„Mane tikrai domino žmogaus gebėjimas persikūnyti ir vienu metu atlikti kartais tiesiog absoliučiai prieštaringus vaidmenis. Na, mes visi tam tikra prasme būname vis kitokie priklausomai nuo to, su kuo bendraujame ir ką veikiame. Vienokie esame namie, kitokie – darbe, vienaip bendraujame su kolegomis, kitaip – su artimaisiais. Bet tokio masto išsiskaidymas, apie kokį rašau knygoje, mane pačią stulbina – bandžiau suprasti, ką reiškia visą profesinę energiją nukreipti didžiulei finansinės apgaulės schemai realizuoti ir suvaldyti, o tuo pat metu būti mielu vyru, patikimu draugu ir geru tėvu“, – sako romano „Stiklo viešbutis“ autorė, kanadiečių rašytoja Emily St. John Mandel.
2020 m. pasirodžiusiame romane, kurį iš anglų kalbos vertė Mėta Žukaitė, o išleido leidykla „Baltos lankos“, skambiai aidi pasaulinės 2008 m. finansų krizės leitmotyvai, o pati autorė neslepia, kad ją šia tema mąstyti įkvėpė ir realūs, nesuvokiamai gudrias pinigų plovimo schemas konstravę bei juos supę žmonės. Tačiau bene svarbiausias knygos motyvas – skirtingi, kartais keisti ir netikėti keliai, kuriais ieškome gyvenimo prasmės.
Mįslinga ir daugiabalsė istorija
„Kaip dabar prisimenu, sėdusi rašyti maniau, kad rašau knygą, kurioje daugiausia dėmesio sutelkiama į didžiulės finansų piramidės ir apgaulės schemos žlugimą bei jo pasekmes. Bet galiausiai parašiau knygą, kurioje šis motyvas liko tik vienas iš daugelio“, – teigia autorė.
Romane pasakojama apie Vinsentą, kuri dirba barmene penkių žvaigždučių „Kajetės“ viešbutyje, tik laivais pasiekiamuose kedro ir stiklo rūmuose, įsikūrusiuose šiauriausioje Vankuverio salos dalyje. Šio viešbučio savininkas – turtingas ir charizmatiškas Niujorko finansininkas Džonatanas Alkaitis. Sykį, rytui brėkštant, viešbutyje jis prisėda prie baro – taip prasideda bendras jųdviejų gyvenimas. Tą pačią naktį ant „Kajetės“ viešbučio stiklo sienos paslaptinga figūra užrašo stingdančius žodžius: „Gal tu praryk stiklo šukių.“
Vandalizmo aktą pamato tik vienas viešbučio svečias – Leonas Prevantas, nemigos kamuojamas „Neptūno-Avramidžio" laivybos vadovas, – ir šis įvykis jį siaubingai sukrečia. Praėjus trylikai metų, Niujorke žlungant milžiniškai finansinio sukčiavimo schemai, Vinsenta mįslingai pranyksta viename „Neptūno-Avramidžio" laivų denių.
Istorija išties daugiabalsė, o „Guardian“ taikliai nusakė ją šitaip: „Šis romanas – tai lobių žemėlapis, suplėšytas į skutelius. Tikras malonumas tuos žmogiškosios kartografijos ryšius ir sankirtas bandyti sudėti draugėn.“
Beribės galimybės ir atsakomybės klausimas
„Aš tikrai bandžiau suprasti, kaip jaučiasi beprotiškai turtingas apsukrus sukčius, sugebėjęs išvilioti iš žmonių juodai dienai sukauptas santaupas. Ir tikrai norėjau parašyti ir knygą apie pinigus. Man atrodo, gyvenimas turint nesuvokiamą kiekį pinigų iškelia tave tarsi į kitą pasaulį, kuriame veikia savi įpročiai, papročiai ir tradicijos. Man tai labai ryškiai matyti oro uostuose: štai čia pirmos klasės poilsio zonos, o čia – pirmos klasės keleiviams skirtos vietos lėktuve. Bet dalies žmonių šiame lėktuve apskritai nėra, mes jų čia niekada nepamatysime. Ne dėl to, kad jie neišgali nusipirkti bilieto, o todėl, kad jie skraido privačiais lėktuvais. Štai ką turiu galvoje minėdama tą visai kitą finansinį lygmenį“, – sako knygos autorė.
O kas, jei iš tiesų egzistuoja begalinis skaičius gyvenimo galimybių ir scenarijų? Ko tuomet verta atsakomybė? Ar svarbu, kad pasirinkimai sukelia skausmą ir pridaro žalos, jei viską kaskart galima pradėti iš naujo? Romane puikiai atskleidžiama, kaip beribės galimybės tampa spąstais, keliančiais skausmingus moralinius ir etinius klausimus.
XX ir XXI amžių sandūroje čia pasirodant, čia vėl išnykstant laivų kontūrams, Manhatano bokštų smailėms, laukinei atkampios Britų Kolumbijos gamtai, galingais potėpiais mums prieš akis veriasi kaltės ir godulio, širdgėlos ir vienatvės, fantazijų ir iliuzijų, praeities vaiduoklių ir meno prisodrintas, meistriškas iš pažiūros nesusijusių, bet vienas kitam lemtingų gyvenimų paveikslas.