Tinklaraščio įrašai iš „2026“ „balandis“

Balandžio 29 d. Lenkijos Respublikos ambasadoje Vilniuje vykusio iškilmingo priėmimo metu rašytojai Kristinai Sabaliauskaitei įteiktas Lenkijos valstybinis apdovanojimas. Auksinis nuopelnų kryžius (Złoty Krzyż Zasługi) autorei skirtas už nuopelnus stiprinant kultūrinį dialogą ir abiejų šalių kultūrinius ryšius. 

Nors Lenkijos Respublikos prezidentas Andrzejus Duda dekretą dėl šio garbingo apdovanojimo skyrimo pasirašė dar 2024 m., simboliškai pasirinkta jį įteikti būtent dabar, minint artėjančias Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-osios Konstitucijos metines. Apdovanojimą įteikė laikinasis Lenkijos Respublikos reikalų patikėtinis Grzegorz Marek Poznański. 

Apdovanojimas kaip tiltas tarp dviejų šalių 

Auksinis nuopelnų kryžius yra aukščiausio laipsnio šio tipo Lenkijos valstybinis įvertinimas, teikiamas už išskirtinę veiklą valstybės ir jos piliečių labui.  

Kristinos Sabaliauskaitės kūryba jau seniai tiesia kultūrinius tiltus: pirmasis „Silva rerum“ romanas pateko į prestižinės Vidurio Europos literatūros premijos „Angelus“ finalą ir yra vadinamas „literatūriniu fenomenu“, o „Petro imperatorė“ Lenkijoje sulaukė išskirtinių recenzijų, linkinčių autorei Nobelio premijos. Tai, kad 2015 m. pasirodęs pirmasis „Silva rerum“ vertimas lenkų kalba (išvertė Izabela Korybut-Daszkiewicz) šiandien skaičiuoja jau dešimtąjį pakartotinį tiražą, yra geriausias įrodymas, jog autorės kūryba Lenkijoje jau daugiau nei dešimtmetį yra skaitoma, mėgstama ir pagrįstai laikoma sava. 

„Kai „Silva rerum“ buvo išleista Lietuvoje, ji sugriovė beveik šimtmečio senumo stereotipą (labai, beje, skatintą ir Rusijos okupantų), kad „sulenkėję“ Lietuvos bajorai buvo blogis, dėl kurio praradome valstybę, ir privertė skaitytojus suprasti, jog anuometinė tautinė tapatybė nebuvo apibrėžiama per kalbą, kad mano istoriniai herojai buvo lenkiškai kalbantys žemaičiai ir lietuviai, ir vis vien – savi, mūsų. Kai „Silva rerum“ buvo išleista Lenkijoje, lenkų skaitytojai sakė: „O, tai Pani parašėte romaną apie lenkų bajorų šeimą“ ir aš atsakydavau: „Ne, parašiau romaną apie žemaičių šeimą, bet, matote, kiek daug bendrų dalykų mus sieja, jei atpažįstate tai, kaip „sava“, – teigia rašytoja Kristina Sabaliauskaitė. 

Kaip sako rašytoja, „tikiu, kad istorijas reikia pasakoti nešališkai ir, svarbiausia – atiduodant balsą tiems praeities žmonėms, gerbiant juos ir jų saviidentifikaciją, jų mintis. Man skaudu, kai lietuviai bando naiviai (ir kartais gana šiurkščiai) „sulietuvinti“ istoriją ar žmones, perrašyti juos ar jų vardus; man lygiai taip pat skaudu, kai lenkai bando sumenkinti Lietuvą ar jos istorinę ir kultūrinę įtaką Lenkijai“.  

Apie apdovanojimą ir rašytoją 

Lenkijos Auksinis nuopelnų kryžius įsteigtas 1923 metais. Jis skiriamas asmenims, kurių pasiekimai mokslo, meno ar visuomeninės veiklos srityse peržengia įprastų pareigų ribas ir neša ilgalaikę naudą valstybei bei jos visuomenei. 

Tarp šiemet iškilmingai apdovanotųjų – mokslo atstovai, lenkų diasporos aktyvistai ir kariai, bendradarbiaujantys vykdant tarptautines užduotis bei plėtojantys Lenkijos ir Lietuvos santykius. 

Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė savo kūryboje nuosekliai plėtoja Abiejų Tautų Respublikos paveldo temas. Jos tetralogija „Silva rerum" ir dilogija „Petro imperatorė" sulaukė rekordinių tiražų ir aukščiausių literatūros kritikų vertinimų tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, kaimyninėse Baltijos šalyse, Prancūzijoje, Olandijoje. Kristina Sabaliauskaitė vertinama kaip viena ryškiausių šiuolaikinių istorinio romano meistrų, kurios darbai sėkmingai integruoja bendrą regiono istoriją į platųjį Europos kultūros kontekstą. 

Kviečiame atkreipti dėmesį į leidyklos vyr. redaktorės Saulinos rekomendaciją pavasario skaitiniams.

Annie Ernaux knygoje „Paprasta aistra“ apmąsto „audringiausią įmanomą ir sunkiausiai paaiškinamą“ dvejus metus trukusią aistrą vedusiam vyrui. Kaip pati sako, ji neatpasakoja meilės santykių, neatkuria istorijos detalių, bet renka aistros ženklų kartoteką, taip bandydama perteikti aistros tikroviškumą. Ji savo aistros neaiškina ar neteisina, o nori ją pavaizduoti. Ir tai padaro su jai būdingu preciziškumu, meistriškai – nė 100 puslapių nesiekiantis aistros manifestas galėtų būti prilygintas trigubam espresso, plačiai atmerkiančiam, o gal – užmerkiančiam – akis.

Meistriškai autorė kuria ir paralelę tarp aistros žmogui ir aistros rašymui – išgyvenusi abu iki galo, galėtų ir numirti, konstatuoja ji. Ir čia pat sąmoningai ryškina atstumą tarp aistros laiko, kūrybos laiko ir užbaigto teksto – nuo asmeniško ir nekalto iki viešo ir įpareigojančio. Ir vis dėlto tenka pasidžiaugti: nors aistros ir nekaltumo laikas pranyksta, išlieka jį liudijantys pasakojimai, daug pasakantys apie žmogų, nebepriklausomi nuo laiko.

Praėjus daugiau nei dviem šimtmečiams nuo tada, kai devyniolikmetė Mary Shelley parašė „Frankenšteiną, arba Šiuolaikinį Prometėją“, ši knyga išgyvena neįtikėtiną renesansą. Nors Holivudas ir „Oskarus“ pelniusi romano ekranizacija „Frankenšteinas“ (rež. Guillermo del Toro, 2025) bei šiais metais pasirodęs filmas apie Frankenšteino kompanjonę „Nuotaka!“ (rež. Maggie Gyllenhaal) atgaivina šį pasakojimą, ką tik išėjusi peržiūrėta knygos laida (iš anglų k. vertė Irena Aleksaitė, „Baltos lankos“, 2026) kviečia sugrįžti prie mokslinės fantastikos ištakų. Šiandien, sparčiai vystantis dirbtiniam intelektui ir biotechnologijoms, šis gotikinis siaubo romanas gali būti suprastas ne tik kaip siaubo pasaka, bet ir kaip svarbus įspėjimas milžinišku greičiu naująsias technologijas kuriantiems ir jas vartojantiems žmonėms.

Grįžimas prie šaknų: kodėl kinas mums pasakė ne viską

Anot „The Guardian“, populiarioji kultūra per du šimtus metų padarė meškos paslaugą pačios Mary Shelley genialumui – jos intelektualinis pasiekimas dažnai lieka supaprastintų siaubo filmų šešėlyje. Kine pripratome matyti nebylų, žalią ir baugų monstrą, tačiau knygos puslapiuose Frankenšteino kūrinys yra išsilavinusi, jautri ir egzistencinių klausimų kankinama būtybė.

Būtent šis kontrastas tarp populiariojoje kultūroje įsišaknijusio supaprastinto monstro vaizdinio ir M.  Shelley sukurto tragiško herojaus šiandien tampa raktu iš naujo perskaityti ir atrasti kūrinį. Autorė, būdama vos devyniolikos, sugebėjo suformuluoti esminę moderniojo pasaulio baimę: kas nutinka, kai žmogus prisiima dievišką galią kurti, bet atsisako atsakomybės už savo kūrinį? Šiuolaikinis mokslas kenčia nuo tos pačios „puikybės“ (hubris), kuri pražudė pagrindinį knygos herojų mokslininką: mes kuriame naujas gyvybės formas bei sistemas, tačiau dažnai pamirštame pagalvoti apie socialines ir moralines to pasekmes.

