Tinklaraščio įrašai iš „2026“ „kovas“

Rašau jums pirmą kartą ir noriu pradėti gal kiek netikėtu klausimu: kaip jums sekasi laikytis naujų metų tikslų? O gal šiais metais jų visai nesikėlėte? Man su tikslais nutinka įvairiai. Vienus metus pradedu su sąrašu, kitais jų net nesusidarau. Tačiau vienas naujametis tikslas nekinta jau keletą metų. Sausio 1 dieną užsibrėžiu išbandyti bent kelis naujus knygų žanrus: praplėsti akiratį, išeiti iš komforto zonos, pajusti, kuo gyvena literatūros pasaulis, ar užpildyti klasikos spragas.

Būtent dėl šios priežasties ėmiausi klausyti savo pirmosios fantastinės knygos – Jennifer L. Armentrout audioknygos „Iš kraujo ir pelenų“. Pasaulyje romantasy žanras didesnio skaitytojų dėmesio sulaukė 2023 metais, o 2024-aisiais tapo viena ryškiausių leidybos tendencijų visame pasaulyje.

Audioknygoje „Iš kraujo ir pelenų“ (įgarsino Aistė Šeštokaitė) autorė Jennifer L. Armentrout kuria tamsų, daugiasluoksnį fantastinį pasaulį, kuriame nuolat susiduria gėrio ir blogio jėgos, o tarp pavojų, paslapčių ir senų pranašysčių mezgasi įtempta romantinė linija.

Penelafė yra dievų išrinktoji Mergelė. Jos gyvenimas nuo pat pradžių suvaržytas pareigos, taisyklių ir svetimų lūkesčių. Tačiau po paklusnumo kauke slypi maištinga, smalsi ir gyventi trokštanti asmenybė, vis dažniau klausianti, ar likimas, kuris jai skirtas, iš tiesų yra jos pačios.

 
Ribos tarp pareigos ir troškimų ima dar labiau eižėti, kai į rūmus atvyksta kerintis medaus spalvos akių sargybinis Hokas Flinas, turėsiantis saugoti Penelafę iki jos Įžengimo.

Prisipažinsiu – iš pradžių buvo sunku įsijausti į šią istoriją, ir knyga klausėsi lėtai. Net ir Aistės balsas atrodė ne visai tinkamas, bet po truputį knyga įtraukė taip, kad su nekantrumu laukiau pietų meto, kai galėsiu eiti pasivaikščioti su ausinėmis ar su mašina stovėsiu kamštyje. Pamažu ir Aistė taip profesionaliai įsijautė į veikėjų aistras, intrigas ir pavojus, kad jokio kito balso šiai knygai jau nebegaliu įsivaizduoti.

Ar knygoje galėtų būti mažiau kartų ištarta „o dievai“? Tikrai taip 😊 Tačiau „Iš kraujo ir pelenų“ — tai ne tik tarp veikėjų tvyranti seksualinė įtampa.

Šis pasakojimas išsiskiria magijos, politinių intrigų ir kovos dėl tiesos elementais. Kartu tai jaunos merginos istorija apie vidinį virsmą, apie drąsą peržengti ribas, kurios, atrodė, buvo nubrėžtos visam gyvenimui.

Įdomūs faktai apie knygą:

• Jennifer L. Armentrout knyga „Iš kraujo ir pelenų“ tapo tikru fenomenu kalbant apie fantastinės romantikos (romantasy) žanrą. Tai istorija, kuri sugrąžino vampyriškų motyvų madą, tačiau pateikė juos visiškai naujai ir kur kas aštriau.
• Armentrout garsėja savo gebėjimu rašyti nepaprastai įtraukiančius dialogus. Knygoje gausu humoro ir sarkazmo (ypač iš Kaselio lūpų), kuris sušvelnina tamsią, smurtinę ir politinių intrigų kupiną atmosferą.
• Knyga išgarsėjo dėl itin stiprios įtampos, kurią sukelia ne tik fizinė trauka, bet ir intelektualūs ginčai bei abipusė pagarba jėgai.
• Ši knyga tapo viena iš labiausiai aptariamų kūrinių socialiniuose tinkluose, o tai padėjo autorei pasiekti perkamiausių knygų sąrašų viršūnes visame pasaulyje.
• Skelbiama, kad „Amazon Studios“ kuria serialą pagal šią knygų seriją.

