Tinklaraščio įrašai iš „2026“ „liepa“

Leidyklos vyr. redaktorė Saulina Kochanskaitė rekomenduoja knygą vasarai. 

„Kleo ir Frenkas gali sugrąžinti prie skaitymo.

Coco Mellors savo debiutiniame romane „Kleopatra ir Frankenšteinas“ neeksperimentuoja su forma ar kalba. Nors dailus sakinys ir taiklus palyginimas jai svarbūs, labiausiai rūpi pasakojimas, siužetas, gyvi dialogai ir – personažai. Tikri, nelaimingi, apleisti, pilni ydų, vienatvės, darantys prastus sprendimus ir tiesiog gyvenantys savo gyvenimus.

Žmonių santykiai – iš esmės kiekvieno literatūros kūrinio katalizatorius. Sena kaip pasaulis tema, bet šitoje knygoje ji veši tarsi sodriaspalvės pavasarinės samanos.

Santykių prieštaringumas, daugialypumas, žmonių nesusikalbėjimas pavaizduotas gyvai, atpažįstamai, talentingai. Autorė savo veikėjų neteisina, bet ir neteisia. Neskubėdama leidžia tiesiog įsigyventi į Frenko ir Kleo, kitų jų istorijai svarbių veikėjų gyvenimus ir aplinką. Taip moko ir mus, skaitytojus, pabandyti suprasti ne visada artimus, nelengvai priimamus žmonių poelgius, net pažadų sulaužymą ar išdavystę.

Negalima nepaminėti Kleo ir Frenko Niujorko, kuriame vyksta veiksmas. Jis gražus, galingas ir kasdieniškas, tiek pat kupinas talento ir linksmybių, kiek nevilties, tuštybės, narkotikų, alkoholio, purvo. Viena gražiausių ir liūdniausių scenų vyksta būtent mieste, Kleo ir Frenkui atsidūrus prie kuždesių sienos Niujorko Centrinėje stotyje – vien dėl jos knygą verta paimti į rankas.

Kleo ir Frenko meilės istorija galėtų būti bet kurio iš mūsų, gal dėl to ši knyga traukia ne tik skaityti, bet ir kalbėtis apie įvairias joje aprašomas situacijas ir poelgius.

Romanas lėtiems vasaros pokalbiams ir knygų klubams. Mėgstantiems Niujorką. Nostalgiškai vis grįžtantiems prie devyniasdešimtinių ir dutūkstantinių filmų ir serialų, vykstančių Niujorke. Ne veltui pagal šią knygą jau statomas serialas.“ 

JAV verslo dienraštis „The Wall Street Journal“ šią knygą pavadino beprecedenčiu bestseleriu, o „The Washington Post“ neseniai detaliai aprašė, kaip beveik 70 metų sulaukęs debiutantas išleido vieną ryškiausių 2025-ųjų literatūros pasaulio hitų. Alleno Levi romanas „Teo iš Goldeno“, savo kelią pradėjęs kaip savilaidos projektas, be didelio rinkodaros biudžeto ar aktyvių socialinių tinklų kampanijų tapo pasauliniu fenomenu. Šiais metais autorius atšventė ir savo 70-ąjį gimtadienį. Alleno Levi „Teo iš Goldeno“ (iš anglų klb. vertė Inga Čepulienė, redaktorė Ingrida Daračienė) Lietuvos skaitytojams pristato leidykla „Baltos lankos“. 

Nuo stalčiaus iki tarptautinės sėkmės 

Buvęs teisininkas A. Levi nuo 1980-ųjų dešimtmetį dirbo advokatu gimtajame Kolambo mieste (Džordžija, JAV), tuomet išvyko į Škotiją, kur Edinburgo universitete studijavo škotų grožinę literatūrą. 

Grįžęs dar trejus metus tęsė teisinę praktiką, kol 1996 m. galutinai pasirinko muziko kelią ir tapo nepriklausomu dainų kūrėju. Romaną jis rašė tiesiog kaip asmeninį iššūkį. „The Washington Post“ duomenimis, rankraštį autorius planavo padėti į stalčių, vis dėlto draugai įkalbėjo juo pasidalinti su pasauliu. 

