Baltos lankos

„Visa tai pamatei ir pajutai vienu kartu. <...> Būdamas nevaržomai laisvas, tu regėjai randantis visatą, debesis ir žvaigždžių dulkes, šiltos balos išgaras – iš to dujinio burbuliavimo gimsta visa, kas gyva. Šiame Nevaržomos Laisvės būvyje tą naktį tu sutikai visa, kas yra, ir visa, kas galėtų būti: formą ir tuštumą, formos ir tuštumos nebuvimą.“

Vieną naktį prie pat savo namų žūva laukines varnas ir Mėnulį dievinantis džiazo muzikantas Kendži. Keturiolikmetis Benis su mama Anabele lieka be mylimo tėvo ir vyro, ir jų abiejų laukia sunkus gedėjimo kelias. Benis pradeda girdėti įvairiausių Daiktų kalbą – jam šaukia eglutės žaisliukai, žirklės, lango stiklas; vieni balsai yra švelnūs ir guodžiantys, kiti – pikti ir skatinantys smurtauti, naikinti viską aplinkui. Anabelė, apimta apatijos, atsisako išmesti net menkiausią Kendži primenančią smulkmeną ir pamažu tampa kaupike, neberandančia sau vietos namuose, prikimštuose niekam nereikalingų daiktų.

Ir Benį, ir Anabelę išgelbės knygos: pačios įšokančios į pirkinių vežimėlį parduotuvėje, padedančios ištrūkti iš nesiliaujančio balsų chaoso, laukiančios slaptuose Viešosios Bibliotekos skyriuose bei seniai pamirštame Vaikų Kampelyje. Pasakojančios apie kitas šalis, meną, filosofiją, politiką, klimato kaitą, bet labiausia – apie žmogaus vietą pasaulyje. Tokia yra ir „Knyga apie formą ir tuštumą“, poetiškai kviečianti ieškoti atsakymų į Svarbiausius Klausimus ir šiame kelyje išmokti gyvenimo bei mirties pamokas.

„Užuojautos kupinas <...> keistas ir gražus romanas, kurio puslapiai skaitant verčiasi patys.“

David Mitchell

„<...> knyga, padėsianti mums mąstyti, mylėti, gyventi ir klausytis. Niekas kitas nerašo kaip Ruth Ozeki, o šis jos romanas – tikra pergalė.“

Matt Haig

Ruth Ozeki (Ruta Ozeki, gim. 1956) – amerikiečių-japonų rašytoja, režisierė, dėstytoja, įšventinta dzenbudizmo mokytoja. Už romaną „Knyga laiko būčiai“ („Baltos lankos“, 2016) ji nominuota „Man Booker“ premijai. Naujausias jos romanas „Knyga apie formą ir tuštumą“ 2022 m. apdovanotas „Women’s Prize for Fiction“ ir daugeliu kitų premijų. 

„...aš neturiu sutrikimų – turiu iššūkių. Mano keistumas neišnyks, jei validuosiu save įsirašydama diagnozę, autizmas – tai aš, tai mano asmenybės dalis, tai nėra kažkas, ką dabar įsidėjau į kišenę, o paskui galėsiu išmesti.“

Šioje knygoje turbūt pirmą kartą Lietuvoje pristatomos suaugusių autistiškų žmonių istorijos, leidžiančios geriau suprasti žmogaus, gyvenančio su autizmo spektro sutrikimu, kasdienybę – kylančius iššūkius ir būdus juos įveikti. Trumpus gyvenimo pasakojimus, iliustruotus Tatjanos Pleskevičienės, taip pat priklausančios autistiškų suaugusiųjų bendruomenei, antroje knygos dalyje pratęsia interviu su vaikų ir paauglių psichiatru prof. Dainiumi Pūru, žmonių su negalia teisių ekspertu prof. Jonu Ruškumi, medicinos antropologe dr. Daiva Bartušiene ir Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidente dr. Ramune Mazaliauskiene.

Knyga kviečia pažinti unikalų autistiškų žmonių pasaulį ir siekia išsklaidyti tėvų, auginančių autizmo spektro sutrikimą turinčius vaikus, nežinią: kokia ateitis laukia mano vaiko, ar jis arba ji turės draugų, sukurs šeimą, galės dirbti? Ar suaugusiam autistiškam žmogui reikia pagalbos – ir jei taip, tai kokios? Knygos autorės Barbora Suisse ir Jurgita Žalgirytė-Skurdenienė įsitikinusios, jog „atsakymai išlaisvina: jie suteikia iššūkiams vardą, <...> padeda surasti panašius ir panašias į save“.

Barbora Suisse – organizacijos „Draugiški autizmui“ ir autistiškų suaugusiųjų bendruomenės „Mes spektre“ įkūrėja, taip pat – autistiško vaiko mama. Lietuvos įvairovės chartijos valdybos narė. Veda mokymus organizacijoms, padeda joms tapti draugiškomis autizmui bei neuroįvairovei.