Dauguma esame girdėję apie tarpukario bohemą ir Kauno operos baletą, tačiau Lietuvos modernaus šokio istorijoje ilgą laiką žiojėjo balta dėmė. Istorikė Emilija Tumė nusprendė ją užpildyti. Jos debiutinė knyga „Nomadės šokis“ – tai ne sausa biografija, o dramatiškas pasakojimas apie moterį, kuri išdrįso į sceną žengti basomis ir savo judesiu ėmėsi keisti šokio kultūrą. Tai pasakojimas apie Danutę Nasvytytę – vizionierę, kurios gyvenimą lėmė nacių valdomas Berlynas, Drezdeno liepsnos ir galiausiai tolima Australija.

Apie tai, kaip archyvinės dulkės virto gyvu pasakojimu ir kodėl D. Nasvytytės istorija šiandien skamba kaip niekad aktualiai, kalbamės su knygos autore Emilija Tume.

Emilija, kaip jūsų akiratyje atsirado Danutė Nasvytytė? Kodėl supratote, kad ši moteris verta ne tik trumpos eilutės vadovėlyje, bet ir visos knygos?

Viskas prasidėjo dar 2018 metais, kai apsilankiau parodoje „Nepamirštamos ateitys: Lietuvos Šimtmečio vizijos“. Ten tarp daugybės vizijų ir idėjų Lietuvai išvydau Danutės Nasvytytės vardą. Ji buvo pristatoma kaip išraiškos šokio pradininkė Lietuvoje. Mane iškart sudomino šis derinys: moteris, šokėja, vizionierė.

Intrigą didino ir jos veiklos laikotarpis: studijos 1936–1939 m. Berlyne, veikla Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo kontekste, okupacijos, pokaris, gyvenimas Australijoje. Nasvytytės istorija unikali – tuo metu, kai scenoje dominavo klasikinis baletas, ji žiūrovams pasiūlė alternatyvą. Ji įkūrė Ritminės gimnastikos ir meno šokio studiją, kurioje mokėsi mokiniai iš visos Lietuvos. Pirmieji mano tyrimai prasidėjo magistro studijų metais, o ir toliau gilintis į D. Nasvytytės biografiją mane skatino dėstytojai, pamažu subrendo ir mintis apie knygą.

Knygos anotacijoje užsimenate, kad šaltinius rinkote itin atidžiai. Kur glūdėjo didžiausi archyviniai iššūkiai? Juk kalbame apie laikotarpius, kuriuos liudininkai neretai norėjo tiesiog pamiršti.

Šis tyrimas man priminė detektyvą. Pradėdama net neįsivaizdavau, kiek pavyks rekonstruoti. Didžiausias iššūkis iš pirmo žvilgsnio buvo šaltinių stoka, pavyzdžiui, karo metų dokumentų išliko mažai.  Vis dėlto rekonstruodama Danutės biografiją rėmiausi gausiais archyviniais šaltiniais, egodokumentais (laiškais, dienoraščiais, prisiminimais), spauda, koncertų programėlėmis ir pan. Mane nustebino, kiek daug žmonių Danutę prisiminė. Pavyko pabendrauti su viena iš Danutės mokinių, gyvenančia Australijoje. Taip pat neįkainojamu radiniu tapo mokinių dienoraščiai – jie leido pažvelgti į šokių studijos kasdienybę „iš vidaus“: pamokas, koncertus, santykius su mokytoja.

Nasvytytės gyvenimas primena kino filmą: studijos nacių Berlyne, išgyventas Drezdeno bombardavimas, dvi okupacijos. Kuris etapas tiriant jus pačią labiausiai nustebino?