Kodėl verta perskaityti „Frankenšteiną“ iš naujo

„Slate“ apžvalgininkai pabrėžia, kad Mary Shelley romanas išlieka aktualus dėl keleto pagrindinių priežasčių.

Viena jų yra ta, kad knyga moko, jog inovacijos negali egzistuoti be empatijos. Sukurti ką nors naujo yra tik pusė darbo, kita pusė – pasirūpinti savo kūrinio poveikiu pasauliui. Taip pat knygoje svarbi ir atskirties bei vienatvės tema: monstras knygoje tampa piktas tik todėl, kad yra atstumtas visuomenės. Tai – stipri socialinės izoliacijos, kuri šiandienos skaitmeniniame, bet dažnai susvetimėjusiame pasaulyje yra itin skausminga, metafora. Ir dar viena svarbi knygoje rutuliojama tema – žmogiškumo paieškos. Čia keliami egzistenciniai klausimai apie tai, kas daro mus žmonėmis. Ar mūsų biologinė prigimtis, ar gebėjimas jausti ir kurti ryšį?

Nauja laida – naujai kartai

Leidyklos „Baltos lankos“ išleista nauja knygos laida skaitytojams leis ne tik pasinerti į šiurpų gotikinį siužetą, bet ir pamatyti pranašišką autorės žvilgsnį. Tai nėra tik dar viena knyga apie monstrus – tai perspėjimas mums visiems. Jaunąją kartą šis kūrinys priverčia pažvelgti į pasaulį „atstumtojo“ akimis ir kvestionuoti šiandieninį paviršutiniško aplinkos vertinimo bei grožio kultą. Tai pasakojimas apie tapatybės konstravimą nepalankioje aplinkoje ir kartu atsakomybės krizę – temos, kurios šiuolaikiniam jaunimui, kovojančiam už autentiškumą, yra artimesnės nei bet kada anksčiau.

Kaip rašė „The Guardian“: „Ir po dviejų šimtų metų nuo pasirodymo 1818-ųjų sausį „Frankenšteiną“ galime perskaityti kaip mitą apie šiuolaikinį pasaulį. Šiandien mes nebebijome žaibų ar paslaptingų eliksyrų, bet bijome algoritmo, kurio nebegalime kontroliuoti. Mary Shelley šį baimės jausmą aprašė dar anuomet.“

Atraskite klasiką, kuri šiandien skamba kaip rytdienos naujienos. „Frankenšteinas“ grįžta tam, kad primintų – didžiausia kūrėjo nuodėmė yra ne klaidos kuriant, o abejingumas savo kūriniui.

Pagal užsienio šaltinius BBC, „The Guardian“, „Slate“ ir kt. parengė Milda Gaulienė

Šiandienos pasaulyje, kuriame vaikus nuolat supa skaitmeninis triukšmas, vis sunkiau rasti priemonių, kurios ugdytų dėmesingumą ir estetinį suvokimą. Vis dėlto viena kategorija – aukštos kokybės garsinės knygos tampa atradimu tėvams, ieškantiems pusiausvyros tarp pramogos ir vertingo ugdymo. 

Leidyklos „Baltos lankos“ atstovai pastebi: garsinės knygos yra ugdanti multisensorinė patirtis, kurioje susijungia literatūra, dailė ir profesionali muzika. Pastaraisiais metais leidykla nuosekliai kuria šio žanro knygas – ir tai nėra atsitiktinis apsisprendimas. 

Kodėl svarbu kokybė, o ne decibelai

Specialistai pabrėžia, kad ankstyvajame amžiuje vaiko klausa itin jautri, todėl garsinis fonas formuoja jo estetinį skonį. 

