Išskirti karo, suvesti meilės.

„Lauk manęs“ – naujas, įtraukiantis, tikrais įvykiais paremtas romanas apie nemirštančią meilę ir neįtikėtinas paslaptis.

Rupertas pažadėjo sugrįžti, Florencijai tereikėjo jo laukti. 

Kornvalis, 1944 metai

Rupertas Dešas paskelbtas dingusiu be žinios, tikriausiai žuvusiu Arnhemo mšyje. Priblokšta jo žmona Florencija negali susitaikyti, kad Rupertas visiems laikams pasitraukė iš jos gyvenimo, todėl senoje knygoje radusi paslėptą eilėraštį, pavadintą „Lauk manęs“, patiki, kad tai jos vyro siųstas ženklas. Pažadas, kad Rupertas grįš pas ją. 

Londonas, 1988 metai

Maksą nuo pat vaikystės persekioja besikartojantis košmaras. Sapne siaučia karo chaosas, ir jis kiekvieną kartą pabunda išpiltas prakaito, iš siaubo besidaužančia širdimi. Vedamas žūtbūtinio troškimo suprasti, kodėl jį persekioja tokios šiurpios vizijos, Maksas leidžiasi į kelionę, kuri nuveda jį į Kornvalį, vyro vardu Rupertas Dešas gimtinę. 

Melburnas, 1995 metai

Florencija gauna laišką nuo gyvenime nematyto vyro iš kito pasaulio krašto. Nepažįstamasis rašo, kad prisimena ankstesnį, kito žmogaus, gyvenimą. Ar jis gali būti tas, kurio Florencija laukė penkiasdešimt vienus metus? 

Santa Montefiore, rašytojos karjerą pradėjusi 2001-aisiais, kasmet išleidžia po naują knygą. Jos romanai išversti į 25 pasaulio kalbas, jų parduota daugiau nei 6 mln. egzempliorių. Lietuviškai išleista keliolika rašytojos romanų: „Sodininkas iš Prancūzijos“, „Dvasių medis“,  „Čia ir dabar“,  „Slaptos valandos“, „Italė Brukline“ ir kt.

„Paremtas tikra istorija, sujungiančia skirtingus laikus ir žemynus šis nuostabus romanas visiškai užburia.“

My Weekly

„Užburiantis, įtikinamas ir labai romantiškas pasivažinėjimas amerikietiškais kalneliais.“

Daily Express

„Niekas nesugeba parašyti tokių romanų, kuriuose būtų tiek daug meilės, kaip Santa Montefiore.“

Jojo Moyes

Kimos širdį užgulė sunkumas stebint, kaip mažoji Greisė nusivalė purvinas rankas. Šviesios garbanos krito jai ant veido. Tada Greisė dingo minioje. Kima norėjo sustabdyti įrašą, išbėgti ir sulaikyti ją nuo to, kas netrukus įvyks.

Vieną rugpjūčio dieną aštuonmetė Greisė Lenard nušokuoja į vaikų centro, kurį lanko, sodą ir pradingsta. Atvykusi į Greisės dingimo vietą, Kima aptinka kraują stingdantį įkaltį: apyrankę su širdele, kuri priklausė Melodei Džons — kitai mažai mergaitei, lygiai prieš dvidešimt penkerius metus dingusiai iš žaidimų aikštelės.

Kiek anksčiau į Heilsoveno policijos nuovadą įžengia Stivenas Hartas ir tikina turįs informacijos, kuri nuves detektyvę Kimą Stoun pas Melodę Džons. Iš pradžių inspektorė vyro kalbų nevertina rimtai, bet dingus Greisei yra priversta žaisti suktą Stiveno žaidimą, jei nori rasti mergaitę gyvą.

Kima ir jos komanda turi tik dvidešimt keturias valandas, kad išnaudotų kiekvieną Stiveno apklausos sekundę ir suprastų jo slaptas užuominas. Inspektorė tikisi, jog galbūt galės greitai pričiupti žudiką, tačiau byla darosi vis painesnė, nes vietiniame parke aptinkami vaiko kaulai, ir Kima baiminasi blogiausio. 

Įtampos kupinas, atsikvėpti neleidžiantis trileris. Jūs tikrai neatsispirsite dar vienai milijonus skaitytojų pritraukusiai detektyvės Kimos Stoun istorijai. 

„Verčiau lapą po lapo. Kvapą gniaužianti, šiurpą kelianti ir neleidžianti atsitraukti... prikaustė dėmesį nuo pirmo iki paskutinio puslapio, skaičiau sulaikęs kvapą... Dar vienas pribloškiantis šios įtraukiančios istorijos romanas.“

NetGalley reviewer

„Neįtikėtina. Žinojau, kad užsikabinsiu, bet tai pranoko mano lūkesčius... Vis purčiau galvą ir kartojau, kas per velniava... Mėgavausi kiekviena knygos akimirka.“

Goodreads reviewer

„Oho... knyga pribloškė... labai patiko... užkabino nuo pat pradžios... Ši nuostabi knyga turi viską, kas man patinka... Visiškai pasinėriau.“

Goodreads reviewer

„Rijau šią istoriją iki išnaktų... nuostabu... negalėjau atsiplėšti... geriausia Kimos Stoun istorija...“

NetGalley reviewer

„Genialu... prikausto... neatsiplėši iki pabaigos... Ir koks netikėtas posūkis!“

NetGalley reviewer

Angela Marsons įvairiausias istorijas pradėjo rašyti dar mokykloje. Žinoma, visas jas kišo į stalčių, kol galiausiai nusprendė rašymo imtis rimtai. Tačiau kaip neretai tokiais atvejais būna, pasiūlyti leidėjams jos romanai pasirodydavo patrauklūs, tačiau jų atsakymas būdavo: „Deja, kažko trūksta...“

Galiausiai A. Marsons nusprendė parašyti istoriją tik sau. Nepataikaudama nei numanomiems skaitytojams, nei leidėjams ar dar kam nors. Tiesiog ėmėsi kurti iš širdies. Ir neprašovė pro šalį — psichologinis detektyvas „Nebylus riksmas“ sulaukė ir leidėjų dėmesio, ir skaitytojų liaupsių. O pagrindinė veikėja savo kartais nuožmiu, kartais nenuspėjamu ir labai labai retai jautriu charakteriu tarsi pati reikalauja nesustoti – kurti ir daugiau šios serijos knygų. Visos jos išlaiko šiam žanrui tiesiog būtiną įtampą, o pati veikėja keliauja iš knygos į knygą, narpliodama vis naujus nusikaltimus. Ir kaipgi kitaip, juk pati A. Marsons sako, kad „pasaulis — pavojinga vieta gyventi. Ir visai ne dėl blogų žmonių, o dėl tų, kurie nieko nesiima“.

Visgi išskirtinis A. Marsons kūrybos bruožas — didelis dėmesys psichologijai: jai visada be galo svarbūs nusikaltimo motyvai, nusikaltėlio charakteris ir, žinoma, tyrėjos Kimos Stoun psichologinis portretas. „Sąžinė — ne daugiau, nei baimė būti pričiuptam. Žmogaus protas nenuspėjamas: jis gali rojų paversti pragaru, o pragarą — rojumi“, — įsitikinusi A. Marsons.

Šiuo metu Angela Marsons gyvena Rouli Ridže, Didžiojoje Britanijoje, o pagrindinė jos veikla, žinoma, rašymas. Bestselerių autorė mėgsta keliauti, ypač yra pamilusi Italiją. O jos didžiausi mokytojai ir įkvėpėjai, kaip pati prisipažįsta, — T. Gerritsen, L. Gardner, J. Patterson, P. James. 

Milijoniniais tiražais leidžiamų The Sunday Times bestselerių autorius Chrisas Carteris pristato kaip niekad įtraukiantį ir nuožmų trilerį apie Robertą Hanterį.

„Ar tikite, kad egzistuoja velnias, detektyve? — paklausė pareigūnas kitame ryšio linijos gale. — Jei ne... atvažiavęs čia patikėsite.“

Robertas Hanteris iškviečiamas į tokio žiauraus nusikaltimo vietą, kokio anksčiau jam dar neteko regėti. Tampa dar šiurpiau, kai skrodimo metu aptinkama nežinomo eilėraščio eilutė, žudiko palikta aukos kūne.

