Baltos lankos

„Mano senelis dažnai kartodavo, kad knygose slypi didžiulė galia. Bet kas per daiktas toji galia iš tiesų?“

Nacukio knygynas, maža naudotų knygų parduotuvė, glūdi senoje gatvelėje miesto pakraštyje. Jo sienos užstatytos lubas remiančiomis knygų lentynomis, o kiekviena jų prikrauta nuostabių knygų. Atsiskyrėliu save laikantis jaunuolis Rintaro Nacukis nepaprastai mėgsta šią savo senelio – mįslingo knygų mylėtojo ir saugotojo – sukurtą erdvę. Čia Rintaro skaitydamas praleidžia daugybę laimingų valandų. 

Mirus seneliui, Rintaro lieka sugniuždytas ir vienišas. Atrodo, kad jam teks uždaryti knygynėlį. Bet tada lyg iš niekur pasirodo kalbantis katinas vardu Tigras ir paprašo Rintaro pagalbos. Rainasis gan įsakmiai ir be užuolankų nurodo, kad knygų mylėtojas privaląs prisijungti prie jo misijos. Ši keista pora leidžiasi į tris labirintus gelbėti žmonių apleistų ir nemylimų knygų. Galiausiai Rintaro laukia paskutinė užduotis, kurią jis turės atlikti vienas pats...

„Mėgstantieji tradicinį japonų literatūros pasakojimą ir knygas mėgausis skaitydami apie pamokas, kurias išmoksta (ir kurių pats moko) Rintaro. Katinai, knygos, jauna meilė ir nuotykiai – derinys, kuriam neįmanoma atsispirti!“

Kirkus

„Sušildo širdį.“

Japan Times

„Slėpiningas ir kupinas išminties pasakojimas.“

Shelf Awareness

Sōsuke Natsukawa (Sosukė Nacukava, gim. 1978) – japonų gydytojas ir rašytojas. Jo debiutinė knyga „Kamisama No Karute“ („Dievo medicininė kortelė“) 2009 m. laimėjo „Shogakukan“ grožinės literatūros apdovanojimą ir tapo bestseleriu – Japonijoje jo parduota per 1,5 milijono egzempliorių. Tarptautiniu mastu žinomiausias autoriaus romanas „Apie katiną, gelbėjusį knygas“. Jis išverstas net į 39 kalbas, tapo bestseleriu Prancūzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Turkijoje, o vien anglų kalba knygos parduota per 200 000 egzempliorių.

„Šiuos kalnus pažįstame kaip niekas kitas, tyliai kužda Lučijos šypsena, kopėme ir leidomės jų įkalnėmis šimtus kartų. Prireikus gebėsime apsisaugoti. <...>
- Eisiu su tavim, – girdžiu savo balsą nuslystant lūpomis.“

1915-aisiais, Austrijos–Vengrijos ir Italijos kovoms persikėlus į Alpių viršukalnes, italų valdžia neturi kito pasirinkimo kaip tik prašyti vietos žmonių pagalbos: aukštai kalnuose įkalintiems kariams trūksta ne tik amunicijos, bet ir menkiausio duonos kąsnio. Į šauksmą atsiliepia nemažai prieškalnių gyventojų, tarp jų ir penkios vieno kaimelio moterys: Lučija, Viola, Katerina, Marija ir Agata – nešėjos, ant gležnų pečių pintuose krepšiuose į priešakines fronto linijas gabensiančios visa, ką palieps karininkai.

Pirma tai tik šaudmenys, medikamentai ir skurdūs maisto daviniai, vėliau – motinų ir mylimųjų laiškai, pernakt plauti skalbiniai, galiausiai – žemyn neštuvais gabenami žuvusiųjų kūnai, kuriems ten aukštai nėra vietos būti priglaustiems po žeme. Tačiau šių penkių moterų ryžto palaužti negali niekas: nei širdį kaustantys karo vaizdai, nei aplink sproginėjančios bombos, nei paklydusių aukų tykantys austrų snaiperiai.

