Detektyvų karaliumi vadinamas Jo Nesbø, įtampos kūrimo meistras, Lietuvos skaitytojams atsiskleidžia kaip ironiškas, nuoširdus, savo knygose atviras šiuolaikybei ir laiko ženklams.
Paklaustas, ar naujausio jo romano veiksmas galėtų vykti kur nors Lietuvoje, pavyzdžiui, Trakų pilyje, jis padėkoja už gerą idėją. Atsakydamas į klausimą, kiek procentų autoriaus asmenybės bruožų yra garsiausiame jo sukurtame Hario Hūlės personaže, tik lakoniškai brūkšteli – 73.
Gegužę leidykla „Baltos lankos“ pakvietė skaitytojus užduoti klausimų J. Nesbø, o birželį pasirodė ir nauja jo knyga lietuvių kalba – antrasis apsakymų rinkinys „Žiurkių sala ir kitos istorijos“ (iš norvegų k. vertė Eglė Išganaitytė, redagavo Regina Katkevičienė).
Rinkinyje, kurį literatūrinis žurnalas „Mystery Tribune“ įtraukė į geriausių 2021 m. knygų sąrašą, – penkios istorijos, atskleidžiančios nykų netolimos ateities paveikslą. Kaip ir ankstesniuose J. Nesbø kūriniuose, čia susiduria moralinės dilemos, psichologinė įtampa ir praeities šmėklos.
O dabar kviečiame skaityti J. Nesbø atsakymus Lietuvos skaitytojams – apie rašymo kasdienybę, Hario Hūlės tamsą ir mėgstamiausias vaikystės knygas.
**
Dievinu Jūsų knygas, perskaitau jas išsyk pasirodžiusias knygynuose! Bet man visuomet kirbėjo klausimas: gyvenate gražioje ir saugioje šalyje, Jus supa malonūs žmonės – kaip Jūsų knygose atsiranda tokios tamsios temos?
Na, man rodos, nesvarbu, gyveni Osle, Niujorke, Karakase, Maskvoje ar Akapulke, – košmarai visur tie patys. Mane labiau įkvepia ne tai, ką matau miestų gatvėse, – nors pasitaiko išimčių, – bet tai, kas vyksta mano galvoje.
Kokia Hario Hūlės savybė autoriui labiausiai nepatinka ir kodėl?
Negaliu pakęsti, kai Haris renkasi neteisingus, neretai destruktyvius kelius, puikiai žinodamas, ką daro, ir netgi jausdamas keistą pasitenkinimą. Tarsi mestų gitarą į sieną vien todėl, kad ji negroja taip, kaip norisi.
Kada suteiksit Hariui Hūlei dvasios ramybę? Vargu ar normalus žmogus galėtų tiek atlaikyti.
Na, kai kurie žmonės tiesiog neturi vidinės ramybės. Haris trokšta tylios, ramios ir beskausmės tamsos, ir jis ją gaus. Galiausiai.
Kaip autorius atlieka „namų darbus“ ruošdamas ir rašydamas naują detektyvą?
Daug skaitau, kalbinu žmones, keliauju į įvairias vietas.
Mėgstamiausia vaikystės knyga?
Kai buvau mažas, mano tėvas, augęs Niujorke, skaitydavo mums amerikietiškas knygas. Man labiausiai patiko Marko Twaino „Heklberio Fino nuotykiai“.
Kodėl vėlyvuosiuose romanuose labai atvirai aprašomos smurto scenos?
Tiesą sakant, manau, kad pastaruoju metu šiek tiek sušvelninau toną. Gal ir klystu. Na, smurto scenų esmė – parodyti, kas stovi ant kortos, kodėl svarbu, kad pabaisa būtų sustabdyta. Žinoma, tai suteikia ir savotišką apsivalymą, gėdingą malonumą mėgaujantis bausme blogiui – tai grožinės literatūros įtampos ir mūsų keršto ištroškusių protų dalis. Šio šiurkštaus, bet labai žmogiško keršto poreikio patenkinimas taip pat yra mūsų civilizuotų teisinių sistemų dalis, nors mėgstame apsimesti, kad ne.
Kadangi šiuolaikinės technologijos vis labiau formuoja mūsų visuomenę, įdomu, ar svarstėte galimybę įtraukti dirbtinį intelektą kaip temą ar siužeto elementą į kurį nors iš būsimų Hario Hūlės romanų ar kitų savo kūrinių.
Manau, kad didžiausia bėda rašant apie technologijų plėtrą – tai, jog dar iki išleidžiant knygą bet kas, ką tik parašysi, bus pasenę. Kita vertus, mokslinės fantastikos žanro kūrinyje galima svarstyti, kokios technologijos laukia ateityje, – esu tai daręs rašydamas apsakymus.
***
Štai tokiomis spalvomis lietuvių skaitytojams šį kartą atsiskleidžia J. Nesbø. Ir nors knygų apie tolimesnius Hario Hūlės likimo vingius dar teks palaukti, ištikimiausi skaitytojai jau dabar gali kibti į naujausią detektyvinių istorijų meistro apsakymų rinkinį „Žiurkių sala ir kitos istorijos“. Ne veltui pats J. Nesbø apsakymų rašymą yra palyginęs su tapyba, kai „drobė paliekama skaitytojui, parodant tik keletą eskizų ir linijų, kaip darė ispanų tapytojas Picasso“. Tad autoriaus istorijos – išties įtraukiančios ir paliekančios daug erdvės fantazijai ir moralinių dilemų gvildenimui.