Atsiminimai, biografijos, esė ir tikros istorijos

2020 m. vasarą prof. Vytautas Landsbergis ir ukrainiečių režisierius Sergejus Loznica susitiko pasikalbėti filmui „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“. Jųdviejų pokalbiai virto šešiolikos valandų dialogu, sugulusiu į šią knygą. Tai dviejų Rytų Europos intelektualų, lietuvio ir ukrainiečio, istorijos veikėjo ir stebėtojo, mačiusio mūsų valstybės politinį gyvenimą iš arti, bet kartu iš šono, susitikimas. Jo metu apmąstomas istorinio lūžio laikotarpis, kai Lietuva ir Ukraina atgavo nepriklausomybę ir nuėjo skirtingais politinio savarankiškumo keliais. 

Savitai kalbinamas režisieriaus, V. Landsbergis pasakoja šalies istoriją nuo pirmų Sąjūdžio mitingų iki paskutinio Rusijos kario išvedimo 1993-iaisiais, kuri ir mūsų istorikų apmąstyta dar nedaug. Tai asmeniškas žvilgsnis, padedantis giliau suvokti lemtingus istorijos epizodus, kai buvo klojami dabartinės valstybės politiniai pamatai. Kartu tai ir tikslus, intelektualus istorinių įvykių skerspjūvis, atliekamas žmogaus, tapusio vienu iš svarbiausių tos epochos herojų. Šį neįkainojamą liudijimą V. Landsbergis skaitytojams pateikia kaip savo politinį palikimą. 

„…tokios knygos […] buvo ir bus reikalingos. Kaip prisiminimai, iškeliantys vis naujas laisvės kovų kronikos detales. Kaip bičiuliškas pokalbis, dar kartą liudijantis mūsų žmonių, tautų ir valstybių bendrą istoriją, bendrą dabartį ir bendras viltis. Kaip diskusija, kuria mėginama dekonstruoti blogį, atskleisti blogio anatomiją ir perspėti žmones apie grėsmes mūsų ateičiai. Kaip dar vienas imperatyvas, kad tiek žmonių, tiek jų bendruomenių gyvenimas, bendravimas, nepagrįstas moralinėmis, religinėmis ar bendražmogiškomis vertybėmis, yra pasmerktas.“

Arnas Ališauskas, knygos sudarytojas 

Vytautas Landsbergis (gim. 1932) – pirmasis atkurtos Lietuvos vadovas, vienas iš nepriklausomybės judėjimo lyderių, politikas, meno, muzikos ir kultūros istorikas, rašytojas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (2011). Publikavo per 150 knygų, kuriose iš pradžių daugiausia gvildeno M. K. Čiurlionio kūrybą, o vėlesniais metais – Lietuvos ir tarptautinius politinius klausimus. 

Sergej Loznica (gim. 1964) – vienas ryškiausių šiuolaikinio Europos kino kūrėjų. Sukūrė per 30 dokumentinių ir vaidybinių filmų. 2018 m. jo vaidybinis filmas „Donbasas“ Kanų kino festivalyje pelnė „Ypatingo žvilgsnio“ programos apdovanojimą už režisūrą. Jo dokumentinis filmas „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ (2021) tarptautiniame dokumentinio kino festivalyje IDFA apdovanotas pagrindiniu prizu. 

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Skaityti apie vieno žmogaus gyvenimą, kad ir koks jis margas, nuobodu. Pasistengiau rašyti apie epochą, kuri buvo viena sudėtingiausių ir sunkiausių mūsų istorijoje. 

Algimantas Čekuolis

Gal kiek keista taip sakyti apie vieną žmogų, bet Algimantas Čekuolis iš tiesų yra epocha. Ir žurnalistikos, ir publicistikos. Visada žiūrėjau į jį kaip į profesijos titaną, iš jo mokiausi – ne tik amato, bet ir noro gyventi.

Andrius Tapinas

Balys Sruoga (1896–1947) – lietuvių literatūros klasikas. Be jo neįmanoma įsivaizduoti XX a. pirmosios pusės Lietuvos kultūrinio gyvenimo. Rašytojo atsiminimų knyga Dievų miškas vertinama kaip vienas originaliausių Europos memuaristikos kūrinių apie nacių koncentracijos stovyklas. Pirmą kartą atsiminimai išleisti 1957 m., autoriui jau mirus. 2005 m. režisierius Algimantas Puipa kūrinio motyvais pastatė kino filmą.

Ši knyga parengta pagal Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos 2005 m. leidimą. Kūrinio tekstas nekupiūruotas. Leidime palikta asmenvardžių ir vietovardžių rašyba su šiokiais tokiais netikslumais, kurių būta pirmame kūrinio rankraštyje.

Trevoras Noah nusikalto gimdamas – ne todėl, kad užkalbintas galėjo atsakyti penkiomis kalbomis; ne todėl, kad mama jį išmetė iš važiuojančio automobilio; ne todėl, kad su didinamuoju stiklu netyčia supleškino kažkieno namą; netgi ne todėl, kad į žydų šventę atsivedė Hitlerį – todėl, kad gimė Pietų Afrikos Respublikoje, jo mama buvo juodaodė, o tėvas – baltasis…

„Šmaikštu ir nepakartojama.“

O: THE OPRAH MAGAZINE 

„Gimęs neteisėtai“ – ne tik paveikūs memuarai, bet ir meilės laiškas autoriaus motinai.“

THE WASHINGTON POST

„Šmaikštu ir atvira… Noah istorija – tai šiuolaikinės Pietų Afrikos Respublikos istorija.“

PUBLISHERS WEEKLY

„Atvira, prikaustanti knyga, kuri vienu metu kelia nerimą, verčia liūdėti ir kvatotis.“ 

THE NEW YORK TIMES

„Gimęs neteisėtai“ – išskirtiniai, taiklių įžvalgų ir humoro kupini memuarai, kuriuose geriau nei bet kokiame pastarųjų metų istoriniame ar akademiniame veikale atskleidžiama tikroji apartheido žala, dėmesys beprasmėms detalėms ir siauraprotiškas kvailumas.“ 

THE GUARDIAN

„Gniaužia kvapą.“ 

COSMOPOLITAN

Tikra lietuvės istorija Kaire. Patikėjusi meile, išvykusi į egzotišką šalį, užrakinta ir kankinta, bet – nepasidavusi. 

Sveiku protu sunkiai suvokiama tikra istorija, pranokstanti bet kokią fikciją.  

Tądien, kai dusau užuodusi savo kankintojo kvepalus, skaičiavau jau antrus metus toli nuo jo. Tebejaučiu jo kvapą, tebesapnuoju dusinantį kūną. Žmogų, įkalinusį mane bute su nevedžiojamais šunimis, triušiu, vištomis, ančiukais... Nepakeliama smarvė, iš proto besikraustantys, išvežami papjauti arba nugaištantys gyvūnai ir aš – ištvermingiausia to kalėjimo kalinė. Užrakinta, prievartauta, kankinta, mušta, bet nepasidavusi. Ištrūkusi ir fiziškai jau nepasiekiama. 