„Uolynų gėlė“ – tikrais faktais paremtas poetiškas pasakojimas apie Pirmojo pasaulinio karo metu pasiaukojamai dirbusias, tačiau primirštas neapsakomos drąsos moteris, grąžinantis joms teisėtą vietą išblukusiuose istorijos puslapiuose.

„Nuspaustų pečių skausmas, tylomis valgomi menki maisto daviniai, užgniaužtos ašaros ir retkarčiais netyčia išsprūstantis juokas – taip kuriama didinga ir sykiu kančios perkreipta karo alinamo gyvenimo mozaika.“
Corriere della Sera

Ilaria Tuti (gim. 1976) – garsi italų trilerių rašytoja. Nors universitete studijavo ekonomiką, ją visad traukė tapyba ir literatūra, laisvalaikiu vienai nedidelei leidyklai ji iliustruodavo knygas. „Uolynų gėlė“ – pirmasis autorės žingsnis nauju, istorinių romanų, keliu, išsyk teigiamai įvertintas skaitytojų ir 2021-aisiais pelnęs „Premio Internazionale di letteratura citta di Como“ apdovanojimą.

Tai buvo vienas dramatiškiausių XX amžiaus pabaigos vaizdų: visas pasaulis su liūdesiu ir siaubu stebi du berniukus, du princus, laidotuvių procesijoje žengiančius paskui savo motinos karstą. Kai princesė Diana atgulė amžinojo poilsio, milijardai žmonių svarstė, ką tuo metu galvoja, ką jaučia princai Williamas ir Harry, kaip toliau klostysis jų gyvenimai.

Princui Harry ši knyga – tai galimybė pagaliau papasakoti tą istoriją.

Prieš netekdamas motinos, dvylikametis Harry visiems buvo žinomas kaip nerūpestingas, lengvabūdis rimtaveidžio sosto įpėdinio „atsarginis“. Tačiau netektis viską pakeitė. Mokykloje jam sekėsi sunkiai, neapleido pyktis ir vienatvė, dėl motinos mirties jis kaltino žiniasklaidą, todėl sunkiai susitaikė su tuo, kad ir pačiam teks gyventi nuolat stebimam lyg pro didinamąjį stiklą.

Sulaukęs dvidešimt vienų, Harry įstojo į Britų armiją. Disciplina suteikė struktūros jo gyvenimui, o du kartus atlikęs karinę tarnybą užsienyje jis tapo didvyriu savo šalyje. Tačiau greitai pasijuto dar labiau sutrikęs nei kada nors anksčiau, ėmė kentėti nuo potrauminio streso sindromo, nepakeliamų panikos priepuolių. Užvis svarbiausia – jis negalėjo rasti gyvenimo meilės.

Tuomet jis sutiko Meghan. Pasaulis žavėjosi kino ekranų verta jų meilės istorija ir džiaugėsi pasakiškomis vestuvėmis. Bet žiniasklaida nuo pat pradžių medžiojo Harry su Meghan – jiems teko patirti nuolatines užgaules, rasizmą, melą. Matydamas, kaip kenčia žmona, ir suprasdamas, kad jųdviejų saugumui ir psichikos sveikatai kilo pavojus, Harry neturėjo kitos išeities kaip tik išvykti iš gimtosios šalies. Per amžius pasitraukti iš britų karališkosios šeimos drįso vos keletas. Paskutinė ją palikti bandė Harry motina…

Princas Harry pirmą kartą pasakoja savo istoriją, atvirai, su bebaimiu nuoširdumu dokumentuodamas gyvenimo kelionę. „Atsarginis“ – tai kertinė knyga, kupina įžvalgų, dar negirdėtų faktų, savianalizės ir sunkiai įgytos išminties apie amžiną meilės galią įveikti skausmą.

Princas Harry, Sasekso hercogas, – sutuoktinis, tėvas, filantropas, karo veteranas, užsiima psichikos sveikatos advokacija ir aplinkosaugos aktyvizmu. Jis su šeima ir trimis šunimis gyvena Santa Barbaroje, Kalifornijoje.

