Liepos mėnesį leidyklos vyr. redaktorė Saulina rekomenduoja debiutinį Nobelio literatūros premijos laureato Kazuo Ishiguro romaną „Tolumoje blyškios kalvos“ (iš anglų k. vertė Mėta Žukaitė).
Iš pirmo žvilgsnio „Tolumoje blyškių kalvų“ tekstas gali pasirodyti blyškus kaip pats pavadinimas. Bet po truputį imi suvokti, kad tai – tekstas-mįslė, kuris savo tylia įtampa įtraukia lyg geras detektyvas. O perskaitęs knygą supranti, kad tokiam romanui simboliškesnio pavadinimo ir nebūtum sugalvojęs. Jis iš esmės nusako romano idėją: iš pagrindinės veikėjos Ecuko perspektyvos labai subtiliai, lyg puse lūpų, pasakoti apie savo praeitį, santykį su nusižudžiusia dukra, apie Nagasakio atominį bombardavimą išgyvenusios kartos likimą, šalies modernizaciją, tradicijų ir ryšių tarp šeimos narių irimą. Ir taip per užuominas parodyti, kokia neryški, klaidinanti ir apgaulinga gali būti mūsų atmintis.
Atmintis – viena esminių Kazuo Ishiguro kūrybos temų. Stebina, kad jo kūrybinė programa taip aiškiai suformuluota jau pirmajame romane. Iš pradžių atrodo, kad skaitome apie kuklią japonę moterį ir jos prisiminimus, bet pamažu aiškėja, kad Ecuko prisiminimų audinys kur kas sudėtingesnis. Įtarimų ima daugėti, kai jos prisiminimuose iškyla kita moteris – Sačiko – ir tarsi antrininkė ima valdyti pasakojimą, nejučia leisdama Ecuko už jos pasislėpti.
Užuomina skaitysiantiems: dažnai sąmoningai – bandydami apsaugoti save ar kitus – savo atsiminimus perkeičiame, supaprastiname ar pagražiname, netgi sabotuojame, kad galėtume susigyventi su neigiamomis patirtimis. Tad šiame romane dar nė trisdešimties nesulaukęs būsimasis nobelistas žaidžia labai įdomią, o sykiu ir makabrišką tiesos, atminties, pramanų ir (ne)sąmoningos užmaršties ruletę. Ir pasiūlo mintį: galbūt prisiminimų perrašymo ruletę kartkarčiais žaidžiame kiekvienas?
