Su juo galėtų žengti į ateitį...

...jei tik sugebėtų nusikratyti praeities.

Denio Manelio pasaulis apsivertė aukštyn kojomis, nes jis sužinojo esąs skandalingo milijardieriaus įpėdinis, o dar ir pats turi sūnų! Denio vaikui kuo skubiau reikia auklės. O Marnė Olsen tinka tobulai – ji nuramina mažąjį Reksą ir gydo Denio sielą. Kuo daugiau jie sužino vienas apie kitą, tuo artimesni darosi, kol Marnės paslaptis ima grasinti viską sugriauti...

Ilgas kelias nuo vienos nakties nuotykio iki meilę dovanojančių Kalėdų!

Rudenė Džouns negali patikėti, kad ir vėl akis į akį susitiko su verslininku ir įmonės vadovu Džeku Adamsu! Nejaugi teks būti Džeko partnere prašmatniose draugų vestuvėse žiemiškame Niujorke, nors prieš penkerius metus leidosi su juo į vienos nakties nuotykį? Bet vos tik Rudenę ir Džeką įsuka dar ir Kalėdų sūkurys, širdies ledai ima tirpti... 

Nora Roberts, New York Times bestselerių sąrašo pirmoje vietoje atsidūrusios epinės knygos „Pirmieji metai“ autorė, grįžta su nauju pasakojimu apie siaubą ir magiją pasaulyje, išgyvenusiame Pražūtį dėl paplitusios virusinės ligos.

Sviftai gyvena paprastą žemdirbių gyvenimą, tačiau už taikaus ūkio ribų siautėja neįsivaizduojamos tamsos ir šviesos jėgos. Felona Svift baigia tryliktuosius metus ir beveik nėra mačiusi kadaise egzistavusio pasaulio — praslinkus milijardus susargdinusiam ir nužudžiusiam užkratui, miestas, kuriame gyveno jos tėvai, virto griuvėsiais ir sugrįžo gamtai. Keliauti kur nors pavojinga. Šiurpios reiderių gaujos ir religiniai fanatikai, apsiskelbę Tyraisiais Kariais, dairosi naujų aukų. Ypač medžiojami tokie kaip Felona, apdovanotieji neįprastomis galiomis, o laikas, kai tikroji jos, Išrinktosios, prigimtis laikyta paslaptyje, baigiasi.

„N. Roberts kerinčiu tęsiniu toliau pasakoja apokaliptinę kroniką apie Išrinktąją... Pažintis su naująja karta ir pagrindinės veikėjos virsmas pakerėjo.“ 
Kirkus

„Knygą „Iš kraujo ir kaulų“ galima skaityti kaip atskirą romaną, jis patiks mėgstantiems įtempto siužeto distopinius pasakojimus su stipria heroje.“ 
Publishers Weekly

„N. Roberts pasakoja taip aistringai, kad gali įsivaizduoti kiekvieną perskaitytą sakinį. „Iš kraujo ir kaulų“ yra tobulas šios trilogijos tęsinys, leidžiantis nubėgti į ateitį laike ir erdvėje, apdovanotas gausybe paslaptingų veikėjų, kurie gali atstovauti tiek gėriui, tiek blogiui.“  
Shelf Life

Po savaitės intensyvaus darbo Paryžiuje lietuvaitė Elinga nekantrauja greičiau grįžti namo, pas Paulių. Staiga netekęs stabilaus pagrindo po kojomis, paryžietis Alenas kasdien prieš užmigdamas svajoja nebepabusti. O Paryžius, rodos, deda visas pastangas, kad jo ir Elingos keliai vėl ir vėl susikirstų. Kurioziškos aplinkybės priverčia du netikėtai susipažinusius žmones įsitikinti, kad priešingybės – išties traukia. Tik ar meilės miesto pastangos nenueis veltui? Juk Elinga geriau žino, ką myli ir ko nekenčia! Ir Paryžiaus – užvis labiausiai!

Istorija plėtojasi ne tik romantiškame Paryžiuje, bet ir Kaune. Pasirodo, meilės miestas gali būti ten, kur myli. Ir net kai dega Dievo Motinos katedra, dviejų ne kartą įskaudintų, nusivylusių, iš nelaimingų santykių ištrūkusių žmonių troškimas mylėti ir gyventi liepsnoja karščiau.

Romanas linksmas ir dinamiškas, švelnus ir romantiškas, paliečiantis jautrias ir reikalingas temas. Autorė ne tik džiugina gražia meilės istorija, bet ir įrodo, kad kiekvienas savo lagamine (rožiniame, bet nebūtinai!) į santykius atsineša ir per ilgus metus susikaupusių nuoskaudų, kurioms išgydyti reikia meilės.

Aleksandra M. Aistė

Pagal specialybę esu informatikė, mano vyras – menotyrininkas. Draugai sako, kad turėtų būti atvirkščiai. Muziejų ir meno galerijų man reikia kaip oro. Dievinu senus Italijos ir Prancūzijos miestus, žaviuosi jų istorija, architektūra ir žmonėmis. Svajoju kada nors išbandyti gido darbą.