Mažojo Pelėdžiuko mama padėjo ypatingą kiaušinį. Bet Pelėdžiukas įsitikinęs, jog mamai nereikia
naujo vaikelio, – juk ji turi jį! Nebent iš kiaušinio išsiristų pingviniukas...
Krokodiliukas...
O gal drakoniukas?

Tiesa, nė vienas neatrodo priimtinas. O gal vis dėlto geriausia būtų, jei iš paslaptingojo kiaušinio išsiristų naujas mažylis pelėdžiukas?

Susipažinkite su dar vienu Debi Gliori sukurtu herojumi – Pelėdžiuku. Lietuvoje ir daugelyje šalių pamėgta autorė šįkart jaukiai pasakoja apie pasiruošimą šeimoje sutikti naują kūdikį. Istorija puikiai tiks ūgtelėjusiems mažiesiems, nekantriai laukiantiems tuoj gimsiančio brolio ar sesės.

Tai buvo vienas dramatiškiausių XX amžiaus pabaigos vaizdų: visas pasaulis su liūdesiu ir siaubu stebi du berniukus, du princus, laidotuvių procesijoje žengiančius paskui savo motinos karstą. Kai princesė Diana atgulė amžinojo poilsio, milijardai žmonių svarstė, ką tuo metu galvoja, ką jaučia princai Williamas ir Harry, kaip toliau klostysis jų gyvenimai.

Princui Harry ši knyga – tai galimybė pagaliau papasakoti tą istoriją.

Prieš netekdamas motinos, dvylikametis Harry visiems buvo žinomas kaip nerūpestingas, lengvabūdis rimtaveidžio sosto įpėdinio „atsarginis“. Tačiau netektis viską pakeitė. Mokykloje jam sekėsi sunkiai, neapleido pyktis ir vienatvė, dėl motinos mirties jis kaltino žiniasklaidą, todėl sunkiai susitaikė su tuo, kad ir pačiam teks gyventi nuolat stebimam lyg pro didinamąjį stiklą.

Sulaukęs dvidešimt vienų, Harry įstojo į Britų armiją. Disciplina suteikė struktūros jo gyvenimui, o du kartus atlikęs karinę tarnybą užsienyje jis tapo didvyriu savo šalyje. Tačiau greitai pasijuto dar labiau sutrikęs nei kada nors anksčiau, ėmė kentėti nuo potrauminio streso sindromo, nepakeliamų panikos priepuolių. Užvis svarbiausia – jis negalėjo rasti gyvenimo meilės.

Tuomet jis sutiko Meghan. Pasaulis žavėjosi kino ekranų verta jų meilės istorija ir džiaugėsi pasakiškomis vestuvėmis. Bet žiniasklaida nuo pat pradžių medžiojo Harry su Meghan – jiems teko patirti nuolatines užgaules, rasizmą, melą. Matydamas, kaip kenčia žmona, ir suprasdamas, kad jųdviejų saugumui ir psichikos sveikatai kilo pavojus, Harry neturėjo kitos išeities kaip tik išvykti iš gimtosios šalies. Per amžius pasitraukti iš britų karališkosios šeimos drįso vos keletas. Paskutinė ją palikti bandė Harry motina…

Princas Harry pirmą kartą pasakoja savo istoriją, atvirai, su bebaimiu nuoširdumu dokumentuodamas gyvenimo kelionę. „Atsarginis“ – tai kertinė knyga, kupina įžvalgų, dar negirdėtų faktų, savianalizės ir sunkiai įgytos išminties apie amžiną meilės galią įveikti skausmą.

Princas Harry, Sasekso hercogas, – sutuoktinis, tėvas, filantropas, karo veteranas, užsiima psichikos sveikatos advokacija ir aplinkosaugos aktyvizmu. Jis su šeima ir trimis šunimis gyvena Santa Barbaroje, Kalifornijoje.

