Baltos lankos

„Sveiki, mano vardas Matthew, nors daugelis mane turbūt pažįstate kitu vardu. Draugai mane vadina Matty. Turėčiau būti jau miręs.“

Taip prasideda jaudinanti aktoriaus Matthew Perry gyvenimo istorija, paženklinta šlovės, vienatvės, priklausomybės ir stebuklui prilygstančio išsigelbėjimo nuo mirties. Gerokai prieš nesuskaičiuojamus apsilankymus ligoninėse ir nesėkmingus bandymus išgyti reabilitacijos centruose Matthew tebuvo penkiametis berniukas, gyvenantis pas išsiskyrusius tėvus pakaitomis Monrealyje ir Los Andžele, keturiolikmetis paauglys, Kanadoje pripažintas itin perspektyviu tenisininku, dvidešimt ketverių vaikinas, kuriam pasisekė gauti aktorių itin geidžiamą vaidmenį bandomajame televizijos serialo epizode – tuomet serialas dar vadinosi „Draugai, tokie kaip mes“...

Šią istoriją taip nuoširdžiai, šiltai, su jam vienam būdingu humoru papasakoti galėjo tik pats M. Perry. Jis be užuolankų dalinasi apie jo vaikystėje iširusią tėvų santuoką ir dėl jų aplaidumo išgyventą vienatvę, norą būti pripažintam, paskatinusį ieškoti šlovės, ilgai kamavusią vidinę tuštumą, kurios užpildyti negalėjo net didžiausių svajonių įgyvendinimas, ir viso gyvenimo kovą su priklausomybėmis. Bet greta pasakoja apie ramybę, atėjusią kartu su blaivybe, dalijasi mintimis apie serialo „Draugai“ populiarumą ir prisiminimais apie kolegas aktorius, kitas kino industrijos žvaigždes.

Ši atsiminimų knyga – jauki ir kartu atverianti akis; kaip draugo ranka, ištiesta bet kuriai ar bet kuriam, ieškančiam pagalbos.

„Jautri, negailestingai atvira atsiminimų knyga, kuriai parašyti reikėjo daug drąsos. Pasirodo, M. Perry turi jos su kaupu. Jis atskleidžia mums savo priklausomybės, įvairių ligų ir gniuždančios vienatvės patirtis... Vis dėlto ši knyga kupina vilties. Jei nori sužinoti, kas toks iš tiesų yra M. Perry, laikykis atokiau nuo bulvarinės spaudos ir kliaukis jo paties žodžiais.“
Marta Kauffman, NBC televizijos serialo „Draugai“ bendraautorė


Matthew Perry (Metju Peris, 1969–2023) – kanadiečių-amerikiečių aktorius, prodiuseris, dramaturgas.

„Taigi, mirtingiesiems žmonėms mes – pabaisos. Dėl dantų, skrydžio, jėgos. Jie mūsų bijo, todėl vadina pabaisomis.“

Medūsa – mirtinga jūrų dievų Keto ir Forkijo dukra. Augdama su seserimis Gorgonėmis, ji po truputį ima suvokti, kad vienintelė iš jų geba patirti skausmą. Po lemtingo susitikimo su Poseidonu patyrusi pagiežingos Atėnės kerštą, Medūsa lieka perkeista amžiams: vietoje juodų garbanų jai ima rangytis gyvatės, ji nebegali pažvelgti į jokią gyvą būtybę, nes nuo jos žvilgsnio visa pavirsta į akmenį. Norėdama apsaugoti seseris, Medūsa pasmerkia save gyventi tamsoje. Tačiau Persėjas jau išsiruošė kelionėn parsivežti Gorgonės galvos...

„Akla kaip akmuo“ – tai graikų mito perpasakojimas šiandienos žvilgsniu, nuspalvintas psichologijos ir feminizmo įžvalgų ir skatinantis mąstyti apie traumuojančio įvykio pasekmes žmogui.

„Sąmojingas, įtraukiantis ir nuožmus pasakojimas.“
Margaret Atwood

„Gražus ir jaudinantis pasakojimas.“
Neil Gaiman

„Kandžiai (post)modernu ir kartu kupina senosios išminties.“
Observer

Natalie Haynes (Natali Heinz, gim. 1974) – anglų grožinės ir negrožinės literatūros kūrėja. Pasak „Washington Post“, ji – tikra „mitologijos roko žvaigždė“. Parašė aštuonias kritikų ir skaitytojų pripažintas knygas. 2015 m. buvo apdovanota Jungtinės Karalystės Klasikų asociacijos premija už klasikinių siužetų sklaidą platesnei skaitytojų publikai. „Akla kaip akmuo. Medūsos istorija“ - naujausias N. Haynes romanas, 2023 m. įtrauktas į „Women's Prize for Fiction“ ilgąjį sąrašą.

