Tęsiame tradiciją su leidyklos „Baltos lankos“ vyriausiąja redaktore Saulina Kochanskaite pasikalbėti apie Lietuvos ir pasaulio leidybos procesus. Šiemet pokalbis sutampa su Saulinos minimu dešimtmečiu leidykloje, tad žvilgsnis platesnis ir retrospektyvus – apimantis ne tik leidybos pokyčius, bet ir tai, kaip per pastaruosius dešimt metų keitėsi literatūros formos, žanrai ir skaitymo patirtis.
Saulina, šių metų pradžioje mini dešimtmetį „Baltų lankų“ leidykloje. Be abejo, pasaulio ir Lietuvos leidybos rinka per šį laiką pakito. Kokius reikšmingiausius pokyčius, gal net lūžio momentą išskirtum?
Prieš dešimtmetį vis dar gyvenome tradicinės leidybos eroje, bet pokyčiai jau buvo justi. Sparčiai besivystančios pasaulinės technologijos stipriai paveikė ir leidybos lauką. Nors popierinės knygos užėmė didžiąją dalį rinkos, jau tuomet po truputį kelią skynėsi elektroninės ir audioknygos. Kažin ar pasaulio leidybai yra buvęs kitas toks dinamiškas ir technologiškai pažangus dešimtmetis.
Jeigu reikėtų sudėti kertinius pokyčių atskaitos taškus, sakyčiau, kad 2014–2015-ieji buvo vieni esminių audioknygoms. Dėl vis patogesnių išmaniųjų įrenginių, programėlių ir prenumeratos galimybių iš nišinio formato jos tapo vienu svarbiausių ir populiariausių formatų pasaulyje. Lietuvoje audioknygų suklestėjimą jaučiame pastarąjį penkmetį.
Tad skaitome jau toli gražu ne tik patogiai įsitaisę namuose. Skaitome-klausomės spūstyse, sportuodami, – skaitome užsimerkę. Dažnai renkamės kelių formatų kombinaciją: sudėtingesnę, daugiau dėmesio reikalaujančią knygą skaitome popieriuje, o detektyvui ar savigalbos knygai renkamės elektroninę ar audioknygą.
Kitas gana svarbus lūžio taškas – 2019-ieji, kai jaunesni skaitytojai po truputį pradėjo atrasti „TikToką“. Mėgstame ar ne tą platformą, ji iš tiesų pakeitė tai, kaip platus skaitytojų ratas atranda knygas ir kaip apie jas sklinda žinia. Džiaugiuosi, kad dėl „TikToko“ jauni žmonės gali atrasti skaitymą, kad skaitymas jų akyse ima atrodyti madingas. Vis pasigirsta nuomonių, kad jauni žmonės skaito mažiau, bet, turint galvoje, kokia populiari pastaraisiais metais fantastika ir jos subkategorijos, tokios kaip romantasy, kurias skaito būtent jaunimas, atrodo priešingai. Paradoksalu, kad toks sekundžių trukmės knygų apžvalgų formatas padeda atrasti ir perskaityti ilguosius žanrus.
„TikTokas“ aktualizuoja ir seniai užmirštas, savo laiku deramo dėmesio ir pripažinimo nesulaukusias knygas. Viena tokių – ką tik mūsų išleistas Jacqueline Harpman distopinis romanas „Aš, nepažinusi vyrų“. Prancūzijoje publikuotas dar 1995-aisiais, Anglijoje ir JAV jis buvo perleistas 2019-aisiais, o stulbinamo populiarumo ir šimtatūkstantinių tiražų sulaukė 2024–2025 metais būtent dėl „TikToko“. Šią žmogiškos atjautos ir meilės viena kitai sunkiausiomis aplinkybėmis istoriją rekomenduoju perskaityti visiems ir visoms, vertinančioms gerą literatūrą, kurioje tyrinėjamos didelio užmojo idėjos.
2020-ieji ir pandemijos pradžia, kai turėjome leisti daug laiko namuose ir atsirado daugiau laisvalaikio, žymėjo internetinės knygų prekybos bumą ir kartu pasikeitusius knygų pirkėjų įpročius – tapo daug paprasčiau gauti knygą neiškėlus kojos iš namų. Atrodo, kad po pandemijos ši tendencija išliko. O 2023-iaisiais ir leidyboje ėmėme justi vis didesnę DI įtaką.