Karštą ir ilgą 1939-ųjų vasarą Didžioji Britanija ruošiasi karui. Bet Safolko apylinkėse, Saton Hu dvare palei upę, tvyro visai kitokios nuotaikos: dvaro savininkės ponios Priti nuojauta neapgavo – viename iš jos žemėse stūksančių pilkapių savamokslis archeologas Bezilas Braunas atranda lobį. Šalyje augant nerimui, o kasinėjimams tęsiantis, paaiškėja, kad tai – ne eilinis radinys, bet tikrų tikriausias viduramžių laivas–kapas. Neilgai trukus šis atradimas ima kelti visokiausias aistras, intrigas ir pavydą.

Romane „Lobis“ nepaprastai įtaigiai ir su humoru pasakojama apie Saton Hu kasinėjimus – bene svarbiausią archeologinį anglosaksiškojo laikotarpio atradimą Britanijoje, – tris mėnesius trukusį aistringą nuotykį, kai įkvėpti atradimų dvasios vietiniai kovojo su prašalaičiais, mėgėjai nesutarė su profesionalais, meilė ir konkurencija vešėjo lygia greta.


„Rafinuotai originalus.“
Ian McEwan

„Žavinti meilės ir praradimų istorija.“
Robert Harris

„Geriausias J. Prestono kūrinys.“
Independent

„Subtilus pranykusios eros atgaivinimas.“
Sunday Times

„Iš paprasto pasakojimo apie purvą J. Prestonas išgavo aukščiausios prabos auksą.“
Observer


John Preston (Džonas Prestonas, gim. 1953) – anglų žurnalistas ir rašytojas. Parašė septynias knygas, keturios iš jų – romanai. „Lobis“ laikomas svarbiausiu jo grožinės literatūros kūriniu. Pagal šį romaną 2021 m. pasirodė „Netflix“ filmas „The Dig“ (rež. Simon Stone), nominuotas BAFTA apdovanojimams.

„Kad liautumės kartoję praeities klaidas, turime suprasti, kodėl apskritai išsiugdėme tokių įpročių ir kas mums iš jų. <...> Tik tada pajėgsime tokią pačią naudą pasiekti kitaip. Būtent tam ir skirta ši knyga.“

Ne vienas iš mūsų norėtų pasikeisti – mažiau nerimauti, galbūt numesti svorio, būti atviresni megzdami asmeninius santykius ar ryžtingesni darbe. Tačiau bet kuris svarbus pokytis neretai būna sudėtingas, reikalauja daug fizinių ir psichologinių pastangų. 

Anot dr. Gabijos Toleikytės, „dauguma mūsų gyvenimo problemų kyla tada, kai nepripažįstame tikrovės ir planuojame pagal tai, kokie norėtume būti, o ne kokie iš tiesų esame“. Tad, norint pasikeisti, pirmiausia būtina pažinti ir perprasti save. Remdamasi naujausiais neuromokslų tyrimais, dr. G. Toleikytė šioje knygoje pasakoja, kaip veikia mūsų smegenys ir kokią įtaką jos daro mūsų kasdienei elgsenai: įpročiams, emocijoms, asmenybei, santykiams ir bendravimui.

Pasitelkdama aibę realių, praktinių pavyzdžių, dr. G. Toleikytė parodo:

– ko reikia smegenims, kad galėtume prisijaukinti naujus įpročius;

– kaip sustiprinti savo motyvaciją, turinčią kone stebuklingos galios;

– kaip išlaikyti tvirtus, visaverčius santykius;

– aštuonis emocijų tipus ir kaip juos valdyti;

– nesunkių būdų pagerinti produktyvumą.

Šis įkvepiantis ir pamokomas savigalbos vadovas atvers akis ir taps nepamainomu pagalbininku žengiant saviugdos keliu.

Dr. Gabija Toleikytė – neuromokslininkė, dėstytoja. Daktaro disertaciją ji apsigynė Londono universiteto koledže, Jungtinėje Karalystėje, taip pat yra įgijusi verslo lavybininkės (angl. coaching) kvalifikaciją. Autorės kalbos buvo transliuojamos interneto platformose „TEDx Talks“ ir „Talks at Google“, o straipsniai publikuoti ne tik akademiniuose žurnaluose, bet ir tokiuose populiariuose leidiniuose kaip „Guardian“, „Telegraph“ ir „Men’s Health“. Šiuo metu dr. G. Toleikytė dėsto psichologiją Šefildo Halamo universitete, Jungtinėje Karalystėje, o nuosavoje konsultavimo įmonėje veda lavybos seminarus ir verslui („Google“, „Financial Times“, „Lloyds Bank“), ir pelno nesiekiančioms organizacijoms.