Rašytoja, su kuria norėčiau pasikalbėti prie arbatos, būtų Astrid Lindgren. Prie vyno taurės – Umberto Eco.

Jis prisiekė ją saugoti.

Ji kelia grėsmę kiekvienai jo statomai užtvarai.

Lolai Suares pradeda grasinti persekiotojas, o vienintelis žmogus, kuris jai gali padėti, yra Najalas Pedersenas. Savamokslis apsaugos sistemų įmonės magnatas ir geriausias jos brolio draugas iš karto pasiūlo merginai saugią slėptuvę. Pasirodo, tai jo privati poilsiavietė Australijos glamūrinėje Auksinėje pakrantėje!

Lola – Najalui uždraustas vaisius, bet įsiplieskusi svilinanti aistra sudegina jo pasipriešinimą. Tačiau kai Lola atsidurs su juo lovoje, jis nebegalės nuslėpti tiesos: ji nusipelnė laimingo gyvenimo. Kaip tik to, ko Najalas, paženklintas tragedijos, visada prisiekinėjo negalįs suteikti!

Vaikams nuo 9 metų

Jei tu nemiršti, kol tave kažkas myli, kaip sakė senelis, o mirusio žmogaus nesimato, vadinasi, jis pavirsta į kažką kita – į tą, kas jam labai patiko gyvenime.

Tonino seneliai – kažkas nepaprasto! Staigaus būdo senelė Teodolinda su atsidavimu augina savo vištas ir inteligentišką žąsį Alfonsiną. O senelis Otavianas daug ramesnis, tačiau linksmo būdo, mėgsta karstytis po medžius ir be galo rūpinasi vyšnaite, kurią pasodino Tonino mamos gimimo proga ir pavadino Feliče. Berniukas negali susilaikyti nepapasakojęs visko, ką patyrė ir išmoko būdamas su jais.

Valdžiai nusprendus nutiesti greitkelį per senelių sodybą ir išrauti brangiąją senelio vyšnaitę, Toninas ryšis bet kam, kad tik sutrukdytų šiuos planus. 

Tai jautri ir šviesi knyga apie anūko ir senelio ryšį, šeimos svarbą, drąsą kovoti už tai, kuo tiki, gyvenimą ir mirtį, kuri niekada nėra pabaiga.

Knyga įtraukta į vaikų literatūros eksperto Kęstučio Urbos 5 kl. mokiniams rekomenduojamų knygų sąrašą. 

„Mano senelis buvo vyšnia“:

• jautrus pasakojimas, skatinantis branginti artimiausius žmones, rūpintis šeima ir puoselėti ryšį su ja;

• skatinama meilė gamtai, gamtos pajautimas, mokoma ją vertinti ir puoselėti;

• pasakojime svarbi mirties tema, kuri suvokiama kaip natūrali gyvenimo dalis, bet kartu pabrėžiama, kokia svarbi yra tarpusavio meilė, ryšiai. Būtent jie artimajam išėjus lieka su mumis, šildo mūsų gyvenimą ir leidžia pajusti, kad išėjęs žmogus vis vien yra su mumis;

• gausiai apdovanota knyga, palankiai įvertinta ir vaikų literatūros specialistų, ir jaunųjų skaitytojų.

Angela Nanetti (g. 1942) – garsi italų rašytoja, pelniusi daug apdovanojimų už savo kūrybą vaikams. Viena svarbiausių rašytojos temų – vaikų ir suaugusiųjų santykiai. „Mano senelis buvo vyšnia“, pirmą kartą išleista 1998 m., yra vienas svarbiausių ir brandžiausių rašytojos darbų, autorei pelnęs tarptautinę šlovę.

Šis kūrinys įeina į leidyklos „Alma littera“ leidžiamą vertingiausių klasikos kūrinių kolekciją. Ją sudaro reikšmingiausi kūriniai – nuo laiko išbandymą įveikusios klasikos iki šiuolaikinių kūrinių, jau tapusių moderniąja klasika.

Retas vyras taip gerai pažįsta moteris kaip šios knygos autorius – savo darbe jam tenka daugiausia susidurti su moterimis ir pasinerti į svarbiausias jų gyvenimo problemas. Ši didžiule profesine ir gyvenimiška patirtimi pagrįsta knyga suteikia skaitytojoms progą pažiūrėti į save jas suprantančio ir įdėmiai analizuojančio vyro akimis, skaitytojams – geriau suprasti savo esamą ar potencialią antrąją pusę, o visiems kartu galbūt išsiaiškinti kai ką svarbaus savo gyvenime.

Trys amžiaus tarpsniai nuo kūdikystės iki senatvės ir pluoštas moters gyvenimo problemų bei situacijų su siūlomomis išeitimis.

Apie kūdikio atspindį motinos akyse. Apie laimę ir gyvenimo prasmę. Apie savasties paieškas. Apie JO paieškas. Apie kentėjimo „filosofiją“. Apie gimdymą. Apie marčios ir anytos opoziciją. Apie baimės ir nerimo kaukes. Apie tobulumo siekį. Apie karjerą. Apie vaikų auklėjimą. Apie mamos ir tėčio vaidmenį.

