Tinklaraštis

Kokie buvo šie metai knygas leidžiančių žmonių akimis? Jūsų dėmesiui – pokalbis su leidyklos „Baltos lankos“ vyr. redaktore Saulina Kochanskaite. Apie besibaigiančius metus knygų leidybos srityje, apie autofikcijos žanro populiarumą, svarbiomis premijomis įvertintas knygas ir tai, kas vis dar gali nustebinti skaitytoją. Taip pat – ko knygų pasaulyje laukti ateinančiais 2023-iaisiais.

Kviečiame skaityti.

**

Artėjant naujiems metams, įprasta apibendrinti prabėgusiuosius, žvelgiant iš laiko distancijos sudėlioti akcentus, įvertinti, kas pasikeitė, o kas dar laukia. Norisi, kad ir šie metai visgi netaptų išimtimi. Saulina, kokiais kertiniais žodžiais apibūdintum šiuos knygų metus?

Metai buvo sudėtingi, neramūs, permainingi, bet ir padovanoję naujovių, didelių premijų, galiausiai tiesiog gerų knygų ir prasmingų susitikimų. Nuo įdomių pokalbių mūsų rengiamoje „Knygų savaitėje“, jau tampančioje tradicija, šoko pirmą Vilniaus knygų mugės dieną prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą ir dėl to daugelį ištikusio skaitymo sąstingio iki mūsų leidyklai svarbaus žingsnio svetainėje baltoslankos.lt atverti audioknygų klausymosi platformą. Joje neseniai pristatėme ir Kristinos Sabaliauskaitės romano „Silva rerum“ pirmosios dalies audioknygą.

Labai džiugina prancūzų rašytojos Annie Ernaux pelnytas literatūros Nobelis. Jau kitais metais išleisime net du šios rašytojos kūrinius – „Įvykį“ ir „Metus“. Ramina ir guodžia, kad, nepaisant pašonėje vykstančio karo, vis dėlto pavyko išleisti puikių kūrinių. Rekomenduoju atkreipti dėmesį į šias knygas: Clarice Lispector „Žvaigždės valanda“, Jaano Krosso „Žmonės be praeities. Tarp trijų marų“, Davido Diopo „Naktį visų kraujas juodas“, Romanos Romanyšyn ir Andrijaus Lesivo „Kaip Karas pakeitė Rondą“, Douglaso Stuarto „Šugis Beinas“.

Turiu kelis specifiškesnius, bet šiais metais, man regis, visai tinkamus klausimus. Vienas jų susijęs su autofikcine literatūra: ar tik atrodo, ar visgi šio tipo literatūra neužleidžia pozicijų ir lieka aktuali? Šiemet pasirodė penktoji K. O. Knausgårdo ciklo „Mano kova“ knyga, taip pat autofikcinis Emmanuelio Carrèreʼo romanas „Joga“, kitos panašios knygos. Kaip vertintum kasdienybės išgyvenimų ir refleksijos kupinų knygų aktualumą šiuolaikiniame pasaulyje?

Taip, pasaulyje autofikcija klesti jau nemažai metų. Juk ir Nobelio literatūros premija atiteko A. Ernaux – jau nuo XX a. antros pusės Prancūzijoje nešančiai autofikcinės ir feministinės literatūros vėliavą. Atrodo, kad ši banga vis stipriau pasiekia ir Lietuvą. Džiaugiamės vieni pirmųjų prisidėję prie šio žanro populiarinimo Lietuvoje, kai prieš penkerius metus pradėjome leisti K. O. Knausgårdo romanų ciklą „Mano kova“.

Galbūt šia prasme galima išskirti dvi grupes šiuolaikinių grožinės literatūros skaitytojų: vieniems įdomiau išgalvoti pasauliai, kitiems grožiniame tekste norisi aktualybių, autobiografiškumo, kai tekstas ne įmantrus, o parašytas labai paprastai ir aiškiai, tarytum skaitytum apie savo paties gyvenimą. Nemanau, kad apskritai autofikcija kuo nors pranašesnė už kitą literatūrą. Bet gali būti, kad tai žanras, labiau nei bet kuris kitas atliepiantis ir pasiekiantis šiuolaikinių skaitytojų sąmonę.