Jurgita Žalgirytė-Skurdenienė – medicinos psichologė („EuroPsy“ psichologė) ir muzikos terapeutė, Vilniaus universiteto ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos lektorė.  Konsultuoja autistiškus asmenis, jų šeimos narius, darbdavius, veda mokymus autizmo tema įvairioms organizacijoms ir įvairių sričių specialistams bei specialistėms.

„Kai kurie žmonės, kai kurie įvykiai priverčia pamesti galvą. Jie tarsi giljotinos – perskelia gyvenimą pusiau, į mirusį ir gyvą, į prieš ir po.“

Lenkija, 1980-ieji. Nerimastingas, savęs ieškantis Liudvikas, prieš baigdamas universitetą, kartu su kitais studentais išsiunčiamas į darbo švietimo stovyklą. Čia jis sutinka charizmatiškąjį Janušą ir kartu, niekieno nevaržomi, jiedu praleidžia svajingą vasarą, maudydamiesi nuošaliuose vandenyse, skaitydami pogrindinę knygą – ir įsimylėdami.

Vasarai baigiantis abu grįžta į atšiaurią gyvenimo realybę Varšuvoje, į socialistinę santvarką, atsidūrusią ties žlugimo riba. Tarsi išvaryti iš asmeninio rojaus, Liudvikas su Janušu supranta: represuotoje ir giliai religingoje visuomenėje jų meilė neturi ateities. Janušas nesudvejoja gavęs pasiūlymą įsidarbinti Spaudos kontrolės biure, o Liudvikas svajoja pabėgti į Vakarus ir ryžtasi protestuoti prieš sistemą. Jų slapta meilė ima aižėti.

„Plaukti tamsoje“ – atmintin įsirėžiantis poetiškas pasakojimas, tyrinėjantis meilę ir įvairius jos pavidalus, prisitaikėliškumo naštą ir laisvės kainą, kurią tenka mokėti norint gyventi prasmingą gyvenimą.


„Įsivaizduokite, kad „Vadink mane savo vardu“ vyksta komunistinėje Lenkijoje, ir prieš akis iškils šis jaudinantis debiutas apie užvaldančią meilę neramumų krečiamoje šalyje.“
Oprah Magazine

„Jedrowski – aukščiausio talento šiuolaikinis kūrėjas.“
Sebastian Barry

„Apie jaunos meilės malonumą bei skausmą, apie tai, ką reiškia alkti laisvės ir kito žmogaus.“
Independent

„Prikaustantis ir savo tviskančiais paviršiais, ir bauginamais gyliais.“
Justin Torres


Tomasz Jedrowski (Tomašas Jedrovskis, gim. 1985) augo Vakarų Vokietijoje, lenkų šeimoje. Studijavo teisę Kembridžo universitete. Kalba penkiomis kalbomis, šiuo metu gyvena Paryžiuje. „Plaukti tamsoje“ – jo pirmasis romanas.

„Pasaulyje, žinok, yra dalykų, kuriuos tegali padaryti vienas, ir yra dalykų, kuriuos tegali padaryti dviese. Svarbu juos teisingai suderinti.“

Rudens naktis Tokijuje. Gaudžia rimstantis miestas. Jausmingas vidurnakčio džiazas. Pasiklydusios sielos kiaurą naktį braido gatvėmis, rymo kavinėse, repetuoja rūsiuose, lankosi viešnamiuose ir giliai, labai giliai miega... Nes „vidurnaktį laikas teka kitaip“. Nes sąmonė tarsi pritemusi. Bet ar tai, kas skendi tamsoje, – ta pati spalvinga mūsų kasdienybė? Ar nakties monai, viliojantys jaukumu ir artumu, – tikroji realybė?

„Karčiai saldus romanas, įtiksiantis net išrankiausiam literatūriniam skoniui... H. Murakami kūryba mums primena, kad pasaulis platus, mitai – universalūs, o kol miegame, gyvenimas juda paslaptingais ir neįmanomais nuspėti keliais.“
San Francisco Chronicle

Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų braižu. Daugelis jo kūrinių įkvėpti muzikos. Štai ir romano „Pernakt“ (After Dark) pavadinimas – nuoroda į autoriaus mėgstamo džiazo klasikos kūrinį „Five Spot Afterdark“, pernakt vedžiojantį veikėjus vienatvės labirintais.

