Leidyklos vyr. redaktorė Saulina Kochanskaitė apžvelgia ir rekomenduoja pernai „The Booker Prize“ literatūros premija apdovanotą Davido Szalay romaną „Kūnas“.
Davido Szalay romanas „Kūnas“ – nuogų dialogų ir iškalbingų pauzių knyga, talpinanti blyškų ir kartu savitai spalvingą žmogaus gyvenimą.
Ištvanas – kelių žodžių žmogus, pasiduodantis gyvenimo tėkmei. Jo kelionę – nuo Vengrijos daugiabučių iki Londono aukštuomenės prabangos – stebime tarsi per stiklą: regima, bet nepasiekiama. Knygos stuburą sudaro jo gyvenimą perkeičiantys įvykiai: traumuojančios seksualinės patirtys, emigracija, kilimas socialiniais laiptais, nuopuolis. Tačiau tai, kas lieka nutylėta, yra ne mažiau svarbu. Szalay, pasirinkęs elipsę kaip vieną esminių literatūrinių pasakojimo priemonių, kai svarbios veikėjo gyvenimo detalės praleidžiamos, palieka erdvės skaitytojų vaizduotei ir interpretacijai.
Kita svarbi knygos ypatybė – radikaliai nuskurdinta kalba. Trumpi, banalūs dialogai kuria realistiškumo įspūdį ir suteikia beveik kankinamą skaitymo patirtį – atrodo, įvyks kažkas absoliučiai neatitaisomo. Tokia nuoga kalba tarsi atliepia kūno nuogumą – Ištvanas savo egzistenciją pirmiausia patiria kūniškai: per seksualinius ryšius, pasišlykštėjimą, smurtą, fizinį skausmą.
Ar žmogaus gyvenimo kryptį nulemia nuo jo nepriklausantys įvykiai, ar vis dėlto jo pasirinkimai? Ar pasyvumas savo gyvenimo atžvilgiu yra laisvės, ar, priešingai, ribotumo išraiška? Prie klasikinių egzistencinių klausimų Szalay grįžta savaip, sukurdamas herojų, kuris ne ieško atsakymų, o tyli.