Dar nė karto apie tai neklausiau, tad man labai įdomi tavo nuomonė ir požiūris į premijomis įvertintų knygų vertimus ir leidybą. Juk prestižinėmis premijomis įvertintų ar joms nominuotų knygų šiemet pasirodė tikrai nemažai. Štai neseniai pasidžiaugusi, kad metų pabaigoje pasirodys „Booker Prize“ apdovanotas D. Stuarto „Šugis Beinas“, išgirdau leidybos srityje dirbančio žmogaus komentarą: „Jau nieko tuo bukeriu nebenustebinsi.“ Kita vertus, paaiškėjus, kad pastaraisiais metais neišversta garsių Nobelio literatūros premijos laureatės kūrinių, nuvilnija nusivylimas ar net pasipiktinimas. Kaip tau pačiai atrodo – kokia šiandien premijuotų ir nominuotų knygų leidybos situacija, kiek premijos lemia leidėjų pasirinkimą versti knygą ir ar tikimasi, kad jos iš tiesų lems didesnį skaitytojų susidomėjimą?

Premijos tikrai svarbios kaip vienas iš būdų atkreipti skaitytojų dėmesį, pristatyti, išskirti, reklamuoti knygą. Kita vertus, ne kiekviena premijuota knyga, itin vertinama čia ir dabar, atlaiko išbandymą laiku. Apdovanojimai neturėtų būti pagrindinis rodiklis leidžiant knygą. Nors dažnai tokioms knygoms teikiame pirmenybę, jas sureikšminame, vis dėlto atidžiai renkamės iš jų gausos, aklai nepuolame leisti vien nominuotų ar premijuotų knygų.

Tad su bukeriais gal ir mažai ką nustebinsi, bet gera knyga stebina. O tavo minimas „Šugis Beinas“ yra būtent toks retas drugys literatūros scenoje. Jos temos apie priklausomybę nuo alkoholio, sūnaus ir motinos santykį, sudėtingą žmogaus gyvenimą skurdžioje aplinkoje taip pat nenustebintų daug skaitančio žmogaus, bet tai, kaip tekstas sukurtas ir išpildytas, skaitant vietomis tiesiog užima kvapą. Vaizdžiai kalbant, empatiškesnio skaitytojo visatoje tokia knyga gali sukelti ir drugio efektą – paprastas jos skaitymo veiksmas gali imti ir sujudinti tai, kaip žiūri į literatūrą.

Be to, begalės gerų, nuostabių kūrinių, talentingų autorių nebus apdovanoti jokiomis premijomis, bet nuo to jų kūriniai netaps prastesni. Didelis malonumas yra atrasti tokį kūrinį ir jį pasiūlyti skaitytojams. Pavyzdžiui, Walterio Teviso „Valdovės gambitas“ savo laiku nebuvo apdovanotas, o literatūros kritikų ir skaitytojų pripažinimo, ekranizacijos sulaukė praėjus beveik 40 metų nuo autoriaus mirties.

Daugybė kitų autorių, be kurių nė neįsivaizduotume literatūros, nebūtinai buvo kaip nors išskirtinai apdovanoti ar netgi įvertinti savo laiku. Kad ir Jamesas Joyce’as. Jo „Ulisą“ Amerikoje ir Jungtinėje Karalystėje uždrausta išleisti, o Airijoje ilgą laiką – pardavinėti.

Neišvengiamai kirba ir klausimai apie tai, kaip dabar vykstantis karas bei jo nulemti sukrėtimai atsispindės literatūroje, ar sulauksime šiandieninės siaubingos realybės atgarsių, karo išgyvenimų persmelktos literatūros bangos? Klausiu, nes, tarkime, bent kol kas atrodo, kad pandeminės realybės literatūros banga taip ir nesusiformavo, o gal tik neatsirito iki Lietuvos.

Kad ir kaip liūdnai skambėtų, karo tema literatūroje gyvuos tol, kol pasaulyje vyks karai. Turbūt bet kurios tautos literatūra tiesiog persunkta šios temos ar bent jos atšvaitų. Neabejoju, kad ateityje ne vienas vertingas kūrinys reflektuos Rusijos karą prieš Ukrainą. Tokių kūrinių jau leidžiama ir dabar, be to, galima sakyti, kad karas prasidėjo jau 2014-aisiais. Mes 2023 m. pradžioje taip pat planuojame išleisti Ramūno Bogdano trilogijos „Ukrainos tridantis“ paskutinę knygą.

O su kokiomis nuotaikomis žvelgi į 2023-iuosius?

Į 2023-iuosius žengiu nusiteikusi optimistiškai. Nors turbūt laukia dar vieni nelengvi metai, neabejoju, kad vienas iš šviesių dalykų bus naujos geros knygos – ir nauji vardai, ir dar neversta kultinė klasika, ir išsiilgti knygų tęsiniai. Reikia nepamesti vilties.

Klausinėjo Lina Valantiejūtė.

