„Baltų lankų“ el. knygos

„Netflix“ sukėlė revoliuciją pramogų industrijoje, uždirbo milijardus dolerių ir užvaldė šimtų milijonų žmonių iš daugiau nei 190 šalių dėmesį. Bet, norėdama pasiekti tokias aukštumas, dar 1997 m. įkurta įmonė privalėjo keistis. O tai nebūtų buvę įmanoma neturint ryžtingų vadybos principų, kurių nuo pat pradžių laikėsi Reedas Hastingsas, vienas „Netflix“ įkūrėjų. Jis suformavo darbo kultūrą, paremtą laisve ir atsakomybe.

„Netflix“ darbuotojai neturi griežtos atostogų politikos. Adekvatus jų darbas sulaukia dosnių premijų, o viršvalandžiai nepriimtini. „Netflix“ darbuotojai nesigerina savo vadovams – jie atvirai sako, ką galvoja. Darbuotojams nereikia kiekviename žingsnyje atsiklausti vadovų leidimo. Jiems mokami geriausi atlyginimai rinkoje. Jokių taisyklių!

Šioje knygoje R. Hastingsas ir Erin Meyer, viena įtakingiausių verslo teoretikių pasaulyje, pirmą kartą gilinasi į savitą „Netflix“ pasaulėžiūrą, leidusią pasiekti pavydėtinų rezultatų. Remdamiesi šimtais „Netflix“ darbuotojų interviu ir niekuomet neviešinta paties R. Hastingso patirtimi, autoriai skaitytojams pasakoja apie pažangiausios, kūrybiškiausios ir sėkmingiausios pasaulyje bendrovės filosofiją.

„Jokių taisyklių” parodo, kad tuo pat metu siekti atsakomybės ir laisvės – ne tik įmanoma, bet ir būtina, tiek Silicio slėniui, tiek visiems mums, norintiems ir norinčioms klestėti kartu.“

New York Times

„Svarbiausias mūsų laikų verslo klausimas skamba taip: „Kaip išlikti pažangiam?” Šioje knygoje R. Hastingsas ir E. Meyer pateikia atsakymą. Jie paruošė mokslu pagrįstą, sistemišką metodologiją, skirtą inovatyvios globalios organizacijos kultūrai kurti, išlaikyti ir tobulinti. Nuostabus darbas. Bravo!“

Ben Horowitz, vienas „Andreessen Horowitz“ įkūrėjų

REED HASTINGS (Rydas Heistingsas, gim. 1960) – „Netflix“ tarybos narys ir generalinis direktorius nuo pat kompanijos įkūrimo 1997-aisiais. Jis taip pat yra aktyvus nacionalinių švietimo programų rėmėjas. 2001–2004 m. ėjo Kalifornijos valstijos švietimo tarybos prezidento pareigas ir atstovavo tokioms edukacinėms organizacijoms kaip „Dreambox Learning“, „KIPP Foundation“, „Pahara Institute“.

ERIN MEYER (Erin Mejer, gim. 1971) – vienos lyderiaujančių tarptautinių verslo mokyklų INSEAD profesorė. Jos straipsnius publikavo „Harvard Business Review“, „New York Times“, „Forbes.com“. 2019 m. organizacija „Thinkers50“ ją įtraukė į penkiasdešimties pasaulio įtakingiausių verslo teoretikų sąrašą. Šiuo metu ji gyvena ir dirba Paryžiuje, Prancūzijoje.

Kiekvieną budraus gyvenimo akimirką mūsų galvose skamba žodžiai. Kartais šnabžda arba šūkčioja, kartais padrąsina arba pataria, kartais supeikia ar nepaliaujamai kartoja iki beprotybės erzinančią mintį. Tai vidinis balsas – paslaptinga, tačiau neatsiejama mūsų tapatybės dalis.

Vidiniu balsu naudojamės nuolat: apmąstydami praeities potyrius, analizuodami dabartį, planuodami ateitį, net bendraudami su aplinkiniais. Be vidinio balso negalėtume visavertiškai funkcionuoti. Tačiau ši stulbinama introspekcijos ir savęs tobulinimo priemonė kartais gali tapti didžiausiu priešu. Įsisiautėjusios negatyvios ir sutirštintų spalvų mintys, kitaip – tarškesys, gali pakenkti ne tik mūsų psichikos sveikatai, bet ir fizinei savijautai. Bet kaip perprasti savo vidinį balsą, kaip su juo elgtis, kad gautume tik tai, kas geriausia?

Pasitelkdamas realias situacijas ir tiriamųjų patirtis, neuromokslininkas, psichologas Ethanas Krossas atskleidžia, kaip veikia mūsų smegenys ir kodėl jose susiformuoja vidinis balsas, aiškina, kokiomis aplinkybėmis šis balsas virsta žalingu tarškesiu, ir pataria, kokias technikas taikyti, kad nuolat vykstantys pokalbiai su savimi būtų naudingi, skatintų progresą bei geras emocijas. Vidinis balsas gali tapti nepakeičiamu pagalbininku siekiant teigiamų rezultatų tiek socialiniame, tiek vidiniame pasaulyje.

„Netikėta ir intriguojanti. Žmonių prigimtis sužėri naujomis spalvomis.“
Angela Duckworth, „Atkaklumo“ autorė

„Krossas ne tik stulbinamai talentingas mokslininkas, bet ir nuostabus pasakotojas!“
USA Today

Neuromokslininkas, psichologas, vienas labiausiai pripažintų savo srities specialistų Ethan Kross (Itanas Krosas) gimė ir augo Niujorke. Studijas baigė Kolumbijos universitete, publikavo daugybę straipsnių moksliniuose ir plačiajai visuomenei skirtuose žurnaluose. Tęsia tyrimus ir dėsto Mičigano universitete, vadovauja Emocijų ir savitvardos laboratorijai. „Vidinis balsas“ nominuotas „Porchlight Business Book“ apdovanojimui, paskelbtas viena geriausių „Washington Post“, BBC, „USA Today“ ir „Behavioral Scientist“ knygų.

„Kiti vadina stebuklu, kad iki šiol gyvenu. <...> Tačiau man atrodo, kad egzistuoti įprastai – dar didesnis stebuklas. Gyventi įprastą gyvenimą ir numirti įprasto amžiaus – visuomet maniau, kad tai stebuklas. Mano galva, stebuklas – tai du žmonės priešais mane: mama ir tėtis. Dėdė ir teta. Kaimynė ir kaimynas. Pats vidurvasaris ir viduržiemis. Bet ne aš.“

Kai Arimo tėvai, jo susilaukę vos septyniolikos, pilni nerimo ir jaudulio bando kurti bendrą gyvenimą, jam diagnozuojama progerija – itin reta liga, dėl kurios kūnas sensta aštuonis kartus greičiau nei įprasta. Nors tėvams dėl Arimo vis skaudžiai nudiegia krūtinę, jis pats savo likimą priima iškelta galva, su humoru ir lengvumu, net sunkiausiomis dienomis gyvenimą semdamas pilnomis saujomis. Per tėvų pasakojamas istorijas. Per pokalbius su kaimynystėje gyvenančiu senuku – geriausiu savo draugu Čangu. Per knygas – skaitydamas jis aplanko vietas, kurių savo akimis niekada neišvys. Būdamas septyniolikos, Arimas nusprendžia parašyti pasakojimą apie savo tėvus ir įteikti jiems dovanų per aštuonioliktąjį, galbūt paskutinį, savo gimtadienį. Tėvų meilės istoriją jų vaiko akimis.

„Dunkst dunkst tankiai plakantis mano gyvenimas“ – universalus vilties ir gyvenimo džiaugsmo kupinas pasakojimas apie pačių jauniausių tėvų ir paties seniausio vaiko būtį ir meilę, nepaprastas draugystes ir empatijos galią.

„Poetiška... Šios šeimos išmintis, gerumas, humoras veda mus per jaudinančią sunkiausių jos laikų istoriją.“
Laurie Frankel

„Skaitydamas Ae-ran Kim, negali jos nepamilti.“
Shin Kyung-sook

„Šis romanas pasiglemžė mano širdį.“
Margarita Montimore

Ae-ran Kim (Eran Kim, gim. 1980) – Pietų Korėjos rašytoja, už trumpąją prozą apdovanota daugeliu literatūros premijų. „Dunkst dunkst tankiai plakantis mano gyvenimas“ – pirmas autorės romanas, Pietų Korėjoje pasirodęs 2011 m. ir sulaukęs didelio populiarumo. 2014 m. pagal šį kūrinį pastatytas korėjiečių vaidybinis filmas.

„...skausmas susigadinus reikalus yra mažesnis, nei džiaugsmas į pražūtį nusitempti kitus.“

Broliai Opgardai visuomet buvo artimi: autoavarijoje tragiškai žuvus tėvams, dar būdamas paauglys, tylenis Rojus prisiėmė atsakomybę už jautrų, bet impulsyvų jaunėlį Karlą. Stipraus ryšio nesugriovė ir Karlo pasiryžimas išvykti ieškoti laimės į JAV ir palikti Rojų vieną gimtajame miestelyje Norvegijos kalnuose.

