Atsiminimai, biografijos, esė ir tikros istorijos

Helen nuo pat mažumės svajojo tapti sakalininke. Ji ilgai mokėsi šios senos ir paslaptingos profesijos, treniravo daugybę paukščių. Po daugelio metų, staiga mirus tėvui, ją pasiglemžia sielvartas ir apsėda anksčiau nelankiusi mintis treniruoti vištvanagį – bene laukiniškiausią iš paukščių. Škotijoje ji įsigyja Meibelę, parsiveža ją į savo namus Kembridže ir leidžiasi į ilgą vanago, kurio kiekviena kūno dalelė sukurta medžioti bei žudyti, jaukinimosi kelionę.

„V kaip vanagas“ – giliamintiškas, poetiškas ir lyg atviras nervas skaudus pasakojimas apie netektį ir sielvartą, nemirštantį tėvo ir dukters ryšį, nuostabią, bet sudėtingą žmogaus ir paukščio draugystę, trunkančią per amžius iki šių dienų. Apie universalius gyvenimo prasmės ir susitaikymo su savo mirtingumu klausimus.

„Nuostabiausias kada nors mano skaitytas kūrinys.“

Olivia Laing

„Ši knyga gieda kaip paukštis. Negalėjau atsitraukti.“

Mark Haddon

„Šis pasakojimas, sukurtas iš širdies, pasiekia širdį. Bet kuris žmogus, bent sykį pakėlęs akis į sklendžiantį plėšrųjį paukštį, perskaitęs šią knygą negalės nepajusti, kad pasikeitė.“

Tim Dee

Helen Macdonald (Helen Makdonald, gim. 1970) – anglų rašytoja, poetė, gamtininkė, Kembridžo universiteto dėstytoja ir mokslininkė. Didžiausios tarptautinės sėkmės sulaukė jos atsiminimai „V kaip vanagas“, 2014 m. apdovanoti „Costa Book Awards“ ir „Samuel Johnson Prize“ literatūros premijomis.

„Ši knyga – tarsi dienoraštis: atvira, nuoširdi ir taikli. Tai Vido pokalbiai su savimi ir skaitytojais nebijant pripažinti padarytų klaidų, atrandant savo stiprybes ir dalijantis patarimais, kaip pasiekti užsibrėžtą tikslą.“

Algis Kriščiūnas, menininkas  

„Nuostabi knyga. Iš tiesų gyvenime viskas paprasta, o kūrybiškumas gyvena pas visus. Tik vieniems geriau sekasi į žodžius ar melodijas sudėti tai, ką jaučia visi. Ši knyga patiks ne tik Vido fanams, bet ir kitiems, besidomintiems savimi bei pasauliu. Labai smagu rasti visas natas ir dainų žodžius. Mūsų su vaikais mėgstamiausia daina – „Pažiūrėk į mane, mama“. Einu mokytis groti.“

Beata Nicholson, gero gyvenimo ambasadorė

„Ponios ir ponai, atkeliauja naujas literatūros žanras – bareikizmas! Kai vienoje vietoje susijungia muzika, dinamika ir gyvenimiška išmintis, išeina wow rezultatas! Beje, knygoje kažkas pripaišė ir prirašinėjo markeriu, bet gal čia tik mano egzemplioriuje…“

Tomas Dirgėla, rašytojas

„Nežinau, kaip apsakyti tą jausmą, bet pirma reakcija buvo tokia: „Du klausytojai? O dabar pilna arena? Kaip jis tai padarė?“ Įkvėpimas kiekviename puslapyje ir noras, kad knyga nesibaigtų. Labai patiko patarimų skiltis – kiekvienas įtraukia apmąstyti ir savo gyvenimą. Ne apkrauna, o įpučia pozityvo ir noro pajudėti iš vietos. Kokia dovana yra kūrybos užkulisiai, istorijos, kaip gimė dainos ir natos! Knyga tokia tikra ir pulsuoja gyvenimu, apie kurį kartais mes visi pasvajojame: šeima, meilė, draugystė, pasiekimai ir galiausiai tiesiog laimė.“

Ieva Zasimauskaitė, dainininkė

„Vidas – kosminis vyrukas. Kartais galvoju, kad jis čia atskrido trumpam ir turi misiją, kurios pats nežino. Pasakyti, kad Vidas yra superenergingas „žmogus orkestras“, – tai pasakyti, ką visi ir taip žino. Bet versdamas puslapį po puslapio su istorijomis, nuotraukomis, nuoširdžiais patarimais, niūniuodamas mintyse dainas vis galvojau, kad kažkas tame sraute pribloškia… Nuginkluoja. Aš neprisimenu nė pusės tiek savo gyvenimo akimirkų – net kažkaip supavydėjau… Ir tada supratau: mes prisimename akimirkas, kai prisiliečiame prie savo tikrųjų gelmių. Kai sielos šypsosi matydamos, kad prieš mus atsiveria tai, ką visada turėjome, kuo esame apdovanoti. Vidas yra kūrėjas. Kiekviena daina – tai vidinis blyksnis, nušvietęs ne tik jį, bet ir tuos, kurie buvo šalia. Tuos, kurie paskui dainuoja kartu koncerte. Kiekviena daina – daugiau nei daina, tai įamžinta magiška akimirka, tapusi istorija, apaugusia prisiminimais ir gyvenimo kvapais. Ir aš lyg suprantu Vido magiją: jis be galo myli tai, ką daro, jis atiduoda visą save. Gal kitaip nemoka – gal tik taip gali nors trumpam atgauti kasdienybės pavogtus sparnus? Dalykai iš meilės virsta stebuklais. Tai suprantu. Bet nesuprantu, kaip jis gali spėti mylėti ir daryti tiek daug. Gal jis tikrai iš kosmoso? Va ir knygas jau pradėjo rašyti.“

Robertas Petrauskas, rašytojas, istorijos pasakotojas 

„Dramos filosofija“ – tai filosofo, krikščionių kunigo, nonkonformisto komentaras apie epochos ginčus ir dilemas, apie praeitin nueinantį sovietizmą, apie melo, smurto ir dvasios korupcijos užvaldytą pasaulį.

