„Baltos lankos“ Vilniaus knygų mugėje: nuo susitikimų su debiutantais iki pasaulinio garso profesoriaus

Danutė Nasvytytė, Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataro anūkė, po studijų Berlyne 1939 m. grįžta į gimtinę ir imasi užkariauti apstulbusios Lietuvos publikos širdis scenoje atlikdama nematytą modernų šokį. Į sceną ji žengia basomis ir plastiškais, grakščiais judesiais išreiškia emocijas bei išgyvenimus. Ji lanksti, išraiškinga, nenuspėjama. Tai nei baletas, nei gimnastika, o susidomėjusios moterys šnabždasi, kad jaunos merginos kūno sudėjimas netinka šokėjai. Bet konservatyvūs žiūrovai, pinigų stoka, siaubingas laikas – prasideda karas, o Lietuvą niokoja sovietų ir nacių okupacijos – nesustabdo Danutės.

Šuoliai buvo jos šokio skiriamasis elementas. Istorikė Emilija Tumė parašė menininkės biografiją tarsi dramatišką šokį, kai šuoliais keliaujama nuo vaikystės dienų Nepriklausomybės Akto signataro sodyboje prie studijų nacių valdomame Berlyne, nuo Nasvyčių šeimai kilusių pavojų ir praradimų sovietinės okupacijos metais prie nevienareikšmiškų pasirinkimų šaliai patekus į nacių rankas, nuo subombarduoto Drezdeno žlungant Trečiajam reichui iki gyvenimo už horizonto – Australijoje. Atidžiai rinkdama šaltinius, gilindamasi į itin sudėtingas gyvenimo situacijas, istorikė sukūrė pasakojimą apie moterį, kurios svajonė šokti neįprastą šokį buvo stipresnė už istoriją. 

„Istorikė Emilija Tumė talentingos menininkės dramatiškus gyvenimo epizodus kruopščiai ir įtaigiai sujungia į nuoseklų pasakojimą, kuris yra vertas visų XX a. Lietuvos istorijos žinovų bei mėgėjų dėmesio.“

Norbertas Černiauskas, istorikas

Emilija Tumė (gim. 1996 m. Marijampolėje) Vilniaus universitete baigė istorijos studijas ir šiuo metu Lietuvos istorijos institute rašo disertaciją, kurioje tyrinėja Lietuvos kultūros lauką nacių okupacijos metais. Tai – pirmoji jos knyga.

„Kai prieš tris dešimtmečius pradėjau ieškoti psichologinio atsparumo požymių, siekiau tik užfiksuoti jo egzistavimą. <...> Tačiau netrukus aš ir mano kolegos gavome daugybę įrodymų, kad atsparumas nėra neįprastas. Atsparumas yra norma.“

Po tragiškų Rugsėjo 11-osios įvykių psichikos sveikatos specialistai Niujorke prognozavo visuomenės sveikatos krizę – potrauminio streso sutrikimo protrūkį. Keista, bet jo jie nesulaukė. Klinikinės psichologijos mokslų daktaras, profesorius George’as A. Bonanno teigia, jog taip įvyko dėl to, kad labai ilgai neteisingai supratome, kas yra trauma.

Pirmiausia, trauma nėra tokia dažna, kaip manome. Tai, ką dažnai laikome potrauminio streso sutrikimu, yra natūralaus proceso, kurio metu mokomės susidoroti su konkrečia situacija, požymiai. Susitelkdami į jų reikšmę, ne visada užtektinai dėmesio skiriame mūsų gebėjimui išgyventi įvairias negandas – atsparumą.

Remdamasis kelių dešimtmečių tyrimais, G. A. Bonanno paaiškina, kas mus daro psichologiškai atsparius, kodėl kartais tokie nesame ir kaip galime geriau susidoroti su potrauminiu stresu. „Atsparumo galia“ keičia suvokimą daugelio dalykų, kuriuos manėme žiną apie psichologines reakcijas į sunkumus. 

Knygą rekomenduoja Vilniaus universiteto Psichotraumatologijos centras.