Tačiau Karlui netikėtai sugrįžus Rojų apninka abejonės. Kartu su architekte Šenon, savo charizmatiškąja žmona, Karlas rengiasi pakeisti ne tik brolio, bet ir miestelio gyvenimą – jų šeimos žemėje pastatyti milžinišką SPA viešbutį, niekuo nenusileidžiantį amerikietiškiems poilsio kompleksams. Rami Rojaus kasdienybė griūva jo akyse...

Negana to, šią radikalią ateities viziją temdo neišaiškintos mirtys, viena po kitos iš naujo tiriamos vietos lensmano Kurto Olseno. Tarp jo bylų – ir brolių tėvų mirtis. Kalnų miestelį supanti praraja ima gausti nuo įtampos: ar nelaimingos praeities žūtys tikrai tebuvo atsitiktinumai? Kaip su šiomis mirtimis susiję Opgardų broliai ir skaudi jų šeimos istorija?


„Didinga broliškos meilės oratorija, nukelsianti skaitytojus į tokius serpantinų posūkius, kokiuose sugenda stabdžiai, o tuomet – į prarajos vandenis, tik ir laukiančius palaidoti aukas gelmėse. Nesbø balsas galingas; jo suręstas kelias į atpirkimą primena kvapą gniaužiančius amerikietiškuosius kalnelius. „Karalystė“ viršijo visus mano lūkesčius.“
Sofi Oksanen


Jo Nesbø (Ju Nesbio, gim. 1960) – vienas įtakingiausių detektyvų ir trilerių autorių ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir visame pasaulyje: jo knygos išverstos į 50 kalbų, jų parduota daugiau nei 50 mln. egzempliorių. Didžiausią sėkmę ir gausybę apdovanojimų J. Nesbø atnešė kultinė detektyvo Hario Hūlės knygų serija, subūrusi didelį ištikimų skaitytojų ratą ir Lietuvoje. „Karalystė“ – naujausias autoriaus romanas, kuriame šaltakraujiškai narstomos didelės mažo miestelio paslaptys, šeimos ir ištikimybės jai temos.

„Taip, supratau, dėl Dievo teisybės, kad mūšio lauke reikia tik laikino pamišimo. Pamišusių nuo įsiūčio, pamišusių nuo skausmo, įniršusių pamišėlių – bet laikinai. <...> Prieš grįždamas turi nusirengti įsiūtį ir įtūžį, viską nusimesti, kitaip tu jau nežaidi karo žaidimo.“

Senegalietis Alfa Ndiajė kariauja su prancūzų armija Pirmajame pasauliniame kare. Sušvilpus švilpukui, paklusniai kas rytą kopia iš žemės žaizdomis pramintų apkasų – ir puola. Jo geriausias draugas Mademba Djopas kariauja kartu, bet vieną dieną mėlynakis priešas jam perrėžia pilvą. Mademba Djopas maldauja savo daugiau nei brolį užbaigti jo gyvenimą, tik Alfa Ndiajė nedrįsta. Leidžia draugui mirti baisiose kančiose.

Susidūręs su savo paties silpnumu, baime ir žiaurumu, Alfa Ndiajė pamažu praranda ryšį su realybe. Jis leidžiasi į kasnaktinius žygius po priešų stovyklą keršyti už draugo žūtį, išpirkti savo nuodėmę.

Hipnotizuojantis ir stebinantis, persmelktas žodinio pasakojimo tradicijos ir šiek tiek magijos „Naktį visų kraujas juodas“ – sakmė apie gedulo ir beprasmio karo sužeistą žmogų, iš lėto nyrantį į beprotybę.

„Ši proza-užkalbėjimas, ši nuostabi tamsi vizija mus pribloškė… ir užkerėjo.“
Lucy Hughes-Hallett, „International Booker Prize“ žiuri pirmininkė

„Prisodrintas liūdesio, įsiūčio ir grožio.“
Sarah Waters

„Ypatingas žvilgsnis, tyrinėjantis, kas nutinka sieloms žmonių, išsiųstų žudyti ir žūti.“
Times

„Šios knygos nepamiršiu niekada.“
Ali Smith

„Aštrus, dantytas, giliamintis romanas apie tai, kaip žmogiškumas yra visiems laikams susipynęs su nežmoniškumu.“
Viet Thanh Nguyen

David Diop (Davidas Djopas, gim. 1966) – prancūzų rašytojas ir akademikas, gimęs Paryžiuje, augęs Senegale. Antras jo romanas „Naktį visų kraujas juodas“ Prancūzijoje buvo nominuotas daugeliui literatūros premijų, įskaitant Goncourt'ų, ir apdovanotas įvairiomis tarptautinėmis premijomis. Svarbiausioji – „International Booker Prize“ 2021.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

„Kas gi daugiau yra žmogus, jei ne pėdsakas, kurį palieka po savęs?“

1714-ieji, Prancūzija. Adelina visad norėjo būti laisva, norėjo, kad jos gyvenimas priklausytų jai vienai. Tad silpnumo akimirką, bandydama išvengti primestos santuokos, ima melstis seniesiems dievams, ir vienas jų išgirsta pagalbos šauksmą. Tačiau joks noras nepildomas už dyką. Mainais į trokštamą laisvę ir šimtmečius truksiantį gyvenimą Adelinai Laru tenka sumokėti milžinišką kainą: bet kuris žmogus, kurį tik mergina sutiks savo kelyje, vos nusukęs žvilgsnį užmirš ją apskritai buvus.

Tris šimtus metų Adė klajoja po žemynus, gražiausius pasaulio miestus, savąjį ir svetimus gyvenimus, prisiliesdama prie įvairiausių mokslų ir menų ir nepailstamai ieškodama būdų šiame pasaulyje palikti bent menkiausią savo įspaudą. Kol vieną dieną viskas pasikeičia: nedidukėje senų knygų parduotuvėje Niujorke dirbantis Henris netikėtai ją prisimena...

„Adė Laru“ – knyga, apimanti tamsą ir šviesą, mitus ir realybę. Nepamirštama.“
Alix E. Harrow, „Hugo“ premijos laureatė

„Raminanti ir švelniai raibuliuojanti lyg upės vandenys šešių šimtų puslapių meditacija.“
Buzzfeed


V. E. Schwab (V. I. Švab, gim. 1987) – „New York Times“ bestselerių autorė, parašiusi daugiau nei 20 knygų paaugliams ir suaugusiesiems. Vos pasirodęs romanas „Nematomas Adės Laru gyvenimas“ sulaukė gausybės dėmesio ir liaupsių: 2020-aisiais išrinktas geriausia „Amazon.com“, „Kirkus Reviews“, NPR ir „Barnes & Noble“ metų knyga, tapo itin populiarus „TikTok“ platformoje, joje buvo entuziastingai rekomenduojamas skaitytojų, o grotažymė #theinvisiblelifeofaddielarue peržiūrėta dešimtis milijonų kartų.

„...sutemos neišsisklaido, o tik tirštėja mąstant apie tai, kaip mažai mes galime išsaugoti, kokia daugybė visko nuolat užsimiršta sulig kiekviena užgesusia gyvybe, kaip pasaulis sakytum savaime tuštėja, kai niekas neišgirsta, neužrašo ar nepapasakoja istorijų, susijusių su begale vietų ir daiktų, kurie patys neturi gebėjimo prisiminti <...>.“

Žakas Austerlicas – mįslingas nepažįstamasis, romano pasakotojo kadaise užkalbintas tamsioje Antverpeno geležinkelio stoties salėje. Atsitiktinumas vis iš naujo suveda juodu netikėčiausiose vietose, didingiausiuose Europos miestuose, ir per tuos susitikimus, ilgus pokalbius apie XX a. istoriją, architektūrą ir kultūrą, pamažu atsiveria melancholiškojo keliautojo gyvenimo istorija. Austerlicas, nors jau daugybę metų gyvena Londone, nėra anglas. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą jis, pabėgėlis žydų vaikas, gyvybės traukiniu pateko į Velsą. Augęs kalvinistų pamokslininko ir jo žmonos namuose, kuriuose apie jo praeitį buvo nekalbama, tik po daugelio metų, jau suaugęs, sužino savo tikrąją kilmę ir pagaliau supranta, kodėl visada jaučiasi svetimas tarp žmonių. Austerlicas panūsta sekti įkandin nuolat lankančių prisiminimų, kurie pamažu atveria Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto sunaikintą, prarastą XX amžiaus pirmos pusės pasaulį.

Romane „Austerlicas“ W. G. Sebaldas pasakoja apie šaknų, savosios kalbos ir vardo netekusį žmogų, kuris ieškodamas tėvynės, namų, vietos šiame pasaulyje bando išspręsti sudėtingiausią savo praeities mįslę ir sykiu nutapo skausmingą XX a. Europos istorijos panoramą.