Knygoje grakščiai ir išmintingai – apie santykį su savimi, su kitu, su savo tęsiniu.

Eugenijus Laurinaitis – vienas žymiausių, labiausiai tituluotų Lietuvos psichoterapijos specialistų, daugelio mokslinių publikacijų, fundamentalių veikalų autorius ir sudarytojas. Pelnęs skaitytojų pripažinimą dėl gebėjimo suprantamai, šmaikščiai ir įtaigiai perteikti profesionalo požiūrį ir savitą filosofiją. Tai atsiskleidžia ir šioje plačiajai publikai skirtoje knygoje.

„Kad moteris išgyventų, jai reikia dviejų komplimentų per dieną, kad gyventų – reikia penkių, o kad žydėtų – dešimties.“

„Kartkartėm išties reikia mokėti atsisėsti prieš veidrodį ir pažvelgti sau į akis: pažiūrėti, kas jose matyti, ir ar tai, kas matyti, tau tikrai patinka. Ir jeigu patinka, tada pagalvoti, kaip tai padauginti, o jeigu nepatinka – kaip tai pakeisti.“

„Žmonės dažnai skundžiasi, kad jausmams išreikšti trūksta žodžių, nors iš tikrųjų jausmams žodžių netrūksta, nes jausmai yra tik tai, kas žodžiais pavadinta.“

Eugenijus Laurinaitis

„Kratilas“ yra ne tik vienintelis išskirtinai kalbos problematikai skirtas Platono dialogas, bet ir apskritai pirmasis išlikęs kalbos apmąstymui skirtas tekstas. Dialoge keliamas klausimas, kas dalykų įvardijimą padaro teisingą, kitaip tariant, koks yra kalbos ir tikrovės santykio pamatas. Sokratas, kalbėdamasis su skirtingų – arbitralaus susitarimo ir prigimtinio atitikimo – pozicijų atstovais, glumina skaitytoją tiek netikėtai pakeista savo paties pozicija, tiek ilgu ir ironišku žodžių etimologizavimu. Neduodamas aiškaus atsakymo, dialogas priverčia greta kalbos prigimties klausimo iškelti ir dar fundamentalesnį – apie nekalbinio pažinimo būtinumą ir prigimtį.

„Ijonas“ – vienas mįslingiausių Platono dialogų, ne veltui paskutiniu metu itin plačiai tirtas ir komentuotas. Kada jis parašytas? Jaunojo ar jau įsibėgėjusio autoriaus? Kiek jame ironijos ir kiek rimtumo? Ar poezija tėra filosofuoti negebančių žmonių produktas, ar tikras Mūzų sukeltas šėlas? Galiausiai – koks filosofijos ir poezijos santykis?

Manto Adomėno „Ijono“ vertimas, įvadas ir komentarai kviečia permąstyti šiuos ir dabar svarbius klausimus drauge su Platonu.

„Faidras“, paženklintas savotiško išminties meilės šėlo ir vaiskios ironijos, tiek Antikoje, tiek vėliau laikytas vienu iš svarbiausių Platono dialogų. Idiliškos gamtos apsuptyje vykstančiame Faidro ir Sokrato pokalbyje telpa svarstymai apie rašytinio bei sakytinio žodžio prigimtį, mitinį pasakojimą pasitelkiantys samprotavimai apie meilę, grožį ir sielą, galiausiai, transcendencijos ir platoniškųjų idėjų temos. Iš pažiūros, „Faidrą“ sudaro kelios, visiškai skirtingos dalys. Tačiau pažvelgus atidžiau, jas vienija bendros tematinės gijos, kurias atrasti patikėta pačiam skaitytojui.

„Charmidas“ – ankstyvojo Platono kūrybos laikotarpiui priklausantis dialogas, tyrinėjantis santūrumo (sōphrosynē) sąvoką. Šis dialogas, kaip ir didžioji dauguma Platono tekstų, yra aporetinis – neduoda aiškaus atsakymo, tad tokiu būdu skaitytojas yra kviečiamas mąstyti, diskutuoti kartu su filosofu Sokratu ir ateityje Trisdešimties tiranų – oligarchinio režimo, valdžiusio Atėnus – nariais tapsiančiais Charmidu ir Kritijumi. Tekste kontempliuojamos įvairios santūrumo sąvokos reikšmės, siekiant nutolti nuo pagrindinės, tradicinės jos sampratos, reiškiančios proto ir poelgių adekvatumą, sveiką nuovoką. Užuot sąvoką apibrėžę šiuo būdu, Sokratas, Charmidas bei Kritijas per visą dialogo eigą išskiria penkis skirtingus santūrumo apibrėžimus. Dialoge „Charmidas“ pasitelkiama „pažink save patį“ idėja, Sokrato „žinau, kad nieko nežinau“ metodas, įvairios ironijos apraiškos, taip pat aptinkamos svarbiausių Platono sampratų (sielos padalytumo, nemirtingumo, dorybių vienovės) užuomazgos.

