Tai istorija, kuri visame pasaulyje įžiebė moterų įniršį ir kartu stiprią atjautą. Po sukrečiančio teismo proceso, padariusio įtaką Prancūzijos teisėsaugai ir visuomenės požiūriui į prievartą, Gisèle Pelicot prabyla savo atsiminimų knygoje „Odė gyvenimui. Mums neturi būti gėda“ (išleido „Baltos lankos“, iš prancūzų klb. vertė Erika Sabaliauskaitė, redaktorė Dovilė Bučelienė).
Šis laikotarpis žymi naują, laisvės ir atvirumo etapą moters, tapusios pasauliniu drąsos simboliu, gyvenime. Po penkių dešimtmečių santuokos, kurios paskutinis dešimtmetis jai pačiai nežinant buvo virtęs šiurpiu košmaru, G. Pelicot ryžtingai taria: mums neturi būti gėda. Jos atsiminimų pasirodymas tampa galutiniu tašku ilgoje kovoje už teisybę ir savo balsą.
Akimirka, pakeitusi istoriją
Viskas prasidėjo 2024 m. gegužę, kai Gisèle, vaikščiodama paplūdimiu netoli savo naujųjų namų Rė saloje, priėmė sprendimą, pakeitusį Prancūzijos teisinę istoriją. Trejus metus ją iš vidaus graužė protu nesuvokiamas faktas: sutuoktinis Dominique’as ją sistemingai svaigino vaistais ir prievartavo, į jų namus pakviesdamas mažiausiai 72 svetimus vyrus.
Nors Prancūzijos įstatymai seksualinių nusikaltimų aukoms garantuoja anonimiškumą, Gisèle suprato – už uždarų durų ji vėl taptų auka. „Pajutau fizinį poreikį, kad mane matytų visas pasaulis. Jei nebūčiau pavertusi šio teismo viešu, būčiau gailėjusis visą likusį gyvenimą“, – atvirai sako ji. Atvėrusi teismo salės duris, Gisèle demaskavo ne tik savo skriaudikus, bet ir sisteminę tylą.
Procesas baigėsi 51 vyro nuteisimu ir nauju sutikimo (angl. consent) įstatymu Prancūzijoje. Teismo salėje ji susidūrė su cinizmu: kai kurių kaltinamųjų motinos teigė, kad jų „berniukai“ (nors jiems buvo virš 40-ies) negalėjo to padaryti, o jų advokatai bandė įrodyti, kad Gisèle pati sutiko būti išnaudojama. Tačiau ji nenuleido akių. „Aš tiesiog buvau ten ir neleidau jiems manęs palaužti.“
„Skudurinė lėlė“ ir skaudi tiesa
Gisèle atvirai aprašo tą 2020-ųjų lapkričio dieną, kai tyrėjas Laurent’as Perret parodė jai nuotraukas iš vyro kompiuterio. Ji išvydo tarsi komos ištiktą, bejėgę moterį. „Aš neatpažinau savęs. Tai buvo skudurinė lėlė“, – prisimena ji.
Sutuoktinis, kurį Gisèle laikė „nuostabiu žmogumi“, dešimtmetį į jos maistą ir vyną maišė mirtinas dozes migdomųjų bei raminamųjų. Gisèle prisimena, kaip ne kartą klausė vyro, ar šis jos nesvaigina, tačiau jis įtikindavo, esą tai ligos požymiai, ir netgi lydėdavo pas neurologus, kurie klaidingai įtarė insultą ar Alzheimerio ligą.
Dominique'as sėdėdavo šalia ir stebėdavo, kaip ji nyksta, nors pats buvo jos negalavimų kaltininkas. Kol Gisèle būdavo be sąmonės, jis organizuodavo šiurpius „susitikimus“. Net ir po to, kai buvo suimtas ir nuteistas už filmavimą po moterų sijonais prekybos centre, Dominique’as iki pat paskutinės akimirkos išnaudojo savo žmoną.
Šeimos drama ir „Odė gyvenimui“
Knyga, kurią Gisèle parašė kartu su autore Judith Perrignon, yra ne tik nusikaltimo kronika, bet ir šeimos istorija. Tai pasakojimas apie moterį, kilusią iš stojiškų žmonių šeimos, kurioje „ašaros būdavo slepiamos“. Ši vidinė stiprybė padėjo jai teismo salėje nepalūžti, nors teko sumokėti milžinišką asmeninę kainą.
Santykių drama neaplenkė ir jos vaikų. Dukra Caroline, įtarianti, kad tėvas ir ją galėjo išnaudoti (jos, miegančios vienais apatiniais, nuotraukų kaltinamojo archyve taip pat rasta), kurį laiką su motina nebendravo Šiandien jos vėl kalbasi, nors Caroline vis dar kovoja su didžiuliu pykčiu tėvui. Gisèle planuoja aplankyti Dominique’ą kalėjime – ji nori pažvelgti jam į akis ir sužinoti tiesą apie dukrą, tikėdamasi bent lašo sąžinės priekaištų.
Teisė į laimę
Šiandien 73-ejų G. Pelicot nebevadina savęs auka. Ji – stiprybės simbolis. Nepaisydama patirtų baisybių, moteris spinduliuoja neįtikėtiną optimizmą. Iš Mazano miestelio „laimės kupinų namų“, kurie pasirodė esą kalėjimas, ji pabėgo į salą, kur susikūrė naują gyvenimą. 2023 m. ji sutiko Jeaną-Loupą, buvusį skrydžių palydovą, su kuriuo šiandien dalijasi kasdienybės džiaugsmais.
„Jei kas nors būtų pasakęs, kad tokio amžiaus rasiu meilę, nebūčiau patikėjusi. Bet aš suteikiau sau leidimą būti laimingai“, – šypsodamasi sako ji. Gisèle tikina, kad džiaugiasi net savo raukšlėmis, nes jos mama mirė jauna ir jų niekada neturėjo, – kiekviena diena jai dabar yra dovana.
Gisèle žinutė viso pasaulio moterims aiški: niekada nejauskite gėdos. Gėdytis turi prievartautojai, o auka turi teisę pakilti iš pelenų, susigrąžinti savo vardą ir vėl džiaugtis gyvenimu.
„Šia knyga tikiuosi perduoti stiprybės ir drąsos žinią visiems, patiriantiems sunkius išbandymus. Tegul jie niekada nejaučia gėdos. Ir, laikui bėgant, tegul jie vėl išmoksta mėgautis gyvenimu bei atranda ramybę“, – sako Gisèle Pelicot.
Remdamasi išskirtiniais interviu žurnalams „The New York Times“, „Vogue“, dienraščio „Le Monde“ publikuotomis atsiminimų ištraukomis bei „The Guardian“ pranešimais, tekstą parengė Milda Gaulienė