„Tai Sebaldo šedevras ir vienas svarbiausių mūsų laikų meno kūrinių.“
John Banville

„Ši sakmė apie vieno žmogaus odisėją per tamsius Europos istorijos amžius – vienas nuoširdžiausių ir labiausiai jaudinančių grožinės literatūros pavyzdžių pokario pasaulyje. Sebaldas – tai XXI a. Joyce'as.“
Times

„Šiame nerimastingame meistriškos formos kūrinyje Sebaldas tarytum pasiekia tobulybę.“
Heinrich Detering


W. G. Sebald (Vinfrydas Georgas Zėbaldas, 1944-2001) – vokiečių rašytojas ir literatūrologas, nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio gyvenęs ir dėstęs vokiečių, austrų, šveicarų literatūrą Didžiojoje Britanijoje. Daugelio literatūros kritikų laikomas vienu svarbiausių savo epochos rašytojų, pretendentas į Nobelio literatūros premiją. Autoriaus kūryba lyginta su J. L. Borgeso, I. Calvino, T. Bernhardo, V. Nabokovo, F. Kafkos darbais. Supindamas tikrus faktus, asmeninius apmąstymus su literatūrine išmone, jis siekė atrasti savitą literatūrinės raiškos formą, kurią vadino dokumentine fikcija, kad galėtų apmąstyti Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto patirtis. Autorius žuvo automobilio avarijoje vos pasirodžius paskutiniam romanui „Austerlicas“, laikomam svarbiausiu jo kūriniu. „Austerlicas“ apdovanotas daugeliu literatūros premijų, įskaitant 2002 m. „Independent Foreign Fiction Prize“ (dabar – „International Booker Prize“). 2020 m. Valstybiniame jaunimo teatre Krystianas Lupa pagal romaną pastatė spektaklį tokiu pat pavadinimu.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, sėkmingai investavęs slaptas santaupas, Sirilas Konrojus netikėtai praturtėja ir savo kukliai gyvenančiai šeimai nuperka Olandų namą – prabangų, ekscentrišką ir įspūdingą pastatą Filadelfijos priemiestyje su visais ten gyvenusios olandų šeimos daiktais. Manydamas, kad elgiasi teisingai, Sirilas nemato, kaip ši staigmena ima gniuždyti kraštutinai asketiškos prigimties katalikę žmoną. Ir ši tėvų vertybių takoskyra lemtingai paveikia sūnaus Danio ir dukters Meivės likimus.

Motinai galiausiai palikus šeimą, o tėvui staiga mirus, brolis ir sesuo sugrąžinami prie neturto ir likę vieni gali pasikliauti tik vienas kitu. Jau suaugę, jie vis grįžta į vaikystės gatvę, prie atšiaurių buvusių namų, ir, negalėdami susitaikyti su praeities negandomis, nirčiai narplioja savąją Olandų namo – lyg tuščio, tėvų santarvės stokojančio kiauto - istoriją. Tačiau, atsiradus prošvaistei atlyginti vaikystės praradimus, atsidavusio brolio ir tarsi motina mylinčios sesers lūkesčiai ima skirtis, Olandų namas lyg bloga lemiantis simbolis ir vėl jiedviem ant pečių ima mesti šešėlį.

„Intymus romanas apie šeimą, pasiaukojimą ir apsėdimą.“
Sunday Times

„Skaitant Ann Patchett prozą galima tikėtis stebuklų.“
New York Times Book Review

„A. Patchett mus nuveda iki tiesos, kuri atrodo tikra kaip gyvenimas.“
Guardian

Ann Patchett (Anė Pačet, gim. 1963) – amerikiečių rašytoja, apdovanota daugeliu literatūros premijų, tokių kaip „PEN/Faulkner Award for Fiction“ ir „Orange Prize for Fiction“ (dabar – „Women's Prize for Fiction“). Jos kūriniai išversti į daugiau kaip 30 kalbų, lietuviškai išleisti romanai „Bel Canto“, „Vieningieji“, „Nuostaba“. A. Patchett gyvena Našvilyje, Tenesio valstijoje, ir yra nepriklausomo knygyno „Parnassus Books“ bendrasavininkė. 2012 metais žurnalas „Time“ autorę paskelbė viena iš 100 įtakingiausių pasaulio asmenybių. „Olandų namas“ – naujausias autorės kūrinys, 2020 m. nominuotas Pulitzerio ir „Women's Prize for Fiction“ premijoms.

Byla, verianti kaip šaltasis metų laikas. Policijos psichologė, praradusi atmintį. Tyrėjas, dingęs be pėdsakų. Žudikas, pasiruošęs naujam grobiui.


Policijos psichologė Hanė Lagerlind-Šion ir jos partneris policijos tyrėjas Pėteris Lindgrenas iškviečiami į mažą, mieguistą Urmbergo kaimelį Švedijos Siormlande dirbti prie „cold case“ bylos: prieš aštuonerius metus Urmbergo miškų akmenyne rasti penkerių metų mergaitės griaučiai. Dabar tyrimas atnaujintas.

Tačiau, jaunai policininkei Malin ir visai tyrėjų komandai nė nespėjus apšilti kojų, šalia miško aptinkama atmintį praradusi basa Hanė, pametusi bene svarbiausią savo darbo įrankį – skrupulingai pildomą dienoraštį. Su ja paskutinįkart matytas Pėteris – dingęs. Negana to, tame pačiame miške netrukus aptinkamas neseniai nušautos ir sumuštos moters kūnas, o netoliese – Hanės sportbatis, aptaškytas krauju. Ar Hanės dienoraštis gali pateikti atsakymus į tyrėjams rūpinčius klausimus? Ar naujoji žmogžudystė kaip nors susijusi su senąja? Ir kaip sudėlioti paslapties dėlionę, kai jos dalys ima nykti tarsi silpnėjanti atmintis?

„...Camilla Grebe meistriškai sudėlioja skirtingas pasakojimo gijas ir perspektyvas į išties įtraukiantį pasakojimą.“
Kerstin Bergman, „Crimegarden“

„Naminis gyvūnas“ teikia didžiulį skaitymo malonumą ir visiškai užvaldo skaitytojų dėmesį.“
Nisse Scherman, „DAST Magazine“

„Šiame romane tvyro siaubo filmo pojūtis. <...> C. Grebe, pasitelkdama kruopščiai nutapytų keistų personažų galeriją, kuria novatorišką pasakojimą.“
Lotta Olsson, „Dagens Nyheter“


Camilla Grebe (Kamila Grebė, gim. 1968) – viena žinomiausių Švedijos kriminalinių romanų autorių. „Naminis gyvūnas“ – antras autorės kūrinys. Švedijos detektyvų akademija 2017 m. jį išrinko geriausiu švedų kriminaliniu romanu, o 2018 m. jis apdovanotas „Stikliniu raktu“ kaip geriausias 2017-ųjų Šiaurės šalių kriminalinis romanas. Leidykla „Baltos lankos“ išleido ir debiutinį C. Grebe'ės romaną „Meilužis ir drugys“ (2017).

Siglufjorduras – idiliškas Islandijos žvejų miestelis, apsuptas fjordų. Šalį krečianti ekonominė krizė priverčia jauną policininką Arį Tourą priimti patį pirmą darbo pasiūlymą ir palikus Reikjavike mylimą merginą, persikraustyti į šiaurę.
Bet Siglufjordurą sergintys kalnai – kaip ir jo gyventojai – atšiaurūs atvykėliui. Aris Touras naujoje vietoje jaučiasi prislėgtas, jo dienos slenka vienodai ir niūriai. Tačiau kai vietinio teatro scenoje randamas negyvas garsus rašytojas, o kitą dieną – sniege iki pusės nuoga, kraujuojanti mergina, Arį lyg vėjo gūsis įtraukia mažos bendruomenės gyvenimas.
Avalanšui užvertus vienintelį išvažiavimą iš miestelio, auga klaustrofobiška įtampa. Gyventojų paslaptys persipina su policijos tyrimu, o išsiaiškinti kas iš tikro buvo nusikaltimų aukos tampa taip pat svarbu, kaip ir surasti žudiką.

Ragnar Jónasson (Ragnaras Džonasonas, g. 1976) – vienas žymiausių Islandijos detektyvų rašytojų, jo knygų parduota daugiau nei 2 milijonai 33 pasaulio šalyse. „Akinantis sniegas“ – pirmoji policininko Ario Touro detektyvų serijos knyga. Romanas pateko į geriausių 2015 m. kriminalinių knygų sąrašą, paskelbtą „The Independent“. Didžiausią įtaką R. Jónassonui padarė Agatha Christie. Jis išvertė į islandų kalbą net 14 jos knygų.

