BALTO leidybos namai

Niekas nelieka, kaip buvę, niekas negali grįžti į vakarykštę dieną, atsukti laikrodžio atgal, grįžti į tą vietą ir laiką, kai pradėjo kelionę.

Rūta ir Ralfas – treji metai pora be įsipareigojimų. Gyvena skirtinguose Vokietijos miestuose, mėgsta kartu keliauti. Po ilgo išsiskyrimo jiedu išsiruošia savaitei į užmirštą viduramžių piligrimų kelią netoli Berlyno. Rūta labiausiai trokšta kurti šeimą ir tapti mama, Ralfas – likti laisvu keliautoju ir rašyti knygas. Kelias sujaukia jausmus, pažadina prisiminimus, atveria tai, ką jie patys ilgai slėpė nuo savęs, priverčia pergalvoti troškimus. 

Psichologinis romanas įtaigiai atskleidžia skirtingus lietuvės ir vokiečio pasaulius, Rūtos šeimos istoriją nepriklausomybę ką tik atkovojusioje Lietuvoje, itin sudėtingus santykius su seserimi ir tai, kaip vienas žmogus gali sugriauti visų artimųjų gyvenimus.

Antroji meistriškai susukto trilerio „Tarnaitė“ dalis, kurioje vėl susitiksite su namų tvarkytoja Mile Kolovėj.

Prieiname paskutiniąsias duris. Daglasas Gerikas pakelia ranką, bet delsia pabelsti. „Ji serga didumą mūsų vedybinio gyvenimo, – paaiškina. – Jei durys uždarytos, tiesiog palikite ją ramybėje.“

Pradedu darbą milžiniškame, dviejų aukštų penthauze Aukštutiniame Vestsaide, į vakarus nuo Centrinio parko, viename prabangiausių Manhatano rajonų. Čia gali užuosti turtus, tvyrančius ore.

Pro langus atsiveria stulbinantys vaizdai į visą miestą. Gaminu prabangius patiekalus modernioje virtuvėje ir dėkoju savo laimingai žvaigždei, kad ištraukė iš sumautos padėties. Nė viena tvarkymo paslaugų įmonė manęs nebūtų samdžiusi. Jau mėginau. Praeities tikrinimai užkirto visus kelius. Niekas nenori tokių darbuotojų kaip aš savo namuose. O Daglasas paprašė pradėti nedelsiant.

Viskas beveik tobula. Tačiau vis dar nepavyko pamatyti šeimininko žmonos Vendės.

Skalbdama pastebiu kraujo dėmes ant jos baltų naktinių marškinių apykaklės. Neabejotinai girdžiu ją verkiant. Vieną dieną neiškentusi pasibeldžiu į jos kambario duris. Pro atsivėrusį plyšelį pamatau tai, kas pakeičia viską...

Daglasas už tai sumokės. Žinau, ką daryti. Esu dariusi tai ir anksčiau.

Vienintelis klausimas – kiek galiu rizikuoti, jei noriu išsaugoti savo tamsiausią paslaptį...

Skirta 18+

Elzė, šmaikšti šviesiaplaukė didelėmis akimis, po dešimties metų grįžta į Lietuvą ir tą pat vakarą su draugėmis išlekia siausti į naktinį Vilnių. „Žudom vietoje, įkaitų neimam“, – sušunka viena, vos įžengusi į klubą. „Pasinaudot ir palikt“, – priduria Elzė. „Imkit ir išnaudokit... Ir palikit“, – ūmai sududena jai už nugaros sodrus baritonas. Ji atsisuka – ir širdis apsąla: imk ir ką nori daryk.

Vienos nakties nuotykis, regis, neišvengiamas. Tačiau Elzė prie sutarto viešbučio nepasirodo, savimi pasitikintis gražuolis iš apmaudo nusitašo ir prabunda lovoje su kita. Istorija baigta? Ji tik prasideda!

Kaip Elzė atsiduria kažkur Dzūkijos miškuose, Piktavilkiuose? Ką čia veikia tas klube ją iš proto vedęs vyras, pasirodo, Nojus vardu? Veiksmas neša tarsi srauni Piktavilkių upelė Vilkuona – pasišokinėdamas per įžūlias, nenormines šnekas, šokiruojančius draugių šėliojimus, ne visai nekaltas kaimiškas pramogas su padzūkavimais ir atviras erotines scenas. Neša į patį Elzės ir Nojaus jausmų duburį – kad pagaliau atskleistų, kodėl tuodu akivaizdžiai vienas kito apsėsti žmonės taip blaškosi, užuot tiesiog vienas kitą mylėję.