„Remdamasis gausiais mokslinių tyrimų rezultatais bei žmonių istorijomis, G. A. Bonanno atskleidžia šiuolaikinę psichologinės traumos, potrauminio streso ir psichologinio atsparumo sampratą. Knyga vertinga tiek specialistams, tiek plačiajai auditorijai.“

Dr. Paulina Želvienė, Vilniaus universiteto Psichologijos instituto docentė, psichotraumatologė

„Pakeis supratimą apie sunkiausius gyvenimo laikotarpius.“

Dacher Keltner, psichologas, Berklio universiteto profesorius

„George’as A. Bonanno atliko išties novatoriškus tyrimus apie atsparumo psichologiją. Šioje knygoje jis atskleidžia, kaip žmonės gali išsilaisvinti iš trauminių įvykių padarinių. Negaliu įsivaizduoti geresnio laiko jo įžvalgoms.“

Adam Grant, psichologas, knygų „Pagalvokite dar kartą“ ir „Paslėptas potencialas“ autorius

George A. Bonanno (Džordžas A. Bonanas) – klinikinės psichologijos profesorius ir Kolumbijos universiteto Gedulo, traumos ir emocijų laboratorijos (angl. „Loss, Trauma, and Emotion Lab”) direktorius. G. A. Bonanno pirmasis pradėjo taikyti atsparumo idėją netekties ir traumos tyrimuose ir sukūrė gedulo teoriją, dabar standartiškai taikomą klinikinių psichologų. Apie jo tyrimus rašė tokie prestižiniai leidiniai kaip „Scientific American“, „The New York Times“, „Wall Street Journal“ ir „The New Yorker“.

„Man svarbu, kad aplinkiniai žmonės, kolegos, matytų mane, o ne mano negalią.“


Beveik kas dešimtas žmogus Lietuvoje turi negalią, dar daugiau jų yra neuroskirtingi. Dažnai net neįsivaizduojame, kokių kliūčių žmonėms su negalia tenka įveikti, kad pavyktų ne tik pasinaudoti kasdienėmis – pavyzdžiui, banko ar poliklinikos – paslaugomis, bet ir tapti mūsų kolegomis. Ne visada susimąstome, kad negalią turintis žmogus gali ir nori dirbti, kad kiekvieną dieną matomas bendradarbis ar bendradarbė gali turėti nematomą negalią, apie kurią nedrįsta prabilti.

Šioje knygoje susipažinsite su dvidešimčia žmonių, kurie turi skirtingų tipų negalią. Jie drąsiai, atvirai dalijasi patirtimi ir patarimais, kaip būti negaliai draugišku kolega ar kolege. Jų istorijas lydi organizacijos „SOPA“, jau dvidešimt metų padedančios žmonėms su negalia įsidarbinti, komandos įžvalgos, mokančios atliepti individualius žmonių su negalia poreikius profesinėje aplinkoje.

Knygoje taip pat pateikiami prasmingi pokalbiai apie negalios sampratą visuomenėje bei žmonių su negalia patirtį darbo rinkoje: su Jurgita Kupryte – „SOPA“ vadove, Vaida Kaikariene – „Rimi Baltic Group“ Lietuvos skyriaus personalo vadove, Simona Aginskaite – Lietuvos negalios organizacijų forumo Advokacijos ir komunikacijos projektų vadove, Karile Levickaite – organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ direktore.

Į negalią Lietuvoje dažnai dar žvelgiama per morališkai pasenusį, apdulkėjusį atskirties filtrą: „mes“ ir „jie“, „sveiki“ ir „nesveiki“. Knygos autorė Barbora Suisse nori parodyti skaitytojams ir skaitytojoms, kad „visi turime daugiau panašumų nei skirtumų. Juk, nepaisant mūsų negalių, visi esame tiesiog kolegos“.


Barbora Suisse – organizacijos „Draugiški autizmui“ įkūrėja, knygos „Autizmas – dalis manęs“ („Baltos lankos“, 2024) bendraautorė, Lietuvos įvairovės chartijos valdybos narė. Veda mokymus organizacijoms, padeda joms tapti draugiškoms autizmui ir negaliai.

„Mintregys“ – maginės fantastikos kūrinys apie žmones, turinčius ypatingų galių regėti svetimas mintis.

„Šis pasaulis – tarsi piešinys ant popieriaus. Jame nėra gylio, kvapo, jis – tik akimirka amžinybėje. Manau, kad ir mes, žmonės, tokie esame. Tik mūsų mintys prasikrapšto pro sąstingio plutą ir vos užčiuopia visatos didybės užuominą. Juk galime pamilti ir nekęsti to, ko nebėra arba ko niekada nebuvo. Kvaila tai ar gražu?“ 

Romano pagrindinis veikėjas Klaudijus – jaunas vagis, nuteistas vergauti teisėjų ordinui savo šalyje Kalerijoje. Kai jis netikėtai apdovanojamas ypatinga galia – regėti kitų žmonių mintis, – negailestingas teisėjų ordinas suteikia vaikinui dvejus metus išlaikyti egzaminą: arba taps vienu iš jų, arba mirs.