Detektyvų skaitytojo svajonė – atrasti naujų autorių, galinčių papildyti Agathos Christie klasikinių kūrinių seriją jos vertomis istorijomis. R. Jónassonas pelnytai užima šią vietą, o jo Islandija su savo sena pasakojimų tradicija, klimatu ir gamta tampa egzotiška veiksmo vieta ir lygiateise sudėtingų pasakojimų veikėja. Nuošaliame Sigjulfjordure vyksta paslaptingi dalykai...
Tinklalaidės „Nenušaunami siužetai“ vedėjai – Rasa Drazdauskienė ir Ernestas Parulskis

Klasikinė kriminalinė istorija, unikaliai perteikta per islandišką prizmę.
Lee Chilld

Jaudinantis romanas apie meditacijos galią ir kasdienę žmogaus kančią.

2015-ųjų sausis. Pasakojimas prasideda šviesiai: Emmanuelis Carrère'as jaučiasi gyvenantis ramų gyvenimą ir planuoja rašyti subtilią, humoro ir ironijos nestokojančią knygą apie žmogaus santykį su pasauliu ir jogą, praktikuojamą jau ketvirtį amžiaus. Jis leidžiasi į griežtą dešimties dienų meditacijos stovyklą atokioje Prancūzijos gamtoje. Tačiau vos po kelių dienų jo meditacijos kelionė nutrūksta ir po teroristinio išpuolio prieš „Charlie Hebdo“, pražudžiusio draugą, jis turi grįžti į neramumų apimtą Paryžių.

Neramumai neaplenkia ir Emmanuelio gyvenimo: jam diagnozuojamas bipolinis sutrikimas ir paskiriamas radikalus gydymas elektrošoku, jis niekaip negali pamiršti mylimosios, paslaptingai pranykusios iš gyvenimo, tačiau nuolat jam prieš akis išnyrančios kituose kraštuose ir kitose jo kuriamose istorijose, negana to, miršta artimas draugas leidėjas, griūva knygos planai. Balansuodamas ant beprotybės ribos, Emmanuelis bando laikytis ir pabėgėlių krizės akivaizdoje iškeliauja į Graikiją paliudyti migrantų istorijų.

Autofikcinis romanas „Joga“ – tai pasakojimas apie pasaulį ir žmogų, purtomus negandų, apie tai, kaip meditacijos praktikavimas – ir rašymas apie ją – stebėtinai padeda aiškiau pamatyti pasaulį. Labai atvirai, nuoširdžiai ir su humoru „Jogoje“ klausiama, ką reiškia būti iš proto einančiu žmogumi pasaulio beprotybėje.


„Carrère – man įdomiausias šių laikų rašytojas.“
Karl Ove Knausgård

„Jautri skausmingo užsiėmimo, kuris vadinasi gyvenimas, refleksija.“
Elle

„Monumentali knyga apie žmogaus būklę.“
L'Obs


Emmanuel Carrère (Emanuelis Kareras, gim. 1957) – šiuolaikinis prancūzų rašytojas, scenaristas ir kino režisierius, laikomas vienu svarbiausių autofikcijos žanro kūrėjų, lyginamas su norvegų rašytoju Karlu Ove Knausgårdu. E. Carrère sukūrė penkiolika kūrinių, yra apdovanotas daugeliu Prancūzijos literatūros premijų. Jo naujausias kūrinys „Joga“ buvo nominuotas 2020 m. Goncourt'ų premijai.

„Būtų idealu, jei valgytume intuityviai – tiksliai jausdami, kiek ir kokio maisto mums reikia šiuo metu. Deja, dažniausiai valgome tam tikrais nuo dienotvarkės priklausančiais intervalais, nenatūralų, įvairių skonį iškreipiančių medžiagų prisodrintą maistą. Labai dažnai valgome norėdami nusiraminti ar, priešingai, stimuliuoti save, patirti malonumą ar kitaip reguliuoti emocijas, palengvinti bendravimą ir panašiai. Visa tai iškreipia natūralų santykį su maistu ir veda prie valgymo sutrikimų.“
Dr. Julius Neverauskas, gydytojas psichoterapeutas ir neurologas

Perskaitę šią knygą apie dažniausius valgymo sutrikimus, susipažinsite su žurnalisčių Gintarės Jankauskienės ir Justinos Mikeliūnaitės parengtomis sveikstančiųjų istorijomis, o išsamiuose gydytojų Juliaus Neverausko ir Neringos Rogalskytės komentaruose rasite veiksmingų, sėkmingai taikomų šiuolaikinės psichiatrijos ir psichoterapijos gydymo metodų bei patarimų.

Taip pat sužinosite, kaip suvaldyti emocinį valgymą, ar galime įveikti nenumaldomą greitojo ir perdirbto maisto norą, kaip pasiruošti persivalgymo atkryčiui, kokių veiksmų imtis, jei valgymo sutrikimu serga artimas žmogus.

Knygoje specialistų dėmesys skiriamas penkiems dažniausiems valgymo sutrikimams:
- emociniam valgymui;
- anoreksijai;
- bulimijai;
- priepuolinio persivalgymo sutrikimui;
- ortoreksijai (liguistam požiūriui į sveiką mitybą).


Nelikite vieni su liga – ji gali būti už jus stipresnė. Prašykite artimųjų ir specialistų pagalbos. Laimė, padėti sau ir pasveikti nuo valgymo sutrikimų įmanoma.

„Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių“ – pirmas nuoseklus kultūrinis vadovas po daugiakonfesinį ir daugiatautį Vilnių. Nuolat pabrėžiama, kad Vilniuje sugyveno krikščionybė, judaizmas ir islamas, tačiau ne tik tai, bet ir ilgalaikė Rytų ir Vakarų, arba graikų ir lotynų, krikščioniškųjų tradicijų kaimynystė Lietuvos sostinėje yra išskirtinė Europoje. Knygoje kalbama apie Rytų ir Vakarų krikščionybės palikimą ir dabartį Vilniuje, suprantamai atskleidžiamos ir susiejamos su šių dienų patirtimi pamirštos arba dabarties kasdienybei tolimos kultūros vertybių prasmės.

Ši knyga nėra krikščionybės Vilniuje ar Lietuvoje istorija, nors joje gausu istorinių nuorodų. Tai bandymas pamatyti Vilniuje ne tik miesto grožį, bet ir jo prasmę, atrasti ryšius, siejančius dailias menines formas su kultūron įaugusiu tikėjimu, jo pasakojimais, simboliais ir ženklais.

Knyga siekia atgaivinti pasivaikščiojimų žanrą ir urbanistiniame Vilniaus audinyje išskirti su religiniu miesto gyvenimu susijusias temas. Pasivaikščiojimų žanras turėtų skaitytoją įspėti ir apie kitą knygos savitumą - tai ne žinynas, o asmeniškas pasakojimas, kuriame nestinga įspūdžių, nuomonių ir prisiminimų.


„Daug kartų suplėšytas Lietuvos istorijos ir kultūros audinys išsaugojo nenutrauktas gijas, kurios kaip mitinės Ariadnės siūlas gali padėti rasti taką prie gyvojo vandens versmių, be kurių Vilnius nebūtų tuo, kas jis yra – vienas iš didžių Europos miestų, kurio nepažįstant ir nežinant apie čia besiskleidusią įvairialypę krikščioniškąją tradiciją neįmanoma kaip reikiant suprasti ne tik Lietuvos, bet ir Europos.“
Irena Vaišvilaitė


Irena Vaišvilaitė (g. 1954) kultūros istorikė, Lietuvos ambasadorė prie Šventojo Sosto, dėsto Vilniaus universitete. Tyrinėja XVII ir XX a. kultūros istoriją, ypač domisi religiniais kultūros aspektais.

Kodėl moterys kalbesnės už vyrus? Kodėl jos prisimena smulkiausias barnių detales, o vyrai neprisimena net pačių barnių? Kodėl kaip įmanydamos vengia konfliktų? Kodėl dvigubai dažniau nei vyrai serga depresija?

Atsakymai į šiuos ir begales kitų tiek moterims, tiek vyrams svarbių klausimų – knygoje „Moters smegenys“. Per dešimtį metų šis „New York Times“ bestseleris buvo išverstas į daugiau nei trisdešimt kalbų, visame pasaulyje parduota beveik milijonas knygos egzempliorių. Gilindamasi į moters smegenų prigimtį ir patirtį, Louann Brizendine siūlo moksliniais tyrimais paremtą gidą, paaiškinantį, kaip moterys mąsto, ką vertina, kaip bendrauja ir, svarbiausia, ką ir kodėl myli. Žaismingu, skaitytojams lengvai prieinamu stiliumi autorė seka moters smegenų raidos istoriją, akcentuodama svarbiausius moters gyvenimo etapus: vaikystę, paauglystę, romantinių santykių mezgimą, nėštumą, gimdymą ir vaikų auginimą, menopauzę ir gyvenimą po jos.