Lietuvę Anną draugė supažindina su egiptiečiu. Netrunka įsižiebti šilti jausmai per atstumą ir net stipri emocinė priklausomybė – meilės išsiilgusi širdis pasiduoda visoms vyro manipuliacijoms. 

Šiandien Anna gyvena nedideliame Lietuvos mieste, augina nuostabią dukrą, kurią saugo kaip akies vyzdį, – baimė, kad mergaitę gali pagrobti, vis dar kiūto moters pasąmonėje. Joms abiem reikėjo psichologinės pagalbos, abi lėtai gydosi sielos žaizdas ir kabinasi į naują gyvenimą. Anna įgyvendino svajonę užsiimti menine fotografija, rengia parodas ir turi vis daugiau sekėjų.

„Apie skaitymą“ – dvi Marcelio Prousto esė, kuriose šis vienas žymiausių visų laikų rašytojų apmąsto, kodėl mes skaitome. Sumanytos kaip refleksijos apie Prousto itin mėgtą meno kritiką Johną Ruskiną, šios esė virsta psichologine skaitymo studija. Prousto išvada – kitaip nei bet kas kitas, skaitymas gali tapti postūmiu savarankiškam dvasiniam gyvenimui.

„Apie skaitymą“ yra penktoji serijos „Apie“ audioknyga. Serija „Apie“ – tai neakademiniai įžvalgiausių pasaulio protų tekstai, kuriuos galima perskaityti vienu ypu. Serijoje jau išleista Timothy Snyderio „Apie tironiją“, Levo Karsavino „Apie tobulybę“, Harry Frankfurto „Apie šūdmalą“ ir Immanuelio Kanto „Apie pedagogiką“.

„Skaitymas, kuris Proustui padeda suvokti ir pažinti save, galiausiai jį nuveda iki Venecijos, kur praeitis įsiterpia į dabartį, išpranašaudama jo būsimo romanų ciklo Prarasto laiko beieškant pagrindinę temą.“

Vytautas Bikulčius

„Nostalgija persmelkta odė skaitymo malonumui ir visam, kas jį supa. Pats šis tekstas savo vaizdais, kvapais, pojūčiais ir detalėmis yra skaitymo malonumo esencija.“

Marius Burokas

Ši sodri ir tuo pačiu metu poetiška knyga – apie visa apimančią obsesiją, meditatyvų pasišventimą tyrinėjamam objektui ir mėginimą peržengti ribą tarp žmogaus ir gyvūno. Joje nėra saldžių, romantizuotų gamtos aprašymų – čia alsuoja vien tik atviras ir žiaurus plėšriųjų paukščių pasaulis, į kurį bando įsilieti stebintysis. Bet ar tai įmanoma?

„Sakalas keleivis“ – tai unikalus, hipnotizuojantis ir kultiniu tapęs pasakojimas apie dangų pjaustančius sakalus. Jos autorius, savamokslis ornitologas J. A. Bakeris (1926–1987) praleido ištisą dešimtmetį sekiodamas šiuos plėšrius paukščius. 1967-aisias pasirodžiusi keista, tamsi ir poetiška knyga „The Peregrine“ tuojau pat sulaukė didelio susidomėjimo: ją skaitė anaiptol ne vien gamtos entuziastai, bet ir visi vertinantys ekscentrišką literatūrą.

Net ir praėjus daugiau 50-iai metų knyga išlieka aktuali: ji tebežavi menininkus ir paprastus skaitytojus, o kino režisierius Weneris Herzogas sako, jog tai yra knyga, kurią privalo perskaityti visi kino kūrėjai.

„Tai beveik religinio ar šamanistinio gamtos patyrimo tekstas – pasakotojas ištrina save iš peizažo, palieka tik nuogą, žiaurią ir nuostabią gamtą ekstatiškai stebinčia akimi. „Dešimtį metų visas žiemas praleisdavau ieškodamas to maištingo, nenustygstančio vietoje spindesio, tos staigios aistros ir šėlo, kuriuos sakalai išplėšia iš dangaus. Dešimtį metų žvelgiau aukštyn, ieškodamas to debesis perveriančio inkaro pavidalo, to oru skriejančio arbaleto. Akis pasidaro nepasotinama plėšriųjų paukščių vaizdais. […] Aš dešimtį metų sekiojau sakalus keleivius. Buvau jų apsėstas. Jie buvo mano Gralis“, – rašo Bakeris. Ir mes juo tikim. Ir dairomės aukštyn.“

Knygos vertėjas Marius Burokas

„Filosofijoje pėsčiomis“ prancūzų filosofas Frédéricas Gros stebi mąstytojus, kurie taip pat žvelgė į vaikščiojimą kaip centrinę savo veiklos vietą, ir apmąsto tokias įdomybes kaip tai, kodėl Henry‘is Davidas Thoreau įžengė į Voldeno mišką, priežastį, kodėl Arthuras Rimbaud vaikščiodavo spėriai, o Nervalis klaidžiodavo, kad pagydytų savo melancholiją. Knygoje sužinome, kad Rousseau turėjo eiti, kad mąstytų, Nietzsche ėjo, kad rašytų, o Kantas vaikščiodavo, kad prasiblaškytų nuo kontempliacijos.

„Filosofija pėsčiomis“ – pasakojimas apie šių žmonių ir jų minčių istoriją pasitelkiant vieną juos jungiantį elementą: aistrą eiti (ir mąstyti!) savomis kojomis. Gali įkvėpti pasivaikščiojimui net patį įnirtingiausią namisėdą.

Frédéricas Gros dėsto Paryžiaus politikos mokslų institute (Sciences Po), ten pat dirba ir akademinį – tyrėjo – darbą, domisi teisės, psichiatrijos, karo filosofija. Tiesa, „Filosofijoje pėsčiomis“ akademinė filosofija jam nėra tokia svarbi. Šioje knygoje autorius kopia į kalnus ir leidžiasi į mąslius miško takelius kartu su Friedrichu Nietzsche, šlitinėja miesto gatvėmis paskui Charles’į Baudelaire’ą, bando pagauti kiekvieną vienatvės saulėtekį su Henry’iu Davidu Thoreau, gydosi melancholiją su Gérard’u de Nervaliu, bando išjudinti mintį vaikštinėdamas kartu su Jeanu-Jacques’u Rousseau.

Nobelio premijos laureato memuaruose matome XX a. 7 deš. Niujorką skvarbiomis Dylano akimis: vos dvidešimties sulaukęs vaikinas godžiai stebi jį supančią aplinką. Niujorkas jam – kerinčių galimybių miestas: skendi cigarečių dūmuose, visą naktį trunkančiuose vakarėliuose, literatūriniuose atradimuose, greitai praeinančios meilės nuotykiuose, nepalaužiamose draugystėse. Dylanas stebi veidus, varto draugų lentynose dūlančias knygas, klaidžioja sniege skendinčio Niujorko gatvėmis, prisimena Šaltojo karo paženklintą vaikystę, su gražuole padavėja tąsosi po barus, bandydamas į skrybėlę surinkti kuo daugiau pinigų. Ir, žinoma, galvoja apie dainas.