Teitė Kolins, sutikusi oro linijų pilotą Mailsą Arčerį, nemano, jog patirs meilę iš pirmo žvilgsnio. Net nepasakytum, kad jie draugai. Teitę ir Mailsą sieja tik viena – nenuginčijama fizinė trauka. Regis, abiem to ir užtenka: jis nenori rimtų santykių, o ji neturi laiko meilei. Viskas klostysis puikiai, jei tik Teitė laikysis dviejų Mailso taisyklių: jokių klausimų apie praeitį, jokių lūkesčių ateičiai.
Tačiau neilgai trukus abu supranta: širdis ne taip lengvai paklūsta protui, pažadai dažnai būna sulaužomi, taisyklių ne visuomet laikomasi, o meilė... gali būti bjauri.
Jausminga, sudėtinga ir itin realistiška istorija, pasižyminti Colleen Hoover gebėjimu, regis, paprastoms, kasdienėms akimirkoms suteikti emocinės jėgos.

„C. Hoover nepriekaištingai sukuria jaunų suaugusiųjų pasaulį: jame du žmonės kopia karjeros laiptais ir atranda brandžią meilę.“
Booklist

„New York Times“ bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. Autorės romanai „Mes dedame tašką“, „Mes pradedame iš naujo“, „Ką praleidau, kol miegojai“ ir „Veritė“ subūrė milžinišką gerbėjų ratą ir Lietuvoje. Nors „Bjauri meilė“ pirmąsyk pasirodė 2014 m., aistringa Teitės ir Mailso meilės istorija iki šiol išlieka vienu skaitomiausių ir mylimiausių rašytojos kūrinių.

„Visa tai pamatei ir pajutai vienu kartu. <...> Būdamas nevaržomai laisvas, tu regėjai randantis visatą, debesis ir žvaigždžių dulkes, šiltos balos išgaras – iš to dujinio burbuliavimo gimsta visa, kas gyva. Šiame Nevaržomos Laisvės būvyje tą naktį tu sutikai visa, kas yra, ir visa, kas galėtų būti: formą ir tuštumą, formos ir tuštumos nebuvimą.“

Vieną naktį prie pat savo namų žūva laukines varnas ir Mėnulį dievinantis džiazo muzikantas Kendži. Keturiolikmetis Benis su mama Anabele lieka be mylimo tėvo ir vyro, ir jų abiejų laukia sunkus gedėjimo kelias. Benis pradeda girdėti įvairiausių Daiktų kalbą – jam šaukia eglutės žaisliukai, žirklės, lango stiklas; vieni balsai yra švelnūs ir guodžiantys, kiti – pikti ir skatinantys smurtauti, naikinti viską aplinkui. Anabelė, apimta apatijos, atsisako išmesti net menkiausią Kendži primenančią smulkmeną ir pamažu tampa kaupike, neberandančia sau vietos namuose, prikimštuose niekam nereikalingų daiktų.

Ir Benį, ir Anabelę išgelbės knygos: pačios įšokančios į pirkinių vežimėlį parduotuvėje, padedančios ištrūkti iš nesiliaujančio balsų chaoso, laukiančios slaptuose Viešosios Bibliotekos skyriuose bei seniai pamirštame Vaikų Kampelyje. Pasakojančios apie kitas šalis, meną, filosofiją, politiką, klimato kaitą, bet labiausia – apie žmogaus vietą pasaulyje. Tokia yra ir „Knyga apie formą ir tuštumą“, poetiškai kviečianti ieškoti atsakymų į Svarbiausius Klausimus ir šiame kelyje išmokti gyvenimo bei mirties pamokas.