Literatūrologas, vadovėlių autorius Saulius Žukas savo naujoje knygoje vaikams „Du broliai. Nuotykis miške“ (išleido leidykla „Baltos lankos“) sujungia intriguojančią nuotykių istoriją su pirmaisiais skaitymo pratimais ir prisipažįsta, kad pagrindinius jos personažus įkvėpė jo paties anūkai. Todėl ir knygoje viskas taip, kaip labiausiai mėgsta vaikai, – su šypsena ir nuotykiais.

Knygų serijoje nenuoramos broliai Tedas ir Vincas kvies jaunuosius skaitytojus kartu patirti nuotykių ir nejučiomis padės jiems mokytis skaityti. Pirmoje knygelėje veiksmas vyksta tamsiame miške, kuriame sutinkame kalbančią gegutę, kiek išsigandusį drąsuolį kiškį ir net vidury miškų, namelyje su meduoliniu stogu, gyvenančią raganą. Taip pat sužinome, kad už gerus darbus laukia atlygis – kartais labai netikėtas ar net stebuklingas. 

S. Žukas neslepia, kad pradėti kurti tokią knygų seriją paskatino ne vien profesinis interesas, bet ir anūkų kalba, žaidimai, pomėgiai.

„Anūkų įnašas į knygelę visai rimtas, čia jau nekalbu apie jų pomėgį persirenginėti, būti kuo nors kitu. Daugelio dalykų, ką jie padaro ar pasako, niekaip nesugalvosi. Pavyzdžiui, netrukus pasirodysiančioje antroje knygelėje, apie plaukimą jūra, į kapitono klausimą, ar patinka plaukti laivu, jaunesnysis, Vincas, atsako: „Taip, aš senovėje buvau jūrininkas.“ Suprantama, jam sunku būtų paaiškinti, ką turi galvoje, bet skamba taip beveik budistiškai, lyg prisimenant ankstesnius gyvenimus“, – pasakoja autorius.

Vieno svarbiausių objektų knygoje – magiško pultelio – tema irgi neatsitiktinė: ji pasiskolinta iš vaikų kasdienybės.

„Nežinau, ar ir kitiems vaikams automobilių pulteliai tiek svarbūs, kiek šiems broliams, bet pagalvokim, juk pultelis iš tiesų „magiškas“ objektas: paspaudi – durys atsidaro, paspaudi – jos užsidaro. Tiesą sakant, nesvarbu, kokios durys. Galvodamas apie knygos viršelį netgi bandžiau siūlyti leidyklai įdėti perspėjimą tėvams: „Saugokite savo automobilių pultelius!“, – šypsodamasis sako S. Žukas.

Knygoje vietą randa ne tik modernus berniukų norus pildantis pultelis, bet ir ragana su meduoliniu namu, ir patarimus dalijanti gegutė. Toks meistriškas klasikinių pasakų motyvų bei šiuolaikybės elementų derinimas – labai apgalvotas sprendimas.

„Juk kultūra iš esmės yra sluoksniuotas pyragas, į daugelį šiuolaikinio gyvenimo įvykių gali žvelgti kaip į naujos medžiagos sluoksnį ant senų, bet nepasenusių rėmų. Argi maža šiandien aplink mus meduolinių namų, kur viskas kvapnu, skanu ir, žvelgiant iš šalies, atrodo šilta ir jauku. O kai pro langelį pasižiūri ar įžengi į vidų – ragana ar raganius aštriais dantimis ten sėdi. Tiesa, su stereotipais reikėtų kariauti. Todėl ir klausiu pačioje knygelės pabaigoje: o jei ragana nebūtų blogus dalykus daranti veikėja, koks tuomet būtų pasakojimas?“ – pasirinkimą aiškina autorius.

Knygelių serija „Du broliai“, žaismingai iliustruota britų dailininko Finno Deano, skirta ikimokyklinio amžiaus ir pradinių klasių vaikams, ne tik skatins pažinti aplinkinį gyvenimą, pasinerti į pasakų ir gamtos pasaulį, nuklysti į praeitį ir ateitį, bet ir padės mokytis skaityti ir suprasti tekstą. Knyga lengvai skaitoma, parašyta trumpais sakiniais, nesudėtingais dialogais, kiekviename puslapyje įterpta skaitymo pratimų su skiemenuotais žodžiais ir frazėmis.

Knygelės pabaigoje taip pat pateiktas istorijos atpasakojimo pratimas bei klausimai, ugdantys gebėjimą samprotauti ir nuosekliai dėlioti mintis. „Du broliai. Nuotykis miške“ – pirmoji serijos dalis.

„Nepaprastai intymiai, gailestingai, pagaviai nutapytas priklausomybių, drąsos ir meilės paveikslas“, – taip, 2020-aisiais skirdama Douglaso Stuarto romanui „Šugis Beinas“ prestižinį „Booker Prize“ apdovanojimą, apie jį taikliai pasisakė „Booker Prize“ komisija.

