Aukso žuvys

„Kaukas Gugis ir Kerų karas“ – pasakojimas apie tą laiką, kai ūgteli, ir ant tavo pečių užgriūva atsakomybė: už save, už šeimą, už gentį. Ir pasaulis tampa nebe juodai – baltai paprastas, mįslės pasunkėja. Tenka sukąsti dantis, išmokti kautis, pasirinkti. O širdis tempia į vieną pusę, sąžinė – į kitą, būtinybė – į trečią. Ir kaip neprasmegti pelkėje, nekartoti kitų klaidų, nesukelti karo?

Justinas Žilinskas (g. 1974) – rašytojas, teisininkas, trijų vaikų tėtis. Jo knyga „Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“ (2006) gavo Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus debiuto paauglių literatūroje apdovanojimą ir pateko į „Metų knygos“ rikimų penketuką, istorinė apysaka „Mano Vilnius mano“ (2015) – įtraukta į Tarptautinės vaikų ir jaunimo bibliotekos „Baltasis varniukas“ geriausių knygų vaikams ir jaunimui katalogą.

Seniai seniai Lietuvos giriose, upėse ir pelkėse gyveno galybė padarų – aitvarai, laumės, maumai, kipšai ir... kaukai. Apie vieno iš jų – Gugio iš girių kaukų giminės – nuotykius ir pasakoja ši knyga.

Tais laikais kaukai žmonių privengė. Tik ne smalsus ir bebaimis Gugis – padėjęs išgelbėti Pagirių kaimą nuo grėsmingų priešų, jis susibičiuliavo su galiūno Ruokio šeimyna ir net į tolimus žygius kartu su kariais patraukė. Taip pat vadavo aitvarus iš klastingų godišių pinklių, tramdė maumus, sprendė meilės ir garbės reikalus. Per daugybę nutikimų pažino pasaulį, jo gėrį ir žiaurumą, džiaugsmą ir liūdesį. 

Tai pirmoji trilogijos apie kauką Gugį knyga, skirta vyresniems vaikams ir paaugliams. Pirmą kartą ji buvo išleista dar 2006 metais. Istorinis nuotykinis pasakojimas, unikaliai sujungęs lietuvišką mitologiją su maginės fantastikos elementais, buvo šiltai sutiktas skaitytojų, pateko į „Metų knygos“ rinkimus ir apdovanotas IBBY Lietuva debiuto premija. Jūsų rankose – visiškai atnaujintas šios knygos leidimas.

Justinas Žilinskas (g. 1974) – rašytojas, teisininkas ir trijų vaikų tėtis. Rašo vaikams, paaugliams ir suaugėliams, mėgstantiems intriguojančias istorijas su fantastikos prieskoniais. 

Paskutiniai Sovietų Sąjungos metai. Daugiabutyje kažkur už Uralo gyvena šeima, kuriai vadovauja ryžtinga, žavi ir despotiška moteris – Rozalinda Kalganova. Ji anksti neteko tėvų, vaikystę praleido vaikų namuose, gal todėl turi tvirtas nuostatas apie tvarką, naudą ir problemų sprendimą. Ji nejaučia šilumos savo dukteriai Sulfijai, tačiau gimus anūkei Rozalindos gyvenimą netikėtai nušviečia meilė. Tarp švelnios motinos ir tulžingos močiutės įsiplieskia kova, kurioje mergaitė tampa iš rankų į rankas keliaujančiu trofėjumi, o skaitytojas – siaubą keliančių įvykių, komiškų situacijų ir sąmojingų dialogų liudytoju. Tris dešimtmečius aprėpiantis pasakojimas veda per trijų kartų moterų likimus, skirtingas šalis ir kultūras, aštriai keldamas klausimą, kas mes tokie ir kodėl.

Tai tragikomiškas romanas, kuriame trys šeimos moterys išgyvena komunizmą, emigraciją, ligas, skurdą ir, kas sunkiausiai įtikėtina, viena kitą. – The New Yorker

Alina Bronsky (g. 1978 m.) – rusų kilmės vokiečių rašytoja. Bronsky – jos kūrybinis slapyvardis. Bronsky debiutinis romanas Šukparkis (Scherbenpark, 2008) Vokietijoje tapo bestseleriu, pagal jį sukurtas filmas. Romanas Paskutinė babos Dunjos meilė (Baba Dunjas letzte Liebe, 2015) buvo nominuotas Vokietijos Geriausios knygos premijai, itin šiltai sutiktas ir įvertintas Lietuvoje. Totoriškos virtuvės aštrumai (Die schärfsten Gerichte der tatarischen Küche, 2010) laikomas svarbiausiu rašytojos kūriniu. Romanas buvo nominuotas Vokietijos Geriausios knygos premijai, Publisher’s Weekly jį įtraukė į geriausių Metų knygų dešimtuką. Rašytoja gyvena ir kuria Berlyne.