„Užuojautos kupinas <...> keistas ir gražus romanas, kurio puslapiai skaitant verčiasi patys.“

David Mitchell

„<...> knyga, padėsianti mums mąstyti, mylėti, gyventi ir klausytis. Niekas kitas nerašo kaip Ruth Ozeki, o šis jos romanas – tikra pergalė.“

Matt Haig

Ruth Ozeki (Ruta Ozeki, gim. 1956) – amerikiečių-japonų rašytoja, režisierė, dėstytoja, įšventinta dzenbudizmo mokytoja. Už romaną „Knyga laiko būčiai“ („Baltos lankos“, 2016) ji nominuota „Man Booker“ premijai. Naujausias jos romanas „Knyga apie formą ir tuštumą“ 2022 m. apdovanotas „Women’s Prize for Fiction“ ir daugeliu kitų premijų. 

„Kai kurie žmonės, kai kurie įvykiai priverčia pamesti galvą. Jie tarsi giljotinos – perskelia gyvenimą pusiau, į mirusį ir gyvą, į prieš ir po.“

Lenkija, 1980-ieji. Nerimastingas, savęs ieškantis Liudvikas, prieš baigdamas universitetą, kartu su kitais studentais išsiunčiamas į darbo švietimo stovyklą. Čia jis sutinka charizmatiškąjį Janušą ir kartu, niekieno nevaržomi, jiedu praleidžia svajingą vasarą, maudydamiesi nuošaliuose vandenyse, skaitydami pogrindinę knygą – ir įsimylėdami.

Vasarai baigiantis abu grįžta į atšiaurią gyvenimo realybę Varšuvoje, į socialistinę santvarką, atsidūrusią ties žlugimo riba. Tarsi išvaryti iš asmeninio rojaus, Liudvikas su Janušu supranta: represuotoje ir giliai religingoje visuomenėje jų meilė neturi ateities. Janušas nesudvejoja gavęs pasiūlymą įsidarbinti Spaudos kontrolės biure, o Liudvikas svajoja pabėgti į Vakarus ir ryžtasi protestuoti prieš sistemą. Jų slapta meilė ima aižėti.

„Plaukti tamsoje“ – atmintin įsirėžiantis poetiškas pasakojimas, tyrinėjantis meilę ir įvairius jos pavidalus, prisitaikėliškumo naštą ir laisvės kainą, kurią tenka mokėti norint gyventi prasmingą gyvenimą.


„Įsivaizduokite, kad „Vadink mane savo vardu“ vyksta komunistinėje Lenkijoje, ir prieš akis iškils šis jaudinantis debiutas apie užvaldančią meilę neramumų krečiamoje šalyje.“
Oprah Magazine

„Jedrowski – aukščiausio talento šiuolaikinis kūrėjas.“
Sebastian Barry

„Apie jaunos meilės malonumą bei skausmą, apie tai, ką reiškia alkti laisvės ir kito žmogaus.“
Independent

„Prikaustantis ir savo tviskančiais paviršiais, ir bauginamais gyliais.“
Justin Torres


Tomasz Jedrowski (Tomašas Jedrovskis, gim. 1985) augo Vakarų Vokietijoje, lenkų šeimoje. Studijavo teisę Kembridžo universitete. Kalba penkiomis kalbomis, šiuo metu gyvena Paryžiuje. „Plaukti tamsoje“ – jo pirmasis romanas.

„Pasaulyje, žinok, yra dalykų, kuriuos tegali padaryti vienas, ir yra dalykų, kuriuos tegali padaryti dviese. Svarbu juos teisingai suderinti.“

Rudens naktis Tokijuje. Gaudžia rimstantis miestas. Jausmingas vidurnakčio džiazas. Pasiklydusios sielos kiaurą naktį braido gatvėmis, rymo kavinėse, repetuoja rūsiuose, lankosi viešnamiuose ir giliai, labai giliai miega... Nes „vidurnaktį laikas teka kitaip“. Nes sąmonė tarsi pritemusi. Bet ar tai, kas skendi tamsoje, – ta pati spalvinga mūsų kasdienybė? Ar nakties monai, viliojantys jaukumu ir artumu, – tikroji realybė?

„Karčiai saldus romanas, įtiksiantis net išrankiausiam literatūriniam skoniui... H. Murakami kūryba mums primena, kad pasaulis platus, mitai – universalūs, o kol miegame, gyvenimas juda paslaptingais ir neįmanomais nuspėti keliais.“
San Francisco Chronicle

Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų braižu. Daugelis jo kūrinių įkvėpti muzikos. Štai ir romano „Pernakt“ (After Dark) pavadinimas – nuoroda į autoriaus mėgstamo džiazo klasikos kūrinį „Five Spot Afterdark“, pernakt vedžiojantį veikėjus vienatvės labirintais.