Mane labiausiai nustebino ne konkretus etapas, o jos tvirtas, ambicingas ir ryžtingas charakteris bei kelionė per visus šiuos etapus. D. Nasvytytės veikla tiek Lietuvoje, tiek Australijoje (pirmą dešimtmetį Australijoje) buvo intensyvi. Jai netrūko sumanymų ir energijos jiems įgyvendinti. Stebino tai, kaip greitai po didžiausių negandų, pavyzdžiui, sužadėtinio netekties, Danutė sugebėjo atsitiesti ir vėl pasinerti į šokį. Ji buvo neįtikėtinai energinga. Vis dėlto, jei reikėtų išskirti emociškai stipriausią momentą, tai būtų Drezdeno bombardavimas. Sesers Salomėjos prisiminimai apie tas akimirkas tapo vienu stipriausių knygos skyrių.

Knygoje nevengiate kalbėti apie „nevienareikšmiškus pasirinkimus“ nacių okupacijos metais. Kaip jums, istorikei, pavyko išlaikyti pusiausvyrą tarp teisinimo ir moralizavimo?

Man buvo svarbu išlaikyti tyrėjos distanciją ir kritinį žvilgsnį viso tyrimo metu, įskaitant D. Nasvytytės gyvenimą ir veiklą sovietų bei nacių okupacijų metais. Šį laikotarpį tirti sudėtinga dėl daugelio priežasčių. Siekiau konstruktyviai kelti klausimus, priminti to meto kontekstą – kas vyko pasirinkimų fone – ieškoti atsakymų ir svarstyti, kodėl buvo priimti vieni ar kiti sprendimai.

Danutė Nasvytytė šoko moderniai, basomis – tai buvo visiška priešprieša tam, ko tikėjosi tuometė publika. Ar jai pačiai buvo svarbus pripažinimas?

Visa jos biografija rodo, kad šokis buvo jos gyvenimo ašis. Nesvarbu, kokiame pasaulio krašte ar kokioje laikinoje stotelėje ji būtų atsidūrusi, visada ieškojo būdų grįžti į šokį. Sugrįžusi iš Berlyno į Lietuvą, Danutė ne tik šoko, bet ir aktyviai švietė publiką, aiškino naujojo šokio prasmę. Pripažinimas jai buvo reikalingas ne dėl populiarumo, o tam, kad galėtų tęsti savo veiklą ir ugdyti mokinius.

Anotacijoje rašoma, kad biografiją parašėte „tarsi dramatišką šokį" – šuoliais. Ar toks struktūrinis sprendimas iš karto buvo aiškus, ar atsirado rašymo procese?

Ši idėja gimė rašymo procese, dirbant su kūrybiniu redaktoriumi Tomu Vaiseta. Šuolis buvo išskirtinis Danutės šokio elementas, simbolizavęs jos ryžtą ir novatoriškumą. Knygą suskirstėme į šešis „šuolius“: nuo vaikystės Lietuvoje ir studijų Vokietijoje iki gyvenimo Australijoje. Būtent per šuolio metaforą, keliaujant laike ir erdvėje, knygoje yra atskleidžiama ir papasakojama D. Nasvytytės gyvenimo istorija. Knyga yra suskirstyta į šešis šuolius, kurie nusako pagrindinius D. Nasvytytės biografijos tarpsnius: vaikystę ir jaunystę Lietuvoje, studijas Vokietijoje, kūrybinės veiklos pradžią tarpukario Lietuvoje, karą, sovietų ir nacių okupacijas, pokario Vokietiją ir gyvenimą išeivijoje Australijoje.Tai jūsų pirmoji knyga. Ką teko išmokti iš naujo, pereinant nuo akademinio rašymo prie pasakojamosios biografijos?

Rašydama šią knygą daug išmokau. Didžiausias iššūkis man buvo teksto kūrimas ne vien akademinei aplinkai. Nors biografija paremta moksliniu tyrimu, jos rašymo pobūdis skyrėsi nuo mokslinio straipsnio ar disertacijos. Orientavausi į platesnę, nebūtinai istorikų, auditoriją, todėl pasirinkau atitinkamą kalbos toną ir pasakojimo formą. Siekiau sukurti aiškų, nuoseklų ir įtraukiantį pasakojimą apie D. Nasvytytę, paremtą šaltinių analize ir istoriniu kontekstu.