2023 m. žinia apie savilaidos būdu išleistą knygą ėmė plisti iš lūpų į lūpas – iki tų metų pabaigos buvo parduota apie 3000 egzempliorių, o 2024 m. pardavimai išaugo jau iki 25 000 egzempliorių.  

Sulaukęs dėmesio, A. Levi sąmoningai atmetė krikščioniškos literatūros leidyklų pasiūlymus, nenorėdamas, jog kūrinys būtų įspraustas į per daug siaurus rėmus. Galiausiai romano leidybos teises įsigijo „Atria Books“, priklausanti didžiajai JAV leidybos grupei „Simon & Schuster“.  

JAV šiuo metu „Teo iš Goldeno“ parduota daugiau nei 2,5 milijono egzempliorių ir knyga yra tapusi „The New York Times“ bestseleriu nr. 1, kurį viešai citavo net tokios asmenybės kaip Oprah Winfrey. 

Apie ką ši istorija? 

Knygos centre – 86-erių metų Teo, atvykstantis gyventi į nedidelį Džordžijos valstijos miestelį. Vietinėje kavinėje pamatęs 92 vietos menininko pieštus žmonių portretus, Teo nusprendžia juos visus nupirkti ir asmeniškai įteikti pavaizduotiems žmonėms arba jų artimiesiems manais už jų gyvenimo istoriją. 

Tai lėto tempo pasakojimas, kuriame nėra dirbtinės dramos – juo tiesiog reikia mėgautis. Pagrindinis veikėjas sutiktiems žmonėms geba parodyti, kad jie yra svarbūs. 

Leidybos tendencijų pokytis 

Literatūros apžvalgininkai mano, kad „Teo iš Goldeno“ fenomeną veikiausiai lėmė besikeičiantys skaitytojų poreikiai. Nuolatinio informacinio triukšmo fone skaitytojai ieško literatūros, kuri gali atkurti tikėjimą elementariu žmogiškuoju ryšiu. Knyga ne kartą lyginta su populiariuoju serialu „Tedas Laso“ (angl. Ted Lasso): nors siužetai visiškai skirtingi, abu kūriniai moko empatijos, žmogiškumo ir gebėjimo burti bendruomenę. Šis romanas – tarsi patvirtinimas, kad tarp siaubo, detektyvų, trilerių, fantastikos žanrų svarią vietą užima ir istorijos, paperkančios paprastumu apie žmonių kasdienybę ir (ne)eilinius gyvenimus.  

Tekstą parengė Milda Gaulienė, „Baltos lankos“ 

 
Pagal šaltinius: The Washington Post (2025 m. gruodžio 24 d. publikacija): How a nearly 70-year old debut novelist published 2025's breakout hit (autorė Sophia Nguyen). The Wall Street Journal (2026 m. birželio 25 d. publikacija): 'Theo of Golden' Broke Every Rule in Publishing. It's an Unprecedented Bestseller.  

Per metus susikaupia sąrašas knygų, kurias norėjome, bet nespėjome perskaityti. Vasara dažnai tampa proga prie jo sugrįžti, tačiau daugeliui tai pavyksta sunkiau, nei tikėtasi. Ne dėl to, kad trūksta laiko ar noro, o todėl, kad ekranų įpročiai sumažino gebėjimą ilgam susikaupti ties vienu tekstu. Šią vasarą leidykla „Baltos lankos kviečia šį gebėjimą atgaivinti.

Kaip pakito gebėjimas skaityti

Rašytojas ir leidybos specialistas Hugh McGuire’as dar 2015 m. aprašė asmeninę patirtį, kurią tikriausiai atpažins daugelis: atsigulęs vakare su knyga, jis įstengdavo perskaityti tris ar keturis sakinius, o tada akys nukrypdavo į telefoną. Tada vėl į knygą. Ir vėl į telefoną. Per metus jam pavyko perskaityti vos keturias knygas – ir tai nutiko žmogui, profesionaliai susijusiam su knygų pasauliu. Per dešimtmetį, kurį skiria nuo to laiko, ekranų mūsų gyvenime atsirado dar daugiau – tikėtina, kad situacija dar pablogėjo.