„Anuomet linksmai stebėjau, kaip „Vilniaus pokeris“ jaukia visus lig tol galiojusius lietuvių literatūros kriterijus bei standartus. O dar linksmiau stebėjau dėl tos knygos kilusį tamsybininkų bei davatkų siautulį.“

Ričardas Gavelis

Audioknygoje „Vilniaus pokeris“ drąsiai ir atvirai tyrinėjami skaudūs Lietuvos istorijos bei lietuviškos dvasios dalykai. Autentiški įvykiai čia pinasi su neįtikimais, tarpais pasakojimas perauga į visišką fantasmagoriją, padiktuotą įaudrintos personažų psichikos. Tokiu rafinuotu būdu autorius stengiasi pavaizduoti Vilnių kaip ištisą pasaulį, realus Vilnius čia pasirodo kaip miestas vaiduoklis, miestas sapnas. Tą pačią tragišką istoriją keturi personažai, kuriuos įkūnija talentingi aktoriai Jurgis Damaševičius, Mantas Vaitiekūnas, Jolanta Dapkūnaitė ir Paulius Markevičius, pasakoja kiekvienas kitaip. Vidiniuose monologuose skiriasi ne tik įvykių interpretacija – netgi patys įvykiai kiekviename pasakojime skirtingi, neretai prieštaringi ar išvis nesuderinami.

Ričardas Gavelis (1950–2002) – vienas ryškiausių postmodernizmo atstovų Lietuvoje. Prozininkas, dramaturgas, publicistas ir fizikas. Daugiau nei prieš trisdešimt metų išleistas „Vilniaus pokeris“ sukėlė tikrą sprogimą homo sovieticus, bevirstančio laisvu žmogumi, sąmonėje. Tai neabejotinai žymiausias Ričardo Gavelio kūrinys. 2009 m. „Vilniaus pokeris“ išverstas į anglų kalbą ir išleistas JAV, kur sulaukė pripažinimo ir pateko į 25 geriausių verstinių metų knygų sąrašą.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

„Pasislėpti neįmanoma. Apsimesti tuo, kas nesi, niekad nepavyks. Tave visą laiką, kiekvieną mirksnį, stebi Vilnius. Vilnius viską žino. Vilnius viską įvertina.“

Ričardas Gavelis. „Vilniaus džiazas“ 

„Trečiasis Ričardo Gavelio (1950–2002) romanas „Vilniaus džiazas“ – tai originalus ir keliaplanis „didžiųjų laikmečio (sovietmečio) ženklų tyrimas“, lietuviškasis hipiško ir revoliucingo aštuntojo XX a. dešimtmečio variantas ir gyvybingo, linksmai nostalgiško, bet ne graudaus atsisveikinimo su jaunyste ir pašėlusiais studijų metais tekstas. 

Pradėtas rašyti 1978, išleistas 1993 „Vilniaus džiazas“ yra paskutinis iš Gavelio romanų, kurio visas veiksmas vyksta sovietinėje santvarkoje. Šis tekstas dovanoja skaitytojui svaigią galimybę nerti į pasakojimo sūkurius, kuriuose – XX a. aštuntojo dešimtmečio Vilnius, studentų fizikų kasdienybė ir sloginanti sovietinė priespauda. Herojai išgyvena kosminį sielvartą ir norą žudytis, bet Vyriausiasis Visa Ko Protezuotojas Elifonsas Džindžeris Sylaba Bakneris paskutinę minutę juos perveda į kitą, balaganišką ir ironišką, sąmonės režimą. Bakneris moko romano veikėjus į sovietinę santvarką žiūrėti kaip į pasaulio protą ištikusį šizofrenijos priepuolį. 

„Gavelio kūrybinėje biografijoje „Vilniaus džiazas“ išsiskiria savo linksmumu ir gyvybingumu – tuo darniai subalansuotu ūpu, kuriame greta liūdesio ir nevilties analogišką krūvį neša gyvenimo džiaugsmas, žaismė, nesąmonės, neretai ir juokas. Baknerio diriguojamas būties balaganas pateikia vieną stipriausių Gavelio pamokų: norint išbūti ir išlaikyti autentišką sąmonės struktūrą, sveiką protą ir deramą distanciją bet kurioje politinėje santvarkoje, reikia susikurti lygiagretų pasaulį, turėti erdvę, kurioje būtų galima pailsėti ir pasislėpti nuo visų privalomųjų taisyklių bei primetamų subordinacijų ir iš kurios linksmai ir su ironija būtų galima perskaityti visus labai rimtus valdžios transliuojamus pareiškimus.“ 

Jūratė Čerškutė, Ričardo Gavelio kūrybos tyrinėtoja

Kaip atrodo Japonija iš vidaus, ką apie save ir kitus galvoja salų šalies žmonės, kai lietuvis su jais kalbasi japoniškai? Kas jiems svarbu?