Neilgai trukus randamas dar vienas kūnas. Nužudymo metodas ir braižas skiriasi, bet nevaldomas smurtas išduoda, kad šiuos nusikaltimus įvykdė tas pats žmogus. Hanterio nuogąstavimai pasitvirtina aptikus dar vieną eilėraščio citatą.

Eilėraštis ne tik susieja du nužudymus, bet ir tampa įrodymu, kad pradėjo siautėti serijinis žudikas.

Neturėdamas bemaž jokių teismo ekspertizės įrodymų, Robertas Hanteris privalo sučiupti tokį disciplinuotą ir organizuotą žudiką, kokio lig šiol nebuvo sutikęs. Šis žmogus mėgaujasi aukų baime, jam mirtis — pamoka, kurią aukos turi išmokti.

„Nuostabiai papasakota istorija ir nepriekaištingai perteiktas žudiko paveikslas parodo, kokį meistriškumą pasiekė Carteris. “

Daily Mail

„Buvęs kriminalistikos psichologas Carteris šiurpinančius serijinių žudikų portretus kuria remdamasis patirtimi, todėl būkite pasirengę susidurti su siaubu. “

Heat

„Carteris yra dirbęs kriminalinės psichologijos srityje, todėl žudikai jo romanuose pavaizduoti itin tikroviškai.“

Mail on Sunday

Italų kilmės rašytojas Chrisas Carteris gimė Brazilijoje, o Mičigano universitete studijavo psichologiją ir nusikalstamą elgseną. Kaip Mičigano valstijos apygardos prokuroro kriminalinės psichologijos komandos narys, jis apklausė ir tyrė daugybę nusikaltėlių, įskaitant ir serijinius žudikus.

„Trys draugai“ — liūdnas romanas apie draugystę ir tragišką meilę. Tai knyga ne apie laiką, o apie save: sugrįžusį iš karo ir bandantį stotis ant kojų. Trys herojai — skirtingi, bet vieno likimo: jie buvę kareiviai, kuriems draugystė — vienintelis pastovus dalykas vertybių žlugimo epochoje. Rašytoją jaudino didysis jo amžiaus skausmas — fašizmas ir karas. Jis negalėjo jų panaikinti, bet mokėjo jų neapkęsti, kaip priešpriešą blogiui iškeldamas nenugalimą žmogiškąjį orumą..

Skaitytojams nuo 14 metų.

Nauja nuožmi ir kvapą gniaužianti serija, pakerėsianti „Dyglių ir rožių dvaro“ gerbėjus.

Į pilį karalystėje, kurioje nelikę magijos, iškviečiama žudikė. Ji nekenčia žiauraus karaliaus, valdančio iš savo stiklo sosto, bet atėjo ne nužudyti jį, o išsikovoti sau laisvę. Jei varžybose nugalės dvidešimt tris žudikus, vagis ir karius, ji bus paleista iš kalėjimo ir galės eiti karaliaus kovotojos pareigas.

Jos vardas Selena Sardotjen.

Karūnos paveldėtojas princas ją provokuos, sargybos kapitonas – saugos, o princesė iš tolimos šalies su ja susidraugaus. Netrukus Selena pasijus atsidūrusi meilės trikampyje – jos palankumo trokš du be galo skirtingi ir verti dėmesio vaikinai... bet pirmiausia ji turės kovoti. Pilyje gyvena blogis. Kai Selenos konkurentai vienas po kito paslaptingai miršta, Selenos kova už laisvę tampa įnirtinga ir žūtbūtine kova dėl išlikimo. Ji turi sunaikinti blogį, kol jis nesunaikino viso pasaulio.

„Stiklo sostas“ yra pirmoji prikaustančios ir nuožmios knygų serijos dalis, jau pakerėjusi daugybę skaitytojų pasaulyje. 

„Privaloma perskaityti fantastikos ir nuotykių mėgėjams.“

USA TODAY.

Sarah J. Maas – amerikiečių autorė, išgarsėjusi kraują ir fantaziją kaitinančiomis fantastinėmis knygomis jaunimui. Dauguma jos knygų tapo tarptautiniais bestseleriais, ypač didelio skaitytojų dėmesio sulaukė serija „Dyglių ir rožių dvaras“, dar žinoma „Užkerėto dvaro“ pavadinimu.

Paklusti taisyklėms ar išdrįsti peržengti ribas?

Knyga pateko į 2022 m. suaugusiųjų literatūros konkurso trumpąjį sąrašą

Tiems, kurie rado draugus visam gyvenimui.

Ir visiems meilės romanų gerbėjams.

Nuo pat vaikystės Joana žinojo, kad privalo būti gera, jei nori būti mylima. Todėl nenuostabu, kad vienintelis jos troškimas išvažiavus studijuoti į sostinę – išlikti pavyzdinga, padoria dukra ir ištikima mergina.

Skaudi gyvenimo patirtis privertė Marių manyti, kad žmogus vertas tik tiek, kiek verti jo pasiekimai. Jis privalo visiems įrodyti, kad vaikystėje diagnozuotas aktyvumo ir dėmesio sutrikimas nesutrukdys jam pasiekti sėkmės. O santykiams jis neturi laiko – rinkdamasis seksą vietoj meilės vaikinas tikisi taip išvengti nuoskaudų.

Joana privalo atsispirti bendrabutyje sutiktam žaviam vaikinui su miglota praeitimi ir išlaikyti draugiškus santykius. Marius negali liesti Joanos – ji įsipareigojusi kitam, ir tai vienintelė riba, kurios vaikinas, slegiamas skaudžių vaikystės prisiminimų, prisiekė sau niekada neperžengti.

Vieną vakarą, kai ribos išsitrina ir sienos griūva, tenka rinktis – paklusti taisyklėms ar nors kartą peržengti ribas.

Ina Les slapyvardžiu pasirašanti autorė jau keletą metų gyvena Danijoje, kartu su vyru augina du sūnus ir siekia vertėjos karjeros.

Pasaulyje tiek daug kalbų, bet lietuvių man viena gražiausių. Rašymas – tai būdas išsaugoti savo šaknis. Kurdama meilės istorijas, pagardintas aistra ir humoru, siekiu ne tik paliesti skaitytojų širdis, bet ir priminti, kad tikra meilė prasideda nuo meilės sau.

2022 m. suaugusiųjų literatūros konkurse pastebėta autorė puikiai perteikia veikėjų emocines būsenas, nepaprastai taikliai piešia aplinką ir, skyrius po skyriaus megzdama intrigą, skaitytojo nepaleidžia iki paskutinio puslapio.

Du draugai.

Tragiškai žuvusi nuotaka.

Dvi versijos.

Kuris iš jų sako tiesą? O gal ji slypi kažkur per vidurį?

Neitanas – sėkmingas mados fotografas, kuris didžiausią džiaugsmą patiria laisvu nuo darbo mados pasaulyje laiku fotografuodamas gamtą „National Geographic“ ir laipiodamas uolomis, o Elijas – neįtikėtinai greitai karjeros laiptais užkopęs advokatas, dirbantis JAV Rytų pakrantės turtingiesiems. 

Jie ne tik geriausi draugai, bet ir pusbroliai. Tačiau viskas pasikeičia, kai jų gyvenime pasirodo nuostabioji Natali. 

Įtampa tarp pusbrolių dar paaštrėja Elijui ir Natali pranešus, kad vos už kelių mėnesių ketina susituokti, o reikalus galutinai sujaukia sunkiai paaiškinama nuotakos mirtis, kurios vieninteliai liudininkai – Neitanas ir Elijas. 

Tik abu pusbroliai apie šį kraupų įvykį pasakoja skirtingai. Kurio „tiesą“ norite sužinoti pirmiausia? Neitano? O gal Elijo? Apvertę knygą rasite kito pusbrolio versiją, o TIESA išties slypi knygos viduryje.

