Baltos lankos

XVI a. Talinas. Smalsus berniūkštis Baltazaras, arba Palas, kaip jį vadina aplinkiniai, nepaklusęs mokytojui įsilipa į bažnyčios varpinę ir apstulbęs stebi paslaptinguosius lyno šokėjus, ore išdarinėjančius neįtikėtinus dalykus. Taip prasideda didžio Livonijos metraštininko Baltazaro Rusovo gyvenimo istorija.

Kuklių valstietiškų šaknų jaunuolis – tarsi netašytas deimantas: padūkęs, nutrūktgalviškai drąsus, išmintingas, aštraus proto ir gabus mokslams, ypač kalboms. Įvaldęs vokiečių ir lotynų, jis suvokia galįs padėti saviškiams estų valstiečiams ir atsidūręs tinkamu laiku, tinkamoj vietoj – pasitarnauti įtakingiems vokiečių didikams, gal net karaliams.

Virš Livonijos kaupiantis karo nuojautoms, plaukiančioms iš Rusijos, Švedijos, Lenkijos ir Lietuvos, atsargiai laviruodamas, Baltazaras ima kopti slidžiomis visuomenės pakopomis. Tačiau niekada neužmiršta savo tikrųjų šaknų ir neišsižada žmogiškų ir kūniškų aistrų.

„Krossas nusipelnė Nobelio.“
Neil Taylor, Guardian

„Dėl savo kūrybos masto ir gylio Krossas pelnytai laikomas vienu didžiųjų pasaulio rašytojų.“
Doris Lessing

Jaan Kross (Janas Krosas, 1920–2007) – estų klasikas, laikomas bene svarbiausiu XX a. estų rašytoju, prestižinės Herderio premijos laureatas, daugkartinis Nobelio literatūros premijos nominantas, daugiausia į užsienio kalbas verčiamų kūrinių autorius. Jo herojai yra žymūs senų laikų estų kilmės veikėjai, juos vaizduodamas autorius žadino tautinę estų savimonę sovietinės okupacijos metais. Tetralogijoje „Tarp trijų marų“ sodriai vaizduojamas istorinės asmenybės, estų kilmės metraštininko, Livonijos kronikos autoriaus Baltazaro Rusovo (iki 1536–1600) gyvenimas. Į knygą „Lyno akrobatas“ sudėti pirmas ir antras tetralogijos romanai. Lietuvių kalba taip pat išleisti kiti Krosso romanai: „Dangaus akmuo“, „Imperatoriaus beprotis“, „Sustingęs skrydis: Ullo Paerando romanas“.


Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

„Washington Post“ | NPR | „Entertainment Weekly“ | „Esquire“ | „Buzzfeed“ | „Publishers Weekly“ | „Kirkus Reviews“ | „Amazon“ | „Barnes and Noble“ | „Goodreads Choice Award for Nonfiction“ (2018) ir daugelio kitų geriausia metų knyga | „New York Times“ bestseleris Nr. 1


Daugiau nei dešimt metų nuo 1974-ųjų Kaliforniją kaustė siaubas. Ramius vidurinės klasės apgyventus priemiesčius terorizavo vienas žiauriausių serijinių žudikų JAV istorijoje. Daugiau nei 10 kraupių žmogžudysčių ir 50 išprievartavimų. Net geriausi valstijos detektyvai ir gausios policijos pajėgos nesugebėjo jo rasti. Po paskutinio nusikaltimo 1986-aisiais žudikas dingo kaip į vandenį.

Po įvykių praėjus 30-čiai metų susidomėjimą neišaiškinta nusikaltėlio tapatybe atgaivino talentinga žurnalistė Michelle McNamara. Ji praminė jį Auksinės Valstijos Žudiku. McNamara valandų valandas naršė nusikaltimo rajonus per „Google Maps“, kalbino su bylomis susijusius tyrėjus, aukas ar jų artimuosius, knaisiojosi archyvuose ieškodama nors menkiausios detalės, galėsiančios išduoti nusikaltėlį. Netrukus noras surasti AVŽ tapo svarbiausiu jos gyvenimo tikslu.