„Dylanas dažniausiai nuslepia tuos dalykus, apie kuriuos skaitytojas manėsi labiausiai norįs sužinoti, tačiau kalba apie tai, kas iš tiesų prasminga ir apie tai, ko skaitytojas nė nedrįso įsivaizduoti galįs paklausti: apie vidinius sielos virpesius ir tai, kaip jo kūrybą blaškė ir formavo gyvenamas laikmetis.“
The Literary Review

„Bobas parašė knygą, kurios niekas kitas negalėjo parašyti.“
The New York Magazine

Pirmojoje krikščioniškoje autobiografijoje aistringa atmintis dera su nuoseklia refleksija. Dievui ir klausytojui Augustinas atskleidžia savo ilgesio ir meilės istoriją, galutinės prasmės paieškas ir pažeria daugybę žmogaus prigimties įžvalgų, kurias vakarų kultūroje kiekviena karta apmąsto iš naujo.

Augustinas – stebinantis filosofas ir virtuoziškas pasakojimo meistras. Aistros persmelkti prisiminimai jam puikiai dera su nuoseklia refleksija. Augustinas atskleidžia savo ilgesio ir meilės istoriją, galutinės prasmės paieškas ir pažeria daugybę žmogaus prigimties įžvalgų, kurias Vakarų kultūroje kiekviena karta apmąsto iš naujo. Per šešlioka amžių nuo Augustino atsivertimo nebuvo meto, kuomet „Išpažinimai“ nebūtų turėję svarios įtakos intelektiniam, dvasiniam ir kultūriniam gyvenimui.

Naujas leidimas, papildytas Henry Chadwicko įvadu.
„Aurelijaus Augustino „Išpažinimai“ visuomet išliks vienas didžiųjų Vakarų literatūros šedevrų.“ (Henry Chadwick)

„Mintys“ yra paskirų XVII a. prancūzų filosofo ir matematiko Blaise’o Pascalio paskirų fragmentų rinkinys. Patyręs religinį atsivertimą Pascalis atsidėjo asketiškam gyvenimui, o „Mintys“ daugeliu aspektų yra viso jo gyvenimo kulminacija. Šią knygą Pascalis sumanė kaip krikščionybės apologiją, o garsioji „Pascalio lažybų“ samprata taip pat suformuluota šioje knygoje.

Šis leidimas – pirmasis pilnas Pacalio „Minčių“ leidimas lietuvių kalba. 1996 m. Aniceto Tamošaičio vertimas pataisytas ir papildytas trūkstamu paskutiniuoju skyriumi, išverstu Jūratės Žalgaitės-Kayos. Projektą iš dalies finansavo Prancūzų institutas Lietuvoje.

Blaise’as Pascalis – genialus prancūzų matematikas, fizikas, išradėjas, rašytojas ir teologas. Patyręs atsivertimą, Pascalis ėmėsi rašyti krikščionybės apologiją. Nors knygos baigti nespėjo, po mirties rasti fragmentai, leidžiami „Minčių“ pavidalu, jau keli šimtmečiai nepaliauja žavėti savo gelme ir religine aistros bei racionalaus svarstymo derme.

„Apie „Mintis“ negalima papasakoti jokios nuoseklios istorijos, jų nesudėsi į jokią loginių ar priežastinių ryšių grandinę, jos išsprūsta iš bet kokios pastangos susisteminti ar klasifikuoti. Paradoksalus dalykas: šiaip jau Pascalis yra išskirtinai paprastas ir nesudėtingas mąstytojas, beveik nevartojantis filosofinio „žargono“, suprantamas net žmogui, neturinčiam filosofinio išsilavinimo, taigi „nesunkus“, bet vis dėlto „nepatogus“ filosofas.“

Nijolė Keršytė

„Filosofai šiandien rašo net jų draugų ir kolegų neskaitomas knygas. Pascalio „Mintys“ yra jo paties į knygą nesudėlioti užrašai, kuriuos turi perskaityti kiekvienas išsilavinęs žmogus.“

Alvydas Jokubaitis

„Vilties istorijas“ – savo pirmąją negrožinę knygą – Heather Morris rašė kaip tiltą, jungiantį jos romanus „Aušvico tatuiruotojas“, „Cilkos kelias“ ir tapsiantį naujausio romano „Trys seserys“, kuris Lietuvoje pasirodys 2023-iaisiais, įžanga. 

Kalbėdamasi su savo skaitytojais Heather nuolat išgirsta klausimą: „Iš kur ta istorija?“ Ir iš tiesų – už kiekvieno jos romano siužeto slypi istorija. Lale’as jai papasakojo savo ir Gitos meilės, vilties, tvirtybės ir išgyvenimo istoriją. Cilkos istorija – autorės pažadas Lale’ui skaitytojams papasakoti apie drąsiausią jo pažinotą žmogų. O apie tris seseris Meller ji sužinojo iš elektroninio laiško, kurį parašė vienos jų sūnus. Šioje knygoje Heather dalinasi ir dalele savęs – iš kur yra kilusi, kas svarbiausi žmonės jos gyvenime, kaip ji iš savo prosenelio išmoko klausytis. Taip pat pasakoja apie patirtį didelės Australijos ligoninės Socialinio darbo skyriuje, kur dirbo daugiau nei dvidešimt metų, ir apie pacientus bei jų artimuosius, sutiktus skausmingomis jų gyvenimo akimirkomis. 

„Vilties istorijos“ – tai įkvepiantis gyvenimo vadovas, kuriame Heather pasakoja ne tik apie žmones, kuriuos jai nusišypsojo laimė sutikti, ir nepaprastas jų istorijas, bet ir apie guodžiantį klausymosi meną, kurio galime išmokti kiekvienas. 

„Istorijos mus jungia ir primena, kad viltis visad gyva.“

Heather Morris 

„Nuoširdžiuose atsiminimuose autorė išaukština mokėjimą klausytis kaip meilės ir empatijos išraišką. Ši knyga – žmogiškojo ryšio šventė.“

Kirkus Review 

„Supinant puikų pasakojimą su išmintingais patarimais, šioje knygoje parodomas lėtesnio gyvenimo grožis išsiblaškymo amžiuje.“

Publishers Weekly 

Heather Morris (Hetera Moris, gim. Naujojoje Zelandijoje) – tarptautinių bestselerių autorė, su begaline aistra pasakojanti istorijas apie tvirtybę, išgyvenimą ir viltį. 2003-iaisiais ji buvo supažindinta su senyvu ponu, kuris, galimas daiktas, turi vertą papasakoti istoriją. Diena, kai Heather susitiko su Lale’u Sokolovu, pakeitė jų abiejų gyvenimą. Jųdviejų draugystei išaugus, Lale’as jai patikėjo slapčiausias savo gyvenimo per Holokaustą patirtis. Taip gimė Lale’o Sokolovo liudijimu paremtas autorės debiutinis romanas „Aušvico tatuiruotojas“. Jis tapo vienu populiariausių XXI amžiaus romanų – knygos parduota jau dvylika milijonų egzempliorių visame pasaulyje. O kartu su vėlesniais Morris romanais „Cilkos kelias“ ir „Trys seserys“ bei „Vilties istorijomis“ – per penkiolika milijonų egzempliorių. 