„Louann Brizendine – tikra savo srities lyderė, pasitelkianti medicinos mokslą, kad padėtų pacientėms. Dabar ji nori pasidalinti įgytomis žiniomis. Rezultatas – aktuali, įžvalgi, lengvai skaitoma ir visokeriopai nuostabi knyga.“
Sarah Blaffer Hrdy

„Akis atveriantis pasakojimas apie žmogaus elgesio biologiškumą. Šiai knygai lemta tapti lyčių studijų klasika.“
Marilyn Yalom

Dr. Louann Brizendine (Luana Brizendain, gim. 1952) – garsi akademikė, neuropsichiatrė. Būdama prestižinio Jeilio universiteto rezidentė ir Medicinos fakulteto dėstytoja, ji pastebėjo, kad beveik visi tuometiniai neurologijos tyrimai grindžiami išskirtinai vyrų pacientų duomenimis. Tai paskatino L. Brizendine 1994 m. Kalifornijoje įsteigti Moterų nuotaikos ir hormonų kliniką – pirmą tokią JAV, – kur iki šiol tiriamos moterų smegenų funkcijos. Šiuo metu Brizendine yra klinikos direktorė, jos specializacija – tokios disciplinos kaip hormonų neurobiologija, nuotaikos ir nerimo sutrikimai. Autorė su vyru ir sūnumi gyvena San Fransiske.

„Toks gyvenimas tebuvo žaidimas, laiko stūmimas, mirtis apskritai neegzistavo. Iš visko juokėmės, net ir iš jos, ir tai nebuvo kvaila, nes juokas visada laimi...“

Penktoji autobiografinių romanų ciklo „Mano kova“ knyga „Kartais turi lyti“ pasižymi gaivališku nuoširdumu. Karlas Uvė išvyksta į Bergeną studijuoti Rašymo meno akademijoje. Mokslai atneša didžiulį nusivylimą: vaikino užmojai platūs, tačiau suvokimas dar menkas, ir iš studijų nieko neišeina. Apsiginklavęs, regis, visai nepagrįstu atkaklumu, jis toliau daug skaito ir rašo. Karlo Uvės pažįstami vienas po kito debiutuoja ir tampa rašytojais, o jis pats bando susitaikyti su mintimi, kad bus jei ne kūrėjas, tai bent gabus literatūros kritikas. Jo rašymo stilius keičiasi. Keičiasi ir santykis su pasauliu. Romane pasakojama apie užsimezgusias tvirtas draugystes, sudėtingą ir gyvenimą aukštyn kojomis apverčiančią meilę ir vėl grįžtama prie egzistencinių išgyvenimų, paskatinusių rašytoją sukurti šį romanų ciklą.

Visame pasaulyje išgarsėjusiame šešių autobiografinių romanų cikle „Mano kova“ Karlas Ove Knausgårdas šokiruojamai atvirai aprašo savo paties, o ne išgalvotų personažų gyvenimą, tačiau kiekviena ciklo knyga skaitoma kaip talentingai parašytas, tvirtais siužeto siūlais sukabintas romanas. Savito stiliaus pasakojime autorius supina intymias kasdienio gyvenimo detales su pamatiniais klausimais apie atmintį, meilę, priklausomybes, mirtį ir kūrybą. Šis literatūros šedevras suteikia galimybę pažinti vieną originaliausių šių dienų rašytojų.

„Didžioji literatūra, lygintina su Marcelio Prousto, Roberto Musilio, Thomo Manno kūriniais.“
Berlingske Tidende

„Knyga be tabu.“
NDR Kultur

„Kaip jis sugeba rašyti taip pagaviai? Šviežia, keista, išskirtinė skaitymo patirtis.“
Kevin Canfield

„Tikresnis už patį gyvenimą.“
La Repubblica

Karl Ove Knausgård (Karlas Uvė Knausgordas, gim. 1968) – garsiausias šiuolaikinis norvegų rašytojas, Norvegijoje vadinamas fenomenu, kai kurių literatūros kritikų laikomas talentingiausiu šių laikų prozininku, stiliumi lyginamas su Marceliu Proustu. Labiausiai pasaulyje išgarsėjo šešių romanų ciklu „Mano kova“, Norvegijoje pasirodžiusiu 2009-2011 metais. Šis ciklas literatūros kritikų vertinamas kaip vienas svarbiausių šiuolaikinės literatūros kūrinių, atspindinčių ryškią pastarųjų metų literatūros tendenciją – rašyti ilgas, tęstines, į kelių tomų sagas išsiplėtojančias tų pačių veikėjų istorijas. Pasak literatūros kritikų, K. O. Knausgårdas išplėtė grožinės literatūros ribas ir XXI a. prikėlė autorių, kurio mirtis buvo skelbiama dar XX a. viduryje.

Neįtikėtinas įvykis skrydžio Paryžius–Niujorkas metu 2021 m. kovą aukštyn kojomis apverčia šimtų jo keleivių gyvenimus. Patekę į galingą audrą, galiausiai jie saugiai nusileidžia, bet nė vienas nenutuokia, kad audra buvo toli gražu ne įprasta. 2021 m. birželį tarsi iš niekur danguje pasirodo lėktuvas, identiškas jau nusileidusiam prieš tris mėnesius, su identiškais keleivių antrininkais. Tarp jų – Bleikas, nepriekaištingos reputacijos šeimos galva ir... samdomas žudikas; Džoana, į savo silpnybių spąstus pakliuvusi talentinga advokatė; šešiasdešimtmetis architektas Andrė ir jo perpus jaunesnė mylimoji kino montuotoja Liusi; Viktoras Mizelis, iš niekam nežinomo rašytojo staiga tapsiantis kultiniu „Anomalijos“ autoriumi. Daugelis jų manėsi gyvenantys dvilypį gyvenimą. Nė vienas neįsivaizdavo, kokią ypatingą reikšmę ši frazė įgaus po lemtingojo skrydžio.

Romane „Anomalija“, supynus logiką, fikciją ir šiek tiek magijos, meistriškai žongliruojama įvairiais literatūros žanrais, nestokojant ironijos ir humoro keliami provokatyvūs klausimai apie žmonijos egzistenciją, realybę, tikėjimą, likimą, laisvą valią ir tyrinėjamos iš pirmo žvilgsnio neįžvelgiamos žmogaus esybės pusės.

„Įspūdingas minties eksperimentas. Socialinė satyra, už kurios slypi sudėtingi filosofiniai klausimai. Šis romanas neįkainojamas.“
Times Literary Supplement

„Skaitydami virpančia širdimi nenustosite spėlioti, stebėtis ir – svarbiausia – mąstyti.“
Sam Miller

„Sąmojingas, didelės erudicijos, galvą susukantis kūrinys, tikras malonumas nuo pradžios iki pabaigos.“
Nicolas Mathieu

Hervé Le Tellier (Hervė Le Teljė, gim. 1957) – prancūzų rašytojas, žurnalistas, matematikas. Jis yra eksperimentinės literatūrinės grupės „Oulipo“, kurią sudaro rašytojai ir matematikai, narys. H. Le Tellier yra sukūręs daugybę literatūros kūrinių, bet svarbiausiu laikomas romanas „Anomalija“. Už jį 2020 m. autoriui įteikta Goncourt'ų premija ir vien Prancūzijoje parduota per milijoną romano egzempliorių. Kad ir kurioje šalyje pasirodytų, romanas sulaukia didžiulės sėkmės. Tai vienintelis prancūzų autoriaus kūrinys, atsidūręs „Der Spiegel“ bestselerių viršūnėje – Vokietijoje parduoda virš 100 000 jo egzempliorių. Romanas verčiamas į daugiau kaip 40 kalbų.

„Senoji tapatybė jo nebedomino. Nuslydo nuo pečių lyg senas, sunkus ir nepatogus paltas. Kas jis toks buvo ištisus dešimtmečius, jaudino kažką kitą, bet jau nebe jį.“

Roko žvaigždė Aleksas Bličas jau miręs, bet jo paslaptis vis dar gyva. Ji rūpi įvairiausio plauko žmonėms – nuo kino prodiuserių iki garsenybių ir detektyvų, bet atskleisti ją gali tik Vernonas Subutexas. Paskutinį kartą matyto karščiuojančio ant vienos iš miesto kalvų, jo ieško pusė Paryžiaus demimondo. Buvęs kultinės muzikos įrašų parduotuvės savininkas, kažkada pašėlęs rokeris, širdžių ėdikas, bankrutavus parduotuvei, bankrutavo ir pats. Atsidūręs Paryžiaus gatvėse, tapo benamiu. Vernonas mokosi gyventi gatvėje globojamas įkyraus girtuoklio Šarlio ir atsiriboja nuo išorinio pasaulio, nebeturėdamas nei asmeninių ambicijų, nei ateities planų.