Dažnai tenka girdėti, kad mergaitėms prasčiau sekasi tikslieji mokslai. Kad moterys – lyg užsuktos melagės, šį amatą įvaldžiusios geriau nei kitos lyties atstovai, bent iki susiduriant su reikšmingomis piniginėmis aferomis – čia estafetę, regis, perima vyrai. Arba kad vyrai ne tokie jautrūs ir empatiški kaip tariamos jų oponentės. Kad jie labiau mėgsta rizikuoti, o moterys visad atsitraukia, linksta į saugesnius pasirinkimus. Su lytimi susiję mitai be galo gajūs. Jie sklinda kosminiu greičiu, nors dažnai neturi tvirtesnio pagrindo ar aiškių įrodymų. Vis dėlto dažnai jais patikime.

Elgsenos ekonomistės Agnės Kajackaitės nuomone, tokie teiginiai privalo būti grindžiami mokslu. Todėl audioknygoje „WO/MEN“ ji meta iššūkį nusistovėjusiems įsitikinimams ir kviečia skaitytojus bei skaitytojas į savo ir kitų tyrėjų laboratorijas visame pasaulyje, kur, remdamasi mokslinėmis įžvalgomis, eksperimentais ir kasdiene aplinka, kvestionuoja įsigalėjusius mitus – gal iš tiesų viskas nėra tik juoda ir balta?

Audioknygoje „WO/MEN“ sužinosite:
- Kurie – vyrai ar moterys – labiau linkę varžytis? O kurie – apgaudinėti?
- Kas dažniau aukoja kraujo ir kaip atlygis keičia donorų elgseną?
- Kieno kognityvines galimybes labiau paveikia vėsios patalpos?
- Ką lengviau įtikinti konspiracijos teorijomis?
...ir daugelį kitų įdomių, kartais netikėtų faktų apie žmonių elgesį ir jį lemiančias aplinkybes.

„Niekada nemaniau, kad taip parašyčiau, bet jei reiktų rinktis, ką kviesti į gimtadienio vakarėlį – iliuzionistą ar ekonomistą, – po šios knygos tikrai rinkčiausi Agnę.“
Rimantė Kulvinskytė, žurnalistė, tinklaraščio „Laimės dieta“ kūrėja

Dr. Agnė Kajackaitė gimė ir augo Šakiuose. 2009 m. Vilniaus universitete gavo ekonomikos bakalauro, vėliau Kelno universitete – ekonomikos daktaro laipsnį. 2017 m. tapo WZB Berlyno socialinių mokslų centro Etikos ir elgsenos ekonomikos skyriaus grupės vadove, šiuo metu yra Milano universiteto profesorė. 2019-aisiais jos vardas nuskambėjo per visą pasaulį: mokslininkės tyrimu apie „termostatų kovas“ biuruose pasidalino „New York Times", „Time“, CNN, BBC ir daugelis kitų žurnalų bei televizijos kanalų.

„Naktį gulėdama lovoje greta vyro, už kurio ištekėjau, savo minčių balsu nereiškiu. Tyloje išvešėjo liūdesys, savotiškas pripažinimas. Mudu su Luku stovime kryžkelėje. Ir visai netrukus vienam iš mūsų teks žengti pirmyn.“

Vieną dieną Rouzės Napolitano santuoka baigiasi.

Jos vyras nori vaiko, bet motinystės Rouzė niekada neplanavo.

Vieną dieną Rouzė Napolitano išsaugo santuoką.

Rouzė myli savo vyrą. Ji ryžtasi tapti mama.