Šis dialogas Antikos laikotarpiu buvo laikomas geriausiu įvadu ne tik į Platono mąstymo sistemą, bet ir į filosofiją apskritai. Dialogas gyvai pristato pagrindinius Platono dialogų veikėjus – Sokratą bei Alkibijadą, atskleidžia Sokrato filosofavimo techniką ir pagrindinius bruožus: dialektiką, elenchą, aporiją. Pasakojimas sukoncentruotas į Alkibijado asmenį – jo politines ambicijas, išvaizdą, gyvenimo būdą, o taip pat atskleidžiama Sokrato santykių su Alkibijadu perspektyva. Pagrindinė dialogo veikėjų tema – filosofija kaip tokia, o pokalbio varomoji jėga – Alkibijado ir Sokrato jausmai vienas kitam.

Živilės Pabijutaitės iš lotynų kalbos verstame Cicerono (106 m. per. Kr. – 43 m. pr. Kr.) veikalas „Apie lemtį“ (De fato, 44 m. pr. Kr.) nagrinėjama fundamentali laisvos valios ir determinizmo suderinamumo problema, skirtingais pavidalais nepraradusi aktualumo iki šių dienų: viduramžių filosofijoje šis veikalas tarnavo kaip pagrindas svarstant santykį tarp Dievo visažinystės ir laisvo apsisprendimo doktrinų, Naujaisiais laikais – sprendžiant, ar ir kokią įtaką mechanistinis mokslinis pasaulėvaizdis turi laisvam žmogaus pasirinkimui. Šiuolaikinėje filosofijoje Cicerono veikalu „De fato“ plačiai remiamasi sprendžiant atsitiktinių teiginių apie ateitį (angl. future contingents) problemą, itin aktualią ne tik filosofijos, bet ir logikos bei matematikos disciplinose: čia klausiama, ar ir kaip loginis dvireikšmiškumo principas, fundamentalus klasikinėje logikoje, suderinamas su atviros ateities intuicija, ir „De fato“ dėstomas ciceroniškasis požiūris laikomas vienu konkurencingiausių šios problemos sprendimo būdų.

Cicerono (106 m. pr. Kr. – 43 m. pr. Kr.) veikalo „Apie pranašavimą pirma knyga“ (lot. „De divinatione“, 44 m. pr. Kr.) – tai dviejų brolių, Marko ir Kvinto pokalbis apie pranašavimo kaip galimo mokslo prielaidas, pagrindą, pasekmes ir perspektyvą. Pirmoji „Apie pranašavimą“ knyga skirta parodyti pranašavimo mokslo naudą ir svarbą. Cicerono brolis Kvintas pateikia gausybę pavyzdžių iš senovės Graikijos ir Romos istorijos, savo amžininkų ir pirmtakų filosofų kūrinių bei kasdienių situacijų, turinčių sustiprinti mūsų tikėjimą pranašavimo egzistavimu. Kvintas kalba apie gebėjimą iš anksto numatyti ateityje žmonių laukiančius įvykius bei tikėtinas jų pasekmes, galimybę apsisaugoti nuo nepageidaujamų padarinių ir kaip pranašavimo pagalba galima pasiekti laimę.

Laiškai – Platono skaitytojui neįprasto žanro, bet nepaprastai intriguojantys tekstai, iš kurių II ir VII visų pirma išsiskiria savo filosofinėmis digresijomis. Nors II laiškas visuotinai laikomas helenistine klastote, o dėl VII laiško autentiškumo mokslininkai iki šiol nesutaria, šie tekstai vertingi net ir kaip skirtingų laikotarpių platoniškos įtakos vaisiai ir istorinių įvykių atgarsiai. Ypač VII laiške su istoriniu pasakojimu persipinantys filosofiniai svarstymai naujai pažvelgia į filosofijos prigimtį ir filosofo vidines dramas. Skaitytojas paliekamas su tiek praktiškai, tiek teoriškai iškeliamais klausimais: ar žodžiai pajėgūs perteikti pažinimą? Koks yra sėkmingo ugdymo pamatas? Ar prasminga siekti skaudžiai tolimo ir nepasiekiamo idealo?

„Sokrato apologija“ yra bene geriausias atspirties taškas pradedant filosofinę kelionę. Platono fikcinė, bet su istoriniais įvykiais susieta Sokrato kalba teisme įamžino filosofo idealą – ieškantį tiesos ir šių paieškų neatsisakantį net mirties akivaizdoje. Ironiškai, drąsiai ir trikdančiai kalbantis Sokratas priverčia skaitytoją klausti savęs – ar aš tikrai žinau, ką manausi žinąs? Koks gyvenimas yra vertas gyventi? Kokia yra filosofo vieta politinėje bendruomenėje?

„Timajas“ – šiuolaikiniam skaitytojui itin egzotiškas, tačiau daugeliu atžvilgių svarbiausias Platono tekstas. Jame filosofas pateikia savą, su jo etinėmis, ontologinėmis ir teologinėmis nuostatomis suderintą gamtamokslinį pasakojimą apie pasaulį ir žmogų. Visatos Amatininko veikimo prielaidos ir tikėtinas kūrimo procesas atveria vartus tiek į esmines Platono filosofijos nuostatas, tiek į jų problemiškumą ir tolimesnį vystymąsi jau po Platono.