Audioknyga „Ką veikia Japonija“ yra apie Japoniją be įvaizdžio, tokią, kokią ją autorius mato, pats tapdamas jos dalimi. Tai ir pokalbiai su žmonėmis, kurie įvairiausiose Japonijos vietose užsiima visiškai skirtingais, bet labai įdomiais dalykais. Tačiau tai ir žvilgsnis ten, kur atvykėlis vargiai pateks, o patekęs – nedaug ką supras. Į japoniškas laidotuves. Į japonišką medicinos įstaigą. Čia ir istorijos apie tai, kaip japonai žiūri į maistą ir ką jie valgo. Kuo jie tiki ir kodėl. Kaip renkasi būstą ir kokie japoniškos kaimynystės ypatumai. Kaip japonai dirba ir ką jie veikia, kai randa laisvo laiko. Tai ne bandymas pasijusti visažiniam, o smalsus, gyvas, asmeniškas ir autentiškas žvilgsnis į Japonijos kasdienybę iš vidaus. Žvilgsnis, kupinas pagarbos, noro suprasti ir gebėjimo pasijuokti iš lietuvius ir japonus skiriančių, o kartais - siejančių dalykų.

„Andriaus Kleivos knyga apie Japonijos visuomenę išvengia svarbiausio nemalonaus trūkumo, būdingo beveik visiems panašiems mėginimams pristatyti Kitą– nė akimirką nekyla pojūtis, kad autorius tyrinėja savo objektą šaltu analitiko žvilgsniu, pasidėjęs jį po mikroskopu tarsi kažkokį keistą egzotišką vabzdį. Veikiau jis virsta jautriu ir empatišku savo aprašomų procesų dalyviu, kuris vis dėlto nepraranda nei tokiam darbui būtinos distancijos, nei puikaus humoro jausmo, nei atidos detalėms. Skaitytojui leidžiama pasimėgauti ir plačiais panoraminiais vaizdais (dažnai pateikiant aprašomos srities statistiką), ir nuostabiomis smulkmenomis, tegalinčiomis atsiskleisti vien tam, kuris ilgą laiką neskubėdamas jomis domisi ir mėgaujasi. Japonų kultūroje „smulkmenoms“ tenka esminis vaidmuo, leidžiantis perprasti „japoniškumo kodus“, todėl menkai Japoniją pažįstantis skaitytojas bus subtiliai įvestas į japoniškųjų socialinių ir kultūrinių ritualų visatą, o Japonijos mylėtojai atpažins daugybę sau artimų motyvų ir taip pat neišvengiamai naujų, „kleiviškų“ Japonijos veikimo aspektų. Nuostabūs ir stulbinantys įvairove japoniško maisto, sveikatos apsaugos, populiariosios kultūros, kosmetikos, būsto nuomos ir būsto filosofijos, naktinio gyvenimo ir kiti pasauliai bus parodyti su žaviu lengvumu, tačiau kruopščiai ir dėmesingai. Sužinosite netgi tokius dalykus, kodėl lietuviai japonams savo reakcijomis gatvėje atrodo panašūs, kodėl japonai yra tokie ilgaamžiai ir kodėl banginis, priplaukiantis prie Dzamamio salos, yra vardu S. Tai neabejotinai viena įdomiausių knygų apie Japoniją, kokią man yra tekę skaityti. “

Dr. Arūnas Gelūnas, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius

Andrius Kleiva – Paryžiaus politinių mokslų instituto absolventas, tinklaraštininkas ir LRT radijo bendradarbis, pratęsęs studijas viename Tokijo universitetų ir apie tai (bet ne tik) parašęs bestseleriu tapusią knygą „Kaip veikia Japonija“. Dabar jis dirba Tokijuje, komentuoja japoniškas aktualijas lietuviškoje žiniasklaidoje ir vis geriau pažįsta Japoniją. Apie tą pažinimą – antroji jo knyga „Ką veikia Japonija“.

„Silva rerum II“ – antrasis šios autorės romanas, tęsiantis Norvaišų šeimos istoriją. Audioknygoje išgirsite pasakojimą apie 1707–1710 metus. Karas, maras, badas, besaikė prabanga ir mirtinas alkis, švedų ir rusų kareiviai, žydai gydytojai, olandai kortuotojai, turkės sugulovės, prancūzės damos, užsispyrę žemaičiai ir ironiški vilniečiai, bevardis vienuolis, palaidojęs daugiau nei dvidešimt tūkstančių maro aukų, ir, žinoma, dar viena bajoriškos Norvaišų giminės karta. Tai – tarsi tikras „atminties detektyvas“, iš kurio bus galima sužinoti, kaip susiklostė ankstesnės kartos narių likimai, nors kai kurie jų yra tokie, kad panorus juos įrašyti į silva rerum – iš kartos į kartą perduodamą bajorų „šeimos knygą“ – ima drebėti ranka... Ar toks buvo visagalio Viešpaties planas? O gal visagalis tėra aklas atsitiktinumas? 