„ŽMOGUS dalyvauja dramoje kitaip negu scenoje esantys daiktai. Jis yra dramatiška esybė ne ta pačia prasme, kaip jis yra moteris ar vyras, vaikas ar senelis. Dalyvaudamas kokioje nors dramoje, žmogus daugiau ar mažiau aiškiai suvokia, jog – jei pasitelksime metaforą – nuo jo paties priklauso jo pražūtis ar išsigelbėjimas. Būti dramatiška esybe – tai teisingai ar klaidingai tikėti, kad pražūtis ar išsigelbėjimas priklauso nuo paties žmogaus.“

Józef Tischner

The New York Times bestseleris

Tarptautinis bestseleris

Pasaulyje parduota daugiau nei 2 milijonai knygos kopijų!

„Neįtikėtinai juokinga.“ Jerrod Carmichael 

„Kultūrinės svarbos dokumentas.“ Lena Dunham 

„Mano gyvenimo tikslas visada buvo padaryti mamą laimingą, būti tuo, kuo ji nori mane matyti. Taigi kas aš būsiu be mamos?“ Jennette McCurdy

Širdį verianti, bet kartu ir linksma filmų „iCarly“, „Sam & Cat“, serialo „Between“ žvaigždės biografinė knyga pasakoja apie sudėtingą Jennette’ės McCurdy vaikystę ir paauglystės metus: santykį su valdinga motina, gyvenimą patiriant visišką kontrolę, iš to kilusius valgymo sutrikimus, priklausomybę ir kelią nuo šlovės olimpo, kuris atėmė gyvenimo džiaugsmą ir palaužė dvasią.

Jennette’ei McCurdy buvo šešeri, kai ji pirmą kartą dalyvavo jaunųjų aktorių atrankoje. Ar mergaitė to troško, apie tai svajojo? Anaiptol! Tokiu būdu Jennette’ė galėjo įtikti savo mamai, nes tai buvo jos didžiausia svajonė – vienintelė dukra turi tapti žvaigžde. 

Knygoje „Džiaugiuosi, kad mirė mano mama“ autorė savo gyvenimo istorija dalijasi itin atvirai. Šmaikščiu stiliumi parašyta knyga neabejotinai įtrauks kiekvieną ir nejučiom privers prisiminti savo vaikystę – kokią įtaką ji padarė dabartiniam jūsų gyvenimui.

„Užkėliau mamą ant pjedestalo ir žinau, kaip smarkiai šis pjedestalas pakenkė mano gerovei. Jis pavertė mane emociškai sustingusia, priklausoma būtybe, gyvenančia baimėje, kenčiančia nuolatinį emocinį skausmą ir nė nenumanančia, kaip tą skausmą atpažinti. Mano mama nenusipelnė pjedestalo. Ji buvo narcizė. Ji atsisakė pripažinti turinti kokių nors problemų, nepaisydama to, kokį griaunamąjį poveikį jos turėjo visai mūsų šeimai. Iš savo mamos aš patyriau emocinį, psichologinį bei fizinį smurtą, ir tai paliko atspaudą visam gyvenimui.“ 

Jennete McCurdy

Apie autorę:

Jennette’ė McCurdy vaidino populiariuose televizijos kanalo Nickelodeon filmuose („iCarly“, „Sam & Cat“), taip pat Netflix seriale „Between“. 2017 metais ji nutraukė aktorės karjerą, pradėjo rašyti scenarijus ir režisuoti. Jos kurti filmai buvo rodami įvairiuose Amerikos kino festivaliuose, o monospektaklis „Džiaugiuosi, kad mirė mano mama“ surinko didžiules sales žmonių. Buvusi aktorė veda populiarią tinklalaidę „Empty Inside“, su savo svečiais ji kalbasi nepatogiomis temomis. 

Atsiliepimai:

„Jennette’ės McCurdy pavyzdys įrodo, kaip iš gyvenimo citrinų išspausti limonadą. Savo skausmingą istoriją ji papasakojo su humoru, apnuogino Amerikos kino žvaigždžių gyvenimo užkulisius. Ši knyga labai asmeniškas kultūrinės svarbos dokumentas.“ 

Lena Dunham

„Kaip knyga gali būti tokia be proto liūdna, bet kartu ir juokinga? Tai menas, kurį Jennette’ė McCurdy puikiai įvaldė. „Džiaugiuosi, kad mirė mano mama“ nepaprastai juokinga, bet kartu labai jautri ir širdį verianti istorija.“ 

Jenny Lawson, „New York Times“ bestselerio autorė

„Jennette’ės McCurdy knyga – jaudinantis jaunos aktorės gyvenimo paveikslas. Jis sukrečiančiai atviras, keliantis itin nemalonias emocijas, veikiantis pačiu giliausiu pasąmonės lygiu. Skaityti šią knygą – įtraukianti, įdomi ir jaudinanti patirtis.“

Hayley Mills, „New York Times“ bestselerio „Forever Young“ autorė

„Jennette’ės gyvenimo istorija dramatiška kaip filmas, čia jai teko nepaprastai sunkus vaidmuo. Ji puiki rašytoja, turinti nuostabų humoro jausmą. Istorija graudinanti, negalėjau atsitraukti nuo šios knygos.“

Laraine Newman, knygos „May You Live in Interesting Times“ autorė, komedijos „Saturday Night Live“ aktorė

Tai buvo vienas dramatiškiausių XX amžiaus pabaigos vaizdų: visas pasaulis su liūdesiu ir siaubu stebi du berniukus, du princus, laidotuvių procesijoje žengiančius paskui savo motinos karstą. Kai princesė Diana atgulė amžinojo poilsio, milijardai žmonių svarstė, ką tuo metu galvoja, ką jaučia princai Williamas ir Harry, kaip toliau klostysis jų gyvenimai.

Princui Harry ši knyga – tai galimybė pagaliau papasakoti tą istoriją.

Prieš netekdamas motinos, dvylikametis Harry visiems buvo žinomas kaip nerūpestingas, lengvabūdis rimtaveidžio sosto įpėdinio „atsarginis“. Tačiau netektis viską pakeitė. Mokykloje jam sekėsi sunkiai, neapleido pyktis ir vienatvė, dėl motinos mirties jis kaltino žiniasklaidą, todėl sunkiai susitaikė su tuo, kad ir pačiam teks gyventi nuolat stebimam lyg pro didinamąjį stiklą.