„Mes tikime, kad vaikas nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų nusipelno girdėti kokybišką, tikrą garsą. Jei tai paukščio giesmė – ji turi būti įrašyta gamtoje. Jei nuotaikinga daina – turi būti atliekama tikrų atlikėjų, tarsi sėdėtumėte koncerte. Mūsų leidyklos siūlomos knygos išsiskiria itin aukšta garso kokybe: jose skamba ne pigios melodijos, o profesionalių dainininkų balsai, išskirtinės įtraukiančios aranžuotės, instrumentai autentiški gamtos garsai. Rengiant tokią knygą drauge dirba kompozitorius, dainų atlikėjai, garso režisierius“, – pasakoja „Baltų lankų“ redaktorė Gabjota Alūzaitė. 

Nuo lopšinių tradicijos iki kultūrinės atminties

Lopšinių tradicija lietuvių kultūroje sena ir turtinga. Tačiau šiuolaikinio gyvenimo ritme ji neretai išblėsta: tėvai pavargę, žodžiai pamiršti, melodijos irgi išsitrynusios iš atminties. Taigi šią spragą visiškai užpildo garsinės knygos. 

Serija „Mažųjų lopšinės“ – galbūt ryškiausias tokio pobūdžio pavyzdys. Jau dvi šios serijos garsinės knygos pasirodė bendradarbiaujant su Aiste Smilgevičiūte ir Roku Radzevičiumi (grupė „Skylė“). Pirmojoje – „Čiūčiulis miegelis“, „Pele, pele, nešk miegelį“ ir kitos liaudies lopšinės, antrojoje – daugeliui žinomos lopšinės „Šarkos varnos“, „Supu supu vaiką“  ir autorinė kūryba, susipinanti su folkloru. Abi knygos turi bendrą giją: ramūs, šviesūs Aistės ir Roko balsai, akompanuojami tikrais instrumentais. 

Tyrimai nuolat patvirtina, kad gyvas muzikinis kontaktas – netgi įrašytas, bet atliekamas autentiškai – teigiamai veikia vaiko kalbos raidą, stiprina emocinį saugumą ir ryšį su aplinka. Tad garsinė knyga yra ir lavinimo priemonė. 

Kitą istoriją – ir visiškai kitokią energiją – siūlo knyga „Aukštyn kojom“. Tai fragmentai iš legendinio Keistuolių teatro muzikinio spektaklio žaidimo pagal Donaldo Biseto pasakas (premjera 1991 m.). Dainas „Varna Albertina“, „Karalių lopšinė“, „Stebuklingas medis“ ir kitas atlieka Darius Auželis, Robertas Aleksaitis, Ilona Balsytė, Aidas Giniotis ir Andrius Kaniava. 

„Ši knyga turi tai, ko naujiems leidiniams dažniausiai dar trūksta: dainos jau patikrintos laiko. Daugiau nei trisdešimt metų šios dainos gyvuoja scenoje ir žiūrovų atmintyje. Dabar jos – kartoninėje knygoje, tinkamoje net mažiausiems vaikams. Tėvams, šias dainas girdėjusiems nuo vaikystės, tai yra šis tas daugiau nei knyga – tai kultūrinė atminties jungtis“, – tikina G. Alūzaitė. 

Ugdymo galios: nuo kalbos iki emocinio intelekto 

Garsinės knygos atlieka kur kas didesnį darbą, nei tik užima vaiką kelioms minutėms. Tokia knyga yra fizinis objektas: jis jaučiamas, vartomas, rodomas. Vaikas mato puslapį, rodo pirštu į iliustraciją, ieško mygtuko ir jį suranda, paspaudžia ir  išgrista dainą. Tai vadinamasis multimodalinis suvokimas – kai kelios pojūčių sistemos dirba vienu metu. Kalbos terapeutai ir ankstyvojo ugdymo specialistai tokį formatą vertina kaip ypač naudingą vaiko raidai. 

„Kai vaikas pats suranda ir paspaudžia mygtuką, jis ne tik lavina smulkiąją motoriką, bet ir įgyja esminį priežasties ir pasekmės suvokimą. Ši patirtis ugdo supratimą, kad jo veiksmas sukelia konkretų reiškinį aplinkoje. Aiškus rezultatas skatina vaiko kalbinę iniciatyvą ir norą komunikuoti balsu – supratimą, kad jo siunčiamas signalas sulaukia atsako. Garsinė knyga skatina ir aktyvų dalyvavimą: vaikas pats reguliuoja veiklos tempą, gali kartoti tą patį veiksmą ir sąmoningai įsitraukti į procesą. Svarbu ir tai, kad knyga natūraliai įtraukia suaugusįjį, suteikdama erdvę bendram dėmesiui, dialogui ir gyvai kalbos praktikai“, – privalumus vardija klinikinė logopedė Solveiga Kuzmickienė.  