Pirmą kartą 1933 m. pasirodžiusioje ir į dešimtis kalbų išverstoje esė „Odė šešėliams“ vienas iškiliausių japonų rašytojų Jun’ichirō Tanizaki skaitytojus kviečia panirti į prieblandą. Atsigręždamas į architektūrą, teatrą, muziką, maistą ir net tualetų dizainą, Tanizaki tyrinėja japonų estetiką, per šimtmečius neatsietą nuo šešėlių žaismo. Tačiau XX a. pradžioje Japonijoje plitusios inovacijos iš Vakarų – pirmiausia elektros lemputė – metė rimtą iššūkį senajai kultūrai.

Šis meistriškai parašytas tekstas nusilenkia tradicinei japonų estetikai: jos tamsai, medžiagiškumui, meditatyvumui. Tačiau tarp eilučių – ir ne be Tanizaki šypsnio – kelia klausimus apie mūsų aplinką keičiantį technologinį progresą, Vakarų ir Rytų supriešinimą bei estetinę nepriklausomybę. Ar įmanoma nugrimzti į vidinį šešėlių pasaulį, kai aplink plieskia prožektorių šviesos?

„Tanizaki stojasi už šio kūrinio kaip už kaukės. Atrodo, kad kalba Tanizaki, tačiau kalba kaukė, t. y. pats kūrinys. Kaip ir kituose kūriniuose, taip ir šiame jis ne teigia, bet supriešina, ironizuoja, hiperbolizuoja ir pokštauja.“

Architektūros tyrėja dr. Eglė Bazaraitė

„Grožis yra sunkiai pamatuojamas dalykas, ir ši odė japoniškai estetikai nėra taisyklių rinkinys. Tai poezija apie kasdienę aplinką ir buitį. Nuostabiai belaikė ir universali.“

Architektė Aistė Galaunytė

Jun'ichirō Tanizaki (谷崎 潤一郎, Tanizaki Jun'ichirō) laikomas vienu iškiliausių japonų modernizmo rašytojų, savo kūryboje tyrinėjusių sparčią XX a. Japonijos visuomenės kaitą bei takoskyras tarp vakarietiškos ir rytietiškos kultūrų. Už nuopelnus Japonijos kultūrai Tanizaki apdovanotas ne vienu prestižiniu apdovanojimu, tarp kurių 1949 m. įteikta Imperatoriškoji premija. 1964 m. Tanizaki tapo pirmuoju japonų rašytoju, išrinktu Amerikos vaizduojamųjų menų ir literatūros akademijos (American Academy of Arts and Letters) garbės nariu, tais pačiais metais nominuotas Nobelio premijai. Nuo 1965 m. kasmet už literatūrinius nuopelnus Japonijoje teikiamas Tanizaki vardo prizas.

2011–2016 m. Lietuvoje su šeima gyvenęs vokietis istorikas ir miesto antropologas Felixas Ackermannas patyrusiu žvilgsniu skrodžia kiaurai posovietinės visuomenės fasadus: pastatų, žmonių viešo elgesio, valstybės institucijų, paslaugų, o svarbiausia – kalbų ir tapatybių.

Apie Lietuvą autorius pasakoja kaip nepaprastai įdėmus ir sąžiningas jos gyvenimo stebėtojas, atvykęs čia iš išorės, bet matantis ir suprantantis jos rūpesčius ir problemas iš vidaus. Siūlydamas gyvenimiškai autentišką, taikliai reflektuojantį ir literatūriškai įtaigų šiuolaikinės Lietuvos portretą autorius klausia skaitytojo: kaipgi čia yra – viskas labai blogai ar vis dėlto – liuks?

„Ši knyga turi būtinai pasirodyti lietuviškai: tokia mintis man stuktelėjo į galvą prieš dvejus metus, vos tik patyrus, kad Felixas ėmėsi rašyti. Dar tiksliai nežinojau, kokią, aišku tik, kad „kažkas apie Lietuvą“. Užtat žinojau, kaip Felixas rašo.“
Istorikas, knygos vertėjas Nerijus Šepetys

„Labai įdomu, kaip Felix Ackermann varijuoja tarp pokštų ir intelektualumo, kaip aiškiai ir suprantamai, nors ir ne vientisai pateikia mokslinę ir filosofinę informaciją.“
Ieva, perskaičiau.lt

„Aš myliu Lietuvą, nes čia apie viską galima sakyti „liuks“, nors anaiptol ne viskas Lietuvoje yra liuks. Man visai liuks, kad aš galėjau penketą metų dirbti ir gyventi Vilniuje. Nors lietuviškai kalbu ir prasčiau už savo vaikus, bet juk tikrai liuks, kad aš apskritai bent jau suprantu šitą antrą pagal sunkumą pasaulyje kalbą, argi ne? Be išlygų liuks yra tai, kad mano dukters, vardu Emilia, pase gimimo vieta nurodyta „Wilna“. Druskininkų vandens parko sovietinė architektūra – liuks. Liuks yra Vilniaus universiteto bibliotekos Profesorių skaitykloje turėti savo rašomąjį stalą. Ir ypač liuks yra galėti gyventi Žvėryne. Man liuks buvo ir tai, kad aš Regitros dėka galėjau pažinti visą Lietuvą, mėgindamas vis kitoje jos vietoje gauti vairuotojo teises.“
Felix Ackermann

Knygą vokiečių kalba 2017 m. išleido viena didžiausių Vokietijos leidyklų „Suhrkamp“.  Dabar knyga pasirodo lietuviškai – labiau pritaikyta Lietuvoje gyvenantiems ar su ja besitapatinantiems skaitytojams.

Felix Ackermann – vokiečių istorikas ir miesto antropologas, nagrinėja Rytų Europos migracijos procesus, smurtą ir miesto erdves. 2011–2016 metais Lietuvoje su šeima gyvenęs Felix Ackermann čia dėstytojavo, telkė akademinę bendruomenę.

2022-ųjų kovą, Rusijos armijai puolant Kyjivą, žurnalistas Dovydas Pancerovas po šešerių metų pertraukos vėl iškeliauja į kariaujančią Ukrainą. Atsitiktinė pažintis su lietuviais, gelbėjančiais

apsuptuose miestuose įstrigusius civilius, atveda jį ir „Laisvės TV“ komandą į Kyjivo srityje esančią sanatoriją, dabar paverstą pabėgėlių prieglauda. Čia, kaukiant oro pavojaus sirenoms ir tolumoje griaudint artilerijai, žurnalistai fiksuoja nuo karo bėgančių ukrainiečių ir jiems talkinančių lietuvių kasdienybę.

Šis bestselerio „Kiborgų žemė“ leidimas papildytas trečia dalimi, kurioje D. Pancerovas pasakoja apie 2022-aisiais Rusijos pradėtą karą ir atskleidžia televizinės dokumentikos filmo „Kyjivo trasa“ užkulisius.