Sulaukęs dvidešimt vienų, Harry įstojo į Britų armiją. Disciplina suteikė struktūros jo gyvenimui, o du kartus atlikęs karinę tarnybą užsienyje jis tapo didvyriu savo šalyje. Tačiau greitai pasijuto dar labiau sutrikęs nei kada nors anksčiau, ėmė kentėti nuo potrauminio streso sindromo, nepakeliamų panikos priepuolių. Užvis svarbiausia – jis negalėjo rasti gyvenimo meilės.

Tuomet jis sutiko Meghan. Pasaulis žavėjosi kino ekranų verta jų meilės istorija ir džiaugėsi pasakiškomis vestuvėmis. Bet žiniasklaida nuo pat pradžių medžiojo Harry su Meghan – jiems teko patirti nuolatines užgaules, rasizmą, melą. Matydamas, kaip kenčia žmona, ir suprasdamas, kad jųdviejų saugumui ir psichikos sveikatai kilo pavojus, Harry neturėjo kitos išeities kaip tik išvykti iš gimtosios šalies. Per amžius pasitraukti iš britų karališkosios šeimos drįso vos keletas. Paskutinė ją palikti bandė Harry motina…

Princas Harry pirmą kartą pasakoja savo istoriją, atvirai, su bebaimiu nuoširdumu dokumentuodamas gyvenimo kelionę. „Atsarginis“ – tai kertinė knyga, kupina įžvalgų, dar negirdėtų faktų, savianalizės ir sunkiai įgytos išminties apie amžiną meilės galią įveikti skausmą.

Princas Harry, Sasekso hercogas, – sutuoktinis, tėvas, filantropas, karo veteranas, užsiima psichikos sveikatos advokacija ir aplinkosaugos aktyvizmu. Jis su šeima ir trimis šunimis gyvena Santa Barbaroje, Kalifornijoje.

Tai buvo vienas dramatiškiausių XX amžiaus pabaigos vaizdų: visas pasaulis su liūdesiu ir siaubu stebi du berniukus, du princus, laidotuvių procesijoje žengiančius paskui savo motinos karstą. Kai princesė Diana atgulė amžinojo poilsio, milijardai žmonių svarstė, ką tuo metu galvoja, ką jaučia princai Williamas ir Harry, kaip toliau klostysis jų gyvenimai.

Princui Harry ši knyga – tai galimybė pagaliau papasakoti tą istoriją.

Prieš netekdamas motinos, dvylikametis Harry visiems buvo žinomas kaip nerūpestingas, lengvabūdis rimtaveidžio sosto įpėdinio „atsarginis“. Tačiau netektis viską pakeitė. Mokykloje jam sekėsi sunkiai, neapleido pyktis ir vienatvė, dėl motinos mirties jis kaltino žiniasklaidą, todėl sunkiai susitaikė su tuo, kad ir pačiam teks gyventi nuolat stebimam lyg pro didinamąjį stiklą.

Sulaukęs dvidešimt vienų, Harry įstojo į Britų armiją. Disciplina suteikė struktūros jo gyvenimui, o du kartus atlikęs karinę tarnybą užsienyje jis tapo didvyriu savo šalyje. Tačiau greitai pasijuto dar labiau sutrikęs nei kada nors anksčiau, ėmė kentėti nuo potrauminio streso sindromo, nepakeliamų panikos priepuolių. Užvis svarbiausia – jis negalėjo rasti gyvenimo meilės.

Tuomet jis sutiko Meghan. Pasaulis žavėjosi kino ekranų verta jų meilės istorija ir džiaugėsi pasakiškomis vestuvėmis. Bet žiniasklaida nuo pat pradžių medžiojo Harry su Meghan – jiems teko patirti nuolatines užgaules, rasizmą, melą. Matydamas, kaip kenčia žmona, ir suprasdamas, kad jųdviejų saugumui ir psichikos sveikatai kilo pavojus, Harry neturėjo kitos išeities kaip tik išvykti iš gimtosios šalies. Per amžius pasitraukti iš britų karališkosios šeimos drįso vos keletas. Paskutinė ją palikti bandė Harry motina…

Princas Harry pirmą kartą pasakoja savo istoriją, atvirai, su bebaimiu nuoširdumu dokumentuodamas gyvenimo kelionę. „Atsarginis“ – tai kertinė knyga, kupina įžvalgų, dar negirdėtų faktų, savianalizės ir sunkiai įgytos išminties apie amžiną meilės galią įveikti skausmą.

Princas Harry, Sasekso hercogas, – sutuoktinis, tėvas, filantropas, karo veteranas, užsiima psichikos sveikatos advokacija ir aplinkosaugos aktyvizmu. Jis su šeima ir trimis šunimis gyvena Santa Barbaroje, Kalifornijoje.

XX a. 7 deš. Niujorką Nobelio premijos laureato memuaruose matome skvarbiomis Dylano akimis: vos dvidešimties sulaukęs vaikinas godžiai stebi jį supančią aplinką. Niujorkas jam – kerinčių galimybių miestas: skendi cigarečių dūmuose, visą naktį trunkančiuose vakarėliuose, literatūriniuose atradimuose, greitai praeinančios meilės nuotykiuose, nepalaužiamose draugystėse. Dylanas stebi veidus, varto draugų lentynose dūlančias knygas, klaidžioja sniege skendinčio Niujorko gatvėmis, prisimena Šaltojo karo paženklintą vaikystę, su gražuole padavėja tąsosi po barus, bandydamas į skrybėlę surinkti kuo daugiau pinigų. Ir, žinoma, galvoja apie dainas.

„Dylanas dažniausiai nuslepia tuos dalykus, apie kuriuos skaitytojas manėsi labiausiai norįs sužinoti, tačiau kalba apie tai, kas iš tiesų prasminga ir apie tai, ko skaitytojas nė nedrįso įsivaizduoti galįs paklausti: apie vidinius sielos virpesius ir tai, kaip jo kūrybą blaškė ir formavo gyvenamas laikmetis.“

„The Literary Review“

„Bobas parašė knygą, kurios niekas kitas negalėjo parašyti.“

„The New York Magazine“

Pirmojoje krikščioniškoje autobiografijoje aistringa atmintis dera su nuoseklia refleksija. Dievui ir skaitytojui Augustinas atskleidžia savo ilgesio ir meilės istoriją, galutinės prasmės paieškas ir pažeria daugybę žmogaus prigimties įžvalgų, kurias vakarų kultūroje kiekviena karta apmąsto iš naujo.