„Antroji „Silva rerum“ kitokia negu pirmoji – tačiau autorė vėl keri jau pažįstama takaus, įtraukiančio pasakojimo magija, ryškiais herojų paveikslais, sumaniai suaustomis siužeto gijomis ir ta nepakartojama nuodugniai dalyką išmanančio, protingo žmogaus intonacija, kuri suteikia Kristinos Sabaliauskaitės romanams reto žavesio. “
Rasa Drazdauskienė, „Metų vertėjo krėslo“ premijos laureatė

Audioknygoje „Silva rerum II“ skambėjo kompozitoriaus Gedimino Gelgoto kūrinys „Sanctifaction“, atliekamas Roman Patkolo (kontrabosas) ir Gedimino Gelgoto (balsas, fortepijonas). 

Taip pat Giacomo Puccini kūrinys „Quando M’en Vo“ („La Boheme“) iš Elektroninės operos fantazijos XYZ. Kompozicijos autoriai Mario Basanov ir Vidis, atlikėjai Asmik Grigorian (sopranas), Mario Basanov, Vidis. Vilnius City opera.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės XVII a. muzika iš leidyklos „Semplice“ išleisto albumo „Cantate Domino“: ,,Misae Paschale: Toccata‘‘, atliekama Balio Vaitkaus (vargonai) ir ,,Indica mihi‘‘, atliekama Vilmos Pigagaitės (sopranas), Nerijaus Masevičiaus (bosas) ir Giedrės Lukšaitės-Mrazkovos (klavesinas).

Taip pat Antonio Vivaldi kūrinys fleitai ir styginiams, G minorinė, „La Notte“. Atlikėjai: Silvio Celeghin (vargonai), Margherita Gianola (fleita), dirigentas Francesco Fanna. Įrašų kompanija „Stradivarius Music“, www.stradivarius.it

Kompozitoriaus Giulio Caccini kūrinys: Amarilli mia bella, kurį atliko Max van Egmond (baritonas), Chris Farr  (klavesinas). Įrašų kompanija „Etcetera Records“.

Menotyros mokslų daktarė, žurnalistė Kristina Sabaliauskaitė 2008-aisiais debiutavo istoriniu romanu Silva rerum („Baltos lankos“). Kūrinys tapo tikru literatūriniu įvykiu Lietuvoje. Įvertintas kritikų ir kultūros istorijos specialistų, skaitytojus jis pavergė vaizdingumu ir sodria, turtinga kalba, pasakojančia apie autentišką XVII amžiaus (1659–1667 metų) atmosferą ir įvykius. Šmaikšti publicistės plunksna, grožiui ir detalėms atidi menotyrininkės akis ir humanitarės dėmesys epochos dvasinei istorijai – tai su niekuo nesupainiojamo autorės stiliaus dėmenys, teikiantys daugiasluoksnio skaitymo malonumą. 

2008-aisiais romanas „Silva rerum“ pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją ir buvo įtrauktas į Lietuvių literatūros instituto kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, o 2009-aisiais skaitytojų išrinktas Lietuvos Metų knyga ir kritikų oficialiai pavadintas viena įsimintiniausių dešimtmečio knygų.

„Visi jie išnyks vienu kartu, kaip išnyko milijonai vaizdinių, slypėjusių už prieš pusamžį mirusių senelių kaktų, už mirusių tėvų kaktų irgi. Vaizdiniai, kuriuose mes dar vaikai tarp kitų, prieš mums gimstant išnykusių būtybių, kaip mūsų atmintyje šalia tėvų ir klasės draugų išlieka mūsų pačių maži vaikai. O vieną dieną mes liksime savo vaikų, apsuptų anūkų ir dar negimusių žmonių, prisiminimuose. Visai kaip seksualinis potraukis, atmintis niekad nepaliauja. Ji suporuoja mirusiuosius su gyvaisiais, tikras būtybes su išgalvotomis, sapnus su istorija.“

Annie Ernaux kūrinys „Metai“ daugelio laikomas jos opus magnum. Jame iš asmeninės perspektyvos kalbama apie 1941–2006 metų Prancūzijos istoriją ir istoriją apskritai. Per kasdienybės fragmentus – praeities ir dabarties įspūdžius, atsiminimus, aprašomas nuotraukas ar televizijos laidas, laikraščių, dainų ar knygų citatas, kalbą ir kultūrinius įpročius – autorė dėlioja literatūrines praeities vinjetes ir taip fiksuoja bėgantį laiką. Kalbėdama ne iš „aš“, bet iš „mes“ perspektyvos, ji rašo kolektyvinę tą laiką patyrusiųjų autobiografiją. 

