Pirmą kartą detektyvų rašytojas Jo Nesbø žengia į šiek tiek baisesnius vandenis. Be Hario Hūlės, be kriminalinių tyrimų, bet su tuo pačiu gebėjimu po truputį veržti nerimo kilpą. „Nakties namai“ – pirmasis šio autoriaus siaubo romanas. Daugelis kūrinį lygina su Stepheno Kingo kūryba, bet pasakojime netrūksta ir garsaus serialo „Keisti dalykai“ (angl. „Stranger Things“) siaubo elementų, kurie pažadina tą patį nejaukumą – pažįstamas pasaulis pamažu ima eižėti, o po kasdienybės paviršiumi pradeda ryškėti kažin kas nepaaiškinamo ir pavojingo.
Po tragiškos tėvų žūties paauglys Ričardas išsiunčiamas gyventi į mažą Balantaino miestelį, kuriame jam nėra vietos. Nauja mokykla, svetimi žmonės, nuolatinis pyktis ir jausmas, kad visas pasaulis nusiteikęs prieš tave.
Tada vieną dieną dingsta vietinis berniukas Tomas. Atrodo, viskas prasideda nuo kvailo pokšto. Nuo telefono būdelės ir paslaptingo balso ragelyje.
Visų akys nukrypsta į Ričardą. Niekas netiki jo pasakojimu, kad taksofono būdelėje Tomą įsiurbė telefono ragelis...
Audioknygoje „Nakties namai“ (įgarsino Matas Dirginčius) riba tarp tikrovės ir paaugliškų fantazijų tirpsta taip pamažu, kad net nepastebi, kada pats pradedi abejoti, kas čia tikra.
Ar Ričardas meluoja? Ar kažką slepia? O gal suaugusieji tiesiog pernelyg greitai nurašo tai, ko negali paaiškinti? Ir kas tas Imu Junasonas, apie kurį niekas nenori kalbėti?
Pamažu pasakojimas ima panašėti į vaikystės košmarą – kai nežinai, ar bijoti monstro… ar to, kad suaugusieji tavimi nepatikės.
Audioknyga „Nakties namai“ – tiems, kurie mėgsta ne greitai užvaldantį siaubą, o lėtai augančią įtampą. Tiems, kam patinka baugios istorijos, po kurių prieš miegą norisi dar kartą patikrinti, ar durys tikrai užrakintos.