Augustinas – stebinantis filosofas ir virtuoziškas pasakojimo meistras. Aistros persmelkti prisiminimai jam puikiai dera su nuoseklia refleksija. Augustinas atskleidžia savo ilgesio ir meilės istoriją, galutinės prasmės paieškas ir pažeria daugybę žmogaus prigimties įžvalgų, kurias Vakarų kultūroje kiekviena karta apmąsto iš naujo. Per šešlioka amžių nuo Augustino atsivertimo nebuvo meto, kuomet „Išpažinimai“ nebūtų turėję svarios įtakos intelektiniam, dvasiniam ir kultūriniam gyvenimui.

„Aurelijaus Augustino „Išpažinimai“ visuomet išliks vienas didžiųjų Vakarų literatūros šedevrų.“

Henry Chadwick

Tai buvo vienas dramatiškiausių XX amžiaus pabaigos vaizdų: visas pasaulis su liūdesiu ir siaubu stebi du berniukus, du princus, laidotuvių procesijoje žengiančius paskui savo motinos karstą. Kai princesė Diana atgulė amžinojo poilsio, milijardai žmonių svarstė, ką tuo metu galvoja, ką jaučia princai Williamas ir Harry, kaip toliau klostysis jų gyvenimai.

Princui Harry ši knyga – tai galimybė pagaliau papasakoti tą istoriją.

Prieš netekdamas motinos, dvylikametis Harry visiems buvo žinomas kaip nerūpestingas, lengvabūdis rimtaveidžio sosto įpėdinio „atsarginis“. Tačiau netektis viską pakeitė. Mokykloje jam sekėsi sunkiai, neapleido pyktis ir vienatvė, dėl motinos mirties jis kaltino žiniasklaidą, todėl sunkiai susitaikė su tuo, kad ir pačiam teks gyventi nuolat stebimam lyg pro didinamąjį stiklą.

Sulaukęs dvidešimt vienų, Harry įstojo į Britų armiją. Disciplina suteikė struktūros jo gyvenimui, o du kartus atlikęs karinę tarnybą užsienyje jis tapo didvyriu savo šalyje. Tačiau greitai pasijuto dar labiau sutrikęs nei kada nors anksčiau, ėmė kentėti nuo potrauminio streso sindromo, nepakeliamų panikos priepuolių. Užvis svarbiausia – jis negalėjo rasti gyvenimo meilės.

Tuomet jis sutiko Meghan. Pasaulis žavėjosi kino ekranų verta jų meilės istorija ir džiaugėsi pasakiškomis vestuvėmis. Bet žiniasklaida nuo pat pradžių medžiojo Harry su Meghan – jiems teko patirti nuolatines užgaules, rasizmą, melą. Matydamas, kaip kenčia žmona, ir suprasdamas, kad jųdviejų saugumui ir psichikos sveikatai kilo pavojus, Harry neturėjo kitos išeities kaip tik išvykti iš gimtosios šalies. Per amžius pasitraukti iš britų karališkosios šeimos drįso vos keletas. Paskutinė ją palikti bandė Harry motina…

Princas Harry pirmą kartą pasakoja savo istoriją, atvirai, su bebaimiu nuoširdumu dokumentuodamas gyvenimo kelionę. „Atsarginis“ – tai kertinė knyga, kupina įžvalgų, dar negirdėtų faktų, savianalizės ir sunkiai įgytos išminties apie amžiną meilės galią įveikti skausmą.

Princas Harry, Sasekso hercogas, – sutuoktinis, tėvas, filantropas, karo veteranas, užsiima psichikos sveikatos advokacija ir aplinkosaugos aktyvizmu. Jis su šeima ir trimis šunimis gyvena Santa Barbaroje, Kalifornijoje.

Vieni Levo Tolstojaus kūriniai šiandien iškelti iki padebesių, o kiti pasmerkti visiškai užmarščiai. Prie pastarųjų priskiriami beveik visi vėlyvieji rašytojo publicistikos straipsniai, kuriuos antroje gyvenimo pusėje pats autorius vertino kur kas labiau nei visame pasaulyje pripažintą patriotinę epopėją „Karas ir taika“ ar šeimos santykių romaną „Ana Karenina“.

1879–1882 m. L. Tolstojaus gyvenime ir kūryboje įvyko ryškus lūžis. Grafas nutraukė ryšius su buvusiu pasauliu ir, praktiškai įgyvendindamas savąjį gėrio supratimą, atsisakė viso turto. Valdžios ir kultūrinio elito garbstomas populiarus rašytojas tapo dygiu publicistu, sukilusiu ne tik prieš badą, skurdą, karus, tamsumą, melą, veidmainystę, bet ir prieš pačią valdžią bei jos ramsčius – mokesčius, karinės tarnybos prievolę, bažnyčią ir mokslą.

Knygą „Uždraustasis Tolstojus“ sudaro 17 vėlyvųjų (1887–1910 m.) rašytojo straipsnių, traktatų, esė ir laiškų, kurie tuo metu buvo uždrausti arba cenzūruoti. Juose L. Tolstojus įžvalgiai atskleidė represyvią valstybės ir bažnyčios prigimtį, ragino drąsiai kovoti už asmeninę politinių pažiūrų ir tikėjimo laisvę.

Škotijoje gimęs lietuvių imigrantų sūnus Džonis Ramenskis (Johnny Ramensky, arba Jonas Ramanauskas, 1905–1972) išgarsėjo kaip seifų plėšikas ir sumanus bėglys iš griežčiausiai saugomų kalėjimų. Savo įgūdžius ir žinias apie sprogmenis jis panaudojo ir Antrajame pasauliniame kare. Parašiutu nuleistas už fronto linijos išsprogdindavo E. Rommelio, H. Göringo ir kitų aukštų vokiečių karo vadovų seifus, parūpindavo kovų eigą lėmusių dokumentų. Drąsus, taikos metu laikęsis principo plėšti įmonių, o ne asmeninę nuosavybę ir vengęs smurto net prieš pareigūnus, Džonis buvo nusipelnęs tiek aukščiausių politikų ir generolų, tiek nusikaltėlių, tiek policininkų pagarbą. Apie jį Škotijoje iki šiol dainuojamos baladės.

Ši veiksmo filmą pranokstanti pasakojimas paremtas atsiminimais ir dokumentais, iliustruotas nuotraukomis.

Edwardas Snowdenas – šnipas? Informatorius? Interneto sąžinė?