„Išnyksiu tamsoje“ – tai karštligiškų paieškų rezultatas. Knygoje ne tik atkuriamas 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių Amerikos gyvenimas, priemiesčius kausčiusi įtampa ir baimė, bet ir pateikiamas detalus serijinio žudiko paveikslas. Nors autorė mirė nebaigusi rašyti knygos, jos pastangos neliko bevaisės: praėjus vos keliems mėnesiams po „Išnyksiu tamsoje“ pasirodymo, Sakramento pareigūnai 2018 m. balandį apsupo įtariamojo Auksinės Valstijos Žudiko namus. Kalifornija po daugiau nei 40 metų pagaliau galėjo lengviau atsikvėpti.

„Kriminalinės dokumentikos perlas.“
Stephen King

„Kokia dovana būtų perskaityti dar bent 10 knygų, kurių, deja, Michelle nebeparašys.“
Los Angeles Times

„Autentiškas pasakojimas apie tai, kaip vienas apsėstasis gali tapti kito apsėdimu.“
New York Times


Michelle McNamara (Mišelė Maknamara, 1970-2016) – scenaristė, žurnalistė ir rašytoja, internetinio puslapio TrueCrimeDiary.com įkūrėja. 2005 m. ištekėjo už komiko Pattono Oswalto, jis po žmonos mirties parašė paskutinius „Išnyksiu tamsoje“ puslapius. Vos pasirodžiusi, knyga tapo „New York Times“ bestseleriu ir pirmojoje vietoje išsilaikė daugiau nei 15 savaičių, o HBO įsigijo teises kurti dokumentinį serialą. Knygos įvadą parašė McNamaros tyrimų gerbėja, psichologinio trilerio „Dingusi“ autorė Gillian Flynn.

DVYLIKTASIS DETEKTYVO HARIO HŪLĖS SERIJOS ROMANAS

Haris Hūlė dar niekada nebuvo taip arti prarajos. Rakelė – vienintelė moteris, kurią jis kada nors mylėjo, – galutinai nutraukė su juo santykius. Oslo policijoje jis peržiūri užšaldytas bylas ir rūšiuoja dokumentus, užuot daręs tai, ką geba geriausiai, – tyręs žmogžudystes, kurios gali būti susijusios su Sveinu Finu, seksualiniu nusikaltėliu, serijiniu žudiku ir Hūlės priešu. Kadaise Haris pasodino jį už grotų, o dabar, po daugiau kaip dešimtmečio kalėjime, Finas laisvėje, pasiryžęs atkeršyti.

Ir viskas tik į bloga. Kai vieną rytą Haris atsibunda sunkiai pagiringas, visiškai neprisimindamas nakties, kruvinomis rankomis, tai – tik veriančio nelyg išgaląsti peilio ašmenys košmaro pradžia.

„Dostojevskiški moraliniai pasirinkimai, kvapą užimantys netikėtumai, sunkiai pakeliama įtampa. „Peilis“ – bene geriausias Hario Hūlės knygų ciklo romanas.“
Wall Street Journal

„Nesbø – viešpataujantis skandinaviškojo detektyvo karalius.“
Guardian

„Tamsiausias ir emociškai paveikiausias iki šiol Nesbø sukurtas romanas.“
Crime by the Book

Jo Nesbø (Ju Nesbio, gim. 1960) – vienas įtakingiausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių, taip pat ir Lietuvoje, jam pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę. Autorius apdovanotas gausybe literatūros premijų. Šiuo metu pasaulyje parduota daugiau kaip 50 milijonų Nesbø knygų egzempliorių, jo knygos išverstos į 50 kalbų. Naujausias autoriaus romanas „Peilis“, tik pasirodęs pasaulyje, iškart užkopė į daugelio šalių topų viršūnes ir iki šiol iš jų nesitraukia.

Romano „Moiros ir Furijos“ autorės naujausias kūrinys.

Florida – tai gaivališkas pasaulis, kur kasdienybės pakraščiuose tyko audros, panteros, smegduobės ir gyvatės, bet didžiąsias paslaptis ir pavojus slepia pati žmogaus prigimtis. Tokiame chtoniškame pasaulyje bando išgyventi labai skirtingi žmonės: nerimastinga bevaikė šeima, motinos paliktos dvi sesutės, uragano užklupta ir su savo praeitimi bandanti atsisveikinti jauna moteris, vienišas berniukas, nuolat kažko ieškanti buvusi akademikė, tapusi bename. Bet visuose apsakymuose nuolat išnyra nepamirštama, vis pasirodanti ir vėl pranykstanti pagrindinė knygos veikėja – stipri ir ryžtinga moteris, žmona ir motina. Vyrui palikusi užmigdyti vaikus, ji kas vakarą išeina klajoti po nakties miestą, kurio languose, kiemuose ir gatvėse skleidžiasi tūkstančiai istorijų.