Ar manote, kad Danutės Nasvytytės istorija kalba ir šiuolaikiniam skaitytojui – ne tik kaip kultūros paveldo liudijimas, bet ir kaip kai kas universalaus?

Manau, kad  taip. Pirmiausia, tai moters  istorija. Moters, kuri gimė per Pirmąjį pasaulinį karą, gyveno tarpukario optimizmu, išgyveno visa griaunantį karą ir tapo pabėgėle, bandančia kurtis namus svetimoje žemėje. Ji kone vienintelė Lietuvoje patikėjo „basakoju“ šokiu, į kurį kiti žiūrėjo įtariai. Tai knyga apie moterį, kuri siekė savo svajonės, nepaisydama sudėtingų aplinkybių. Rašydama šią biografiją, norėjau ne tik išanalizuoti D. Nasvytytės įnašą į Lietuvos kultūros lauką, tačiau ir pabandyti pažinti jos asmenybę, jos gyvenimą su savais iššūkiais, galvosūkiais, ambicijomis, nusivylimais, praradimais ir laimėjimais – universaliais dalykais, kurie būdingi daugeliui.

Kalbėjosi Milda Gaulienė

Tai istorija, kuri visame pasaulyje įžiebė moterų įniršį ir kartu stiprią atjautą. Po sukrečiančio teismo proceso, padariusio įtaką Prancūzijos teisėsaugai ir visuomenės požiūriui į prievartą, Gisèle Pelicot prabyla savo atsiminimų knygoje „Odė gyvenimui. Mums neturi būti gėda“ (išleido „Baltos lankos“, iš prancūzų klb. vertė Erika Sabaliauskaitė, redaktorė Dovilė Bučelienė).

Šis laikotarpis žymi naują, laisvės ir atvirumo etapą moters, tapusios pasauliniu drąsos simboliu, gyvenime. Po penkių dešimtmečių santuokos, kurios paskutinis dešimtmetis jai pačiai nežinant buvo virtęs šiurpiu košmaru, G. Pelicot ryžtingai taria: mums neturi būti gėda. Jos atsiminimų pasirodymas tampa galutiniu tašku ilgoje kovoje už teisybę ir savo balsą.

Akimirka, pakeitusi istoriją

Viskas prasidėjo 2024 m. gegužę, kai Gisèle, vaikščiodama paplūdimiu netoli savo naujųjų namų Rė saloje, priėmė sprendimą, pakeitusį Prancūzijos teisinę istoriją. Trejus metus ją iš vidaus graužė protu nesuvokiamas faktas: sutuoktinis Dominique’as ją sistemingai svaigino vaistais ir prievartavo, į jų namus pakviesdamas mažiausiai 72 svetimus vyrus.

Nors Prancūzijos įstatymai seksualinių nusikaltimų aukoms garantuoja anonimiškumą, Gisèle suprato – už uždarų durų ji vėl taptų auka. „Pajutau fizinį poreikį, kad mane matytų visas pasaulis. Jei nebūčiau pavertusi šio teismo viešu, būčiau gailėjusis visą likusį gyvenimą“, – atvirai sako ji. Atvėrusi teismo salės duris, Gisèle demaskavo ne tik savo skriaudikus, bet ir sisteminę tylą.

Procesas baigėsi 51 vyro nuteisimu ir nauju sutikimo (angl. consent) įstatymu Prancūzijoje. Teismo salėje ji susidūrė su cinizmu: kai kurių kaltinamųjų motinos teigė, kad jų „berniukai“ (nors jiems buvo virš 40-ies) negalėjo to padaryti, o jų advokatai bandė įrodyti, kad Gisèle pati sutiko būti išnaudojama. Tačiau ji nenuleido akių. „Aš tiesiog buvau ten ir neleidau jiems manęs palaužti.“

„Skudurinė lėlė“ ir skaudi tiesa

Gisèle atvirai aprašo tą 2020-ųjų lapkričio dieną, kai tyrėjas Laurent’as Perret parodė jai nuotraukas iš vyro kompiuterio. Ji išvydo tarsi komos ištiktą, bejėgę moterį. „Aš neatpažinau savęs. Tai buvo skudurinė lėlė“, – prisimena ji.