Pasaulyje siaučia sielokrata – liga, pasiglemžianti žmonių sielas. Užtenka vienos klaidingos minties, ir tu žuvęs. O mintys sklinda, nepaisydamos nei sienų, nei įstatymų. Klaudijų aplanko vizijos, ir jaunuolis patiki, kad tai jam lemta visus išgelbėti. Tarnaudamas teisėjams, jis sutinka Heleną – nuo savo pareigos pabėgusią Nevaros šalies princesę.

Ar jaunuoliams, užaugusiems priešiškose šalyse, pavyks išgelbėti žmones nuo sielokratos? Ar jiems atsivers magiškieji vartai, galintys padėti sutaisyti pasaulį?

„Šiais laikais daug žmonių kenčia nuo psichikos sutrikimų, o psichologai pataria: suvaldyk savo mintis ir suvaldysi save. Ši idėja mano kūrinyje pateikiama kaip magija: mintys yra regimos – kas valdo jas, tas valdo pasaulį. Blogis yra ne monstras požemyje, o idėjos, sklindančios iš lūpų į lūpas.“
Živilė Mitkė, autorė

„Autorė meistriškai veda skaitytoją per šio šiurpaus pasaulio gatves, rūmus ir purviniausius užkampius, plukdo jūra, klaidina miškuose, priversdama sekti paskui personažus. Tai – įtraukiantis, daugialypės struktūros, bet lengvai skaitomas kūrinys, kuris daro įspūdį dėl aiškiai, bet neprikišamai perteiktos filosofinės minties, raiškaus veikėjų charakterizavimo, per visą romaną išlaikomos intrigos, sklandaus, pagavaus rašymo stiliaus, kūrybingo požiūrio į lietuvių kalbą.“
Aušra Gudavičiūtė, literatūrologė ir vertėja

Živilė Mitkė (gim. 1992 Kaune) – rašytoja, dailininkė ir programuotoja, gyvenanti Naujojoje Zelandijoje. Rašyti istorijas pradėjo dar pradinėse klasėse, o pastaruosius šešerius metus dirba prie savo maginės fantastikos knygų serijos „Mintregys“. Tai – pirmasis serijos romanas.

„...Kalniškio velniui nėra ko bėgti. Jis jau seniai patogiai įsitaisęs visų šio kaimo gyventojų ir svečių galvose. Žinau, kad užsuko ir į jūsiškę.“

„Mieste nebetiki velniais“ – baltų mitologijos velnio figūra paremtas kaimelio detektyvas, kuriame susipina trys laiko plotmės: prieš septynerius metus Kalniškio kaimelyje įvykusi jaunuolio savižudybė, dabartyje siuntinėjami maniakiški laiškai, pasirašyti paties velnio, bei nepaaiškinamos mirtys ir kraupi partizaninio karo Kalniškio apylinkėse istorija. Sykiu tai ir nuo nelaimingų santykių į kaimą pabėgusio vilniečio Roko Kėsaus, kurio galvoje kalbasi skirtingų pažiūrų gyvūnai Antis ir Vilkas, savęs pažinimo kelionė. Galiausiai – kiek komiška diskusija apie miesto ir kaimo, praeities ir dabarties, dievo ir velnio santykį.


„Detektyvų Lietuvoje labai mažai. Man jau seniai norėjosi parašyti ką nors, kas savo provincine aplinka primintų Agathos Christie mis Marpl kūrinius, bet būtų savita ir lietuviška.“
Kostas Strielkūnas, autorius

„Kas galėjo pamanyti, kad supynus į vieną pasakojimą senovinius pagoniškus prietarus, dabarties Lietuvos provincijos gyvenimo vaizdus, pokariu miško bunkeryje rašytą partizano dienoraštį ir trumpam į kaimą atvykusio modernaus vilniečio asmenines problemas išeis tikras, kiek reikia painus, kiek reikia įtemptas ir labai įdomus „kaimiškas“ detektyvas? Seklio vaidmenį nenorom prisiėmęs Rokas Kėsus neturi tyrimų partnerio, bet jį (stebėtinai vykusiai) atstoja įsivaizduojami gyvūnai, padedantys susigaudyti sunkiai paaiškinamuose įvykiuose. Detektyvo personažai beveik kaip giminės, pažįstami ir simpatiški, nors nebūtinai tobuli, dialogai gyvi ir sąmojingi, veiksmas ritmingas, atomazga netikėta ir paradoksaliai logiška. Tikras džiaugsmas.“
Rasa Drazdauskienė, LRT laidos „Nenušaunami siužetai“ bendraautorė, vertėja


Kostas Strielkūnas (gim. 1998 Vilniuje) – rašytojas, projektų vadovas, futbolo komentatorius. Yra laimėjęs intelektinį žaidimą „Kas ir kodėl?“, dabar nesėkmingai bando laimėti „Auksinį protą“.