„Anuomet linksmai stebėjau, kaip „Vilniaus pokeris“ jaukia visus lig tol galiojusius lietuvių literatūros kriterijus bei standartus. O dar linksmiau stebėjau dėl tos knygos kilusį tamsybininkų bei davatkų siautulį.“

Ričardas Gavelis

Audioknygoje „Vilniaus pokeris“ drąsiai ir atvirai tyrinėjami skaudūs Lietuvos istorijos bei lietuviškos dvasios dalykai. Autentiški įvykiai čia pinasi su neįtikimais, tarpais pasakojimas perauga į visišką fantasmagoriją, padiktuotą įaudrintos personažų psichikos. Tokiu rafinuotu būdu autorius stengiasi pavaizduoti Vilnių kaip ištisą pasaulį, realus Vilnius čia pasirodo kaip miestas vaiduoklis, miestas sapnas. Tą pačią tragišką istoriją keturi personažai, kuriuos įkūnija talentingi aktoriai Jurgis Damaševičius, Mantas Vaitiekūnas, Jolanta Dapkūnaitė ir Paulius Markevičius, pasakoja kiekvienas kitaip. Vidiniuose monologuose skiriasi ne tik įvykių interpretacija – netgi patys įvykiai kiekviename pasakojime skirtingi, neretai prieštaringi ar išvis nesuderinami.

Ričardas Gavelis (1950–2002) – vienas ryškiausių postmodernizmo atstovų Lietuvoje. Prozininkas, dramaturgas, publicistas ir fizikas. Daugiau nei prieš trisdešimt metų išleistas „Vilniaus pokeris“ sukėlė tikrą sprogimą homo sovieticus, bevirstančio laisvu žmogumi, sąmonėje. Tai neabejotinai žymiausias Ričardo Gavelio kūrinys. 2009 m. „Vilniaus pokeris“ išverstas į anglų kalbą ir išleistas JAV, kur sulaukė pripažinimo ir pateko į 25 geriausių verstinių metų knygų sąrašą.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

„Pasislėpti neįmanoma. Apsimesti tuo, kas nesi, niekad nepavyks. Tave visą laiką, kiekvieną mirksnį, stebi Vilnius. Vilnius viską žino. Vilnius viską įvertina.“

Ričardas Gavelis. „Vilniaus džiazas“ 

„Trečiasis Ričardo Gavelio (1950–2002) romanas „Vilniaus džiazas“ – tai originalus ir keliaplanis „didžiųjų laikmečio (sovietmečio) ženklų tyrimas“, lietuviškasis hipiško ir revoliucingo aštuntojo XX a. dešimtmečio variantas ir gyvybingo, linksmai nostalgiško, bet ne graudaus atsisveikinimo su jaunyste ir pašėlusiais studijų metais tekstas. 

Pradėtas rašyti 1978, išleistas 1993 „Vilniaus džiazas“ yra paskutinis iš Gavelio romanų, kurio visas veiksmas vyksta sovietinėje santvarkoje. Šis tekstas dovanoja skaitytojui svaigią galimybę nerti į pasakojimo sūkurius, kuriuose – XX a. aštuntojo dešimtmečio Vilnius, studentų fizikų kasdienybė ir sloginanti sovietinė priespauda. Herojai išgyvena kosminį sielvartą ir norą žudytis, bet Vyriausiasis Visa Ko Protezuotojas Elifonsas Džindžeris Sylaba Bakneris paskutinę minutę juos perveda į kitą, balaganišką ir ironišką, sąmonės režimą. Bakneris moko romano veikėjus į sovietinę santvarką žiūrėti kaip į pasaulio protą ištikusį šizofrenijos priepuolį. 

„Gavelio kūrybinėje biografijoje „Vilniaus džiazas“ išsiskiria savo linksmumu ir gyvybingumu – tuo darniai subalansuotu ūpu, kuriame greta liūdesio ir nevilties analogišką krūvį neša gyvenimo džiaugsmas, žaismė, nesąmonės, neretai ir juokas. Baknerio diriguojamas būties balaganas pateikia vieną stipriausių Gavelio pamokų: norint išbūti ir išlaikyti autentišką sąmonės struktūrą, sveiką protą ir deramą distanciją bet kurioje politinėje santvarkoje, reikia susikurti lygiagretų pasaulį, turėti erdvę, kurioje būtų galima pailsėti ir pasislėpti nuo visų privalomųjų taisyklių bei primetamų subordinacijų ir iš kurios linksmai ir su ironija būtų galima perskaityti visus labai rimtus valdžios transliuojamus pareiškimus.“ 

Jūratė Čerškutė, Ričardo Gavelio kūrybos tyrinėtoja

Kaip atrodo Japonija iš vidaus, ką apie save ir kitus galvoja salų šalies žmonės, kai lietuvis su jais kalbasi japoniškai? Kas jiems svarbu?