„Puiki ir aktuali, giliai humanistinė knyga, privertusi atpažinti daugelį gyvenime sutiktų tipažų, analizuojanti viduriniosios klasės žlugimą, vibruojanti mano kartos iliuzijų praradimu, o tuo pat metu skambanti nuostabiausia muzika.“
Kristina Sabaliauskaitė

„Universalus iš godulio, baimės, kietaširdiškumo pamišusios visuomenės portretas.“
Eileen Battersby

„Šį romaną gali vartyti tarp pirštų kaip brangakmenį: dienos šviesoje jis sutviska vis nauja spalva.“
Marie-Laure Delorme

„Virtuoziška… Despentes romanai – rokenroliškas linktelėjimas Balzaco arba Zola kūrybai.“
Times Literary Supplement

Virginie Despentes (Viržini Depant, gim. 1969) – prancūzų rašytoja ir kino režisierė, parašiusi per 15 grožinių kūrinių ir apdovanota daugeliu prancūzų literatūros premijų. Jos esė „King Kong Théorie“ (2006) tapo vienu svarbiausių šių dienų feminizmo manifestų. Didžiausios sėkmės tarptautiniu mastu sulaukė trilogija „Vernonas Subutexas“: ji išversta į daugiau kaip 20 kalbų, o vien Prancūzijoje parduota per milijoną jos egzempliorių. Pirmoji trilogijos knyga „Vernonas Subutexas 1“ („Baltos lankos“, 2020) pateko į trumpąjį 2018 m. „Man Booker International“ sąrašą. „Vernonas Subutexas 2“ – antroji trilogijos knyga, pasirodanti lietuviškai.

„Pamąsčiau, kad dar tokiai daugybei dalykų esu per maža, bet niekas nepasako, kada būsiu pakankamai didelė, kiek centimetrų staktoje reikia pasiekti, ir paprašiau Dievo: gal Jis galėtų pasiimti ne mano triušį, bet mano brolį Matisą – „amen“.“

Olandijos kaime, reformatų tikėjimą išpažįstančių ūkininkų šeimoje, kurioje švaistymas ir lengvabūdiškumas prilyginamas nuodėmei, auganti dešimtmetė Jopė klaidžioja niekieno žemėje tarp vaikystės ir suaugusiųjų gyvenimo ir pasaulį patiria savitu būdu: oda jusdama nuo šaltų žiemų apsaugantį karvių tešmenų tepalą, šūkaudama raudonio žodžius, kurių nerasi Biblijoje, su broliais ir seserimi padėdama atlikti ūkio darbus. Kai likus kelioms dienoms iki Kalėdų šeimą sukrečia siaubinga netektis, kiekvienas ją išgyvena savaip. Sielvarto surakinti tėvas ir motina nepastebi, kaip trys vaikai pamažu išklysta iš vėžių. Jausdamasi kalta dėl nelaimės ir nebenusivilkdama savo raudonosios striukės, Jopė įsisuka į trikdančių fantazijų ir patirčių pasaulį, savyje atranda vis gilėjančią tamsą, kuri grasinasi sunaikinti jos ir jos artimųjų pasaulį.

„Vakaro nejauka“ – makabriško grožio romanas, vaizduojantis nekasdienišką kaimiškosios gyvensenos pusę ir dekadansą, parašytas poetiška, vibruojančia kalba, persmelktas sunkių klausimų apie seksualumą, tikėjimą ir egzistencijos skausmą, nepakeliamybę ir baigtį.

„Vienas iš geriausių kada nors skaitytų debiutų. Jį jau dabar galima laikyti klasika.“
Max Porter

„Virtuoziškas romanas. Šokiruojantis romanas. Visiškai prikaustantis dėmesį. Nors jame gausu sudėtingų, trikdančių įvykių, Rijneveld pasaulį parodo naujai. Kasdienybėje įžvelgia šį tą nuostabaus ir ypatingo.“
Ted Hodgkinson, 2020 m. „International Booker Prize“ komisijos pirmininkas

Marieke Lucas Rijneveld (Marikė Liukas Reineveld, gim. 1991, pasirinkę būti pristatomi daugiskaitos trečiojo asmens įvardžiu) – vieni iš talentingiausių Nyderlandų jaunųjų rašytojų, augę ūkininkų reformatų šeimoje Šiaurės Brabanto provincijoje. 2015 m. debiutavo poezijos rinkiniu „Veršelio plėvė“ („Kalfsvlies“), kuris pelnė „Cornelis Buddingh“ literatūros premiją. Už debiutinį romaną „Vakaro nejauka“ 2020 m. buvo apdovanoti „International Booker Prize“ literatūros premija ir tapo jauniausiais istorijoje šios premijos laureatais. Rijneveld gyvena Utrechte, ten kuria ir dirba pieno ūkyje.

„Kas nėra klausęs savęs: ar tik aš nesu pabaisa, ar tai ir yra būti žmogumi?“

Romano pasakotojas Rodrigas S. M. pradeda dėstyti kiek paslaptingą, keistą ir trikdančią Makabėjos, vienos iš likimo nuskriaustųjų, istoriją. Ji gyvena skurdžiame Rio de Žaneiro rajone, dirba mašininke, mėgsta žiūrėti filmus kino teatre, gerti kokakolą, gavusi menkutę algą kartais nusiperka rožę. Norėtų būti panaši į Merliną Monro, bet yra negraži, nuolat alkana, paliegusi ir nemylima. Tačiau kad ir kokia nelaiminga atrodytų iš pažiūros, viduje ji laisva, nes nė nenutuokia, kad jos gyvenimas galėtų būti kitoks. „Žvaigždės valanda“ – romanas, paneigiantis išankstines žmogaus nuostatas apie skurdą, tapatybę, meilę, grožinės literatūros meną ir priartinantis prie gyvenimo paslapties branduolio.

„Claricės Lispector – sfinksės, kerėtojos, šventosios baisūnės – atgimimas yra vienas svarbiausių XXI a. literatūrinių įvykių.“
New York Times

„Viena iš neatrastų XX a. literatūros milžinių. Jos kūryba rikiuojama šalia Flanno O'Brieno, Jorgės Luiso Borgeso, Fernando Pessoos palikimo.“
Colm Tóibin

„Nepriekaištinga ir nesuklasifikuojama... Spalvinga, kultūringa, niūri Lispector yra XX a. menininkės simbolis. Ji priklauso tam pačiam panteonui kaip Franzas Kafka ir Jamesas Joyce'as.“
Edmund White

„Viena paslaptingiausių XX a. rašytojų.“
Orhan Pamuk

„Lispector turi deimanto kietumo intelektą, vizionierės instinktą ir humoro jausmą, kuris laviruoja tarp naivios nuostabos ir išdykėliškos komedijos.“
Rachel Kushner

„Genialumu prilygsta Vladimirui Nabokovui.“
Jeff Vandermeer

„Ar išdrįsiu pasakyti? Jei jau jos kūryba sujaudina, tai sujaudina taip, kaip jokia kita kada nors skaityta literatūra.“
Benjamin Moser

Clarice Lispector (Klarisė Lispektor, 1920-1977) – iškiliausia XX a. brazilų rašytoja, tituluojama svarbiausia žydų autore po Kafkos, vadinama rašytoja, kuri „atrodė kaip Marlene Dietrich ir rašė kaip Virginia Woolf“, viena žinomiausių, bet mažiausiai suprastų Lotynų Amerikos autorių. Gimė Vakarų Ukrainoje, bet dėl antisemitizmo su šeima 1922-aisiais persikėlė į Braziliją. Užaugo Resifėje, vėliau, persikėlusi į Rio de Žaneirą, studijavo teisę. Kartu su vyru diplomatu gyveno Italijoje, Šveicarijoje, Anglijoje, JAV, su juo išsiskyrusi 1959-aisiais grįžo į Rio de Žaneirą. Būdama 23-ejų parašė pirmą romaną „Arti laukinės širdies“ („Baltos lankos“, 2020), Brazilijoje tapusį literatūros sensacija. Už šį romaną ji gavo presitižinę „Graca Aranha“ literatūros premiją ir Brazilijoje tapo žinoma kaip „uraganas Klarisė“. „Žvaigždės valanda“ – paskutinė rašytojos knyga, išleista jai esant gyvai, – laikoma bene svarbiausiu jos kūriniu. Jos kūrybinį palikimą sudaro devyni romanai, septyni apsakymų rinkiniai, penkios knygos vaikams. Labiausiai C. Lispector vertinama už revoliucingą kalbą, išskirtinį literatūrinį stilių, taiklų veikėjų, dažniausiai moterų, vidinio pasaulio atskleidimą.

„...geriau nepasakysi.“ Tai ne tik paskutinis romano „Aitvarai“ (1980) sakinys, bet ir apskritai paskutinis išspausdintas Romaino Gary žodis. Parašęs romaną „Aitvarai“, jis nusižudė, o priešmirtiniame raštelyje vėl grįžo prie šios minties: „Tai kodėl? Galbūt atsakymo reikia ieškoti <...> paskutiniuose mano paskutinio romano žodžiuose: „Nes geriau nepasakysi.“ Aš pagaliau visiškai išsisakiau.“

„Aitvarai“ – pasakojimas apie prancūzo Liudo gyvenimo meilę lenkaitei Lilai Bronickai. Tai dar viena Romeo ir Džuljetos istorija, išsiskleidžianti pasipriešinimo kovos fone, okupuotoje Šiaurės Prancūzijoje. Anksti netekusį tėvų Liudo augina ir globoja dėdė Ambruazas Fleri – keistuolis kaimo laiškanešys, didis aitvarų meistras. Apdovanotas „besaike“, genialia atmintimi mažasis Liudo jau niekada neužmirš Lilos – merginos, gyvenime siekiančios nuveikti „ką nors didingo ir... baisiai svarbaus“:

„Ir aš buvau pasirengęs viską paaukoti, kad išsaugočiau jos akyse pačių nuostabiausių aukštumų didybę. Šiaip ar taip, draugavau su mergina, kurios stabas, sergantis džiova Šopenas, išvyko žiemą numirti į drėgnąją Maljorką dėl Žorž Sand užgaidos ir kuri blizgančiomis, vilties kupinomis akimis man primindavo, kad du didieji rusų poetai, Puškinas ir Lermontovas, žuvo dvikovose <…>, kad Helderlinas išprotėjo iš meilės, o fon Kleistas nusižudė kartu su savo mylimąja.“

Įsimylėjėlius išskiria prasidėjęs karas ir okupacija. Liudo gina savo šalį ir žmogiškąsias vertybes, mėgina susigrąžinti meilę, o jam prieš akis visad iškyla didingų aitvarų, nuolat besiveržiančių aukštyn, vaizdas...

