mylima ir miestelio gyvenime turėjo privilegijuotą padėtį. Beveik visi ją pažinojo – išdidų ir puikų šunį. Grinel Bridžo gyventojai didžiavosi ja, nors negalėjo paaiškinti kodėl. Buvo ir kita priežastis, dėl kurios Lesė taip garsėjo miestelyje. Moterys sakydavo: „Pagal Lesę galima nusistatyti laikrodį“, kai ši bėgdavo pasitikti iš mokyklos grįžtančio berniuko Džo. Bet vieną dieną berniukas nerado Lesės prie mokyklos vartelių... Kas nutiko puikiajai škotų aviganei?

Anglų rašytojo Eriko Naito (1897–1943) apysaka jau yra tapusi klasika. Knyga pasakoja apie berniuko ir šuns draugystę, apie prisirišimą, ištikimybę ir įveiktas negandas. Siužetas kupinas nuolatinės įtampos.

39-erių Frida Liu išgyvena sunkius laikus. Nors turi puikų išsilavinimą, karjeros ji nesukūrė. Vyras Gastas jai laukiantis įsimylėjo jaunesnę ir išsikraustė. Draugų Frida taip pat neturi. Visi liko Niujorke, o ji dėl vyro darbo turėjo persikraustyti į Filadelfiją. Tiktai dėl Harietos, jųdviejų pusantrų metų dukros, Frida dar jaučia žemę po kojomis. Harieta – visas Fridos pasaulis, ir šis pasaulis Fridai gražus.

Tačiau Fridos gyvenime išaušta viena velniškai bloga diena. Iš nuovargio ji padaro klaidą. Ir akimirksniu atsiduria griežtame vaiko teisių apsaugos akiratyje. Harieta perduodama globoti tėvui, o namuose kiekvieną jos prasižengusios motinos žingsnį ima stebėti kameros. Taip bus nuspręsta, ar siųsti Fridą į motinų perauklėjimo mokyklą, žinančią, kaip išmatuoti motinos atsidavimą ir meilę savo vaikui.

„Tarnaitės pasakojimas“ XXI amžiuje.“
India Knight

„Intensyvus romanas, neįmanoma atsitraukti. Neabejotinai įžiebs diskusijų, kas yra gera ar bloga motina.“
Oprah.com

„Autorė dalijasi plunksna su Margaret Atwood ir Kazuo Ishiguro... bet sykiu tai visiškai savitas, įsidėmėtinas kūrinys. Laikais, kai Valstijos imasi kontroliuoti moters kūną (ir apsisprendimo teisę), šis romanas kelia dar didesnį šiurpą. Siaubingai neįtikėtina ir sykiu klaikiai įžvalgu.“
Vogue

Jessamine Chan (Džesaminė Čan) – JAV rašytoja. Baigė Kolumbijos ir Brauno universitetus. Jos debiutinis romanas „Gerų motinų mokykla“ nominuotas tokioms premijoms kaip „PEN/Hemingway Award“, „Carnegie Medal for Excellence“, o Barackas Obama jį įtraukė į savo mėgstamiausių 2022 m. knygų sąrašą. J. Chan su vyru ir dukra gyvena Čikagoje.

Persižegnok ir melskis, kad mirtum... greitai.

Apleistame name Los Andžele randama išniekinta ir žiauriai nužudyta jauna moteris. Ant sprando jai išraižytas keistas dvigubas kryžius – tai psichopato, žinomo kaip Krucifiksas, ženklas.
Bet ar taip galėtų būti, nes prieš dvejus metus Krucifiksas buvo sugautas, nuteistas ir jam įvykdyta mirties bausmė. O gal jį kas nors mėgdžioja? Nejaugi Žmogžudysčių skyriaus detektyvui teks pripažinti tai, apie ką nenori nė pagalvoti? Galbūt tikrasis Krucifiksas vis dar laisvėje ir erzina Robertą Hanterį, kuriam niekaip nepavyksta jo atskleisti ir sučiupti?

Hanterio ir jo naujojo partnerio laukia nesuvokiamas košmaras...


Italų kilmės rašytojas Chrisas Carteris gimė Brazilijoje, Mičigano universitete studijavo psichologiją ir nusikalstamą elgseną. Kaip Mičigano valstijos apygardos prokuroro kriminalinės psichologijos komandos narys, jis apklausė ir tyrė daugybę nusikaltėlių, įskaitant ir serijinius žudikus.

„Kupina įtampos, prikaustanti dėmesį, puiki.“
Will Dean

Atokioje vietovėje, slaptame rojuje Jutos dykumoje, poligamas Bleikas Nelsonas įsirengė sodybą ir ten apsigyveno su savo trimis žmonomis. Reičelė, pirmoji žmona, – paklusni, ištikima ir rūpestinga. Tina, žmona maištininkė, – tikra Reičelės priešingybė, į Jutą atkeliavusi tiesiai iš reabilitacijos klinikos. Ir jauniausioji Emilė – naivi, įbauginta, atsiskyrusi nuo savo katalikiškos šeimos.
Visas šias moteris sieja tik Bleikas. Ir visos trys apkaltinamos jo nužudymu.
Įsibėgėjus policijos tyrimui ir į viešumą iškilus kraupiems pasakojimams apie netolimose kalvose įsikūrusią religinio kulto komuną, be to, pasklidus gandams apie ketvirtąją Bleiko žmoną, Reičelė, Tina ir Emilė turės nuspręsti: ar jos gali viena kita pasitikėti?