„Hijeronas“ – paveikus ir vienas originaliausių tironiją apmąstančių tekstų, vertintas tokių mąstytojų, kaip Niccolò Machiavellis ir Leo Straussas. Išminčiaus ir valdovo susitikimo tropą bei sokratiško dialogo elementus naudojantis Ksenofontas pateikia tris skirtingus požiūrius į tiraną ir jo valdžią, kartu išskirdamas esminius ir nekintančius tiraniškumo komponentus. Greta svarstymų apie tirano valdžios prigimtį, tirano laimę ir galimybę intelektualinėmis pastangomis paveikti neteisėtą valdovą, tekste netiesiogiai iškyla ir dar vienas, šiandien itin aktualus klausimas: ar tiranas visuomet yra tik tautos priešas, ar kartais tampa ir savotišku jos kūriniu?

Jis nėra linkęs pamilti geros merginos.

Atšiaurus barzdotas kirpėjas Noksas linkęs gyventi taip, kaip geria kavą — vienas, neskaitant šuns, baseto Veilono.

Noksas nepakenčia dramų, net jeigu jas kelia beviltiškoje padėtyje atsidūrusi, nuo altoriaus pabėgusi nuotaka.

Naomė ne tik spruko iš savo vestuvių. Ji atvažiavo padėti nutolusiai seseriai dvynei į Nokemautą, atšiaurų Virdžinijos miestelį, kur ginčai sprendžiami senoviniu būdu: kumščiais ir alumi. Taip jau čia įprasta...

Deja, bjaurioji Naomės sesutė Tina visai nepasikeitė. Nugvelbusi Naomės mašiną ir grynuosius, jai dar paliko siurprizą — dukterėčią, apie kurią sesuo net neįtarė. Moteris įstrigo miestelyje be automobilio, be darbo, be pinigų ir namų... Negana to, ji dar turi pasirūpinti vienuolikmete mergaite, kurios patirtis — tarsi trisdešimtmetės. 

Dėl tam tikrų priežasčių Noksas nemėgsta komplikacijų ir reiklių moterų, ypač romantiškuose santykiuose, bet kadangi Naomės gyvenimas sugriuvo jam prieš akis, bent jau padės merginai išjudėti iš vietos. Vos tik Naomė išbris iš vis atsinaujinančių bėdų, jis galės grįžti į savo ramų vienišiaus gyvenimą.

Toks buvo Nokso planas, kol bėdos nevirto rimtu pavojumi.

Lucy Score, The New York Times bestselerių autorė, užaugo literatų šeimoje, kurioje buvo primygtinai reikalaujama, kad stalas po vakarienės būtų skiriamas skaitymui. Vėliau Lucy įgijo žurnalistės profesiją.

Su savo vyru ir bjauraus charakterio kate Kleo ji gyvena Pensilvanijoje ir įprastai visą darbo dieną skiria rašymui. Kai valandų valandomis nekuria pasakojimų apie širdžių ėdikus ir pribloškiamai žavias herojes, ją galima rasti svetainėje ant sofos, virtuvėje arba sporto salėje.

Lucy nepraranda vilties kada nors rašyti burlaivyje, namuose vandenyno pakrantėje arba atogrąžų saloje su patikimu belaidžio interneto ryšiu. 

Bučinys trunka akimirką. 

Bet tūkstantis bučinių gali trukti visą gyvenimą. 

Vaikinas ir mergina. 

Ryšys, užsimezgęs akimoju ir puoselėjamas dešimtį metų. 

Ryšys, kurio nepajėgė nutraukti nei laikas, nei atstumas. 

Ryšys, truksiantis amžinai. 

Bent jau jųdviejų įsitikinimu.

Kai septyniolikmetis Rūnas Kristiansenas iš gimtosios Norvegijos grįžta į ramų Blosom Grovo miestelį JAV, Džordžijoje, kur vaikystėje susidraugavo su Pope Ličfild, jam rūpi tik viena: kodėl mergina, kuri buvo jo sielos dalis, kuri žadėjo ištikimai laukti jo sugrįžtant, ničnieko nepaaiškinusi išbraukė jį iš savo gyvenimo?

Rūnas išgyveno širdgėlą prieš dvejus metus, kai taip ir nesulaukė žinių iš Popės. Sužinojęs tiesą, jis supranta, kad didžiausias širdies sielvartas jo dar laukia...