„Vakar viskas buvo gražiau
muzika medžiuose
vėas mano plaukuose
ir tavo ištiestose rankose
saulė“

Tobijas Horvatas gimė bevardžiame kaime, nereikšmingoje šalyje. Jo motina buvo vagilė, kaimo kekšė. Vieną dieną, būdamas dar vaikas, jis pabėgo į kitą šalį, į didelį miestą. Vogė, elgetavo, nakvodavo gatvėje, kol policija jį apgyvendino „jaunimo namuose“ berniukams. Tada jis sukuria save iš naujo ir pasivadina Šandoru Lesteriu, karo našlaišiu. Dešimt metų dirba laikrodžių fabrike. Susitikinėja su nemylima moterimi. Bendrauja su kitais imigrantais vietiniame bistro. Rašo. Bet vieną dieną jo trapią būtį suvirpina mieste pasirodžiusi vaikystės mylimoji Lina su kelių mėnesių dukrele glėbyje ir sutuoktiniu.

Šiame elegantiškai santūriame, fragmentiškame, egzistencialistinės nuotaikos ir sapno atmosferos prisodrintame pasakojime atskleidžiamas nerimastingo, bevietystei ir vienatvei pasmerkto žmogaus likimas. Jis ieško meilės ir prasmės gyventi, bet sykiu suvokia, kad tai – „…nepakeliamas neišsakomos tylos laukimas“.

„Kristóf geriausia, kai rašo tamsiausiai.“
Scotland on Sunday
„Nagrinėdama antrininko ir nepataisomos žalos, atsirandančios žmogui atsiskyrus nuo savo šaknų, temas, autorė jas užrašo kaip reta nuosaikiai, išvengia bet kokio nereikalingo sentimentalumo ir pataiko tiesiai į širdį.“
Marie Claire

Aota Kristóf (Agota Krištof, 1935-2011) – vengrų rašytoja, rašiusi prancūzų kalba. 1956 m. emigravo į Šveicariją. Pasaulyje išgarsėjo romanų trilogija, lietuviškai išleista pavadinimu „Storas sąsiuvinis“ („Alma littera“, 2004). Į lietuvių kalbą taip pat išverstas jos novelių rinkinys „Man tas pats“ („Alma littera“, 2005). Romanas „Vakar“ – trečioji autorės knyga, pasirodanti lietuviškai; pagal ją sukurtas italų režisieriaus Silvio Soldini filmas „Brucio nel vento“ (2002).

TARPTAUTINIS BESTSELERIS, IŠVERSTAS Į 41 KALBĄ

Gliukozė, arba cukrus kraujyje, – tai mažytės molekulės mūsų organizme, darančios didžiulį poveikį mūsų sveikatai. Devyniasdešimt procentų žmonių kenčia nuo per didelio gliukozės kiekio organizme ir dauguma apie tai nė nežino.

Kokie simptomai apie tai byloja? Noras užkandžiauti, nuovargis, nevaisingumas, hormoniniai sutrikimai, aknė, raukšlės… Laikui bėgant išsivysto tokios ligos kaip II tipo diabetas, vėžys, demencija ir širdies ligos.

Remdamasi pažangiausiu mokslu ir novatoriškais savo pačios tyrimais, biochemikė Jessie’ė Inchauspé pateikia dešimt paprastų patarimų, kurie padės jums subalansuoti savo gliukozės kiekį ir atsikratyti simptomų, nesilaikant dietos ir neatsisakant mėgstamų patiekalų.

Be kita ko, perskaitę knygą sužinosite:

* kaip maisto valgymas tinkama tvarka padės be pastangų numesti svorio;

* kokį slaptą produktą valgydami galėsite mėgautis desertu ir vis tiek deginsite riebalus; 

* koks mažas pusryčių pokytis suteiks energijos ir panaikins norą užkandžiauti.

„Gliukozės revoliucija“ – tai įdomi, informatyvi, naujausiais moksliniais tyrimais paremta knyga, kuri pakeis jūsų mąstymą apie sveikatą ir iš esmės pagerins gyvenimo kokybę.

Jessie’ė Inchauspé – prancūzų biochemikė ir tarptautinių bestselerių autorė. Ji stengiasi naujausius mokslo pasiekimus paversti paprastais patarimais, padedančiais žmonėms pagerinti savo fizinę ir psichikos sveikatą. Jessie’ė įkūrė labai išpopuliarėjusią instagramo paskyrą @GlucoseGoddess, kurioje daugiau kaip du milijonus žmonių moko veiksmingų sveikos mitybos įpročių. Jos knyga „Gliukozės revoliucija“ tapo tarptautiniu bestseleriu ir yra išversta į 41 kalbą.

Jaunimui nuo 13 metų

„Norisi tik miego ir nieko daugiau. Gera būtų nugrimzti į komą. Arba prarasti atmintį. Bet kas, kad tik išsivaduočiau nuo viso šito, nuo tų minčių, nuo šnabždesių galvoje.“

Nuo pat pirmosios akimirkos Meriveterio vidurinėje mokykloje Melinda Sordino suvokia, kaip bus sunku. Dabar ji – Atstumtoji. Buvusios draugės nebenori su ja kalbėtis, o nauji bendramoksliai žiūri kreivai, nes tai ji sužlugdė paskutinį vasaros vakarėlį – niekam nieko nepaaiškinusi iškvietė policiją.

Atstumta draugų ir neįstengdama prisipažinti, kad patyrė seksualinę prievartą, Melinda nuo visų atsitveria tylos siena. Vien tik dailės pamokos jai teikia taip reikalingą paguodą. Tačiau kankinantys prisiminimai niekur neišnyksta ir slegia vis labiau, kol pagaliau ji prabyla...

„Norėčiau tikėti, kad „Kalbėk“ padės jums prabilti. Tačiau ši knyga tėra priemonė. Iš tiesų tikrieji didvyriai esate jūs, kurie pasiekę dugną – pro baimę ir gėdą, nusivylimą ir pyktį – išdrįsote prabilti. Tegu jums niekada nepritrūksta tam drąsos.“ Laurie Halse Anderson

„Kalbėk“:

• Knyga, virtusi šiuolaikinės jaunimo literatūros klasika;

• Skatina neužsidaryti savyje, išdrįsti pasakyti tiesą ir ieškoti pagalbos;

• Moko nesitaikstyti su neteisybe;

• Teikia paguodos ir stiprybės patyrusiems seksualinę prievartą.

Laurie Halse Anderson (g. 1961) – amerikiečių jaunimo rašytoja. „Kalbėk“, vos pasirodžiusi 1999 metais, pelnė rašytojai pripažinimą. Ji sulaukė ne tik didelio skaitytojų susidomėjimo, bet ir kritikų bei vaikus ir jaunimą nuo smurto ginančių institucijų pripažinimo. 2004 metais pagal knygą buvo pastatytas kino filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Kristen Stewart. 2023 metais už kūrybą jaunimui autorei skirtas vienas svarbiausių tarptautinių apdovanojimų – Astridos Lindgren atminimo premija.

Nepakartojama istorinė fantazija apie moterį, tikėjusią mokslu pagrįsta medicina anksčiau, nei pasaulis patikėjo ja.

1832 metais Londone siautėjusi choleros epidemija nusinešė į kapus tūkstančius gyvybių, taip pat ir visą Eleonoros Bidi šeimą. Mergaitę iš mirtinos ligos gniaužtų išgelbėjo daktaras Horacijus Kroftas. Gyvendama šio talentingo, tačiau ekscentriško chirurgo namuose Nora neturėjo progos susipažinti su įprastine to meto jaunų damų veikla – siuvinėjimu ar akvarele, tačiau puikiai išmoko siūti žaizdas ar atlikti skrodimą.

Tiesa, to meto Anglijoje moterims buvo griežtai draudžiama užsiimti medicina, bet talkindama Horacijui Kroftui privačioje jo klinikoje Nora galėjo nesibaimindama tobulinti savo įgūdžius ir kaupti žinias. Tačiau vieną dieną į jų duris pasibeldė naujas chirurgo padėjėjas daktaras Danielius Gibsonas – ir idilė baigėsi. Jaunas vyras negalėjo net įsivaizduoti, kad tyli ir miela mergina iš tiesų yra gabi ir sumani chirurgė, savo talentu pralenkianti net jį patį. Tad Nora privalo pasirinkti: likti nematomai ir leisti aplinkiniams vyrams prisiimti nuopelnus už jos darbą arba žengti į priekį ir prisistatyti specialistų bendruomenei, rizikuojant užsitraukti jų rūstybę ir pasmerkimą.