Garsinės knygos yra universali priemonė, tinkama įvairaus amžiaus vaikams: tiek esant tipinei raidai, tiek turintiems kalbos ir kalbėjimo sutrikimų ar kitų individualių raidos ypatumų. Jos kryptingai padeda ugdyti kalbos raidą, žodyno plėtrą, dėmesio koncentraciją bei sensorinę integraciją. 

Klinikinė logopedė S. Kuzmickienė atkreipia dėmesį, kad didžiausias efektyvumas pasiekiamas, kai knyga tampa vaiko ir suaugusiojo bendravimo įrankiu. Skaitymo kartu metu vaikas natūraliai perima ne tik žodžius, bet ir bendravimo subtilybes: emocijas, intonacijas bei reakcijas. Garsinė knyga tampa tiltu į kalbos pasaulį – saugiu, interaktyviu ir smagiu būdu bendrauti bei mokytis. Ji suteikia vaikui galimybę pačiam inicijuoti atradimus, o suaugusiajam – veiksmingą įrankį kurti turiningą ryšį. Tai erdvė, kurioje garsas virsta žodžiu, žodis – prasme, o bendras skaitymo laikas – neįkainojama investicija į vaiko ateities komunikaciją. 

Knyga, kurią norisi atsiversti dar kartą

Viena iš priežasčių, kodėl šios knygos taip vertinamos, – jų ilgaamžiškumas. Estetiškos iliustracijos, sukurtos talentingų dailininkų, paverčia knygą meno kūriniu, kurį malonu vartyti net ir išjungus garsą. Tai tampa pirmuoju vaiko laipteliu į didžiąją literatūrą – meilė knygai prasideda nuo malonaus pirmojo prisilietimo ir užburiančio garso. 

„Baltų lankų“ leidžiamos garsinės knygos (nuo populiariosios „Džyru džyru“ serijos iki muzikinių pažinčių su tokiais atlikėjais kaip Aistė Smilgevičiūtė, Rokas Radzevičius ar keistuoliai) įrodo: knyga gali būti moderni, įtraukianti ir kartu išlaikyti aukščiausius kokybės standartus. 

Kino industrija renkasi ekranizuoti tų rašytojų kūrybą, kuri peržengia knygos ribas. Prodiuseriai ieško autorių, gebančių kurti stiprius personažus ir siužetus su aiškia moraline įtampa bei įtraukiais konfliktais, vertais ekrano. Jo Nesbø yra vienas iš tų vardų, kurį kino kūrėjai atpažįsta kaip tapusį arba netrukus tapsiantį kultiniu.

Nesbø kino ir televizijos projektų agentė pabrėžia, kad autorius tapo svarbiu vardu Holivude. Šiuo metu vykdomi keli projektai: filmo adaptacija pagal J. Nesbø romaną „Kraujas ant sniego“ („Baltos lankos“, 2015 m., vertė Alvyda Gaivenienė), taip pat naujausio jo kūrinio „Vilko valanda“ ekranizacija. Neatsitiktinai jo literatūros agentas, perskaitęs pirmąjį Nesbø romaną švedų kalba, tikina pagalvojęs: „Tai tarsi filmas. Jis per geras, kad nebūtų atrastas tarptautiniu mastu.“ Nuojauta pasitvirtino.

Startavus „Netflix“ serialui, sukurtam pagal Jo Nesbø kriminalinių romanų herojų detektyvą Harį Hūlę,  rašytojo vardas vėl atsiduria dėmesio centre. Šiemet leidykla „Baltos lankos“ lietuviškai išleis naujausią J. Nesbø romaną „Vilko valanda“, kuris jau dabar laikomas vienu ambicingiausių šio autoriaus kūrinių. Tai gera proga Lietuvos skaitytojams iš naujo pažvelgti į rašytoją, iš esmės pakeitusį šiaurietiško kriminalinio romano kryptį.