„Nuo juokingo iki atkaklaus, nuo jausmingo iki nepatogaus — įsitikinome, kad ši autorė gali rašyti apie bet ką. Tai stulbinamai papasakota, gražiausia ir jausmingiausia meilės istorija, kokią tik esame skaitę... Ypatingų ypatingiausia knyga.“

Totally Booked Blog

„Nuoširdžiai rekomenduoju šią knygą. Pasiruoškite gailiai verkti. Galbūt ne kartą. Beveik garantuoju, kad skaitydami vienu ar kitu metu apsiraudosite. Bet žinokite: knyga verta kiekvienos išlietos ašaros, nes jos pabaiga gražesnė, nei galėjau įsivaizduoti.“

Aestas Book Blog

„Tillie Cole išplėšė man širdį, o tada vėl įsodino ją krūtinėn kartu su tūkstančiu bučinių. Autorė rašo skausmingai gražiai, jos talentui apibūdinti trūksta žodžių. Įspėju: knyga „Tūkstantis vaikino bučinių“ sudaužys jums širdį pačia geriausia prasme.“

Jess Daniels, USA Today bestselerių autorė

Tillie Cole (Tili Koul) — šiaurietė iki kaulų smegenų, kilusi iš vietovės Didžiojoje Britanijoje, pavadinimu Tisaidas, gimusi anglės ir škoto šeimoje. Baigusi Niukaslo universitetą, septynerius metus dėstė socialinius mokslus vidurinėje mokykloje, paskui su vyru persikėlė gyventi į Kanadą. Rašo šiuolaikinius meilės romanus, „tamsiosios“ romantikos žanro knygas bei grožinę literatūrą jaunimui.

Ar pasiruošęs atsakyti? Atsakyk: penki, keturi, trys...

Po sunkios darbo dienos Tanja Keitlin laukia nesulaukia, kada galės praleisti ramų vakarą namuose, bet išlipusi iš dušo kabinos išgirsta skambant telefoną. Vaizdo ryšiu kviečia pasikalbėti jos geriausia draugė Karena Vord. Tanja atsiliepia, ir košmaras prasideda.

Karena savo svetainėje sėdi pririšta prie kėdės užkimšta burna. Jei Tanja nutrauks ryšį, jei nukreips žvilgsnį nuo kameros, ateis jos eilė, — taip Tanjai pažada kimus, iškraipytas demoniškas balsas kitame ryšio linijos gale.

Nužudymą pradėję tirti detektyvai Robertas Hanteris ir Karlosas Garsija netrukus įsisuka į tikrą blogio karuselę. Jie persekioja grobuonį, gatvėse ir socialiniuose tinkluose besižvalgantį aukų, erzinantį jas slaptais rašteliais ir mintantį jų baime.

„Ch. Carteris studijavo kriminalinę psichologiją ir dirbo šioje srityje, todėl žudikai jo romanuose tokie siaubingai tikroviški.“

Mail on Sunday

„Carteris — vienas iš autorių, kurie, regis, rašo be jokių pastangų. Negalėjau padėti į šalį.“

Crime Squad

„Beprotiškai geras trileris. Išskirtinai gerai ir kokybiškai parašytas, iki galo išlaikant didžiulę įtampą.“

LizLoves Books

„Intriguojantis ir gąsdinantis trileris.“

Better Reading

Italų kilmės rašytojas Chrisas Carteris gimė Brazilijoje, o Mičigano universitete studijavo psichologiją ir nusikalstamą elgseną. Kaip Mičigano valstijos apygardos prokuroro kriminalinės psichologijos komandos narys, jis apklausė ir tyrė daugybę nusikaltėlių, įskaitant ir serijinius žudikus.

Haris Bošas ir Los Andželo policijos departamento detektyvė Renė Balard suvienija jėgas, kad išnarpliotų kadaise pabėgusios iš namų merginos nužudymą ir pasirūpintų, kad žudikas už įvykdytą nusikaltimą atsakytų teisme.

Detektyvė Renė Balard dirba naktinėje pamainoje, Los Andželo policijos departamente vadinamoje vėlyvuoju šou, ir vieną naktį, paryčiais sugrįžusi į Holivudo nuovadą, užtinka nepažįstamąjį, besirausiantį po senų bylų stalčius. Įsibrovėlis, pasirodo, yra į atsargą išėjęs detektyvas Haris Bošas, tiriantis seną įšaldytą bylą, kuri niekaip neduoda jam ramybės.

Balard negali Bošui leisti raustis departamento dokumentuose, bet, jam išėjus, pati pasidomi šia byla ir nejučia įsitraukia — iš gailesčio aukai ir pykčio jos žudikui. Kadangi Balard niekada nebuvo tokia pareigūnė, kuri pamiršta apie darbą vos pasibaigus pamainai, ji imasi bylos tyrimo.

Ši neištirta byla — Holivudo gatvėse gyvenusios, iš namų pabėgusios penkiolikmetės Deizės Kleiton nužudymas. Mergina buvo žiauriai nužudyta, o jos kūnas išmestas į konteinerį kaip kokia šiukšlė. Dabar Renė Balard suvienija jėgas su Bošu, kad išsiaiškintų, kas nutiko Deizei, ir galiausiai priverstų jos žudiką už tai atsakyti. Tirdami bylą, detektyvai užmezga trapų ryšį, tačiau šiai naujai partnerystei teks įveikti rimtų išbandymų tyrimui pasisukus netikėtai pavojinga linkme.