Audioknyga „Ką veikia Japonija“ yra apie Japoniją be įvaizdžio, tokią, kokią ją autorius mato, pats tapdamas jos dalimi. Tai ir pokalbiai su žmonėmis, kurie įvairiausiose Japonijos vietose užsiima visiškai skirtingais, bet labai įdomiais dalykais. Tačiau tai ir žvilgsnis ten, kur atvykėlis vargiai pateks, o patekęs – nedaug ką supras. Į japoniškas laidotuves. Į japonišką medicinos įstaigą. Čia ir istorijos apie tai, kaip japonai žiūri į maistą ir ką jie valgo. Kuo jie tiki ir kodėl. Kaip renkasi būstą ir kokie japoniškos kaimynystės ypatumai. Kaip japonai dirba ir ką jie veikia, kai randa laisvo laiko. Tai ne bandymas pasijusti visažiniam, o smalsus, gyvas, asmeniškas ir autentiškas žvilgsnis į Japonijos kasdienybę iš vidaus. Žvilgsnis, kupinas pagarbos, noro suprasti ir gebėjimo pasijuokti iš lietuvius ir japonus skiriančių, o kartais - siejančių dalykų.

„Andriaus Kleivos knyga apie Japonijos visuomenę išvengia svarbiausio nemalonaus trūkumo, būdingo beveik visiems panašiems mėginimams pristatyti Kitą– nė akimirką nekyla pojūtis, kad autorius tyrinėja savo objektą šaltu analitiko žvilgsniu, pasidėjęs jį po mikroskopu tarsi kažkokį keistą egzotišką vabzdį. Veikiau jis virsta jautriu ir empatišku savo aprašomų procesų dalyviu, kuris vis dėlto nepraranda nei tokiam darbui būtinos distancijos, nei puikaus humoro jausmo, nei atidos detalėms. Skaitytojui leidžiama pasimėgauti ir plačiais panoraminiais vaizdais (dažnai pateikiant aprašomos srities statistiką), ir nuostabiomis smulkmenomis, tegalinčiomis atsiskleisti vien tam, kuris ilgą laiką neskubėdamas jomis domisi ir mėgaujasi. Japonų kultūroje „smulkmenoms“ tenka esminis vaidmuo, leidžiantis perprasti „japoniškumo kodus“, todėl menkai Japoniją pažįstantis skaitytojas bus subtiliai įvestas į japoniškųjų socialinių ir kultūrinių ritualų visatą, o Japonijos mylėtojai atpažins daugybę sau artimų motyvų ir taip pat neišvengiamai naujų, „kleiviškų“ Japonijos veikimo aspektų. Nuostabūs ir stulbinantys įvairove japoniško maisto, sveikatos apsaugos, populiariosios kultūros, kosmetikos, būsto nuomos ir būsto filosofijos, naktinio gyvenimo ir kiti pasauliai bus parodyti su žaviu lengvumu, tačiau kruopščiai ir dėmesingai. Sužinosite netgi tokius dalykus, kodėl lietuviai japonams savo reakcijomis gatvėje atrodo panašūs, kodėl japonai yra tokie ilgaamžiai ir kodėl banginis, priplaukiantis prie Dzamamio salos, yra vardu S. Tai neabejotinai viena įdomiausių knygų apie Japoniją, kokią man yra tekę skaityti. “

Dr. Arūnas Gelūnas, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius

Andrius Kleiva – Paryžiaus politinių mokslų instituto absolventas, tinklaraštininkas ir LRT radijo bendradarbis, pratęsęs studijas viename Tokijo universitetų ir apie tai (bet ne tik) parašęs bestseleriu tapusią knygą „Kaip veikia Japonija“. Dabar jis dirba Tokijuje, komentuoja japoniškas aktualijas lietuviškoje žiniasklaidoje ir vis geriau pažįsta Japoniją. Apie tą pažinimą – antroji jo knyga „Ką veikia Japonija“.