„Atsisakymas reikalauti privatumo iš tikrųjų yra privatumo atsisakymas, jo atidavimas arba vyriausybei, pažeidinėjančiai Konstituciją, arba privačiam verslui.“

Edwardas Snowdenas (gim. 1983) anksti perprato kibernetinio saugumo spragas. Dirbdamas CŽV ir priartėjęs prie didžiausių valstybės paslapčių jis išviešino JAV vyriausybės sukurtą masinio stebėjimo sistemą, prie kurios radimosi iš pradžių prisidėjo ir pats. Dėl šio poelgio E. Snowdenas iki šiol yra priverstas slapstytis Rusijoje. 

Knygoje jis pirmą kartą atvirai pasakoja apie JAV kariuomenės užkulisius, apie tai, kaip internetas iš laisvos erdvės tapo kontrolės įrankiu, ir apie asmeninio apsisprendimo dramą dėl visuomenės laisvės pagarsinti valstybės paslaptis. Jis atskleidžia, kaip mes įžengėme į naują epochą, kurioje nebėra teisės į  privatumą. Už nuopelnus visuomenei E. Snowdenas gavo Tarptautinės žmogaus teisių lygos Carlo von Ossietzky medalį ir daug kitų apdovanojimų.

Dokumentiniame publicistiniame kūrinyje pateikiami Lietuvos jaunuolių, tarnavusių  sovietinėje armijoje ir dalyvavusių „internacionalinėje misijoje“ Afganistane, prisiminimai, skausmingi iš to karo negrįžusiųjų  motinų pasakojimai.

Karas Afganistane vyko 1979–1989 metais. Kampanija, kurią Maskva iš pradžių vertino kaip trumpą SSRS kariuomenės įsiveržimą savo šalininkams šioje šalyje paremti, nusinešė per 13 tūkstančių sovietų karių ir šimtus tūkstančių afganistaniečių gyvybių. Sovietų pusėje šiame kare kovojo per 5 tūkstančius jaunų vyrų iš Lietuvos. 96 iš jų namo grįžo cinkuotuose karstuose. Šimtai grįžo suluošinti fiziškai.

Antroji žurnalisto Mindaugo Milinio knyga apie 1979–1989 m. Sovietų Sąjungos karą Afganistane. Autorius tęsia tiriamąjį darbą, pradėtą 2010 m. išleistoje Lietuvos Afganistano karo veteranų prisiminimų knygoje „Afganistano kariai. Atsiminimai po trisdešimties metų: 1979–1989“, šįkart susitelkdamas į karo priežastis.

Kodėl kilo šis karas? Kam Sovietų Sąjungai reikėjo Afganistano? Kodėl 18–19 metų vaikinai buvo verčiami atlikti kažkokią „internacionalinę pareigą“ ir savo krauju rašyti jiems visiškai svetimo karo istoriją?

Į šiuos klausimus galbūt retorinius klausimus mėgina atsakyti ne tik eiliniai lietuvių kariai – „afganai“, bet ir abiejų kariavusių pusių ekspertai: buvęs sovietų armijos karininkas Aleksėjus Koroliovas ir afganų armijos pulikininkas Ali Achmadas Džalalis, 1980 m. perėjęs į modžohedų pusę. Knygoje remiamasi kadaise visiškai slaptais, dabar jau išslaptintais SSRS vadovų dokumentais, pateikiama detali istorinė medžiaga apie žiaurią ir intriguojančią Afganistano karo pradžią.

Tikra sukrečianti istorija apie Eunsun Kim vaikystę Šiaurės Korėjoje, apie šalyje siaučiantį badą, nuo jo mirštančius giminaičius ir kaimynus. Jos vienintelis tikslas – išgyventi, tai pasiekti galima tik pabėgant į Kiniją. Eunsun su mama ir seserimi pavyksta tai įgyvendinti, tačiau tuo jų bėdos nesibaigė – visos trys buvo parduotos kaip vergės, slapstėsi nuo Pchenjano ir Pekino policijos, buvo sulaikytos, tardomos ir kankinamos „perauklėjimo“ stovyklose.

Ieškodama išeities vieną dieną Eunsun įkalbino mamą leistis į naują kelionę: kirsti Kinijos-Mongolijos sieną ir Gobio dykumą, kad pagaliau pasiektų išsvajotąją žemę – Pietų Korėją.

Knygoje „Pabėgimas iš Šiaurės Korėjos“ Eunsun Kim atvirai ir nuoširdžiai pasakoja savo ir savo šeimos istoriją, kad pasaulis sužinotų, kaip tūkstančiai vyrų ir moterų kasdien bando kirsti Šiaurės Korėjos sieną bėgdami nuo bado ir totalitarinio režimo.

„Noriu pamatyti, kaip mano žmonės Šiaurės Korėjoje išsilaisvina iš diktatūros, dešimtmečius laikiusius juos pavergtus, skurstančius ir atskirtus nuo pasaulio. Kad ši svajonė taptų realybe, pasaulis turi atverti akis ir pamatyti siaubingą Šiaurės Korėjos gyventojų padėtį. Kimų dinastija taip sėkmingai izoliavo savo karalystę, kad pasaulis tarsi pamiršo priespaudoje gyvenančių tėvynainių likimą. Jei ši istorija prisidės prie bendro šios negandos suvokimo ir atskleis likusiam pasauliui Šiaurės Korėjos režimo neteisybes ir tragišką anachronizmą, ji buvo papasakota neveltui.“

„Kvapą gniaužiantis pasakojimas apie nepaprastai drąsią paauglę, kuri metė iššūkį Saudo Arabijoje klestinčiai senovinei vyrų globos sistemai ir ją įveikė! Įkvepiantis skaitinys, priversiantis iš pradžių kunkuliuoti pykčiu, o paskui džiaugtis ir jausti solidarumą.“

Sophie McNeill, Australijos žurnalistė, žmogaus teisių gynėja

2019-ųjų pradžioje, trejus metus planavusi, Rahaf Mohammed pabėgo nuo Saudo Arabijoje gyvenančios  smurtaujančios savo šeimos, bet nusigavus iki Bankoko iš jos buvo atimtas pasas. Rahaf žinojo – jei bus sugrąžinta į tėvynę, jos lauks mirtis. Vyrams atkakliai beldžiantis į užbarikaduotas jos viešbučio kambario duris, Rahaf atsidarė savo tviterio paskyrą. Ji kreipėsi į pasaulį, ir pasaulis ją išgirdo: per vieną dieną Rahaf sulaukė 45 000 sekėjų, kurie jai padėjo ieškoti prieglobsčio Vakarų šalyse.

