Tinklaraštis

Leidyklos vyr. redaktorė Saulina Kochanskaitė apžvelgia ir rekomenduoja pernai  „The Booker Prize“ literatūros premija apdovanotą Davido Szalay romaną „Kūnas“.  

Davido Szalay romanas „Kūnas“ – nuogų dialogų ir iškalbingų pauzių knyga, talpinanti blyškų ir kartu savitai spalvingą žmogaus gyvenimą.

Ištvanas – kelių žodžių žmogus, pasiduodantis gyvenimo tėkmei. Jo kelionę – nuo Vengrijos daugiabučių iki Londono aukštuomenės prabangos – stebime tarsi per stiklą: regima, bet nepasiekiama. Knygos stuburą sudaro jo gyvenimą perkeičiantys įvykiai: traumuojančios seksualinės patirtys, emigracija, kilimas socialiniais laiptais, nuopuolis. Tačiau tai, kas lieka nutylėta, yra ne mažiau svarbu. Szalay, pasirinkęs elipsę kaip vieną esminių literatūrinių pasakojimo priemonių, kai svarbios veikėjo gyvenimo detalės praleidžiamos, palieka erdvės skaitytojų vaizduotei ir interpretacijai.

Kita svarbi knygos ypatybė – radikaliai nuskurdinta kalba. Trumpi, banalūs dialogai kuria realistiškumo įspūdį ir suteikia beveik kankinamą skaitymo patirtį – atrodo, įvyks kažkas absoliučiai neatitaisomo. Tokia nuoga kalba tarsi atliepia kūno nuogumą – Ištvanas savo egzistenciją pirmiausia patiria kūniškai: per seksualinius ryšius, pasišlykštėjimą, smurtą, fizinį skausmą.

Ar žmogaus gyvenimo kryptį nulemia nuo jo nepriklausantys įvykiai, ar vis dėlto jo pasirinkimai? Ar pasyvumas savo gyvenimo atžvilgiu yra laisvės, ar, priešingai, ribotumo išraiška? Prie klasikinių egzistencinių klausimų Szalay grįžta savaip, sukurdamas herojų, kuris ne ieško atsakymų, o tyli. 

Kviečiame atkreipti dėmesį į leidyklos vyr. redaktorės Saulinos rekomendaciją pavasario skaitiniams.

Annie Ernaux knygoje „Paprasta aistra“ apmąsto „audringiausią įmanomą ir sunkiausiai paaiškinamą“ dvejus metus trukusią aistrą vedusiam vyrui. Kaip pati sako, ji neatpasakoja meilės santykių, neatkuria istorijos detalių, bet renka aistros ženklų kartoteką, taip bandydama perteikti aistros tikroviškumą. Ji savo aistros neaiškina ar neteisina, o nori ją pavaizduoti. Ir tai padaro su jai būdingu preciziškumu, meistriškai – nė 100 puslapių nesiekiantis aistros manifestas galėtų būti prilygintas trigubam espresso, plačiai atmerkiančiam, o gal – užmerkiančiam – akis.

Meistriškai autorė kuria ir paralelę tarp aistros žmogui ir aistros rašymui – išgyvenusi abu iki galo, galėtų ir numirti, konstatuoja ji. Ir čia pat sąmoningai ryškina atstumą tarp aistros laiko, kūrybos laiko ir užbaigto teksto – nuo asmeniško ir nekalto iki viešo ir įpareigojančio. Ir vis dėlto tenka pasidžiaugti: nors aistros ir nekaltumo laikas pranyksta, išlieka jį liudijantys pasakojimai, daug pasakantys apie žmogų, nebepriklausomi nuo laiko.

Prieš Vilniaus knygų mugę ne visada būna lengva apsispręsti, ką skaityti, todėl leidyklos vyr. redaktorė Saulina rekomenduoja renesansą išgyvenančią J. Harpman knygą  „Aš, nepažinusi vyrų“.  

Kiek tekstų išlieka svarbūs ir nepasensta? Kiek jų atrandame iš naujo – lyg būtų skirti mūsų laikams? 