Audrey Blake slapyvardžiu prisidengusios rašytojos Jaima Fixsen ir Regina Sirois dovanoja pirmą jaudinančią istoriją apie vienos moters kovą dėl teisės siekti savo svajonių Viktorijos laikų Anglijoje. Ryškūs ir įsimintini herojai, iki smulkiausių detalių apgalvotos ir tikroviškai perteiktos jų gyvenimo bei darbo sąlygos, sodriais potėpiais nuspalvintas siužetas nepaliks abejingų ir prikaustys dėmesį nuo pirmo iki paskutinio knygos lapo.

„Lakštingala“ pasakoja dviejų seserų istoriją Antrojo pasaulinio karo metais; Izabelė gyvena Paryžiuje, Viana — provincijos miestelyje. Abi prislėgtos ir įskaudintos ankstyvos motinos netekties ir nerūpestingo tėvo elgesio.

Seseris išskyrė metai ir patirtis, idealai, aistra ir susiklosčiusios aplinkybės; kiekvienai iš jų teko keliauti savuoju pavojų kupinu keliu vokiečių okupuotoje ir karo nualintoje Prancūzijoje. Vis dėlto abi randa būdų mylėti ir atleisti.

Tai pirmasis K. Hannah istorinis romanas, kuriame Izabelės paveikslą sukurti įkvėpė stiprios dvasios moters, vedusios numuštus sąjungininkų lakūnus per Pirėnus Didžiojo karo metais, gyvenimo istorija. Autorė drąsiomis įžvalgomis perteikia Antrojo pasaulinio karo panoramą ir atskleidžia nematomą karo pusę. Be to, rašytojos sumanymas kuo puikiausiai pateisina intrigą — istoriją pasakoja viena iš seserų, bet skaitytojas iki pat pabaigos nežino kuri. Veiksmas dinamiškas, emocinė įtampa, pagardinta geru žiupsniu romantikos, neatlėgsta per visą knygą. Tai romanas, parašytas visiems... kiekvienam.

„Lakštingala“ — pirmasis K. Hannah istorinis romanas, kuriame atskleidžiamas gyvenimas nacių okupuotoje Prancūzijoje.

„Gražiai parašyta jaudinanti gyvenimo, meilės, karo siaubo studija, atskleidžianti įvairius žmonių poelgius atsidūrus neįtikėtinai sunkiose situacijose, ką jau kalbėti apie sunkią prievolę saugoti paslaptis. Įtaigus, galingas pasakojimas sklidinas veiksmo ir emocijų; neabejoju, kad knyga bus dar vienas hitas.“

Sara Gruen, rašytoja

„Lakštingala“ neabejotinai užburianti! Paėmiau ją į rankas po vakarienės manydama, kad tą vakarą paskaitysiu tik kelis skyrius, bet niekaip negalėjau atsiplėšti. Tai ne tik emocionalus pasakojimas, puikiai sukurti personažai, kuriais ilgainiui pradedi rūpintis ir dėl jų nerimauti, bet ir istorinių žinių suteikianti knyga... Paskaitykite. Nuolat teks spėlioti, kuri iš dviejų seserų, jaunų drąsių moterų, Viana ar Izabelė, buvo teisi; jos abi elgėsi taip, kaip joms atrodė teisinga, susiklosčius pačioms sunkiausioms aplinkybėms. Antrojo Pasaulinio karo istoriko Lawrence′o Langerio žodžiais tariant, joms „per dažnai tekdavo rinktis neturint jokio pasirinkimo“.“

Dr. Miriam Klein Kassenoff, Majamio holokausto instituto direktorė

„Man patinka Kristin Hannah „Lakštingala“. Ji tarsi atriekė Antrojo Pasaulinio karo metų prancūziško gyvenimo riekę, nuostabiai perteikdama visas smulkmenas ir dramatizmą. Bet labiausiai šiame romane man patiko dviejų seserų santykiai ir Hannah svarstymai, kaip elgiamės tą akimirką, kai sulaukiame didžiulio iššūkio. Ar sukylame, ar pasiduodame? Ar būname didvyriai, ar bailiai? Ar liekame ištikimi mylimiems žmonėms, ar juos išduodame? Hannah aiškinasi šiuos klausimus atvira širdimi ir labai subtiliai.“

Lisa See, rašytoja

Kristin Hannah su vyru ir sūnumi gyvena Vašingtone ir Havajuose. Rašytoja gimė 1960 m. Kalifornijoje, bet dar vaikystėje persikėlė į Vašingtoną. Studijavo teisę, kelerius metus dirbo teisininke, bet galiausiai nusprendė atsidėti rašymui. K. Hannah yra parašiusi jau per dvi dešimtis romanų — istorijas apie moterų bičiulystę, motinystę, nesutarimus šeimoje.

„Mirusios sielos“ — ypatingas literatūros veikalas. Kas yra tos „mirusios sielos“? Jame vaizduojama absurdiška situacija, kai pagrindinis veikėjas Čičikovas važinėja po Rusijos dvarus ir superka iš jų savininkų mirusių baudžiauninkų sąrašus (atrodytų, kad nelaimingos „sielos“ — tai tie mirę baudžiauninkai). O kam jis perka, kam reikalingi mirusių žmonių sąrašai, kuriuos Čičikovas taip kruopščiai deda į savo dėželę ir užrakinęs saugo? Ilgai išlieka neaišku.

Galvok, skaitytojau, kaip nori, kaip tau geriau atrodo... 

Nikolajus Gogolis — ukrainiečių kilmės rašytojas, dar yra vadinamas rusų literatūros krikštatėviu. Nors N. Gogolis buvo laikomas viena ryškiausių rusų realizmo literatūros figūrų, tačiau šio titulo pats autorius nepripažino.

„Pavadinti Aušvicą moralinio nuopuolio vieta būtų pernelyg švelnu. Tai buvo panašu į juodąją skylę, kurioje visas žemės blogis įsiurbdavo ištisas tautas ir istorijas. (...) Tai buvo fenomenas.“

Vokiečio Oskaro Šindlerio ir jo išgelbėtų nuo Holokausto daugiau nei tūkstančio žydų istorija prasiskverbia iki giluminių humanizmo šaknų. Ne be reikalo romano formą jai suteikęs australų rašytojas Thomas Keneally savo knygą 1982-aisiais pavadino „Šindlerio laivu“ (Schindler’s Ark) — kaip aliuziją į biblinį Nojaus laivą. Po dešimtmečio pasirodžiusi Steveno Spielbergo režisuota romano ekranizacija pakoreguotu pavadinimu „Šindlerio sąrašas“ šią jaudinančią Antrojo pasaulinio karo istoriją plačiai išpopuliarino visame pasaulyje, ir savo įtaigos mastais ji dar labiau susilietė su amžinomis ir universaliomis biblinėmis tiesomis.

Iš kur kyla „Šindlerio sąrašo“ — literatūrinės vaizduotės ne itin paveikto dokumentinio pasakojimo — įtaigos jėga? Be jokios abejonės, iš pagrindinio herojaus Oskaro Šindlerio charakterio — žmogiškai paprastos ir kartu kontroversiškos asmenybės, jeigu jai taikysime griežtus dorovinio elgesio kriterijus. Kitaip negu kino filme, knygoje pateikta tolesnė — pokario — Šindlerio gyvenimo ir likimo istorija iki pat jo mirties sustiprina metafizinį pojūtį, kad šį Pasaulio Teisuolį keleriems metams bus atsiuntusios gėrio ir blogio pusiausvyrą Žemėje palaikančios jėgos — kaip kitados judėjų patriarchą Nojų.