Kaip, tavo manymu, DI paveiks literatūros lauką? O kas vis dėlto išliks nepakeičiama?
Būtų per drąsu teigti, kad DI jau pakeitė leidybą ir pačią literatūrą, bet procesai vyksta, turint galvoje ir pasaulines leidybos tendencijas. Švedijoje 2024 m. įsikūrė DI pagrįsta leidykla „Aniara“, kuri DI naudoja iš esmės visuose leidybos etapuose: nuo rinkos tyrimų ir rinkodaros, vertimo, redagavimo, viršelių kūrimo iki audioknygų rengimo, pasitelkiant DI kurtus balsus.
Tačiau tai – kol kas pavieniai atvejai. Be abejo, leidybos pasaulis neatsilieka ir DI naudoja kaip techninį įrankį. Girdime, kaip pasaulio leidyklos gauna rankraščių, parašytų naudojantis vien DI. Bet vystantis šiai technologijai vystosi ir teisinė bazė, skirta autoriams ir originaliems tekstams apsaugoti. Galbūt DI įrankiais „ištobulintas“ pasakojimas ims konkuruoti su autentišku – ne tokiu nugludintu, gal kiek negrabiu, bet asmenišku, individualiu. O skaitytojai patys spręs, ko jiems labiau reikia.
Bet kokiu atveju mes, siekdami išlaikyti aukščiausią tekstų ir jų vertimų kartelę, DI kūrybai nenaudojame. Kliaujamės autorių, vertėjų, redaktorių ir kitų leidyklos bendradarbių kūrėjų profesionalumu.
Koks šis dešimtmetis buvo „Baltoms lankoms“?
Puoselėjame per daugiau kaip 30 metų susikurtas leidybos tradicijas, bet siekiame ir naujovių, tad šis dešimtmetis leidyklai buvo atsinaujinimo laikotarpis. Vis labiau įsiklausėme į pasaulio tendencijas, pristatėme ne vieną pasaulyje populiarų autorių ir autorę, tokią kaip milijoninių pardavimų sulaukusią ir tame pačiame „TikToko“ kanale išgarsėjusią Colleen Hoover.
Pristatėme du Nobelio literatūros premijos laureatus (Annie Ernaux, Kazuo Ishiguro) ir vieną Nobelio taikos premijos laureatę (Nadia Murad). Trys mūsų autorių knygos įvertintos „Metų knygos“ apdovanojimu: „Basakojis bingo pranešėjas“ (aut. Antanas Šileika), „Mažasis o“ (aut. Valdemaras Klumbys ir Tomas Vaiseta) ir „Moneta & labirintas“ (aut. Mantas Adomėnas). Tomo Vaisetos romanas „Ch.“ apdovanotas Jurgos Ivanauskaitės premija ir nominuotas Europos Sąjungos literatūros premijai.
Šviežio žvilgsnio reikėjo kuriant 2021 m. pristatytą „Baltos lankos Audio“ programėlę. Per daugiau kaip ketverius metus ištobulinome ją tiek, kad audioknygas galima parsisiųsti keliskart spustelėjus mygtuką, o audioknygų biblioteka jau perkopė 500 pavadinimų.
Taip pat jau keletą metų daugeliui savo autorių kūrinių teisių atstovaujame užsienyje ir veikiame kaip jų agentai. Tai – nepaprastai didelės kantrybės ir skirtingų leidybos rinkų išmanymo reikalaujantis darbas, bet jo vaisius po truputį raškome: 2024-aisiais Prancūzijoje išleistas Tomo Vaisetos „Ch.“, o 2025-aisiais – Audronės Kvietkutės paveikslėlių knyga „Rytės ratai“. Latvijoje neseniai pasirodė antroji Manto Adomėno dilogijos „Moneta & labirintas“ dalis ir Sauliaus Žuko knygelė vaikams „Du broliai. Nuotykis miške“.