Kotrynos Zylės romanas „Mylimi kaulai“ – moters, savo namų sekcijoje saugančios trijų vyrų kaulus, gyvenimo istorija. Atmosferiškame, maginės realybės prisodrintame kūrinyje susipina miegamųjų rajonų kasdienybė ir kaimo folkloras. Romano laikas nenusakomas, tariamas. Gyvybė čia pasitinkama ir palydima daugiabučio pirtyje, piemenys į ganyklas keliauja troleibusais, gyvuliai laikomi butuose, duona kepama laiptinėje, prie pašto dėžučių; name atliekamos apeigos, vyksta stebuklai. Pasakojimo būdas primena ritualinę drobulę, į kurią susukami svarbiausi įvykiai, jausmai, atsiminimai, tamsaus humoro ir rupios kalbos blyksniai, gvildenamos santykių, ištikimybės, prietarų, žmogiškumo temos.

Kotryna Zylė – rašytoja, iliustruotoja, dizainerė, už savo knygas pelniusi ne vieną apdovanojimą. Išskirtinis autorės kūrybos bruožas – lietuvių tautosakos ir mitologijos įkurdinimas šių dienų gyvenime. „Mylimi kaulai“ – pirmasis autorės romanas, skirtas suaugusiesiems.

Tai itin atviras ir šokiruojantis romanas apie pirmuosius lietuvius emigrantus Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Romane Džiunglės aprašyta XX a. pradžios Čikaga ir jos priemiesčiuose buvusios skerdyklos, kuriose dirbo emigrantai iš visos Europos, tačiau tik lietuviai tapo pagrindiniais romano personažais. Šis tikrais įvykiais pagrįstas kūrinys – tarsi lietuvių emigracijos pradžios istorija, atskleidžianti ir šiandien atpažįstamus siekius – kitokio gyvenimo troškimo ir geriau apmokamo darbo svetur paieškas.

Būtent noras rasti atsakymus į klausimus, kaip klostosi lietuvių ir lietuvybės likimas Amerikoje, mane paskatino perskaityti šį romaną, – Prezidentas Valdas Adamkus

Yra tikrai žinoma, kad Sinclairio matytos nuotakos palikuonys dar ir šiandien vaikščioja Amerikos žeme, – prof. Giedrius Subačius

Upton Sinclair (1878–1968) parašė beveik 100 knygų, bet šiandien jis pirmiausia žinomas kaip jaunystės romano Džiunglės (1906) autorius. 1975-aisiais Sinclairio biografas Leonas Harris Sinclairį pavadino reikšmingiausiu rašytoju Jungtinių Amerikos Valstijų istorijoje – jo Džiunglių paveiktas Kongresas tais pačiais 1906 m. priėmė naują federalinį Švaraus maisto ir vaistų įstatymą – dėl šio romano amerikiečių stalus ėmė pasiekti higieniškesnė mėsa. Švenčiant romano šimtmetį 2006-aisiais, literatūrologas Anthony’is Arthuras pirmąjį Džiunglių skyrių įvertino kaip vieną iš pačių geriausių amerikiečių literatūroje.

Naujas kvapą gniaužiantis nuotykių pasakojimas visiems, kurie jau pamėgo „Žudiko beždžionę“!

Vieną dieną laive „Hadsono karalienė“ aptinkamas perlų vėrinys su rožės pavidalo kabučiu. Laivo įgula – mašinistė beždžionė Salė Džouns ir kapitonas Šefas – nusprendžia išsiaiškinti šio lobio paslaptį. Jie išplaukia į Glazgą ir patenka į negailestingos miesto gaujos gniaužtus. Salė Džouns turės pasitelkti visas jėgas, ryžtą ir sumanumą, kad išgyventų nelaisvėje ir padėtų atskleisti neįtikėtiną istoriją, vedančią skaitytoją jūrų ir sausumos keliais nuo Lisabonos iki pat Šetlando.