Atsiliepimai

„Šie du talentingi detektyvai pirmą kartą susitinka romane „Tamsi šventa naktis“ — jaudinančioje, dinamiškoje istorijoje, kurioje veiksmas vyksta pašėlusiu tempu. Ši knyga dar kartą įrodo, kad Michaelas Connelly'is neabejotinai yra tikras kriminalinės literatūros meistras.“ 

Associated Press

Michaelas Connelly’is yra populiarus dvidešimt aštuonių romanų ir vieno negrožinės literatūros kūrinio autorius. Visame pasaulyje pardavęs daugiau nei šešiasdešimt milijonų egzempliorių knygų, išverstų į trisdešimt devynias kalbas, šiandien jis yra vienas sėkmingiausiai kuriančių rašytojų. Dirbdamas nusikaltimų reporteriu Los Angeles Times ir Fort Loderdeil „Sun-Sentinel“, 1992 m. Connelly’is yra pelnęs prestižinį Amerikos detektyvų rašytojų apdovanojimą — Edgaro prizą už geriausią romaną. 2002 m. pagal Connelly’io romaną „Blood Work“ (1998). Clintas Eastwoodas režisavo kino filmą, kuriame atliko pagrindinį vaidmenį. 2011 m. kovą pasaulio kino teatruose pradėtas rodyti filmas, adaptuotas pagal jo bestselerį Nr. 1 „Linkolno advokatas“. Jame pagrindinį Mikio Helerio vaidmenį atliko Matthew McConaughey. Tarp pastaruoju metu New York Times pripažintų bestselerių yra jo knygos „Išvirkščia sudie pusė, „Perėja“, „Degantis kambarys“, „Kaltės dievai“, „Juodoji dėžė“ ir „Žymė“. Michaelas yra BOSCH, „Amazon Studios“ originalaus draminio serialo, paremto jo bestselerių personažu Hariu Bošu, kurį vaidina Titus Welliveris, vykdantysis prodiuseris. Jis taip pat yra dokumentinio filmo „SOUND OF REDEMPTION: The Frank Morgan Story“ vykdantysis prodiuseris. Gyvena Kalifornijoje ir Floridoje.

Ar moteris gali pažinti save, jei ji nepažįsta savo motinos?

Mereditė ir Nina Vitson yra labai skirtingos seserys. Viena liko namuose, buvo puiki mama ir žmona, užaugino vaikus ir visą gyvenimą prižiūrėjo šeimos obelų sodą. Antroji siekė savo svajonės — keliavo po pasaulį ir tapo garsia fotokorespondente. Tačiau mylimo tėvo Evano liga šias dvi nutolusias seseris vėl suvienijo. Skirtingai nei tėvas, jų motina Ania visą gyvenimą dukroms buvo šalta, abejinga ir atitolusi. Vaikystėje vienintelis mergaičių ryšys su mama buvo joms sekama rusų pasaka. 

Jau gulėdamas mirties patale, tėvas išgauna iš artimų moterų paskutinį pažadą — kad mama pasaką pasektų dar kartą ir iki galo. Štai tuomet prasideda sunki ir skausminga kelionė į tiesą apie mamos gyvenimą. Seserys sužino niekada anksčiau negirdėtą tragišką meilės ir pasiaukojimo istoriją, kuri prasidėjo karo ir bado niokojamame Leningrade daugiau kaip prieš penkiasdešimt metų. Mamos pasakojimas suartina tris moteris, o to jos jau niekada nedrįso tikėtis. Išgirsta tiesa tokia šiurpi ir bauginanti, kad ji sukrės šeimos pamatus ir pakeis kiekvienos nuomonę apie save.

„Dar viena stiprių moterų istorija... Jaudinantis pasakojimas, kuriame pasaka įpinama į tikrovę. O tos pasakos pabaiga visiškai nenuspėjama, bet ne mažiau tikroviška.“

The Herald News

„Prikaustanti dėmesį knyga. K. Hannah skaitytojai bus sužavėti, o peno apmąstymams ir pokalbiams išties netrūks.“

Booklist

„Ne vieną ašarą išspaudžianti istorija. Ši kelionė per žmogaus gyvenimą yra tokia pat užburianti kaip sniegu užklota žiemos naktis.“

People Magazine

„Autorė audžia įtikinamą istorinį romaną ir šiuolaikinę šeimos dramą...“

Library Journal

„Skaudus pasakojimas su kvapą gniaužiančia, viltinga pabaiga.“

The Seattle Times

Kristin Hannah su vyru ir sūnumi gyvena Vašingtone ir Havajuose. Rašytoja gimė 1960 m. Kalifornijoje, bet dar vaikystėje persikėlė į Vašingtoną. Studijavo teisę, kelerius metus dirbo teisininke, bet galiausiai nusprendė atsidėti rašymui. K. Hannah yra parašiusi jau per dvi dešimtis romanų — istorijas apie moterų bičiulystę, motinystę, nesutarimus šeimoje.

Motinos gyvenime apstu pasirinkimų.

Įsikibti?

Paleisti...

Pamiršti?