Šiame apsakymų rinkinyje pažvelgiama į įvairių veikėjų pasaulius, miestus, istorijos dešimtmečius ir šimtmečius. Autorei būdingu poetiniu stiliumi pasakojama apie skirtingus likimus, žmogiškąjį malonumą ir džiaugsmą, apie ne visada jaukius prisipažinti jausmus – apie visa tai, iš ko susideda žmogus.

„Floridoje“ šviečia karšta saulė, bet tyko laukinės tamsumos.“
Boston Globe

„Groff absoliučiai nenuspėjama. Savo sakiniu ji gali sukelti audrą.“
New York Times

„Florida“ – tai „grožybių kupinas Edenas“.“
Rumpus

Lauren Groff (Loren Grof, g. 1978 m. Niujorke) laikoma viena įdomiausių šiuolaikinių amerikiečių rašytojų. Išgarsėjo savo trečiu romanu „Moiros ir Furijos“ („Baltos lankos“, 2016), kuris 2015 m. tapo „Amazon“ metų knyga ir buvo nominuotas „National Book Awards“, o JAV Prezidentas Barackas Obama jį pasirinko mėgstamiausiu 2015 m. kūriniu. Naujausias autorės kūrinys „Florida“ tapo tarptautiniu bestseleriu ir 2018 m. pateko į tokių prestižinių apdovanojimų kaip „National Book Awards“ ir „Kirkus Prize“ finalus.

Ketvirtą dešimtį įpusėjusį portretų tapytoją palieka žmona. Ilgai blaškęsis po Japoniją, jis galiausiai atsiduria žymaus dailininko Tomohiko Amados kalnų name. Namo palėpėje atradęs iki šiol niekieno nematytą kūrėjo paveikslą, portretistas įsisuka į netikėtai sukritusių aplinkybių sūkurį. Kad iš jo ištrūktų, jis leidžiasi į kelionę, kurioje susidurs su Beveidžiu Vyru, paslaptingai skimbsinčiu varpeliu, anapus slėnio ištaigingoje viloje gyvenančia persona, Mocarto operos veikėju, ūmai pasirodžiusiu jo svetainėje, kažkuo paslaptinga trylikamete, nacių vadovybės narių žmogžudystėmis per Antrąjį pasaulinį karą Vienoje ir mįslingu požeminiu pasauliu, kuriame sklando dvigubos metaforos.

Haruki Murakami šiame romane skaitytoją panardina į hipnotizuojantį ir sapnišką alegorinį pasakojimą apie mįslingą meilę, amžiną vienatvę, istorijos naštą ir nenusakomą ilgesį, kuris skatina žmogų kurti meną.

„Kai kurie rašytojai savo kūrybos veidrodį atsuka į mūsų pasaulį, o tokiems kaip Murakami jis yra vartai į visatą, slypinčią už to pasaulio ribų.“
Wall Street Journal

„Tyli Murakami magiškojo realizmo beprotybė.“
Washington Post

„Murakami tarsi burtininkas sulydo tai, kas kasdieniška ir siurrealistiška. Kaip ir kituose savo kūriniuose, šioje knygoje jis kviečia patirti neįprastus, priimti nenuspėjamus dalykus.“
San Francisco Chronicle

Haruki Murakami kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių romanų, romanų alegorijų, antiutopijų. Rašytojo braižas lyginamas su Kōbō Abe's, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavičiaus tekstais. Murakami pasakojimai pasižymi muzikalumu, novelės pamėgtos kino kūrėjų, o pats Murakami dar vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu.

Ar įmanoma mylėti ir būti mylimai, jei širdis sunki nuo paslapčių?

Sėkminga fotografė Elina Boals gyvena laimingą gyvenimą Niujorke su vyru Semu ir septyniolikmete dukra Alisa. Tačiau jų gražios šeimos portrete, rodos, kažko stinga.