Dėl savo aktualumo dabartinėje geopolitinėje situacijoje ir literatūrinės vertės daugiausia dėmesio ir pripažinimo užsienyje per šį dešimtmetį neabejotinai sulaukė Kristinos Sabaliauskaitės dilogija „Petro imperatorė“. Knyga išleista daugelyje šalių, tarp jų ir Olandijoje. O Prancūzijoje savo prestižinėje serijoje „Folio“ ją išleido leidykla „Gallimard“. Verta pasidžiaugti, kad kaip tik 2025-aisiais suėjo romano „Silva rerum“ skaitymo dešimtmetis Lenkijoje.
Ar keitėsi „Baltų lankų“ skaitytojai ir skaitytojos?
Neabejotinai. Per šį dešimtmetį keitėsi ne tik skaitytojų įpročiai, bet ir pats santykis su skaitymu. Šiandien skaitytojai gyvena informaciniame pertekliuje: tinklalaidės, kino prenumeratų platformos, socialiniai tinklai, knygos anglų kalba skaido dėmesį, todėl knyga lietuvių kalba vis dažniau pasirenkama kaip intymi erdvė – sulėtėti ir susikaupti.
Matome, kad mūsų skaitytojai itin domisi pasaulinėmis knygų tendencijomis, noriai priima naujoves ir nebijo keisti skaitymo formatų. Kartu jie tampa vis reiklesni – turime atliepti pasaulines tendencijas čia ir dabar, nenuleisdami kartelės tekstų kokybei. Skaitytojo dėmesys šiandien nėra savaime suprantamas, jį reikia nuolat pelnyti. Todėl leidyklos vaidmuo šiandien – ne tik leisti knygas, bet ir nuolat priminti, kodėl literatūra nenustoja gyvuoti tūkstančius metų.
Jaučiame atsakomybę ir per dešimtmetį po truputį augindami naują skaitytojų kartą. Labai stengiamės, kad vaikai, paaugliai ir jų tėvai mūsų leidykloje atrastų sau tinkamos edukacinės ir kartu smagios literatūros kiekvienu gyvenimo tarpsniu.
Ypač džiaugiamės sėkminga savo garsinių knygelių serija „Džyru džyru“ ir pagaliau Lietuvoje populiarėjančiais komiksais. Dav Pilkey sukurtus „Šunėno“ komiksus pamėgo galybė vaikų, o 2026-aisiais jų laukia dar ne vienas naujas Šunėno nuotykis.
Pernai lankeisi ne vienoje tarptautinėje knygų mugėje ir dalyvavai Švedijos menų tarybos organizuojamoje stažuotėje „Stockholm Publishing Fellowship“. Kuo šiandien gyvena pasaulinė leidybos rinka? Ar Lietuvos tendencijos juda tuo pačiu ritmu, ar vis dar jaučiamas atotrūkis?
Manau, kad nė kiek neatsiliekame nuo pasaulio leidybos ir literatūros. Pabuvus kitose šalyse ir panagrinėjus jų leidybos rinkas tai matyti ryškiau – Lietuvos leidyba per šiuos dešimt metų tapo visiškai vakarietiška. Įdėjusios daug pastangų, Lietuvos leidyklos geba svarbius kūrinius išleisti netgi kartu su pasauliu.
Geras pavyzdys – netrukus pasaulyje ir tuo pat metu Lietuvoje pasirodysiantys prancūzės Gisèle Pelicot atsiminimai „Odė gyvenimui. Mums neturi būti gėda“. Beveik dešimtmetį Gisèle vyras slapta ją svaigino, prievartavo ir kvietė į namus daugybę nepažįstamų vyrų ją išnaudoti. Šioje drąsioje knygoje ji pasakoja savo išlikimo istoriją ir taip įkvepia visus žmones, patiriančius seksualinį ar bet kokį kitą smurtą, netylėti, suteikia jiems vilties ir ryžto.
Kalbant plačiau apie literatūros tendencijas, per pastarąjį dešimtmetį kasdienybėje juntamą dėmesio išsiskaidymą atspindi ir šiuolaikinės rimtosios literatūros formos: tekstai fragmentiškėja, hibridiškėja. Vis dažniau autoriai pasirenka jungti grožinius ir dokumentinius teksto elementus, vietoj ilgo epinio pasakojimo dažnai skaitome trumpesnius tekstus.