Knyga skirta begėdėms, kurios kvatoja užvertusios galvas, o kartais verkia. Kurios, būna, pameta save ir susirenka iš naujo. Kai gerai – geria šampaną, kai blogai – vėl geria šampaną. Nebijo siekti net slapčiausių ir, regis, absurdiškiausių savo svajonių. Karštai myli, o mylisi dar karščiau.

„Nuodas“ – pirmoji Šveicarijoje gyvenančios lietuvių autorės Ilonos Madelaine knyga. Aistringa meilės romanų skaitytoja yra įkūrusi Meilės romanų mylėtojų klubą (MRM), su bendramintėmis taip pat bendrauja instagramo paskyroje @begedes_dienorastis.

Laukinių Afrikos gyvūnų tyrinėtojos septyniasdešimtmetės Delios Owens literatūrinis debiutas „Ten, kur gieda vėžiai" tapo pasauline knygų leidybos sensacija.

• Per trejus metus pasaulyje parduota daugiau nei 12 mln. egzempliorių.
• Nuo 2019 m. sausio – Amazon Charts ir The New York Times bestselerių sąraše, didžiąją dalį laiko – Nr. 1.
• Leidykla G. P. Putnam's Sons tiražą spausdino daugiau kaip 50 kartų, lietuviškas leidimas kartojamas 15 kartą.
• Leidybos teisės parduotos 49 šalyse.
• Pagal romaną sukurtas filmas, kuriame pagrindinį Kajos vaidmenį atlieka jaunoji Holivudo žvaigždė Daisy Edgar-Jones.

Pelkių Dukra vadinama Kaja Klark atokaus Šiaurės Karolinos miestelio Barkli Kouvo gyventojams yra neįmenama paslaptis, ji niekinama ir laikoma atmata. Palikta motinos, vėliau – ir keturių brolių bei seserų, Kaja auga pelkių apsuptyje tik su tėvu, kuriam nėmaž nerūpi ir kuris netrukus dingsta. Apleista ir izoliuota Kaja išmoksta pragyventi iš to, ką siūlo gamta, toje derlingoje ją supančioje aplinkoje randa ir paguodą.

Tapusi paaugle Kaja susibičiuliauja su vietiniu vaikinu Teitu Vokeriu, šis imasi mokyti ją skaityti. Laukinis merginos grožis nepalieka abejingo ir Čeiso Endriuso, „miestelio pažibos ir geriausio įžaidėjo". Tad kai pelkėse 1969-ųjų spalį aptinkamas jo lavonas, Kaja tampa pagrindine įtariamąja.

„Ten, kur gieda vėžiai" – ne tik istorija apie meilę ir nusikaltimą, ne tik odė laukinei gamtai. Tai skausmingai gražus pasakojimas apie žmogaus sugebėjimą išlikti.

Sisu – laimingiausios pasaulio tautos paslaptis.

Paprastos ir lengvai pritaikomos aktyvios gyvensenos taisyklės.

Pagyvenusi Suomijoje, kanadietė žurnalistė Katja Pantzar atsikratė „išmokto bejėgiškumo“ ir įgavo energijos keisti savo gyvenimą. Ji kitu žvilgsniu pamatė įprastą modernų gyvenimą, kuriame dauguma nebejaučia ryšio su gamta, tingi vaikščioti pėsčiomis ir bijo blogo oro, o tėvai normalų vaikų aktyvumą vadina hiperaktyvumu ir ieško vaistų.

Suomiai „sisu“ apibūdina kaip suomišką dvasią, tačiau šiame žodyje slypi kur kas daugiau – tai gebėjimas nepasiduoti, ypač sunkumų akivaizdoje. Juk Suomijoje dažnai būna šalta ir tamsu.

Ji mato viską – net ir per uždarytas duris.

– Sveika atvykusi į mūsų šeimą, – maloniai sutinka Nina Vinčester, tiesiog elegancijos įsikūnijimas. Šis darbas – mano paskutinis šansas viską pradėti iš naujo. Nepakeldama galvos šveičiu nuostabius Vinčesterių namus, vežioju jų dukrą ir gaminu šeimai skanų maistą.

Stengiuosi nepastebėti, kad Nina jaukia viską aplink vien tam, kad negalėčiau nė atsikvėpti. Vieną liepia, o vos po akimirkos tvirtina sakiusi visai ką kitą. Tik nuleidžiu galvą ir klausau priekaištų. Negaliu prarasti šio darbo.