„Metai“ – mūsų laikų „Prarasto laiko beieškant“.“

New York Times

„Viena geriausių knygų, kurias kada nors skaitysite.“

Deborah Levy

„Ši knyga – tikra revoliucija ne tik kuriant autobiografiją, bet ir meną apskritai.“

John Banville

Annie Ernaux (Ani Ernò, gim. 1940) – prancūzų rašytoja, autofikcinės, autobiografinės ir feministinės literatūros vėliavnešė. Studijavo Ruano, Bordo universitetuose. 1971 m. baigė šiuolaikinės literatūros pedagogiką ir iki 2000-ųjų dirbo mokytoja. Parašė per 20 kūrinių. Pagal kai kuriuos jų, pavyzdžiui, „Įvykį“ („Baltos lankos“, 2023) ir „Paprastą aistrą“, pastatyti kino filmai. 2022-aisiais A. Ernaux apdovanota Nobelio literatūros premija. „Metai“ įtraukti į 2019 m. „Man Booker International“ trumpąjį sąrašą.

Silva rerum

Silva Rerum – lotyniškai „daiktų miškas“ – taip vadinta XVI–XVIII a. populiari, iš kartos į kartą perduodama Lietuvos bajorų „šeimos knyga“, kur, be tokių reikšmingų gyvenimo įvykių kaip gimimo, vestuvių ir mirties datos, būdavo įrašomos ir įvairiausios sentencijos, eilėraščiai, patarlės, per iškilmes sakyti tostai, sveikinimo kalbos ir panegirikos. Tad ko baiminasi Jonas Motiejus Norvaiša kiekvieną kartą, kai atsiverčia šeimos silvą ir ima plunksną į rankas? Kristina Sabaliauskaitė, atgaivindama istorinio romano žanrą Lietuvoje, skaitytoją talentingai perkelia tiesiai į LDK XVII a. vidurio bajorišką atmosferą – su autentiškomis audinių faktūromis, spalvomis,
brangakmenių žėrėjimu, patiekalų skoniais ir kvapais – ir dovanoja tikrą kelionę laike.

Net ir abejingi istorijai neturėtų likti abejingi šiai knygai. Ji – kiekvienam, kuris kada nors buvo įsivėlęs į gatvės muštynes, norėjo pasiųsti viską ir visus po velnių ar tiesiog bijojo būti prarytas kasdienybės liūno; kiekvienam, kuris kada nors bandė žvelgti baimei tiesiai į akis, buvo išgąsdintas netikėtai išsipildžiusios slapčiausios svajonės ar abejojo savimi.

Užvertę šios knygos paskutinį puslapį jūs visiškai kitomis akimis žvelgsite į Žemaitijos girias, Vilniaus gatves ir nekaltai čirškiančius žvirblius. O galbūt net pradėsite kišenėje prietaringai nešiotis mažytį veidrodėlį – dėl visa pikta…

Silva rerum II

„Silva rerum II“ – antrasis šios autorės romanas, tęsiantis Norvaišų šeimos istoriją. Tai pasakojimas apie 1707–1710 metus. Karas, maras, badas, besaikė prabanga ir mirtinas alkis, švedų ir rusų kareiviai, žydai gydytojai, olandai kortuotojai, turkės sugulovės, prancūzės damos, užsispyrę žemaičiai ir ironiški vilniečiai, bevardis vienuolis, palaidojęs daugiau nei dvidešimt tūkstančių maro aukų, ir, žinoma, dar viena bajoriškos Norvaišų giminės karta. Tai – tarsi tikras „atminties detektyvas“, iš kurio bus galima sužinoti, kaip susiklostė ankstesnės kartos narių likimai, nors kai kurie jų yra tokie, kad panorus juos įrašyti į silva rerum – iš kartos į kartą perduodamą bajorų „šeimos knygą“ – ima drebėti ranka... Ar toks buvo visagalio Viešpaties planas? O gal visagalis tėra aklas atsitiktinumas?

Antroji „Silva rerum“ kitokia negu pirmoji – tačiau autorė vėl keri jau pažįstama takaus, įtraukiančio pasakojimo magija, ryškiais herojų paveikslais, sumaniai suaustomis siužeto gijomis ir ta nepakartojama nuodugniai dalyką išmanančio, protingo žmogaus intonacija, kuri suteikia Kristinos Sabaliauskaitės romanams reto žavesio.
Rasa Drazdauskienė

Menotyros mokslų daktarės Kristinos Sabaliauskaitės istorinių romanų ciklas „Silva rerum“ – neabejotinai vienas reikšmingiausių pastarojo dešimtmečio įvykių lietuvių literatūroje – vis daugiau dėmesio ir pripažinimo sulaukia užsienyje. Latvijoje 2014 m. „Silva rerum“ romanai buvo išrinkti į visų laikų latvių mėgstamiausių knygų šimtuką. 2015 m., vos pasirodęs Lenkijoje, pirmasis „Silva rerum“ romanas tapo bestseleriu, o 2016 m. pateko į prestižinės Vidurio Europos literatūros premijos „Angelus“ finalą.