Tomas Kenelis (Thomas Keneally) gimė 1935 metais, studijavo Sidnėjuje, Australijoje. Be „Šindlerio sąrašo“, kuriam skirtos Bukerio ir L. A. Times premijos, jis dar yra parašęs knygas To Asmara („Į Asmarą“), Chant of Jimmie Blacksmith („Džimio Bleksmito giesmė“), Flying Hero Class („Skrydis didvyrių klase“), nominuotas Sunday Express Metų knygos premijai. Rašydamas „Šindlerio sąrašą“, autorius dėstė Kalifornijos universitete Irvine, ten jam buvo suteiktas garbės profesoriaus vardas.

PASAULINIS BESTSELERIS

Tai yra vienas iš tų nepamirštamų pasakojimų, kurie neišblėsta metų metus. Šis ypatingas romanas paliečia visas didžiąsias literatūros ir gyvenimo temas: meilę, garbę, kaltę, baimę, atpirkimą.

Isabel Allende

Stulbinantis K. Hoseinio romanas prasideda išraiškinga afgano, tapusio amerikiečiu, istorija. Amiras, pasiturinčio Kabulo prekybininko sūnus, persikelia į Kaliforniją ir sėkmingai pradeda rašytojo karjerą. Tačiau jo sąžinę nuolat persekioja vienas vaikystės epizodas: Amiras išduoda savo geriausią draugą Hasaną, ir šis žiauriai sumušamas vietinių piktadarių. Nūnai Amerikoje gyvenantis Amiras, sužinojęs, kad talibai nužudė Hasaną ir jo žmoną, susirūpina dėl jų vergaujančio sūnaus likimo. Kaina, kurią Amiras turi sumokėti, kad išpirktų berniuką, yra vienas iš keleto įspūdingų siužeto posūkių, dėl kurių šis romanas tampa įsimintinas ir kaip politinis metraštis, ir kaip jausmingas asmeninis pasakojimas.

Khaledas Hosseinis gimė 1965 m. Kabule, Afganistane. Jis – vyriausias iš penkių vaikų šeimoje. K. Hosseinio motina buvo mokytoja: dėstė farsi kalbą ir istoriją Kabulo mergaičių vidurinėje mokykloje. 1976 m. šeima persikėlė į Paryžių, nes būsimojo rašytojo tėvas buvo paskirtas dirbti diplomatinėje tarnyboje Afganistano ambasadoje. 1980 m. šeima grįžo į Afganistaną, tačiau ten jau buvo įvykęs kruvinas komunistų perversmas, o šalis užimta sovietų. K. Hosseinio tėvai pasiprašę gavo politinį prieglobstį Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1980 m. jie apsigyveno San Chosė, Kalifornijoje.

K. Hosseinis  1996 m. baigė  vidaus ligų rezidentūrą ir medicinos praktika vertėsi daugiau nei dešimt metų. Po romano „Bėgantis paskui aitvarą“ sėkmės gydytojo darbą jis metė. Šiuo metu yra JT vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro geros valios pasiuntinys ir per savo vardo labdaros fondą teikia humanitarinę pagalbą Afganistane.

 „Bėgantis paskui aitvarą“ yra pirmasis K. Hosseinio romanas. Pagal knygą 2007 m. sukurtas to paties pavadinimo filmas.

K. Hosseinis tarsi pasiekia tai, kas retai pavyksta šiuolaikiniam rašytojui. Jis iš šalies vertina Afganistano politinius neramumus, tačiau tas vertinimas įgauna pamokomąjį pobūdį. Drauge jis nuosekliai rutulioja siužetinę veikėjų gyvenimo liniją. Širdį geliantys vargai, jaudinančios pergalės neapleidžia skaitytojo iki paskutinio knygos puslapio. Hosseinis atvirai parodo nuostabų  krašto vaizdą. Turbūt vienintelis šio išskirtinio romano trūkumas yra tas, kad jis per greitai baigiasi.

Gisele Toueg

Išbaigtas literatūros kūrinys, aprašantis anksčiau tik apytikriai pažintos tautos kultūrą. Retai pasitaiko, kad knyga būtų tokia aktuali ir kartu tokios aukštos literatūrinės vertės. Romanas skvarbus... ryškus... jaudinantis.

Entertainment Weekly

Manai, kad esi saugi... Bet ar tikrai?

Į Los Andželo apygardos morgą atvežamas neatpažintos moters kūnas. Mirties priežastis — neaiški. Nesimato jokių prievartos žymių, išskyrus tai, kad užsiūta intymi vieta. Bet patologą labiausiai pribloškia, kai jis pamato, kad žudikas kažką paliko moters viduje. Kažką tokio šiurpaus, kad Los Andželo policijos departamento Žmogžudysčių skyriaus detektyvas Robertas Hanteris skubiai atšaukiamas nuo visų darbų imtis šios bylos.

Po kelių dienų randamas dar vienas kūnas. Kaip ir pirmoji auka, ši moteris irgi užsiūta; taip pat ir jos kūne kažkas palikta; kažkas taip išmoninga, kaip ir groteskiška... 

Ir tai dar ne pabaiga.

Kai tirdamas žmogžudystes susiduria su dingusio asmens byla, su kuria dirba detektyvė Vitnė Majers, Hanteris ima įtarti, kad žudikas galbūt įkalinęs dar kelias moteris. Netrukus Robertas pasijunta ir pats tapęs taikiniu, kurį medžioja žudikas, toks pasibaisėtinas, kokio detektyvas negalėjo nė įsivaizduoti, grobuonis, kurio praeitis dengia siaubingą paslaptį ir kuris nė neketina sustoti...

Italų kilmės rašytojas Chrisas Carteris gimė Brazilijoje, o Mičigano universitete studijavo psichologiją ir nusikalstamą elgseną. Kaip Mičigano valstijos apygardos prokuroro kriminalinės psichologijos komandos narys, jis apklausė ir tyrė daugybę nusikaltėlių, įskaitant ir serijinius žudikus.

„Chriso Carterio pinama siužeto linija šiek tiek primena Patricios Cornwell stilių.“ 

Mail on Sunday

„Dėmesį kaustantis romanas... ne bailiams.“ 

Heat

„Negali liautis vertęs puslapių.“

Express

Ericho Maria Remarque‘o (1898-1970) romanas „Vakarų fronte nieko naujo“ (1929), viena iškiliausių ir populiariausių XX a. pasaulinės literatūros viršūnių, laikomas bene išraiškingiausiu „prarastosios kartos“ rašytojų manifestu ir įtaigiausiu kūriniu apie karą. Paprastomis, natūraliomis ir lakoniškomis stilistinėmis priemonėmis Remarque‘as užčiuopė ir įprasmino pagrindinio herojaus Pauliaus Boimerio ir jo bendraamžių, atsidūrusių mirties akivaizdoje, dvasines būsenas.

Pasaulinės literatūros klasiko, vieno iš ryškiausių XX a. vadinamosios „prarastosios kartos“ rašytojų Ericho Maria Remarque‘o literatūrinė kūrinių vertė neblėsta iki šiol – jo romanai tebetraukia vis naujas skaitytojų kartas. Turbūt daugeliui dar jaunystėje teko susipažinti su jo garsiausiais romanais – „Vakarų fronte nieko naujo“, „Trys draugai“ ar „Juodasis obeliskas“, liudijančiais išgyventą sudėtingą karo ir ekonominio nuosmukio Vokietijoje patirtį.

Ir nors šiandien skaitydami jo knygas žavimės rašytojo talentu, tačiau jeigu pamėgintume geriau įsivaizduoti, kokia skausminga kaina šie kūriniai atsirado, mūsų susižavėjimas tikriausiai sumištų su liūdesiu ar užuojauta. Visgi Remarque'o kūriniai mums, skaitytojams, perduoda šviesią viltį apie šio pasaulio trapumą ir meilę artimui. Kuomet šiandien beveik visą pasaulį vienijantys rūpesčiai ar ekonominės krizės grėsmė žadina nerimą ir nesaugumo jausmą, perskaičius bent vieną šio XX a. klasiko kūrinį, galime šiek tiek atsitraukti. Suprasdami – kad visa tai toli gražu nėra nei perpus tiek grėsminga, lyginant su tuo, ką teko patirti Remarque'ui ir visiems, išgyvenusiems net du pasaulinius karus. Siūlome susipažinti su dešimt mažai žinomų faktų apie šio rašytojo gyvenimą.