Kodėl jo pasakojimai taip taikliai užčiuopia mūsų tamsiąsias vietas?

Nesbø rašo apie tai, nuo ko dažnas nusigręžia: kaltę, priklausomybes, smurtą, moralines ribas. Jo kriminaliniai romanai veikia ne tik kaip įtampos mechanizmai, bet ir kaip psichologiniai tyrimai, verčiantys skaitytoją jaustis nejaukiai – ir būtent todėl įtraukiantys. Jei kriminalinė literatūra turėtų širdies ritmą, J. Nesbø būtų tas, kuris jį sąmoningai išbalansuoja – kad skaitytojas jaustųsi kaip niekad gyvas.

Nesbø pasakojimai veikia ne tik popieriuje ar ekrane. Lietuvoje leidykla „Baltos lankos“ jau siūlo šio rašytojo audioknygas, kurios sparčiai populiarėja tarp skaitytojų, ieškančių įtampos ir psichologinio gylio kitu formatu. J. Nesbø tekstai tam ypač tinkami – jie ritmiški, vizualūs, lengvai klausomi.

Koks jis, vienas ryškiausių šiaurietiško „noir“ kūrėjų? Filosofas, pasislėpęs po detektyvų rašytojo kauke. Muzikantas, rašymą pavertęs pagrindine kalba. Ar rašytojas, sąmoningai vengiantis komforto – tiek gyvenime, tiek literatūroje? Kad ir ko imtųsi – rašymo, muzikos, kino ar laipioti uolomis, – J. Nesbø įsitraukia visu pajėgumu. 

Nesbø – komerciškai sėkmingiausias Norvegijos rašytojas: jo knygų visame pasaulyje parduota daugiau nei 60 milijonų egzempliorių, jos išverstos į 51 kalbą. Taip pat jis – grupės „Di Derre“ lyderis, scenaristas, patyręs laipiotojas, kopęs dvidešimtyje šalių, ir filantropas, kurio labdaros fondas paaukojo milijonus dolerių raštingumui besivystančiose šalyse skatinti. Ir tai ne įvaizdis, o J. Nesbø kasdienybė.

Nuo futbolo aikštės – į literatūros viršūnę

Nesbø gimė Osle, augo Moldėje, Norvegijos vakarinėje pakrantėje, apsuptas rūko, jūros ir tylos. Tėvas jam padavė „Heklberio Fino nuotykius“ – knygą, kuri liko su juo visam gyvenimui. Vaikystėje kūrė istorijas, kad pats save linksmintų, ir rinkosi nepopuliarius draugus. „Dažniausiai buvau vienintelis nepritapėlio vaiko draugas“, – yra sakęs J. Nesbø. Jį traukė žmonės, kuriems nerūpi, ką apie juos galvoja kiti. Būtent tokie personažai vėliau taps jo kūrybos ašimi.

Paauglystėje J. Nesbø buvo laikomas futbolo talentu – pusiau profesionaliai žaidė „Molde FK“, tačiau sportininko karjerą nutraukė trauma. Vėliau – ekonomikos studijos, darbas finansų sektoriuje, muzika. 1990-aisiais jis įkūrė grupę „Di Derre“, kurios dainos netrukus užkariavo Norvegijos topus. 1996 m., derindamas darbą finansų srityje ir muziką, J. Nesbø išvyko į Australiją. Ten per penkias savaites parašė pirmąjį romano „Šikšnosparnis“ („Baltos lankos“, 2015 m., vertė Vikorija Gercmanienė) juodraštį. Taip 1997-aisiais Norvegijoje gimė Haris Hūlė – personažas, pradėjęs vieną svarbiausių kriminalinės literatūros serijų pasaulyje.

Literatūrinis demonas, kurį mylime

Detektyvas Haris Hūlė – talentingas, bet destruktyvus, ciniškas, bet stipriai mylintis, kovojantis su serijiniais žudikais ir savimi: alkoholizmu, kaltės jausmu, vienatve – tapo vienu atpažįstamiausių kriminalinės literatūros antiherojų. Rašytojas sako, kad jiedu panašūs: „Mums abiem reikia laiko vienumoje.“ 

Nesbø niekada nesistengė, kad Haris būtų „patogus“. Priešingai – Hūlė pavojingas sistemai, nes nuolat kvestionuoja autoritetus ir taisykles. Pavojingas skaitytojui ir žiūrovui, nes verčia peržengti patogią moralinę ribą. Ir pavojingas pačiam autoriui, nes kiekviena nauja istorija apie jį reikalauja nerti dar giliau į psichologinę tamsą. Hūlė stumia J. Nesbø toliau nei patogu – literatūriškai ir asmeniškai.