Pirmoji „Silva rerum“ ciklo dalis 2008–aisiais pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją, buvo įtraukta į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, 2009 m. skaitytojų išrinkta Metų knyga. Antrasis romanas, „Silva rerum II“, taip pat tapo Metų knyga, o autorė 2011 m. apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Trečioji ciklo dalis, „Silva rerum III“, išleista 2014 m. Už šį romaną ir visą „Silva rerum“ ciklą 2015 m. rašytoja apdovanota Liudo Dovydėno premija. Pagal „Silva rerum“ ciklą rengiamos literatūrinės ekskursijos.

2012 m. taip pat pasirodė Kristinos Sabaliauskaitės apsakymų rinkinys – bestseleris „Danielius Dalba & kitos istorijos“. 2015 m. trys šio rinkinio apsakymai buvo išleisti angliškai knyga „Vilnius. Wilno. Vilna. Three Short Stories“.

Silva rerum III

„Silva rerum III“ audioknyga tęsia Norvaišų šeimos sagą – skaitytojas nukeliamas į XVIII amžiaus vidurį, kai vieną turtingiausių laikotarpių išgyvenančią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę drebino ne epidemijos ar karai, bet kai kas pavojingesnio: intrigos, korupcija ir vidinis irimas. Tai pasakojimas apie dekadentišką rokoko laikotarpį, dažnai vadinamą „sutemomis prieš Apšvietą“, o romano istorinių personažų likimai pranoksta net lakiausią vaizduotę. 
Petras Antanas iš Milkantų Norvaiša, Kazimiero anūkas ir Jono Izidoriaus sūnus, vadovaujasi vien faktais bei skaičiais, gyvena pritekliuje ir mėgaujasi įtaka, tačiau jam lemta tapti Radvilų šeimos dramos liudininku ir patikėtiniu. Ar gali padėti sveikas protas, kai įvykiai pasisuka nevaldoma linkme, o herojai, pasitelkę Kabalą bei alchemiją, siekia pabėgti nuo tikrovės ir peržengti ribas, už kurių – aistrų tamsa ir metafizinė nežinomybė?

Rašydama trečią Silva rerum dalį Kristina Sabaliauskaitė rėmėsi tikrais įvykiais ir biografijomis – visa tai įpinama į magišką pasakojimą apie šeimos paveldą, Vilnių ir Nesvyžių, tikrovę ir pasąmonę, judaizmą ir libertinus, architektūrą, teatrą ir ugnies stichiją.

„Autorė rašo meistriškai. <…> Tas, kuris žengia į „mišką“ – traukte įtraukiamas apsvaigsta.“
Vidas Dusevičius, Kultūrpolis.lt

„Sabaliauskaitė dabartinėje mūsų literatūroje konkuruoja tik pati su savimi. Ne taip dažnai mūsų autorių knygos skaitomos be jokių gailestingų nuolaidų ir visai ne iš patriotiškumo ir vertinamos ne kaip lietuvių, o kaip tiesiog literatūra.“
Emilija Visockaitė

„...Latvių literatūroje neturime ir nesame turėję nė vieno tokio kūrinio, kuris tiek daug pasakotų apie mūsų istoriją, būtų parašytas tokia nuostabia, išpuoselėta kalba, turėtų tokį aukštą skaitomumo koeficientą ir tuo pat metu verstų susimąstyti apie save, apie savo vietą gyvenime, apie meilę savo artimui Rašymo maniera leidžia šį kūrinį lyginti su tokių pasaulinio lygio meistrų kaip Salmanas Rushdie ir Gabrielis Garcia Marquezas daugiasluoksniais pasakojimais.“
Kristine Sadovska, Diena.lv

Audioknygoje „Silva rerum III“ skamba kompozitoriaus Gedimino Gelgoto kūrinys „Extracadenza“ atliekamas Vilniaus miesto ansamblio „NIKO“ (meno vadovas Gediminas Gelgotas).

Antonio Vivaldi „La Notte“ fleitai ir styginiams, atliekama Silvio Celeghino (vargonai), Margheritos Gianolos (fleita) ir Venecijos ansamblio „Accademia di San Rocco“, vadovaujamo Francesco Fanno (Italija). Įrašų kompanija „Stradivarius Music“, www.stradivarius.it.

Antonio Vivaldi „Koncertas dviem violončelėms g-moll“ (dalys „Largo“ ir „Allegro“), atliekamas Fabio Biondi ir ansamblio „Europa Galante“ (Italija). Įrašų kompanija „Naïve Records“.

Taip pat Johanno Sebastiano Bacho „Orkestrinė siuita Nr. 2, b-moll“ („Polonaise“), atlieka Penelope Evison ir Drottningholmo Baroko ansamblis (Švedija). Įrašų kompanija „BIS records“.