Sutuoktinis, kurį Gisèle laikė „nuostabiu žmogumi“, dešimtmetį į jos maistą ir vyną maišė mirtinas dozes migdomųjų bei raminamųjų. Gisèle prisimena, kaip ne kartą klausė vyro, ar šis jos nesvaigina, tačiau jis įtikindavo, esą tai ligos požymiai, ir netgi lydėdavo pas neurologus, kurie klaidingai įtarė insultą ar Alzheimerio ligą.

Dominique'as sėdėdavo šalia ir stebėdavo, kaip ji nyksta, nors pats buvo jos negalavimų kaltininkas. Kol Gisèle būdavo be sąmonės, jis organizuodavo šiurpius „susitikimus“. Net ir po to, kai buvo suimtas ir nuteistas už filmavimą po moterų sijonais prekybos centre, Dominique’as iki pat paskutinės akimirkos išnaudojo savo žmoną.

Šeimos drama ir „Odė gyvenimui“

Knyga, kurią Gisèle parašė kartu su autore Judith Perrignon, yra ne tik nusikaltimo kronika, bet ir šeimos istorija. Tai pasakojimas apie moterį, kilusią iš stojiškų žmonių šeimos, kurioje „ašaros būdavo slepiamos“. Ši vidinė stiprybė padėjo jai teismo salėje nepalūžti, nors teko sumokėti milžinišką asmeninę kainą.

Santykių drama neaplenkė ir jos vaikų. Dukra Caroline, įtarianti, kad tėvas ir ją galėjo išnaudoti (jos, miegančios vienais apatiniais, nuotraukų kaltinamojo archyve taip pat rasta), kurį laiką su motina nebendravo Šiandien jos vėl kalbasi, nors Caroline vis dar kovoja su didžiuliu pykčiu tėvui. Gisèle planuoja aplankyti Dominique’ą kalėjime – ji nori pažvelgti jam į akis ir sužinoti tiesą apie dukrą, tikėdamasi bent lašo sąžinės priekaištų.

Teisė į laimę

Šiandien 73-ejų G. Pelicot nebevadina savęs auka. Ji – stiprybės simbolis. Nepaisydama patirtų baisybių, moteris spinduliuoja neįtikėtiną optimizmą. Iš Mazano miestelio „laimės kupinų namų“, kurie pasirodė esą kalėjimas, ji pabėgo į salą, kur susikūrė naują gyvenimą. 2023 m. ji sutiko Jeaną-Loupą, buvusį skrydžių palydovą, su kuriuo šiandien dalijasi kasdienybės džiaugsmais.

„Jei kas nors būtų pasakęs, kad tokio amžiaus rasiu meilę, nebūčiau patikėjusi. Bet aš suteikiau sau leidimą būti laimingai“, – šypsodamasi sako ji. Gisèle tikina, kad džiaugiasi net savo raukšlėmis, nes jos mama mirė jauna ir jų niekada neturėjo, – kiekviena diena jai dabar yra dovana.

Gisèle žinutė viso pasaulio moterims aiški: niekada nejauskite gėdos. Gėdytis turi prievartautojai, o auka turi teisę pakilti iš pelenų, susigrąžinti savo vardą ir vėl džiaugtis gyvenimu.

„Šia knyga tikiuosi perduoti stiprybės ir drąsos žinią visiems, patiriantiems sunkius išbandymus. Tegul jie niekada nejaučia gėdos. Ir, laikui bėgant, tegul jie vėl išmoksta mėgautis gyvenimu bei atranda ramybę“, – sako Gisèle Pelicot.

Remdamasi išskirtiniais interviu žurnalams „The New York Times“, „Vogue“, dienraščio „Le Monde“ publikuotomis atsiminimų ištraukomis bei „The Guardian“ pranešimais, tekstą parengė Milda Gaulienė