Romain Gary (Romenas Gari, 1914-1980) – vienas reikšmingiausių visų laikų prancūzų rašytojų, gimęs ir vaikystę leidęs Vilniuje. Jis – vienintelis istorijoje prancūzų autorius, literatūrinę Goncourt'ų premiją pelnęs dukart. Pirmąją – 1956 m. už romaną „Dangaus šaknys“, antrąją – 1975 m. už romaną „Gyvenimas dar prieš akis“, pasirašytą Emile'io Ajaro slapyvardžiu.

„Mūsų meilė buvo toks gilus sapnas, kad niekam, nė vienam iš retų aplinkoje pasitaikiusių perspėjimų nepavyko manęs pažadinti. Groteskiškiausias košmaras. Bevardė prievarta.“

XX a. devintojo dešimtmečio vidurio Paryžiuje trylikametė V., auginama išsiskyrusios mamos, knygomis bando užpildyti tuštumą, kurią paliko tylos siena atsitvėręs tėvas. Per vieną vakarienę ji susipažįsta su G. – garsiu rašytoju, apie kurio skandalingą reputaciją nė nenutuokia. Penkiasdešimtmečio vyro charizma, panašumas į budistų vienuolį ir rodomas dėmesys iškart patraukia negražia save laikančią merginą. Ji greitai sulaukia laiško, kuriame G. pareiškia „privalantis“ pasimatyti. Netrukus nenuilstančiam, meilingam G. pavyksta įtikinti V. ir ši, vos sulaukusi keturiolikos, jam atsiduoda.

Ir kaip siaubingai V. nusivilia supratusi, kad G. nuo senų laikų kolekcionuoja paaugles meilužes ir meilužius, o šalyse, kur į nepilnamečių apsaugą žiūrima pro pirštus, mėgaujasi sekso turizmu. Už meilikaujančio menininko kaukės slypi grobuonis, užtariamas dalies literatūros pasaulio atstovų. Kol G. rašo jų meilės istorija paremtą romaną, V. stengiasi išsivaduoti iš jo įtakos gniaužtų. Išsiskyrus kančių keliai nesibaigia: rašytojas ir toliau kankina V., rašydamas knygas apie jųdviejų santykius ir persekiodamas ją laiškais.

Praėjus trisdešimčiai metų vienos iš didžiausių prancūzų leidyklų „Julliard“ vadovė Vanessa Springora (g. 1972), nuostabiai valdydama kalbą, pristato išskirtinius ir įžvalgius atsiminimus apie tai, kaip žinomas prancūzų rašytojas Gabrielis Matzneffas (g. 1936) užgrobė jos paauglystę. Ji aprašo nepaliaujamas manipuliacijas ir gąsdinantį situacijos dvilypumą, kurį patiria nesipriešinanti, įsimylėjusi nepilnametė auka. Ji taip pat kritikuoja tuomet Prancūzijoje vyravusį konformizmą ir kai kurių visuomenės sluoksnių nuolaidžiavimą įžymioms intelektualinio elito asmenybėms. Šie atsiminimai – ne tik ano laiko, bet ir šių dienų atspindys, universalus pasakojimas apie seksualinę galią ir manipuliaciją, traumą, išsilaisvinimą ir nuosavos istorijos susigrąžinimą.


„Aštrūs tarytum peilio ašmenys, į paširdžius kertantys atsiminimai. Šis skausmingas ir sykiu galingas tekstas veikia kaip atpildas."
Kate Elizabeth Russell

„Istorija primena paktą su nelabuoju. Ją išrašyti – tai išvaryti velnią. Ją perskaityti – tai visomis išgalėmis paremti šį išsižadėjimą ir pabusti iš letargo, kuris kartu su konformizmu, abejingumu ir susitaikymu dažnai grasina mus užliūliuoti.“
Elodie Pinel

„Šaltakraujiškai atskleisdama seksualinės prievartos mechanizmus, Springora geba peržengti vieno asmens interesus ir kvestionuoja visuomenės elgesį. Šia prasme „Abipusiu sutikimu“ – daug daugiau nei vieno žmogaus išpažintis.“
Nicole Grudlinger

2022 m. JURGOS IVANAUSKAITĖS PREMIJA

2022 m. EUROPOS SĄJUNGOS LITERATŪROS PREMIJOS NOMINACIJA

2021 m. KŪRYBIŠKIAUSIŲ KNYGŲ DVYLIKTUKAS

„Užtat katinų akys – galbūt žiauriausia ir maloniausia, ką galima patirti iki mirties: jų išgaubtame stikle niekada neatsispindi tavo atvaizdas <…>. O po stikliniais gaubtais saugomi didžiausi ir galbūt vieninteliai pasaulio stebuklai – ant smaragdinio, gintarinio ar varinio audinio padėti ryškūs juodi žetonai, dieną virstantys kompasais, rodančiais Mirties ir Gyvybės kryptį. Taip man atrodo! Dovanokite! Jūs galite šiam jausmui nepasiduoti. Turbūt tai įmanoma. Turbūt.“

Scenos darbininko Šarlio, šios knygos pagrindinio veikėjo ir pasakotojo, žodžiais tariant, tai romanas apie pirmąjį tikrą teatrą, nes jame vaidinama iki galo – iki mirties. Tokie teatrai esą kuriasi juodžiausiais negandų metais, kad atpirktų žmonijos nuodėmes. Į romano sceną žengę aktoriai atkartoja istoriškai realiai Viduramžių spektakliuose vaizduotą Paryžiaus vyskupo šventojo Dionizo kankinimo istoriją: juos degina, plaka, atiduoda suėsti laukiniam žvėriui. Šį pasakojimą galima skaityti kaip nužudytos dukters gedinčio tėvo elegiją, kaip nuorodų į Bibliją, Karolingų kultūrą ir grožinę literatūrą kupiną skaistyklos alegoriją, kaip apsimetėlio pranašo perspėjimą apie Europos kultūros pabaigą arba kaip odę katinams, atsiųstiems grumtis su Velniu.

Žodingas, daugiasluoksnis, intelektualus idėjų romanas „Ch.“ (siūloma tarti „cha“) provokuoja skaitytojus pačius nuspręsti, ką jie skaito. Ironiškai, kartais groteskiškai ir absurdiškai kviečiama kartu mąstyti apie mirties kultūrą ir jos prasmę, pareigos reikšmę, meno paskirtį ir Vakarų kultūros vertybinius pamatus, vadinamąją „mažojo žmogaus“ idėją, amžiną, nesiliaujančią dieviškųjų ir demoniškųjų pradų kovą.

„Išmanioji katinologija grūste su martirologija. Po šlakelį Radzevičiūtės, Kondroto, Bulgakovo, Kafkos ir Joyce'o, sumaišyta, bet nesuplakta. Vietoj alyvuogės – 1001 Vaisetos patentuotas palyginimas. Ir žvirblio plunksnele sklendžianti kriminalinės kronikos nuoplaiša, pūstelėta tyčinio naratoriaus familiarumo. Autorius pasinaudojo senu barmenų triuku atverti baimių užkaborius mažo įžvalgiojo pertarais.“
Literatūrologas prof. Paulius Vaidotas Subačius

„Antikos tragedijos, Viduramžių misterijos, daugybė įvairiais laikais ir įvairiose vietose parašytų knygų kalba apie kelionę link didžiausios mūsų gyvenimo paslapties – mirties. Ar kas, be mūsų, dar stebi tą kelionę, ją kreipia, joje dalyvauja? To tikrai nežinome. Mūsų kalbėjimas yra vienintelis tos kelionės pėdsakas, primenantis trupinius girioje, siūlą labirinte, iš aukštai atplevenusią plunksną ar spaudinio skiautę. Kultūra mums paliko daugybę gyvenimo kelionės ir mirties paslapties metaforų, bet nė nuo vienos jų, o ir nuo visų kartu netampa nei šviesiau, nei tamsiau. Paslaptis išlieka neįžvelgiama.“
Kultūros istorikė prof. Irena Vaišvilaitė