Vieną dieną Elina gauna laišką iš Fredriko – vienintelio tikro draugo iš skurdžios vaikystės Gotlando saloje prie Švedijos krantų. Tai nelauktas balsas iš praeities, kurį Elina metų metus bandė ištrinti iš atminties ir nuslėpti net nuo pačių artimiausių žmonių. Eliną užplūsta prisiminimų banga, skandinanti dabartį ir į paviršių išplukdanti praeitį. Ją vėl ima graužti kaltė dėl paslapties, privertusios bėgti iš gimtosios salos ir niekados ten negrįžti. Galiausiai Elina suvokia: kad išsaugotų tai, ką turi dabartyje, ji privalo atsigręžti į praeitį, ir išsiruošia kelionei ne tik į kitą žemyną, bet į kitą laikotarpį, kitą gyvenimą.

„Klaustukas – tai pusė širdies“ – šiltas, jautrus ir viltingas pasakojimas apie savęs suvokimą, tiesos paieškas, susitaikymą su praeitimi, gebėjimą nugalėti gėdą ir kaltę ir pamilti iš naujo.

„Paliečia slapčiausias širdies kertes.“
Blekinge Läns Tidning

„Žavingas brangakmenis.“
Vargnatts bokhylla

„Prilygsta Jojo Moyes.“
Bokprataren

Sofia Lundberg (Sofija Lundberg, g. 1974) – garsi Švedijos žurnalistė ir redaktorė. „Klaustukas – tai pusė širdies“ – antrasis jos romanas, kuris, kaip ir pirmasis, „Raudona užrašų knygelė“, sužavėjo šimtus tūkstančių skaitytojų ne tik Švedijoje, bet ir kitose pasaulio šalyse. „Klaustukas – tai pusė širdies“ nominuotas Švedijos „feel good“ metų knygos apdovanojimams 2019.

Voltaire'as lietuvės bajorės Martos Skowrońskos – caro Petro I žmonos ir pirmosios Rusijos imperatorės Jekaterinos I – gyvenimą yra pavadinęs „labiausiai neįtikėtinu iškilimu, XVIII a. Pelenės istorija“. Tačiau šis romanas, pagrįstas autentiškais epochos šaltiniais, griauna bet kokius pasakiškus stereotipus.

Laikrodis muša devynias. Prasideda paskutinė imperatorės gyvenimo para. Iš mirštančio kūno realiuoju laiku ir pirmuoju asmeniu pasakojama Jos Istorija: kitokia nei vyrų rašytuose istorijos vadovėliuose.

Vos penkerių likusi našlaite, jaunystėje patyrusi tarnaitės, skalbėjos, karo belaisvės, sekso vergės dalią. Tapusi lietuvių kilmės favorito Aleksandro Menšikovo slapta mylimąja, vėliau – jo geriausio bičiulio Petro I meiluže bei žmona. Tarp dviejų lietuvių ir Rusijos caro nuo pat pradžių pulsuoja įtampos kupinas meilės ir draugystės trikampis, kuris kelia nuolatinę dvejonę: kas kuo manipuliuoja, kas yra auka, kas – suvedžiotojas, o kas sąvadautojas. Ir klausimą: kokią dalią lemia galia, kas tai – pasaka ar tragedija?

Tai pasakojimas apie Rytų ir Vakarų kultūrų, mentalitetų sandūrą vienoje toksiškoje santuokoje. Apie laiką ir prievartą. Apie psichologinę ir alkoholinę priklausomybę, skilusias ir save perkuriančias asmenybes, griaunantį karą ir nemarų grožį gimdančias svajones.



Menotyros mokslų daktarės rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės naujausias istorinis romanas „Petro imperatorė“ – pirma dilogijos knyga, paremta išsamiais epochos tyrimais, autentiškais šaltiniais, išlikusiais istorinių asmenybių laiškais ir atskleidžianti kultūrologinę mentalitetų istoriją.

Ankstesni autorės kūriniai – tetralogija „Silva rerum“ (2008-2016) – sulaukė didelio užsienio skaitytojų dėmesio, pakartotinių leidimų ir kritikų pripažinimo. Latvijoje 2014 m. „Silva rerum“ romanai buvo išrinkti į visų laikų latvių mėgstamiausių knygų šimtuką. Lenkijoje 2016 m. pirmasis „Silva rerum“ romanas pateko į prestižinės Vidurio Europos literatūros premijos „Angelus“ finalą. 2018 m. „Silva rerum II“ nominuotas Metų knygos rinkimuose istorinio romano kategorijoje.