Gražuolis šeimos galva Endrius Vinčesteris kasdien atrodo vis labiau palūžęs. Kai pažvelgiu į skausmo kupinas jo akis, sunku susilaikyti nepagalvojus, kaip gyvenčiau, jei užimčiau Ninos vietą. Prašmatnūs namai, prabangus automobilis, tobulas vyras. O jeigu...

Tačiau aš turiu ką slėpti. Kaip ir Vinčesteriai. Tik ar jų paslaptys nėra dar pavojingesnės? 

Vaikai, diktatoriškai nutarę, kad jų ligotiems garbaus amžiaus tėvams nereikalingi skiepai, ir taip tapę (ar vos netapę) jų žudikais. Paskutines gyvenimo valandas skaičiuojanti moteris, kuri sukaupusi kuklias jėgas vos vos kilsteli prie čiužinio priaugusią ranką su iškeltu į viršų nykščiu ir ištaria „Vo!!!“, taip pagirdama ryškiai geltonas ją lankančios medikės kelnes. Mama, dienas leidžianti su niekada neužaugsiančiu dideliu vaiku tarp kalnų jo mėgstamų dėlionių.

Laima Baršauskienė fiksuoja jautrias, graudžias ir skaudžias slaugytojos kasdienybės akimirkas, jos virsta istorijomis, priverčiančiomis susimąstyti, pasverti ar net perkainoti vertybes. Atvirai pasakoja apie pasiaukojantį medikų darbą, sudėtingus jo užkulisius ir atveria įsisenėjusias sveikatos sistemos žaizdas.

„Mirtis ir mažiau svarbūs dalykai“ – knyga apie gyvenimą. Nes, autorės įsitikinimu, kalbėti apie mirtį – tai kalbėti ne tik apie kančią, skausmą, gedulą, bet ir apie vaikų ir tėvų santykius, baimes, ateitį, meilę, laimę.

Laima Baršauskienė – slaugytoja, paliatyviosios pagalbos specialistė, lektorė, konsultantė ir jau... rašytoja.

Ironiški, neregėtų fantazijų pilni tekstai kviečia į kelionę po žmogaus jausmus ir jų atspalvius, pražystančius tam tikru suvokimo momentu. Novelių herojai – skirtingi: nuo smalsaus vaiko iki paskutinįkart scenoje vaidinančio aktoriaus; nuo pasakiškos vaizduotės režisieriaus iki statybininko, kurio didžiausias gyvenimo pasiekimas – nepabaigtas lėktuvas. Bet išorė, kūnas, – tai nelabai svarbu. Svarbiausia, kas darosi tų žmonių galvose, nes jei ne kūnas, esame tik tai, ką jaučiame.

„Mes gerai žinome pagrindinius jausmus. Atskiriame, kada tai liūdesys, kada pyktis, kada puikybė ar pavydas. Bet jausmai turi daug atspalvių. Vienokį džiaugsmą jauti įsimylėjusi, kitokį – pasveikusi nuo vėžio. Supranti? Pagrindiniai jausmai – tai banalu. Nebanalūs jų atspalviai, nes jų tiek daug, kad neįmanoma suskaičiuoti, niekada neįvardinsime visų, ne tik neįvardinsime, bet ir nepajusim."

– ištrauka iš novelės „Kūnai"

-------------------

Tarsi kirčiai, trumpi ir ryškūs Akvilės Kavaliauskaitės tekstai apie meilės pastangas, prasmės ilgesį, apie kūnus, apie mus, tokius gyvuliškai vienišus šiame svetimėjančiame šaltyje. Akvilė bando gintis nuo rutinos ir pilkumos, o svarbiausi rašytojos ginklai – ironija ir negailestingas juokas.

Alvydas Šlepikas, rašytojas, romano „Mano vardas – Marytė" autorius

Akvilė Kavaliauskaitė rašo apie pasaulį, kurį mums sukūrė daug informacijos, mažai sienų, socialiniai tinklai ir patogūs skrydžiai. Šis pasaulis greitas, neprieraišus, tačiau labai patogus ir niekoasmeniškas. Rašytojos herojai jame išbando seną žmonijos įprotį jausti.

Rytis Zemkauskas, publicistas, VDU docentas

Pirmąjį šios knygos tekstą parašiau po netikėtos pažinties su kvėpavimo mokytoja. „Kuo tu stebiesi? Niekas dabar nebemoka normaliai kvėpuoti", – pasakė ji man. Iš tiesų metų metus save tobulinęs žmogus pamiršo, kas įgimta: nebeužmiega be vaistų, nesugeba išbūti tyloje, savo kūną vertina ne kaip gyvybei būtiną elementą, o kaip reprezentacijai skirtą plakatą. Apie tai galvodama sukūriau dvylika novelių. Kai kurias įkvėpė tikri žmonės ir įvykiai.

