Aurimas Bačinskas

Spalva yra mūsų vaizduotės pigmentas, kuriuo mes spalviname pasaulį. Pranokstanti didžiausią miestą, sudėtingiausią mechanizmą, gražiausią paveikslą, spalva galbūt ir yra didžiausias žmonijos atradimas.

Mūsų ryšys su spalvomis – nepaprastas. Suteikiame joms reikšmes, asociacijas ir savybes, kurios per tūkstantmečius kito ir kurios apima daugybę kultūrų, žemynų, kalbų. Britų meno istorikas, BAFTA nominantas ir laidų vedėjas James Fox savo knygoje Pasaulis pagal spalvą išskiria 7 pagrindines spalvas – juodą, raudoną, geltoną, mėlyną, baltą, violetinę ir žalią – atskleisdamas kiekvienos jų pagrindinę idėją. 

Autorius pasakoja, kaip įvairūs istoriniai įvykiai darė įtaką spalvų reikšmių kismui; ką šios besiformuojančios reikšmės atskleidė apie jų kūrėjus; kokias žmonių viltis, baimes, išankstinius nusistatymus ir rūpesčius jos parodė.  J. Fox tyrinėja daugelį meno istorijos etapų – nuo bronzos amžiaus aukso dirbinių iki Turnerio, Ticiano, Yveso Kleino kūrybos. Knygoje susipina literatūra, filosofija, kinas, archeologija ir kiti menai – nuo Monet iki Marko Polo, nuo ankstyvųjų japonų tapybos tušu meistrų iki Šekspyro, Gėtės bei Džeimso Bondo.

Pasaulis pagal spalvą – tai ne tik istorija apie spalvas, bet ir pasakojimas apie žmones ir mūsų vietą visatoje: po kalbos, spalvos yra didžiausias kultūrinės reikšmės nešėjas. 

Laimė slidi kaip ungurys. Šveicarai įsitempę, bet laimingi. Tailandiečiai atsipūtę, bet laimingi. Islandams džiaugsmo teikia nusigėrimas iki žemės graibymo. Moldavams viskas – vien kančia. Gal indų protas ir gali suvirškinti tokias prieštaras, bet manasis – ne. Skambinu vienam iš žymiausių laimės tyrinėtojų Johnui Helliwellui. „Viskas labai paprasta, – sako jis. – Į laimę veda daug kelių.“ Žinoma. Ir kaip galėjau apie tai nepagalvoti? Tolstojus veikiausiai apsivertė kape. Visos nelaimingos šalys panašios, o tos, kurios laimingos – laimingos kiekviena savaip. 

,,Laimės geografija‘‘ – kelionių eseistikos, psichologijos, mokslinių studijų ir humoreskos dėlionė – skraidina skaitytoją nuo Amerikos iki Islandijos, nuo Šveicarijos iki Indijos, nes knygos autoriui – bambekliui iš prigimties – maga suprasti, kas ir kodėl reiškia laimę skirtingose pasaulio šalyse. Ar šveicarai laimingesni, nes gyvena demokratiškiausioje pasaulio šalyje? Ar Kataro piliečius džiugina maudynės naftos piniguose? Ar Butano karalius – tikras vizionierius, pasiūlęs verčiau skaičiuoti bendrą nacionalinę laimę, o ne bendrą nacionalinį produktą? 

Prityręs JAV radijo ir spaudos žurnalistikos vilkas Ericas Weineris, negailėdamas sąmojo ir intelektualių įžvalgų, atsako į šiuos bei kitus klausimus; atveria įdomesnių kelionių krypčių ir saulėtesnio požiūrio horizontus. 

Williamo B. Irvine‘o knygoje „Geras gyvenimas pagal senovės stoikus“, pasitelkus  senovės stoikų įžvalgas ir psichologijos mokslo žinias, brėžiamos gairės visiems, kas nori išvengti nuolatinio nepasitenkinimo jausmo, pasiekti taip trokštamą ramybę ir sumažinti nerimą. Autorius pataria nesigręžioti į praeitį, o verčiau tapti dėmesingais savo pačių gyvenimo stebėtojais ir, žinoma, veikėjais. Aprašo, kaip reaguoti į nemalonias patirtis, identifikuoti nesėkmių ištakas, išgyventi sielvartą, susitaikyti su neišvengiama senatve, kaip atsispirti garbės ir kuo didesnio turto pagundoms. 

Williamas B. Irvine‘as – filosofijos profesorius, dėsto valstybiniame Wrighto universitete Ohajaus valstijoje, JAV. Septynių knygų autorius, taip pat rengiantis straipsnius tokioms žiniasklaidos gigantėms kaip Time, BBC, Huffington Post.