Menotyros mokslų daktarės Kristinos Sabaliauskaitės istorinių romanų ciklas „Silva rerum“ – neabejotinai vienas reikšmingiausių pastarųjų metų įvykių lietuvių literatūroje. Pirmoji dalis 2008-aisiais pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją, buvo įtraukta į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką ir 2009 m. skaitytojų išrinkta Metų knyga. Antrasis romanas, tęsiantis garsios Lietuvos giminės Norvaišų istoriją, „Silva rerum II“ taip pat tapo Metų knyga, o autorė 2011 m. apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Pagal istorinius romanus rengiamos literatūrinės ekskursijos. 2012 m. pasirodė trečioji Kristinos Sabaliauskaitės knyga – bestseleris apsakymų rinkinys „Danielius Dalba & kitos istorijos“.

Silva rerum IV

„Silva rerum IV“ audioknyga tęsia Norvaišų giminės istoriją ir užbaigia didžiąją Vilniaus sagą. Tai pasakojimas apie XVIII amžiaus antrąją pusę – politinių, ekonominių ir kultūrinių pervartų laiką, Baroko ir Apšvietos epochų lūžio tašką, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė patiria politinį dekadansą ir sykiu progresyvių idėjų proveržį, o jos bajorija pasidalija į dvi nesutaikomas puses – už senąją ir už naująją pasaulio tvarką, kurią pasiryžta įrodyti luomus griaunančiais gyvenimo pasirinkimais.

Matematikos profesorius jėzuitas Pranciškus Ksaveras iš Milkantų Norvaiša – ne tik LDK, bet ir pasaulio pilietis, masonas ir filosofas. Nancy, Viena, Krokuva, Varšuva, Amsterdamas, Paryžius, Londonas – tai jo kelionių trajektorijos, kuriose jis susipažįsta su pasaulio valdovais, skvarbiausiais mokslo protais ir intelektualiomis moterimis, stebi meno sampratą keičiančius muzikos ir teatro stebuklus, patiria uždraustą meilę, į Vilnių parveža naujausias mokslo žinias ir gaivius Apšvietos vėjus.

Tačiau kas iš tikrųjų jaudina profesoriaus sielą, kokių abejonių graužiamas jis žvelgia į juodą žvaigždėtą Vilniaus dangų, ką prisiminus jo širdis kaskart praleidžia vieną dūžį ir kodėl jam vis rodosi, kad seniai paskelbtas mirusiu Vilniaus baziliskas, mintantis fanatizmu, minčių tamsa bei sąžinės nešvara, atgijo ir prisitaikė prie pasikeitusios laiko dvasios?

Audioknygoje „Silva rerum IV“ skamba kompozitoriaus Gedimino Gelgoto kūriniai „Transitory“ ir „Sanctifaction“, atliekami Roman Patkolo (kontrabosas) ir Gedimino Gelgoto (balsas, fortepijonas). Gedimino Gelgoto kūrinys „Extracadenza“, atliekamas Vilniaus miesto ansamblio „NIKO“ (meno vadovas Gediminas Gelgotas) bei To The Skies, atliekamas Janusz Wawrowski (smuikas) ir Gedimino Gelgoto (fortepijonas).
Kompozitoriaus Mikołaj Zieleński baroko opera „Video caelos apertos (In festo S. Stephani) (Communiones totius anni, Venezia 1611 metai), atlieka Katarzyna Wiwer (sopranas) bei muzikos ansamblis „Ars Antiqua Austria“, meno vadovas Gunar Letzbor, įrašų kompanija PAN classics.
Purcell opera, libretas „Dido and Aeneas“, III veiksmas, kūrinys „Thy hand, Belinda; darkness shades me“. Atlieka orkestras „The Age of Enlightenment“, dirigentai Steven Devine ir Elizabeth Kenny, įrašų kompanija NAXOS.
Kompozitoriaus George'o Friderico Handel opera „Julijus Cezaris Egipte“, III veiksmas, arija „Piangero la sorte mia“, atlieka Magdalena Kožena (mecosopranas).

Menotyros mokslų daktarės Kristinos Sabaliauskaitės istorinių romanų ciklas „Silva rerum“ – neabejotinai vienas reikšmingiausių pastarojo dešimtmečio įvykių lietuvių literatūroje – vis daugiau dėmesio ir pripažinimo sulaukia užsienyje. Latvijoje 2014 m. „Silva rerum“ romanai buvo išrinkti į visų laikų latvių mėgstamiausių knygų šimtuką. 2015 m., vos pasirodęs Lenkijoje, pirmasis „Silva rerum“ romanas tapo bestseleriu, o 2016 m. pateko į prestižinės Vidurio Europos literatūros premijos „Angelus“ finalą.