10 faktų, kurių galbūt negirdėjote apie rašytoją E. M. Remarque'ą

1.  Erichas Paulas Remarque'as nusprendė savo vardą pakeisti motinos garbei – tapdamas Erichu Marija Remarque'u. Visgi Paulo vardą jis panaudojo savo kūrinyje „Vakarų fronte nieko naujo“, kurio vienas iš veikėjų – Paulas Baumeris, išgyvenęs karo siaubą, alkį, ligas, ilgesį bei neviltį, patirtą fronte. 

2.  Rašytojo šeima nebuvo turtinga, vaikystėje dažnai kraustėsi iš vienos vietos į kitą. Paauglystėje autorius rašė poemas, esė ir netgi sukūrė savo pirmąjį romaną „Svajonių kambarys“. 

3.  Būsimasis vokiečių klasikas buvo talentingas pianistas, todėl mokė groti mergaites, kad galėtų užsidirbti knygoms ir dailesnei aprangai. Jis buvo įsitikinęs, jog tvarkinga išvaizda gali padėti visuomenėje tapti gerbiamu ir užimti gerą vietą. Tiesa, jo mokinėms labiau nei vedamos pamokos patiko mokytojo išvaizda. 

4.  Rašytojas studijavo Miunsterio universitete ir planavo tapti pradinių klasių mokytoju. Po sėkmingo dalyvavimo esė konkurse, laimėjo 30 markių prizą. Tačiau Pirmojo pasaulinio karo metais, vos sulaukęs 18 metų, buvo pakviestas į vokiečių kariuomenę. Tuomet fronte pradėjo statyti bunkerius, ruošti karo lauką, apkasus. Daugiausiai dirbdamas naktimis, kad išvengtų priešų puolimo. 

5.  Karo laukas išsklaidė autoriaus jaunatvišką idealizmą – po to, kai turėjo iš apkasų nešti sužeistą draugą ir kovoti dėl savo bičiulio, kuris nukentėjo nuo priešų. Jis mirė taip kaip veikėjas Ketas romane „Vakarų fronte nieko naujo“, kuomet buvo sužeistas skeveldrų, tačiau mirė vėliau dėl žaizdos galvoje, vežamas pas gydytojus. Karo metu Remarque'as pats yra nukentėjęs nuo granatos skeveldrų, jam buvo sužalotos kojos, kaklas ir rankos. 

6.  Po Pirmojo pasaulinio karo metus karo dirbo mokytoju, vėliau kelerius metus laikraščių redaktoriumi. Taip pat kūrė reklaminius tekstus, komiksus laikraščiams ir žurnalams, pasirašydamas E. M. R. 

7.  Remarkas turėjo nemažai hobių. Laisvalaikiu kolekcionavo drugelius, akmenėlius ir pašto ženklus, lankė gimnastiką. Taip pat mėgo žvejoti, mokėjo ne vieną magijos triuką, kūrė poemas ir esė. 

8.  1938 m. iš Remarque'o buvo atimta Vokietijos pilietybė, o jis pats nacių apšauktas žydu. Po šių įvykių vokiečių klasikas emigravo į JAV ir apsigyveno Niujorke. 1947 m. gavo JAV pilietybę. Protestuodamas prieš Hitlerio diktatūrą ir Antrąjį pasaulinį karą parašė romanus „Mylėk savo artimą“, „Triumfo arka“ ir „Gyvenimo kibirkštis“. 

9.  Kaip ir daugelio autorių, taip ir Remarque'o knygos nacių valdymo laikotarpiu Vokietijoje buvo uždraustos. Tiek „Vakarų fronte nieko naujo“, tiek „Kelias atgal“, nors pastaroji knyga nebuvo politiškai šališka. Knygos pakliuvo į viešam sudeginimui skirtų kūrinių sąrašą. O filmo „Vakarų fronte nieko naujo“ premjera buvo uždrausta nacių. 

10. Rašytojas sulaukė skaudaus likimo smūgio – 1943 m. jo sesuo buvo nužudyta už tai, jog buvo susijusi su pasaulinio garso rašytoju.

https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/10-faktu-kuriu-galbut-negirdejote-apie-rasytoja-e-m-remarque-a-286-1399852

„Balandės sparnai“ — romanas apie meilę, aistrą, išdavystę ir žmogišką atgailą.

Po globėjiškos tetos sparnu patekusi ir tokiu būdu iš skurdo gėdos ištrūkusi Keitė Kroi užmezga romantiškus santykius su jaunuoliu, Mertonu Denšeriu, žurnalistu, irgi negalinčiu pasigirti dideliais turtais. 

Likimas jaunuolius suveda su turtinga amerikiete Mile, sergančia kažin kokia paslaptinga liga. Ir gudragalvės Keitės galvoje gimsta planas, kaip pasinaudojus mirtina Milės liga ir Denšerio aistra, užsitikrinti gerbtiną padėtį visuomenėje. Balandė — taip švelniai Keitės vadinama Milė — įsikuria spindinčiuose Venecijos rūmuose, kur iki paskutinių dienų aplink ją ratus suka godūs grobuonys, pavilioti pasakiško privilegijuoto pasaulio.

H. Jameso „Balandės sparnams“ jau 120 metų, bet ji vis dar skrenda toliau, į neramią ateitį. Nuo 1902 m., kai buvo išleista, ji tapo savotiška literatūros femme fatale, kuri iki šiol daro įtaką autoriams, kritikams, dramaturgams ir prodiuseriams. Romane puikiai atsiskleidžia H. Jameso talentas perteikti aistrą, parodyti meilę nepaprastai siaubingomis ir kerinčiomis formomis.

Pagal šį H. Jameso romaną 1997 m. buvo pastatytas filmas (rež. Iainas Softley), kuriame vaidina Helena Bonham Carter (už sukurtą vaidmenį nominuota „Oskarui“), Linusas Roache’as ir Alison Elliott.

Henry Jamesas (1843–1916) — vienas garsiausių angliškai rašiusių rašytojų pasaulyje. Gimęs Amerikoje, didesnę gyvenimo dalį praleido Anglijoje. Vienintelė jo gyvenimo prasmė buvo rašymas. Jo kūryba žymi perėjimą nuo literatūrinio realizmo prie modernizmo. Savo kūriniuose didelį dėmesį skyrė Amerikos ir Anglijos visuomenėms palyginti. Kritikų itin vertinamas savitas H. Jameso stilius, kuriuo jis subtiliai ir rafinuotai, dažnai fragmentiškai išreiškia žmogaus vidinį gyvenimą: mintis, prieštaravimus, jausmus...

Policijos pareigūnams radus savo bute nužudytos žurnalistės Saros Fogel kūną, užverda tikra velniava. Kas tas tamsaus gymio jaunuolis, nusikaltimo dieną pastebėtas prie jos namų? Ką reiškia ant Saros papuošalo išraižyti ženklai ir kodėl ant jo – vieno kontroversiškiausių finansinių nusikaltėlių pirštų atspaudai? Ką slepia buvęs Saros darbdavys – garsaus Berlyno dienraščio redaktorius?

Bylą tiriantis pareigūnas Johanas Hartogas įtraukiamas į žaibiškai besirutuliojančius įvykius. Netrukus ima ryškėti sąsajos tarp Vokietijos kraštutinių dešiniųjų ir žiauriosios „Wagner“ grupuotės, tarp šiandienių Vakarų verslo lyderių ir Antrojo pasaulinio karo metais siautusių rusų nusikaltėlių, tarp išnaudojamų trečiųjų šalių vaikų ir Vokietijos žmogaus teisių gynėjų. Tarsi to neužtektų, Johanui pagaliau tenka peržiūrėti ir savo praeitį.

Debiutinė Dainos Kleponės knyga – tai kvapą gniaužiantis detektyvinis trileris, kuriame atskleidžiamos tarptautinės pinigų plovimo, korupcijos schemos ir jų akivaizdoje tyrinėjamas žmogaus likimas. Kelių dešimtmečių darbo Lietuvos ir užsienio verslo organizacijose patirties turinti autorė meistriškai sulieja sukauptas profesines žinias ir aistrą kurti sodrų, įtemptą meninį tekstą, kad ne tik suteiktų skaitymo malonumą, bet ir pravertų verslo bei politikos užkulisius.