Knygoje „Maištingoji“ Rahaf pasakoja apie gyvenimą Saudo Arabijoje didelėje pasiturinčioje šeimoje, kur kiekvieną jos žingsnį kontroliavo tėvas ir broliai, atskleidžia, kaip ji ištvėrė sunkią vaikystę, kurioje smurtas, žeminimas ir apgavystės buvo įprasti dalykai.

„Daugiau nei pusė iš 34 milijonų Saudo Arabijos gyventojų jaunesni nei dvidešimt penkerių, todėl nuojauta man kuždėjo, kad tai – geras, permainoms palankus ženklas. Bet nors karalystės valdovai, kurie tvirtina veikiantys Dievo vardu, paskelbė šiek tiek keičiantys griežtus islamiškus Saudo Arabijos įstatymus, pagal kuriuos gyvename, ir visus paragino būti tolerantiškais ir nuosaikiais, jie vis dar baudžia, kirsdina ir kankina visus, nepritariančius šalies vyriausybei.“

„Maištingoji“ – kvapą gniaužianti, tikra istorija!

„Jau greitai ateis diena, kai mylimieji vėl bus drauge. Mūsų vėliava vėl plevėsuos virš miestų, kurie dabar okupuoti. Mūsų tauta vėl bus kartu ir gyvens taikiai. Pasauliui nebereikės svajoti vien balta ir juoda spalvomis. Svajonė bus mėlyna ir geltona.“

Žmogaus ištarti žodžiai.

Tautos žinia.

Tai knyga oficialiai patvirtinta prezidento Zelenskio. „Žinioje iš Ukrainos“ skelbiamos prezidento asmeniškai atrinktos karo kalbos, kad pasauliui pasakotų ukrainiečių istoriją.

Tai pasakojimas apie tautą, kuri didvyriškai ginasi nuo Rusijos agresijos. Pasakojimas apie žmones, kurie šiandien tapo kovos už demokratiją lyderiais.

Taip pat tai raginimas mums visiems ginti ir kautis už laisvę. Jei ne dabar, tai kada?

Vieną vakarą Lori gyvenimas sudūžta į šipulius. Ištikta asmeninės krizės ir negalėdama sutramdyti ašarų, pati būdama sėkminga psichoterapeutė, ji suvokia, kad šįsyk vien draugų paguodos nepakaks – reikia specialisto. Ir čia pasirodo Kendelas, psichoterapeutas tarsi iš pasenusio vadovėlio: plinkančiu viršugalviu, pakumpusiais pečiais, dėvintis rusvus drabužius ir sienas išdabinęs diplomais. Tik pirmas žvilgsnis dažnai būna apgaulingas.

Padedama Kendelo, ilgainiui Lori ima suvokti, kad ją šiuo metu kankinantys klausimai niekuo nesiskiria nuo tų, kuriuos jai kasdien užduoda jos pačios pacientai: visus idiotais laikantis Holivudo scenaristas, nepagydomos formos vėžiu serganti jaunamartė, per gimtadienį nusižudyti ketinanti vieniša moteriškė ir savęs pamilti neįstengianti dvidešimt penkerių mergina. Jie visi išgyvena tą patį skausmą, baimę, netikrumą ir lyg rate besisukančios voverės pasakoja vis tas pačias istorijas. Kurias, Lori žino, galima pakeisti.

„Gal norėtumėt apie tai pasikalbėti?“ – atviri, šmaikštūs, kartais kiek kandūs memuarai, kuriuose kiekvienas atpažins dalelę savęs. Gottlieb kviečia pažvelgti iš abiejų pusių – ir psichoterapeuto, ir paciento, įsiklausyti ir priimti tiesą, kurią dažnai stengiamės nuslėpti ne tik nuo kitų, bet ir nuo savęs, atpažinti mus gniuždančias istorijas, išmokti joms pasipriešinti ir patikėti, kad niekada ne vėlu viską pradėti iš naujo.

„Psichoterapijos įžvalgos pinasi su asmeniniais pastebėjimais ir lengvai perteikiamais patarimais. Jokių pamokslų ir bejausmių teorijos atpasakojimų. Viskas tikra ir artima.“
New York Journal of Books

„Gottlieb mus dar kartą įtikina, kokia vertinga yra psichoterapija.“
Washington Post


Lori Gottlieb (Lori Gotlyb, gim. 1966) – psichoterapeutė, savigalbos knygų autorė, patarimų skilties „Mieloji psichoterapeute“, spausdinamos žurnale „Atlantic“, ir to paties pavadinimo tinklalaidės kūrėja. Jos skaitytas TED pranešimas 2019 metais buvo vienas žiūrimiausių. Gottlieb memuarų ir patarimų knyga „Gal norėtumėt apie tai pasikalbėti?“ ilgai išliko perkamiausių „New York Times“ negrožinių knygų sąraše, o televizija ABC paskelbė pagal knygą kurianti serialą.

„Tampant savimi. Psichiatro memuarai“ – tai nauja bestselerių autoriaus ir psichoterapeuto Irvino D. Yalomo atsiminimų knyga. Irvinas D. Yalomas gimė Rusijos žydų imigrantų šeimoje, augo skurdžioje aplinkoje, Vašingtone. Siekdamas ištrūkti iš skurdo nutarė tapti gydytoju. Jis pasinėrė į žmogaus psichikos tyrinėjimus ir pasiekė tarptautinę šlovę ir pripažinimą šioje srityje.

Ankstesnėse knygose autorius tyrinėjo kitų gyvenimus, knygoje „Tampant savim. Psichiatro memuarai“ Irvinas D. Yalomas atsigręžia į save ir psichoterapeuto žvilgsniu gilinasi į santykius su žmonėmis, kurie formavo jo asmenybę, analizuoja kūrinius, išgarsinusius jį visame pasaulyje. Autorius atskleidžia, kas įkvėpė vienas garsiausių jo knygų, kuriose, sujungus psichologiją ir filosofiją, gimė naujos įžvalgos apie žmogaus psichologiją.

Klausytojas turi unikalią galimybę artimiau susipažinti su autoriumi, jo asmeninio gyvenimo, meilės, netekčių, apgailestavimo akimirkomis. Galės pažinti savitus jo terapijos metodus bei kūrybinio rašymo užkulisius.