Jakobas Wegelius – švedų rašytojas ir dailininkas, už seriją knygų apie Salę Džouns pelnęs daugybę apdovanojimų, tarp jų ir prestižinę Astrid Lindgren premiją.

2021 m. Žudiko beždžionė Lietuvoje tapo Metų verstine knyga vaikams ir jaunimui, o jos vertėja Raimonda Jonkutė apdovanota Adomo Druktenio premija.

30-tas, jubiliejinis, „Neakivaizdinio Vilniaus“ žurnalo numeris – ir būtent vasarą! Stabtelime pasidžiaugti, kokį kelią nuėjome, ir renkamės PAUZĖS temą. Vasarą mieste daugiau tylos nei triukšmo. Pauzė – ir emocinis saugumas, prieglobstis dalyvaujant maloniose veiklose, pertrauka savose vietelėse.

Jubiliejus irgi pauzė, ją patirti keliaujame į Aušros Vartų sodą. Čia augino vaistažoles ir gėles basieji karmelitai, vėliau viską paslėpė šiukšlių sluoksnis, o dabar atkurtame sode netgi žaliuoja vynuogės. Nurimę ir susimąstę pėdiname link Žygimantų gatvės – pamatysime namą Nr. 10, kuris toks ypatingas, kad gyventojai buvo susirinkę švęsti jo šimtmetį.

O ar mokate pagauti išskirtinį kadrą per pietų pertrauką? Tuo metu istorijos profesorė pasakoja apie dešimtmečius trukusias pauzes, po kurių dėl okupacijos iš Vilniaus universiteto pašalinti studentai gauna atminties diplomus.

Mūsų širdys mielai pasiklysta Vilniaus gamtos salose, bet štai pažiūrėti į miestą kaip į kurortą – šis tas naujo! O kaip apkabinti tylą mieste? Sekame paskui medituoti mokančius vilniečius. Atsiduriame ir Užupyje – tarsi atskirame meno kūrinyje. O paskui važiuojame į pliažą Valakampiuose – ten savo viloje atostogavo Šlapeliai, ten yra net kino studija.

Bet šiaip tai Vilnius užaugo ant raugo! Ragaujame girą, kombučią ir net ruošiamės kimči festivaliui mieste. O pasiilgę spalvų ir dinamikos, keliaujame per Vilniaus gėlynus – kraštovaizdžio architektė pasakoja, kaip jie buvo kuriami.

Yra ir kitas miestas. Lyg parkas, lyg kapinės. Architektūros tyrėja ir istorikė nusiveda į Rasų kapines, kurios primena anglišką parką. Iš Rasų keliaujame į „Jaunimo liniją“ ir aiškinamės, kodėl savanoriams reikia išmokti daryti žinojimo pauzes.

Pūkšt į ežerą... Į Gelūžę, o gal į Raistelį? Vaikų draugas Neakivaizdinukas jau paruošė naują užduotį! „O kas, jeigu vasaros saulės įkaitintame mieste ištirptume ir sutekėtume į vieną didelį ramybės ežerą?“ – svarstome piešdami komiksą. Gal būtų visai smagu?

XX a. pradžia, Reikjavikas. Jaunoji Sigurlina, ekscentriško kolekcionieriaus dukra, vieną dieną pradingsta iš namų kartu su vertinga tėvo kolekcijos relikvija. Po neįtikėtinų įvykių istorinis artefaktas pristatomas Niujorko Metropolitano muziejuje, tuo pat metu Islandijos pareigūnai pradeda tyrimą dėl vagystės.

Tai istorija apie jaunos moters kelionę į vidinę laisvę ir tapsmą savimi. Tarsi lėtas kino filmas, kuriame pagrindinė herojė išgyvena pasirinkimų ir lemtingų atsitiktinumų dramą. Vytis svajonę rizikuojant dėl jos gyvybe ar pasiduoti? Išduoti savo šaknis dėl didelių pinigų ar išlikti garbingu žmogumi? Įtraukdama į nuotykingą pasakojimą autorė nagrinėja, kaip formavosi mums artimų islandų kultūrinė tapatybė.

Sigrún Pálsdóttir (gim. 1967) – rašytoja, redaktorė, lektorė. 2001 m. Oksfordo universitete apgynė istorijos daktaro disertaciją, vėliau dėstė Islandijos universitete, dirbo Islandijos istorijos žurnalo „Saga“ redaktore. Jos knygos nominuotos įvairioms Islandijos literatūros premijoms. Romanas „Siuvinėtoja“ (Delluferðin, 2019) apdovanotas Europos Sąjungos grožinės literatūros premija (2021).

