Daiva Tamošiūnaitė-Budrė

Romanas „Artumo laboratorija“ – knyga apie moters ir vyro santykius. Kūrinyje keliaujama per susipažinimo situacijas, parodoma, kaip sukuriamas artimas ryšys. Vis dėlto knygos esmė – ne bendravimo įdomybės, o sąmoningas pagrindinės veikėjos Vitos suvokimas, kas vyksta su jos jausmais, poreikiais, vaikystės žaizdomis santykių metu. Knyga prasideda tuo, kad pagrindinė herojė baigia ilgai trukusią psichoterapiją ir dabar gana aiškiai mato su ja vykstančius procesus. Kai santykiuose jaučiasi skaudinama, kai vėl pakliūva į pažįstamas problemas, Vita savo vidiniame pasaulyje – saugioje erdvėje – bando pamatyti, kokie vidiniai veikėjai dalyvauja situacijoje ir sąmoningai juos reguliuoja. Jėgas ji atgauna meno pasaulyje, o sustiprėjusi grįžta į santykių frontą.

Kadangi šis romanas parašytas profesionalios psichologės, išnašose ji paaiškina, kaip vienas ar kitas psichologinis dėsningumas atsispindi romano situacijose. „Artumo laboratorijos“ personažai paremti tikromis istorijomis, kurių autorė semiasi iš psichoterapinio darbo praktikos.

Genovaitė Petronienė – profesionali psichoterapeutė, jau 28 metus konsultuojanti žmones; nuolat dėsto ir veda seminarus, 6 metus kuria radijo laidas ir yra išleidusi 2 psichologines bei 5 grožines knygas; be to – dar ir atsidavusi keliautoja.

Išklausykite mano istoriją. Išgyvenau daugel gyvenimų, mane mylėjo imperatoriai, karaliai ir vagys. Mane buvo pagrobę ir užpuolę, bet aš išlikau. Išgyvenau revoliuciją ir du pasaulinius karus. Tačiau mano istorija – taip pat ir meilės istorija. Ir pasakojimas apie tai, ko tik iš meilės nepadarysi.

Britų rašytojos Natashos Solomons knygoje pirmą kartą prabyla Leonardo da Vinčio mūza – pati Liza del Džokondo, įamžinta bene žymiausiame paveiksle visame pasaulyje. Aš, Mona Liza – tikroviškas, prikaustantis ir pamokantis pasakojimas apie neįtikėtiną kelionę nuo Renesanso Florencijos ir Prancūzijos dvarų iki neramaus XX-ojo amžiaus ir dabartinių laikų.

Nepaprasta vaizduote ir talentu žaižaruojančioje Leonardo da Vinčio studijoje, kurioje sukasi užsakovai ir mecenatai, mūzos, draugai ir konkurentai, kabo Monos Lizos portretas. Penkis įvykių ir intrigų kupinus šimtmečius Lizos del Džokondo paveikslas šmėžuoja galingų, turtingų, siekiančių pavogti ir pralobti ar tiesiog turėti akiratyje.

Tiek metų praėjo, o Lizos balsas nebuvo girdimas. Dabar ji pasiruošusi papasakoti savo istoriją...

„Žemė, žmonių planeta” - A. de Sent-Egziuperi plunksnai priklausantis romanas. Autoriaus, kurio kūryba žmonių sąmonėje susilieja su biografija, biografija su legenda, o asmenybė ir personažai tampa simboliais.

„Kai dirbi tikrą žmogaus darbą, pažįsti tikrus žmogaus rūpesčius. Tiesiogiai susiduri su vėju, su žvaigždėmis, su naktimi, su smėlynais, su jūra. Gudrumu rungiesi su gamtos jėgomis. Lauki aušros, kaip sodininkas laukia pavasario. Lauki eilinio aerodromo kaip žadėtosios žemės ir ieškai dangaus žvaigždėse savo tiesos.”