„Iškalbingo ir introspektyvaus autoriaus gerbėjams – tai išskirtinė galimybė sužinoti jo gyvenimo kroniką ir pasiskolinti patarimų, kaip gyventi turtingą bei prasmingą gyvenimą.“ 

Kirkus Reviews

Irvin David Yalom (Irvinas Deividas Jelomas, gim. 1931) – psichiatras, rašytojas ir Standfordo universiteto (JAV ) profesorius . Dažnai priskiriamas egzistencialistų gretoms, jis yra unikalaus, pamokomojo romano žanro autorius. Savo darbuose fikciją vilkdamas į psichoterapijos rūbą, Irvinas D. Yalomas siekia pedagoginio tikslo – pamokyti savo skaitytoją.

Amerikiečių rašytojas Stephenas Kingas skaitytojams geriausiai žinomas kaip nepakartojamų siaubo romanų, tokių kaip „Švytėjimas“, „Kerė“, „Daktaras Miegas“, „Ponas Mersedesas“, „Radybos“, „Budėjimas baigtas“, „Tas“ ir kitų tarptautinių bestselerių, autorius.

1999 metais Kingas užsimojo parašyti knygą apie savo profesiją ir atskleisti kai kuriuos savo gyvenimo užkulisius. Tais metais jis pateko į pavojų gyvybei sukėlusią avariją, tad dėl daugybės operacijų ir ilgos reabilitacijos rašymo ir gyvenimo saitai knygoje įgavo netikėtą svarbą.

Tai ne vien sausas pamokymų ir patarimų rinkinys. Knygoje apstu asmeninės patirties: linksmų ir liūdnų pasakojimų apie vaikystę, paauglystę, pirmuosius literatūrinius bandymus, studijas universitete ir nepriteklių kupinus mokytojavimo metus. Kingas atvirai prisipažįsta, kad alkoholis ir narkotikai buvo neatsiejami jo ankstyvojo kūrybinio kelio palydovai, kad tik artimųjų parama ir begalinis noras kurti jam padėjo ištrūkti iš priklausomybių pinklių.

Knygoje Kingas aptaria ir svarbiausią rašytojo amato įrankį – kalbą, supažindina su kasdiene savo darbo rutina ir darbo įpročiais, netgi dalijasi su skaitytojais iš redakcijų ir leidyklų gautais neigiamais atsakymais. O šių jo kūrybinio kelio pradžioje, pasirodo, būta ne tiek ir mažai. Jo patarimai, kaip plėtoti siužetą ir perteikti veikėjų raidą, praktiški, šmaikštūs ir įkvepiantys. 

Veikalas „Apie rašymą. Memuarai apie amatą“, Jungtinėse Amerikos Valstijose įvardytas kaip „geriausia visų laikų knyga apie rašymą“, sulaukė ir tarptautinio pripažinimo.

Artėjant 2019-ųjų prezidento rinkimams Valstybės saugumo departamento žvalgybos pareigūnas gauna neįprastą užduotį – nesilaikant griežtų taisyklių patikrinti vieno iš kandidatų rinkiminę komandą ir galimų rėmėjų sąrašą. Pareigūnas netrunka suprasti, kad tai gali būti savotiška Departamento vadovų parama prezidento posto siekiančiam Gitanui Nausėdai, todėl ryžtasi tapti Pranešėju.

Šioje knygoje pirmą kartą prabyla ne vien Pranešėjas, bet ir dešimtys kitų liudininkų, savo akimis mačiusių Nausėdos rinkiminę kampaniją, jo įsikūrimą Prezidento rūmuose, bandymus įsitvirtinti Lietuvos politikoje, artimiausios komandos euforiją ir nusivylimus. Atskleidžiama, kaip prezidentas Nausėda ir kiti valstybės vadovai veikė per svarbiausias pastarojo meto krizes: pandemiją, maršizmą, Rusijos karą Ukrainoje, Lietuvos konfliktus su diktatoriškomis valstybėmis.

Knyga „Pranešėjas ir Prezidentas“ tęsia „Kabinete 339“ pradėtą pasakojimą apie Lietuvos valstybės valdymo užkulisius.

„Šioje Birutės ir Dovydo knygoje keičiasi rūmų adresas, bet nekinta užkulisinės intrigos, apie kurias rūmų šeimininkai niekada nenori pasakoti. Intriguoja iškalbingi prezidento Gitano Nausėdos kadencijos ir jo asmenybės štrichai bei žurnalistų keliamas amžinas klausimas – kam tarnauja slaptosios tarnybos?“

Andrius Tapinas

„Ak, ta gerovės valstybė. Skaityti tokias knygas yra bjauru: tenka irtis per puslapius, kuriuose intrigos, manipuliacijos, melas, politinės rietenos ir kvailystės. Užvertęs paskutinį puslapį tik dar kartą pagalvoji, kad Danijos Karalystėje kažkas tikrai supuvę ir žurnalistiniais įrankiais to nesutvarkysi. Bet, kaip teigia vienas garsus filosofas, – niekas nesakė, kad bus lengva.“

Antanas Terleckas

Knygos autoriai – „Laisvės TV“ tyrimų žurnalistai Dovydas Pancerovas ir Birutė Davidonytė, kartu atlikę ne vieną žurnalistinį tyrimą apie politinę korupciją, įtartinus verslo sandorius, socialines problemas. Pirmoji jųdviejų knyga „Kabinetas 339“ tapo lietuvišku bestseleriu, „15min“ metų knygos apdovanojimuose išrinkta geriausia lietuviška negrožinės literatūros knyga. Vėliau sukurti televizinės dokumentikos filmai – „Fūrų vergai“, „Pažemintųjų palata“, „Kyjivo trasa“ – sudomino šimtus tūkstančių žiūrovų. Už savo darbus jie pelnė Peter Greste Freedom Of Speech ir Future Story tarptautinius apdovanojimus, Lietuvos žurnalistų sąjungos, Vilniaus universiteto, Vilniaus politikos analizės instituto, Romo Sakadolskio, Gailių klano premijas už tiriamąją žurnalistiką.

Esu toks, koks esu, ir priimu iššūkį tapti geriausias, koks tik galiu būti.