Tomas Vaiseta (gim. 1984) – rašytojas ir istorikas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas. Jo debiutinis apsakymų rinkinys „Paukščių miegas“ (2014) pateko į Metų knygos rinkimų knygų suaugusiesiems penketuką ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto skelbiamą kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Romanas „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“ (2016) įtrauktas į Metų knygos rinkimų knygų suaugusiesiems penketuką. Autorius parašė dvi istorines monografijas: „Nuobodulio visuomenė“ (2014) ir „Vasarnamis“ (2018). Jis apdovanotas Kazimiero Barėno ir Jurgio Kunčino vardo literatūros premijomis.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Neįvardytos jūros neįvardytoje saloje vienas po kito dingsta objektai: skrybėlės, kaspinai, rožės, laivai, paukščiai, muzika… O su jais išsitrina ir salos gyventojų atsiminimai. Nustoję egzistuoti objektai daugumai jų praranda bet kokią reikšmę ir yra pradanginami iš saliečių kasdienybės – užkasami sode, sudeginami ar atiduodami atminties policijai. Bet saujelei turinčių gebėjimą neužmiršti tenka gyventi apimtiems nuolatinės baimės. Nes atminties policijos darbas – surasti atsimenančius ir padaryti viską, kad tai, kas išnyko, liktų užmiršta.
Pagrindinė romano veikėja, jauna salos rašytoja, sužinojusi, kad jos knygos redaktorius atsidūrė atminties policijos akiratyje, pasiryžta jam padėti. Regis, vienintelis jųdviejų išsigelbėjimas – tai jos rašomas romanas, nelyg priešnuodis užmarščiai. Kas gi žino, kas pranyks rytoj?

„Atminties policija“ – tai įtaigus alegorinis pasakojimas apie atminties galią, praradimo skausmą, visa ko laikinumą, nuolatinę ir nesustabdomą pasaulio kaitą, nepalaužiamą žmogaus valią priešintis blogiui ir kovoti už išlikimą.

„Romanas, skatinantis į visa pažvelgti kitomis akimis. <…> Retas drąsios vizijos pavyzdys.“
Madeleine Thien

„Ogawos pasakojime justi George'o Orwello „1984-ųjų“, Ray'aus Bradbury'io „451° Farenheito“, Gabrielio Garcios Marquezo „Šimto metų vienatvės“ temų atšvaitai, bet „Atminties policija“ turi visiškai savitą balsą ir pasakojimo įtaigą.“
Time

„Laikui nepavaldi sakmė apie kontrolę ir netektį, kuri šiandien atrodo aktualesnė nei bet kada.“
Guardian, Best Books of the Year


Yoko Ogawa (Joko Ogava, gim. 1962) – viena reikšmingiausių šiuolaikinių japonų rašytojų, laimėjusi visus svarbiausius japonų literatūros apdovanojimus, įskaitant ir Akutagawos. Iš viso parašė daugiau kaip 40 kūrinių. Romanas „Atminties policija“ – antras autorės kūrinys lietuvių kalba, Japonijoje pasirodęs dar 1994-aisiais ir iki šiol nepraradęs aktualumo. Jis tapo 2020 m. „International Booker Prize“ ir 2019 m. „National Book Awards“ finalininku, buvo įtrauktas į „New York Times“ 2019 m. svarbiausiųjų šimtuką. Leidykla „Baltos lankos“ yra išleidusi ir Y. Ogawos romaną „Begalinė lygtis“.

„Mano žmona vienu metu buvo apsiaustas, burtų lazdelė, triušis ir skrybėlė. Kaip viena moteris gali vairuoti lėktuvą, mylėti mane, gelbėti kalaitę, pakęsti „Egzelciorą“, ištrykšti iš sniegynų ir vandenų, tikėti kažkokio paukštelio galiomis, viskam suteikdama gyvenimo geismo ir laimės skonį To aš nežinojau.“

Jau dveji metai Polis Hansenas atlieka bausmę Monrealio kalėjime. Kameroje jis įkurdintas drauge su Patriku Hortonu iš „Hells Angel“ gaujos, atliekančiu bausmę už žmogžudystę. Retkarčiais Polį aplanko jo mylimiausi mirusieji: žmona indėnė Vainona, tėvas danų pastorius Johanas ir didelių juodų akių kalaitė Nukė.

Žvilgsnis į praeitį: Polis Hansenas – „Egzelcioro“ daugiabučio prižiūrėtojas, ten jis atlieka meistro, durininko, sargo ir – dar labiau – sielų taisytojo ir liūdinčiųjų guodėjo pareigas. Kai nereikia skubėt į pagalbą „Egzelcioro“ gyventojams ar rūpintis kitais darbais, laiką leidžia su Vainona. Savo pilotuojamu nedideliu lėktuvu Vainona skraidina Polį aukščiau debesų, į atvirą dangų. Bet netrukus viskas pasikeičia.

Smėliu užpustyta bažnyčia paplūdimyje, asbesto kasyklos po atviru dangumi, sidabraspalvės upės vingiai, gaudžiančių vargonų garso bangos, kino teatro „Le Spargo“ šešėliai – šioje mozaikoje po truputį skleidžiasi vieno gyvenimo istorija, kupina meilės artimui, gailestingumo, žmogiškosios silpnybės ir stiprybės, noro surasti savo vietą ir maišto prieš visas neteisybės formas.

„Skaitymo malonumas, mintyse jau virstantis filmu.“
Virginie Despentes

„Dubois kuria tragikomišką pasaulį, virtuoziškai valdydamas kasdienybės absurdą ir poeziją.“
Le Point

„Graži, tyra, melancholiška, pilna nevilties ir keistos paguodos knyga.“
Télérama

„Dubois humanizmas prabyla į pačią širdį.“
Bibliobs


Jean-Paul Dubois (Žanas Polis Diubua, gim. 1950 Tulūzoje) – vienas svarbiausių šiuolaikinių prancūzų rašytojų, 23 kūrinių autorius, pelnęs tokias literatūros premijas kaip „Prix Femina“, „Prix du roman Fnac “, „Prix Alexandre-Vialatte“ ir kitas. 2019 m. už romaną „Ne visi šiam pasauly gyvena vienodai“ apdovanotas Goncourt'ų premija.

„Kokia graži Prancūzija, – galvojo Fani, – ir kokia graži mano meilė...“

Pilys, upės, kalvos, žydras dangus, linguojantys platanai ir kvapnūs jazminai, į pabaigą krypstanti vasara – tokiame žaviame Prancūzijos provincijos kolorite rutuliojasi nelaimingos ir susvetimėjusios turtuolių šeimos likimas. Į siaubingą žmonos vairuojamo automobilio avariją patekęs geraširdis Liudovikas Kresonas stebuklingai išsigelbėja, bet, nors ir sveiksta, yra blaškomas po psichiatrines ligonines. Iš jų grįžusį šeima vis vien laiko kvaišeliu, o lengvabūdė žmona Mari Lora nė nenori pažvelgti jo pusėn. Tik jautrioji Mari Loros motina Fani Kroli užjaučia visų apleistą žentą. Ir šis, toje žavingoje moteryje įžvelgęs meilės – galbūt vienintelio meno, kurį yra įvaldęs, – galimybę, įsipainioja į romantiškus ryšius su savo uošve.

„Nebaigtas romanas“ – paskutinis Francoise Sagan kūrinys, jos sūnaus atrastas po autorės mirties. Subtilus, nevaržomas, pažymėtas jos didžiulės meistrystės, maitinamas jos jausmų ir jų trapumo. Išmintis, ironija, grakštumas, jai leidžiantys žaismingai ir lakoniškai pateikti meilės dramas ir buržua gyvenimo spindesį bei skurdą, – visa tai dar sykį atskleidžia F. Sagan individualybę, taip ryškiai atsispindinčią šiame neužbaigtame romane.

„Didžiausia staigmena 2019 m. Prancūzijos literatūros padangėje.“
france24.com

„Nors ir nebaigtas, pribloškė mane savo žiauriai „saganišku“ stiliumi, kartais trikdančiu begėdiškumu ir tam tikrų peripetijų absurdiškumu. <…> Kupinas laisvos dvasios, dygaus humoro ir kone akiplėšiškos drąsos.“
Denis Westhoff, autorės sūnus


Francoise Sagan (tikr. Francoise Quoirez, 1935-2004) – viena populiariausių XX a. prancūzų rašytojų, nugyvenusi audringą gyvenimą, mylėjusi daug ir aistringai – ją supo žvaigždės, alkoholis, prabanga, meilužiai ir meilužės. Spėjama, kad autorės slapyvardis kilęs iš Marcelio Prousto ciklo „Prarasto laiko beieškant“ veikėjos princesės de Sagan vardo. 1985 m. už visą kūrybą rašytojai skirtas „Prix littéraire Prince Pierre de Monaco“ apdovanojimas. Jos pirmasis romanas „Sveikas, liūdesy“ laikomas vienu svarbiausių XX a. kūrinių.