Dovydas Pancerovas (g. 1987) – tiriantis žurnalistas ir knygų autorius, rašantis apie Lietuvos politikos užkulisius, korupciją, Rusijos bandymus daryti įtaką Lietuvai. 2014–2016 m. jis rengė reportažus iš revoliucijos ir karo krečiamos Ukrainos. 2022 m. pavasarį vėl nuvyko į Ukrainą ir kartu su „Laisvės TV“ sukūrė televizinės dokumentikos pasakojimą „Kyjivo trasa“. 

Už savo veiklą yra pelnęs nacionalinių ir tarptautinių apdovanojimų, tarp jų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalį (2018), Peterio Greste’o apdovanojimą už nuopelnus žodžio laisvei (2017), „Future Story Award“ prizus (2022), Romo Sakadolskio premiją (2021) ir kt.

Asmeninis santykis – didžiausia knygos vertybė. Svarbiau ne tai, kad autorius pats lankėsi karo zonoje ir stengėsi informuoti apie įvykius lietuvių auditoriją, o įsitraukimas, empatija, rūpestis. Taip pat svarbu, kad žurnalistas nesipuikuoja patirtais išbandymais.

„Literatūros ir meno“ apžvalgininkas Marijus Gailius

Pancerovas sugeba meistriškai valdyti kūrinio tempą tai užšaldydamas veiksmą nykioje lietuviškoje kasdienybėje, tai iki maksimumo pakaitindamas liepsnojančiame Maidane ar neramiuose Ukrainos rytuose. Jis gabiai atrenka ir sudėlioja žodžius, todėl tekstas lengvai skaitomas, ir dviejų pavakarojimų šiai knygai užtenka.

„Verslo klasės“ knygų apžvalgininkas Egidijus Jurgelionis

Pulsuojantis tekstas. Jauti Molotovo kokteilių, degančių padangų ir mirties tvaiką. Atviras Dovydo Pancerovo dienoraštis primena ilgai saujoje laikytą granatą, kurios žiedas ištrauktas. Prisiminimų sprogimas kala itin stipriai.

Žurnalistas, publicistas, keliautojas Vytaras Radzevičius

Fotkės iš karo lauko. Taip pavadinčiau Dovydo Pancerovo knygą apie Rusijos karą prieš Ukrainą, matomą iš arti. Pačioje Ukrainoje. Bombarduojamoje, deginamoje, mėsinėjamoje. Knygoje nėra nei politikų pliurpalų, nei apžvalgininkų apžvelginėjimų, jokio beprasmio įvykių sąrašo. Žmogus buvo, matė, aprašė. Kitiems 99 proc. pasaulio to nereikia. Ukraina – tai ne mes (jie taip mano). Bet mes, broliai lietuviai, dar ne viską pamiršę, dar kai ką nugirstam.

Profesorius Vytautas Landsbergis

Ukraina dar niekada nebuvo tokia artima Lietuvai kaip dabar. Knygoje aiškiai jaučiama, kad Maidanas ir Dangiškoji šimtinė kovojo už Europos idėją. Iš esmės dėl to ir šiandien kovojama Donecko fronte, kur galima atpažinti Vakarų ir Rusijos civilizacijų ribą.

Profesorius Alfredas Bumblauskas

„Kiborgų žemę“ galima skaityti bei interpretuoti kaip pasakojimą apie jauno žmogaus, ieškojusio didžiojo gyvenimo nuotykio ir atsidūrusio kažko tokio epicentre, vidines transformacijas; kaip žurnalistinį reportažą apie 2014-ųjų revoliuciją Ukrainoje ir Rusijos karinę agresiją šios valstybės atžvilgiu; kaip antropologinį šaltinį, kuriame išryškėja istorijos force majeure veikimo zonoje atsidūrusių žmonių veidai, poelgiai, mintys, emocijos; kaip publicistinį tekstą, kuris atskleidžia slinktis Lietuvos viešojoje erdvėje ir visuomenės savivokoje.

„Vilnius review“ literatūros apžvalgininkas Aurimas Švedas

SUNDAY TIMES bestseleris

VISAS TAISYKLES VELNIOP SIUNČIANTI KNYGA

Ar ne laikas mesti iššūkį atgyvenusiems moters kūno ir elgesio standartams? Tik pagalvok: kodėl dažnai pastebi per didelį kitos merginos pilvą ar per mažas krūtis? Kodėl dar aršiau kritikuoji savo pačios išvaizdą? Kodėl, išgirdusi komplimentą, dažniausiai numyki „ačiū“, bet išsyk imi save menkinti?

Britų aktyvistė, iliustratorė ir socialinių tinklų žvaigždė Florence Given drąsiai rėžia: gana! Įkvėpimo ji semiasi iš feminizmo idėjų, o šioje knygoje, dalydamasi savo patirtimi bei kandžiomis įžvalgomis, kviečia mus visas sekti jos pavyzdžiu. Neturime būti meilios, smulkutės, gerutės – netgi gražios. Bet privalome pasitikėti savimi ir palaikyti viena kitą!

„Įkvepianti, radikali, puikiai pritaikyta autorės kartai.“

Evening Standard

„Nuostabiai atskleidžia šiuolaikinį feminizmą.“

Glamour

Florence Given (Florens Given, gim. 1998, pasirinkusi būti pristatoma įvardžiu „ji“)  – Londone įsikūrusi menininkė, rašytoja ir aktyvistė, 2019 m. gavusi „Cosmopolitan“ metų nuomonės formuotojos apdovanojimą. Populiarumą socialiniuose tinkluose F. Given išnaudoja įvairioms iniciatyvoms: BBC ir NBC televizijų laidose F. Given diskutavo apie viengungystės stigmą ir savo 2018 m. inicijuotą peticiją dėl apkūnius žmones pašiepiančio „Netflix“ serialo „Nepasotinama“ nutraukimo. Autorė taip pat prisidėjo prie „Always“ prekių ženklo #EndPeriodPoverty kampanijos (Lietuvoje ši kampanija buvo pavadinta #SvarbiKiekvienaDiena) – jos įrašas sulaukė daugiau nei 200 tūkst. patiktukų, taigi būtent tiek intymios higienos priemonių buvo išdalinta stokojančioms moterims ir mergaitėms.

Savo debiutinę knygą „Mano grožis – ne tavo reikalas“ autorė parašė ir pati iliustravo būdama vos 21-erių; knyga vos pasirodžiusi tapo bestseleriu Didžiojoje Britanijoje.

Šeštasis Ukrainos prezidentas nuėjo ilgą kelią: jis buvo aktoriumi, o tapo ukrainiečių tautos lyderiu; jis buvo žmogus, kurį pasaulio valstybių vadovai sutikdavo smalsiai ir su pašaipa, o tapo politiku, kuris dabar Vakaruose pasitinkamas plojimais. Maža to, įtakingiausių pasaulio valstybių lyderiai jaučiasi pagerbti, galėdami pavadinti jį savo draugu.