Ar galite įsivaizduoti, kokie būtume jo vietoje? Nors gimė be galūnių, Nikas Vujičičius įveikė savo negalią. Jis išmoko gyventi savarankišką, turtingą ir linksmą gyvenimą. Nikas yra pavyzdys visiems, norintiems atrasti tikrąją laimę.

Stiprus Niko tikėjimas Dievą buvo ir yra pagrindinis jėgų šaltinis. Savo gyvenimu ir paskaitomis jis skleidžia pagrindinę mintį: visų svarbiausia yra rasti savo gyvenimo tikslą ir niekada nepasiduoti, net kai sunkumai užtveria kelią. Tegul tai įkvepia jus pradėti savo gyvenimą be ribų.

„...gyvenimo iššūkiai sugniuždo arba įkvepia. Jei galite gyventi, būkite už tai dėkingi. Pasinaudodami tuo dėkingumu išsivaduokite nuo depresijos ir pykčio. Ženkite vieną žingsnį, paskui kitą, duokite impulsą ir kurkite gyvenimą, kokio norėtumėte.“ – Nick Vujicic

Interneto svetainė www.nickvujicic.com

Nikas Vujičičius (Nick Vujicic) keliauja po įvairias šalis ir skaito paskaitas, yra kelių knygų autorius ir ne pelno siekiančios organizacijos „Gyvenimas be ribų“ vadovas. Nikas yra puikus įkvėpimo pavyzdys viso pasaulio žmonėms, kviečiamas į seminarus, kalba didelėms auditorijoms apie tai, kaip įveikti kliūtis ir įgyvendinti svajones. Iš Australijos Nikas Vujičičius persikraustė į Kaliforniją, ten dabar ir gyvena su šeima. Jo pirmoji knyga „Gyvenimas be ribų“, išleista 2010 m., tapo bestseleriu, yra išversta į 30 pasaulio kalbų.

2020 m. vasarą prof. Vytautas Landsbergis ir ukrainiečių režisierius Sergejus Loznica susitiko pasikalbėti filmui „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“. Jųdviejų pokalbiai virto šešiolikos valandų dialogu, sugulusiu į šią knygą. Tai dviejų Rytų Europos intelektualų, lietuvio ir ukrainiečio, istorijos veikėjo ir stebėtojo, mačiusio mūsų valstybės politinį gyvenimą iš arti, bet kartu iš šono, susitikimas. Jo metu apmąstomas istorinio lūžio laikotarpis, kai Lietuva ir Ukraina atgavo nepriklausomybę ir nuėjo skirtingais politinio savarankiškumo keliais. 

Savitai kalbinamas režisieriaus, V. Landsbergis pasakoja šalies istoriją nuo pirmų Sąjūdžio mitingų iki paskutinio Rusijos kario išvedimo 1993-iaisiais, kuri ir mūsų istorikų apmąstyta dar nedaug. Tai asmeniškas žvilgsnis, padedantis giliau suvokti lemtingus istorijos epizodus, kai buvo klojami dabartinės valstybės politiniai pamatai. Kartu tai ir tikslus, intelektualus istorinių įvykių skerspjūvis, atliekamas žmogaus, tapusio vienu iš svarbiausių tos epochos herojų. Šį neįkainojamą liudijimą V. Landsbergis skaitytojams pateikia kaip savo politinį palikimą. 

„…tokios knygos […] buvo ir bus reikalingos. Kaip prisiminimai, iškeliantys vis naujas laisvės kovų kronikos detales. Kaip bičiuliškas pokalbis, dar kartą liudijantis mūsų žmonių, tautų ir valstybių bendrą istoriją, bendrą dabartį ir bendras viltis. Kaip diskusija, kuria mėginama dekonstruoti blogį, atskleisti blogio anatomiją ir perspėti žmones apie grėsmes mūsų ateičiai. Kaip dar vienas imperatyvas, kad tiek žmonių, tiek jų bendruomenių gyvenimas, bendravimas, nepagrįstas moralinėmis, religinėmis ar bendražmogiškomis vertybėmis, yra pasmerktas.“

Arnas Ališauskas, knygos sudarytojas 

Vytautas Landsbergis (gim. 1932) – pirmasis atkurtos Lietuvos vadovas, vienas iš nepriklausomybės judėjimo lyderių, politikas, meno, muzikos ir kultūros istorikas, rašytojas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (2011). Publikavo per 150 knygų, kuriose iš pradžių daugiausia gvildeno M. K. Čiurlionio kūrybą, o vėlesniais metais – Lietuvos ir tarptautinius politinius klausimus. 

Sergej Loznica (gim. 1964) – vienas ryškiausių šiuolaikinio Europos kino kūrėjų. Sukūrė per 30 dokumentinių ir vaidybinių filmų. 2018 m. jo vaidybinis filmas „Donbasas“ Kanų kino festivalyje pelnė „Ypatingo žvilgsnio“ programos apdovanojimą už režisūrą. Jo dokumentinis filmas „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ (2021) tarptautiniame dokumentinio kino festivalyje IDFA apdovanotas pagrindiniu prizu. 

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Skaityti apie vieno žmogaus gyvenimą, kad ir koks jis margas, nuobodu. Pasistengiau rašyti apie epochą, kuri buvo viena sudėtingiausių ir sunkiausių mūsų istorijoje. 

Algimantas Čekuolis

Gal kiek keista taip sakyti apie vieną žmogų, bet Algimantas Čekuolis iš tiesų yra epocha. Ir žurnalistikos, ir publicistikos. Visada žiūrėjau į jį kaip į profesijos titaną, iš jo mokiausi – ne tik amato, bet ir noro gyventi.

Andrius Tapinas

Balys Sruoga (1896–1947) – lietuvių literatūros klasikas. Be jo neįmanoma įsivaizduoti XX a. pirmosios pusės Lietuvos kultūrinio gyvenimo. Rašytojo atsiminimų knyga Dievų miškas vertinama kaip vienas originaliausių Europos memuaristikos kūrinių apie nacių koncentracijos stovyklas. Pirmą kartą atsiminimai išleisti 1957 m., autoriui jau mirus. 2005 m. režisierius Algimantas Puipa kūrinio motyvais pastatė kino filmą.

Ši knyga parengta pagal Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos 2005 m. leidimą. Kūrinio tekstas nekupiūruotas. Leidime palikta asmenvardžių ir vietovardžių rašyba su šiokiais tokiais netikslumais, kurių būta pirmame kūrinio rankraštyje.