Šiandien svarbūs autentiški balsai ir asmeninės istorijos, padedančios suprasti platesnius visuomenės procesus. Tad pirmojo asmens pasakojimai – autofikcinė literatūra, atsiminimai – išgyvena pakilimo laiką. Itin didelio susidomėjimo tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje sulaukia moterų patirtis reflektuojantys tekstai ir feministinė literatūra apskritai – tiek grožinė, tiek negrožinė.
Turbūt labiausiai dėl pandemijos ir geopolitinės situacijos, ypač per pastaruosius penkerius metus, išpopuliarėjo vadinamoji eskapizmo literatūra – mokslinė ir maginė fantastika, romance žanras (arba romantinė literatūra, meilės romanai), kuris labai greitai evoliucionuoja, randasi naujų jo subžanrų, tokių kaip romantasy ar horromantasy. Be romantinės literatūros, skaitomi detektyvai, trileriai, distopijos, siaubo literatūra. Tokiais neramiais laikais skaitytojai, nusikėlę į alternatyvius, fikcinius pasaulius, net jei jie ne ką šviesesni, gali bent šiek tiek pailsėti nuo realaus pasaulio negandų.
Pasaulyje ryški tendencija, dar tik besiskinanti kelią Lietuvoje, – klimato kaitos literatūra. Manau, kad ateityje ji tik aktualės, matant, kokia tai svarbi tema jauniems žmonėms.
Kalbamės naujų metų pradžioje, kokius literatūros pasaulio įvykius išskirtum kaip reikšmingiausius 2025-aisiais?
Be abejo, tai būtų kultūros protestai. Literatūra ir knygos negali gyvuoti be žodžio laisvės. Laisvai reikšti minčių ir leisti knygų nenustosime. To iš mūsų neatims jokie politiniai dariniai, jokie antisemitai, jokie autoritarinių kaimyninių šalių tarnai.
O jei kalbėtume apie svarbius įvykius Lietuvos literatūrai, minėčiau dokumentinį filmą apie Kristiną Sabaliauskaitę – „Mano nuosavas pasaulis“. Lietuvoje filmai apie rašytojų figūras – itin retas reiškinys. Tai, kad Kristina ir jos kūrybos kelias įdomūs kino kūrėjams, darkart paliudija ją esant vieną svarbiausių šių dienų rašytojų.
Jei reikėtų rekomenduoti tik vieną 2025 metais leidyklos „Baltos lankos“ išleistą knygą, ką rekomenduotum ir kodėl?
2014-aisias Rusijai okupavus Krymą, regis, baigėsi mūsų šviesūs gyvenimo metai, todėl siūlau paskaityti jau klasika tapusią Elizabeth Jane Howard šeimos sagą „Šviesūs metai. Kazaletų metraščiai I“ ir truputį atsikvėpti nuo to, kas vyksta aplinkui. Romano veikėjus – tris Kazaletų šeimos kartas – sutinkame 1937-aisiais, besiruošiančius vasaros atostogoms jų kotedže Sasekse. Jų gyvenimas tada dar gana nerūpestingas, nors nerimo gijos jau supa kiekvieną iš jų. Prustiški sakiniai vejasi kaip vijokliai ir neša mus į ramybės salą, dar prieš pakylant audrai. Tokio pabėgimo kartais tikrai reikia.
Artėja Vilniaus knygų mugė – kokių knygų labiausiai lauki?
Skaitytojams pristatysime per 20 įvairiausių naujienų suaugusiesiems ir vaikams. Bet pati turbūt labiausiai laukiu Annie Ernaux knygos „Paprasta aistra“ – tai kompaktiškas, vos 80 puslapių, tekstas apie moters mintis ir protą užvaldantį geismą, jau tapęs ir filmu. Taip pat – ketverius metus skrupulingai rengtos istorikės Emilijos Tumės studijos apie ypatingo likimo ir talento moterį – išraiškos šokio pradininkę Danutę Nasvytytę.
Bendravo Gabrielė Jurkutė-Žostautė
Nuotrauka Ilmės Vyšniauskaitės