„Debiutiniame romane autorė ne tik sugeba sunarplioti įtraukiančią detektyvinę intrigą, bet ir perteikia autentiškumo pojūtį – skaitydamas jauti, kad ji gerai įsigilinusi į aprašomas sritis. Prie tos kelionės po skirtingas šalis pridėkime užgriebiamas visuomenės problemas, įdomius personažus ir gausime šviežią kriminalinį literatūrinį gūsį, o Lietuvoje tai jau ne toks dažnas reiškinys.“

Audrius Ožalas, 15min.lt vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, literatūros apžvalgininkas, literatūros ekspertas

„Apie lietuviškus filmus dažnai sakoma: kaip lietuviškas visai neblogas. Šis Dainos Kleponės filmiškas trileris yra tiesiog geras. Nors parašytas lietuvių autorės, Lietuvos jame beveik nėra. Labai smalsu stebėti, kaip savo profesinę patirtį ir skersai išilgai išmaišytą pasaulį ji perkelia į popierių ir sukala iki paskutinių puslapių nepaleidžiantį intriguojantį kūrinį. Įdomus didelio dėmesio vertas debiutas ir, tikėkimės, gražios rašytojos karjeros pradžia.“

Paulius Ambrazevičius, „Humoro klubo“ komikas, skaitytojas

Fredrikas Backmanas (g. 1981 m.) į literatūros pasaulį įsiveržė 2012-aisiais romanu „Gyveno kartą Uvė“. Knyga tapo tikra sensacija ne tik gimtojoje Švedijoje, bet ir daugybėje užsienio šalių. Ne ką mažesnės sėkmės sulaukė ir kiti autoriaus kūriniai, išleisti ir lietuviškai: „Močiutė siunčia linkėjimų ir atsiprašo“, „Čia buvo Brita Marija“, „Nerimo žmonės“. „Nugalėtojai“ – dešimtasis autoriaus romanas – pelnė trečią vietą „GoodReads“ platformos „Geriausio 2022 m. romano“ kategorijoje. Ši knyga yra „Lokių miesto“ ir „Mes prieš jus“ tęsinys, tačiau gali būti skaitoma ir kaip atskiras kūrinys.

Nuo įvykių, apie kuriuos niekas nenori kalbėti, praėjo dveji metai. Pagrindiniai tų dramų dalyviai – Maja Anderson ir Benjaminas Ovičius – išvažiuoja iš Bjornstado, o likusieji mieste stengiasi gyventi toliau. Tačiau netikėtos laidotuvės tiek Mają, tiek Benjį pargins namo, o Bjornstade bus atverstas naujas istorijos puslapis.

Viena smulkmena veja kitą, vienas įvykis tampa kito priežastimi, Bjornstado ir Hedo miestelių gyventojų širdyse atgyja senos žaizdos ir kaupiasi nuoskaudos. Kas yra tiesa? Šeima? Bendruomenė? Kur riba, skirianti gėrį nuo blogio? Kaip toli galima eiti ir kam pasiryžti, kad apgintum tai, kas svarbu.

Persmelkiančiais dialogais ir iškalbingomis detalėmis perteikdamas menkiausius emocinius niuansus, F. Backmanas įtaigiai pasakoja apie kasdienybę, narsto amžinuosius draugystės, ištikimybės ir tapatybės klausimus, o drauge kviečia iš naujo apsvarstyti – ką reiškia laimėti, pralaimėti ir atleisti. 

„Nuostabiu stiliumi parašytos Fredriko Backmano knygos apdovanoja skaitytoją nepaprastai giliomis įžvalgomis apie išties svarbius dalykus: gėrio ir blogio, baimės ir drąsos, meilės ir neapykantos priešpriešą, draugystės svarbą ir ištikimybės ribas. F. Backmanas jau dabar yra vienas geriausių romanistų pasaulyje; ir vis dar tobulėja.“ 

Washington Times 

„Emociškai įtraukiantis, jausmingas romanas. Konkurenciją, draugystę, politiką ir dviejų miestų priešpriešą F. Backmanas pakelia iki aukščiausio mastelio.“ 

The New York Times 

„F. Backmanas nuošalyje nepalieka nė vienos emocijos, o skaitytoją įtraukia į dėmesį prikaustančias atskirų šeimų dramas, peržengiančias paprastos dviejų ledo ritulio miestų konkurencijos ribas.“ 

Library Journal 

Skaitytojams nuo 14 metų

Ryklio pilve randamas butelis su laiškais iš dingusio „Britanijos“ laivo. Laiškai apgadinti jūros vandens, tad žinomos tik koordinatės, kur butelis buvo išmestas. Manoma, kad tai atsitiko prie Patagonijos krantų, laivas sudužęs, o kapitonas Grantas su likusiais gyvais jūrininkais pateko į nelaisvę.

Prasideda nuotykių ir išbandymų kupina paieškų kelionė jūrų keliais, į kurią leidžiasi kapitono Granto draugas lordas Glenarvanas su Granto vaikais. Kelionė pareikalaus daug jėgų, ištvermės, proto aštrumo, joje atsiskleis tikrieji herojai ir apsimetėliai, o keliautojus lydės pavojai, dramatiški įvykiai ir išdavystės. 

Vieno garsiausių XIX a. prancūzų rašytojo literatūros klasika tapusi knyga skaitytojui dovanos nepaprastą nuotykį, vaizduotę kurstančius kelionių aprašymus ir jaudinantį pasakojimą apie drąsą bei ryžtą, kurie padeda įveikti net sudėtingiausius išbandymus.

Knyga įtraukta į aštuntos klasės rekomenduojamų knygų sąrašą.

„Kapitono Granto vaikai“:

• Pasaulinė nuotykinės literatūros klasika;

• Nuotykių ir netikėtų siužeto posūkių kupina knyga;

• Įdomūs geografiniai, botaniniai, zoologiniai ir kitų mokslinių faktų aprašymai.

Jules Verne – prancūzų rašytojas, laikomas vienu garsiausių XIX a. rašytojų, padaręs didelę įtaką Vakarų literatūrai, neretai jis vadinamas mokslinės fantastikos „tėvu“. Jis parašė tokias knygas, kaip „Aplink pasaulį per 80 dienų“, „20 000 mylių po vandeniu“, „Kelionė į žemės centrą“ ir kt. Knyga „Kapitono Granto vaikai“ pirmą kartą buvo išleista XIX a. antroje pusėje ir nuo to laiko yra skaitoma tiek jaunimo, tiek suaugusiųjų. Pagal knygą pastatyti net keli kino filmai. 

Skaitytojams nuo 10 metų

Kodėl Varnų kaime vyksta tiek keistų, mįslingų ir paranormalių dalykų? Šis prikaustantis dėmesį ir netikėtų siužeto posūkių kupinas „Tamsos mokyklos“ ir „Apleisto namo“ tęsinys pateiks tamsų ir bauginantį atsakymą. 

1621 metai.

Dvylikametės Koletės Zvart motina apkaltinama raganystėmis ir sudeginama ant laužo. Koletė prisiekia atkeršyti motiną pražudžiusiam pilies valdovui, tačiau proga taip ir nepasitaiko. Ją kartu su broliu Bertu globoti pasiima mįslingasis Maksimilianas.

Keistasis žmogus parsiveda vaikus į savo pilį. Ten Koletė su Bertu sužino, ką mama nuo jų slėpė visą gyvenimą ir kas iš tikrųjų yra juos priglobęs vyras. Koletė nori susigrąžinti savo mamą, bet tam ji turės pasitelkti juodąją magiją. Ar tam pasiryš? Pasekmės gali būti labai baugios...

O tada Koletė suranda seniai užmirštą sodą ir amžinojo gyvenimo šaltinį. Ar mergaitė išdrįs pasinaudoti šaltinio galia? Juk amžinas gyvenimas turi savo kainą, o ji nenori likti viena.