„C. Quinn meistriškai piešia kiekvieną našlę vis kitu teptuku, parodo ją kaip unikalią, užburiančią... ir įtartiną.“
Julie Clark

„Nors C. Quinn drąsiai narsto tokias sudėtingas temas kaip smurtas šeimoje, poligamija ir religiniai kultai, aišku, kad pagrindinis ir labiausiai jaudinantis jos tikslas – suprasti moterų draugystės prigimtį.“
New York Times

Cate Quinn (Keit Kvin) – britų rašytoja ir kelionių žurnalistė, jos straipsniai publikuoti tokiuose leidiniuose kaip „Times“, „Guardian“ ir „Mirror“. Prieš pasirodant romanui „Juodosios našlės“ (2021), ji tyrinėjo istoriją ir gavo prestižinį Didžiosios Britanijos meno tarybos finansavimą. Tikras istorijas ji derina su savo autentiška patirtimi iš atokiausių pasaulio vietų, kad sukurtų kritikų pripažįstamus ir bestseleriais tampančius trilerius.

...yra trys žmonių rūšys: gyvenantys prie jūros, besiveržiantys į jūrą ir mokantys iš jos sugrįžti gyvi.

Žmogus priešais jūrą. Žmogus priešais begalybę. Ties pasaulio riba, ant jūros kranto stovi „Almajerio“ užeiga. Į ją atvyksta grupė nepažįstamųjų: garsus dailininkas, pasiruošęs nutapyti geriausią savo paveikslą; vienišas profesorius, rašantis laiškus dar nesutiktai mylimajai; geismo užvaldyta moteris, mėginanti pamiršti savo meilužį; jauna mergina, ieškanti vaistų nuo paslaptingos, ją ryjančios ligos; dvasininkas, kalbantis keistas, pranašiškas maldas. Kiekvienas jų tikisi, kad jūra padės išgyti nuo sielos ir kūno kančių.

Svečių gyvenimo istorijos ima pintis tarpusavyje. Ar gali būti, kad jie čia susitiko ne atsitiktinai? Ir kas gyvena septintame užeigos kambaryje, kurio durys niekada nevarstomos, nors viduje dega šviesa? Iš pirmo žvilgsnio gydantys, raminantys jūros vandenys slepia baugią istoriją apie žmonių žiaurumą. Ir artinasi audra, kuri iškels ją į paviršių...

„Alessandro Baricco – rašytojas, kuris iš žodžių pina subtilumu Venecijos nėriniams prilygstantį audinį.“

Chicago Tribune

Alessandro Baricco (g. 1958 m.) – šiuolaikinės italų literatūros fenomenas, 14 romanų autorius. Rašytojas studijavo filosofiją ir muzikologiją, ilgai dirbo muzikos kritiku dienraštyje la Repubblica. Pasaulinę šlovę jam pelnė 1996-aisiais išleistas romanas „Šilkas“. Antrasis skaitytojų ne mažiau pamėgtas autoriaus romanas „Jūra vandenynas“ – tai dėmesį prikaustanti meilės ir keršto istorija, kurios fone girdėti nerimstantis bangų ošimas.

Suomių rašytojo J. P. Laitineno debiutinis romanas „Fiktyvus“ – nirtulingas filosofinis pasakojimas apie praradimus, jų neigimą ir troškimą matyti pasaulį tokį, koks norėtum, kad jis būtų.

Nuo akademinės bendruomenės atsiskyręs filosofas Henris Kvalija tiki pasiekęs esminį proveržį: jo sukurta fiktyvaus žmogaus teorija gali padėti atverti neaprėpiamas proto ir atminties galimybes. Tačiau netrukus jis įsitikins, kad darbas dar nebaigtas. Netikėtai sužinojęs, kad seniai prarasta mylimoji guli ligoninėje, Henris skuba jos aplankyti. Blaškydamasis po miestą filosofas patiria kraštutines fizines ir psichologines būsenas, o kartu patikrina savo teoriją praktiškai.

Sigmundas Freudas (Zigmundas Froidas, 1856–1939) – austrų psichiatras, kultūros teoretikas, religijos kritikas ir psichoanalizės pradininkas, laikomas vienu įtakingiausių 20 a. mąstytojų. Nerimastis kultūroje pristato ir detalizuoja agresijos kilmę, kaltę, kančias, kylančias apribojus asmeninius laimės siekius, įtampas tarp individo ir visuomenės; kalba apie žmogaus ir kultūros santykį antropologiniu bei ontologiniu požiūriu, o kultūrą interpretuoja kaip natūralių potraukių – gyvybinių ir destruktyvių – ribą.

„Žmogus nėra švelni būtybė, kuriai tereikia meilės ir kuri geriausiu atveju ginasi tik užpulta – prie potraukių, kuriais jis apdovanotas, privalome priskirti ir nemažą dalį polinkio į agresiją <…> Žmogus žmogui vilkas; kas, stojęs akistaton su savo gyvenimo ir visos istorijos patirtimi, drįs tai užginčyti?“

Sigmund Freud

„Visuomenės rišlumui išlaikyti neužtenka žmonių poreikio bendradarbiauti ir seksualinių potraukių, skatinančių juos jungtis į šeimas bei didesnes bendruomenes. Jį nuolat ardo atviri arba užmaskuoti agresijos proveržiai. Kultūra netgi kažkuria prasme pasisavina seksualinio geismo energiją, kad, ją perdirbusi ir sušvelninusi, nauja meilės forma susietų į bendruomenę individus, kurie vienas kito atžvilgiu pirmapradiškai yra piktavaliai ir smurtingi. Dabar kultūros funkcija slopinti prigimtinius žmonių potraukius pasirodo kaip pozityvi galia, sauganti vienus individus nuo nežabotos kitų prievartos, išnaudojimo, savivalės ir kitokių agresijos formų, kurios primygtinai reikalauja būti patenkintos taip pat, kaip ir seksualiniai potraukiai.“

Įvado autorius Audrius Račkauskas