Rugsėjo mėnesį leidyklos vyr. redaktorė Saulina rekomenduoja Hilos Blum romaną „Kaip mylėti savo dukrą“ (iš hebrajų k. vertė Kristina Gudelytė-Lasman).
Svarbiausia – pernelyg nekaišioti nosies į slaptą vaikų gyvenimą, šitai jau buvau spėjusi įsikalti į galvą. Šiukštu nerodyti perdėto smalsumo.
Neapsigaukite, „Kaip mylėti savo dukrą“ – ne savigalbos vadovėlis apie tėvų ir vaikų santykius. Tai knyga, labiausiai nuo jo nutolusi. Jos autorė Hila Blum svarsto, regis, nepaliečiamą, pamatinę besąlygiškos motinos meilės temą. Ir nejučia įtraukia į mažą, klaustrofobišką, kartais perdėm saldų, o kartais pernelyg skausmingą šeimos, susidedančios iš trijų narių – motinos, dukros, tėvo, – gyvenimą.
Kur riba tarp meilės savo artimui ir kontrolės? Kiek vaikas priklauso tėvams ir atvirkščiai? Ar per daug meilės gali žeisti? Kur meilė baigiasi ir prasideda savimeilė? Autorė siūlo gryną ir savitą žvilgsnį į prieštaringą motinystės ir moterystės mikrovisatą, siekdama parodyti, kaip (ne)sąmoningai trinamos ir peržengiamos ribos.
Stiliaus subtilumu, sakinio preciziškumu ir gebėjimu atskleisti atminties fragmentiškumą H. Blum primena atsiminimų, autofikcinės literatūros meistres – Joan Didion ir Annie Ernaux. Kartu sukuria niuansuotą moralinį galvosūkį, kur nutylėjimai tiek pat svarbūs, kiek klausimai. Iš jų meistriškai sukuriama vidinė įtampa, kuri nepalieka visą knygą ir verčia ieškoti atsakymų.