Knygų naujienas sekantys ir jomis besidomintys skaitytojai ir skaitytojos metų pabaigoje tikrai visada sulaukia dėmesio vertų leidinių. Šie metai irgi ne išimtis – leidykla „Baltos lankos“ pasirūpino, kad būtų kuo papildyti ne tik fizines, bet ir virtualias – elektroninių bei audioknygų – lentynas.

Artėjant šventėms ir prasidedant adventui ne vienam tenka spręsti galvosūkį – kuo šiais metais pradžiuginti vaikus ir ką jiems padovanoti. Leidykla „Baltos lankos“ pristato dešimt knygų skirtingo amžiaus vaikams, tapsiančių puikia ir prasminga dovana.

Šiaurės šalių literatūros savaitėje šiemet skaitoma perkamiausiu negrožiniu leidiniu Švedijoje 2019 m. tapusi Patriko Svenssono knyga „Apie ungurius ir žmones“ (iš švedų kalbos vertė Alma Braškytė, išleido leidykla „Baltos lankos“) – labai išraiškingas tokio tipo literatūros pavyzdys.

Lapkričio 16 d. paskelbti aštuntojo rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės vardo trumpojo rašinio konkurso nugalėtojai. Šiemet rašiniuose 8–12 kl. moksleiviai svarstė apie tai, kaip prisijaukinti baimę, o įvertinus atsiųstus darbus paaiškėjo, kad šį rudenį visi apdovanojimai keliaus į tris skirtingas sostinės mokyklas. 

Geriausiu 2022 m. konkurso rašiniu išrinktas Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijos IIIe klasės moksleivės Andromedos Laskauskaitės darbas (mokytoja Vijolė Petrošienė).

II vieta šiemet atiteko Teodorai Tautkutei iš Vilniaus Jėzuitų gimnazijos III klasės (mokytoja Gerlanda Griškevičienė), III vieta – Žydrūnei Bakšenskaitei iš Vilniaus Radvilų gimnazijos IIIk klasės (mokytoja Daina Alksnė).

Pasak rašinius vertinusios rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės, rašinio tema šįsyk pasirodė sunkiau įkandama, jaunimas vangiau eksperimentavo ir veikiau rinkosi „mokyklinių reikalavimų“ stilių, o ne laisvą ir atvirą raišką. 

„Vis dėlto ir leidykloje, ir man nekilo klausimų dėl nugalėtojų trejetuko. Tik jį išrinkus apsižiūrėta, kad visi trys rašiniai – iš Vilniaus mokyklų, visos trys autorės – merginos. Tai tik įrodymas, kad renkame ne pagal regionines ar lyties kvotas, o tiesiog – geriausius moksleivių tekstus, kurių kasmet laukiame iš visos Lietuvos. Andromedos Laskauskaitės rašinys išsiskyrė ir įžvalgomis, ir sugebėjimu pažvelgti į save, ir erudicija, ir svarbiausia – esminių dalykų apmąstymu bei užčiuopimu. Teodora Tautkutė pasirinko stilingą ir vizualų pasakojimo būdą ir puikiai su juo susidorojo, o Žydrūnė Bakšenskaitė – įveikusi baimę – nuginklavo visišku atvirumu, kuris yra būtina kūrybos esmė.“

I vietos laimėtoja bus apdovanota išskirtine Kristinos Sabaliauskaitės dovana – tetralogijos „Silva rerum“ I–IV dalimis su autorės autografu ir auksine plunksna. II ir III vietos laimėtojus leidykla „Baltos lankos“ apdovanos savo įsteigtais prizais.

Per vizitą Lietuvoje H. Morris ne tik pasakos apie bestseleriais tapusius romanus, bet ir pristatys ką tik iš spaustuvės atkeliavusią naująją savo knygą – „Vilties istorijos: kaip rasti įkvėpimą kasdieniame gyvenime“ (iš anglų k. vertė Kristina Aurylaitė).

Leidykla „Baltos lankos“ rekomenduoja net devynias skirtingas ir puikias knygas, nuo kurių tiesiog negalėsite atsitraukti. Na, o jei šiuo metu kaip tyčia daugiau laiko praleisite kelyje – tai puiki galimybė pasiklausyti naujausių audioknygų, kurių rasite baltoslankos.lt.

Lapkričio pradžioje Lietuvoje viešės milžiniško populiarumo visame pasaulyje sulaukusi rašytoja iš Australijos, tarptautinių bestselerių „Aušvico tatuiruotojas“ ir „Cilkos kelias“ autorė – Heather Morris.