Akvilė Kavaliauskaitė – žurnalistė, scenaristė, tekstų kūrėja. 2015 m. pasirodęs jos debiutinis romanas „Du gyvenimai per vieną vasarą" iškart pateko į skaitomiausių knygų dešimtukus. Po penkerių metų autorė grįžta su novelių rinktine „Kūnai".

Apdovanojimai:

METŲ KNYGOS RINKIMAI 2020 - knygų suaugusiems kategorijos nugalėtoja.
15min.lt geriausių metų knygų rinkimai 2020 - Lietuvių autorių grožinių knygų kategorijos finalininkė.
Kūrybiškiausių 2020 m. lietuvių autorių knygų dvyliktuke.

2009-ųjų žiema Vilniuje. Visi kalba apie ekonominę krizę, o jauni žmonės tetrokšta skraidyti. Kino režisūros studentas dirba oro uoste, kiaurai šviečia žmones ir daiktus. Šaltą vakarą kino teatre jis sutinka Moną – į nieką nepanašią merginą it antenos styrančiais plaukais. Kartu jie kyla į pirmą gyvenime skrydį. Nusileidę išgyvena jausmus, kuriuos paskui norės ištrinti.

„Jausmai“ – tai šiltas, nostalgiškas romanas apie pirmąją Lietuvoje kartą, kuri jau galėjo gyventi kaip nori, tik nė velnio nežinojo, kaip.

„Jaučiu begalinę nostalgiją laikams, kai interneto reikėjo tik elektroniniam paštui ir filmų piratavimui. Pasiilgstu paauglystės draugių balsų kitame telefono laido gale ar netikėto skambučio į duris. Nostalgija tokia stipri, kad mane romantiškai nuteikia net prirūkytas automobilio salonas. Ačiū nostalgijai už šitą knygą. Jei ne šis jausmas, niekaip nebūčiau jos parašiusi.“ – Akvilė Kavaliauskaitė, autorė

Akvilė Kavaliauskaitė – žurnalistė, rašytoja, kūrybinio rašymo lektorė. Jos novelių rinkinys „Kūnai“ išrinktas 2020-ųjų Metų knyga suaugusiems, pateko į 15min.lt geriausių metų knygų rinkimų finalą ir Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Tekstai versti į anglų, lenkų, slovėnų, hebrajų kalbas.

Naujas „Svetimkūnių“ autorės romanas.

Kiek tik save prisiminė, Adomas visada linkėjo tėvui mirties.

Adomas ant pečių laiko visą pasaulį. Dirba šefu restorane, rūpinasi atmintį beprarandančiu despotu tėvu, paauglystės dramų draskoma dukra Toma ir net karjeroje panirusia žmona Ilze. Gal iš šio užburto rato padės ištrūkti jaunas teatro režisierius Kasparas? Tačiau šį vis labiau intriguoja ne tik Adomas, bet ir jo tėvo, kadaise garsaus dramaturgo, kūrybinis palikimas.

Naujojo Patricijos Tilvikaitės romano herojai ieško savęs ir meilės, susiduria su siaubingu žiaurumu tų, kurie turėtų būti patys artimiausi. Autorė klausia: ką daryti su monstrais? Svarbiausia – ką daryti su talentingais monstrais? Ypač jei jaučiame, kad patys tokie tampame?

„Puikiai išreikštos skirtingų žmonių likimų sankirtos ar paralelės, o siužeto įtampa išlaikoma iki pat romano galo.“

Artūras Tereškinas, rašytojas, sociologas, kultūros tyrinėtojas

„Psichologiškai sudėtingi, į normatyvinius rėmus netelpantys personažai, skirtingos kartos ir jų (ne)priklausomybės ir gerai sukonstruotas nenuspėjamas siužetas su netikėtu posūkiu, aštriu dūriu pabaigoje. Lietuvių prozoje toks derinys retas.“

Virginija Kulvinskaitė, literatūros kritikė ir rašytoja

„Patricija nuoširdžiai įsigilina į skaudžias temas. Drąsus, apgalvotas, išjaustas ir didžiules visuomenės opas judinantis romanas.“

Nora Žaliūkė (KNYGU_DAMA), knygų ir gyvenimo tinklaraštininkė