Viena diena. Vienas pasirinkimas. Devyni gyvenimo keliai. Kiekvienu atveju Rouzė turi priimti nelengvą sprendimą, nulemiantį devynias skirtingas jos gyvenimo versijas. Rouzės džiaugsmai ir klaidos sukelia drugelio efektą: net menkiausias pokytis vis kitaip pasuka jos gyvenimą ir skirtingai atsako į lemtingąjį klausimą „o kas, jei?“ Tai jautri istorija apie moters sprendimus, santykius, jų trapumą ir lūkesčius sau bei kitiems.

„Ambicinga, prikaustanti dėmesį ir provokuojanti... Romanas narsto meilės ir motinystės temas, kartodamas žingsnius to sudėtingo šokio, kurį vadiname moters patirtimi.“

Claire Lombardo, romano „Mūsų smagiausios dienos“ autorė

„Kartais reikiama knyga randa tave tinkamu laiku... Romane genialiai parodoma, ką reiškia būti moterimi: mes esame ne tik savo gyvenimo džiaugsmų ir skausmų visuma, bet ir visų kelių, kurių nusprendėme nepasirinkti, atspindys.“

Lauren Mechling

Donna Freitas (Dona Freitas, gim. 1972) – amerikiečių rašytoja, negrožinės literatūros ir įvairių knygų vaikams bei paaugliams autorė, taip pat akademikė, tyrinėjanti seksualinės prievartos JAV universitetuose problemą. D. Freitas straipsnius šia tema publikavo „New York Times“, „Washington Post“, „Wall Street Journal“. „Devyni Rouzės Napolitano gyvenimai“ – pirmasis autorės romanas suaugusiesiems.

„Kai kurie žmonės, kai kurie įvykiai priverčia pamesti galvą. Jie tarsi giljotinos – perskelia gyvenimą pusiau, į mirusį ir gyvą, į prieš ir po.“

Lenkija, 1980-ieji. Nerimastingas, savęs ieškantis Liudvikas, prieš baigdamas universitetą, kartu su kitais studentais išsiunčiamas į darbo švietimo stovyklą. Čia jis sutinka charizmatiškąjį Janušą ir kartu, niekieno nevaržomi, jiedu praleidžia svajingą vasarą, maudydamiesi nuošaliuose vandenyse, skaitydami pogrindinę knygą – ir įsimylėdami.

Vasarai baigiantis abu grįžta į atšiaurią gyvenimo realybę Varšuvoje, į socialistinę santvarką, atsidūrusią ties žlugimo riba. Tarsi išvaryti iš asmeninio rojaus, Liudvikas su Janušu supranta: represuotoje ir giliai religingoje visuomenėje jų meilė neturi ateities. Janušas nesudvejoja gavęs pasiūlymą įsidarbinti Spaudos kontrolės biure, o Liudvikas svajoja pabėgti į Vakarus ir ryžtasi protestuoti prieš sistemą. Jų slapta meilė ima aižėti.

„Plaukti tamsoje“ – atmintin įsirėžiantis poetiškas pasakojimas, tyrinėjantis meilę ir įvairius jos pavidalus, prisitaikėliškumo naštą ir laisvės kainą, kurią tenka mokėti norint gyventi prasmingą gyvenimą.

„Įsivaizduokite, kad „Vadink mane savo vardu“ vyksta komunistinėje Lenkijoje, ir prieš akis iškils šis jaudinantis debiutas apie užvaldančią meilę neramumų krečiamoje šalyje.“

Oprah Magazine

„Jedrowski – aukščiausio talento šiuolaikinis kūrėjas.“

Sebastian Barry

„Apie jaunos meilės malonumą bei skausmą, apie tai, ką reiškia alkti laisvės ir kito žmogaus.“   

Independent

„Prikaustantis ir savo tviskančiais paviršiais, ir bauginamais gyliais.“ 

Justin Torres

Tomasz Jedrowski (Tomašas Jedrovskis, gim. 1985) augo Vakarų Vokietijoje, lenkų šeimoje. Studijavo teisę Kembridžo universitete. Kalba penkiomis kalbomis, šiuo metu gyvena Paryžiuje. „Plaukti tamsoje“ – jo pirmasis romanas.