Labiausiai norėčiau, kad knygoje išsakytos mintys pasiektų žmones, susimąstančius apie tai, ar tinkamai jie gyvena. Supratusius, kad jiems stinga aiškios gyvenimo filosofijos, ir besiblaškančius savo kasdienėse veiklose, kai vienos dienos darbais paneigiami kitos dienos pasiekimai. [...] Rašiau galvodamas apie tai, ką pasakytų senovės stoikai, jei jiems patiems tektų sudaryti patarimų XXI a. žmogui, kaip tinkamai nugyventi savo gyvenimą, sąvadą, – kokia būtų ta jų patarimų knyga? 

Gyvenimo prasmė yra paslaptis, kurios turbūt neįmanoma įminti, tačiau ko apie jos paieškas mus moko iškiliausi psichologijos mokslo autoritetai? 

Mokslas, technologijos ir vakarietiškoji liberali demokratija itin paveikė mūsų gyvenimo kokybę. Lyginant su ankstesnėmis kartomis, turime beprecedentį lengvai pasiekiamos informacijos kiekį, daug asmeninės laisvės, materialių patogumų ir turto. Ir vis dėlto, dar prieš pandemijos šoką, žmonės vis dažniau jautė depresiją, nerimą, pilnatvės stoką. Materialios aplinkybės darėsi vis geresnės, o gyvenimas – sudėtingesnis. Knygų lentynos lūžta nuo savipagalbos instrukcijų, internete apstu įžymybių ir nuomonės formuotojų patarimų, tačiau kiek jų iš tiesų suteikia prasmingų ir praktiškų atsakymų – tokių, kurie atlieptų skeptiškų žmonių, gyvenančių modernioje ir technologiškai pažangioje kultūroje, mąstyseną ir bent iš dalies atsakytų į mus visais laikais kamavusius pagrindinius gyvenimo klausimus: Kas aš esu? Kodėl aš čia? Kaip man gyventi?

Britų autorius dr. Frankas Tallisas knygoje „Pats gyvenimas“ pristato visame pasaulyje garsių psichologijos mokslo šviesuolių – Sigmundo Freudo, Ericho Frommo, Carlo Gustavo Jungo, Alfredo Adlerio ir daugelio kitų – indėlį, siekiant atrasti atsakymus į svarbiausius gyvenimo klausimus ir įrodyti, koks neįtikėtinai vertingas ir vis dar nepakankamai įvertintas yra psichoterapijos praktikos poveikis žmonių mąstysenai ir jausenai. 

Dr. Frankas Tallisas – rašytojas, klinikinės psichologijos, neuromokslų specialistas, dėstantis Londono Psichiatrijos institute ir Karaliaus koledže. Jis yra daugiau nei trisdešimties mokslinių darbų, devynių knygų, išverstų į keturiolika kalbų, autorius.

„Knygoje „Laikinos būtybės“ Irvinas Yalomas moko skaitytojus suvokti ir priimti du didžiausius gyvenimo iššūkius: nepamainomą tiesą, kad vieną dieną mes visi mirsime ir kad kiekvienas mūsų turi atsakomybę nugyventi vertingą gyvenimą. Žmonės kreipiasi į Yalomą ieškodami nusiraminimo ir prasmės, tačiau ir jie, ir pats psichoterapeutas supranta, kad šie dalykai retai būna ten, kur manome juos rasią. Visi mes – tik laikinos būtybės; ir tos, kurios prisimena, ir tos, kurias prisimena. Trumpalaikė ir atmintis, ir tai, kas atsimenama. Netruks ateiti tas metas, kai būsi viską užmiršęs ir būsi užmirštas visų. Niekuomet nepamiršk, kad greitai tapsi niekuo ir išnyksi nebūty.“

Markas Aurelijus „Sau pačiam“

Ar gyvenimas, mirtis, kančia, darbas, meilė turi prasmę? Kaip prasmės pajautimas gali padėti išsaugoti psichinę sveikatą ir koks yra gydytojo vaidmuo ieškant šios prasmės? Tokius klausimus kelia daktaras Viktoras Franklis savo veikale „Sielogyda“. Remdamasis gausybės atvejų analize, taip pat savo – vokiečių koncentracijos stovyklų kalinio – patirtimi, dr. V. Franklis pateikia nuostabų priešnuodį vidinei tuštumai ir betiksliškumui, kurie tapo mūsų laikų masine neuroze. Knyga pirmiausia skirta psichologams, psichoterapeutams bei šių sričių studentams, taip pat visiems besidomintiems psichologija ir keliantiems egzistencinius gyvenimo prasmės klausimus.

Dr. Viktor Frankl (Viktoras Franklis, 1905–1997) – pasaulinio garso psichiatras ir vienas įtakingiausių XX amžiaus mąstytojų. Naujos psichologijos krypties – egzistencinės analizės (logoterapijos) pradininkas. Jis vertinamas kaip viena ryškiausių psichologijos asmenybių nuo Froido ir Adlerio laikų. Dr. V. Franklis buvo Vienos universiteto psichiatrijos ir neurologijos profesorius, tarptautinio masto lektorius ir mokytojas. 29 pasaulio universitetų garbės daktaras. 39 knygų, išverstų į 40 kalbų, autorius.