„Karalienės Bonos virtuvė“ – istoriškai pažintinė ir gastronominė kelionė, pristatanti vieną ryškiausių XVI a. LDK istorinių asmenybių – Lietuvos didžiąją kunigaikštienę ir Lenkijos karalienę Boną Sforcą.

Tai pirmoji lietuvių autorių knyga apie šią nepelnytai užmirštą valdovę, kuri atitekėdama į LDK ir Lenkiją savo kraityje atsinešė ištisą Renesanso epochą. Knygoje populiariu stiliumi pasakojama šios išsilavinusios, charizmatiškos, ambicingos ir šiuolaikinės lyderės savybių turinčios didikės istorija: vaikystė, branda, nutekėjimo į LDK ir Lenkiją aplinkybės, valdymo ypatybės, diegtos reformos šalyje, dvare, virtuvėje, santykiai su šeima – vyru Žygimantu Senuoju, sūnumi Žygimantu Augustu, marčiomis ir dukromis, tapusiomis svarbiomis Europos politinės arenos figūromis.

Ne tik skaityti, bet ir patirti istoriją autorės kviečia į virtuvę – knygoje pateikiami 29 modernizuoti Renesanso laikų receptai, kurie, tikėtina, buvo žinomi ir Bonos dvare. Teigiama, kad Bona Sforca ne tik atnešė į Lietuvą itališkų patiekalų madą, bet ir suformavo Viduržemio jūros virtuvės tradiciją. Istorija kupina istorijų, tebūnie tai dar viena inspiracija kurti ir atrasti.

Pavasario numerio tema – GIMINĖS IR GIMINYSTĖS. Vilniuje pėdsaką paliko garsios ir mažiau žinomos giminės, vienuolystės, gildijų ryšiais susijusios bendruomenės ir miestiečių šeimos.

Pavasarį smagu pasitiesti pledą ant žolės Išganytojo kalvos papėdėje. Rubrikoje „Vieta“ pasakojame, kad čia susipynė Sanguškų, Radvilų interesai, gyveno misionieriai, vizitietės, šaritės. O štai Birutės gatvė Žvėryne su kitomis gatvėmis sudaro Gediminaičių stulpų ženklą – jį surasite „Vienos gatvės istorijoje“.

„Kadras“ kviečia žvilgtelėti į akimirką iš... reportažo apie močiutę autobuse. Šeimos temą tęsiame „Vilnietyje“ – miestas neseniai sulaukė jau ketvirtos kartos Jono Jonyno. Susidomėję vardo tradicija, nukeliavome net iki ainių klubo.

Skaitytojų klubai irgi lyg giminingų sielų bendruomenės – apie juos pasakojame „Atvirumuose“. O štai knygų entuziastas Tadas Vrublevskis, mokėjęs išnarplioti painiausias bylas, pasirodo „Giminystėse“.

Kuo ypatingas Jeruzalės rajonas, kuriame smagu pasivaikščioti, ir kokį šeimos stebuklą liudija, rašome „Rakurse“.

1857 metais grafas Konstantinas Tiškevičius išplaukė į mokslinę ekspediciją laivu Nerimi. Dabartinių miestiečių nuotykius apžvelgėme „Upės dienoraštyje“. Vilniaus kuchmistras Janas Szyttleris domėjosi laukiniais augalais. Jo žinios nepamirštos: „Skonyje“ skubame paskui bobausių rinkėjų šeimą. O jei miške laiku neužkukavo gegutė, gal padės „Karelijos gegutė“? Ją ir kitus paukščius rasite „Maršrute“.

Pravažiuodami pro Baltupius, neįtariame, kad jie galėtų būti susiję su Sapiegomis ar Jogailaičiais. „Vilniaus meduoliuose“ nagrinėjame rajono kilmę. O paskui, vilnietės rašytojos Ginos Viliūnės knygoje radę paminėtą jaunosios kartos stiklapūtę, ėmėme ir papasakojome apie jos amatą „Miesto virpesiuose“ .

Pažaisti kviečiame į „Neakivaizdinuko kambarį“. O iš jo tiesiai į „Neakivaizdinio Vilniaus“ gimtadienį! Data ir tema – „Pulse“.

Ei, o gal pažįstate Zoves? Net komiksą apie juos nupiešėme!