Jacqueline Harpman „Aš, nepažinusi vyrų“ – tokia knyga. Prancūzijoje ji išleista dar 1995 m. ir neliko nepastebėta – pateko į vienos svarbiausių šalyje premijų „Prix Femina“ finalą. 2002 m. Lietuvoje ji irgi pasirodė. Bet paskui įsivyravo tyla. Tik 2019-aisiais, gerokai po autorės mirties, knyga perleista Anglijoje ir JAV, o tada – šimtatūkstantiniai tiražai ir didžiulis susidomėjimas „TikToke“ tarp jaunų žmonių, besidominčių distopine literatūra. 

Kodėl būtent dabar? 

Viena iš priežasčių – mūsų neramus pasaulis ir nuolat kylanti grėsmė žmogaus teisėms. Bet šioje knygoje kalbama ne tiek apie grėsmę, kiek apie neišsprendžiamas gyvenimo mįsles, apie intelektualinę varomąją jėgą, kuri net ir sunkiausiomis aplinkybėmis mus verčia mąstyti. 

Kas mes esame? Iš kur atkeliavome ir kur nukeliausime? Kas yra laikas ir kas yra vienatvė? Kiek vilties ir ištvermės gali turėti vienas žmogus? Kaip formuojasi žmogaus tapatybė be santykio su kitu? 

Nors romanas egzistencinis, tai nėra sudėtingas filosofinis veikalas, o vienas iš tų retų kūrinių, kuriame literatūrinis užmojis ir didelės idėjos dera su puslapį po puslapio versti skatinančiu siužetu: 40 moterų, uždarytų narve, viena iš jų – dar vaikas, jame užaugusi, kitokio pasaulio ir kitos lyties nepažinusi, bet trokštanti žinių. Ką jos ras anapus?

Fotografija @ Ilmė Vyšniauskaitė

Žiemos pradžiai leidyklos vyr. redaktorė Saulina rekomenduoja debiutinį K. Strielkūno romaną „Mieste nebetiki velniais“. 

Rugsėjo mėnesį leidyklos vyr. redaktorė Saulina rekomenduoja Hilos Blum romaną „Kaip mylėti savo dukrą“ (iš hebrajų k. vertė Kristina Gudelytė-Lasman).

Svarbiausia – pernelyg nekaišioti nosies į slaptą vaikų gyvenimą, šitai jau buvau spėjusi įsikalti į galvą. Šiukštu nerodyti perdėto smalsumo.

Neapsigaukite, „Kaip mylėti savo dukrą“ – ne savigalbos vadovėlis apie tėvų ir vaikų santykius. Tai knyga, labiausiai nuo jo nutolusi. Jos autorė Hila Blum svarsto, regis, nepaliečiamą, pamatinę besąlygiškos motinos meilės temą. Ir nejučia įtraukia į mažą, klaustrofobišką, kartais perdėm saldų, o kartais pernelyg skausmingą šeimos, susidedančios iš trijų narių – motinos, dukros, tėvo, – gyvenimą.

Kur riba tarp meilės savo artimui ir kontrolės? Kiek vaikas priklauso tėvams ir atvirkščiai? Ar per daug meilės gali žeisti? Kur meilė baigiasi ir prasideda savimeilė? Autorė siūlo gryną ir savitą žvilgsnį į prieštaringą motinystės ir moterystės mikrovisatą, siekdama parodyti, kaip (ne)sąmoningai trinamos ir peržengiamos ribos.

Stiliaus subtilumu, sakinio preciziškumu ir gebėjimu atskleisti atminties fragmentiškumą H. Blum primena atsiminimų, autofikcinės literatūros meistres – Joan Didion ir Annie Ernaux. Kartu sukuria niuansuotą moralinį galvosūkį, kur nutylėjimai tiek pat svarbūs, kiek klausimai. Iš jų meistriškai sukuriama vidinė įtampa, kuri nepalieka visą knygą ir verčia ieškoti atsakymų.