Tinklaraštis

Ar žinote tą jausmą, kai diena jau eina į pabaigą, jūs skubate, vaikas nenori rengtis, nenori praustis... nenori nieko. Ir nebežinote, ar dar kartą sakyti „prašau“, pagrasinti neduoti savaitę saldumynų, ar tiesiog pačiai atsigulti ant grindų ir apsimesti, kad čia labai ilgas sapnas.

Man atrodo, visi tėvai bent kartą yra patyrę tokį rytą ar vakarą, o gal net visą dieną.

Becky Kennedy, klinikinė psichologė, instagrame dar žinoma kaip Dr. Becky savo knygoje „Vidinis gerumas. Praktinis vadovas, kaip sukurti tvirtą ryšį su vaiku“ siūlo į vaikų auginimą pažvelgti ne keliant klausimą, „kaip priversti vaiką elgtis gerai?“, o per bandymą suprasti: „Ko mano vaikas šiuo metu dar nemoka?“

Mintis girdėta ne kartą, tačiau praktikoje tikrai ne visada pavyksta pritaikyti (ypač kai tądien vaikas penktą kartą patiria stiprias emocijas). Ir štai Becky Kennedy gan suprantamai ir paprastai mums paaiškina, kodėl taip nutinka, ką daryti ir kaip tėvams išgyventi šias krizes.

Keli Becky Kennedy principai, kuriuos norisi prisiklijuoti ant šaldytuvo

1. Elgesys nėra vaiko tapatybė.

Vaikas gali pasielgti blogai, bet tai nereiškia, kad jis yra blogas. „Tu pasielgei netinkamai“ yra visai kas kita nei „tu esi blogas“.

Skirtumas atrodo nedidelis, bet jis leidžia vaikui suprasti: aš galiu suklysti ir vis tiek likti geras žmogus.

2. Galioja du dalykai vienu metu.

Vaikas gali būti labai geras ir elgtis siaubingai. Aš galiu labai mylėti savo vaiką ir labai pykti ant jo. Galiu suprasti, kodėl jis trenkė broliui, ir vis tiek pasakyti, kad mušti negalima.

3. Pirmiausia ryšys, tada koregavimas.

Kai vaikas patiria stiprias emocijas, pamokslai apie elgesį dažniausiai nelabai suveikia. Dr. Becky siūlo pirmiausia padėti vaikui nusiraminti ir būti išgirstam, o ribą vis tiek išlaikyti. Nesakyti „Nustok pykti“, bet: „Matau, kad tau labai pikta. Pykti galima. Mušti negalima.“

4. Ieškokime, kas slypi po elgesiu.

Kai vaikas rėkia, kad „nenori eiti į darželį“, mums labai lengva išgirsti tik nepaklusnumą. Bet verta stabtelėti ir pagalvoti: gal jis pavargęs, gal nerimauja, gal sunku atsiskirti.

Tai nereiškia, kad kiekvieną elgesį turime pateisinti. Tai reiškia, kad pirmiausia pabandykime suprasti, kodėl tai vyksta.

5. Tėvams nereikia būti tobuliems.

Man ši dalis turbūt pati mieliausia.

Knygoje daug kalbama ne tik apie vaikus, bet ir apie mus. Apie tai, kad tėvystė nėra egzaminas, kurį galime vieną kartą išlaikyti ir tada jau gauti diplomą „Geras tėtis / gera mama“. Kartais pakelsime balsą. Kartais sureaguosime ne taip, kaip norėjome.

Ir tada galime grįžti. Atsiprašyti. Pasakyti: „Aš supykau ir pasielgiau netinkamai. Kitą kartą pabandysiu kitaip.“ Santykio taisymas taip pat yra labai svarbi auklėjimo dalis.

Pirmą kartą detektyvų rašytojas Jo Nesbø žengia į šiek tiek baisesnius vandenis. Be Hario Hūlės, be kriminalinių tyrimų, bet su tuo pačiu gebėjimu po truputį veržti nerimo kilpą. „Nakties namai“ – pirmasis šio autoriaus siaubo romanas. Daugelis kūrinį lygina su Stepheno Kingo kūryba, bet pasakojime netrūksta ir garsaus serialo „Keisti dalykai“ (angl. „Stranger Things“) siaubo elementų, kurie pažadina tą patį nejaukumą – pažįstamas pasaulis pamažu ima eižėti, o po kasdienybės paviršiumi pradeda ryškėti kažin kas nepaaiškinamo ir pavojingo.

Po tragiškos tėvų žūties paauglys Ričardas išsiunčiamas gyventi į mažą Balantaino miestelį, kuriame jam nėra vietos. Nauja mokykla, svetimi žmonės, nuolatinis pyktis ir jausmas, kad visas pasaulis nusiteikęs prieš tave.

Tada vieną dieną dingsta vietinis berniukas Tomas. Atrodo, viskas prasideda nuo kvailo pokšto. Nuo telefono būdelės ir paslaptingo balso ragelyje.

Visų akys nukrypsta į Ričardą. Niekas netiki jo pasakojimu, kad taksofono būdelėje Tomą įsiurbė telefono ragelis...