„Zelenskis“ – pirmoji ir kol kas vienintelė Ukrainos prezidento biografija. Žinomas Ukrainos žurnalistas ir knygų autorius Serhijus Rudenka pasakoja apie skirtingus Volodymyro Zelenskio gyvenimo etapus, pradedant jo vaikyste Kryvyj Rihe ir baigiant 2022 metų Rusijos ir Ukrainos karu.

Tai istorija žmogaus, kuris, neturėdamas politinės patirties ir reikalingų žinių, pažadėjo ukrainiečiams pakeisti jų gyvenimą. Istorija žmogaus, kuriuo patikėjo 13,5 milijono rinkėjų. Žmogaus, supratusio, kad didžiulis pasitikėjimas – tai ir milžiniška atsakomybė. Tai istorija žmogaus, priėmusio Vladimiro Putino iššūkį ir šiuo sunkiu metu tapusiu Ukrainos valstybės vadovu.

Sužinokite, kaip pasikeitė visuomenės nuomonė ir kaip neaukštus reitingus turėjęs prezidentas virto prezidentu, mūru stojusiu už savo tautiečius ir ginančiu ne tik Ukrainos, bet, rodos, ir visos Europos laisvę.

„Sunday Times“, „New Statesman“ ir „Irish Times“ metų knyga

Prestižinės „Auksinio durklo“ premijos finalininkė už geriausią negrožinę kriminalinę knygą

„Tam tikrus dalykus, į kuriuos prašysiu pažvelgti, gali būti sunku išmesti iš galvos, bet iš patirties žinau, kad įžvalgos į svetimas patirtis mus perkeičia, be to, visada būsiu šalia jūsų, stengdamasi kančią paversti prasme.“

Serijinės žmogžudystės. Padegimas. Seksualinis smurtas. Kokie yra žmonės, įvykdę tokius žiaurus nusikaltimus? Kokios jų istorijos? Koks jausmas apima likus su jais vienumoje?

Dr. Gwen Adshead, viena įtakingiausių teismo psichiatrių ir psichoterapeučių Didžiojoje Britanijoje, daugiau nei trisdešimt metų konsultuoja nusikaltėlius kalėjimuose ir psichiatrijos ligoninėse. Kad ir kokius nusikaltimus yra įvykdę jos pacientai, G. Adshead bando padėti jiems pažinti save.

Kartu su bendraautore Eileen Horne šioje knygoje G. Adshead pasakoja apie vienuolika nusikaltėlių, spaudoje ir televizijoje pavadintų monstrais. Byla po bylos ji atskleidžia ne tik jų padarytus siaubingus nusikaltimus, bet ir tai, kokie sudėtingi ir pažeidžiami yra šie vyrai ir moterys. Nors jų gyvenimo istorijos nužymėtos žiaurumo ir nevilties, jose taip pat glūdi galimybė pasikeisti ir išgyti.

„Įtraukiantis, išmintingas ir nepriekaištingai aprašytas panirimas į blogio prigimtį. „Pažįstamas blogis“ primena mums, kad visi žmonės geba atsiduoti tiek tamsai, tiek šviesai.“

Christie Watson

Dr. Gwen Adshead (Gven Adshed, gim. 1960) – teismo psichiatrė ir psichoterapeutė, įgijusi ir medicinos teisės ir etikos magistro laipsnį. Taip pat yra viena Teismo psichiatrijos asociacijos įkūrėjų, vizituojanti profesorė Jeilio universitete JAV bei Gresham koledže Londone.

Eileen Horne (Eilyn Horn, gim. 1965) – amerikiečių rašytoja ir dramaturgė, ilgai dirbusi televizijos prodiusere Didžiojoje Britanijoje. 

„Kiek iš tiesų galima pažinti ungurį? Arba žmogų? Kartais pasirodo, kad šiuodu klausimai susiję.“

Stebėtinai mažai yra žinoma apie europinį ungurį („Anguilla anguilla“). Tiesą sakant, tiek mažai, kad mokslininkai ir filosofai – nuo Aristotelio iki Freudo – ištisus amžius buvo tiesiog apsėsti „ungurio klausimo“: ar tai žuvis, ar kažkas visiškai kita? Kaip jis dauginasi? Ar leidžia ikrus, ar veda gyvus palikuonis? Ar yra belytė būtybė? Ar dvilytė? Kodėl kiekvienas europinis ungurys, gimęs Sargasų jūroje, išsiruošia į tūkstančių kilometrų kelionę gėlųjų vandenų link, ten įsikuria keliems dešimtmečiams, o atėjus laikui grįžta atgal į Sargasų jūrą neršti ir mirti? Net šiandien niekas nėra regėjęs besiporuojančių ar neršiančių ungurių. Ungurys mums – vis dar mįslė.

Patrikas Svenssonas dar būdamas vaikas iš tėvo išmoko žvejoti ungurius. Jie valandų valandas tylėdami leisdavo dienas laukdami užkimbant šios sunkiai sugaunamos, neįspėjamos ir mįslingos žuvies. Mėgindamas užčiuopti ungurio paslaptį, autorius grįžta į savo vaikystės namus ir, rašydamas apie sūnaus ir tėvo ryšį ir jų bendrystę žuvaujant ungurius, paliečia universalius, bendražmogiškus klausimus apie gyvenimą ir mirtį: kas aš esu? Iš kur esu? Kur link keliauju?


„Gilus žmogaus likimo, laiko, šviesos ir tamsos, gyvenimo ir mirties apmąstymas.“
Kirkus Reviews

„Neabejotinai nuostabiausia dešimtmečio gamtos istorijos knyga.“
Mark Siddall, Amerikos gamtos istorijos muziejaus kuratorius ir profesorius

„Ungurių istorija – viena mūsų planetos įspūdingiausių, bet lygiai tiek pat įspūdingas ir Svenssono pasakojimas apie mūsų būties paslaptis.“
Bernd Heinrich, Vermonto universiteto biologijos profesorius


Patrik Svensson (Patrikas Svensonas, g. 1972 Švedijoje) – meno ir kultūros žurnalistas, rašytojas. „Apie ungurius ir žmones“ yra jo debiutinė knyga, už kurią 2019 m. jis apdovanotas svarbiausiu Švedijos literatūros prizu – Augusto premija. „Apie ungurius ir žmones“ tapo 2019 m. perkamiausia negrožine knyga Švedijoje ir bus išleista 34 šalyse.