Lietuvoje „Silva rerum“ ciklo romanai pelnė tokius literatūros įvertinimus kaip Jurgos Ivanauskaitės premija (2008), Metų knyga (2009, 2011), Liudo Dovydėno premija (2015). Autorė 2011 m. apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Lietuvos skaitytojai, 2018 m. rinkdami 100 šimtmečio knygų, tetralogijai skyrė trečią vietą.

2012 m. taip pat pasirodė Kristinos Sabaliauskaitės apsakymų rinkinys – bestseleris „Danielius Dalba & kitos istorijos“. 2015 m. trys šio rinkinio apsakymai buvo išleisti angliškai knyga „Vilnius. Wilno. Vilna. Three Short Stories“.


„Kristina Sabaliauskaitė priklauso prie stipriausių ir išraiškingiausių istorinio romano balsų Europoje.“
Olga Tokarczuk, Nobelio literatūros ir „Man Booker International“ 2018 m. premijos laureatė

„Sabaliauskaitės kūryboje susiduriame su literatūra, kuri peržengia įprastines ribas ir pasakoja apie esmines, fundamentalias kultūrines patirtis.“
Tygodnik Powszechny

„Tėvystės magija“ – tai moderni XXI a. vaikų auginimo biblija, padėsianti suaugusiesiems tapti tokiais tėvais, kokie jie visada troško būti.

Būti tėvais – ir begalinis džiaugsmas, ir milžiniška atsakomybė. Šviesias laimės akimirkas dažnai pertraukia nerimas, baimė ar sunkiai pakeliama įtampa. Žinoma, visi tėvai nori būti nuostabūs ir suteikti savo vaikams tik tai, kas geriausia, tačiau būtina suvokti, kad tobulų tėvų nebūna: visi gali kartais klysti ar bejėgiškai nuleisti rankas. Paguoda ta, kad gerais tėvais nėra gimstama – jais tampama.

Daugybę metų šeimos psichologe dirbanti Hedvig Montgomery šioje knygoje pateikia taiklių įžvalgų, leidžiančių tėvams nurimti, susitaikyti ne tik su vaikų emocijomis, bet ir su savosiomis, moko suprasti ir įsiklausyti, emociškai pasirengti dideliems ir mažesniems kasdieniams iššūkiams bei parodo, jog iš tikrųjų reikia visai nedaug, kad patirtume bendrumą ir neblėstančią laimę šeimoje: svarbiausia – nuosekliai kurti tvirtą emocinį ryšį su savo vaiku.

„Ši knyga – tai ištikimas patarėjas išsigandusiems tėvams, laukiantis čia pat, lentynoje, kai jo labiausiai reikia.“
Dovilė Filmanavičiūtė

„Visai nesvarbu, kokio amžiaus jūsų vaikas: ši knyga atskleidžia pačią tėvystės esmę.“
Erna Petkutė, Paramos vaikams centro psichologė

Hedvig Montgomery (g. 1968) – Norvegijoje ir visame pasaulyje gerai žinoma psichologė ir šeimos psichoterapeutė. Sukaupusi daugiau nei dvidešimties metų patirtį, ji konsultuoja privačiai ir skaito paskaitas tarptautinės organizacijos „Famlab“, ugdančios tėvus bei globėjus, Norvegijos skyriuje. „Tėvystės magija“ – pirmoji knygų apie vaikų auklėjimą serijos dalis, apibendrinanti per daugelį metų sukauptą H. Montgomery patirtį.

Asmeniškas ir šiandien itin aktualus vienos įtakingiausių Amerikos politikių – buvusios JAV valstybės sekretorės Madeleine Albright – žvilgsnis į XX a. atsiradusį fašizmą ir jo įtaką šių dienų gyvenimui.

Fašistas, M. Albright žodžiais tariant, – tas, kas „stipriai tapatinasi su visa tauta ar grupe ir pretenduoja kalbėti jos vardu, nesirūpina kitų teisėmis ir gali pasinaudoti bet kokiomis priemonėmis, įskaitant smurtą, kad pasiektų savo tikslus“.

Kaip vieną ryškiausių XX a. bruožų autorė įvardija kolosalų fašizmo ir demokratijos susidūrimą – kovą, kuri apribojo žmonių laisves, o milijonus niekuo neprasikaltusių pasiuntė myriop. Atrodytų, kad skaudūs praeities įvykiai turėjo išmokyti nebepasitikėti jokiais vis iškylančiais ideologiniais Adolfo Hitlerio ar Benito Mussolini'o pasekėjais, tačiau M. Albright, pasitelkdama asmeninę diplomatės patirtį ir karo draskomos Europos prisiminimus iš vaikystės, kvestionuoja šią tarsi savaime suprantamą prielaidą.