Audioknygoje „Nakties namai“ (įgarsino Matas Dirginčius) riba tarp tikrovės ir paaugliškų fantazijų tirpsta taip pamažu, kad net nepastebi, kada pats pradedi abejoti, kas čia tikra.

Ar Ričardas meluoja? Ar kažką slepia? O gal suaugusieji tiesiog pernelyg greitai nurašo tai, ko negali paaiškinti? Ir kas tas Imu Junasonas, apie kurį niekas nenori kalbėti?

Pamažu pasakojimas ima panašėti į vaikystės košmarą – kai nežinai, ar bijoti monstro… ar to, kad suaugusieji tavimi nepatikės.

Audioknyga „Nakties namai“ – tiems, kurie mėgsta ne greitai užvaldantį siaubą, o lėtai augančią įtampą. Tiems, kam patinka baugios istorijos, po kurių prieš miegą norisi dar kartą patikrinti, ar durys tikrai užrakintos.

Rašau jums pirmą kartą ir noriu pradėti gal kiek netikėtu klausimu: kaip jums sekasi laikytis naujų metų tikslų? O gal šiais metais jų visai nesikėlėte? Man su tikslais nutinka įvairiai. Vienus metus pradedu su sąrašu, kitais jų net nesusidarau. Tačiau vienas naujametis tikslas nekinta jau keletą metų. Sausio 1 dieną užsibrėžiu išbandyti bent kelis naujus knygų žanrus: praplėsti akiratį, išeiti iš komforto zonos, pajusti, kuo gyvena literatūros pasaulis, ar užpildyti klasikos spragas.

Būtent dėl šios priežasties ėmiausi klausyti savo pirmosios fantastinės knygos – Jennifer L. Armentrout audioknygos „Iš kraujo ir pelenų“. Pasaulyje romantasy žanras didesnio skaitytojų dėmesio sulaukė 2023 metais, o 2024-aisiais tapo viena ryškiausių leidybos tendencijų visame pasaulyje.

Audioknygoje „Iš kraujo ir pelenų“ (įgarsino Aistė Šeštokaitė) autorė Jennifer L. Armentrout kuria tamsų, daugiasluoksnį fantastinį pasaulį, kuriame nuolat susiduria gėrio ir blogio jėgos, o tarp pavojų, paslapčių ir senų pranašysčių mezgasi įtempta romantinė linija.

Penelafė yra dievų išrinktoji Mergelė. Jos gyvenimas nuo pat pradžių suvaržytas pareigos, taisyklių ir svetimų lūkesčių. Tačiau po paklusnumo kauke slypi maištinga, smalsi ir gyventi trokštanti asmenybė, vis dažniau klausianti, ar likimas, kuris jai skirtas, iš tiesų yra jos pačios.

 
Ribos tarp pareigos ir troškimų ima dar labiau eižėti, kai į rūmus atvyksta kerintis medaus spalvos akių sargybinis Hokas Flinas, turėsiantis saugoti Penelafę iki jos Įžengimo.

Prisipažinsiu – iš pradžių buvo sunku įsijausti į šią istoriją, ir knyga klausėsi lėtai. Net ir Aistės balsas atrodė ne visai tinkamas, bet po truputį knyga įtraukė taip, kad su nekantrumu laukiau pietų meto, kai galėsiu eiti pasivaikščioti su ausinėmis ar su mašina stovėsiu kamštyje. Pamažu ir Aistė taip profesionaliai įsijautė į veikėjų aistras, intrigas ir pavojus, kad jokio kito balso šiai knygai jau nebegaliu įsivaizduoti.

Ar knygoje galėtų būti mažiau kartų ištarta „o dievai“? Tikrai taip 😊 Tačiau „Iš kraujo ir pelenų“ — tai ne tik tarp veikėjų tvyranti seksualinė įtampa.

Šis pasakojimas išsiskiria magijos, politinių intrigų ir kovos dėl tiesos elementais. Kartu tai jaunos merginos istorija apie vidinį virsmą, apie drąsą peržengti ribas, kurios, atrodė, buvo nubrėžtos visam gyvenimui.

Įdomūs faktai apie knygą:

• Jennifer L. Armentrout knyga „Iš kraujo ir pelenų“ tapo tikru fenomenu kalbant apie fantastinės romantikos (romantasy) žanrą. Tai istorija, kuri sugrąžino vampyriškų motyvų madą, tačiau pateikė juos visiškai naujai ir kur kas aštriau.
• Armentrout garsėja savo gebėjimu rašyti nepaprastai įtraukiančius dialogus. Knygoje gausu humoro ir sarkazmo (ypač iš Kaselio lūpų), kuris sušvelnina tamsią, smurtinę ir politinių intrigų kupiną atmosferą.
• Knyga išgarsėjo dėl itin stiprios įtampos, kurią sukelia ne tik fizinė trauka, bet ir intelektualūs ginčai bei abipusė pagarba jėgai.
• Ši knyga tapo viena iš labiausiai aptariamų kūrinių socialiniuose tinkluose, o tai padėjo autorei pasiekti perkamiausių knygų sąrašų viršūnes visame pasaulyje.
• Skelbiama, kad „Amazon Studios“ kuria serialą pagal šią knygų seriją.