„Užmirštas sodas“:

• šiurpuliukų kupina knyga patiks vaikams, mėgstantiems paslaptingas, įtempto siužeto istorijas;

• parodo, kad blogu negimstama, o tampama;

• rodo, kokia žmogui yra svarbi šeima ir ką dėl jos jis gali padaryti;

• turtina kalbą ir literatūrinį skonį.

Sandra J. Paul – belgų rašytoja ir leidyklos „Hamley Books“ savininkė, angliškai parašytus kūrinius pasirašinėjanti Joanne Carlton slapyvardžiu. Ji kuria netikėtų posūkių kupinus įtempto siužeto psichologinius trilerius. „Tamsos mokyklos“ serija sulaukė daugybės jaunųjų skaitytojų dėmesio.

Jolita Herlyn – Vokietijoje gyvenanti lietuvių rašytoja, viena skaitomiausių grožinės literatūros autorių Lietuvos bibliotekose. Autorė meistriškai tapo psichologinius veikėjų portretus, tikrus įvykius supindama su vaizduote ir kurdama mums atpažįstamą ir artimą jausmų, svajų ir santykių pasaulį.

Įtraukiantis nuotykių ir paslapčių, pranašiškų sapnų, vidinių demonų šėlsmo, o kartu ir itališko būties lengvumo kupinas romanas apie savęs ir laimės paieškas, vyro ir moters ryšį, paklydimus, kaltės jausmą, vaikystės traumas, atleidimą, gyvenimo baimes, vienatvę, taip pat moterų savivertę, tvirtybę, atvirumą pasauliui ir seserystės svarbą.

Žurnalistė Johana su savo vyru, dokumentinių filmų prodiuseriu Robertu, iš Vokietijos ketina persikelti gyventi į prosenelių žemę Italiją. Po ilgų paieškų Johana ne tik randa įspūdingą senovinę vilą tarp tapybiškų Toskanos kalvų, bet netikėtai sutinka ir moterį, kuri atveria jai duris į savęs pažinimo kelionę. Tačiau vila lyg užkerėta neskuba įsileisti naujų šeimininkų, o vidinių pokyčių kelias irgi ne toks tiesus, koks atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Kas yra laimė? Ar išsipildžiusios svajonės ir įgyvendinti tikslai? Ar ji priklauso nuo vietos, kur esi, ir nuo aplinkinių? O gal tai būsena, kuri praplasnodama šmėsteli it spalvingas drugelis?

Meilė gyvenimui – kiekvienos laisvos sielos kelias į laimę.

Autorė mėgsta cituoti Milaną Kunderą: „Rašytojas nugriauna savo gyvenimo namą, kad iš jo plytų pastatytų savo romano namus.“ Išties vienuose romanuose autorės yra daugiau, kituose – mažiau, tačiau beveik visuose ji galėtų atsekti savo pačios gyvenimo patirtį. Jei ne savo, tai giminaičių ir draugų. Tik ta patirtis į tekstą įpinta taip, kad ne kiekvienas susigaudys, iš kur ji ir kieno.

Knyga apie sklandų bendravimą

Nuo pat gimimo iki paskutinio atodūsio esame tarp žmonių, visą laiką bendraujame. Tas procesas mums toks natūralus, kad jo tiesiog nepastebime. Kaip žuvis nepastebi vandens, kuriame nardo. O vanduo gali būti ne tik skaidrus, bet ir drumstas, o kartais – netgi nuodingas. Tačiau žuviai tai nerūpi, ji nardo negalvodama. Ir mes, susitelkę tik į savo troškimus ir tikslą, kurį norime  pasiekti, apie tai, KAIP vyksta pats bendravimas, nesusimąstome.

Gydytojas psichiatras, psichoterapeutas, lektorius prof. dr. Eugenijus Laurinaitis veda skaitytoją per visus žmogaus gyvenimo etapus ir pateikia išsamią bendravimo abėcėlę, kad nardydami it žuvys būtume sąmoningi ir atidūs, pažintume vandenis, po kuriuos plaukiojame: ar jie skaidrūs, auginantys ir teikiantis laimės? O jei žalingi ar sekinantys, kaip tai pakeisti?

Tai puiki knyga visiems, siekiantiems išmokti:

• pastebėti kūno ženklus;

• konstruktyviai spręsti konfliktus ir taisyti bendravimo klaidas;

• vertinti pašnekovo netyčia išsprūdusius žodžius;

• suprasti savo poreikius ir įsiklausyti į kitų.

Visa tai padės užmegzti tvirtus ir ilgalaikius ryšius, sukurti darnią šeimą bei puoselėti meile, pagarba ir supratimu grįstus santykius su vaikais ir aplinkiniais, o paskutinį gyvenimo etapą padaryti kuo šviesesnį ir prasmingesnį.

Kiekvieną skyrių iliustruoja pavyzdys iš psichoterapeuto praktikos.

Eugenijus Laurinaitis – gydytojas psichiatras, psichoterapeutas, mokslinių bei populiarių straipsnių ir knygų autorius ir sudarytojas, psichoterapijos mokslo ir praktikos populiarintojas. Nuo 2023 m. VU partnerystės profesorius, M. Romerio universiteto profesorius, psichoterapijos dėstytojas, lektorius, Lietuvos psichoterapijos draugijos prezidentas, Europos psichoterapijos asociacijos (EAP) valdybos narys. 2013–2015 m. – EAP prezidentas, nuo 2015 m. – EAP Generalinio sekretoriaus pavaduotojas. 2017–2023 m. – EAP generalinis sekretorius, o nuo 2023 m. – EAP garbės narys.

Knygos sudarytoja Meilė Jančorienė – žurnalistė, rašytoja. 1992 m. įkūrė žurnalus „Tavo vaikas“, „Vyras ir moteris“. 2009 m. parašė biografinę knygą „Pasivaikščiojimai su Larisa Kalpokaite“, 2016 m. išleido knygas „Nerimo akmuo“ apie depresijos gydymo būdus ir „Raganų klubas“, kurioje pateikia atsakymus į svarbiausius egzistencinius klausimus. 2018 parašė knygą „Ilgaamžiškumo paslaptys“, kurioje nagrinėja sveiko gyvenimo ir senėjimo klausimus su žymiausiais šalies medikais. Taip pat rašo straipsnius kultūros, psichologijos, sveikatos ir grožio temomis.

Knygoje paliečiamos ir gyvenimo saulėlydžio bei mirties temos. Šiame gyvenimo etape bendravimas ne mažiau svarbus nei bet kuriame kitame, juk mirtis yra tarytum lakmuso popierėlis, atspindintis žmonių santykius dar jiems esant gyviems. Svarbu atrasti kelius, kaip šį etapą išgyventi kuo gražiau, lengviau ir prasmingiau.

Trečiasis „Džeinės Eir“ autorės Šarlotės Brontės romanas „Vijetė“ pirmą kartą buvo išleistas 1853-iaisiais – likus porai metų iki autorės mirties. Įpindama asmeninio gyvenimo detalių, Š. Brontė pasakoja Viktorijos epochos moters Liusės Snou istoriją. Po šeimą ištikusios tragedijos mergina palieka gimtąją Angliją ir iškeliauja į žemyninę Europą. Apsistojusi nedideliame Vijetės miestelyje, ji įsidarbina mergaičių pensione anglų kalbos mokytoja. Narsiai kovodama su likimo jai siunčiamais iššūkiais, Liusė savo talentu, užsispyrimu ir atsidavimu pamažu išsikovoja pripažinimą, pagarbą ir atranda savo vietą po saule. 

Šarlotė Brontė (1816–1855) yra viena iš trijų seserų rašytojų (kartu su Emilija ir Ane), sulaukusių pripažinimo ir tapusių neatskiriama klasikinės anglų literatūros dalimi. Iš viso Šarlotė parašė keturis romanus („Džeinė Eir“, „Šerlė“, „Vijetė“, „Profesorius“) ir buvo pradėjusi penktąjį – „Ema“. Deja, netikėta mirtis vos 38-erių neleido jo užbaigti – yra išlikę tik maždaug 20 puslapių „Emos“ rankraščio.