Buvusios „Islamo valstybės” sekso vergės ir 2018 metų Nobelio taikos premijos laureatės bei JT geros valios ambasadorės atsiminimai

2014 metais „Islamo valstybė” užpuolė Nadios Murad gimtąjį jazidų (kurdų religinė mažuma) kaimelį šiaurės Irake ir jos, 21 metų moksleivės, gyvenimas sudužo į šipulius. ISIS kareiviai žudė vyrus, kurie nesutiko atsiversti į islamą, ir moteris, kurios buvo per senos tapti sekso vergėmis. Nadios motiną ir šešis brolius taip pat nužudė, o ji pati buvo išvežta į Mosulą ir, kaip ir tūkstančiai kitų jazidų moterų, parduota į „Islamo valstybės” sekso vergiją. Mergina buvo laikoma nelaisvėje, mušama ir prievartaujama, tačiau galiausiai jai pavyko pabėgti ir išsigelbėti.
Nadia nė neįsivaizdavo, kad vieną dieną ji taps žmogaus teisių aktyviste. Ji metė iššūkį visoms etiketėms, kurias jai mėgino klijuoti gyvenimas: našlaitės, prievartos aukos, vergės, pabėgėlės. Vietoje jų ji susikūrė naujas: likusi gyva, jazidų lyderė, moterų užtarėja, Nobelio taikos premijos nominantė, Jungtinių Tautų geros valios ambasadorė, o dabar ir knygos autorė.
Nadia ne tik sugebėjo išreikšti savo nuomonę, ji taip pat kalba už kiekvieną jazidą, nukentėjusį nuo genocido, vykdomo Irake, už kiekvieną prievartautą moterį ir už kiekvieną likimo valiai paliktą pabėgėlį. Ši knyga – tai didžiulio žmogaus noro gyventi liudijimas ir meilės laiškas – prarastai šaliai, trapiai bendruomenei ir karo išblaškytai šeimai.

„Drąsus Nadios Murad liudijimas yra šiurpus, tačiau labai reikalingas ir svarbus skaitinys... Visi, kurie nori suprasti, ką daro vadinamoji „Islamo valstybė”, privalo perskaityti šiuos atsiminimus.”
Economist

„Neapsakomai vertinga knyga. Tai ne tik jazidų genocido liudijimas, bet ir švelni odė gyvenimo būdui, kuris jau sunaikintas.”
Jewish Journal

Nadia Murad (g. 1993) – žmogaus teisių aktyvistė, 2018 metų Nobelio taikos premijos laureatė, apdovanota Vaclavo Havelo žmogaus teisių ir Andrejaus Sacharovo premijomis, pirmoji Jungtinių Tautų Prekybos žmonėmis aukų orumo geros valios ambasadorė. Kartu su jazidų teisių organizacija „Yazda” rengia „Islamo valstybės” nusikaltimų medžiagą, kad galėtų šią organizaciją paduoti į Tarptautinį baudžiamąjį teismą. Ji taip pat įkūrė programą „Nadios iniciatyva”, kuri skirta genocidą ir prekybą žmonėmis išgyvenusiems padėti.

Jenna Krajeski – žurnalistė, kurios reportažai iš Turkijos, Egipto, Irako ir Sirijos publikuojami tokiuose leidiniuose kaip „New Yorker”, „Slate”, „Nation”, „Virginia Quarterly Review” ir kt.

Pirmas išsamus moters partizanų kare portretas.
Žmogiškoji karo po karo pusė.
Ištisos pokario kartos paveikslas.

Šiame istoriniame tyrime istorikas dr. Marius Ėmužis pasakoja net ir ginkluoto pasipriešinimo fone neįtikėtinai skambančią – tragišką, bet įkvepiančią – partizanės Monikos Alūzaitės gyvenimo istoriją. Monika išeina į mišką dar mokydamasi paskutinėje klasėje. Susekta bunkeryje ir nenorėdama pasiduoti gyva nukreipia ginklą į save. Patekusi į ligoninę supranta, kad gali būti žiauriai kankinama, todėl bando pasitraukti iš gyvenimo dar kartą, bet vėl lieka gyva. Nuo tada Monikos likimas jai nebepriklauso, ji tik žaislas saugumiečių rankose. Tardymas, kankinimas, verbavimas, apgaulės tampa jos žiauria kasdienybe. 

Monikos Alūzaitės ir kitų partizanių moterų gyvenimai leidžia naujai pažvelgti į partizaninį karą ir parodo, kad moterys buvo tokia pat svarbi laisvės kovų dalis kaip ir vyrai. Ši istorija atveria ištisą žmonių, privalėjusių priimti sunkius sprendimus, panoramą, kuri šiandien liudija apie bendrą to laikotarpio ir žmogaus, atsidūrusio totalitarizmo gniaužtuose, būklę.

„Gyvas pasakojimas įsuka į holmsiškai narpliojamų įvykių verpetą, o atskleisti painūs MGB tinklai išsklaido ne vieną sovietmečio propagandos sukonstruotą mitą. Monikos ir kitų laisvės kovotojų paveikslai be dirbtinio heroizavimo – viską pasako jų laikysena ir elgsena. Užkabina ir tai, kad dėmesys krypsta būtent į moterį ir jos indėlį bei vietą laisvės kovose.“
Aistė Smilgevičiūtė

„Autorius imasi istorikui nebūdingos misijos ir įtraukia į netikėtas paieškas. Monikos Alūzaitės istorija – viena iš tų, kurios net kruopščiai rekonstruotos nesileidžia išpasakojamos nuo A iki Ž. Herojės tikrą kančią ir kovas regėjo vien miškai, lemties sesės ir broliai. Pasitelkiant sąžinę ir vaizduotę po krislą kuriamas įspūdis apie „juodą vargą“, kurio, pasak jos bendražygio, nepatyręs negali suvokti.“
Gražina Kristina Sviderskytė

Marius Ėmužis (g. 1987) – humanitarinių mokslų daktaras, VU Istorijos fakulteto dėstytojas. 2016 m. apgynė disertaciją „Sovietų Lietuvos valdantysis elitas 1944–1974: tarpusavio ryšiai ir jų raiška“. Jo mokslinių tyrimų sritys: Kominterno istorija ir veikla, sovietų Lietuvos nomenklatūra, partizaninis karas Lietuvoje.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Du svarbiausi šių dienų dvasiniai mokytojai. 

Penkios dienos. 

Vienas amžinas klausimas.

Savo 80-ojo gimtadienio proga Dalai Lama nusprendė kartu su bičiuliu arkivyskupu Desmondu Tutu praleisti savaitę Jo Šventenybės rezidencijoje Dharamsaloje, Indijoje, ir nuoširdžiai pasikalbėti. Prie jų mielai sutiko prisidėti rašytojas ir nuolatinis arkivyskupo palydovas Douglasas Abramsas. Jis užrašė dviejų iškiliausių šių dienų dvasinių mokytojų ir moralės vedlių mintis. Jie dalinosi ne tik savo asmeninėmis pažiūromis bei potyriais, bet ir mokslininkų nuomone, kas yra neišsenkami džiaugsmo šaltiniai ir kaip juos atrasti nestabiliame šių dienų pasaulyje.

Rimtus Dalai Lamos ir Desmondo Tutu pokalbius visą savaitę lydėjo nesibaigiantis juokas ir jaudinantys prisiminimai apie meilę ir netektis. Aiškindamiesi, kas yra džiaugsmas, dvasiniai mokytojai išnagrinėjo daugybę sudėtingų, skaudžių ir painių temų bei pasidalino nelengvai sukaupta išmintimi, kaip neišvengiamų kančių akivaizdoje gyventi džiaugsmingai ir kaip šį jausmą transformuoti iš trumpalaikio į nuolatinę būseną.