Atleisti?

O ką pasirinktumėt jūs?

Aštuoniolika metų Džudei Faradėj svarbiausi buvo jos vaikų poreikiai, tad jos dvyniai Mija ir Zakas išaugo linksmais ir laimingais paaugliais. Kai į jų mažą ir glaudžią bendruomenę atsikrausto Leksė Beil, Džudė kuo svetingiausiai ją priima. Ilgai įvairiose globėjų šeimose gyvenusios mergaitės praeitis tamsi, tačiau ji netrunka tapti geriausia Mijos drauge. Galiausiai jaunuolių trijulė tampa neišskiriama. 

Džudė iš kailio neriasi, kad vaikai įstotų į tinkamą koledžą ir kad jų kelyje būtų kuo mažiau pavojų. Tai visuomet sekėsi — iki baigiamosios klasės vidurinėje. Staiga viskas pasikeičia. Niekas nebeteikia saugumo; kas kartą vaikams išeinant iš namų, moters neapleidžia nerimas.

Vieną vasaros naktį didžiausios baimės išsipildo. Lemtingas sprendimas pakeičia jų gyvenimą. Akimirksniu Faradėjų šeima sudūžta, o Leksė viską praranda. Ateinančiais metais kiekvienam tenka akis į akį susidurti su tos vienintelės nakties pasekmėmis ir sugebėti pamiršti arba rasti drąsos atleisti.

Be galo jautrus romanas „Nakties kelias“ kelia svarbius klausimus apie motinystę, tapatybę, meilę ir atleidimą. Čia rasime ir gniuždantį netekties skausmą, ir nepalaužiamą vilties galią.

„„Nakties kelias“ — ypatinga knyga, galinti paveikti skaitytojų požiūri į esminius įvykius ir taip pakeisti jų gyvenimą. Skaitytojas tampa tiesioginiu tėvystės iššūkių, gyvybės trapumo, širdies skausmo, kaltės, gyvenimiškų pasirinkimų, sielvarto, atleidimo ir dar daug ko liudininku. Trumpai tariant, ši vilties kupina knyga apie nepalaužiamą žmogaus dvasią atveria visą žmogaus jausmų spektrą...“ 
New York Journal of Books

„... parašyta jautriai ir inkrustuota graikų tragedijų verta įtampa, tad versite puslapius ir galiausiai niekaip negalėsite liautis raudoti.“  
The Daily Mail

„Turininga, daugiasluoksnė skaitymo patirtis.“  
Library Journal

„Hannah meistriškai narplioja šeimos gyvenimo peripetijas.“ 
People magazine

„Kristin Hannah vėl demonstruoja puikią formą parašiusi „Nakties kelią“... Istorija įtrauks autorės gerbėjus ir nepaleis jų iki pat kulminacijos.“  
The Seattle Times

Kristin Hannah su vyru ir sūnumi gyvena Vašingtone ir Havajuose. Rašytoja gimė 1960 m. Kalifornijoje, bet dar vaikystėje persikėlė į Vašingtoną. Studijavo teisę, kelerius metus dirbo teisininke, bet galiausiai nusprendė atsidėti rašymui. K. Hannah yra parašiusi jau per dvi dešimtis romanų — istorijas apie moterų bičiulystę, motinystę, santykius šeimoje.

Gerai, kad nejungei šviesos...

Studentė slaugytoja išgyvena baisiausią sukrėtimą gyvenime, kai randa žiauriai nužudytą savo pacientą prokurorą Dereką Nikolsoną. Rodos, kam to reikėjo, juk žmogus sirgo vėžiu, gyventi jam buvo likusios vos kelios savaitės. 

Bet detektyvą Robertą Hanterį, dirbantį Los Andželo policijos departamento Apiplėšimų ir žmogžudysčių skyriuje, labiausiai nustebina nusikaltimo vietoje žudiko palikta "vizitinė kortelė".

Detektyvas neabejoja, kad žudikas mėgina kažką pranešti policijai, bet jo pasirinktas būdas labai savotiškas. Tad kokia yra toji paslėpta žinutė?

Kai Hanteris ir jo partneris Karlosas Garsija patiki supratę užuominą, randamas dar vienas kūnas. Nusikaltimo braižas neabejotinai panašus, bet sunkiausia užduotis nustatyti, kas sieja pirmą ir antrą aukas, ir detektyvai staiga pasijunta atsidūrę aklagatvyje.

Priverstas į nusikaltimo tyrimą priimti žmogų iš šalies — drąsią ir iniciatyvią tyrėją Elisę Bjumont, Hanteris leidžiasi į lenktynes su laiku, spręsdamas galvosūkį... kol mirties Skulptorius dar neužbaigė savo šedevro.

Italų kilmės rašytojas Chrisas Carteris gimė Brazilijoje, o Mičigano universitete studijavo psichologiją ir nusikalstamą elgseną. Kaip Mičigano valstijos apygardos prokuroro kriminalinės psichologijos komandos narys, jis apklausė ir tyrė daugybę nusikaltėlių, įskaitant ir serijinius žudikus.