„Silva rerum II“ – antrasis šios autorės romanas, tęsiantis Norvaišų šeimos istoriją. Audioknygoje išgirsite pasakojimą apie 1707–1710 metus. Karas, maras, badas, besaikė prabanga ir mirtinas alkis, švedų ir rusų kareiviai, žydai gydytojai, olandai kortuotojai, turkės sugulovės, prancūzės damos, užsispyrę žemaičiai ir ironiški vilniečiai, bevardis vienuolis, palaidojęs daugiau nei dvidešimt tūkstančių maro aukų, ir, žinoma, dar viena bajoriškos Norvaišų giminės karta. Tai – tarsi tikras „atminties detektyvas“, iš kurio bus galima sužinoti, kaip susiklostė ankstesnės kartos narių likimai, nors kai kurie jų yra tokie, kad panorus juos įrašyti į silva rerum – iš kartos į kartą perduodamą bajorų „šeimos knygą“ – ima drebėti ranka... Ar toks buvo visagalio Viešpaties planas? O gal visagalis tėra aklas atsitiktinumas? 

„Antroji „Silva rerum“ kitokia negu pirmoji – tačiau autorė vėl keri jau pažįstama takaus, įtraukiančio pasakojimo magija, ryškiais herojų paveikslais, sumaniai suaustomis siužeto gijomis ir ta nepakartojama nuodugniai dalyką išmanančio, protingo žmogaus intonacija, kuri suteikia Kristinos Sabaliauskaitės romanams reto žavesio. “
Rasa Drazdauskienė, „Metų vertėjo krėslo“ premijos laureatė

Audioknygoje „Silva rerum II“ skambėjo kompozitoriaus Gedimino Gelgoto kūrinys „Sanctifaction“, atliekamas Roman Patkolo (kontrabosas) ir Gedimino Gelgoto (balsas, fortepijonas). 

Taip pat Giacomo Puccini kūrinys „Quando M’en Vo“ („La Boheme“) iš Elektroninės operos fantazijos XYZ. Kompozicijos autoriai Mario Basanov ir Vidis, atlikėjai Asmik Grigorian (sopranas), Mario Basanov, Vidis. Vilnius City opera.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės XVII a. muzika iš leidyklos „Semplice“ išleisto albumo „Cantate Domino“: ,,Misae Paschale: Toccata‘‘, atliekama Balio Vaitkaus (vargonai) ir ,,Indica mihi‘‘, atliekama Vilmos Pigagaitės (sopranas), Nerijaus Masevičiaus (bosas) ir Giedrės Lukšaitės-Mrazkovos (klavesinas).

Taip pat Antonio Vivaldi kūrinys fleitai ir styginiams, G minorinė, „La Notte“. Atlikėjai: Silvio Celeghin (vargonai), Margherita Gianola (fleita), dirigentas Francesco Fanna. Įrašų kompanija „Stradivarius Music“, www.stradivarius.it

Kompozitoriaus Giulio Caccini kūrinys: Amarilli mia bella, kurį atliko Max van Egmond (baritonas), Chris Farr  (klavesinas). Įrašų kompanija „Etcetera Records“.

Menotyros mokslų daktarė, žurnalistė Kristina Sabaliauskaitė 2008-aisiais debiutavo istoriniu romanu Silva rerum („Baltos lankos“). Kūrinys tapo tikru literatūriniu įvykiu Lietuvoje. Įvertintas kritikų ir kultūros istorijos specialistų, skaitytojus jis pavergė vaizdingumu ir sodria, turtinga kalba, pasakojančia apie autentišką XVII amžiaus (1659–1667 metų) atmosferą ir įvykius. Šmaikšti publicistės plunksna, grožiui ir detalėms atidi menotyrininkės akis ir humanitarės dėmesys epochos dvasinei istorijai – tai su niekuo nesupainiojamo autorės stiliaus dėmenys, teikiantys daugiasluoksnio skaitymo malonumą. 

2008-aisiais romanas „Silva rerum“ pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją ir buvo įtrauktas į Lietuvių literatūros instituto kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, o 2009-aisiais skaitytojų išrinktas Lietuvos Metų knyga ir kritikų oficialiai pavadintas viena įsimintiniausių dešimtmečio knygų.