Fašizmas, kaip išsamiai paaiškina M. Albright, pergyveno XX amžių. Šiandien jo keliama grėsmė tarptautinei taikai ir teisingumui didesnė nei bet kada po 1945-ųjų. Demokratijos banga, užliejusi pasaulį po Berlyno sienos griūties, pamažu slūgsta. Nepriklausomo pasaulio lyderę JAV valdo nesutarimus kurstantis ir demokratines institucijas menkinantis prezidentas. Daugelio šalių ekonominėje, technologinėje ir kultūrinėje terpėje vis daugiau galios įgyja kraštutinių (kairiųjų ir dešiniųjų) pažiūrų atstovai. Šių dienų lyderiai, tarp jų Vladimiras Putinas ir Kim Jong Unas, vis dažniau pasitelkia XX a. 3 ir 4 dešimtmečiais taikytus fašistų elgesio modelius.

„Fašizmas. Įspėjimas“ – įžvalgi ir laiką pralenkianti knyga, parašyta žmogaus, ne tik nagrinėjusio istoriją, bet ir prisidėjusio prie jos kūrimo. Ji primena svarbias pamokas ir kelia klausimus, į kuriuos privalome atsakyti dabar, kad nebūtų pakartotos praeities klaidos.



Madeleine Albright (Madlen Olbrait) – 64-oji JAV valstybės sekretorė (1997-2001). Per įspūdingą karjerą jai teko dirbti ne tik Baltuosiuose rūmuose ir Kongrese, bet ir JAV ambasadore prie Jungtinių Tautų. Šiuo metu ji gyvena ir veikia Vašingtone ir Virdžinijoje.

Bill Woodward (Bilas Vudvardas) kartu su žmona Robin Blackwood ir dukra Mary gyvena ant Kapitolijaus kalvos Vašingtone.

Žvarbią žiemos naktį po darbo eidamas į netoliese stovintį automobilį tarsi į vandenį dingsta Švedijos teisingumo ministras. Saugumo darbuotojai griežtai uždraudžia viešinti bet kokias žinias, susijusias su įvykiu. Tik bėda, kad detektyvas Fabianas Riskas niekada nebuvo linkęs paklusti taisyklėms. Kad sužinotų tiesą, jis pasiryžęs bet kam. Net jei tai keltų pavojų gyvybei.

Tuo pat metu Kopenhagoje randamas žiauriai sudarkytas garsaus TV laidų vedėjo žmonos kūnas. Moters vidaus organai – tarsi perleisti per mėsmalę, o po ja – lipnaus, jau krešėti pradėjusio kraujo jūra. Tik tyrėja Dunja Hougard netiki, kad tai pavydaus sutuoktinio darbas: juk čia įsivėlęs ir trečias asmuo, kurio pėdsakai veda tiesiai į Švediją, į Fabiano Risko valdas.

Dunja ir Fabianas stačia galva pasineria į tyrimus. Žingsnis po žingsnio jie įsitraukia į makabrišką žudikų žaidimą, kur nuo kraujo, pavienių kūno dalių ir amžinai siaučiančios pūgos šiurpsta oda, o galvose nepaliaujamai skamba vienas klausimas: kas pirmas užbaigs šią kraupią dėlionę?

„Avinėlių tylėjimo“ šiurpas, stingdanti „Se7en“ neviltis ir ore tvyrantis nerimas.“
Sydsvenskan

„Patikėkite, jūs tikrai nenorite praleisti „9 kapo“.“
Publishers Weekly

„Tarsi be menkiausių pastangų Ahnhemas peršoka paties sau pirmuoju romanu „Beveidės aukos“ aukštai išsikeltą kartelę.“
Dagblad De Limburger

Stefan Ahnhem (Stefanas Anhemas, g. 1966) – vienas svarbiausių Skandinavijos šalių detektyvų kūrėjų. Intriguojantys, tarsi filmams kurti jo romanų siužetai persmelkti Šiaurės šalių prieblanda ir šalčiu. Tai antroji detektyvo Fabiano Risko serijos dalis, pasakojanti, kas nutiko likus pusei metų iki romano „Beveidės aukos“ („Baltos lankos“, 2018) įvykių.