Būtent todėl Hario Hūlės serija tapo pasauliniu fenomenu: nuo „Šikšnosparnio“ iki naujausių dalių – tai daugiau nei kriminaliniai romanai. Veikiau egzistencinės studijos apie kaltę, teisingumą ir ribas.

„Žiurkių sala ir kitos istorijos“ – trumpa forma, ilgas šešėlis 

Susižavėjimą apsakymais – trumpąja literatūros forma – rašytojas perėmė iš mamos bibliotekininkės, tikinusios: „Bet kas gali parašyti romaną, bet tik meistrai gali kurti apsakymus.“

Lietuvoje išleistas apsakymų rinkinys „Žiurkių sala ir kitos istorijos“ („Baltos lankosׅ“, 2025 m., vertė Eglė Išganaitytė) atskleidžia kitą J. Nesbø kūrybos pusę – filosofinę, distopinę, eksperimentinę. J. Nesbø piešia nykų netolimos ateities pasaulį: popandeminę Ameriką, atminties naikinimą, paralelines visatas, samdomus žudikus psichologus. Autorius apsakymų rašymą lygina su tapyba – skaitytojui paliekama drobė, parodant tik kelias linijas. Šios istorijos tamsios, kandžios, neretai pranašiškos. Tai J. Nesbø, kuris ne aiškina – jis klausia. Ir palieka be patogių atsakymų.

„Kraujo ryšiai“ ir naujasis siaubo romanas

Nesbø romanas „Kraujo ryšiai“ („Baltos lankos“, 2025 m., vertė Justė Nepaitė) – tai sugrįžimas į išgalvotą Oso miestelį ir tamsią brolių Opgardų istoriją, pradėtą romane „Karalystė“ („Baltos lankos“, 2022 m., vertė Justė Nepaitė). Iš pirmo žvilgsnio – sėkmingi verslininkai, SPA viešbutis, degalinė, ateities planai. O iš tiesų – lavonai, nutylėtos nuodėmės ir bendruomenė, už ramybę pasirengusi mokėti bet kokią kainą.

Maksimalios įtampos romanas apie lojalumą, kaltę ir moralę, kuri neturi nieko bendra su įstatymu. J. Nesbø čia meistriškai leidžia skaitytojui įlįsti į žudiko galvą – aštrus humoras ir šaltas siaubas nepaleidžia dar ilgai užvertus paskutinį puslapį. 

Paskutinis Lietuvoje išleistas J. Nesbø siaubo romanas „Nakties namai“ („Baltos lankos“, 2026 m., vertė Eglė Išganaitytė) atiduoda duoklę Stephenui Kingui ir sykiu sumaniai griauna žanro tradicijas. Tokie leidiniai kaip „Sunday Express“ ir „Library Journal“ išskyrė knygą kaip vieną geriausių 2023 m. siaubo romanų, o „Chicago Tribune“ ir „New York Post“ ją įtraukė į geriausių tų pačių metų knygų sąrašus.

Kas toliau?

Nesbø sako nenorintis pernelyg patogiai įsitaisyti gyvenime. Sulaukęs 50-ies jis rimtai ėmėsi laipioti uolomis, nors bijo aukščio. Rašo oro uostuose, nes ten „gera kava ir tinkamas šurmulys“. Save lygina su laivo kapitonu, kuris žino kryptį, bet renkasi audringą kelionę. „Aš tiksliai žinau, kur jus vedu, – tikina jis. – Tiesiog mėgaukitės kelione.“ Ir skaitytojai mėgaujasi. Net tada, kai kelias veda per tamsą. Sprendžiant iš to, kaip jo kūrybą atranda kitos kūrybinės industrijos, ši kelionė dar tik įsibėgėja.

Parengė Agnė Žemaitytė

Citatų šaltinis: Publishersweekly