Alfredo Nobelio, garsiausios pasaulyje premijos įkūrėjo, biografija

„Kas turi laiko skaityti biografijas? Kas gali būti toks naivus ar mielas, kad tuo domėtųsi? Klausiu savęs visiškai rimtai.“

Tai Alfredo Nobelio žodžiai, kuriuos aptinku jo archyve pilką ir niūrų 2017-ųjų trečiadienį. Perskaičiusi tūkstančius laiškų ir atkapsčiusi begalę dokumentų, sulaukiu tokio negailestingo pagrindinio herojaus kirčio. Šią mintį jis išsakė 1887-ųjų gegužę.

Jaučiu kylantį susierzinimą. „Mielas Alfredai Nobeli, - noriu ištarti. – Parodyk bent šiek tiek pagarbos. Knyga, kurią rašau, yra ne tik apie tave, dramatišką tavo gyvenimą ir plačią tavo giminę. Joje nė kiek ne mažiau rašoma ir apie laikmetį, kuriame gyvenai, ir viską, kuo žavėjaisi. Turiu galvoje telegrafą, elektros apšvietimą ir bakterijų atradimą, atomus ir magnetizmą, karus ir svajones apie taiką. Kalbu apie tave, sužadinusį mokslą, kurio keliamas iššūkis bažnyčiai tau taip patiko. Savaime suprantama, taip pat ir apie visas knygas, kurias rijai ir svajojai parašyti pats.

Argi be to būtų įmanoma suprasti tave ir tavo didžiąją premiją?

Mielas Alfredai Nobelį, suteik man galimybę!“

INGRID CARLBERG

Alfredas Nobelis. Jo pasaulis ir premija – kvapą gniaužianti istorija apie Alfredo Nobelio kelią nuo nepritekliaus paženklintos vaikystės Stokholme iki aršios dramos, kurią sukėlė turtingojo dinamito magnato testamentas.

Tai įtraukiantis pasakojimas apie XIX amžiaus Europą – sudėtingas politines situacijas, literatūros lobynus ir mokslo genijus.

Tai pasakojimas apie troškimą įveikti ribas.

Nepaprastai įdomus, subtilus ir tiesą atskleidžiantis kūrinys.

SIMONAS SEBAGAS MONTEFIORE‘AS, BRITŲ ISTORIKAS, BESTSELERIŲ AUTORIUS

Valdovės, menininkės, mokslininkės, mistikės, herojės, lėmusios miesto ir pasaulio istoriją.

Baltarusės, žydės, lenkės, rusės, totorės, austrės, lietuvės, italės, romės – visos jos buvo daugiataučio Vilniaus dalis. Daugelis čia nugyveno gyvenimą, kitos užsukdavo į Vilnių tik trumpam. Žurnalistė Rasa Baškienė savo knygoje „Moterys istorijos verpetuose“ pasakoja apie ypatingų moterų, gyvenusių XIV–XXI a., likimus.

„Turėjau galimybę būti liudininku to, su kokiu užsidegimu Rasa ėmėsi tekstų, pasakojančių apie įvairiu laikotarpiu gyvenusių moterų indėlį į Vilniaus ir kartu Lietuvos istoriją. Rasos misija nėra tik atpasakoti, kas buvo, tai veikiau noras prakalbinti istoriją, todėl tikiu, kad tiek pačios autorės, tiek jos aprašytų herojų pavyzdys gali būti užkrečiamas ir įkvepiantis. To ypač reikia jaunajai kartai – kad istorija taptų ne tik datų, vardų, įvykių rinkiniu, o ir gyvu liudijimu, svarbiomis pamokomis ir raginimu prisiimti atsakomybę už šiandienos valstybės ir visuomenės likimą.“

Publicistas Donatas Puslys

„Ši knyga, pasakojanti apie dvidešimties Vilniaus istorijoje ryškų pėdsaką palikusių valdovių, menininkių, šviesuolių likimus, praturtins skaitytoją žiniomis apie asmenybes, – vienos jų buvo garsios, kitos nepelnytai primirštos, – lėmusias mūsų dabartinį gyvenimą.“

Istorikė Inga Baranauskienė

Bestselerio nr. 1 „Pravieniškių mafija“ autoriaus nauja knyga.

Žurnalistinis tyrimas apie skandalingus korumpuotų pareigūnų nusikaltimus.

Policijos dievai – dar visai neseniai Šiauliuose veikęs nusikalstamas susivienijimas, kuriam priklausė su organizuotomis kriminalinėmis grupuotėmis kovoti turėję elitinio policijos skyriaus pareigūnai. Pavyzdingų, dorų ir gerai dirbančių policininkų įvaizdį viešai kūrę kriminalistai slapta patys darė nusikaltimus: klastojo baudžiamąsias bylas ir už grotų siuntė ne tik nusikalstamo pasaulio autoritetus, bet ir visiškai nekaltus žmones.

Naujame žurnalistiniame tyrime Dainius Sinkevičius aprašo tamsiąją policijos pareigūnų darbo pusę ir pateikia dar neskelbtų faktų apie policininkų įvykdytus sunkius nusikaltimus: kaip per kratas jie pasisavindavo didelius kiekius kontrabandinių cigarečių ir narkotikų, o paskui juos parduodavo kriminaliniams nusikaltėliams. Vienas pagrindinių šios istorijos veikėjų – slaptasis policijos bendradarbis, kuriam policininkai nekliudė prekiauti narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis. Už tai policijos agentas turėdavo liudyti policininkų sukurptose bylose, o išgalvotais pasakojimais tikėjo ne tik policijos vadovybė, bet ir prokurorai bei teisėjai.

„Policijos dievai“ – knyga apie realybę, kurios daugybę metų niekas nenorėjo matyti: su nusikaltėliais kovoję pareigūnai perėjo į įstatymų pažeidėjų pusę ir elgėsi net įžūliau nei nusikalstamo pasaulio šulai.

„Istorija tokia sukrečianti, kad kartais net sunku patikėti, jog tai tikri faktai, o policininkai lyg pavojingi nusikaltėliai veikė ne laukiniais devyniasdešimtaisiais, bet dabar.“
Rasa Lukaitytė-Vnarauskienė, „Delfi“ vyriausioji redaktorė

Dainius Sinkevičius – kriminalinės publicistikos žurnalistas, naujienų portalo „Delfi“ specialusis korespondentas, už publikacijas apie korupciją ir teismų veiklą apdovanotas įvairiomis premijomis. Europos Komisija jį yra pripažinusi tolerantiškiausiu žurnalistu Lietuvoje. D. Sinkevičiui įteiktas nacionalinis apdovanojimas už žodžio laisvės gynimą. 2018 m. Prezidentė Dalia Grybauskaitė autorių įvertino kaip žurnalistą, svariai prisidėjusį prie teisėsaugos institucijų veiklos skaidrinimo, ir už nuopelnus valstybei skyrė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalį. Pirma D. Sinkevičiaus kriminalinės publicistikos knyga „Pravieniškių mafija“ (2018, „Baltos lankos“) sulaukė didžiulio visuomenės dėmesio. „Policijos dievai“ – antra autoriaus knyga.