Tyrimai, kuriuos H. McGuire’as cituoja, paaiškina kodėl: su kiekvienu nauju pranešimu, laišku ar naujienos antrašte į smegenis plūsteli dopamino. Smegenys išmoksta jo siekti – nuolat, refleksyviai, be sąmoningų pastangų. Knyga šiose varžybose neturi šansų: ji nesiūlo greito atpildo, reikalauja kantrybės ir ilgalaikės koncentracijos. Būtent to mums labiausiai ir trūksta.

Skaitymo raumuo

Neseniai žurnalas „The Guardian“ paskelbė rašytojo Ioano Marco Joneso tekstą apie bandymą sugrįžti prie klasikos. Sąraše – Charlesas Dickensas, Bramas Stokeris, Laurence’as Sterne’as. Rezultatas buvo kuklus: perskaitęs vos keliasdešimt puslapių, jis dažnai knygą padėdavo į šalį. Ir tai darė žmogus, kuris paauglystėje šiuos autorius skaitė be jokio vargo.

Oksfordo universiteto literatūros profesorė Kate McLoughlin pastebi, kad šiandien skaitome daugiau nei bet kada – socialinių tinklų įrašus, el. laiškus, naujienas, komentarus. Tačiau tokio skaitymo kokybė kitokia: jis lavina greitą nuskaitymą, o ne gilų suvokimą. Ilgai netreniruotas bet kuris raumuo silpsta. Skaitymo raumuo – ne išimtis.

Kaip sugrįžti prie knygų: keli patikrinti būdai

Ekspertai ir patys skaitytojai dalijasi įžvalgomis, kurios gali padėti vėl grįžti prie rimtesnių tekstų skaitymo.

Pradėkite nuo mažų dozių. Šiuolaikinius romanus siūlome skaityti kaip buvo daroma Viktorijos laikais – leidžiama ir skaitoma dalimis ar skyriais. Vienas skyrius vakare, ne daugiau. Skaitymas dalimis lėtina tempą, leidžia įsigilinti į tekstą ir išlaikyti susidomėjimą siužetu.

• Ekranams – pertrauka. Hugh McGuire’as išbandė paprastą taisyklę: nei išmaniojo telefono, nei kompiuterio valandą prieš miegą. Pasak jo, smegenys prie knygos pripranta greičiau, nei tikėtasi.
• Rinkitės knygą, kuri traukia, o ne „privalomą“ perskaityti. Vasara – ne egzaminų sesija. Pirmiausia svarbu malonumas, ne pareiga.
• Audioknyga – taip pat skaitymas. Ioanas Marcas Jonesas pastebi, kad malonus ausiai audioknygų balsas gali būti puikus tiltas į sudėtingesnį tekstą. Svarbiausia – garso kokybė.

Vasara – tinkamiausias metas šiuos praktinius patarimus patikrinti patiems.

„Baltos lankos“: trisdešimt metų skaitymo kultūros

Leidykla „Baltos lankos“ per trisdešimt penkerius metus išleido daugybę lietuvių autorių knygų ir pasaulinės literatūros vertimų – nuo klasikos iki šiuolaikinės literatūros. Mūsų įsitikinimu, knygos niekur nedingo. Skaitytojai – taip pat. Tereikia nedidelės pauzės ir sąmoningai pasirinktos knygos rankoje.

Parengė: Milda Gaulienė, „Baltos lankos“

Pagal šaltinius: Hugh McGuire, „Why can't we read anymore?“ (Medium, 2015); Ioan Marc Jones, „I devoured classic novels as a teenager. In a world of distractions, can I relearn how to read them?“ (The Guardian, 2026 m. birželio 2 d.)